Velykų tridienis, kurį sudaro Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykų sekmadienis, – tai trys Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo dienos, kurios per pamaldas pagerbiamos ir muzikos kūriniais, rašo Miunchene leidžiamas Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“.
Vienas tų kūrinių – prie Miuncheno esančio Fraizingo miesto katedroje Paskutinės vakarienės mišiose giedamas žymiojo Lietuvos kompozitoriaus, vėlyvojo romantiko Aleksandro Kačanausko motetas. Jis ketvirtadienio vakarą atliekamas drauge su vokiečių kompozitorių – baroko klasiko Heinricho Schützo ir nuosaikaus modernisto Johanno Baptisto Hilberio – motetais bei italų renesanso atstovo Andrea Gabrieli Mišiomis a cappella.
Kadangi žydo Jėzaus Kristaus kančios miestas Jeruzalė yra šventas visų trijų abraomiškųjų religijų atstovams, taigi ir žydamas, ir krikščionims, ir arabams, štai charakteringa šių laikų velykinė istorija, kurią Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje pasakoja žurnalistas Christianas Wagneris. Apie Jeruzalės musulmoną Mazeną Kanaaną – palestinietį, kuris pats apie save teigia: „Aš nuomoju kryžius maldininkams krikščionims, kad jie galėtų eiti kryžiaus kelią“.
Tai jis sako ramiai, kaip savaime suprantamą dalyką, ir įdėmiai seka žmonių judėjimą. Kaip tik šią akimirką iš pranciškonų koplyčios išeina grupė piligrimų. Kryžiaus jie iš pradžių nenori, jiems jo nereikia, paskui derasi dėl kainos, galų gale grupės vadovas įspaudžia jaunajam M. Kanaanui du šimtus šekelių – tai beveik 50 eurų – į ranką.
Tačiau tvirtos, iš anksto nustatytos numojimo kainos už kryžius nėra. „Tai mūsų šeimos verslas, – sako M. Kanaanas. – Kryžius nuomojo jau mano senelis, paskui tai darė tėvas ir dėdė“.
Iš viso Mazenas turi 50 žmogaus ūgio kryžių, kuriuos nešdami krikščionys maldininkai gali atkartoti Kristaus kančių kelią. Seniausiam kryžiui jau daugiau nei šimtas metų. Kai kelias pilnas žmonių, kartais pasitaiko, jog kryžius nukrenta ir nukenčia.
Tada jį reikia pataisyti – tai atlieka Kanaanų šeima. Dabar visi kryžiai pasirengę tarnauti, tačiau toli gražu ne visi jie paleidžiami į darbą.
„Šiemet daug turistų nėra. Daug mažiau, negu jų būdavo anksčiau. Taip yra dėl politinės situacijos čia Artimuosiuose Rytuose. Ji prasta. 1999-ieji, 2000-ieji – tai buvo gerieji metai. Tada čia dar kalbėdavo apie taiką. Kažkas dar judėjo į priekį“, – sako M. Kanaanas.
Bet dabar, po Gazos karo praėjusią vasarą ir keleto išpuolių Jeruzalėje, daugelis maldininkų grupių kelionės į Šventąją Žemę atsisakė. Tie, kurie vis tiek atkeliauja, atvyksta iš Lotynų Amerikos, iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos.
Būna ir krikščionių arabų, kurie ateina pas M. Kanaaną ir pasiima iš jo kryžių.
„Dar osmanų imperijos laikais katalikai ir stačiatikiai susikivirčijo, kas turi teisę išnuomoti kryžius. Jie pasiekė susitarimą, jog kryžius nuomoti turi musulmonų šeima, ir prie to ir pasiliko“.
Vienas iš M. Kanaano darbų yra ir medinius kryžius pargabenti atgal iš paskutinės stacijos Šventojo kapo bažnyčioje. Jis sako įstengiantis iš karto suimti ir parnešti keturis ar penkis – net ir tirštoje Didžiojo penktadienio spūstyje.
O po savaitės – dar vienos Velykos, kai Prisikėlimą švenčia stačiatikiai. Tada Mazenas ir vėl tikisi didesnės kryžių paklausos. „Bet tik jeigu padėtis Artimuosiuose Rytuose apskritai nurims, tik tada vėl atsiras daugiau turistų, daugiau maldininkų“, – viliasi Kryžiaus kelio kryžių nuomotojas.
Tai tiek iš Ch. Wagnerio straipsnio Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ tinklalapyje ir tiek šįkart trumpos užsienio spaudos apžvalgos.
