Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Baletą stato režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Julius Geniušas. Scenovaizdį kuria beveik visų A.Cholinos spektaklių bendraautorius, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas. scenografas Marijus Jacovskis, kostiumus – vis plačiau pripažįstama mados ir stiliaus įvaizdžio kūrėja Olga Filatova Kontrimienė. Spektaklyje šoks Kauno valstybinio muzikinio teatro ir kviečiami baleto šokėjai. 

„Ar įmanomi tikri jausmai, aistros – visa, kas gražiausia gyvenime – be moters?“, – dar 2005 m. retoriškai klausė kompozitorius A. Šenderovas (1945–2019), kurdamas muzikinę partitūrą šiai istorijai. Pasak jo, baleto muziką įkvėpė Shakespear‘o dramos aistros, begalinė meilė bei pasiaukojimas ir tuo pačiu nepateisinamas savo ambicijų sureikšminimas ir negebėjimas pasitikėti didžiosiomis žmogiškomis vertybėmis. Tokia situacija visuomet pasinaudos koks Jagas. Tad tema aktuali visais laikais.

D. Matvejevo nuotr. 

„Kurdamas muziką baletui, visada laikausi nuomonės, kad baletas yra ne veiksmas, o įspūdis, sukeltas veiksmo“, – tuo metu atviravo kompozitorius, – „Baleto muzikoje yra meilė, aistra, pavydas, klasta, o į klausimą, kiek joje Shakespeare’o, atsako „Dezdemonos“ statytojai – choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas. Tai reikštų, kad nesilaikiau siužetinės linijos, o rašiau simfoninę muziką. Ji įkvėpta vienokių ar kitokių jausmų, susijusių su įvykiais scenoje, personažų charakteriais, egzistuojančiais mano vaizduotėje. Nėra baletinės muzikos – yra tik gera arba bloga muzika, o sušokti galima absoliučiai viską, kartais tam net muzikos nereikia, juk publikai svarbu paveikumas“. Kaip šio savo kūrinio moto A.Šenderovas pasitelkė frazę: „Neieškokite naujo, bet ieškokite amžino“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ sukurtas pagal garsiąja W. Shakespeare’o tragediją „Otelas“, kurioje kertasi dviejų itin skirtingų veikėjų – Otelo ir Jago psichologiniai pasauliai. Maurų kariuomenės vadas Otelas buvo Venecijos armijos generolu ginant Kiprą nuo Osmanų invazijos. Jis vedė Dezdemoną, daug jaunesnę už save, gražią Venecijos merginą. Tačiau sužadėtuvės įvyko prieš jos tėvo norą. Otelo armijos vėliavnešys Jagas, vedamas savimeiliško keršto troškimo, piktybiškai kursto vado pavydą, esą Dezdemona jam neištikima su artimu Otelo draugu Kasijumi. Žlugdančio pavydo įaudrinta Otelo vaizduotė nutapo žmonos neištikimybės paveikslą. Mauras, apimtas aklo įsiūčio, nužudo vienintelę jam brangią moterį.

D. Matvejevo nuotr. 

Dėl savo amžinai aktualių aistros ir pavydo temų Shakespeare’o tragedija tebėra aktuali ir šiandien, sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų dramos scenose. Tuo tarpu choreografijos priemonėmis ši tema skleidėsi gerokai rečiau. Šiame kontekste ryškus yra choreografės Anželikos Cholinos žvilgsnis į „Otelo“ tragediją. Jos kuriamas spektaklis „Dezdemona“ skiriasi nuo pirmojo pastatymo LNOBT 2005 m. daugeliu aspektų. Girdėsime kitokią muzikinės partitūros versiją, pagal choreografės libretą glaudžiau susietą su W. Shakespeare’o tragedijos fabula. A. Cholinos spektaklyje nedidelės Kauno muzikinio teatro baleto trupės artistai šoks po kelis vaidmenis, taip kurdami ne tik masiškumo efektą, bet ir įprasmindami personažų virsmo stebuklą teatre. Balete „Dezdemona“ daugiau gilinamasi į veikėjų jausmus ir emocijas, muzika ir choreografija siejamos labai glaudžiai.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila atskleidė, kad tai jam kilo mintis nauju Kauno muzikinio teatro baleto spektakliu pasirinkti būtent A. Šenderovo, „Dezdemoną“. ,,Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebėti jo precizišką darbą. Su baletą statančia choreografe A. Cholina kartu jau dirbome Kauno scenoje statant operą ,,Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, –apie kūrybos procesą pasakojo R. Šumila. Dirigento teigimu, baleto muzikinę partitūrą gan sunku atlikti, tad orkestrui kyla daug iššūkių, kuriuos atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

D. Matvejevo nuotr. 

Dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad pasiruošimo procesas buvo be galo įdomus ir malonus, nes „Dezdemonos“ muzika tiesiog užburia ir įtraukia, muzikinė partitūra yra labai emocionali, kinematografiška, tad paliečia labai jautriai. „Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti nėra paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik paverčia įdomesniu“, – sako jis. „Kompozitorius rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių, ji – universali, suprantama visiems. A. Šenderovas nebuvo iš tų kompozitorių, kurie rašo kuo įmantriau, siekdami muzikologų palankumo. Kūrėjas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“ – teigė dirigentas. „Beje, spektaklyje papildomai panaudota muzika iš A. Šenderovo sukurto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spalvingus personažų charakterius, šokėjai šoka remdamiesi iš muzikos kylančiomis emocijomis“ – atskleidė jis. – „Spektaklyje skleidžiasi trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago, jos nuolat išradingai keičiasi, priklausomai nuo kylančių emocijų. Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – intrigavo J. Geniušas.

„Dezdemonos“ muzikinėje partitūroje yra labai ryški mušamųjų grupė, reikalaujanti ypatingo susitelkimo subtiliausiems niuansams išgauti. Tad spektaklyje gyvai gros ir žymus džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, grojęs ir pirmajame baleto pastatyme. Pripažintas atlikėjas, širdingai prisimindamas draugystę su kompozitoriumi, džiaugiasi, kad A. Šenderovo baletas atgims po ilgos pertraukos, o jis ir vėl prisilies prie šios nuostabios muzikos. 

D. Matvejevo nuotr. 

2023 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre statomame A. Šenderovo balete vaidmenis parengė ir šoks: baleto solistai iš Vilniaus Jonas Laucius ir Nora Straukaitė bei teatro baleto trupės artistai: May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Deividas Dulka, Gintaras Visockis, Jokūbas Nosovas, Valerijus Osadčenko, Martynas Čiučiulka, Aurimas Tiškevičius, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Sandra Lavrenovaitė, Auksė Mikalajūnaitė, Laura Lehtonen, Stefanija Nosovaitė, Justina Vitkutė, Roman Zavgorodnii, Andrey Ianbekov, Antanas Striganavičius ir kiti šokėjai, taip pat jaunosios balerinos iš Lietuvos tarptautinės baleto akademijos Miglė Borodičaitė ir Guostė Rudinskaitė. Baleto artistams choreografės A.Cholinos kūrybines idėjas spektaklyje perteikti padeda žymi Lietuvos baleto artistė, beje, taip pat šokusi šio baleto pastatyme Dezdemonos partiją, šiuo metu LNOBT pedagogė-repetitorė Živilė Baikštytė.

Baletas „Dezdemona“ pirmą kartą buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2005 m. kaip devintojo Vilniaus muzikos festivalio preliudija. Pirmąja Dezdemona buvo Eglė Špokaitė. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre premjeriniai spektakliai vyks 2023 m. gegužės 26, 27, 28, 31 ir birželio 1 d. 

Pasakoja istoriją

Vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių laikomo A. Šenderovo (1945–2019) dviejų dalių baleto „Dezdemona“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko 2005 m. Publika šį Williamo Shakespeare’o tragedijos įkvėptą spektaklį iškart pamėgo dėl jo emocinės muzikinės kalbos. Tais metais baletas taip pat buvo pripažintas geriausiu metų muzikos kūriniu sceninių kūrinių kategorijoje. Gegužę „Dezdemona“ pirmą kartą atgims Kauno scenoje.

D. Rimeikos nuotr.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila pasakoja, kad tai jam kilo mintis KVMT statyti būtent A. Šenderovo „Dezdemoną“. „Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebint jo precizišką darbą. Svarstydamas, kokio baleto reikėtų KVMT scenai, iškart pagalvojau apie „Dezdemoną“. Baletą režisuoja choreografė A. Cholina, su kuria kartu dirbome KVMT statydami operą „Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, – sakė dirigentas.

Kinematografišką ir labai spalvingą A. Šenderovo muziką sudėtinga atlikti. Ji labai paslanki – ritmas gali būti greitesnis, gali būti lėtesnis.

R. Šumilos teigimu, šio baleto muziką gana sunku atlikti, tad orkestrui kilo ne vienas iššūkis. Tačiau viską atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

Baleto muzika parašyta gana dideliam orkestrui, tokiam KVMT ložė yra kiek per maža. Tad visų pirma kilo techninis iššūkis visiems kartu susėsti. „Be to, kinematografišką ir labai spalvingą A. Šenderovo muziką sudėtinga atlikti. Ji labai paslanki – ritmas gali būti greitesnis, gali būti lėtesnis. Norint ją atlikti, reikia gero muzikinio pojūčio“, – sakė pašnekovas.

Sudėtingiausia esą muzikantams, grojantiems styginiais instrumentais: jų partijose būtinas visiškas tikslumas, ideali intonacija. „Nepaisant iššūkių, orkestras dirba su didžiuliu entuziazmu, kadangi A. Šenderovo muzika yra labai graži, dramatiška, pasakojanti istoriją. Ji artima lietuviškam muzikiniam koloritui, tačiau turi ir žydiškų motyvų – kompozitorius niekada nebėgo nuo savo šaknų“, – pasakojo dirigentas.

D. Rimeikos nuotr.

Žydiškai lietuviškas skambesys

Ne kartą dirigavęs A. Šenderovo kūriniams, R. Šumila kompozitorių prisimena kaip nuoširdų, draugišką, linksmą ir paslaugų žmogų.

„A. Šenderovas tiesiog gyveno muzika. Jo kūriniai jam labai rūpėjo, tad net po premjerų kompozitorius toliau juos tobulindavo iki skrupulų. Jis buvo reiklus tiek sau, tiek atlikėjams. Visada surasdavo, kaip dar būtų galima patobulinti partitūrą ir grojimą. Dažnai paskambindavo, tad galėdavai su juo pasitarti dėl kūrinio atlikimo, visada padėdavo, patardavo, būdavo labai draugiškas, – prisiminimais dalijosi dirigentas. – Kalbėdamas apie savo kūrinius, A. Šenderovas visada papasakodavo, kaip gimė jo muzika, visi jo kūriniai turėjo savo istoriją. Taip būna ne visada, ne visi kompozitoriai gali papasakoti apie pirminę kūrinio idėją.“

Pasak R. Šumilos, A. Šenderovo muzikinis palikimas svarbus tuo, kad jis buvo vienas iš senosios Lietuvos kompozitorių mokyklos atstovų. Buvęs kompozitoriaus Eduardo Balsio mokinys A. Šenderovas iš mokytojo perėmė gebėjimą tiesiog genialiai valdyti orkestruotę.

Santykis: kauniškių pastatyme garsas ir judesys itin glaudžiai susiję – šokėjai šoka įsiklausydami į muziką ir iš jos kylančias emocijas. / D. Rimeikos nuotr.

„A. Šenderovo muzika – labai melodinga, yra ir lietuviško kolorito, ir žydiškos intonacijos. Ne vienas jo kūrinys yra paremtas žydiškais tekstais ir melodijomis. Lietuviškos ir žydiškos muzikos samplaika jo kūryboje buvo labai ryški ir išties unikali“, – akcentavo R. Šumila.

Emocijų muzika

Baleto dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad, ruošiantis premjerai, dirigentui ir orkestrui išties tenka įdėti daug darbo. Tačiau pasiruošimo procesas yra be galo įdomus ir malonus, nes A. Šenderovo muzika tiesiog užburia ir įtraukia.

„A. Šenderovo muzika yra labai emocionali, kinematografiška, uždeganti mane ir muzikantus. Be abejonės, kartais susiduriu su muzika, kuri nėra man artima. Tada tenka stengtis ją suprasti, ieškoti tam tikro rakto. Šiuo atveju jokio rakto nereikia, nes muzika tave paliečia savaime, – sako jis. – Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti iš tikrųjų ne taip paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik padaro įdomesnį.“

A. Šenderovas kūrė tiek kamerinę, tiek simfoninę muziką, atliekamą koncertų salėse įvairiose pasaulio šalyse. J. Geniušas pastebėjo, kad stiprias emocijas sukelianti, kinematografiškumo turinti žymiojo kompozitoriaus muzika labai tiktų net Holivudo kino filmams.

„A. Šenderovas rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių. Tad ji – universali, suprantama visiems. Jis nebuvo iš tų kompozitorių, kurie, siekdami muzikologų įvertinimo, rašo kuo įmantriau. A. Šenderovas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“, – šypsosi dirigentas.

Svarbiausia – choreografas

Pasak J. Geniušo, Kaune „Dezdemona“ bus kiek kitokia nei Vilniuje. Spektaklis bus šiek tiek ilgesnis, nes papildomai skambės muzika iš A. Šenderovo parašyto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Visiškai skirsis ir baleto choreografija, režisuojama A. Cholinos. Nuo W. Shakespeare’o nebus nutolstama, siužetinė linija išliks, tačiau daugiau bus gilinamasi į veikėjų jausmus ir charakterius.

„A. Šenderovas yra sakęs, kad spektaklyje svarbiausias yra ne kompozitorius, o choreografas. Juk būtent jis, panaudodamas kompozitoriaus muziką, režisuoja baletą. Iš tiesų – spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spektakliui libretą ir labai spalvingus personažų charakterius. Mane žavi tai, kad šiame pastatyme muzika ir choreografija veikia labai glaudžiai. Šokėjai šoka įsiklausydami į muziką ir iš jos kylančias emocijas, – atskleidė jis.

Spektaklio metu veikia trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago. Balete šios temos, anot J. Geniušo, nuolat labai įdomiai ir išradingai keičiasi, priklausomai nuo herojų emocijų. „Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – pasakojo dirigentas.

J. Geniušo teigimu, A. Šenderovas buvo iš tų kompozitorių, kuris nuolat tobulindavo savo muziką. Tad net jau įvykus „Dezdemonos“ premjerai Vilniuje, jis su kiekvienu spektakliu vis ką nors pakeisdavo, patobulindavo. Pašnekovas apgailestauja, kad garsiojo kompozitoriaus jau nebėra, tad ruošiantis spektakliams nebebus galima pasitarti, drauge ieškoti naujų interpretacijos būdų.

Jis nebuvo iš tų kompozitorių, kurie, siekdami muzikologų įvertinimo, rašo kuo įmantriau. A. Šenderovas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži.

„Džiaugiuosi, kad geniali A. Šenderovo muzika pastaruoju metu vis dažniau atgimsta teatruose ir koncertų salėse, – akcentavo jis. – Ruošdamiesi premjerai, visi jaučiame didelę atsakomybę. Norime pateisinti žiūrovų lūkesčius ir „Dezdemoną“ pakelti į kitą lygį. Tačiau nesinori lygintis su Vilniuje statytu spektakliu, jie yra tiesiog per daug skirtingi savo choreografija.“

Dėmesys perkusijai

Kurdamas A. Šenderovas glaudžiai bendradarbiavo su ne vienu muzikantu: violončelininku Davidu Geringu, perkusininkais Arkadijumi Gotesmanu, Pavelu Giunteriu. A. Gotesmanas mušamaisiais grojo pirmajame „Dezdemonos“ pastatyme, o šiuo metu ruošiasi spektakliui Kaune.

„Šiame balete labai spalvingai pasirodo mušamųjų instrumentų grupė, veiksmui scenoje suteikianti stiprių emocijų. Spektaklyje mušamaisiais instrumentais groja ne tik keturi orkestro muzikantai, bet ir scenoje atskirai pasirodantis perkusininkas A. Gotesmanas. Stebėdamas įvykius scenoje, jis beveik viso spektaklio metu atliks džiazines perkusijos improvizacijas, – atskleidė J. Geniušas. – Spektaklio pabaigoje žiūrovai išgirs D. Geringo atliekamos violončelės solo partijos įrašą iš A. Šenderovo „Koncerto in Do“.

Draugas ir mokytojas

A. Šenderovą pažinojęs ir jį savo draugu vadinantis perkusininkas A. Gotesmanas džiaugiasi, kad kompozitorius bus prisimintas KVMT scenoje. Baleto „Dezdemona“ muziką jis įvardija kaip ypač gilią ir puikiai atspindinčią klasikinio kūrinio siužetą.

„Būdamas A. Šenderovo draugas, džiaugiuosi, kad spektaklis atgims po ilgos pertraukos. Kaip atlikėjas, su malonumu ruošiuosi vėl tapti šios nuostabios muzikos dalimi. Atlikti „Dezdemoną“ man visada buvo didžiulė šventė, – sako jis. – A. Šenderovo muzikinis palikimas yra tikrai svarbus. Jis parašė daug įvairių žanrų muzikos, tad ją gali atlikti daugybė atlikėjų. Apie aukštą lygį byloja ir kompozitoriaus Lietuvoje ir užsienyje gauti apdovanojimai ir premijos. A. Šenderovas buvo savito braižo kompozitorius, kruopščiai prižiūrėjęs savo kūrinius. Nesvarbu, ar tai būtų baletas, ar koncertas, jis drauge su atlikėjais prieš kiekvieną pasirodymą viską tobulindavo iki mažiausios detalės. Partitūrą visada rašydavo pieštuku, kompiuteriu nesinaudojo.“

A. Gotesmanas pasakoja iš garsiojo kompozitoriaus gavęs ne vieną pamoką. Su A. Šenderovu jis bendradarbiavo rašydamas muziką, kompozitoriaus kūrinius papildydavo perkusijos garsais. „A. Šenderovas labai mėgo šiuolaikinius perkusijos garsus. Jo manymu, jie muzikai suteikia gyvybės, nuotaikos – prisiminė A. Gotesmanas. – Drauge daug kalbėdavome apie muziką, diskutuodavome, improvizuodavome. Šiandien, grodamas savo soliniuose koncertuose, vis prisimenu mūsų pokalbius ir pasinaudoju jo įžvalgomis, savo perkusinį komplektą vis papildau naujas garsais ir garseliais. Manau, kad jam tai patiktų.“

Pasak A. Gotesmano, A. Šenderovas buvo labai gilus žmogus, aplinkiniams dažnai ištiesdavęs pagalbos ranką. „Atvažiavęs pas jį, visada būdavai pavaišintas braškėmis ir pagal senovinį žydišką receptą keptomis bandelėmis. A. Šenderovas turėjo puikų humoro jausmą, visada šypsojosi ir nuolat galvojo apie muziką, kūrė. Be muzikos jis turbūt nenugyveno nė dienos – kalbėjo pašnekovas. – A. Šenderovą prisimenu kaip ypatingą menininką, įvaldžiusį daugybę idėjų, spalvų ir muzikinių sluoksnių.“