– Jungtinėje jūsų ir Vidmanto Gudelio parodoje, dedikuotoje tautos dainiui Maironiui, išvysime 20 jūsų aliejinės tapybos darbų, sukurtų nuo 2009 iki 2024 metų. Juos vienija pavadinimas „Sugrįžusi Mūza“. Ar jūsų mūza iš tiesų kurį laiką buvo išskridusi?

– Žmogaus gyvenimas banguoja. Man teko išgyventi visokių etapų, bet rankų nenuleidau, kabinausi į gyvenimą, tapyba man padėjo.

Kaip, pasitelkdama dailės terapiją, aš padedu išlaisvėti kitoms moterims, išpiešti savo sielos žaizdas, taip tapyba padėjo ir man pačiai. Dvylika metų vedžiau dailės mokymus senjorams Trečiojo amžiaus universitete Kaune, buvau Dailės fakulteto dekanė, tad mano pedagoginė patirtis iš tiesų nemaža. Suskaičiavau, kad per tuos metus įvyko 1 152 tapybos pamokos. Jų užteko suprasti, ką tapymas daro su žmogaus sąmone, pasąmone, su jo psichika.

Kai išsispaudžiu ant paletės dažų (baltos spalvos pas mane kilogramais!), puikiai žinau, kad nutapius paveikslą mano vidinė būsena pagerės, normalizuosis. Tapydama aš susigrąžinu harmoniją, stabilumą, susitvarkau savo aurą.

– Žiūrint į jūsų darbus atrodo, kad juos tapė labai švelni, moteriška, trapi, subtilius gyvenimo niuansus jaučianti asmenybė. O ką apie save sako pati autorė? Jei reikėtų nupiešti savo autoportretą?

– Laumžirgiai, drugeliai, gėlės, žibintai – tai jau praeitis. Dabar, manau, mano autoportretas būtų be jokių simbolių, be kažkokių papildomų detalių. Tiesiog nurimusi moteris šviesių spalvų kolorite.

Žinia: S. Juškevičiūtės dažų paletėje nėra tamsių spalvų. Šiandieniniam pasauliui ji linki kuo daugiau šviesos ir nusiraminimo per kūrybą. / S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Auginate puspenktų metų sūnelį Arną. Kaip jus paveikė motinystė?

– Tapybos braižo tikrai ne (šypsosi), užtai pasaulio suvokimą – visiškai. Šiuo metu Arnas darželyje, antraip taip ramiai nepakalbėtume. Beje, tą darželį nuostabiai ištapė kita menininkė. Labai seniai ir aš esu ragavusi sienų tapybos – piešiau varliukų abėcėlę pagal to paties pavadinimo Igno Bukšnio knygutę, kurią ir iliustravau.

Gimus sūnui, širdyje atsirado tokie gyliai, jis mane nuskraidino iki tokių Visatos gelmių! Vaikas – nereali dovana moteriai. Buvo laikas, kai motinystė man tarsi neegzistavo. Kai draugės apie tai kalbėdavo, aš sakydavau: nėra kada, kuriu! Bet kai pati tapau motina, supratau, kad augant vaikui motinos širdyje vyksta didžiuliai virsmai.

– Gyvenate nuostabioje Kauno rajono vietoje – Kulautuvoje, tarp šimtamečių pušų. Kiek gamtos poezija veikia jūsų jautrų kūrybos pasaulį?

– Manau, labai veikia. Nors šiandien galėčiau kurti bet kur – per ilgą laiką išmokau susikurti harmoningą aplinką. Bet iki to reikėjo užaugti. Jei idėja stipresnė už mane – galiu ją išreikšti, nors aplinkui vyrautų didžiausias chaosas.

Pirmoji mano tapybos studija buvo Kaune. Jaučiau, kad miestas mane blaško ir sąmoningai ieškojau pabėgimo į gamtą – norėjau palengvinti kūrybos sąlygas. Nes kai daug valandų tapai – mirksti terpentino garuose, dažuose – tos pušys tau tarsi padeda. Kaip ir tas genys, tuksenantis kieme ant šakos.

– Jūsų tapyboje nemažas vaidmuo tenka simboliams, sapnams, potyriams, ateinantiems iš subtiliojo pasaulio…

– Ši sritis mane lydi visą gyvenimą ir tolydžio stiprėja. Mano nuojauta, pamatymai, pajautimai labai dažnai pasiteisina. Kartas nuo karto aš regiu vaizdinius, kuriuos dažnai patvirtina sapnai. Tarkim, savo namuose Kulautuvoje esu nutapiusi medį. Pasidariusi jo eskizą susapnavau sapną, kad tas medis bus tarsi mano apsauga – gyvenu labai sename, dar 1931 m. statytame name. Taip ir yra. Nes aš tuo tikiu.

Mistiški: Simonos tapyba persmelkta simbolių, sapnų regėjimų, patirčių, aplankančių ją iš subtiliojo pasaulio erdvių. / S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasirodo, esate dar ir mistikė?

– Nežinau, ar tai mistika. Tikiu, kad šalia materijos egzistuoja ir subtilusis pasaulis, kurio vibracijų dažnis kur kas aukštesnis nei Žemės ir jos gyventojų.

Neseniai dariau remontą, bet savo tapytą medį palikau, nors tikrai nesu prisirišusi nei prie daiktų, nei prie savo paveikslų. Esu dėkinga menui dar ir už tai, kad jis mane išmokė neprisirišti prie savo darbų.

O pradžioje būdavo labai sunku atiduoti… Atrodydavo, tiek valandų prie jų praleista, visa širdis, visa siela sudėta – kaip čia dabar imsi ir parduosi. Paskui supratau, kad pats gyvenimas mane to moko: neprisirišti, nes materialiame pasaulyje viskas trapu ir laikina.

– Išmokote savo menu dalytis?

– Kažkada svajojau užsidaryti viena studijoje ir tapyti. Pabandžiau – nepavyko (juokiasi). Šiandien suprantu, kad kito kelio nėra – tik dalytis. Daug mano paveikslų puošia Kulautuvos reabilitacijos ligoninės sienas. Žmonės jais gėrisi, prie jų fotografuojasi, dėkoja. Gera. Todėl ateityje svajoju ir toliau dirbti su žmonėmis, kurie per tapybą nori pajusti dvasinę atgaivą. Tarnystė, dalijimasis – tokį matau tolesnį savo gyvenimo kelią.

Kai apgaubi žmogų kūryba, harmonija, grožiu, kitaip sakant, aukštesnėmis vibracijomis, ima vykti neįtikėtini dalykai, prasideda gijimas.

Pamenu, kaip viena moteris, pamačiusi, kad į namus nešuosi naują drobę, paprašė leisti jai su vyru stebėti tapymo procesą. Sako, mes labai ramiai sėdėsim kamputyje ir netrukdysim. Suprantu ją. Nes ten, kur menininkas kuria, erdvė tampa sakrali. Tikiu, kad aplinkoje, kurioje tu atveri visą širdį, visą sielą, kurioje tu kuri, turėdamas pačias gražiausias intencijas, iš tiesų vyksta sakralūs dalykai.

Sykį viena mama paliko pas mane studijoje savo dukrą su negalia, ir mergaitė visą dieną galėjo stebėti, kaip aš tapau. Ji sėdėjo kaip pelytė po šluota, tad kartais net pamiršdavau, kad ji ten yra. O kitą dieną mergaitė man paskambino, nes norėjo papasakoti, ką jautė, kai aš tapiau. Jos emocijos buvo labai stiprios.

Tokį netiesioginį dalyvavimą tapymo procese aš pavadinčiau savotiška terapija, nors tikrai nesu jokia terapeutė, nebaigiau jokių specialių mokslų. Tačiau kai apgaubi žmogų kūryba, harmonija, grožiu, kitaip sakant, aukštesnėmis vibracijomis, ima vykti neįtikėtini dalykai, prasideda gijimas.

Deja, šiandien daug kam harmoningas, šviesą skleidžiantis menas atrodo per nuobodus. Žmogus, skaitydamas knygą, atėjęs į spektaklį ar koncertą, nori sukrėtimo, katarsio, aštrių emocijų.

Mane žavi tapytojai, kurių darbai alsuoja harmonija. Aš pati, prasidėjus karui Ukrainoje, labai asmeniškai jį išgyvenau. Mane užvaldė baimė. Visai neseniai sukūriau darbą, kurio nusprendžiau nerodyti viešojoje erdvėje. Nes jis buvo tarsi asmeninė karo baimės transformacija. Anksčiau raudona man buvo aistros spalva, tuo tarpu karas ją pavertė krauju… Tačiau užteko nutapyti minėtą paveikslą ir mano vidus tarsi išlaisvėjo, aš susitvarkiau su savo baime, bet nežinau, ar tas paveikslas nepaveiktų kito žmogaus. Todėl nusprendžiau su juo atsisveikinti.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galite sėstis prie drobės suirzusi, blogos nuotaikos? Arba sūneliui susirgus? Juk tai vėlgi – žemos vibracijos, žema energetika?

– Manau, kad per du tapymo dešimtmečius jau įgijau praktikos. Kai gaunu užsakymą ir spaudžia laikas, galiu visiškai atsiriboti nuo pašalinių minčių ar nuotaikų. Šiandien, jei ant paletės išsispaudžiu dažų, tvirtai žinau – noriu kurti. Todėl niekas manęs neišblaškys.

Rami muzika, smilkalai… Tas dvi, tris valandas aš susikoncentruoju ir tapau, bet tai jau įdirbis. Aliejine tapyba užsiimu daugiau nei dvidešimt metų. Esu baigusi Kauno dailės gimnaziją, Šiaulių pedagoginiame institute apsigynusi dailės ir technologijų mokytojos bakalauro diplomą.

Pirmaisiais metais, vos pradėjusi tapyti, per savaitę sukurdavau iki dvidešimt paveikslų. Buvau be galo alkana kūrybos ir labai produktyvi. Ta gausa liejosi iš vidaus, iš pačios vidinės mano esaties. Kaip vienas dėstytojas draugiškai pasijuokė: „Tu, Simona, kaip koks kokybiškas fabrikas“. Šiandien lygiai tas pats: jei jau atsisėdu prie drobės, tai ir darau.

– Ar paroda jums – tam tikras atskaitos taškas, nuo kurio menininką ima vilioti nauji kūrybos toliai?

– Atėjo laikas, kai pati nelabai veržiuosi į parodas. Jei pakviečia – ačiū. Jei ne – man tos puikybės karūnos nebereikia. Žinau, kas esu ir kur einu. Svarbiau, kad žmonės, kurie žiūrės į mano darbus, širdy kažką pajustų. Jei pagaunu žmogaus žvilgsnį ir pamatau, kad jis suprato – tai ir yra didžiausia laimė! O surengti kuo daugiau parodų, gauti kuo daugiau diplomų ar prisimatuoti kuo daugiau ego karūnų – manęs tai nedomina.

– Jūs labai daug kalbate apie subtilųjį pasaulį, egzistuojantį šalia materialaus, kurį dauguma žmonių tiesiog neigia.

– Manau, kad tą kitą pasaulį žmogus pradeda suvokti, pajausti su metais ir tik tuomet, kai jo siela ieško šviesos. Jei žmogus domėsis tik materija, augs jo ego, o gyvenimą jis matys vien per pinigų prizmę. Toks žmogus lips per kitų galvas, negalvodamas apie pasekmes, ir, svarbiausia, – jis netarnaus kitiems.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– „Šviesa žemėje“, „Šviesos angelai“, „Šviesos vartai atidaryti“ – tiek daug šviesos vien jūsų paveikslų pavadinimuose. Kaip pavyksta gyventi šviesoje, kai šiandieninis gyvenimas turi tiek daug tamsių spalvų?

– Galbūt širdis ir siela nori taip gyventi, taip matyti aplinką. Ir dar – ta šviesa dalytis. Per tapybą, išraišką, spalvas.

Ar turiu tamsių spalvų savo paletėje? Turbūt ne. Tiesa, buvo tas raudonai juodas paveikslas, kuriame aš ištapiau karo baimę. Visos tamsios spalvos, kurias tuomet rinkausi labai intuityviai, suėjo į tos baimės transformaciją, ir nieko – nei baimės, nei tamsių spalvų paletėje nebeliko.

Nebent grįžčiau prie grafikos, prie juodai balto meno. Mano draugas, medžio drožėjas, net rėmų būsimiems grafikos darbams yra pridrožęs. Laukia, kol tuo užsiimsiu. Bet kol kas netraukia. Esu atidi vidiniams impulsams, o jie šiandien diktuoja ką kita.

– Ką atsakytumėt piktaliežuviams, kurie sakytų, kad jūsų darbai perdėm saldūs, o juk gyvenimas dualus: jame yra ir šilto, ir šalto…

– Ką jiems atsakyčiau? Žmonės, sustokite – aplinkui ir taip užtenka skausmo, karų. Negalima dauginti blogio, baimės, žemų vibracijų energijos, propaguoti amoralių dalykų. Jei visu tuo mes dar apkrausime kultūrą, meną, netrukus turėsime ir atitinkamas pasekmes.

Šiandieniniam pasauliui be galo trūksta maldos, nusiraminimo, šviesos, kūrybos. Juk visi žinome posakį – kur šviesa, ten tamsa pasitraukia! Paskutinis mano darbas vadinasi „Šviesa žemėje“, jį tapiau džiaugdamasi, kad dar yra žemėje šviesių žmonių, kuriems ne vis vien, kokia ji bus ateityje. Beje, šį darbą lydėjo ir labai įdomus sapnas, kuriame aš dairiausi ir ieškojau bendraminčių šviesuolių.

– Kaip jums pavyksta atsiminti savo sapnus?

– Atsimenu ne visus, bet jei labai noriu – Visata padeda. Dažnai, jei manęs neapleidžia koks nors klausimas, sapne ieškau atsakymo. Tik reikia nebijoti klausti prieš užmiegant.

Ir blogų sapnų nereikia bijoti. Buvo laikas, kai mane kasnakt lydėjo labai baisūs sapnai. Niekaip negalėjau suprasti, kas manęs laukia. Pasirodo, pasąmonė įspėjo, kad mirus vaiko tėvui aš pasiruoščiau praeiti erškėčių vartus. Bet tos nemalonios patirtys irgi reikalingos: jos augina žmogaus sielą. Todėl siūlau neišsigąsti net pačių baisiausių sapnų. Manau, juos siunčia pasąmonė, kad žmogus stabtelėtų ir susimąstytų.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Mes vis apie tapybą, apie darbus, o jei pakalbėtume apie jūsų laisvalaikį?

– Labai mėgstu su sūneliu vaikštinėti po Kulautuvos pušyną. Taip pat labai patinka kelionės. Stengiuosi bent kartą per metus kur nors išvykti. Juk kiekviena šalis – vis kita energetika. Tuomet grįžti su naujomis idėjomis, nauju polėkiu kurti. Labiausiai domina kraštai, kur graži gamta. Bet nebūtinai. Apsilankius Paryžiuje, Orsay muziejuje, mano siela visą savaitę dar sklandė virš jo.

– Kur save matote po dešimties metų?

– Kad jau išmokau dalytis, noriu tęsti tą dalijimosi savo menu kelionę. Rengti plenerus, vasaros stovyklas moterims, kurioms iš tiesų to reikia – nėščioms, patyrusioms netektis ar tiesiog norinčioms geriau pažinti save.

Noriu mokyti tapyti jaunąją kartą, dalytis pačios atrastais dalykais. Paaugliai, vaikai mane labai mėgsta (gal ne veltui turiu pedagoginį išsilavinimą). Didžiausia bausmė jiems, kai mamos sako: „Neisi pas Simoną į studiją!“

Noriu dalytis savo meilės vibracijomis su tais, kam jų labiausiai reikia – taip pat ir su vaikais, turinčiais negalią. Noriu skleisti kūrybiškumo ugdymo metodiką, kuri gydo giluminius aspektus, paliesdama pasąmonę, sapnus. Man norisi padėti žmogui per tapybą. Geresnio žmogaus pažinimo būdo nei tapyba šioje žemėje kol kas nežinau.

– Papasakokite apie save. Kas yra Daina?

– Esu gana įvairiapusė asmenybė. Svarbiausia man gyvenime, kad ir kaip būtų, yra mano šeima. Dar labai myliu gamtą, patinka kūryba. Manau, be aistros ir meilės kurti nebūtų įmanoma – jausmas mene yra labai svarbus.

Esu gamtos vaikas – labai didelę dienos dalį praleidžiu gamtoje. Nesvarbu, koks metų laikas, visada išeinu pasivaikščioti. Kaip sakoma, nėra blogo oro – yra bloga apranga. Išėjusi pasivaikščioti įsikvepiu geriems darbams, geroms mintims, ir man, kaip kūrėjai, tai labai svarbu. Būtent gamta mane įkvepia kurti, ten kyla daugiausia idėjų, todėl ir mano kūryboje labai daug gamtos motyvų. Visada vaikštau be ausinių ir klausausi gamtos. Taip įsikraunu. Kai kas nors man sako, kad jam liūdna, pasiūlau pasivaikščioti gamtoje, pravėdinti galvą – bus šviesesnės mintys, gamta suteiks energijos.

Mano piešiniuose dominuoja gamtos motyvai, taip pat meilės ir tikėjimo tematika. Mano paveikslai susiję su meile, atjauta, užuojauta. Be meilės, manau, šis pasaulis net neegzistuotų. Man meilė labai svarbi – šeimoje, aplinkoje, tarp draugų, tarp tėvų, tarp sesių. Pastebėjau, kad geriausiai galiu kurti, kai esu laiminga, jaučiuosi mylinti ir mylima, vidinės ramybės procese. Tiesa, paauglystės metais buvo atvirkščiai – buvau liūdna paauglė, gana priešiškai žiūrėjau į pasaulį ir piešiniuose tai išreikšdavau. Tačiau net ir tada daugelyje mano piešinių buvo angelų tematika, vadinasi, ir gėriu tikėjau. Angelų tematika man ir dabar nesvetima – moterys su angelų sparnais, kaip švyturys, kaip gėris. Tik tiek, kad paauglystėje daugiau kurdavau, kai jausdavau liūdesį, o dabar – laimę, ramybę, meilę.

Šaltinis: minčių piešiniams menininkė semiasi iš gamtos, joje ieško idėjų, todėl ant jos dekoruotų indų – peizažai, miško gyvūnai ir kiti gamtos motyvai. / D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kada ir kodėl dailė atsirado jūsų gyvenime?

– Menai domino nuo pat mažų dienų, nes ir šeimoje buvo menininkų. Manau, tas potraukis atėjo iš šeimos. Dailė mano gyvenime atsirado labai ankstyvoje paauglystėje. Tiesa, dar pamenu, kad iš pradžių norėjau groti smuiku, bet būrelyje visos vietos jau buvo užimtos. Buvo vietų mokytis groti violončele, bet nesugundė manęs tas instrumentas. Tada užsirašiau laikyti stojamųjų dailės egzaminų Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykloje. Tėvams net nesakiau – tiesiog nuėjau ir užsirašiau, nors tebuvau gal vienuolikos.

Įstojau, lankiau dailės mokyklą ketverius metus, paskui ruošiausi toliau, ėjau į pamokas pas mokytojus, kad pakonsultuotų, padėtų ir patartų. Kai pabaigiau, net nebuvo kitos kalbos ar minties – stojau į Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą. Patikėkite, studijų metai ten buvo patys geriausi. Kitaip ir negali būti žmogui, kuris turi aistrą ir yra alkanas žinių. Būtent ten atradau savo naują meilę – molį, tiksliau – keramikos dekoravimą, nes baigiau keramikos specializaciją.

Kiekvienas gali išmokti piešti, bet jei tai darys be jausmo – nepavyks. Menas – ne matematika. Menas neatskiriamas nuo jausmų, saviraiška ateina per jausmą.

Taigi, menai visada buvo mano širdyje, užėmė svarbiausią vietą, jais iki šiol esu labai patenkinta. Net ir per parodas, renginius stengiuosi akcentuoti, kad menas yra visur – tereikia apsidairyti. Pabandykite ir pamatysite, kad tai yra tiesa. Kad ir kur būčiau, stengiuosi kažką toje aplinkoje įžvelgti. Tarkime, būdama draugų rate visada atkreipiu dėmesį į kokią nors įdomią aprangą, tatuiruotes ar gražų makiažą. Būdama svečiuose visada pagiriu, kaip gražiai sutvarkytas gėlių darželis ar namai, atkreipiu dėmesį ir į mažus akcentus namuose. Visi mes gyvename mene ir jį kuriame – ar namuose, ar darbe, ar dar kur nors. Svarbiausia – pajausti, ką kuri. Kiekvienas gali išmokti piešti, bet jei tai darys be jausmo – nepavyks. Menas – ne matematika. Menas neatskiriamas nuo jausmų, saviraiška ateina per jausmą.

– Ar planavote su menu sieti visą savo gyvenimą, vadintis menininke ir kurti?

– Net nebuvo minties, kad darysiu ką kita. Visada galvojau, kad nugyvensiu visą gyvenimą laikydama teptuką rankoje – privalau kurti, privalau skleisti pasauliui kažkokią žinią. Norėjau iškėlusi galvą pasakyti, kad esu menininkė.

Tuomet, kai mokiausi, taip nebuvo, o šiais laikais menininkais save vadina labai daug žmonių. Dabar kurti meną tapo lyg kokia mada. Taip pat yra ir su muzika – labai daug žmonių puola stačia galva. Tačiau nejaučia – tiesiog daro. Net žmonės, kurie neturi nieko bendro su menu, bando piešti. Bandymas piešti ir taip išreikšti savo jausmus yra gerai, tai galime daryti visi, bet tokius darbus parduoti – prieštarauja viskam.

Kad galėtum vadintis menininku, turi paaukoti didelę savo gyvenimo dalį ir išsilavinimui, ir tobulėjimui. Manau, kūrėjai turi tobulėti visą gyvenimą. Nėra taip, kad pabaigiau studijas, ir viskas. Visą gyvenimą turime plėsti savo žinias, susipažinti su naujovėmis, išmokti vis kažką naujo.

Tikslas: tapymo D. Danasienė imasi tada, kai jaučia ūpą, nori išreikšti drobėje jausmą ar sapną. / D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar gyvenate Anglijoje. Kaip ten atsidūrėte? Kokios įtakos turėjo jūsų gyvenimui ir kūrybai?

– Mes su vyru Aleksu susituokėme labai jauni – aš buvau tik neseniai pabaigusi studijas, jis grįžo po tarnybos kariuomenėje. Po studijų norėjau pasisemti praktikos, tad bandžiau darbintis bent praktikante į bendrovę „Kauno Jiesia“, nes norėjau dirbti tai, kas man patiko, o ir prie Kauno jau buvau labai prisirišusi, mylėjau tą miestą. Tačiau ten tuo metu nereikėjo nei praktikantų, nei darbuotojų.

Tad po kokių trejų metelių, 2013-aisiais, nusprendėme su vyru važiuoti pamatyti pasaulio. Kadangi rinkomės tik tą šalį, kurios kalbą mokame, pasirinkome Angliją. Nuvykome ten ir pradėjome po truputį tvirtintis.

Anglija man labai patinka, nes čia labai įspūdinga gamta ir žmonės laisvesni – ypač tai buvo juntama prieš dešimt metų. Atvažiavę mes viską lyginome su Lietuva. Pas mus žmonės tuo laiku buvo gerokai labiau susikaustę – tik išeik į gatvę įdomiau apsirengęs, iškart atsisuks pažiūrėti. Atsisėsk kažkur parke piešti – jau eina, žiūri. Draugų kompanija sėdi – vėl žmonės praeidami nepatenkintais žvilgsniais varsto. Čia apsigyvenę nustojome kreipti dėmesį, kas kaip apsirengęs, kas kaip vaikšto, kas kaip juokiasi, kas kaip elgiasi. Čia tiesiog pati kultūra yra kitokia.

Kurį laiką mes gyvenome mieste, paskui ieškojome, kur galėtume išsikraustyti, kur daugiau žalumos būtų. Maždaug prieš šešerius metus nusipirkome namą ir dabar gyvename labai gražioje vietoje – šalia miškas, ežeras, upė ir viskas pėstute pasiekiama. Šis tas bendro su tuo, kaip gyvenome Lietuvoje – turėjome namuką šalia Kauno marių, buvome gamtoje. Čia pakliuvome į tokią labai gražią vietą, gamtos kertelę, o man gyvenimas šalia gamtos yra labai svarbus.

Žinia: abstrakčių tapybos darbų autorė tiki, kad žmonės, ateinantys į parodas, atranda juose dalelę savęs. / D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip menai? Ar nuo jų ir Anglijoje neatitrūkote?

– Anglijoje nuo meno nebuvau atitrūkusi, tik tais laikais, kai išvykau, dar nebuvo tiek populiarūs socialiniai tinklai – kad ir turėjome kažkokias anketas susikūrę, niekas ten per daug nieko nekeldavo. Tiesiog kūriau sau, piešiau sau. Tik po kurio laiko, vyro ir sūnėno paskatinta, nusprendžiau, kad gal jau laikas susikurti puslapį, kuriame savo darbus galėčiau parodyti.

Susikūriau, pradėjau ten kelti tokius visiškai paprastus darbus. Iš pradžių buvo gana baisu, nes, kad ir kaip būtų, lauki žmonių pripažinimo ir ta jų nuomonė svarbi – patiks jiems tai, ką darau, ar ne. Tuo metu daugiausia kūriau grafikos darbus ir tapydavau. Tačiau vis krebždėdavo mintis, kad labai noriu dekoruoti, tad pati sau dekoruodavau su paprastais dažais indus, stiklines – kur galėdavau, ten kažką piešdavau.

Didžiausias postūmis buvo, kai nusipirkome namą, – tuomet prasidėjo didžioji kūryba, pradėjau daugiau dirbti su keramika. Norėjau savo kūrinius rodyti, bet mano feisbuko puslapį su visa anketa pavogė. Buvo labai gaila, nes ten jau buvau labai daug darbo įdėjusi, o reikėjo viską pradėti nuo pradžių. Tačiau rankų nenuleidau: tris mėnesius vėl kūrėme puslapį, buvau užsidegusi nauju polėkiu, visos šeimos skatinama.

Kai reikėjo sugalvoti naujajam puslapiui pavadinimą, paskambinau savo mamytei, kuri visada turi puikių idėjų (jeigu kas nors neaišku ar reikia patarimo, visada skambiname mamytei ar tėveliui). Ji iškart, per daug nesukdama galvos, sako: „Tept lept.“ Pagalvojau: tikrai, juk tai žodis, atėjęs į daugelio gyvenimus iš vaikystės. Tad prieš metus atsirado naujas mano kūrybos puslapis „Dainuutė Tept&Lept“, ir viskas sparčiai eina į priekį. Ten keliama tik tai, kas susiję su menais, daugiausia su keramika, nes keramikos dekoravimas yra mano pagrindinė aistra, mano pagrindinė meilė.

Dekoruoju indus specialiai keramikai skirtais dažais, kurie paskui yra prikepinami krosnyje, labai aukštoje temperatūroje, kad dažai nenusiplautų, kitaip sakant – būtų ilgaamžiai. Tai dabar ir yra pagrindinė mano veikla, nes labai mėgstu daryti žmones laimingus – juk gerti kavą iš savo mėgstamo puodelio rytais kiekvienam yra tarsi savotiška terapija. Su mano dekoruotais puodeliais žmonės kava gali mėgautis kūrybiškai, meniškai – žiūrėti į sau patinkantį piešinį.

Minčių piešiniams semiuosi iš gamtos, joje ieškau idėjų. Todėl ant mano dekoruotų indų – peizažai, miško gyvūnai ir kiti gamtos motyvai. Net ir piešdama tai, ką klientai užsako, stengiuosi labai savęs neriboti, nes mano dekoravimas yra šiek tiek kitoks – jis daugiau animuotas. Piešti man turi būti malonu. Tuomet žinau, kad įdedu į kūrinį tą savo gerą jausmą. Tie puodeliai taip ir gimsta – iš meilės, iš jausmo. Meilės puodeliukai.

D. Danasienės asmeninio archyvo nuotr.

– Supratau: dekoruoti keramiką – jūsų mėgstamiausia veikla. Kuri, be jos, taip pat labai svarbi?

– Tapyba. Tapau ant drobės, eksponuoju darbus parodose. Mano paveiksluose yra labai daug jausmo, meilės. Juos piešiu tada, kai jaučiu ūpą, noriu išreikšti drobėje jausmą ar sapną. Dauguma mano tapybos darbų yra abstraktūs – tiesiog, kad pajaustume meilę, tikėjimą, atjautą. Matau, kaip žmonės, kurie ateina į parodas, atranda juose kažkokią dalelę savęs, tik reikia įsigilinti į tuos paveikslus, pamatyti, pajausti. Kai kurie žmonės sako, kad dabar nori grįžti namo, apkabinti savo šeimą, pasakyti, kaip stipriai juos myli, nes be meilės pasaulis sugriūtų.

– Dar turite neįgyvendintų gyvenimo ar meninių planų?

– Pagrindinis mūsų planas – grįžti visam laikui gyventi į Lietuvą. Dabar aš piešiu čia, puodeliai keliauja po visą pasaulį, dauguma darbų grįžta į Lietuvą. Pati kartkartėmis grįžtu į Lietuvą, pristatau savo parodas. Esu labai dėkinga savo šeimai – sesei, tėvams, kurie labai stengiasi, kad mano kūriniai pasiektų adresatus, paveikslų parodas galėtų pamatyti meno mėgėjai vis kitose vietose. Be jų pagalbos tikrai tiek nenuveikčiau.

Ateityje noriu rengti ir dekoravimo kursus, nes yra labai daug žmonių, norinčių to išmokti. Tad planuoju susirasti studiją ir rengti tokius susibūrimus – paleisti mintis ir pažaisti teptuku ant keramikos. Manau, būtų labai smagu įnešti naujų polėkių į visą tą kūrybos procesą.

Taip pat planuoju rengti dailės terapijos kursus. Tai labai svarbu, nes, gyvenant sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje, meno kūryba gali atliepti žmogaus vidines patirtis per piešimą, spalvas, tekstūras. Dailė leidžia ir pajusti, ir išreikšti savo vidinį pasaulį, išgyventi tą santykį su aplinka. Pati Anglijoje pabaigusi dailės terapijos kursus, labai norėčiau ateityje šių žinių suteikti kitiems.

Lietuvą labai mylime, dažnai lankomės. Mylime ir Angliją, nes čia praleidome labai daug laiko. Tačiau noriu visą meninę patirtį ir visas žinias parvežti į Lietuvą.

Gydantis žodis ir spalvos

Kažin ar sutiksime žmogų, kuris nebuvęs poliklinikoje, nelaukęs prie gydytojo durų, tad beveik kiekvienas puikiai žinome geliantį laukimą (ypač jei užklupo rimtesnės sveikatos bėdos), kol atsidarys gydytojo kabineto durys ir jis pakvies.

Todėl parodos poliklinikų erdvėse – tikras šviesos spindulys: jos ne tik nukreipia dėmesį nuo nerimą keliančių minčių, bet ir jas praskaidrina, sutelkia į estetines, ne kūno, pajautas ir, kas žino, galbūt net gydo. Tarkime, ilgiau įsižiūrėjus į šioje parodoje kabančią I. Adomaitienės abstrakciją „Be pavadinimo“, kurioje nėra lengvai atpažįstamo figūratyvo, o tik spalvinė žaismė, galima pamatyti ją savaip, gal net rasti nujaučiamą atsakymą į nerimą keliantį klausimą, o gal abstrakcija tiesiog leis akims pasivaikščioti ir nurimti.

I. Adomaitienės tapybos darbų paroda „Dialogas“ itin prasminga tokioje vietoje, kur vyksta reikšmingas pokalbis tarp paciento ir gydytojo, kur pacientas to dialogo ypač trokšta, kad jam būtų ramiau, kad neapleistų viltis. Taigi ši paroda ir apie tai, kad gydo ne tik vaistai, bet ir žodis, taip pat – menas.

Angelas žiūri į veidrodį. Dialogas su siela. 80x50 cm

Pokalbis su menu

Savo paroda „Dialogas“ kaunietė dailininkė I. Adomaitienė nesustoja vien ties gydytojo ir paciento pokalbiu, o temą aprėpia plačiai: tai moters ir vyro dialogas, žmogaus ir angelo, tylus pokalbis su žiema ir t. t. Paveikslai pripildyti spalvų, simbolių, pakilūs ir jausmingi – taip dailininkė užmezga savitą nuoširdų pokalbį su žiūrovu. Beje, minėtoji abstrakcija – tik viena parodoje, kiti parodos darbai turi aiškius, atpažįstamus, sudvasintus figūratyvus, tad kiekvienas žiūrovas gali rasti sau mielą, artimą formą dialogui užmegzti.

Pirmiausia dailininkė kviečia apmąstymams apie sielą: pavyzdžiui, paveiksle „Angelas žiūri į veidrodį“ nutapyti trys skirtingo stiliaus moteriški pavidalai.

Taigi „Dialogas“ turi bendrą kompoziciją, o kiekvienas darbas – savo vietą. Menininkė sąmoningai laikosi trejybės ašies: trys tapybos darbai skirti dialogui su siela, trys – su gamta ir trys – su kūnu. Pirmiausia dailininkė kviečia apmąstymams apie sielą: pavyzdžiui, paveiksle „Angelas žiūri į veidrodį“ nutapyti trys skirtingo stiliaus moteriški pavidalai: šaltas metalinis veidrodis, gyva moteris ir angelas, iškišęs galvą iš žydra juosta atskirto anapusinio pasaulio. Jis veidrodyje neatsispindi...

Tapybos darbu „Mana“ plėtojama biblinė tema apie visus pasotinančią Dangaus maną. Šiuo paveikslu dailininkė tarsi klausia: ar pasotins mus šio pasaulio gėrybės? Apskritai, kas mus pasotina?

Be pavadinimo. Dialogas su Chaosu. 90x70 cm

Išgirsti save ir kitą

Besižvalgant po parodą gali kilti klausimas: o kaip gamta, peizažai siejasi su dialogu? „Šiuolaikinis žmogus daug laiko praleidžia virtualioje erdvėje, yra gana pragmatiškas ir, deja, dažnai pametęs gyvą dialogą su gamta. Tačiau būdami gamtoje mes labiau įsiklausome į save, – teigia parodos autorė I. Adomaitienė. – Su savo mažais vaikais mėgdavau gamtoje žaisti žaidimą – išgirsk tris garsus, užuosk tris kvapus, rask tris skirtingų spalvų gėles.“

Parodoje galima rasti ir centrinį parodos tapybos darbą „Dialogas“, kuriame dėmesys sutelktas į dialogą tarp moters ir vyro. Šią temą taip pat plėtoja ir „Trys meilės stogai“, „Žvejo laukimas“.

„Tapydama pastarąjį darbą skaičiau archeologės-mitologės Marijos Gimbutienės hipotezes apie 4 tūkst. metų taikiai gyvenusią Senosios Europos sėslią matristinę visuomenę (nuo 7 iki 3,5 tūkst. metų prieš Kristų), kurioje nebuvo nei ginklų, nei žirgų, – dalijasi mintimis I. Adomaitienė. – Daug sužinojau apie deives, pagarbą gamtai ir asmeninę žmogaus erdvę, apimančią ne tik trobą, bet ir kiemą, šalia esantį sodą, ir šunis, kaip ryšininkus su anapusiniu pasauliu. Visa tai apmąstydama ir tapiau.“

Taigi visai gali būti, kad, pasižvalgę po parodą, poliklinikos pacientai pasijus geriau arba bent jau ramiau, o gydytojai nuoširdžiau leisis į reikšmingą dialogą, padėsiantį pasveikti ir kūnui, ir sielai.

Parodoje „(Pa)likimas“ – nuo 2017 m. kuriamas skulptūrinių kompozicijų ciklas, kuriame autorė toliau gilinasi į nuolatines savo kūrybos temas – žmogaus būsenas. Naujausi ciklo „(Pa)likimas“ darbai nuosekliai tęsia jos kūrybinę liniją, juose kalbama apie mūsų tautos savastį įvaizdinančių ženklų svarbą. Pirmieji šio ciklo kūriniai jau buvo eksponuoti tarptautiniame formos meno festivalyje „Faktas-Forma’19“, Baltijos šalių tarptautinėje šiuolaikinės keramikos parodoje „Pavasaris 2019“, „Pavasaris 2020“ ir „Vakarų vėjai’20: (Ne)priklausomi“.

I. Mockutės-Pocienės nuotr.

„D. Ložytė, kaip jai įprasta, toliau lieka prie žmogaus būties temos, tik šįkart žymiai praplečia analizuojamą lauką. Dabar ji koncentruojasi ne į pavienio individo jausenas, bet abstrahuoja jas iki bendrų patirčių ir gilinasi į tautos – kaip stambesnės sociumo struktūros – darinį. Nors aktualūs išlieka individualūs asmens bruožai, bet dabar svarbesnės tampa aplinkybės, priežastys, nulėmusios istoriškai susidariusios žmonių bendruomenės savastį. Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų tautą jungia ne tik bendra istorija, kilmė, žemė, kurioje gyvename, kalba ir kultūra. Ši sąvoka aprėpia daug daugiau, ypač šiais laikais, kai jungiamosios grandys tampa lankstesnės ir ilgesnės, nes savo tautiečius sutinkame kone kiekviename pasaulio krašte. „(Pa)likimas“ – apie praeityje susiformavusius ženklus, simbolius ir kintančias, besimainantiems gyvenimams adaptuojamas jų traktuotes“, – teigė parodos kuratorė menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

I. Mockutės-Pocienės nuotr.

D. Ložytė (gim. 1957 m.) 1984 m. baigė keramikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, nuo 1998 m. – LDS Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė. 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje rengia nuo 1991 m. Autorė aktyviai dalyvauja bendrose parodose, šalies taikomojo meno pristatymuose užsienyje, kūrybiniuose pleneruose, simpoziumuose, seminaruose, įvairiuose kultūros projektuose, veda edukacinius užsiėmimus. Paskutinė jos autorinė paroda surengta Klaipėdoje – 2014 m. Klaipėdos galerijoje pristatytas ciklas „Jausenos“. D. Ložytės kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės fondas, Tadžikistano kultūros fondas, Žemaičių dailės muziejus, privačios galerijos ir kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Klaipėdos galerijoje paroda veiks iki gruodžio 2 d. Galerijos darbo laikas: trečiadieniais–penktadieniais – 12–19 val., šeštadieniais – 11–16 val. Valstybinių švenčių dienomis galerija nedirba.

Nesitaikstė su nusikaltimais

Julia – viena tų dailininkų, kurie prieš pat Velykas Klaipėdoje savo darbus pateikė parodai „Karas ir taika“.

I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje eksponuojamo kūrybinio projekto autoriai – mišri dailininkų grupė, kurių technikos skirtingos, tačiau jie visi turi asmeninių ryšių su Ukraina, Lietuva ir Rusija.

Vieni – Klaipėdoje gimę šeimose, kurios po Antrojo pasaulinio karo atvažiavo gyventi į Lietuvą, kiti pabėgo iš Rusijos po Krymo aneksijos ar prasidėjus dabar Ukrainoje vykstančiam karui.

Julia iki 2014-ųjų gyveno Maskvoje, tačiau po to, kai Rusija atplėšė Krymą, ji su šeima nusprendė, kad likti tokioje šalyje negali, taip atsidūrė čia.

„Turėjome išvykti, nes gyventi ten jau buvo neįmanoma, jei tavo nuostatos skyrėsi nuo oficialios valstybės pozicijos. Tai buvo ne tik sudėtinga moraliniu požiūriu, bet ir fiziškai pavojinga. Lig šiol negaliu atsakyti į klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad tiek mano bičiulių, baigę aukštuosius mokslus, tyli? Nesuprantu, kaip galėjo nutikti, kad su mumis taip pasielgė, kad mūsų visų vardu dabar daromi tokie nusikaltimai?“ – nuoskaudos neslėpė uostamiestyje užuovėją radusi dailininkė.

Šitas žmogus sugebėjo kone kiekvieną savo pilietį „atrakinti“, rasti kiekvienam individualų raktą į jo sąžinę.

Kiekvienam pritaikė „raktą“

Julia parodai pateikė kelis paveikslus, vienas jų – „Raktų šeimininkas“. Būtent šiuo savo kūriniu moteris ir atsakė į klausimą: kaipgi čia taip atsitiko?

Viršutiniame paveikslo kampe pavaizduotas nykštukas apvaloku veidu – nesunkiai atpažįstamas, jau daugiau nei 20 metų Rusiją į savo nagus suėmęs prezidentas-diktatorius V. Putinas.

Jis čia svarbus personažas – jis raktų valdovas-šeimininkas, būtent virš jo galvos nutapytas milžiniškas žiedas su ant jo sukabintais raktais. Visa tai primena karūną.

„Šitas žmogus sugebėjo kone kiekvieną savo pilietį „atrakinti“, rasti kiekvienam individualų raktą į jo sąžinę: kažkam davė valdyti teatrą, kažkam leido kilti karjeros laiptais už lojalumą, kažkam – uždirbti pinigų, vystyti verslus. Tiems, kurie nepakluso, atrakino siaubo ir baimės pasaulį, dar kitus privertė nešdintis iš šalies. Jis tikras sielų raktų meistras-šeimininkas, todėl ir sugebėjo užgrobti valdžią. Tokia štai šio paveikslo istorija, palietusi ir mus asmeniškai, nes buvome priversti dėl šito žmogaus veiksmų palikti savo tėvynę“, – pasakojo dailininkė.

Julia Zhuraeva. Julios Zhuraevos asmeninio archyvo nuotr.

Įjungė melo mašiną

Julia prisiminė, kad prieš pat Malaizijos avialinijų lėktuvo katastrofą, dėl kurios, jau dabar aišku, buvo kalti Rusijos remiami Rytų Ukrainos separatistai, turėjo planų tapyti paveikslą „Taikos angelas“, bet šitas įvykis viską apvertė aukštyn kojomis.

„Kaip tik tada prasidėjo labai arši valstybinė kampanija visose žiniasklaidos priemonėse prieš Ukrainą. Per televiziją nuolat buvo diegiama neapykanta ukrainiečiams, ir jiems tai pavyko per gana trumpą laiką. Pagalvojau, kokį gi aš angelą galiu nutapyti? Nebent tik ramų, racionalų, priverčiantį žmones mąstyti, sklendžiantį virš liepsnojančių sielų“, – dar vieno paveikslo „Karui ne“ atsiradimo istoriją prisiminė J. Zhuraeva.

Greitai po to moteris su šeima paliko Maskvą ir atvyko gyventi į Lietuvą, į Klaipėdą, kuri, anot dailininkės, jai labai patinka.

„Galbūt mes buvome pavargę nuo didelio miesto sumaišties. Čia mums patinka. Todėl nusprendėme pasilikti. Atvykome čia daugiau nei prieš aštuonerius metus. O kai prasidėjo invazija pernai vasario 24-ąją, tai buvo siaubingas jausmas, ašaros nenudžiūvo nuo veido mėnesį. Negalėjau dirbti, suvokti to, kas prasidėjo, buvo neįmanoma. Sunku apie tai kalbėti, nes taip jau yra, kad mes priklausome valstybei, kuri žudo“, – savo išgyvenimais dalijosi Rusijos pilietė J. Zhuraeva.

Svetimų nuodėmių išpirkimas

Per visus tuos metus Lietuvoje Julia teigė neišgirdusi nė vieno užgaulaus žodžio dėl savo pilietybės ar rusų kalbos.

„Kai prasidėjo tas baisumas vasario 24-ąją, man skambino mano draugai lietuviai, klausė, kaip mes laikomės, ar mūsų neužgaulioja. Gaila tik, kad dabar apribojo Lietuvos pilietybės suteikimą Rusijos piliečiams, nes mano vaikai tikėjosi, kad taps LR piliečiais. Suprantu, kad situacija dabar labai sudėtinga, sunku prognozuoti, kas bus toliau. Todėl mums kilo idėja parodyti, kad Klaipėdoje gyvena rusakalbiai dailininkai, kurie nepalaiko viso šito karo ir žudynių ir jas smerkia“, – kalbėjo J. Zhuraeva.

Jos kolegė, dailininkė iš Peterburgo Olga Shustrova, kuri taip pat apsistojo Klaipėdoje, neslėpė, kad jai Klaipėdoje teko susidurti su vietiniais, kurie palaiko V. Putino režimo veiksmus.

„Esu tikra, kad tai televizijos įtaka. Seniai reikėjo blokuoti tos TV rodymą iš Rusijos. Šiuo atveju demokratija negalioja. Juk ten transliuojamas nesibaigiantis melo srautas, iškreipiami faktai. Tai šalis, kurioje viskas grįsta melu. Ir visu tuo karu jie mus apjuodino prieš visą pasaulį, apmaudu, kad ne pirmą kartą“, – kalbėjo O. Shustrova, kuri ir buvo Klaipėdoje surengtos rusakalbių dailininkų parodos kuratorė.

„Žinau, kad ukrainiečiai, kuriems tiek skausmo ir sielvarto suteikė Rusija, ilgai mums neatleis. Kiek galėdami stengiamės tai išpirkti, savanoriaujame, bendraujame su ukrainiečiais, buvau pakvietusi juos į meno terapijos užsiėmimus. Tik nenuostabu, kad jiems nėra malonu girdėti rusų kalbą“, – neslėpė J. Zhuraeva.

Skausmas: dar vienas J. Zhuraevos paveikslas „Karui ne“, nutapytas netrukus po Malaizijos avialinijų lėktuvo numušimo, kai per katastrofą buvo pražudyta beveik 300 žmonių. Julios Zhuraevos asmeninio archyvo nuotr.

Apsauga nuo užkrato

Vis dėlto Klaipėdoje apsigyvenę kūrėjai surėmė pečius.

Rusų ir ukrainiečių menininkai Anastasija Šopagienė, Liuda Liaudanskaitė, Dmitrij Baltasar, J. Zhuraeva, O. Shustrova, Jevgenija Beniušienė, Denis Mikulin ir Sergiy Lysyy pateikė savo darbus parodai „Karas ir taika“.

Sondrai Simanaitienei, pakviestai pristatyti šią ekspoziciją, kilo klausimų – kodėl ši paroda šiandien? Kodėl jos reikia ir kam?

Tvarsčiai ant gyvųjų – apsauga nuo užkrato.

„Kilo klausimų, ar žmonės, pasitraukę iš kariaujančios Rusijos ir taip išreiškę savo nepritarimą putiniškam režimui ir karui Ukrainoje, turi teisę kurti ir rodyti savo kultūrą, kai Lietuvoje vyrauja rusų kultūros „cancel“, kai nutraukiami kultūriniai kontraktai, iš apyvartos išimamos prekės, kvestionuojamas F. Dostojevskis, A. Čechovas, A. Achmatova?“ – klausė S. Simanaitienė.

Jos teigimu, galima ieškoti istorijoje panašių situacijų ir požiūrių į karą, ir, žinoma, atrastume daugybę meno kūrinių naikinimo ir draudimo atvejų, tačiau šiandien, anot S. Simanaitienės, kiekvienas esame situacijoje ir kiekvienas galime savo lentynas išvalyti nuo vorų ir tarakonų, baimės ir apsėdimo.

„Tvarka turi ne vieną aspektą. Vieniems tai šalinimas, kitiems – permąstymas. Kaltas karas ir jį sukėlę bepročiai, todėl atsisakau šalinti iš savo lentynų nekaltas knygas. O ši paroda yra tarsi tvarstis ant žaizdų, kurios, vos spėjusios užsitraukti po sovietinio melo imperijos sukeltų amputacijų, styro pradraskytais kraštais, apkasais. Esame tuose pačiuose apkasuose, tuose pačiuose namuose, į kuriuos šiandien beldžiasi karo Ukrainoje pabėgėliai, kur klaupiasi gyvieji. Tvarsčiai ant gyvųjų – apsauga nuo užkrato“, – įsitikinusi S. Simanaitienė.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ puikiai iliustruoja dėl karo, pandemijos, klimato krizės stabilumą praradusį šiuolaikinį pasaulį ir mažo to pasaulio gyventojo bejėgiškumą.

Ligos, realybe tapę košmarai, susidūrimas akis į akį su fobijomis, žadą atimantis išgąstis, beviltiškumas, mirtis – tai dalis temų, su kuriomis į akistatą parodoje kviečiamas žiūrovas. 36 menininkai iš Lenkijos, Čekijos, Baltijos šalių ir 200 kūrinių, užėmusių kelias ekspozicines erdves, įtraukia į kraupias istorijas, kurios, deja, tęsiasi ir užvėrus sunkias muziejaus duris.

Simbolizmas ir šiandiena

Galbūt simbolizmas gali pasirodyti mažiau aktualus šiais laikais, nes galerijose, muziejuose, bienalėse dažniau eksponuojamas kitoks, šiuolaikinis, menas, bet temos, kurios vystomos šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose, yra fundamentalios, jų aktualumas, metams bėgant, nemenksta.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį.

 

Šiuolaikinis žmogus susiduria su situacijomis, kuriose išgyvenami jausmai ir patirtys simbolių kalba užrašyti parodoje pristatomuose darbuose. Per simbolius ir jais kuriamus vizualiai nuo realybės nutolusius, bet emocionaliai jaudinančius ir paveikius kūrinius menininkai tarsi keliauja laiku ir šioje parodoje susiduria su XXI a. žmogumi, kuris buvo pasiruošęs gyventi ramiai ir patogiai, neriboti savo norų ir galimybių, turėti viską ir galbūt netgi vieną dieną tapti nemirtingas. Tačiau pasaulis ėmė griūti, o norai ir svajonės dužti. Nesaugumas, laikinumas, skaudus ribotų savo galimybių pajautimas, netektys ir nežinojimas, kas laukia rytoj, tapo naujos realybės dalimi.

Žinoma, toji realybė ne visada tik tamsi, bet tikrovė, kai į ją gerai įsižiūrime, grožio turi nedaug, todėl šiuolaikiniam žmogui ir prireikia įvairių filtrų, kad padarytų ją artimesnę idealui. Tačiau idealų, žinoma, nebūna. Todėl šioje parodoje ir nėra to idealaus, gražaus, šviesaus, švelnaus pasaulio.

Penkios temos

Kadangi parodos ašis yra vienos žymiausių šiuolaikinių lenkų menininkių, kurią 2012 m. Lenkijoje leistas meno žurnalas „Exit“ apdovanojo kaip labiausiai intriguojančią kūrėją, A. Waliszewskos kūryba, ekspozicija yra suskirstyta pagal jos darbų temas. Pirmoji tema „Mirtis, ligos ir gedulas“ – vaizdingas priminimas apie žmogaus gyvybės trapumą.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, A. Waliszewskos kūryboje mirties tema yra vyraujanti. Lavonai, išdarkyti jų kūnai, karstai, kaukolės ir griaučiai, išniekinti kapai, giltinė – pagrindiniai simboliai, kuriais kuriamos vizualios istorijos.

Antroji tema „Manija katėms“ – šį tą atskleidžia apie pačią kūrėją. Katės yra apgaubtos paslaptimi. Vienose kultūrose jos buvo amžinybės, ramybės, laimės simbolis, kitose – velnio patikėtinės, nelaimės nešėjos. A. Waliszewska kates vaizduoja kaip personažus, kurie ir žavi, ir gąsdina, meistriškai įviliodami žiūrovą į paveikslų gilumas, į nežinomas teritorijas, kuriose šeimininkauja katės.

Trečioji tema „Upiór: slaviškoji gyvo mirusiojo figūra“ supažindina žiūrovą su upiór (liet. vampyras), kuris menininkės paveiksluose yra visuomenės atstumtųjų, nepritapėlių, engiamųjų, neatitinkančių normų, nesuprastųjų simbolis.

Ketvirtoji tema – „Kerintys peizažai: miškai ir pelkės“ – atveria slėpiningas erdves, kuriose gyvena pabaisos, zombiai, sirenos ir kitos paklydusios sielos.

Paskutiniojoje – penktojoje – temoje „Matriarchatas, Madonos, undinės ir mergelės“ A. Waliszewska, kaip rašoma parodos anotacijoje, išlaisvina moteris iš daugybės joms primestų stereotipų ir padoraus elgesio normų, kaip tik išryškindama poelgius, kurie galėtų būti laikomi amoraliais.

Lydinti įtampa

Intriguojanti menininkė A. Waliszewska ir jos kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. Žavėdamasi praėjusių amžių menininkais (jai įtaką darė prancūzų, austrų, vokiečių simbolistų kūryba), dailininkė kuria šiuolaikines siaubo istorijas, paremtas tikrais faktais ar netgi asmeninėmis patirtimis.

Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė.

 

Menininkės paveiksluose daug tiksliai savo vietose esančių šiurpių detalių, perteikiančių nuolatinę kovą tarp gyvybės ir mirties. Darbuose ji nevengia vaizduoti ir savęs pačios, kadangi, kaip yra sakiusi viename interviu, darbas su gyvu modeliu jai kelia stresą, todėl ji mieliau tapo save, deformuotą ar pasenusį kūną.

A. Waliszewskos kuriamos kraupios istorijos savo atmosfera primena siaubo filmus, kuriais (ypač japoniškais) menininkė žavisi.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį. Tai puikus patvirtinimas, kokia neįtikėtina yra A. Waliszewskos vaizduotė.

Menininkės darbuose nėra jokios kūrybiškos netvarkos, nereikalingų detalių, atsitiktinių spalvų ar potėpių. Kūrinių kompozicijos – tikslios. A. Waliszewska kruopšti ir atidi smulkmenoms, ištapanti visus niuansus, kuriuos sukuria jos vaizduotė. Būtent dėl to žiūrovą, net jei jis nėra tokio meno gerbėjas, jos kūriniai įtraukia.

Iš kiekvienos paveikslo „išimant“ po vieną smulkią detalę, ją apžiūrinėjant (galbūt skirtingoje šviesoje) suvoki, kad tai, į ką žiūrima, – ties sveiko proto riba balansuojančio, bauginančio šiuolaikinio pasaulio dalys.

Viena kraupi istorija

Šalia daugiau kaip 100 dailininkės darbų parodoje eksponuojami ir kitų, nuo XIX a. iki šių dienų kūrusių, menininkų paveikslai, grafikos darbai, skulptūros, reljefai, gobelenai išplečiantys parodos kontekstą ir padedantys suvokti A. Waliszewskos kūrybos idėjas.

Nei savo temomis, nei estetika menininkų kūriniai negriauna taip apgalvotai, preciziškai parengtos ekspozicijos. Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė. Pabaisos iš A. Waliszewskos darbų, rodos, perbėga į eksponuojamą Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą „Sielvartas”, o Elžbietos Daugvilienės medžio žievės skulptūros „Baudžiavinės kartuvės” ir „Baudžiavinė priespauda” atgręžia žiūrovui savo kančios iškreiptus veidus, neleidžiančius užmiršti apie gyvenimo ir mirties neatskiriamumą.

Šį jausmą sustiprina Mariano Wawrzenieckio kūrinys „Pakarti žmones / Pabaiga”, vaizduojantis dangumi sklendžiančią giltinę ir kartuvėse siūbuojančius bedvasius žmonių kūnus. Tamsiu apdaru apsigobusią mirtį vaizduoja ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis darbe „Kompozicija” (iš 10 paveikslų ciklo „Fantazijos”). Kūrinys sklidinas rūko, slepiančio regimo vaizdo kontūrus, paklaidinančio. Iš jo išeiti nepadėtų net Jano Rembowskio „Angelai gimtuosiuose laukuose” (triptiko I dalis).

Parodos žiūrovą tarsi užhipnotizuoja mažas, kraupus Mieczyslawo Jakimowicziaus darbas „Nuojauta”, o Rimanto Šulskio reljefas „Paukštis”, atrodo, išleidžia šaižų klyksmą, prišaukdamas Petro Kalpoko „Griaustinį – Audrą – Audronę”. Tokioje audroje dangus maišosi su žeme, žmonės išprotėja visai kaip Mariano Henelio gobelene „Medalionai”, todėl A. Waliszewskos katės, išlaukusios savo progos, įsiviešpatauja ir pradeda žaisti su žmonėmis mielus, bet mirtinus žaidimus. Nuo jų pabėgti stengiasi Marcės Katiliūtės „Urtė” (iliustracija Ievos Simonaitytės romanui „Aukštųjų Šimonių likimas”), jos žvilgsnis užkliūva už Barboros Didžiokienės paveikslo „Undinė, pelėda ir kriauklė”, tačiau ji greitai pradingsta Marios Anto „Vandos Varskos rūsyje”.

Tamsa. Pabaiga.

Parodą lydės įvairūs renginiai: nuo susitikimų, diskusijų, koncertų, ekskursijų ir edukacijų iki specialiai parengtos kino filmų programos „Romuvos“ kino centre.

Paroda nerekomenduojama lankytojams, jaunesniems nei 14 metų.

Kas: Tarptautinė paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: veikia iki gegužės 22 d.

Per daugiau nei 40 metų kūrybinio darbo praktiką A. Banytės nutapytų darbų plotas siekia per tūkstantį kvadratinių metrų.

Jos darbų yra „Dainavos“ sanatorijoje Druskininkuose, „Gintaro“ ir „Pušyno“ poilsio namuose Palangoje, uostamiesčio ligoninėje ir gimdymo namuose, Klaipėdos laikrodžių muziejuje, kur darbavosi kartu su kolega Juozu Vosyliumi.

Mozaikos technika A. Banytė kartu su Arvydu Bumbliu sukūrė ir Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą Lėbartų kapinių koplyčioje, nutapė Dievą Tėvą Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Angelina buvo freskų tapytojos Sofijos Veiverytės (1926–2009) mokinė, studijuodama institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir susižavėjo freska.

Tiesa, sovietmečiu freskas tapyti teko tik ant visuomeninės paskirties pastatų, bažnyčių durys monumentaliosios dailės kūrėjams atsivėrė vėliau, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir prasidėjo bažnyčių atgimimas.

Klaipėdoje miestiečiai irgi atgavo Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuri buvo pastatyta dar sovietmečiu, tačiau komunistinė valdžia ją iš tikinčiųjų atėmė, nespėjus šventyklos pašventinti. Tada ji buvo paversta filharmonija.

Tikintiesiems atgavus bažnyčią, ją teko ne tik pašventinti, bet ir išpuošti.

A. Banytės misija buvo ant sienos šalia altoriaus, dešinėje nišoje, nutapyti Dievą Tėvą.

Tai buvo jos pirmas darbas bažnyčioje, jų vėliau buvo ne vienas.

„Tokie užsakymai visada kiek baugina. Juk kokia atsakomybė, šventykloje darbas yra ypatingas. Žinoma, tam reikėjo ir specialaus vidinio nusiteikimo, dvasinio pasirengimo, susikaupimo. Kai sužinojau, kad senieji šventų paveikslų meistrai niekada nepalikdavo savo autorystės ženklo ant darbų, ir aš tos nuostatos laikausi, niekada nepalieku savo pavardės ar inicialų ant tokių darbų“, – pasakojo tapytoja.

Vienas didžiausių A. Banytės darbų buvo išpuošti dvi Visagino bažnyčios altorines sienas.

Jas su kolega Antanu Damijonaičiu tapė dvejus metus.

„Ar tapant bažnyčiose išgyvenau kokių mažų stebuklų? Gal ne, bet džiugu, kad nenubildėjau nuo pastolių. Tapant sieną, paprastai jie visiškai uždengia visą vaizdą, ką darai, nematai. Tada atsiduodu Dievo valiai. Savo kūrinį pamatau tik tada, kai išardo pastolius“, – šypsojosi klaipėdietė.

Bene gražiausi dailininkės atsiminimai apie kūrybinį procesą susiję su Juknaičiais, kur darbo sąlygos buvo idealios, tačiau kūriniai neišliko, po privatizacijos jie buvo sunaikinti.

Paskutinis A. Banytės darbas – unikali freska ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado.

„Šiais laikais, kai architektūra moderni, mano darbų procesas užtrunka ilgiau nei pastatyti patį statinį. Manau, gal jau baigiasi freskų ir monumentaliosios tapybos era, nebent tektų rekonstruoti kokį seną pastatą“, – svarstė dailininkė.

Apie darbą

Darbas mano gyvenime reiškia viską. Darbo per mano gyvenimą buvo daug, jis buvo labai mėgstamas, todėl ir panirau į jį visa savo siela ir širdimi. Kai nebūdavo monumentalių užsakymų, tuomet tapydavau. Tačiau daugiausia mano darbų – sieninės tapybos yra bažnyčiose ir čia, Klaipėdoje, ir kitur Lietuvoje. Kūryba man kartu yra ir darbas, kuris mane palaiko. Freska ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado – naujausias darbas. Šitą projektą pradėjome dar prieš dešimt metų, bet viskas laikinai tarsi sustingo. Prieš metus man paskambino meistras, kuris atsakingas už tą freską, ir pasakė, kad reikia tęsti sumanymą. Pasinėriau į šį darbą, reikėjo keisti spalvas, atnaujinti portretus, pačią freską baigėme pernai rudenį, dabar ja gali grožėtis visi.

Apie šeimą

Savo asmeninės šeimos neturiu, taip jau susiklostė gyvenimas. Tad mano šeima – seserys, jų vaikai.

Apie pomėgius

Pomėgiais gal nelabai išsiskiriu iš kitų žmonių, žinoma, mėgstu muziką, mėgau keliauti, bet dabar daugiausia skaitau, nes apie jokias keliones nebėra kalbos dėl sveikatos problemų. Todėl dažniausiai skaitau knygas, kartais tapau paveikslus, kai būna šviesiau, tik žiemą retokai išaušta.

Apie Klaipėdą

Nesu tikra klaipėdietė, kitaip tariant, šišioniškė, aš iš tų vadinamųjų okupantų, atvykėlių. Dabar daug kas ir Vilniuje, ne tik Klaipėdoje, mėgsta diskutuoti, kas čia vietiniai, kas atvykėliai. Gimiau Mažeikiuose, po metų tėvai persikėlė į Panevėžį, paskui – mokslai Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tad kol atsidūriau Klaipėdoje, galima sakyti, buvau tarsi be šaknų. O dabar jau čia suleidau šaknis giliai. Gyvenu Klaipėdoje nuo 1976 m. ir nieko neketinu keisti. Man labai patinka Klaipėda. Kai dar studijavau institute, čia praktikai atvykau ir kažkas suspurdėjo širdyje, supratau, kur noriu gyventi. Ir gyvenimas taip susiklostė, kad čia atsidūriau. Gal ir ne visai esu „okupantė“, bet likimas taip susiklostė.

Gyvenimo kredo

Pirmiausia laikausi principo niekam nekenkti, niekam nedaryti nieko blogo.

Apie Metų klaipėdietę

„Metų klaipėdietės“ konkursas vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Mane visada domindavo, kokios moterys kasmet pakliūdavo į dešimtuką. Tai yra puiki tradicija, nedaug miestų tokias turi. Dauguma pretendenčių į šį garbingą titulą man yra žinomos, jų darbai bei nuopelnai yra girdėti. Tai išties garbingos, nusipelniusios moterys, vertos, kad būtų pagerbtos plačiau, nes taip jau yra, kad didžiuma didelių darbų yra daromi tyliai ir jie ne visada pastebimi, nors reikėtų.

Į Merkinę N. Naidą-Kapulovską pakvietė gimininga siela Rūta Lesniauskienė, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos dailės mokytoja. Menininkės susipažino Kaune, kai prieš keletą metų dalyvavo pleneruose ant Pelėdų kalno. Prasidėjus karui, Rūta atvėrė bičiulei savo namų duris – pakvietė atsigauti tiek dvasiškai, tiek psichologiškai.

Ukrainiečių dailininkė į Lietuvą atsivežė nemažai savo tapybos, grafikos, pastelės darbų. Juos iki sausio 20-osios galima pamatyti galerijoje „Šalcinis“ eksponuojamoje parodoje „Ukrainskaja lyrika“.

„Po ketverių metų tylos – iš pradžių pandemija, paskui karas – tai mano pirmoji personalinė darbų paroda, – džiaugiasi Natalija atsiradusia galimybe pristatyti savo kūrybą. – Šią parodą skiriu Ukrainai ir jos tautai, noriu parodyti Ukrainos grožį ir skausmą. Būčiau laiminga, jei dalį už paveikslus gautų lėšų galėčiau skirti pagalbai savo šaliai. Tai vienas iš mano viešnagės tikslų.“

47-erių menininkė pasakoja apie gyvenimą iki karo ir dalijasi mintimis apie tai, kaip jis pakeitė gyvenimą.

Pagrindas: kažkada daug mokiausi – Dnipropetrovske, Charkive, Kyjive. Todėl visa tapybos technikų, temų, spalvų įvairovė atsispindi ir mano darbuose. Galiu tapyti pačiais įvairiausiais stiliais.

Mama: turiu dukrą, gaila, kad tik vieną. Šiuo metu pagal paramos Ukrainai programą ji laikinai apsistojusi Anglijoje. Anastasiai – 26-eri. Ji taip pat tapo, yra baigusi profesionalius dailės mokslus. Kažką perėmė iš manęs, kažką atrado pati, bet iš esmės ji domisi ikonografija, tapo ikonas. Man taip pat patinka jas tapyti, bet dukra turi daugiau kompetencijos, praktikos šioje srityje. Ji to mokėsi dvasinėje seminarijoje, apie kurią savo metu aš galėjau tik pasvajoti. Anastasiai gyvenimas sudėliojo kortas taip, kad ji galėjo išpildyti savo mamos svajonę.

Namai: daug metų gyvenau Kyjive, ten mokiausi, tapiau, rengiau parodas, tačiau pastaruosius kelerius metus, kai prasidėjo kovidas, karantinai, paskui – karas, išsikrausčiau į tėvų sodybą kaime, kur esu gimusi, praleidusi vaikystę. Grynas oras, miškas, upė – nuostabi gamta aplinkui padėjo lengviau ištverti pandemijos metus, o prasidėjus karui, ten buvo ramiau nei sostinėje.

Aišku, Lietuva neatstos tėvynės, namų, bet ji man labai artima ir padeda sumažinti gimtinės ilgesį.

Lietuva: čia iki šiol esu buvusi du kartus. Mane pakvietė tapytojas Arvydas Martinaitis, su kuriuo susipažinome per feisbuką. Jam patiko mano darbai, tad pasiūlė dalyvauti jo organizuojamuose menininkų pleneruose Kaune. Iš pradžių labai nustebau, kad žmogus, visai manęs nepažįstantis, pasielgė štai taip spontaniškai – pakvietė į savo šalį. Tai įvyko 2016-aisiais, kai Donbase jau vyko karas. Sužavėjo jūsų, lietuvių, palaikymas ir svetingumas. Mane nuostabiai priėmė. Apžiūrėjau Kauną, apsilankiau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Likau pakerėta šio praeities tapytojo darbų. Pamenu, kad pirmoje kelionėje į viską reagavau maždaug taip: „Ach! Och! Ach!“ (juokiasi). Bet man iš tiesų pas jus labai patiko. Stengiausi kuo daugiau fotografuoti, kad namuose dar ilgai galėčiau gyventi prisiminimais.

Stop kadras: akimirka iš N. Naidos-Kapulovskos tapybos darbų parodos „Ukrainskaja lyrika“ atidarymo Merkinės lankytojų centro galerijoje „Šalcinis“. N. Naidos-Kapulovskos asmenio arch. nuotr.

Pragyvenimo šaltinis: kadangi esu profesionali tapytoja, tai ir gyvenu iš savo meno – tapybos. Kol nevyko karas Ukrainoje, rengdavau labai daug parodų – personalinių, dalyvaudavau ir grupinėse. Esu Ukrainos dailininkų sąjungos narė. Draugauju su daugeliu Ukrainos galerininkų, meno kolekcininkų. Per ilgus darbo metus užsiauginau platų savo tapybos gerbėjų ratą, taigi jie mane tam tikra prasme ir maitina (šypsosi). Visokių etapų gyvenime teko patirti: tapydavau pagal užsakymus, vesdavau privačias dailės pamokas ir kt. Tačiau, kad ir ką daryčiau, viskas būdavo susiję tik su daile. Prasidėjus karui, atradau dar vieną galimybę dalytis savo kūryba – dabar tai darau ir feisbuko erdvėse.

Merkinė: kaip atsidūriau čia? Šįsyk į Lietuvą atvykau gruodžio pradžioje. Kurį laiką paviešėjau pas gerą savo bičiulę keramikę Iloną Junevičienę. Pažįstamos esame dar nuo plenerų Kaune laikų. Ji gyvena Birštone. Vėliau patekau į dailės mokytojos Rūtos Lesniauskienės globą ir apsigyvenau Merkinėje. Net nutapiau Rūtos portretą!

Stotelė: šį sykį prieš vykdama į Lietuvą turėjau ir daugiau planų. Kadangi mano dukra Anastasia šiuo metu gyvena Anglijoje, labai norėjau suorganizuoti susitikimą su ja. Kitaip sakant, kad ji atskristų į Lietuvą su manimi susitikti, arba, atvirkščiai, aš nuvykčiau pas ją. Lietuva man labai artima kultūriškai, net lingvistiškai – jūsų kalbą jau suprantu, pamažu mokausi kalbėti. Aišku, Lietuva neatstos tėvynės, namų, bet ji man labai artima ir padeda sumažinti gimtinės ilgesį. Pasirinkau ją kaip bandomąją stotelę. Noriu patikrinti save, ar galėčiau ateityje laikinai gyventi kitoje šalyje. O gal tokia realybė man būtų per sunki emociškai?

Koloritas: prasidėjus karui Ukrainoje, Natalia nejučia ėmė tapyti ryškesnėmis spalvomis – dramatizmo pakako gyvenime. N. Naidos-Kapulovskos asmenio arch. nuotr.

Nuostaba: kai gyvenau pas keramikę Iloną, apžiūrėjau Birštoną, buvau Sakralinio meno muziejuje, sanatorijose veikė keletas parodų – jas irgi aplankiau. Kai atvykau į Merkinę – išvis likau be žado. Atrodo, toks mažytis miestelis, o kiek daug jame kultūrai neabejingų žmonių! Ir visi jie susirinko į mano parodos atidarymą: iš Merkinės, Varėnos, Alytaus. Beje, toje galerijoje „Šalcinis“, kur šiuo metu eksponuoju savo darbus, yra dar viena salė su nuolatine ekspozicija. Ją apžiūrėjusi supratau, kad esu didelė lietuvių medžio drožėjų gerbėja. Be galo sužavėjo lietuviška medžio skulptūra, ikonos.

Braižas: savo tapymo stilių vadinčiau gana laisvu. Yra keletas ypatumų, pagal kuriuos būtų galima mane atpažinti, bet iš esmės tapau, ką noriu ir kaip noriu. Gyvenimas vienas, tad noriu išbandyti viską. Kiekvieną savo darbą kaskart kuriu tarsi iš naujo. Kol jį tapau – išsipaišau, išsisakau, išsitaškau, išsisemiu ir vėl tokio paties stiliaus kito darbo kurti jau negaliu. Kartais pamąstau, kad būtų gerai sukurti kokią stilistiškai bendrą darbų seriją, bet tai man išeina ne iš karto. Kartais prireikia net visų metų… Kad grįžčiau prie to paties braižo, turi praeiti laiko.

Karas: daug kas manęs klausia, ar tamsūs, tarsi rūkuose paskendę gamtos peizažai, portretai, miestų vaizdai yra susiję su karu Ukrainoje. Atsakau – tikrai ne. Jie tapyti taikiu metu, išplaukę tarsi iš mano prisiminimų – tokie paslaptingi, mistiški, dažnai netgi dramatiški. Kai prasidėjo karas, pajutau, kad daugiau tokių dramatiškų darbų kurti nebegaliu. Nes pasirodė per daug to dramatizmo mūsų gyvenimuose.

Spalvos: kai prasidėjo karas, lioviausi tapyti niūriomis spalvomis. Tiesa, šis įvykis nepraėjo be atgarsio – karui paskyriau visą ciklą savo darbų. Į Lietuvą jų nevežiau. Kai viskas baigsis – surengsiu parodą Ukrainoje. Tapyti juos buvo be galo sunku: tiek morališkai, tiek fiziškai. Norėjau perteikti savo ir aplinkinių patiriamą siaubą, kurį žmonės išgyvena per karą, kai praranda viską. Jie visiškai palūžta. Paskui atėjo dar kitas tapybos periodas – mano darbai pasidarė ne linksmesni, bet kur kas ryškesni, spalvingesni, saulėtesni, viltingesni. Gal prie to prisidėjo ir faktas, kad pakeičiau dažus. Anksčiau tapiau aliejiniais, o pastaruoju metu dėl sveikatos problemų dažniau ėmiau tapyti akrilu. Dar iki galo jo neperpratau, tačiau spalvų koloritui tai iš tiesų turėjo reikšmės.

Temos: tarp mano darbų – labai daug ekspresyvių miesto vaizdų. Ypač daug Kyjivo, jo cerkvių, sostinės gatvelių vakaro sutemose. Yra ir portretų, sukurtų pastelėmis, aliejumi. Ir ikonų, mat Nacionalinėje dailės ir architektūros akademijoje Kyjive mokiausi monumentalaus sakralinio meno. Pastaruoju metu labiau mėgstu piešti studijoje, o jei einu su molbertu – tai kažkur visai netoli, prie namų… Nepavadinčiau to tapyba iš natūros. Dažniausiai mane kažkas įkvepia, atsiranda kažkokia kibirkštis: tarkim, kažką pamatai ir nori kuo greičiau tą vidinį jausmą išpiešti, išreikšti vaizdais, spalvomis… Lietuvoje aš tapau nedaug. Dažniau piešiu eskizus būsimiems darbams. Tiesiog nėra laiko: su Rūta daug keliaujame, ji rodo man naujas įdomias Lietuvos vietas.

Tikėjimas: esu taikus žmogus. Visos tikėjimo konfesijos man yra priimtinos, nors pati esu krikščionė, stačiatikė. Cerkvę atradau pati. Paskui save patraukiau ir tėvelius… Ten aš giedojau, dirbau, tapiau ikonas. Daugelį ukrainiečių dabar kamuoja vienas klausimas – kaip Dievas leidžia vykti tokiems baisiems dalykams Ukrainoje? (Ilga pauzė.) Pasakysiu taip: anksčiau daug žinojau, daug kalbėjau tikėjimo temomis, bet dabar jau nieko nebežinau. Visa tai, kas dabar vyksta mūsų šalyje, – tai atviras klausimas Dievui. Bet aš vis tiek tikiu Jo pagalba ir teisingumu Ukrainai. Esu prieš bet kokią prievartą ir tai, kad šiais humaniškais, civilizuotais laikais tokia šalis kaip Rusija leidžia sau okupuoti kitą šalį dėl savo imperialistinių siekių, man yra nesuvokiama. Viso to padarinys – baisi Ukrainos žmonių kančia ir genocidas. Bet net tokie pamąstymai netrukdo man tikėti, kad pačioje beviltiškiausioje situacijoje Dievas būtinai padės, jei tik žmogus kreipsis į Jį pagalbos.

Pomėgis: nežinau, ar tai galima pavadinti hobiu, bet aš dainuoju. Štai ir per savo parodos atidarymą Merkinėje dainavau svečiams ukrainietišką dainą. Darau tai beveik profesionaliai. Kyjive nemažai koncertuodavau įvairiuose renginiuose, parodų atidarymuose. Kaip solistė. Iš kur tas gebėjimas? Ilgus metus giedojau cerkvės chore. Vienu metu net buvau to choro dirigente. Baigiau muzikos mokyklą, groju fortepijonu, bajanu. Beje, čia, Merkinėje pas Rūtą, irgi yra pianinas, todėl dažnai pasineriu į muzikos pasaulį. Dar labai mėgstu žaisti šachmatais. Jei atvirai, mažai turiu laiko kitiems savo pomėgiams, nes nuolat tapau. Stengiuosi atsisakyti visko, kas trukdytų darbui. Jei vaikštau gamtoje, kvėpuoju grynu oru, tai tik tam, kad pailsėčiau, atgaučiau jėgas ir pieščiau dar geriau, dar intensyviau. Galbūt iš tiesų dabartinis mano hobis – kuo daugiau būti gamtoje?

Ritualai: kai tapau, aš nedainuoju. Dirbdama labiau mėgstu tylą. Bet klasikinė muzika irgi įkvepia. Dainavimas man yra kaip atskiras darbas ar pomėgis, todėl jo nesuplaku su tapyba. Kartais piešdama klausausi klasikinės, liaudies ar kokios nors dvasinės, sakralinės muzikos. Bet ilgai to daryti negaliu – greitai vėl noriu tylos.

Vaikystė: vaikystėje svajojau būti ir dainininke, ir tapytoja, bet mintys dar sukosi ir apie kompozitorės profesiją. Po dešimties klasių galėjau stoti į konservatoriją. Esu laimėjusi keletą jaunųjų kompozitorių konkursų. Tačiau tuo metu labai aktyviai vaikščiojau į cerkvę, žavėjausi ikonų tapymu, o muzikos kūrimas man atrodė ne toks pakylėtas menas kaip dailė.

Planai: kada baigsis karas, aš nežinau, bet labai trokštu, kad kuo greičiau! Kada grįšiu namo? Irgi nežinau. Dar turiu planų Lietuvoje. Siekiu, kad šita varginanti kelionė – 33 valandos autobusu – būtų iki galo išnaudota. Noriu pabendrauti su lietuvių dailininkais, naujų pažinčių. Vis dar laukiu žinių iš savo dukros. Anastasia žada man surasti rėmėją Anglijoje, kuris suteiktų laikiną gyvenamąjį plotą arčiau jos. Kadangi Anglija – ne ES valstybė, ten viskas vyksta gerokai ilgiau nei čia.

Kitokie: tamsesni, tarsi rūkuose paskendę gamtos peizažai – tai ne karo atgarsiai Ukrainoje. „Jie tapyti taikiu metu ir tarsi išplaukę iš mano prisiminimų“, – paaiškina kūrėja. N. Naidos-Kapulovskos asmenio arch. nuotr.

Misija: savo kūryba noriu kelti žmonėms dvasią, nuotaiką. Jei esu liūdna, nusiminusi? Tapyba padeda viską pakeisti. Tik pradedu dirbti – ir užsimirštu. Tai vienintelis užsiėmimas, į kurį galiu panirti net tada, kai nėra nuotaikos. Bet dailė man nėra terapija. Tai mano darbas, mano gyvenimo būdas. Be jo aš tiesiog negaliu. Net kai nepiešiu, visos mano mintys vis tiek sukasi apie tapybą, t. y. akylai tyrinėju aplinką, dėlioju galvoje būsimų darbų eskizus, derinu spalvas.

Viešnagė: Rūta čia mane lepina. Tai kur nors vežasi, tai padeda tvarkyti reikalingus dokumentus, lydi pas gydytoją. Sekmadieniais einame į bažnyčią, dalyvaujame šv. Mišiose. Jei ir nieko neveikiame, tai vis tiek kažko prisigalvojame. Neseniai Rūtos šeimai išviriau didžiulį puodą ukrainietiškų barščių. Tai labai ilgas ir nuodugnus procesas. Jūs, lietuviai, barščius verdate kur kas paprasčiau ir greičiau. Lietuviški patiekalai man irgi patinka. Pirmosios viešnagės Kaune metu teko ragauti ir jūsų cepelinų. Čia, Merkinėje, Rūtos vyras (jis miškininkas ir medžiotojas) palepina mus laukinių paukščių mėsyte, savu medumi, daržovėmis. Šalia Rūtos namų – miškas, upelis. Man čia labai gera. Už tokį raminantį gyvenimo etapą Rūtos šeimai esu be galo dėkinga.

Atsiremti į kūrybą

Parodoje „Siuntinys iš praeities“ eksponuojami tapybos darbai, sukurti per pastaruosius dvejus metus, kai visą pasaulį purtė dramos, karantinai ir didžiulė baimė dėl ateities. Purto ir dabar, greičiausiai, tai bus neišvengiama ir ateityje dėl nesuvaldomo žmogaus godumo ir garbės troškimo.

Tačiau karantinas daugeliui paliko žymę, net randą: vieni kitaip pamatė šalia gyvenančius žmones, kitaip ėmė juos vertinti, kiti neteko artimųjų, treti paniro į klampią liūdesio, beprasmybės būseną. Atskirti vieni nuo kitų, negalintys susitikti, pabendrauti, net bijantys vieni kitų, žmonės tyliai kraustėsi iš proto ir turbūt vienintelis tokiu metu išgyventi padedantis būdas – kūryba. Bet kokia: savo gėlyne, su virbalais ar adata, kaltu ar pjūklu.

Tai žinojo ir mūsų protėviai, ilgais žiemos vakarais savo trobose audžiantys fantastiškų raštų audeklus, pinantys sodus, drožiantys iš medžio, su kūrybos ugnele meistraujantys buičiai. Taip išgyvenę beprotiškus karus ir pokarius, taip paprastai savo mažais darbeliais sumažindavę didelių garbėtroškų šėtoniškos puikybės viešpatavimą ir atkurdavę pasaulio harmoniją bent savo namuose. Juose viskas prasideda. Ir baigiasi. Ir lieka...

Išbandymų metu

Dailininkei M.Ado karantinas taip pat buvo išbandymų laikas, per jį sukurti šios parodos darbai, per jį buvo atsigręžta į savo tapatybę ir praeitį.

„Pastarųjų metų kūrybą vienija naujai atrastas jausmas – suvokimas, kad esu lietuvė. Kad priklausau savo – močiučių ir senelių – žemei, jos tradicijoms ir papročiams. Ta emocija tokia gera, lyg po ilgų klajonių sugrįžti namo. Tapo labai svarbu įamžinti daiktus, kažkada priklausiusius man artimiems žmonėms“, – sako ji.

Įvaldęs klasikinę tapybą, nepasislėpsi už įvairiai interpretuojamos abstrakcijos: privalai turėti ką pasakyti, kad tai nebūtų banalu ar primityvu.

Dailininkė tai ir daro – klasikinės tapybos tradicija įamžina savo močiutės gėlėtą skarelę, paveldėtą stalą, tėvo paliktą žvejo striukę ir net naudotų daiktų parduotuvėje („second hande“) nupirktą rankomis nertą įmantriausių raštų apvalią staltiesę.

Klasikinė technika

Toji staltiesė, nežinia kieno rankomis numegzta, tekainavo 6 eurus, parduotuvėje buvo numesta tarp kitų skudurų. „Šalia padėjusi kokakolos butelį, supratau, kad jis šiandien būtų kur kas vertingesnis nei su meile nunerta staltiesė arba kokia kita mūsų senolių išausta nuostabiausių raštų lovatiesė, geriausiu atveju dūlanti kažkur giliai spintoje ar sandėliuke, – atvirauja M.Ado, paveiksle nutapiusi minėtą staltiesę ir ant jos padėtą kokakolos buteliuką.

„Prioritetai“ – taip pavadino savo darbą dailininkė. Išties, ne kokakola šiandien gelbsti, o tos rankomis lėtai išaustos, nunertos – sukurtos! – staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai buičiai ir būčiai, nes visa yra susiję.

Šiandien, kai daugelis siekia greito rezultato ir efekto, pasirinkimas tapyti klasikine realistine technika jau savaime yra iššūkis ir net savotiškas maištas, nes įvaldyti šią techniką, amatą ir meistrystę, vadinasi, metų metus, dienų dienas gludinti menkiausią detalę, liniją. Visa tai – dėl dailės profesionalumo, kad, tarkime, abstraktus dailės kelias atrodytų kur kas greitesnis ir lengvesnis dar ir dėl to, kad, įvaldęs klasikinę tapybą, nepasislėpsi už įvairiai interpretuojamos abstrakcijos, privalai turėti ką pasakyti, kad tai nebūtų banalu ar primityvu.

Mar­ga­ri­ta Ado. Prioritetai. 2021 m.

Atsigręžusi į praeitį, į joje likusius daiktus, M.Ado, juos ne dokumentuoja, bet prideda nuo savęs: taip ant senoviškos staltiesės atsiranda kokakolos buteliukas, šalia vyžų – kosmonautas, tortinėje likęs vakarykštis desertas – gyvulio kaukolė...

Poezija ir asambliažai

Parodoje dėmesį užkariauja ir M.Ado metalo asambliažai, sukurti iš senų buities rakandų ir įgavę visiškai kitus – meninės skulptūros – pavidalus. Jie išraiškingi, su savotiška maišto dvasia, dreskiantys ir tarsi čiumpantys už alkūnės, kad stabtelėtum, atpažintum jame, tarkime, žirkles, mėsmalės dalį ir drauge pamatytum šuoliuojantį plastišką gyvį, gervę, net motiną ir tėvą – mene įmanoma viskas, jei jį kuria talentingas kūrėjas.

Itin įsimintinas, net sukrečiantis darbas – „Tėve mūsų“, kurį papildo ir M.Ado sukurtas eilėraštis, beje, ne vienkartinis – poezija nuolat lydi dailininkės kūrybą.

„Kai kažkas viduj verda, kažkas labai svarbaus ar reikšmingo, patys žodžiai randa kelią. Tada privalau užrašyti tai, kas veržiasi“, – prisipažįsta menininkė, skausmingame kūrinyje „Tėve mūsų“ reflektuojanti šiurpią karo temą:

„Tėve mūsų, kurs esi danguje

Ar esi? Danguje? Ar tik norime mes tuo tikėti?

Klausiam raudant ar laimę giedodami. Su viltim ir

Kartu beviltiškai, netikėdami, rėkdami, bėgdami.

Tėve mūsų, kurs esi

Ar esi? Širdyje? Kaip tada su dangum?

Klausia vaikas griuvėsiuose. Ar mergaitė

Valydama kraują. Kaip po to dar tikėti žmogum?

Tėve mūsų

Ar mūsų? Jų irgi? Gal yra koks dar antras?

Klausiam nuolat, dėlionę dėliodami. Meldžiam skubiai ar

Atidėliodami. O Atsakymo nėr, Tėvas bendras.

Tėve

Būk. Išklausyk, net jei nėra Tavęs.

Tuštuma užsipildo ir prie kritusio arklio suskridę

Krankliai, kapsto mano tikėjimą,

Tėve mūsų, kurs esi danguje.“

Kas? M.Ado paroda „Siuntinys iš praeities“.

Kur? Galerijoje „Balta“.

Kada? Veikia iki birželio 29 d.