– Kiek ir kokių gyvūnų šiuo metu gyvena jūsų namuose?

– Tai sunkiausias ir nemėgstamiausias klausimas. Į jį visada atsakau, kad aš juos myliu, o ne skaičiuoju. Gal verta pagalvoti – kodėl? Bijau, kad žmonės pirštą prie smilkinio pasukios ar kad pati to skaičiaus išsigąsiu. Baimes, sako, reikia nugalėti, tad tiesiog dabar ir čia suskaičiuosiu. Pradėsiu nuo to, kas paprasčiau. Turiu keturis šunis. Dakota (9 metų) – mažylė iš prieglaudos, kurią priėmiau laikinai globoti, kol koja sugis, bet globa užsitęsė. Kinų kuoduotasis Bucefalas (14 metų) – mano išsipildžiusi svajonė, brangaus žmogaus dovana. Ir du pudeliai – juoda mažoji pudelytė Pipa (1 metų ir 9 mėnesių) ir balta nykštukinė pudelytė Fėja Frėja (1 metų ir mėnesio).

Pusę amžiaus nugyvenusi susitaikiau su tuo, kad šunys manęs neklauso, nepaisant visų kursų, mokslų, seminarų. Todėl, jei tik likimas man nepakiš kiaulės tikrąja to žodžio prasme, turėsiu tik tokius šunis, kuriuos galiu panešti, kad jie manęs nenešiotų.

Dabar apie kates. Kai prieš keletą metų netekau pirmosios savo  veislinės katės kornišreksės Cacos, nugyvenusios 20 metų ir 13 dienų, seniausia namų katė yra Rainė – jai keturiolika. Rainė atėjo pati ir nusprendė su mumis gyventi. Gyvena koridoriuje, peliauja, pareina ir išeina, kada nori, nekenčia visų kačių ir myli visus šunis. Antra aksakalė – Riveta (11 metų), dukros priglausta Kalabrijos Redže, sėkmingai imigravo, infiltravosi ir itališkas formas iškeitė į minkštas, cepelinines. Dar – dvi Kanados sfinksės. Ekstra (10 metų) – veislyno pirmoji katė, talismanas, ir jos dukra Taupyklė (9 metų). Namų šeimininkės, neišskiriamos, svarbios, visiems pareguliuojančios gyvenimą ir turinčios pirmumo teisę gulėti ant kelių. Na, ir orientalai: Anvaras, Morkus, Aputis, Charizma, Orka, Viksva, Lilė, Cilė, Zoya, Zuleicha, Vasabi ir linksmas jaunuolynas Eldaras, Erkiulis, Erastas, Esimas, Elizaras Morkus, Eibė, Egoza ir Eicho (tų neskaičiuokite, nes jie keliaus į kitus namus). Tai kiek aš turiu gyvūnų?

Įsigijai orientalą – ramybė tau tik sapnuosis. Ir tai – su orientalu šalia.

– Orientalai dabar – pagrindinis jūsų pomėgis? Kaip susipažinote su šia katinų veisle?

– Orientalai man visada buvo labai gražūs. Grakštumas, rytietiškos akys, tokios žalios, kad net širdį suspaudžia, laukinio ir neprijaukinamo žvėries įvaizdis, o iš tikrųjų tai meiliausias murklys. Sfinksai yra absoliučiai nuostabūs, bet, deja, jie ne katės – jie maži žmogeliukai, kūdikėliai. Labai pasiilgau katės. Tikros katės, su charakteriu, nuomone, išdidaus ir laisvo gyvūno. O tada man paliko pasaugoti orientalą. Vienam vakarui. Po mėnesio mano, kaip kačių augintojos, kelias pasuko kita linkme. Rytų katės, ir tik Rytų katės. Džiaugsmas akims ir visiška charakterių dermė – skambu aš tarp jų kaip varpelis.

– Kokie jie? Kuo ši veislė ypatinga? Turi kokių nors specifinių charakterio bruožų?

– Orientalai tiksliai atitinka tuos aprašymus, kuriuos galima rasti internete, – tai katės, šuns ir beždžionės mišinys. Išvaizda kiek laukinė, išdidi laikysena (kol ilgos kojos nesusipainioja), blizgantis kailis ir kerintis gilus žvilgsnis. O charakteris – draugo, kuris, jeigu nenorėsi linksmintis pats, pasilinksmins už tave. Katinas kompanionas atliks savo pareigą visur ir visada, net kai norėsite, kad jis to nedarytų. Atsidarys duris ir ateis, pakeliui pasakodamas viską, ką jo šviesi galva tuo metu sugalvoja. Gamins su jumis valgį, skalbs, maudysis, eis į tualetą, darys remontą, rašys knygas – viską. Ilgais pirščiukais atsidarys stalčius ir spinteles, išžvejos visokius slaptus jūsų daikčiukus iš kišenių ir rankinių. Žodžiu, netinka ramybę ir vienatvę mėgstantiems, įsigijai orientalą – ramybė tau tik sapnuosis. Ir tai – su orientalu šalia.

Bruožai: D.Bielskytę žavi orientalų grakštumas, rytietiškos akys, laukinio ir neprijaukinamo žvėries įvaizdis, o iš tikrųjų tai meiliausias murklys. Asmeninio arch. nuotr.

– Jiems reikalinga ypatinga priežiūra ar ypatingos sąlygos?

– Vienas iš didžiųjų pranašumų – orientalams nereikia jokios ypatingos priežiūros. Jie neturi povilnės, todėl beveik nesišeria (jei orientalas šeriasi – arba netinka maistas, arba patyrė stresą, arba tiesiog važiuok pas veterinarą). Nei maudyti, nei šukuoti jų nereikia. Nereikia net valyti ausų. Pakirpti nagus, kai pajauti, kad kliūva, ir tai – visas darbas. Kadangi yra trumpakailiai, mėgsta šilumą. Mano namuose pledukai voliojasi visur. O pledukuose slepiasi brangenybės – miegantys katinai.

– Turite veislyną, su orientalais dalyvaujate parodose. Sekasi?

– Parodos yra būtina ir neatskiriami žmogaus, dirbančio su tam tikros veislės gyvūnais, gyvenimo dalis. Nepasakyčiau, kad mano mėgstamiausia, nes nejaučiu sportinio azarto lygindama savo katinus su kitų katinais. Didžioji dalis katinų parodų nemėgsta. Bet veisimas yra labai komandinis darbas. Kiekvienas katinas – dešimčių ar net šimtų orientalų veisėjų kūrybos vaisius. Štai kodėl skelbimai „katinukas ieško draugės“ yra makabriški. Reikia daug žinių, daug darbo ir daug pinigų, kad nebūtų veisimo dėl veisimo, o kačiukai gimtų dar gražesni, dar geresni, dar sveikesni nei jų tėvai. Parodos yra tam tikras indikatorius ir kontrolė, kažkam – satisfakcija už nuveiktus darbus. Na, ir, žinoma, veislės populiarinimas, informacijos sklaida, švietimas. Bet nors parodose mums sekasi puikiai, namie aš ir mano katės jaučiamės geriau.

– Kiek orientalų kačiukų jau teko paleisti į platųjį pasaulį? Sunku su jais atsisveikinti? Juk kiekvienas jų, kiek suprantu, labai išraiškingas ir savito charakterio...

– Štai, kiek kačiukų įkrito į mano delnus, kiek užauginau, kiek išleidau į mylinčius namus, – neskaičiavau. Žinau, kad pernai – aštuoniolika. Aštuoniolika laimingų katinų ir daug daugiau laimingų žmonių. Tenka matyti tiesiog stebuklingų gyvūno ir žmogaus susitikimų, kurių kitaip kaip likiminiais ir nepavadinsi.

Atsisveikinimas su kačiukais, kuriuos išauginai nuo pirmo kvėpsnio, kurie spardė tau delną dar tupėdami mamos katės pilve, – viena didžiausių pamokų. Labai ją vertinu. Išmokti būti ne pagrindiniu veikėju, o tarpininku, dalyvauti gyvenimo tėkmėje stebėtoju ar pagalbiniu darbininku, nieko nesisavinant ir nesusireikšminant. Džiaugtis kitų laime, meile, susitikimu, negalvojant apie save. Šią patirtį paskui labai smagu taikyti žmonių santykiams. Kaip, beje, ir daug kitų. Juk gyvūnams besąlygiška meilė įgimta ir savaime suprantama, o žmogus jos mokosi visą gyvenimą ir dažniausiai – tik per labai skaudžias traumas. Tad klysta tie, kurie linguoja galvas ir atsidūsta, kad kuoktelėjo Bielskytė – gyvena su milijonu kačių. Bielskytė, gerbiamieji, mokosi rimtame kačių universitete. Kaip ten rimtame filme sakė rimtas žmogus: treniruokitės su katėmis.

Todėl viskas labai paprasta – jeigu man sunku atsisveikinti, kyla abejonių – atsitraukiu ir pažiūriu į situaciją: ar tikrai būtent tam žmogui atiduodu katuką? Ar turiu jį atiduoti? Jei nors į vieną klausimą atsakymas – ne, aš tiesiog jį pasilieku arba ieškau kito žmogaus. Paprasta.

– Ar daug žalos tie gyvenimo mokytojai yra pridarę?

– Nuostolis yra visų mano gyvūnų antras vardas. Jei namuose yra vienas gyvūnas, jam vienam vargšui reikia sugalvoti, ką iškrėsti, kaip tai padaryti, paskui dar ir padaryti. Kai namuose yra chebra, jie puikiai bendradarbiauja. Čia jau nebesvarbu padėtis hierarchijoje, amžius, veislė ar net rūšys – sfinksai ir orientalai, mišrūnai ir visų veislių šunys susivienija bendram reikalui – kad tik man nebūtų nuobodu ir aš nepulčiau į tingėjimo nuodėmę. Nepasakyčiau, kad maniškiai labai išradingi ir originalūs – eilinės vagystės ir ne vietoje padėtų daiktų naikinimas, išversta šiukšlių dėžė, laimę nešančios šukės, tualetinio popieriaus girliandos ir prakąstos pagalvės pūga – elementaru, Vatsonai. Bet vis dėlto jie verti pagarbos, nes turint tokią vėtytą ir mėtytą šeimininkę, kuri į duris seniai įtaisė kabliukus, viską deda į vietą ir akylai stebi, ar tik nepaliko ant stalo nebaigto valgyti kotleto, reikia ypatingo pastabumo ir dėmesingumo, kad surastum menkiausią progą pridirbti nuostolių. Viską turbūt karūnavo katytės Viksvos viražas ištraukti vištą iš verdančio puodo ir nutėkšti ant grindų – šekit, plebėjai. Dabar jau ir puodų nebepalieku be priežiūros, nes – maža ką.

– Ar Dalia Bielskytė galėtų gyventi be gyvūnų?

– Aš galėčiau viską. Galėčiau gyventi ir be gyvūnų, ir be interneto, ir be knygų, ir net be žmonių. Bet nenoriu. Nes man patinka gyvūnų kompanija. Patinka jų kuriamas jaukumas, triukšmas, netvarka, jų miego saldumas, patinka laukimas, gimimas, augimas, senatvė, patinka skaičiuoti gyvenimą katėmis. Nežinau, ar ši išsipildžiusi svajonė truks ilgai, ar ilgai galėsiu sau leisti būti kačių močia, ar kelias staiga pasisuks ir būsiu pašaukta veikti ką kita. Bet šį savo gyvenimo etapą – kačių – visada prisiminsiu su meile, dėkingumu ir vadinsiu laimingu.

Lenkijoje jai buvo sėkmingai transplantuoti sesers kaulų čiulpai. Tačiau liga paliko atspaudą visam gyvenimui, iš esmės pakeitė moters požiūrį į jį.

– Kuo ir kaip pastaruoju metu gyvena Dalia Bielskytė? Kas džiugina, liūdina, kelia nerimą?

– D.Bielskytė pastaruosius penkerius metus gyvena labai ramų, tykų gyvenimą. Kaimas, pušynas, upė, gyvūnai... Dažnai pagalvoju, kad tai geriausias mano gyvenimo laikotarpis, kai esu sveika, rami, kai šalia tėvai, draugai, kai vaikai, nors ir ne šalia, bet laimingi. Galiu daug laiko skirti skaitymui, rašymui, galvojimui. Tiesiog būti čia ir dabar, nieko nesivydama, dėl nieko nekovodama. Tad liūdesiui ir nerimui gyvenime kaip ir nėra vietos, kai išsivardiji visa, ką gyvenimas tau dovanojo.

Didelę mano gyvenimo ir laiko dalį dabar okupavo katės. Mistiški, paslaptingi, beprotiškai gražūs gyvūnai, kiekvieną akimirką užpildantys švelnumu ir meile. Tai išsipildžiusi mano svajonė. Auginti ir rūpintis, nuolat prisiliesti prie gyvybės stebuklo, dovanoti ir gauti besąlygišką meilę kiekvieną akimirką.

Dalios Bielskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Internete prie D.Bielskytės pavardės nurodoma: teatrologė, poetė, visuomenės veikėja, dviejų dukrų mama, kai kur – dar ir fotografė. Tai kas labiausiai esate? Iš kur visiems šiems dalykams yra laiko jūsų gyvenime?

– Nežinau, kaip internete atsirado tiek daug mano veiklų. Kažkas manimi pasirūpino. Iš tikrųjų aš sau daugelio jų nepriskirčiau. Taip, aš studijavau teatrologiją, studijų metais publikavau kelis straipsnius, bet tikrai nesu aktyvi teatrologė. Tiesiog režisieriaus dukra, užaugusi užkulisiuose ir šiek tiek studijavusi šią sritį.

Poetė? Taip, nes rašau ir esu išleidusi keletą knygų. Poetiška turbūt pati mano, kaip žmogaus, sankloda, pasaulio matymas ir suvokimas.

Gyvenimas taip susiklostė, kad buvau įpareigota tam tikrą gyvenimo dalį aktyviai veikti visuomenėje. Bet ar ne visi mes esame visuomenės veikėjai, jei bent kartais nuveikiame kažką ne dėl savęs, o dėl žmonių?

Fotografuoti labai mėgstu, tai mano aistra, ypač kai dabar aplink mane tiek uodeguotų nuostabių modelių, tačiau fotografe savęs tikrai nedrįsčiau vadinti.

Mama – o taip. Tai pats nuostabiausias dalykas, man nutikęs gyvenime. Dukros jau užaugo ir išskrido iš lizdo. Dailininkė Ieva Marija ir muzikantė Ugnė Danielė – dvi laimingos jaunos moterys, gyvenančios savo gražius, žaižaruojančius gyvenimus toli nuo Lietuvos.

– Ar vis dar gimsta jūsų širdyje ir galvoje eilės? Kas gyvenime skatino ir skatina kurti?

– Pats gyvenimas yra eilėraštis. Pilnas gražiausių sąskambių ir metaforų. Kaip gražiai rimuojasi dienos ir metai, džiaugsmai ir skausmai. Skaitau jį kiekvieną dieną. Taigi ir tekstai auga manyje nuolat. Gal tik su amžiumi mažiau skubu juos užrašyti. Pasidžiaugiu pati sau ir nupučiu kaip spalvotą mandalą. Jaunystėje atrodė, kad neužrašiusi to vidinio skambėjimo tiesiog susprogsiu, dabar aš jau daug talpesnė ir ramesnė, kūrybiniai srautai taip nevaldomai nebetvinsta.

Ligos patirtį gavau ne kaip dovaną, o kaip įpareigojimą. Kaip įšventinimą į riterius. Atminties nei perkrauti, nei ištrinti negali, o ir nesinori – juk tai tokia vertybė, prabangiausias universitetas.

– Kas atėjo anksčiau: liga ar poezija? Ar šie dalykai susiję? Ar tai, ką išgyvenote sužinojusi onkologinę diagnozę, turėjo įtakos kūrybai?

– Poezija buvo su manimi nuo gimimo. Pradžioje ją skaitė tėvai, paskui – pati, vėliau pradėjau rašyti. Liga aplankė daug vėliau ir, žinoma, pakeitusi mane, pagilinusi pasaulio pojūčius, pakeitė ir poezijos skambesį. Poezijai reikalingi stiprūs, audringi išgyvenimai, jie – tiesiog įkvėpimo šaltinis. Eilėraštis – ne mokslinis straipsnis, jame nepamatysite veidrodinio gyvenimo, juolab ligos, atspindžio, tačiau visa jausmų paletė, žinoma, suspindės.

– Kiek laiko jūsų gyvenimas ir onkohematologija buvo neatsiejami?

– Nuo mano ligos praėjo dvidešimt dveji metai. Ir visą tą laiką aš esu susijusi su onkohematologija. Aktyviai nebedirbu, veiklų nebekuriu, bet atitolti nuo to, kas buvo svarbi mano gyvenimo dalis, negaliu ir niekada negalėsiu. Aš gavau dovaną – ligą ir pasveikimą. Ir tai – įpareigojimas visam gyvenimui: dalytis su tais, kuriems reikia vilties, kuriems reikia pastiprinimo ir palaikymo.

Visad stebiu žmonių veiklą onkohematologijos baruose ir jaučiuosi esanti viena iš jų. Mane džiugina, kad galimybių pasveikti daugėja, kad Lietuvoje tokia stipri gydytojų onkohematologų gildija, kad narsios ir veiklios pacientų organizacijos, pasiekiama aukščiausio lygio psichologinė pagalba.

– Esate sakiusi, kad "vėžys – tarsi nėštumas, tik gimsta ne kūdikis, o naujas tavo gyvenimas, naujas požiūris į gyvenimą. Ši liga daug daugiau duoda, nei atima". Ką ji jums davė? O ko netekote?

– Taip galima pasakyti apie bet kurį gyvenimo išbandymą – tai pamoka. Pažvelgi į gyvenimą ir į save per ligą kaip per didinamąjį stiklą ir atskiri svarbius dalykus nuo nesvarbių. Suvoki gyvenimo vertę ir nustoji blaškytis ieškodamas prasmės. Per tankų rėtį persijoji lūkesčius, norus, pykčius, nuoskaudas ir supranti, kas yra reikšminga. Man ši liga pirmiausia davė didelę meilę: gyvenimui, žmonėms, pasauliui, visatai. O tai ir yra didžiausia dovana. Kartais užsisuki smulkiuose rūpestėliuose ir pasijunti toks pavargęs, netobulas ir nelaimingas. Tada sakai "stop!" ir prisimeni, kad buvo situacijų, kai apie tokius rūpestėlius ir nuovargius svajojai kaip apie šventę. Dabar turi tą šventę. Tai švęsk! Švęsk gyvenimą!

– Ilgą laiką vadovavote onkohematologinių ligonių bendrijai "Kraujas", iki šiol dalyvaujate renginiuose, skirtuose informuoti apie onkologines ligas. Kodėl? Negi pačiai įveikus ligą nesinorėjo nuo jos atsiriboti, pamiršti, nebegalvoti ir nebekalbėti apie tai?

– Ligos patirtį aš gavau ne kaip dovaną, o kaip įpareigojimą. Kaip įšventinimą į riterius. Atminties nei perkrauti, nei ištrinti negali, o ir nesinori – juk tai tokia vertybė, prabangiausias universitetas. Laikysi tik sau – patirties turtas neteks prasmės. Jeigu yra žmogus, kuris dabar pradeda ligos kelią ir mano patirtis padės jam žengti tuo keliu, aš laiminga.

– Esate sakiusi, kad liga – kiekvieno asmeninė kova: bendražygiai reikalingi, bet į dvikovą eini vienas. Daug kam savo veikla, dalyvavimu ir kalbėjimu buvote ramstis. O kas buvo ramstis jums?

– Mano didžiausias ramstis buvo mano šeima – tėvai, vaikai, sesuo, mano nuostabūs gydytojai, draugai. Nuolat dėkoju Dievui, kad esu taip dosniai apdovanota žmonėmis. Mylinčiais, šviesiais, ypatingais. Vakarais mėgstu visus mylimuosius aplankyti malda ir mintimis, paglostyti, padėkoti. Tai tradicija, likusi nuo ligos laikų, tapusi įpročiu.

– Bėgant metams keičiasi vėžio gydymas, aplinkybės, sąlygos, tačiau nesikeičia žmonių išgyvenimai susidūrus su šia liga. Ką pati atsimenate? Kas vėžiu sergantiems žmonėms gyvenime tampa svarbiausia? Išgyventi?

– Mano asmeninė patirtis byloja, kad svarbiausia esant sudėtingoms situacijoms yra tikėti. Tikėti ir pasitikėti. Baimė – prastas patarėjas. Todėl bent jau man pradžių pradžia buvo pastangos susitaikyti su situacija, priimti, kad yra taip, o ne kitaip, ir jaukintis ligą. Sutvarkyti santykius su pasauliu – atsiprašyti, atleisti, padėkoti visiems ir už viską. Savotiška sielos detoksikacija. Ir rūpestis savo kūnu. Nuoširdus bendradarbiavimas ir bendravimas su gydytojais, įsiklausymas į save, į pokyčius, kurie vyksta. Kuo daugiau šviesos visuose esybės lygmenyse, tuo lengvesnis buvimas ligoje.

– Galimybės įveikti vėžį kasmet didėja, bet vėžio diagnozė vis dar sukelia šoką. Jūsų manymu, kodėl? Ir tai labiau gerai ar labiau blogai?

– Žmogus bijo visko, ko nesupranta. Ko negali kontroliuoti. Bijo skausmo ir mirties. Patys natūraliausi jausmai. O kadangi baimė – labai destruktyvus jausmas, kankinantis ne mažiau už ligą, tai pačiam žmogui yra labai svarbu, patikėjus gydymą specialistams, sutvarkyti savo sielos reikalus.

Didelę mano gyvenimo ir laiko dalį dabar okupavo katės. Mistiški, paslaptingi, beprotiškai gražūs gyvūnai, kiekvieną akimirką užpildantys švelnumu ir meile.

– Ką patartumėte išgirdusiems diagnozę? Ko reikėtų nedaryti, gyvenant su vėžiu? Gydymas – savo ruožtu, bet ar kažkaip žmogus gali pats sau padėti sveikti? Kas labiausiai padėjo sveikti jums?

– Man atrodo, kad į visus šiuos klausimus aš jau spėjau atsakyti. Jei situacija pasikartotų, aš nieko nekaltinčiau, nepykčiau, nebijočiau ir su dėkingumu priimčiau visą įmanomą pagalbą. Ieškočiau dvasinių praktikų ir dvasinių žinių, kad pagerinčiau savo sielos būklę, kol mano kūnu rūpinasi gydytojai. Sakoma: "Sveikame kūne – sveika siela". Aš sakyčiau, kad "Sveika siela – sveikas kūnas". Visa tai neįvyksta spragtelėjus pirštais, bet siekti sielos ramybės ir tikėjimo – verta ir teisinga. Tai gyvenimui sugrąžina spalvas ir jį įprasmina. Žodžių iš maldos neišmesi: "Viešpatie, suteik man jėgos pakelti (…) sunkumus ir sąžiningai atlaikyti iki galo. Viešpatie, tegu mano valia paklūsta tavo valiai, mokyk mane melstis, neprarasti vilties, tikėti, besąlygiškai mylėti, iškęsti ir atleisti."

– Kas dabar jums gyvenime yra didžiausios vertybės? Kaip manote, ar taip būtų, jeigu nebūtų buvę to susidūrimo su liga?

– Didžiausia gyvenimo vertybė yra meilė. Ir to pakeisti negali niekas – nei bėdos, nei ligos, nei nelaimės. Meilė. Didelė, šviesi. Ir viskas, kas mums atsitinka, atsitinka tam, kad mokytumės mylėti. Besąlygiškai.

Dalios Bielskytės asmeninio archyvo nuotr.

Iš Dalios Bielskytės kūrybos

Žaibo bijo

Medžio galva

Aš nebijau

Aš – viksva

– – viks – –

va.

***

Štai iš dangaus

Pabyra angelai,

Ir plevėsuoja

Virš stogų

Jų liesos kojos,

Ir graudūs

Didelėj nakty

Maži sparnai,

Ir žvaigždėmis

Balti veidai

Rasoja.

***

Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas,

Lyg senos pamišėlės spardo geltonus lapus,

Sukurpia dūdelę, nuo alksnio nulupusios žievę –

Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas –

Pro debesio plyšį žiūrėdamas juokiasi Dievas,

Jo juokas pabyra į žemę lyg šerkšnas trapus...

Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas –

Lyg senos pamišėlės spardo geltonus lapus.

***

Raudoną moterį, jurginą, rudenį,

Lietus pamerks į debesies ąsotį.

Tik geltoni klevai, šalnų užgrūdinti,

Vienutėj spalio nesiliaus šypsotis

Žmonėms ir gervėms, skrendančioms į pietus,

Kur saulė maudos Raudonojoj jūroj…

O aš stovėsiu, nugarą išrietusi,

Ir kniauksiu ilgesį. Storai ir niūriai.

***

Gražus žemai kabąs dangus,

Kiaurai merkiąs lietus – gražus,

Gražus šuva,

Pakėlęs koją,

Graži migla

Ir išrasoję

Vainiko kalijų žiedai.

Graži mirtis,

Jei atsistoji

Ant jos

Ir viską

Pamatai...

***

Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli,

Nusileidęs ant mano širdies!

Viduržiemy – šilta ir žalia!

Ak tu blezdinga, Dievo paukšteli,

Tavo valioj, tiktai tavo valioj

Į pavasarį tiltus nutiest!

Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli,

Nusileidęs ant mano širdies!

***

Pavasaris kaip voras mezga giją

Iš raudonsaulių vėjų vakarų,

Iš karklo katinėlių ir vergijon

Supančiojęs išvaro mus varu.

Sukepę lūpos, iškankintos širdys

Atsiveria po lietumi žaliu –

Dėl bučinio turbūt galėčiau mirti.

Bet ir gyvent dėl bučinio galiu.

***

Balkite, balkite, mano mėnulių blakstienos.

Kriskite, kirskite, rasos, aušrelę akių.

Riskitės kūlvirtom skubančios perdegti dienos –

Balkite balkite, mano mėnulių blakstienos:

Žingsnis po žingsnio – pėdom basom į ražienas

Rugio ražu – kraujo parašu vis dar tikiu –

Balkite, balkite mano mėnulių blakstienos.

Kriskite, kirskite, rasos, aušrelę akių.

***

Liūdnos mano dienos atsisėda

Prie atodūsiais nukrauto švenčių stalo.

Valandas kramtydamos iš lėto

Liūdnos mano dienos atsisėda

Į išėjusiems paskirtą vietą –

Žvakė, tuščias indas, stalo galas, –

Liūdnos mano dienos atsisėda

Prie atodūsiais nukrauto švenčių stalo.

Sugyvena ir šunys, ir katės

Suskaičiuoti visus augintinius, anot Dalios, gana komplikuota jau vien dėl to, jog jų skaičius nuolat kinta.

"Šiandien turiu keturis šunis: 8 metų Berno zenenhundą Lepečkėlį; 5 metų Dakotą, kurią paėmiau iš prieglaudos, kol sugis letenėlė, o išėjo taip, kad ji liko; 12 metų kinų koduotąjį bei šių metų gimtadienio dovaną – 4 mėnesių Abrakadabrą, Džeko Raselo terjerę. Ir, žinoma, mano katinynas. Seniausia katė – Kornvalio reksė Caca, kuriai per Naujuosius sueis 20 metų; keturios sfinksės, dar viena katė, kurią dukra atvežė iš Italijos, nes ten ją priglaudė, o vėliau nebegalėjo laikyti, taigi ji kirto visą Europą, apsigyveno čia ir sėkmingai nutuko nuo lietuviško maisto. Taip pat turiu kokių 9-erių Rainę, kuri tiesiog atėjo ir pasiliko. Ir turbūt dėl to pas mane daugiau nėra priklydusių kačių, nes ji labai rūpinasi teritorijos saugumu. Na, ir mano margosios spalvotosios orientalės, kurias gana sunku suskaičiuoti, nes periodiškai sulaukiu mažylių, kurie kažkada susiranda naujus namus ir iškeliauja", – pasakojo pašnekovė.

Kaip sako Dalia, kiek save prisimena, gyvūnai visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis.

"Kai tik gimiau, tėvai iš karto įsigijo šuniuką. Su tuo pekinuku Čita užaugau iki 16 metų. Tačiau gyvūnų man visada buvo mažai. Norėjosi parsinešti iš gatvės ir kačiukus, ir paukščiukus, ir šuniukus, net vabaliukus. Ir nors tėvai buvo labai švelnūs, jautrūs gyvūnams, tačiau jų požiūris į juos buvo kaip ir daugelio kitų tėvų. Jie sakė, kad tai didelė atsakomybė, o aš niekada nebuvau pats atsakingiausias vaikas. Norėjau gyvūnų, bet rūpintis jais – ne taip stipriai. Be to, nemažai laiko pragyvenome bendrabutyje, kur šia prasme apskritai ganėtinai ribotos galimybės", – prisiminė pašnekovė.

Gyvenimas keliais aukštais

Iki šiol moteris prisimena ir neįtikėtiną įspūdį, pirmą kartą apsilankius kačių veislyne.

"Tai buvo vieta, kurioje vienu metu gyveno labai daug sfinksų – pamenu, atsisėdome, ir tiesiogine prasme jais aplipome: jie buvo visur – ant pečių, krūtinės, užantyje, ant kelių... Prisimenu, tada pasakiau, kad noriu taip gyventi. Man tai patinka. Man to reikia. Aš noriu turėti juos visur. Aš noriu kiekvienu rankos ištiesimu kažką paglostyti. Aš noriu to begalinio murkimo. Matyt, laiku ir vietoje Dievui į ausį pasakiau šiuos žodžius, ir pamažučiais tai išsipildė", – šyptelėjo pašnekovė.

Kaip sako pati Dalia, šiandien ji yra tiesiog laimingas žmogus, kurio svajonė turėti gyvūnų tiek, kiek nori, išsipildė – moteris gyvena erdviuose namuose, kurie, ko gero, sutalpintų ir dar gausesnį pulką augintinių.

"Kita vertus, man yra tekę gyventi ir labai mažame bute su pakankamai dideliu kiekiu gyvūnų. Ir jie labai moka prisitaikyti, ypač katės. Šunims gal ir reikia daugiau ploto ant žemės, o katė gyvena ne vienu aukštu. Neskaičiavau, kiek kačių gali sutilpti ant mano pagalvės, bet tikrai gausiai ir jos ten kažkaip telpa. Be to, naminiams gyvūnams vis dėlto svarbiausia yra žmogus. Jo meilė, artumas, bendravimas, o ne kvadratūros skaičius. Be abejo, turi juos pamaitinti, palaikyti švarą, nes jie nuo tavęs priklauso", – kalbėjo menininkė.

Mažyčiai žmogelyčiai

Dalios žodžiais, dabartinė jos aistra ir džiaugsmas yra orientalų veislės murklės.

"Matyt, pasirenki tai, kas tau yra beprotiškai gražu. Tai be galo grakščios, elegantiškos, tapybiškos katės. Katės žmogaus veidu. Man jie yra mažyčiai žmogelyčiai. O orientalų gimimas – tarsi kiekvieną kartą Velykos. Lukšteni tą vaikelį iš placentos ir nežinai, kokį rasi. Be to, jos stebuklingo charakterio, intelektualios, kalbančios, pasakojančios. Man tai buvo atradimas, ir aš jomis labai džiaugiuosi. Tai nereiškia, kad nesidžiaugiu visais likusiais savo gyvūnais. Tiesiog kažkuriuo momentu kažkas keičiasi, kažką atrandi naujo", – pripažino pašnekovė.

Anot jos, tai, kad ją nuolat supa pulkas gyvūnų, nulemia nemažai atsitiktinumų.

"Jie pas tave ateina ir nelabai klausia. Jie tiesiog tave susiranda. Net kalbant apie veislinius gyvūnus, kuriuos įsigyji, dažnai pasiduodi ar kažkokiam impulsui, ar atsitiktinumui, o gal tiesiog pamatei ir nebegali pamiršti. Panašiai, kaip ir su žmonėmis, – matyt, lemia kažkokie įsimylėjimo procesai, likiminiai dalykai, kurie tave su jais susieja. Su gyvūnais tu gyveni tikrą gyvenimą, jie tampa tavo šeimos nariais ir visi jie yra asmenybės, tad vieni prie kitų toje šeimoje kažkaip turime prisitaikyti", – kalbėjo menininkė.

Nors orientalų kates Dalia veisia profesionaliai, kaip prisipažino, nemėgsta būti vadinama nei veisėja, nei veislyno savininke: "Esu žmogus, kuris tiesiog myli gyvūnus ir kuriam patinka su jais gyventi. Negyvenu su jais dėl to, kad jie veistųsi. Tai mano gyvenimo būdas. Ne verslas, o prabangus pomėgis. Kaip buriavimas. Tai hobis, kuris kainuoja labai daug. Nes kokybė reikalauja investicijų: kuo maitini gyvūną, kokiomis sąlygomis jį laikai, kaip juo rūpiniesi susirgus ir pan. Bet aš pati taip pasirinkau – neturiu prabangių batų, prabangios mašinos, nekeliauju, nes viską skiriu savo hobiui. Tačiau kiekviena mano diena yra atostogos, nes aš darau tai, ką noriu daryti. Žinoma, tai atsakingas ūkis ir fizinis kiekvienos dienos darbas. Įskaitant parodas, kurių turbūt nemėgstu labiausiai. Tačiau jos drausmina, nes esi atsakingas už tai, kad tavo gyvūnas atitiktų veislės standartus".

Motinos ir vaiko santykis

Į klausimą, kodėl būtent katės, Dalia atsako paprastai.

"Aš labai norėčiau auginti asilą. Norėčiau alpakų, man patinka ir ožkos. Tačiau, matyt, auginu tai, ką geriausiai moku. Tai yra pasirinkau paprasčiausią variantą. Katės buvo puikiai man prieinamos, pažįstamos, suprantamos. O jos priima mane. Mūsų geras santykis. Tas pats ir su šunimis, tik jų erdvėje telpa mažiau negu kačių, be to, jiems reikia daugiau žmogaus dėmesio", – įvertino pašnekovė.

Nors Dalios namuose niekada nestigo augintinių, moteris neneigė, jog dukroms suaugus ir išskleidus sparnus, ko gero, tas poreikis kiekvienu rankos ištiesimu kažką paglostyti, pamyluoti dar labiau sustiprėjo.

"Neretai kačių augintojai tarpusavyje pasišnekame, kad didžioji mūsų dalis tam tikra prasme veikiausiai sublimuojame motinystės jausmą, nes turime labai didelį poreikį rūpintis, jausti atsakomybę ir tikėtis besąlyginės meilės, kurią gyvūnai tau gali duoti. O tai juk ir yra motinos ir vaiko santykis. Bet nemanau, kad tame yra kažkas blogo. Taip, tu nebeturi vaikų, kurie kas rytą būtų reikalingi tavo globos, ir tada tą globą susikuri kažkaip kitaip. Kiekvienas – savaip", – šyptelėjo menininkė.

Beprasmiai ginčai

Klaipėdietė prisipažino net iš savo artimos aplinkos girdėjusi replikų, esą kam tie veisliniai gyvūnai.

"Žmonės sako, o Dieve, šitiek kainuoja katė! Jokių bėdų – pasiimk iš gyvūnų prieglaudos, dar ir gerą darbą padarysi. Tačiau po to ji kainuos tau tiek pat, kiek ir veislinė, žinoma, jei tu savo gyvūnu gerai rūpinsiesi ir jį mylėsi, – kalbėjo pašnekovė. – Kai renkiesi veislę, daugiau ar mažiau gali prognozuoti gyvūno būdą, tam tikras savybes jis tiesiog turės savo prigimtyje, tad žmogus augintinį gali pasirinkti pagal savo charakterį. Tačiau apskritai tie ginčai beprasmiai. Čia kaip su žmogumi – koks skirtumas, ar jis britų aristokratas, ar užaugęs Balbieriškyje, jei įsimylėjai, tai įsimylėjai."

Dalia filosofiškai vertina ir tai, jog kai kuriems žmonėms nepriimtinas ar galbūt juos net erzina jos gyvenimo būdas.

Aš gailiu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Nes man atrodo, kad jie patys yra labai nelaimingi.

"Vieni žmonės negali gyventi be gyvūnų, kitiems jų nereikia ar jie jų net nemėgsta, ir čia nieko nepakeisi. Tačiau aš pati pagal šį kriterijų pasirenku draugus, man tai svarbu. Jei žmogus nemėgsta gyvūnų, jis negali būti mano draugas, nes mane tai atstumia. Lygiai taip pat, kaip kažkas negali ateiti į mano namus, nes jam čia per daug gyvūnų", – šyptelėjo pašnekovė.

Dalia linkusi manyti, jog jei žmogus gali nuskriausti gyvūną, jis gali nuskriausti ir kitą žmogų. Tačiau net ir jautriai reaguodama į žiaurumo prieš gyvūnus protrūkius, klaipėdietė nelinkusi nieko teisti ar koneveikti.

"Ar mes galime pasakyti, kodėl žmonės kariauja, kodėl vieni kitus žaloja ir žudo, kenkia patys sau, savo gentainiams ar skriaudžia silpnesnius už save? Iš kur tie dalykai ateina? Blogio, kaip ir gėrio, neįmanoma išmatuoti. Nedalyvauju ir tose virtualiose diskusijose, kuriose rašoma, kad gyvūnų skriaudėjus pačius reikia taip pat sužaloti. Nes negali būti prievartos, skriaudos nei žmogui, nei gyvūnui. Nei linkėjimo tokio. Net ir pačiam blogiausiam žmogui. Aš gailiu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Nes man atrodo, kad jie patys yra labai nelaimingi", – kalbėjo Dalia.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kultūrinių renginių programa „Pėdink į Girulius 2015“ kitą savaitę veda į Girulių filialą–bendruomenės namus, kur vyks klaipėdietės poetės Dalios Bielskytės kūrybos vakaras „Trys šaukštai poezijos“. Trys Dalios eilėraščių knygelės – „Raudona“ (2006), „Vėduoklė“ (2009), „Vardas debesies“ (2014), iliustruotos dailininkų Arūno Mėčiaus ir Danutės Žalnieriūtės, yra  tikri meno kūriniai, glostantys širdį žodžio ir vaizdo derme. Renginyje dalyvaus poetė D.Bielskytė, režisierius, teatrologas prof. dr. Petras Bielskis ir pianistas Marijus Kučikas.

KUR? Girulių bibliotekoje (Šlaito g. 1A).

KADA? Liepos 1 d. 18 val.

KAINA? Nemokamai.

Klaipėdietė poetė Dalia Bielskytė išleido naują eilėraščių knygą, kurią kitą savaitę pristatys Ievos Simonaitytės viešosios  bibliotekos Gerlacho palėpėje.

D.Bielskytės poezijos knygos „Vardas debesies“, skirtos dailininko Arūno Mėčiaus (1965–2013) atminimui, pristatymas vyks kovo 26-ąją – tikrąją dailininko gimimo dieną, 17.30 val. Taip nebus pažeista daugiametė Dalios ir Arūno kūrybinio dueto tradicija – per jo gimtadienį rengti kultūrinius renginius, suruošti šventę sau ir draugams.

„Knyga-atminimas neturi skambėti kaip rekviem. Tai dviejų žmonių 12 metų bendro gyvenimo kelio kibirkštys, akimirkos, kurias jiedu vienas kitam dovanojo, tuo paliudydami, kad kūryba yra stipresnė už mirtį“, – sakė knygos autorė D.Bielskytė, prašanti neieškoti naujame poezijos tomelyje mirties atvaizdų – jų ten nėra.

Tai trečioji D.Bielskytės poezijos knyga ir antroji iliustruota A.Mėčiaus kūriniais. Šiuosyk „Vardas debesies“ inkrustuotas šio dailininko nutapytų paveikslų reprodukcijomis. Knygos dizaineris – Arūnas Juozapaitis, redaktorė – Eglė Bielskytė, recenzentas – literatūrologas Marijus Šidlauskas, o leidėjas ir rėmėjas, kaip ir abiejų ankstesnių D.Bielskytės knygų, – Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.

Jos sutiktuvėse dalyvaus rašytojas Juozas Šikšnelis, M.Šidlauskas, E.Bielskytė, A.Juozapaitis, knygos mecenatas S.Jokužys bei jos autorė.

D.Bielskytės eilėraščius iš naujojo rinkinio skaitys Apeirono teatro režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Kazlauskaitė. Muzikuos džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis. 

Po renginio dar viena staigmena: bibliotekos kavinėje trijų paveikslų parodą atidarys visų trijų D.Bielskytės knygų dailininkas A.Juozapaitis. Šį kartą maisto ir meno smaguriams – kaligrafija.