„Coface“ vyriausiasis ekonomistas Gžegožas Sielevičius sako, kad prognozė sumažinta atsižvelgiant į bendrą Vidurio ir Rytų Europos regiono ekonominę situaciją, geopolitines rizikas bei vėluojantį ekonomikos atsigavimą.

„Visoms Baltijos šalims pagrindines rizikas kelia išoriniai veiksniai ir padėtis aplinkinėse šalyse. Vakarų Europoje, įskaitant Vokietiją, kuri yra svarbiausia Baltijos šalių eksporto kryptis, užfiksuotas sulėtėjimas. Remiantis naujausiais duomenimis, jis toliau tęsiasi. Tai susiję su įvairiais sektoriais, ypač pramonės, o pagerėjimo tikimasi ne anksčiau kaip šių metų antrąjį pusmetį“, – pranešime sakė G. Sielevičius.

Ekonomistas prognozuoja, jog šiemet turėtų atsigauti namų ūkių vartojimas, didės privačios ir viešosios investicijos,  Europos Sąjungos (ES) paramos lėšos.

„Nors infliacija toliau nemažės, palyginti palanki padėtis darbo rinkoje, kai darbo užmokestis stabiliai auga, lems didesnes vartotojų išlaidas. Be to, augimą palaikys tiek privačios, tiek viešosios investicijos, iš dalies – dėl ES lėšų srauto“, – teigė G. Sielevičius.

„Coface“ teigimu, Latvijos BVP šiemet didės 1,8 proc. (spalį prognozuotas 2,9 proc.), o Estijos – mažės 0,4 proc. (2,7 proc.)

Pasaulio ekonomikai prognozuojamas 2,2 proc. ekonomikos augimas – 0,4 proc. punkto lėtesnis nei pernai.

„Coface“ ekonomistas Gžegožas Sielevičius sako, kad Lietuvos ekonomiką neigiamai veikia vartotojų perkamosios galios ir investicijų smukimas, jas toliau neigiamai veiks augančios palūkanų normos.

„Lietuvoje vartojimo kainų sprogimas sumažino žmonių perkamąją galią, dėl to pernai smarkiai smuko privatus vartojimas, siekiantis 62 proc. šalies nominaliojo BVP. Taip pat sumažėjo privačių investicijų, kurios sudaro 22 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Augant palūkanų normoms ir mažėjant santaupų augimo tempui, toliau matysime neigiamą įtaką vartojimui ir investicijų apimtims“, – bendrovės pranešime sako G. Sielevičius.

Ekonomisto manymu, teigiamos tendencijos darbo rinkoje ir stiprėjantis žmonių pasitikėjimas gali nulemti, jog vartojimas šiemet bus šiek tiek stipresnis nei investicijos.

„Coface“ teigimu, Latvijos BVP šiemet didės 0,2 proc., o Estijos – 0,1 proc.

Pasaulio ekonomikai galioja anksčiau pateikta 1,9 proc. ekonomikos augimo prognozė.

Bendrovė prognozuoja, kad 2023 metais infliacija augs lėčiau ir Lietuvoje turėtų siekti 13,3 proc., Latvijoje – 14,7 proc., o Estijoje  – 12,5 proc.

Praėjusiais metais Lietuva tarp Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių išsiskyrė tuo, kad jos atsigavimas buvo vienas sparčiausių (6 proc.), teigiama „Coface“ pranešime.

„Kiekvienos valstybės ūkio atsparumą didina aktyvus prekių ir paslaugų pardavimas užsienyje, o Lietuva tarp kitų VRE šalių išsiskiria palyginti aukšta eksporto dalimi – 76 proc. šalies BVP sukuria eksportas“, –  sako vyriausiasis „Coface“ ekonomistas VRE Grzegorzas Sielewitczas (Gžegožas Sielevičas).

Stiprinti ekonomiką Lietuvai padėtų greitesnis gamybos automatizavimas ir daugiau specialistų, išmanančių matematiką, technologijas ir inžineriją, mano bendrovės ekspertai.

Pastebima, kad darbo valanda Lietuvoje 3,4 karto pigesnė nei Vakarų Europoje – „Eurostat“ duomenimis, šalis Europoje išsiskiria vienu žemiausių darbo užmokesčių, skaičiuojant vidutiniškai mokamą atlyginimą per valandą (10,1 euro per val.), tačiau šį faktą šalies verslas dar gali išnaudoti kaip konkurencinį privalumą didinant eksportą.

Lietuvos pozicijas rinkoje taip pat stiprina palyginti didelė informacinių ir ryšio technologijų sektoriaus darbuotojų dalis.

Į jį kaip ir 2014 m. pateko 20 įmonių iš Lietuvos, tarp jų dvi bendrovės į didžiųjų reitingą patenka pirmą kartą – tai akcinė bendrovė „Lifosa“ ir „Circle K Lietuva“ (buvusi „Statoil Lietuva).

Įspūdingiausią šuolį prestižiniame sąraše atliko „Sanitex“, išauginusi apyvartą 23 proc. ir pakilusi iš 204 į 168 vietą. Didžiausias leidinyje minimas nuopuolis – „Lukoil Baltija“ nukrito iš 267 į 433 vietą. Tiesa, „Coface“ Lietuvoje vadovas Mantvydas Štareika primena, kad šio degalų mažmenininko krytis labiau nulemtas įmonės reorganizavimo ir savininkų kaitos nei prekybos degalais rezultatų.

Kiti žymūs nuopuoliai „CEE TOP 500“ sąraše yra „Lietuvos geležinkelių“ (-63 pozicijos), logistikos įmonių „ME Investicija“ ir „Girteka Logistics“ – atitinkamai - 50 ir - 47 pozicijos. Šių įmonių nusileidimą, pasak M. Štareikos labiausiai įtakojo stiprus krovinių srauto į Rusiją sumažėjimas.

Stabiliai sąraše laikosi „Vilniaus prekyba“ ir „Maxima“ grupės įmonės, pakilusios po 4 vietas į aukštas 26 ir 36 pozicijas. Tik „Maxima LT“ kiek pasislinko iš 84 į 89 vietą.

Didžiausia Baltijos šalių įmonė „Orlen Lietuva“ neliko nepaliesta pasaulinių naftos kainų mažėjimo padarinių ir TOP 500 sąraše nusileido 7 laipteliais į 20 vietą. Tos pačios priežastys nesutrukdė „Lietuvos energijai“ auginti apyvartą 12,7 proc. ir pakilti per 17 pozicijų į 142 vietą.

„Coface“ vadovas M. Štareika sako, kad, nepaisant milžiniško neigiamų užsienio veiksnių (Rusijos krizės, naftos ir žaliavų kainų) poveikio, Lietuvos ekonomika 2015 m. išliko stabili. Tai patvirtina ir neseniai mūsų šaliai suteiktas aukštesnis A3 rizikos vertinimas, paremtas stabiliais įmonių apyvartos ir užimtumo rezultatais bei smarkiai išaugusiu grynuoju pelnu.

Vis dėlto, anot jo, minėti neigiami išorės veiksniai ir arši konkurencija pridarė rūpesčių žemės ūkio ir maisto pramonės įmonėms – jų grynasis pelnas krito 42 proc. Be to, dėl kritusių naftos kainų mineralinių, cheminių medžiagų ir naftos produktų sektoriaus įmonių pajamos sumažėjo 15 proc., arba beveik 1 mlrd. eurų. Tai buvo vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių Lietuvos įmonių pozicijų kritimą didžiausių Vidurio ir Rytų Europos bendrovių sąraše.

„Anksčiau šį mėnesį skelbtame 50 didžiausių Baltijos valstybių įmonių sąraše matome, jog bendrovės, kurių pozicijos kilo Baltijos šalių rinkoje, Rytų Europos sąraše pasirodė kukliau. Tai rodo, jog mūsų regiono verslas, skirtingai nei likusi šios Rytų Europos dalis, auga kiek nuosaikiau. Greičiausiai tai lėmė vyraujantis neapibrėžtumas rinkose, nenoras prisiimti didelių ir rizikingų įsipareigojimų bei jau minėta Rusijos krizės įtaka. Nepaisant to, Baltijos šalyse akivaizdžiai didėja vidaus vartojimas ir spartėja naujų eksporto krypčių paieška. Šie veiksniai nesukelia staigaus ekonomikos augimo, bet, kaip rodo įmonių duomenys, didina pelningumą ir užtikrina stabilią veiklą, – teigia M. Štareika.

2015 metų balandžio 1 d. buvo atšauktos pieno kvotos Europoje. Kaip reguliavimo priemonė, jos buvo pradėtos naudoti 1984 metais Šiomis kvotomis buvo sureaguota į pernelyg dideles gamybos apimtis, lėmusias vadinamojo „sviesto kalno“ ir „pieno ežero“ atsiradimą.

Pirmą kartą per 30 metų pati rinka nustatys pieno gamybos kiekius. Ar Europos pieno ūkių savininkai yra tam pasirengę? Ar, panaikinus pieno kvotas, gamintojai pajėgs aprūpinti pienu sparčiai augančias Azijos rinkas? Ar jie sugebės plėstis, siekdami patenkinti didelę ekologiškų produktų paklausą? 

Lietuvos pieno perdirbėjai atlaikė embargą

Pasak verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ ekspertų, Rusijos embargas paveikė visą Lietuvos pieno sektorių. Sunkumų patyrė tiek pieno perdirbėjai: jie buvo priversti ieškoti naujų rinkų (dėl to atsirado papildomų sąnaudų, sumažėjo pajamos ir t. t.), tiek ir žemės ūkio bendrovės bei ūkininkai, nes sumažėjo pieno supirkimo kainos. Tačiau Lietuvos pieno perdirbėjai išliko tokie pat mokūs. Tai –  stambios įmonės. Jų itin geri mokumo rodikliai įgalino lengviau susidoroti su laikinais sunkumais.

„Trumpuoju laikotarpiu šių įmonių likvidumo rodikliai tikrai prastėjo, tačiau daugelis jų jau rado kitų rinkų ir planuoja naujus pardavimus. Tai turėtų bent iš dalies sugrąžinti į ankstesnę situaciją. Manome, kad ilgainiui mūsų gamintojai išsibarstys po pasaulinę rinką, radę joje naujų pardavimo vietų bei pirkėjų. Taip pat neatmetama galimybė, jog vėl atsivers Rusijos rinka. Į ją, bijodami, kad nepasikartotų tas pats scenarijus, galbūt dėl to eksportuodami mažesnėmis apimtimis, sugrįš ir Lietuvos gamintojai“, – teigia „Coface“ vadovas Lietuvoje Mantvydas Štareika.

Dominuojanti Europos Sąjungos pozicija

Augant besivystančių šalių ekonomikoms, pasaulio produkcijos apimtys per pastaruosius trisdešimt metų padidėjo 56 proc. Tarp 2008 ir 2013 metų Europos Sąjungoje pradėta 2 proc. mažiau vartoti, tad pieno sektorius sugebėjo išsilaikyti tik dėl klestinčio eksporto. Vokietija pirmauja Europoje pagal gamybos apimtis: ji pagamina 22 proc. produkcijos. Po jos eina Prancūzija (17 proc.) ir Jungtinė Karalystė (10 proc.).

Pasauliniu mastu Prancūzija taip pat yra viena iš gamybos lyderių, ji užima 8-ąją vietą. Per pastaruosius trisdešimt metų sektoriuje buvo priimtas ne vienas racionalus sprendimas, dėl to sumažėjo ūkių ir jie tapo žymiai produktyvesni. Be to, 1983 metais ūkiai buvo išsibarstę po visą Prancūziją, o įgyvendinus racionalius sprendimus, jie labiau sutelkti geografiškai. 2013 metais vakarų Prancūzijoje pagaminta 6,8 proc. visoje Europos Sąjungoje pagaminto pieno.

Pakirto kainų ir sąnaudų nepastovumas

„Coface“ ekspertų teigimu, Prancūzijoje padaugėjus pieninių galvijų ūkių, pieno sektoriuje iškilo komercinės veiklos nemokumo problema. Tačiau ją pavyko iš dalies išspręsti, skiriant paramą už daugumą sektoriuje atliekamų operacijų. Šio sektoriaus įmonių nemokumas yra gerokai mažesnis už Prancūzijos įmonių vidurkį, t. y. 0,38 proc., palyginti su 2,54 proc.

Tačiau pieno sektoriuje labai nepastovios kainos ir sąnaudos. Tai lemia nežinomybę, dėl kurios nelengva valdyti pieno ūkius. Be to, šiam sektoriui būdingi gamybos modeliai skiriasi nuo naudojamų kitose Europos šalyse.

„Kalvotose vietovėse įkurtų ūkių, kaip ir mišrių bei gyvulininkystės ūkių savininkai jautriau reaguoja į kainų ir sąnaudų svyravimus nei ūkininkai, savo ūkius įkūrę lygioje, gerai prieinamoje žemės ūkio paskirties žemėje. Tačiau nė vienas iš šių modelių negarantuotų, kad bus pasiektas pakankamas pelningumo lygis, jei nebūtų mokamos kitos išmokos. Štai kodėl ūkininkai baiminasi bet kokio kainų kritimo“, – teigia Mantvydas Štareika.

Egzistuojančios strategijos ir jų plėtojimas ateityje

Pirma, Prancūzija gali užkariauti naujas rinkas eksportuodama. Ši šalis yra gerai žinoma tarptautiniu mastu. Ji pasižymi teigiamu prekybos balansu, taip pat garsėja tuo, kad gamina aukštos kokybės produktus. Besiformuojančios ekonomikos šalyse, ypač Azijoje, vartotojai vis labiau pageidauja pieno produktų. Be to, šiems produktams būdingas didelis pajamų elastingumas: nuosaikiai augant asmens pajamoms, stipriai padidėja paklausa.

Antra, vertikalus gamybos / transformacijos / paskirstymo proceso integravimas padės komercinę veiklą vykdantiems subjektams išlaikyti savo maržas. Prancūzija gali laisvai veikti, atlikdama tiesioginius pardavimus, kadangi jie šiuo metu sudaro tik 3,3 proc. visų pardavimų.

Galiausiai, Prancūzijoje anksčiau buvo mažai sertifikuotų žemių, kuriose dirbama ekologiškai (palyginti su šalies konkurentais). Todėl nuo 2005 metų jų plotus pradėta plėsti. Prancūzijos ūkininkai ilgiau integravosi į šį sektorių. Tačiau per pastaruosius dešimt metų sertifikuotų ekologiškų pieninių galvijų ūkių padaugėjo dvigubai. Ši tendencija yra teigiamas ženklas, nes Prancūzijoje atsiranda vis daugiau vartotojų, kurie yra pasirengę mokėti brangiau, kad tik galėtų maitintis sveikiau.

Šių metų vasario 20 d., susitarus paskutinę minutę, Graikijos vyriausybei buvo suteiktas 4 mėnesių atokvėpis. Tačiau abi barikadų pusės nesugebėjo surasti bendro sprendimo dėl tam tikrų reformų, kurių šalis privalo imtis, kad jai būtų išmokėta sutarta finansinė parama. Ši parama yra būtina, siekiant išvengti galimo bankroto. Nesusitarus artimiausiu metu, Graikijos vyriausybei tektų rinktis tarp dviejų alternatyvų: ar mokėti atlyginimus valstybės tarnautojams, ar grąžinti savo skolas. Kol kas nėra žinoma, kada Graikijai pritrūks pinigų, nes šalies valdžios institucijos klausimus, susijusius su vyriausybės biudžetu, sprendžia vangiai. Tačiau nesusitarus dėl reformų tai galėtų nutikti jau  balandžio pabaigoje.

Kas tai lemia?

Tam įtakos gali turėti trys pagrindiniai faktoriai. Visų pirma, nuo 2014 m. pabaigos šalies ekonominė situacija ėmė blogėti. BVP augimo tendencijos 2014 m. 4-ajame ketvirtyje tapo neigiamos (BVP smuko iki 0,4 proc. per ketvirtį), kai ankstesnius tris ketvirčius augimas buvo teigiamas. Jaučiama, kad veiklos rezultatai suprastėjo visuose pagrindiniuose sektoriuose: pramonės, statybų ir paslaugų. Dėl to „Coface“ prognozuoja, kad BVP šiemet paaugs ne daugiau kaip 0,6 proc., kai 2014 m. augo 0,8 proc.

Taip pat vertinant fiskaliniu aspektu, situacija blogėja: vasarį užfiksuotas biudžeto deficitas (sausį nustatytas perteklius), nes fiskalinės įplaukos drastiškai sumažėjo. Šiuo klausimu lemtingi yra du veiksniai. Pirma, mažesnes mokesčių įplaukas lemia tai, kad ūkio subjektai tapo ne tokie veiklūs, antra, šios politinės nežinios akivaizdoje namų ūkiams ir įmonėms gali kilti pagunda nemokėti mokesčių, net jei jie ir galėtų tai daryti.

Paskutinis faktorius – piniginių aktyvų atsiėmimas iš bankų. Graikijos bankai laikotarpiu tarp 2009 m. pabaigos, kai prasidėjo skolų krizė, ir 2012 m. birželio neteko daugiau kaip trečdalio indėlių. Dalis tokių indėlių vėliau vėl buvo padėti į bankus, tačiau jų mastas nebepasiekė ankstesnio lygio. 2015 m. vasarį, atsinaujinus politinei nežinomybei, jų lygis smuko 15 proc., palyginti su 2014 m. spaliu.

Derybų scenarijai

Graikijos vyriausybė per kelias savaites nuo to momento, kai buvo išrinkta, surado ne vieną kompromisinį sprendimą, tačiau dabar ji nebėra linkusi elgtis taip nuolankiai. Be to, ji turi tvirtą vietos balsuotojų užnugarį: naujoji Graikijos vyriausybė pelnosi iš ganėtinai didelio populiarumo. 63 proc. šalies gyventojų tiki, kad Aleksis Tsipras yra geriausias ministras pirmininkas. 59 proc. mano, jog Graikijos vyriausybė per pastaruosius mėnesius nebūtų galėjusi išsiderėti iš tarptautinių institucijų daugiau, nei išsiderėjo. Nors ekonominė situacija blogėja, vartotojų pasitikėjimas savo šalies vyriausybe drastiškai didėja. 

Įvertinant tai, jog Graikijos vyriausybei jau dabar yra sudėtinga derėtis su tarptautinėmis institucijomis, galima numatyti 2 scenarijus:

• Pirmasis – pamatinis scenarijus: radus kompromisą, t. y. Tsiprui sutikus su dauguma kreditorių reikalavimų, Graikija lieka euro zonoje. Nuotaikos verslo aplinkoje pagerėja ir iš naujo pradedama laipsniškai atsigauti. Daugėja fiskalinių įplaukų ir indėlių bankuose. Toks scenarijus yra labiau tikėtinas.

• Antrasis – rizikos scenarijus: nerandama kompromiso. Liaujamasi finansiškai remti, Europos centrinis bankas (ECB) nusprendžia nebeteikti likvidumo pagalbos kritiniais atvejais (angl. emergency liquidity assistance (ELA)). Siekdama išvengti bankų bankroto, vyriausybė apsisprendžia, kokiomis priemonėmis kontroliuos kapitalą, ir nutaria laikinai sustabdyti bankų veiklą, kad galėtų apriboti indėlių atsiėmimą ir pinigų pervedimus (kaip Kipre ir Islandijoje). O centrinis bankas spausdina naujos valiutos banknotus, skirtus vietiniams mokėjimams atlikti. Kadangi Graikijos ekonomikos struktūra turi daug trūkumų, naujoji valiuta gerokai nuvertėja. Infliacija smarkiai išauga. Nevykdomi finansiniai įsipareigojimai, nes, tvyrant nežinomybei, namų ūkiai ir verslo subjektai renkasi negrąžinti skolų. O vyriausybė negali išleisti obligacijų į tarptautines rinkas. Tikėtina, jog kils stipri recesija. Toks scenarijus yra mažiau tikėtinas.

Pirmasis scenarijus yra labiausiai tikėtinas, nes Graikijos vyriausybė nenori išeiti iš euro zonos, be to, ji jau įrodė galinti rasti kompromisų. Jeigu Graikija nutrauks ryšius su pinigų sąjunga, kitos šalys, nukentėjusios nuo didelės recesijos, kuri kilo didinant su tarptautinių kreditorių trejeto (Europos Komisijos, ECB ir Tarptautinio valiutos fondo), vadinamosios „troikos“, programų įgyvendinimu susijusį finansinį stabilumą, gali sumanyti pasielgti taip pat. Be to, reikia pripažinti, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos sukeltos tiesioginės ekonominės pasekmės kitoms Europos šalims atrodo suvaldomos (Graikijos valstybės skola dabar labiausiai priklauso nuo oficialių kreditorių, o ne nuo euro zonos bankų, kaip buvo anksčiau). Tačiau neprognozuojama, kaip tai paveiktų verslo pasitikėjimą ir pasaulio finansų rinkas (tiksliau tariant, euro zoną). „Lehman Brothers“ banko pavyzdys iliustruoja šią riziką: JAV Federalinis rezervų fondas nusprendė neišsaugoti šio banko, nes jis nesivertė mažmenine bankininkyste ir nebuvo „pernelyg didelis, kad patirtų visišką nesėkmę“. Vis dėlto „Lehman Brothers“ žlugimas lėmė netikėtą finansinių rinkų krizę.

Tvariausia ekonomika pasižyminčių šalių penketukas

Pažangios ekonomikos šalys, oficialiai atsigavusios prieš daugiau kaip trejus metus, iš visų jėgų stengiasi sugrįžti į tvaraus augimo kelią.

Kai kurios iš jų net prognozuoja, kad ekonomika augs inertiškai, todėl atsidursime situacijoje, kuri kartais vertinama kaip negrįžtama. Bet ne visoms išsivysčiusioms valstybėms gresia toks ilgalaikio sąstingio pavojus – esama išimčių trapiame pasaulio vaizdinyje.

Kurios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančios pažangios ekonomikos šalys turi potencialo sparčiau augti kitą dešimtmetį?

Tvariausių ekonomikų penketukas

Verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ analitikai atlikę analizę nustatė, kad penkios EBPO  priklausančios šalys – Vokietija, Pietų Korėja, Šveicarija, Belgija ir Nyderlandai – išlaiko tvirtas pozicijas.

Vokietija

Mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidos, daugiausia skiriamos privačių Vokietijos kompanijų, yra didesnės už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkį.
„Finansavimo sistemos skatina augti nedideles įmones.

Galiausiai šalyje ne tik ilgą laiką sparčiai didėja eksporto apimtys – čia taip pat pastebimas aukštas konkurencingumo lygis, neskaitant išlaidų“, – teigia „Coface“ komercijos direktorius Baltijos šalims Mantvydas Štareika.

Pietų Korėja

Pietų Korėja, orientuodamasi į inovacijas ir būdama aukštos kokybės elektronikos produktų lyderė, geba pasiekti reikšmingų ekonominį našumą užtikrinančių rezultatų. Šalyje stengiamasi sukurti aukštos kokybės švietimo sistemą, skiriamos nemažos išlaidos tyrimams ir plėtrai, čia taip pat registruojama daug paraiškų patentams.

Nors Kinijoje ekonomika susilpnėjo, Pietų Korėjoje dėl kuriamų ir eksportuojamų pažangiausių bei novatoriškų technologijų išlaikomas ekonominis potencialas.

Šveicarija

Inovacijoms Šveicarijoje suteikiamas didžiausias prioritetas. Šalis įgijo tvirtą poziciją biotechnologijų srityje. Finansinė Šveicarijos sistema skatina mažas ir vidutines šalis skolintis iš bankų, o tyrimus bei plėtrą daugiausia finansuoja privatus sektorius.

Šaliai taip pat būdinga didelė nekaininė konkurencija, neskaitant išlaidų. Todėl Šveicarijos kompanijos sukuria aukštos klasės prekės ženklo įvaizdį. 2007–2013 metais šios šalies eksporto apimtys išaugo 27 proc.

Belgija

Belgija yra viena iš tų EBPO priklausančių šalių, kurioms būdinga mažiausia pajamų nelygybė.

Jos ekonominio atvirumo laipsnis taip pat yra vienas didžiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (82 proc. BVP). Belgijoje plėtojama dinamiška išorės prekyba, todėl ši šalis yra ypač konkurencinga.

Nyderlandai

Nyderlandams būdingi gerai subalansuoti ir santykinai teigiami rodikliai. Nors apskritai šalis turi daug skolų (355 proc. BVP), įvertinus viešojo sektoriaus įsiskolinimą (78 proc.), jei, kaip tikimasi, valstybės ekonomika pradėtų augti, jos vyriausybė galėtų paremti privatųjį sektorių. Tai, kad Nyderlanduose veikia uostas, taip pat yra laikoma labai svarbiu šios šalies privalumu. Roterdamo uostas yra didžiausias Europoje. Be to, Nyderlandai ekonomiškai yra bene atviriausi EBPO (83 proc. BVP).

Tradiciniai rodikliai prieš lemtingus kriterijus

Norėdami identifikuoti aukščiau įvardytas šalis, kurių pažangioms ekonomikoms gresia mažiausias pavojus patirti užsitęsusį augimą arba netgi stagnaciją, „Coface“ ekonomistai, išanalizavo 23 šalių pavyzdžius. Analizuodami jie rėmėsi penkiais kriterijais:

Demografija ir inovacijos yra du lemtingi veiksniai, vertinant potencialų ilgalaikį augimą. Pastebima, kad Jungtinėje Karalystėje finansiniai aktyvai ėmė greičiau augti, o Ispanijoje sumažėjo imigrantų srautai. Šalių patrauklumas itin svarbus abiem atvejais. Jungtinės Valstijos pralenkia kitus kraštus inovacijomis, ypač biotechnologijų srityje. Šis privalumas padeda užtikrinti ilgalaikį šalies ekonomikos augimą.

Pajamų nelygybė EBPO priklausančiose šalyse iš dalies paaiškina, kodėl kilo 2008–2009 metų krizė ir dėl ko atsigauta lėtai, – tai įvyko, nes mažas pajamas gaunančių namų ūkių perkamoji galia susilpnėjo ilgam laikui. Vertinant pagal GINI koeficientą, Švedijoje, Danijoje, Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje padidėjo pajamų nelygybė – dėl to ir sulėtėjo šių šalių ekonominis augimas.

Pernelyg padidėję viešojo ir privačiojo sektorių įsiskolinimai (daugelyje EBPO priklausančių šalių jie svyruoja tarp 300 proc. ir 350 proc. BVP) lemia, kad rinkos dalyviai tampa labiau finansiškai pažeidžiami, kadangi besiskolinantieji patiria nemokumo ir likvidumo rizikas. Tokios šalys, kaip Ispanija bei Jungtinė Karalystė, kurias prieš krizę užgriuvo staigiai išaugusios privačiojo sektoriaus skolos, tuo metu išgyveno pačią giliausią recesiją. Vokietija, Australija, Šveicarija ir Suomija yra mažiausiai įsiskolinusios šalys.

Su eksportu susijusi veikla labai priklauso nuo konkurencingumo – jis lemia tiek kainas, tiek ir nekaininius aspektus (inovacijas, kokybę, dizainą ir t. t.). Pietų Europa ir Airija, sumažinus jų realų valiutų kursą, tapo labiau konkurencingos. Jungtinė Karalystė bei Vokietija pelnosi iš savo produktų, turinčių didelę pridėtinę vertę, įvaizdžio.

Stambiausių Baltijos šalių įmonių rezultatai pernai šiek tiek ūgtelėjo, ryškesnis apyvartos augimas stebimas Lietuvoje, kur telkiasi ir daugiausia didžiųjų bendrovių - šiemet į didžiųjų gretas jau įsispraudė 31 lietuvių įmonė - 2 bendrovėms daugiau negu pernai, rodo "Coface" 50 didžiausių Baltijos šalių bendrovių analizė, praneša "Verslo žinios".

Didžiausia iš bendrovių - 6 mlrd. eurų pajamas pernai skaičiavusi "Orlen Lietuva", antrą-ketvirtą vietas, kaip ir ankstesniais metais, užima dar trys Lietuvos įmonės: "Vilniaus prekyba", jos valdoma "Maxima grupė" ir Lietuvoje veikianti mažmenininkė "Maxima LT". Visos šios bendrovės, priklausančios vienai grupei, pernai didino tiek pajamas, tiek pelną.

Nauja sąraše "ME investicija", priklausanti sparčiai augančiai "Girtekos" grupei, pajamas per metus išaugino 27,6 pro. ir iškart įšoko į 30 sąrašo poziciją. Tik šiemet į sąrašą (20 vieta) pateko ir 74 proc. pajamas padidinusi "Statoil Fuel & Retail Lietuva". Dar viena naujokė, grūdų didmenininkė "Agrorodeo", padidino savo apyvartą 58 proc. ir užėmė 40 vietą.

Į neramumų krečiamą Ukrainą eksportuojančioms įmonėms nėra galimybių pasinaudoti prekinio kredito draudimo paslaugomis ir apsisaugoti nuo galimų partnerių neatsiskaitymų - draudimo bendrovės nebenori prisiimti rizikos, rašo "Verslo žinios".

"Ukrainoje įvedė taisyklę, kad bankas keičia valiutą 6 dienas, reikia laukti atsakymo, ar iškeis. Kol negauname pinigų, nekrauname produkcijos, tad mėnesį ir stovi", - sakė "Vilniaus degtinės" pardavimo ir pirkimo vadovas Dalius Rutkauskas.

Kritiškiau Ukrainą ir jos verslo mokumą draudikai pradėjo vertinti 2013 metų gruodį. Nuo tada neprisiima naujų įsipareigojimų ir dirba tik su esamais klientais. Nuo šių metų vasario priimami sprendimai mažinti prisiimamą riziką ir dėl esamų klientų bei jų pirkėjų.

"Taip, galiu patvirtinti, kad pastaruoju metu buvo priimti tam tikri sprendimai, susiję su dabartine Ukrainos ekonomikos padėtimi. Suteikti kredito limitai, nors jų nebuvo labai daug, toliau mažinami, peržiūrima kiekvienos įmonės finansinė būklė, atsižvelgiama į valstybės padėtį", - teigė verslo rizikos valdymo bendrovės "Coface" komercijos direktorius Lietuvoje Mantvydas Štareika.

Vilnius, vasario 28 d. (BNS). Lietuvos įmonės jau sulaukė perspėjimų, kad dalis Ukrainos verslininkų gali tapti nemokūs, tačiau į neramumų krečiamą Ukrainą eksportuojančioms įmonėms nėra galimybių pasinaudoti prekinio kredito draudimo paslaugomis ir apsisaugoti nuo galimų partnerių neatsiskaitymų - draudimo bendrovės nebenori prisiimti rizikos, todėl siūloma grįžti prie valstybinio garantijų modelio idėjos, penktadienį rašo "Verslo žinios".

Bendrovės "Vilniaus degtinė" pardavimo ir pirkimo vadovas Dalius Rutkauskas dienraštį informavo, kad įmonės produkcijos eksportas į Ukrainą šiuo metu stoja. Pasak jo, valstybės pagalba reikalinga, jei ji turi prioritetų skatinti eksportą.

Lietuva jau turėjo valstybinę agentūrą - draudimo įmonę "Lietuvos eksporto ir importo draudimas", tačiau ją pardavė bendrovei "Coface". 

Ukraina praėjusiais metais buvo devintoji svarbiausia eksporto rinka Lietuvos verslui.