Be privačios erdvės

Atskiras kambarys su sava lova, kitais baldais ir žaismingomis vaikiškomis smulkmenomis buvo neįsivaizduojamas dalykas pokario metų ir vėlesniais dešimtmečiais sovietų Lietuvoje gimusiam vaikui.

Daugelis šeimų gyveno susigrūdę komunaliniuose butuose ar bendrabučiuose su bendromis virtuvėmis, bendrais, neretai lauko tualetais ir prausyklomis.

Bent penktadalis vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų tikrai pamena laikus, kai keturių ar penkių asmenų ar dar didesnės šeimos turėdavo tenkintis vieno kambario būstu, vakarais virstančiu vienu dideliu miegamuoju, kuriame nebebuvo kur pastatyti kojos pro paklotus gultus.

Būtent gultus, nes lovą paprastai turėdavo tik tėtis su mama. Vaikams tekdavo išlankstoma brezentinė lovelė aliuminiu rėmu ar komodos apatinis stalčius, jei pasisekdavo tokį baldą užsisakyti pas nagingą baldžių.

„Išlankstomoje lovoje mano brolis miegojo iki pilnametystės, kol gyveno pas tėvus. Tikrą lovą įsigijo tik pradėjęs savarankišką gyvenimą, kai ėmė dirbti. Retas vaikas tais laikais turėdavo tikrą lovą, nes jos būstuose tiesiog netilpdavo. Pas mus namuose buvo tėvų lova, spinta, apskritas stalas, keturios kėdės, lentynėlė, ant kurios būdavo sudėtos įvairios skulptūrėlės“, – pasakojo pensinio amžiaus Irena, kilusi iš paprastos darbininkų šeimos.

O apie privačią erdvę niekas esą nė nesvajojo.

75 metų Aurelija teigė, kad pokario vaikai augo, žaidė, džiaugėsi tuo, ką turi, nes neturėjo su kuo palyginti.

„Atskiras kambarys vaikui buvo neįsivaizduojamas dalykas. Mes gyvenome be savo privačios erdvės, turėjome išmokti būti kartu su šeimos nariais, išmokti nusileisti, žinoti, kada ir ką pasakyti. Neturėjome porcelianinių ar keraminių puodelių, tik metalinius, bet jie visada privalėjo būti švarūs ir tuo pasirūpinti turėdavo kiekvienas vaikas šeimoje. Bet mes mokėjome džiaugtis bet kokiu blizgučiu, bet kokia naujai atsiradusia spalva. Visi buvome aprengti vienodai, kažkokiais nutįsusiais sportiniais rūbais. Problema atsirado paauglystėje, kai jau norėjosi pasipuošti, kad kažkam patiktum“, – prisiminė Aurelija.

Vaizdas: šioje nuotraukoje užfiksuotas labiau pasiturinčių sovietinių piliečių butas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Naktį – eilėje prie baldų

Skurdi buitis ilgus dešimtmečius slėgė daugybę sovietinės Lietuvos žmonių.

1964-aisiais Irenos tėvai gavo būstą naujame daugiabutyje, tad senuosius baldus paliko sename žinybiniame bute.

Moteris pasakojo, kad jos mama iš seno būsto pasiėmė tik lovą, visus kitus baldus nusprendė pirkti naujus.

„Fabrike gaminti baldai buvo gana brangūs ir jų nebuvo galima gauti. Tėvai prie baldų stovėjo per naktį užsiėmę eilę. Mama neturėjo pinigų, bet mano brolis jau dirbo ir jai padėjo, nes tuomet gaudavo vadinamąjį tryliktą atlyginimą. Tuomet mūsų naujajame bute atsirado trijų dalių šviesi sekcija, trikampis staliukas, du foteliai plonomis kojelėmis. O 1968 m. įsigijome ir televizorių“, – pasakojo Irena.

Moteris prisimena, kad tuomet šaldytuvo dar neturėjo, nes tai tuo metu buvo ypatingos prabangos prekė, namuose nebuvo ir kilimo, tik vėliau pavyko įsigyti siaurą kiliminį taką.

Vadinamuosiuose chruščiovinio tipo namuose virtuvėse šaldytuvo funkciją turėdavo atlikti nedidelė spintelė po palange su atviru plyšiu į lauką.

Šią sovietinės buities anomaliją netrukus gyventojai „užaklindavo“, kai vis daugiau žmonių jau galėdavo įsigyti šaldytuvus.

„Į sekciją už stiklo paprastai žmonės dėdavo indus, bet juos gauti irgi būdavo nelengva. Pas mus, pamenu, buvo padėti šeši puodeliai ir kelios purpurinės spalvos stiklinės taurės, prabangių indų mes neturėjome. Indai kainavo tuomet nepigiai ir gauti jų nebuvo galima“, – prisiminė Irena.

Dažname bute dienines užuolaidas moterys pasigamindavo iš tinklo, jas nudažydavo rudai, ant to tinklo išsiuvinėdavo gelsvas stilizuotas tulpes.

Moterys buvo labai išradingos, rasdavo, kaip papuošti namus.

„Tuomet nebuvo nieko, nei dažų, nei tapetų. Klausimas, kaip namus paversti jaukiais, kaip juos susiremontuoti? Viena mano pažįstama iš nevilties leido vaikams piešti ant sienų, ne teplioti, o gražiai piešti, neįsivaizduojate, kokios puikios kompozicijos išėjo. Paskui prisidėjo ir tėvai, piešė ten, kur vaikai nepasiekė, nors nė vienas nebuvo dailininkas. Labai šauniai sugalvojo, žmonės pas mus buvo kūrybingi“, – pasakojo Aurelija.

Eksponatai: ne viename muziejuje yra užsilikusių sovietmečio propagandinių plokštelių, be kurių įrašų neapsieidavo nė vienas ano meto oficialus renginys. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Išbandymas šaltu vandeniu

Šiandien sunkiai suvokiamas dalykas – gyvenimas be šilto vandens. Ir taip ketvirtį amžiaus pačioje „laimingiausioje“ valstybėje visame pasaulyje.

Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo.

„Šiandien tai atrodo katastrofa. O tada mūsų namuose buvo krosnis. Tai kartais pašildydavo to vandens, bet dažniausiai tekdavo praustis šaltu. Didelis įvykis būdavo skalbimas, kai būdavo skalbiami rūbai ir patalynė, kuri būdavo tik balta. Tekdavo ją ilgai virinti. Tądien visi darbai sukdavosi tik apie skalbimą, ir visi šeimos nariai, kiek galėdavo, tiek padėdavo. Jei šiandien reikėtų taip gyventi, kažin, ar bemokėtume“, – svarstė moteris.

Anot Aurelijos, šiandien žmonės neįvertina paprastų smulkmenų, kuriomis turėtume džiaugtis, kad ir šiltu vandeniu, tekančiu iš čiaupo, kuris Lietuvos miestuose atsirado tik po kokių 25 metų po karo.

„Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo“, – kalbėjo moteris.

Indai: tokių masinės gamybos sovietmečio gamyklų servizų, silkinių ar vazų vaisiams būdavo kone kiekviename sovietinio žmogaus bute. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Visos – auksarankės

Moterys tuomet kelnių nedėvėjo, tik – sijonus, sukneles, palaidines. Viską siūdinosi pačios arba pas siuvėją.

Vasarą moterys dažniausiai dėvėjo pačių siūtas kartūno ar medvilnės sukneles arba chalatus.

Panašiu modeliu buvo „pasipuošusi“ ir Sovietų Sąjungos pirmoji ponia Nina Chruščiova per susitikimą su JAV prezidentu J. F. Kennedy ir jo žmona, elegantiškąja to meto stiliaus ikona Jacqueline.

Žvelgiant į ano meto nuotraukas, kontrastas tarp šių dviejų moterų – stulbinantis.

Sovietų lyderio žmona tarsi atspindėjo visų šalies moterų apgailėtiną dalią.

Vienas „egzotiškiausių“ sovietmečio moterų aprangos eksponatų Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – storos moteriškos, prie korseto prisegamos pilkos spalvos medvilninės kojinės – sunkiai suvokiama aprangos detalė šiuolaikinėms damoms.

Vis dėlto N. Chruščiovos rengimosi stilius nebuvo lietuvaičių mados etalonas.

Moterys ieškojo, kaip pasipuošti, ir pačios ne tik siuvo, bet ir mezgė, nes parduotuvėse nebūdavo padoresnių drabužių.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė parodė kolekciją sovietmečio fotografijų, kuriose užfiksuotas fabriko darbininkių laisvalaikis bendrabutyje.

Tik viena jų varto literatūrinį žurnalą „Pergalė“, visų kitų merginų rankose – mezginiai ar siuviniai.

„Tai buvo toks laikmetis, kai, norėdamos pasipuošti, moterys ir merginos turėdavo viską pasidaryti pačios. Lietuvės labai darbščios ir išradingos. Štai šioje nuotraukoje – buvusios „Baltijos“ laivų statyklos darbuotojos butas. Ji irgi mezga. Kambaryje matyti įprasta tam laikui sofa, išlankstomas stalas, kurį vadindavo stalu-knyga, yra televizorius, kilimas ant grindų“, – vardijo Z. Genienė.

Zita Genienė. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Geresni daiktai – deficitas

Norint įsigyti geresnius baldus XX a. 8–9 dešimtmetyje, sovietų Lietuvoje reikėdavo gauti vadinamąsias paskyras arba talonus.

Juos būdavo galima gauti arba stachanovietiškai dirbant, arba turint pažinčių, vadinamąjį blatą.

Talonų reikėjo, kad įsigytum ir kitus buities reikmenis, iš šios patirties netrukus radosi šmaikštus dvieilis: „Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei.“

Deficitas buvo viskas, pradedant tualetiniu popieriumi ir baigiant majonezu ar importiniais batais.

„Apmaudu, kai žinojome, kad yra tokių dalykų ir pas mus, bet mes negalėjome jų gauti. Buvo toks posakis „tovar išči“ (ieškok prekių – liet.), kaip ir „tovarišči“ (draugai – liet.), kitaip tariant, turėk draugų ir visko gausi. Be to, reikėjo turėti ir finansinių galimybių tas prekes įsigyti, nes atlyginimai buvo labai menki. Tad tekdavo daug ko atsisakyti. Nors negaliu teigti, kad sovietinis laikotarpis buvo tik juodas, būdavo ir šviesesnių momentų – knygos, bendravimas“, – neslėpė Aurelija.

Deficitas: o štai išskirtinės kokybės Kauno gamyklos „Jiesia“ porceliano įsigyti sovietmečiu pavykdavo tikrai ne kiekvienai šeimininkei. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Alkoholis – sistemos esmė

Dalis visuomenės sovietmečiu bendravimo neįsivaizdavo be degtinės butelio, kuris buvo vienas sovietinės sistemos simbolių ir jos esmė.

Tiesa, viešai nedeklaruojamas. Prie šio „gero“ netruko įprasti ir naujų „broliškų respublikų“ piliečiai.

Sovietmečiu buvo geriama visur, įvairiomis progomis.

Alkoholis tapo savotišku socializacijos testu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą, o blaivininkai to meto visuomenei kėlė įtarimą.

Tuo metu SSRS gyveno daugiau nei 290 mln. gyventojų.

Milžinišką šalį reikėjo kažkaip suvaldyti, tad alkoholis tapo priemone, vienijančia tautas ir žmones.

Be to, valstybė iš alkoholio vartojimo gaudavo milžiniškų pajamų į biudžetą, todėl šita yda ir buvo toleruojama – gerta net darbo vietose darbo metu.

Vis dėlto proga gėrimui būtinai buvo reikalinga.

Tad kiekviename darbo kolektyve buvo „aplaistomas“ pirmasis atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš atostogų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie sovietines šventes.

Sovietmečiu buvo geriama švietimo ir gydymo įstaigose, fabrikuose ir gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius, taip pat teatruose ir partijos komitetuose, neišskiriant ir tarybinės milicijos bei šlovingosios sovietinės armijos.

Besaikį gėrimą šalyje tramdyti ėmė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas.

Kovos su girtavimu ir alkoholizmu kampanija organizuota visos valstybės mastu 1985–1987 m. persitvarkymo pradžioje.

Dėl visuomenėje nusistovėjusios alkoholio kultūros griovimo M. Gorbačiovas pramintas „Mineraliniu sekretoriumi“, tačiau net ir tuo metu nesibaigiantis šventimas darbovietėse nenutrūko.

Sudėtingas metas buvo.

Vienišas senjoras neišgyventų?

Nepaisant skurdžios buities ir nepriteklių, taip pat aplink klestinčio alkoholizmo, sovietinis laikotarpis, anot Aurelijos, nebuvo tik juodas ar baltas.

Vis dėlto vyresnio amžiaus žmogui tai buvo kur kas mažiau palankus metas nei dabar.

„Tarkime, senyvas žmogus, kaip aš, 75 metų amžiaus, sovietmečiu jau buvo labai senas. Klausimas, ar galėjo išgyventi senas žmogus anais laikais vienas? Ne. Toks žmogus galėjo gyventi tik šeimoje arba jį turėjo kažkas prižiūrėti. Ar tokio amžiaus žmogus gali išgyventi vienas dabar? Žinoma. Šiais laikais garbaus amžiaus žmogus gali gyventi visiškai nepriklausomas nuo kitų, jei, žinoma, nėra labai sunkus ligonis“, – kalbėjo Aurelija.

Moteris vardijo šių dienų privalumus ir galimybes senyviems žmonėms, tereikia turėti noro.

„Neišeidamas iš namų gali susiorganizuoti sau kelionę, gali pabėgti nuo minios šurmulio, gali lankyti renginius, muziejus, gali mokytis, argi tai ne gyvenimas? Dabar mes turime kitas galimybes nei sovietmečiu. Pradedant šiltu vandeniu namuose ir baigiant kelionėmis į užsienį“, – šių laikų galimybes senjorams vardijo senjorė.

Anot Aurelijos, šių dienų privalumas tas, kad žmogus gali pasirinkti, ką veikti, ką skaityti, ką klausyti, kur eiti, su kuo bendrauti, o sovietmečiu pasirinkimo nebuvo, į kurią vagą įstatė, ją ir turėjai „arti“, patinka ar nepatinka.

„Žinoma, dalis žmonių taip negalvoja. Ir tik todėl, kad pavydi kitiems, daugiau pasiekusiesiems. Ne paslaptis, yra tokių, kuriems norėtųsi, kad vėl visi skęstų skurde ir tamsoje. Bet kai sudėlioji faktus, kas buvo tada ir kaip žmonių buitis pagerėjo dabar, viskas kaip ant delno. Skirtumai akivaizdūs ir tai neigti yra tiesiog kvaila“, – kalbėjo Aurelija.

Pavyzdžiai: muziejuje yra sovietmečio žuvų konservų gamyklos gaminių reklaminių nuotraukų, kurios šiandien vieniems kelia šypseną, kitiems – graudulį. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Propagandos elementai

Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Z. Genienės, sovietinis baisumas yra net ne to meto daiktai ar buitis, bet ta įtempta atmosfera, nelaisva visuomenė.

„Nors tuomet jaunimas čia, anapus geležinės uždangos, mažai paisė sovietinės propagandos, jie svajojo apie džinsus, užsienio atlikėjų plokšteles, patefonus. Beje, kalbant apie plokšteles, turime didelę kolekciją propagandinių plokštelių, kurias būdavo privaloma klausytis sovietinių renginių metu, jų tiražai buvo milžiniški. Dabar jas muziejuje naudosime edukacijose“, – pasakojo muziejaus istorikė.

Ant vienos 1978 m. rusiškos plokštelės, kurioje įrašytas pasakojimas apie V. Lenino gyvenimą, voko mažomis raidėmis atspausdintas angliškas užrašas „Made in USSR“.

Sunku suvokti, kokiai rinkai Vakaruose galėjo būti skirti šie propagandiniai įrašai.

Muziejuje yra išsaugotos ir XX a. 7–8 dešimtmečio instrukcijos to meto muziejininkams, kaip rinkti istorinę medžiagą.

Nurodyta, kad akcentai turi būti socialistinis lenktyniavimas, pasakyta, kokia nuotrauka tą informaciją reikia iliustruoti, kokie rodikliai turi atsispindėti.

„Manau, kad tuomet prie staklių ar kitur pramonės įmonėse dirbančiam žmogui buvo lengviau gyventi nei inteligentui ar kūrybiniam žmogui, kuriems būdavo konkrečiai nurodyta, ką kalbėti, ką skaityti, kaip parodas rengti. Sudėtingas metas buvo“, – prisiminė Z. Genienė.

Vertybių sąrašai dėl konvencijos

Yra priimta UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija. Ji numato, kad konflikto metu jame dalyvaujančios šalys stengtųsi išsaugoti į specialų sąrašą įrašytas kultūros vertybes nuo sunaikinimo.

Gali būti, kad tokio sąrašo atsiradimą Lietuvoje paspartino ir Ukrainos Odesos centro apšaudymas raketomis, kai buvo sunaikintas Atsimainymo katedros centrinis altorius – Odesos kultūros vertybė buvo iš dalies sugriauta.

Tai, kad Lietuvoje sudaromi kultūros vertybių, kurias reikėtų išsaugoti ginkluoto konflikto metu, sąrašai, rodo, kad padėtis ne tik prie Juodosios jūros, bet ir mūsų regione yra sunkiai prognozuojama.

Niekas negali atsakyti, ar Rusijos ir Baltarusijos diktatoriams galutinai „nenučiuoš stogas“ ir jie nesiims naikinti ir rytinės Baltijos šalių. Nenuostabu, kad rengiamasi galimam ginkluotam konfliktui.

Jei įvyktų koks nors konfliktas, nežinia, ar kaimyninių šalių diktatoriai nenurodytų iš karto naikinti kultūrines vertybes, įvardinę tai kaip „pribaltikos nacionalistų stabus“. Bet kuriuo atveju, kai šalia yra neadekvatūs kaimynai, privaloma galimam konfliktui pasirengti taip, kaip numato tarptautinė teisė, o šiuo atveju – Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija.

Objektas: dėmesio vertas galėtų būti ir 1796 m. pastatytas Klaipėdos švyturys, kuris per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas. Atstatytas 1953 m. Redakcijos archyvo nuotr.

Vertybės Kuršių nerijoje

Lietuvoje tvirtinami trijų tipų kultūros vertybių sąrašai.

Išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąraše kaip kultūros paveldo statiniai yra numatyti 147 objektai. Tai yra įvairios bažnyčios, pilys, dvarai, kultūros veikėjų namai, rotušės, arkikatedros ir kitos paskirties statiniai.

Iš Klaipėdos objektų į šį sąrašą įtrauktas kareivinių statinių kompleksas Herkaus Manto gatvėje, Pašto statinių kompleksas Liepų gatvėje ir Klaipėdos pilies bei bastiono kompleksas.

Iš regiono objektų į šį sąrašą įtraukti Palangos ir Plungės dvarai. Iš jūrinių objektų kaip itin vertingas įtrauktas Pervalkos švyturys.

Kitas vertingų objektų sąrašas yra susijęs su kultūros paveldo vietovėmis. Jame yra 40 objektų. Iš Klaipėdos regiono nėra nė vieno, išskyrus tai, kad į sąrašą kaip pasaulinio lygio objektas patenka Kuršių nerija.

Dar vieną sąrašą sudaro pastatai ir patalpos, kurie skirti saugoti ir eksponuoti kultūros vertybes. Jame yra 75 Lietuvos objektai. Iš Klaipėdos minima Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, Laikrodžių muziejus, Klaipėdos regioninis valstybės archyvas, Prano Domšaičio galerija.

Lietuvoje sudaromi kultūros vertybių, kurias reikėtų išsaugoti ginkluoto konflikto metu, sąrašai rodo, kad padėtis ne tik prie Juodosios jūros, bet ir mūsų regione yra sunkiai prognozuojama.

Vieninteliai jūriniai objektai – Lietuvos jūrų muziejus ir Neringos fortas Kopgalyje.

Sunaikintas uosto paveldas

Peržiūrėjus visus tris sąrašus, kuriuose per 250 objektų, su jūra, uostu, jūrine veikla susijusių objektų yra itin mažai – tik Jūrų muziejus su Kopgaliu, Pervalkos švyturys ir Klaipėdos piliavietė.

Istorinę vertę turinčių švyturių Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse rastume ir daugiau, nes dalis jų statyti itin seniai. Esmė ta, kad jie nėra kažin kuo itin išsiskiriantys. O gal lėmė ir tai, kad jiems neskiriamas pakankamas dėmesys ir jie tiesiog neįtraukti į vertingų statinių sąrašą.

Klaipėdos regione yra ir itin unikalus vandens telkinys – Karaliaus Vilhelmo kanalas. Jo nėra tarp Lietuvos kultūros paveldo vietovių. Galbūt ne itin suprantama, kaip vandens telkinys gali būti kultūros paveldo vietovė. Gal lemia ir tai, kad Karaliaus Vilhelmo kanalas yra tarsi tuščias – be restauruotų tiltų, kurie jį kažkada itin puošė, be senovinių laivų, netgi be šliuzų, kurie kol kas taip ir neatstatyti. Karaliaus Vilhelmo kanalas neturi ir savo muziejaus ar kokios nors edukacinės vietos, kur jis būtų plačiau pristatomas.

Kultūros vertybių sąrašuose nėra ir jokių Klaipėdos uosto objektų – statinių ar įrenginių. Daug ką, kas šiame uoste buvo sukurta tarpukariu, sunaikino Antrasis pasaulinis karas, sovietmetis. Kai kurie senieji statiniai naikinti jau ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvos eksportas sausį-kovą, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo 3 proc. iki 10,1 mlrd. eurų, Latvijos – 7 proc. iki 5,5 mlrd. eurų, o Estijos mažėjo 8 proc. iki 4,7 mlrd. eurų.

Lietuvos importas augo 1 proc. iki 11,5 mlrd. eurų, Latvijos – 5 proc. iki 6,3 mlrd. eurų, o Estijos mažėjo 8 proc. iki 5,3 mlrd. eurų.

Lietuvos prekybos deficitas siekė 1,4 mlrd. eurų, Latvijos – 0,7 mlrd. eurų, o Estijos – 0,6 mlrd. eurų.

Palyginti su 2022 metų patvirtintu biudžetu, pajamos mažėja 1,6 proc. (2022 metais – 1,031 mlrd. eurų), o išlaidos didėja 19,2 proc. (936 mln. eurų).  

Mokesčiai turėtų siekti 580,8 mln. eurų arba 57,2 proc. visų pajamų, iš jų gyventojų pajamų mokestis – daugiau nei 522 mln. eurų. Valstybės biudžeto dotacijos ir Europos Sąjungos finansinė parama viršija 319,6 mln. eurų, arba 31,5 proc. visų pajamų.

Didžiausią išlaidų dalį sudarytų švietimas – jam iš biudžeto kitais metais numatyta 538,7 mln. eurų, aplinkai ir miesto plėtrai – 139,6 mln. eurų, judumui – 127,2 mln. eurų, socialinei apsaugai – 111,8 mln., administravimui – 97,4 mln. eurų, sveikatai ir sveikatingumui – 50 mln. eurų, saugumui ir apsaugai – 18,7 mln. eurų, kultūrai – 18 mln. eurų, ekonominei plėtrai – 9,1 mln. eurų, planavimui – 3,1 mln. eurų.

Daugiau nei 617 mln. eurų dydžio išlaidos bus dengiamos iš miesto biudžeto, 319,6 mln. eurų – dotacijomis, 46,6 mln. eurų – iš apyvartinių lėšų likučių, 55 mln. eurų – skolintomis lėšomis. 

76,5 mln. eurų išlaidų numatoma dengti lėšomis iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos, biudžetinių įstaigų pajamų, taip pat pajamų, gautų už komunalinių atliekų surinkimą bei naudojimąsi viešąja infrastruktūra.

Vilniaus savivaldybės administracijos ir jos padalinių darbo užmokesčio fondui numatoma skirti kiek daugiau nei 35,4 mln. eurų.

Italijoje dešimties metų obligacijų grąža jau siekia daugiau nei 4 proc., o Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas taip pat pasiekė COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudaro 4,28 proc. Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai pastarąją savaitę taip pat šovė į viršų.

Obligacijų palūkanų norma ir tuo pačiu pajamingumas ima kilti, kuomet jų kaina krenta, ir atvirkščiai – kainai kylant – pajamingumas krenta, kadangi grąža, kurią galima gauti iš šių vertybinių popierių priklauso nuo dabartinės jos vertės ir galutinės sumos, kurią obligacijos turėtojas gautų po tam tikro laiko.

I. Genytė-Pikčienė: rizika investuojant į pietinių valstybių obligacijas niekur ir nebuvo dingusi

Kaip aiškina bendrovės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, iš karto po 2008–2012 metų ekonominės krizės Europos Centrinis Bankas buvo priverstas imtis beprecedenčių skatinamosios pinigų politikos priemonių, kadangi nevaldomas Graikijos biudžeto deficitas sukėlė finansų sistemos nepasitikėjimą šios šalies drausme ir gebėjimu vykdyti įsipareigojimus.

Galiausiai šis nepatikimos valstybės šleifas paveikė ir kitas Pietų Europos valstybes – Ispaniją, Italiją, Portugaliją. Todėl, pasak ekspertės, ECB galiausiai ėmėsi skatinamosios turto pirkimo programos – taip padidinus vertybinių popierių paklausą ir atitinkamai jų kainą, per palūkanas jų gaunama grąža ir valstybių skolos kaštai ėmė mažėti.

„Tokiomis beprecedentėmis priemonėmis Europos Centrinis Bankas sukūrė tam tikrą šiltnamio efektą aplink Pietų Europos šalis, kad jos galėtų persitvarkyti, stabilizuoti savo fiskalinę raidą, atkurti ekonomikų konkurencingumą, kad jos savo augimu pajėgtų panešti valdžios sektoriaus įsiskolinimų naštą“, – Eltai kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.

Tačiau, pasak jos, šiose šalyse per pastarąjį dešimtmetį taip ir neįvyko struktūriniai pokyčiai, įsiskolinimų lygis nemažėjo, o pandemijos laikotarpiu taikius ir fiskalines skatinamąsias priemones – skola dar labiau išaugo. Todėl, ekonomistės teigimu, pietinėms šalims taip ir neišsprendus finansinių problemų, investavimas į šių šalių obligacijas visą laiką buvo rizikingesnis, o ECB savo priemonėmis šią riziką tam tikra prasme tiesiog pridengdavo, perimdavo sau.

„Rizika sugrįžta. Ji niekur nebuvo dingusi. Tiesiog, Europos Centrinis Bankas savo kiekybinio skatinimo programa laidavo, kad bus pirkėjas, kuris palaikys Pietų šalių vertybinių popierių paklausą. Kuomet kiekybinis skatinimas baigiasi, pinigų politika griežtėja, tai natūralu, kad rizikos vertinimas tampa vis mažiau optimistinis ir aktualesnis“, – tikino ji.

Vis tik, I. Genytės-Pikčienės vertinimu, visiškai natūralu, kad pasikeitus euro zonos centrinio banko pinigų politikos krypčiai, dėl didesnės rizikos pietinių šalių vertybiniai popieriai imti vertinti kur kas atsargiau, investuotojai pradeda nerimauti, ar tokios šalys kaip Italija ar Graikija bus pajėgios susitvarkyti su didžiuliais finansiniais įsipareigojimais.

„Tai, ką mes stebėjome pastarąjį dešimtmetį, kuomet palūkanų normos buvo neigiamos ir dėl kiekybinio skatinimo rinkos buvo užtvindytos pertekliniu likvidumu, tai labai stipriai iškraipė rinkos dalyvių rizikos suvokimą, prasidėjo grąžos medžioklė, perkant ne itin saugius vertybinius popierius. Šiuo atveju situacija grįžta atgal ir rinkos dalyviai pradeda gerokai atidžiau vertinti fundamentaliuosius rizikos kriterijus, veiksnius, kurie slypi po vertybiniu popieriumi, o ne tik grąžą“, – tvirtino I. Genytė-Pikčienė.

T. Povilauskas: visi laukia, ką šioms šalims vėl pasiūlys ECB

Tuo metu SEB banko ekonomistas Tada Povilauskas pažymi, kad išaugo ir tokių mažiau rizikingomis laikomų šalių kaip Vokietija obligacijų pajamingumas, todėl visiškai normalu, kad auga ir Pietų Europos valstybių kredito rizika.

Tačiau, jo teigimu, būtent dėl šių šalių ECB vėl bus priverstas imtis priemonių, leisiančių išvengti per didelės jų obligacijų kainos išaugimo. Priešingu atveju, skolos administravimo kaštams pabrangus per daug, su iššūkiais, pasak SEB ekonomisto, gali susidurti visa euro zona.

„Visi supranta, kad kuo skola labiau brangs, kai esamos paskolos pasibaigs, reiks skolintis naujomis palūkanomis, kurios bus didesnės. Tai vėl pradės kelti nepasitikėjimą pietinėmis šalimis. Tai atsispindės kalbant apie turto, akcijų kainas pietinėse šalyse. Tai vėlgi persimes ir į politinius neramumus. Visi to nori išvengti“, – įsitikinęs T. Povilauskas.

Be to, ekonomistas atkreipia dėmesį, kad šių šalių ekonomikos nuosmukio rizika šių metų augimo rodikliuose dar neatsispindės, kadangi padėti šiek tiek gerina atsigaunantis turizmo sektorius, o brangesnio skolinimosi įtaka ūkio raidai taip pat pasijunta „ne per naktį“.

„Turizmo sektoriuje 2020 metai buvo labai blogi, 2021 metai buvo geresni. Bet šiais metais Vakarų pasaulis, nepaisant aukštos infliacijos, nori atsigriebti už tai, ko negavo per pandemiją. Vienas iš tų atsigriebimų yra kelionės ten, kur šilta, į Pietų Europos šalis. Ispanijos, Italijos ekonomikai turistai yra nemaža paspirtis. Kadangi skaičiuojama nuo žemos bazės, tai tas ekonomikos augimas Pietų šalyse bus dar pakankamai geras, bet rizika yra galvojant apie kitus metus“, – tvirtino jis.

Ekonomistė: pasisekė, kad nepaklausėme pranašų, raginusių skolintis iki begalybės

Visgi SEB ekonomistas įsitikinęs, kad Lietuvos ekonomika su tokiais iššūkiais kaip Pietų Europa susidurti neturėtų, kadangi Baltijos valstybėse dominuoja visiškai kiti rizikos veiksniai. Nors skolinimosi kaina, pasak jo, Lietuvoje taip pat jau išaugo, daug didesnį poveikį šalies obligacijų pajamingumui turės ne ECB politika, o geopolitinės įtampos.

„Pačios Lietuvos pajamingumai irgi yra padidėję. Bet padidėjo, nes mažiausiai rizikingų Vokietijos obligacijų pajamingumai yra padidėję. Tai Lietuva dabar irgi skolinasi gerokai brangiau. Kredito rizika turbūt dar padidėjusi pakankamai nedaug. Lietuvai klausimas dėl pajamingumų yra geopolitinės rizikos komponentė, kaip toliau vyks karas Ukrainoje ir kokie bus tolesni Rusijos žingsniai“, – mano T. Povilauskas.

Panašios pozicijos laikosi ir I. Genytė-Pikčienė, akcentuojanti, kad valstybės jau turimas skolas vis refinansuoja padengdamos jas naujų vertybinių popierių išleidimu. Ir nors už obligacijas pradėti mokėti daugiau teks ir Lietuvai, tačiau, „INVL“ ekonomistė pažymi, kad gebėjimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Todėl, jos nuomone, pasisekė, kad nors valdžios sektoriaus skola valdant COVID-19 krizę ir išaugo, bendrai nebuvo gyvenama „ne pagal kišenę“, o prieš pandemiją valdžios deficitas palyginti buvo nedidelis.

„Lietuva ir kitos Baltijos šalys labai sėkmingai išlaviravo pastarąją pandeminę krizę ir ant sprando neužsimetė itin didelės skolos naštos. Didžioji dalis fiskalinių rodiklių leidžia tikėtis, kad pavyks išlaikyti solidžius reitingus, kurie nurodo mūsų ekonomikos stiprumą, atsparumą, gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus“, – sakė ji.

Būtent atsakinga finansų politika, ekonomistės teigimu, dabar ir leidžia tikėtis, kad net ir pasibaigus ECB skatinamajai politikai, Lietuvos skolos administravimo kaštai smarkiai neišaugs, kaip veikiausiai gali nutikti Pietų Europos valstybėse.

„Pagal tai ir nusistovi mūsų vertybinių popierių kaina. Rizikos premija būna mažesnė toms šalims, kurios yra atsakingos, kurių skolos nėra didelės, kurių ekonomikos yra dinamiškos, augančios, turinčios didelį potencialą. Iš principo šiomis aplinkybėmis galime tik pasidžiaugti, kad pandemijos akivaizdoje nepatikėjome tais pranašais, kurie sakė, kad paradigma keičiasi, galime skolintis iki begalybės, vis tiek tas skolas nurašys“, – kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.

Lietuvos valstybės skola 2021 m. pabaigoje siekė 24,5 mlrd. eurų arba 8 tūkst. 772 eurus vienam gyventojui. Valstybės biudžeto deficitas šiemet sudaro 4,9 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).

Ministerija neatmeta, kad šių metų valstybės biudžetas rudenį gali būti peržiūrėtas dar kartą. Jį tikslinant, tikėtina, didėtų išlaidos, o kartu ir deficitas.

Kaip rašoma Finansų ministerijos komentare BNS, Europos Komisijos pasiūlytas Stabilumo ir augimo pakto išlygos taikymo pratęsimas sudaro galimybę šalims lanksčiau reaguoti į esamus ir galimus naujus iššūkius dėl  ekonominio ir socialinio neapibrėžtumo, kurį paskatino karas Ukrainoje.

„Ar šio lankstumo prireiks ir kaip tai paveiks valdžios sektoriaus finansų rodiklius, bus aiškiau rudenį, kai Vyriausybė parengs ir pateiks 2023 metų biudžeto projektą, kuris remsis atnaujintu makroekonominės raidos scenarijumi“, – teigiama ministerijos komentare.

Gegužę priimtame patikslintame šių metų valstybės biudžeto įstatyme nurodoma, kad valdžios sektoriaus deficitas  sudarys 4,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o skola sieks 43,3 proc. BVP.

EK dėl karo Ukrainoje pirmadienį dar kartą – iki 2024 metų sausio – pratęsė Stabilumo ir augimo pakto sustabdymą. Pagal paktą, draudžiantį Europos Sąjungos (ES) vyriausybėms per daug išlaidauti, šalies deficitas neturi viršyti 3 proc. jos bendrojo vidaus produkto (BVP), o skola turi būti ne didesnė nei 60 proc. BVP.

Anot Finansų ministerijos, dėl karo Ukrainoje pablogėjus ekonominei situacijai gali būti dar kartą peržiūrėtas šių metų biudžetas.

„Išsipildžius neigiamoms rizikoms ir ekonominės raidos tendencijoms esant prastesnėms nei šiuo metu numatoma, neatmetame galimybės, kad rudenį gali būti siūlomi papildomi valstybės biudžeto pakeitimai“, – sakoma komentare.

Viešųjų išlaidų taisyklių taikymą šalių vyriausybėms EK sustabdė 2020 metų kovą, kai Bendrija dėl pandemijos apribojimų nugrimzdo į giliausią nuosmukį nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Buvo planuota, kad taisyklės vėl bus taikomos nuo 2023 metų sausio, kai ekonomika jau bus atsitiesusi, tačiau Rusijos invazija į Ukrainą pakeitė padėtį.

Komisija pareiškė, jog jei pritars ES Taryba, taisyklės dabar vėl galios nuo 2024 metų.

Gresia kukurūzų deficitas

Kaip skelbiama naujausioje JAV žemės ūkio departamento (USDA) ataskaitoje, Rusijos karo veiksmai Ukrainoje iš pasaulio „atims“ apie 23 mln. tonų kukurūzų – tiek, prognozuojama, sumažės būsimas jų derlius Ukrainoje. Skaičiuojama, kad šios kultūros eksportas iš karo siaubiamos šalies sumažės 14 mln. tonų ir sieks tik 9 mln. tonų.

„Kol kas į šias prognozes pasaulio rinkos audringai nesureagavo, ir kukurūzų kainų augimas buvo santūrus. Tačiau akivaizdu, kad toks ženklus kukurūzų pasiūlos sumažėjimas bent jau kuriam laikui sukels jų deficitą rinkoje, kuriai teks keisti šios kultūros auginimo įpročius ir vartojimą. Kukurūzai naudojami maistui, etanolio gamybai, o didžioji jų dalis naudojama pašarams, todėl ūkininkams gali tekti ieškoti, kuo juos pakeisti“, – sako Svajūnas Banelis, AB „Linas Agro“ grūdų prekybos vadovas.

Kviečių balansas pasiekė pastarųjų 6 m. žemumas

USDA savo ataskaitoje ženkliai – net 12,7 mln. t – sumažino būsimo kviečių derliaus prognozę. Tai gerokai daugiau nei tikėjosi rinkos (-5 mln. t). Ukrainos derlius sumažintas perpus, iki 21,5 mln t. – tai žemiausias lygis nuo 2012 m. Į šią prognozę tarptautinė grūdų supirkimo Euronext MATIF birža sureagavo 11 Eur už toną ūgtelėjusia kviečių supirkimo kaina.

„Kviečių balansas pasiekė 6 pastarųjų metų žemumas, ir tai – tik pradžia. Kaip toliau klostysis situacija, priklausys ir nuo karo Ukrainoje situacijos, ir nuo orų, kurie lems kviečių derlių“, – pažymi S.Banelis. „Lietuvoje kol kas pasėlių situacija pusėtina, tačiau daugelyje rajonų jau trūksta drėgmės, o vėsus užsitęsęs pavasaris atitolina augalų vegetaciją, todėl šiemet derlių, ko gero, nuimsime vėliau – apie liepos antrąją pusę“, – prognozuoja S.Banelis.

Aukštos ir vis kylančios grūdų kainos turės neigiamos įtakos maisto gamybos grandinei: tiek  pienininkystei, tiek gyvulininkystei ar paukštininkystei.

Sojų derliaus prognozės kelia optimizmą

Tuo metu kai grūdinių kultūrų rinkose tvyro nežinomybė ir suirutė, sojų derliaus prognozės, eksportas ir vartojimas auga. Sojos – svarbi žaliava pašarų gamybai. Spėjama, kad Brazilijoje jų derlius bus rekordinis – net 24 mln. tonų didesnis ir sieks 149 mln. tonų.

Didinamos ir kitų didžiųjų sojų augintojų – Argentinos, Paragvajaus, JAV –derliaus prognozės. Tikimasi, kad jų išaugintas geresnis derlius padės išlaikyti stabilumą rinkoje, nepaisant to, kad Ukraina dėl karo praras sojų derliaus potencialą, kurio prognozės sumažintos 1,5 mln. t iki 2,3 mln. tonų.

Taip jis komentavo Vyriausybės sprendimą pritarti skolinimosi galimybei, jeigu būtų uždraustas „Belaruskalij“ trąšų tranzitas per Lietuvą.

„Skolintis galima tik tokiu atveju, jei užtikrinama, kad valdžios sektoriaus deficitas nedidės ir bus ne blogesnis negu 3,3 proc. BVP. Todėl galimybė skolintis atsiveria tik esant viršplaninėms pajamoms arba perskirstant esamas išlaidas“, – BNS pirmadienį sakė konservatorius Mykolas Majauskas.

Jis pripažino, kad sparčiai auganti infliacija ir žmonių pajamos didina gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių pajamas – jie sudaro apie 57 proc. visų valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų.

„Tai reiškia, kad biudžetas ateinančiais metais gali gauti laikinų viršplaninių pajamų, kurios ir galėtų būti skirtos nenumatytoms išlaidoms“, – pridūrė M. Majauskas.

Tačiau, pasak jo, valstybė nėra įsipareigojusi dengti jos valdomų įmonių patiriamus nuostolius.

„Lygiai kaip ir valstybės valdomos bendrovės nėra įsipareigojusios kiekvienais metais biudžetą papildyti fiksuota dividendų suma“, – tikino Seimo narys.

Svarstydama 2022 metų valstybės biudžetą Vyriausybė pirmadienį pritarė, kad Finansų ministerija valstybės vardu skolintųsi geležinkelių infrastruktūros išlaikymui, jei šios išlaidos atsirastų dėl sankcijų Baltarusijai.

Tokį siūlymą buvo pateikęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius. Jis tvirtino konkrečios kompensacijų sumos nesiūlęs.

„Mano pataisa numato, kad Vyriausybei būtų leista skolintis. Skolintųsi pagal poreikį“, – BNS teigė K. Starkevičius.

Vis dėlto jis svarstė, jog tai galėtų būti daugiau negu 100 mln. eurų.

„Tiek tai tikrai bus. Gali būti ir daugiau. Reikia matyti sutartis, kurias turi sudarę „Lietuvos geležinkeliai“, – tvirtino parlamentaras.

Pasak K. Starkevičiaus, kol kas kompensacijos siūlomos tik „Lietuvos geležinkeliams“. Be jų, pajamų netrūkus tranzitui netektų ir valstybės valdoma Klaipėdos jūrų uosto direkcija.

„Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška yra sakęs, jog netekus JAV sankcionuotos įmonės „Belaruskalij“ trąšų, įmonei reikėtų apie 49 mln. eurų subsidijų per metus. Iš šių trąšų pervežimo įmonė kasmet gauna apie 60-70 mln. eurų pajamų.

Jo teigimu, be jokių finansinių pasekmių nutraukti sutartį su „Belaruskalij“ įmonė galėtų tik esant force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybėms, o tam reikėtų priimti sprendimus valstybės lygiu.

Baltarusijos kroviniai sudaro apie 20 proc. visų „Lietuvos geležinkelių“ pervežimų.

2021 m. centrinės valdžios pajamos sausį–birželį buvo 7972,3 mln. eurų, išlaidos – 8476,7 mln. eurų. Sandorių su nefinansiniu turtu pasikeitimas buvo teigiamas ir siekė 121,9 mln. eurų.

Mokesčiai sudarė 60,0 proc. sausio–birželio mėnesių centrinės valdžios pajamų, 32,0 proc. – socialinės įmokos. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius didžiausią išlaidų dalį sudarė socialinės išmokos – 60,1 proc., darbo užmokestis ir socialinis draudimas – 11,7 proc. bei dotacijos – 9,4 proc.

Centrinės valdžios pajamos šių metų birželį siekė 1 693,3 mln. eurų, išlaidos – 1 438,0 mln. eurų, sandoriai su nefinansiniu turtu sudarė 30,9 mln. eurų. Šių metų birželio mėnesio centrinės valdžios perteklius siekė 224,4 mln. eurų ir, palyginus su praeitų metų birželiu, balansas geresnis 510,0 mln. eurų. Birželį pagrindinę centrinės valdžios sektoriaus pajamų dalį sudarė mokesčiai (70,4 proc.) ir socialinės įmokos (25,4 proc.), o daugiausiai išlaidų teko socialinėms išmokoms (58,4 proc.).

„Peržiūrint biudžetą ir tai, kas yra pateikta stabilumo programoje, yra įdėtas skaičius minus 8,1 proc. Didžioji dalis poveikio ir to minuso išaugimo yra susiję su į biudžetą planuojamomis įdėti lėšomis, skirtomis finansuoti priemonėms, susijusioms su COVID-19 pandemija. Planuojama įdėti virš 500 mln. eurų“, – Seimo Biudžeto ir finansų komitete sakė Mindaugas Liutvinskas.

Pasak jo, biudžeto netekimai, pavyzdžiui, dėl siūlomos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos maitinimo, renginių organizavimo, sporto, kino bei kultūros veikloms bei pelno mokesčio atidėjimų ko kas nėra numatyti.

M. Liutvinsko teigimu, jei Seimas priimtų įstatymo pataisas dėl laikinos PVM lengvatos, biudžeto deficitas išaugtų dar 0,2 punkto – iki 8,3 procento.

Balandžio pabaigoje patvirtintoje Stabilumo programoje nurodoma, kad su COVID-19 pandemijos valdymu ir jos neigiamų padarinių švelninimu susijusių priemonių (tiesiogiai veikiančių valdžios sektoriaus balansą), įgyvendinimui šiemet numatyta skirti 1,6 mlrd. eurų, iš kurių 1 mlrd. eurų jau buvo numatytas biudžete.

Rengiant biudžeto pakeitimo projektą, kurį numatoma svarstyti Seimo pavasario sesijoje, planuojama papildomai numatyti apie pusę milijardo eurų, juos skiriant vakcinoms įsigyti ir kitoms su pandemijos valdymu susijusioms priemonėms, darbo vietų išsaugojimui ir pajamų negalintiems dirbti palaikymui.

Sveikatos apsaugos viceministrė Živilė Simonaitytė balandžio viduryje teigė, kad kovai su koronaviruso pandemija medicinos sistemai iš viso papildomai reikia apie 280 mln. eurų, kurie bus skirti vakcinų įsigijimui, vakcinacijai, laboratoriniams tyrimams bei medikų algoms. Anot viceministrės, taip pat trūksta lėšų komunikacijai, informacinių priemonių palaikymui, postkovidinėms priemonėms, psichologinei pagalbai.

Patvirtintas 2021 metų valstybės biudžeto pajamų planas (be ES lėšų) sudaro 8,989 mlrd. eurų, su ES lėšomis – 11,252 mlrd. eurų.