Daugumą šio dvikojo spinozaurinių (Spinosauridae) šeimos atstovų kaulų rado velionis vietos kolekcininkas Nickas Chase'as (Nikas Čeisas), mėgęs naršyti šios prie Anglijos pietinių krantų esančios salos paplūdimius ir ieškoti dinozaurų liekanų.

Sautamptono universiteto mokslininkai vėliau pagal kelis jiems prieinamus kaulus nustatė, kad aptiktos liekanos priklausė vadinamajam „Baltųjų Uolų spinozauriniam“, sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „PeerJ“.

„Gyvūnas buvo didžiulis, ilgesnis kaip 10 metrų ir, sprendžiant iš kai kurių matmenų, tikriausiai buvo didžiausias plėšrus dinozauras, kada nors aptiktas Europoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Chrisas Barkeris (Krisas Barkeris).

Kalbėdamasis su naujienų agentūra AFP jis pripažino, kad išsamesnei analizei būtų pravartu turėti daugiau kaulų, bet „skaičiai nemeluoja – jis didesnis negu didžiausias žinomas individas“, anksčiau rastas Europoje.

Merilando universitete dirbantis stuburinių paleontologas Thomas Richardas Holtzas (Tomas Ričardas Holcas), nedalyvavęs šioje studijoje, pripažino, kad naujasis radinys „iš tiesų atrodo esantis stambesnis“ negu kitas didžiulis grobuonis, kurio fosilijos buvo rastos Portugalijoje.

Dinozaurų paleontologas Mattas Lamanna (Metas Lamana), dirbantis JAV Carnegie (Karnegio) gamtos istorijos muziejuje, gyrė „puikią, nuodugnią šio pavyzdžio studiją“, atsižvelgiant, kad tyrėjai turėjo nedaug kaulų, bet pridūrė, kad gyvūnus pagal dydį lyginti sudėtinga.

Pavyzdžiui, didžiausi žinomi spinozaurinių šeimos atstovai spinozaurai (Spinosaurus), ko gero, buvo ilgiausi, „bet turbūt ne tokie sunkūs“ kaip tiranozaurai (Tyrannosaurus rex) ar giganotozaurai (Giganotosaurus).

Ištįsęs snukis

Baltųjų Uolų spinozaurinis, kurį tyrėjai tikisi oficialiai aprašyti kaip naują rūšį, gyveno kreidos periodo pradžioje, maždaug prieš 125 mln. metų.

Ch. Barkeris sakė, kad tai yra vėlyviausias Britanijoje rastas spinozaurinių šeimos atstovas, gyvenęs 2–3 mln. metų vėliau negu geriau žinomas barioniksas (Baryonyx).

Spinozauriniai žinomi dėl itin ištįsusių snukių – jų galvos atrodo panašesnės į krokodilų, o ne į masyviomis kaukolėmis pasižymėjusių tiranozaurų.

Dabartinė pagrindinė teorija aiškina, kad ši ypatybė išsivystė, nes spinozauriniai medžiodavo tiek vandenyje, tiek sausumoje.

„Jie tarsi gandrai ir garniai – braidžiodavo ir stverdavo žuvis nuo paviršiaus“, – sakė Ch. Barkeris.

Baltųjų Uolų spinozaurinių atstovo liekanos buvo rastos buvusioje senovinėje pajūrio lagūnoje, kur paprastai aptinkama nedaug dinozaurų fosilijų.

„Tai padeda įsivaizduoti, kokie gyvūnai gyveno anais laikais, kurie yra labai menkai žinoma Anglijos paleontologijos paveldo dalis“, – pridūrė Ch. Barkeris.

Jo komanda Vaito saloje jau atrado dvi naujas spinozaurinių šeimos rūšis, įskaitant Ceratosuchops inferodios, pramintą „pragaro garniu“.

„Šis naujas gyvūnas sustiprina ankstesnį argumentą, paskelbtą praeitais metais, kad spinozaurinių šeimos dinozaurai atsirado ir tapo įvairesni Vakarų Europoje, o paskui labiau išplito“, – sakė studijos bendraautorius Darrenas Naishas (Darenas Neišas).

Kol kas neaišku, dėl kokių priežasčių vyras įlindo į šią dekoratyvinę stegozauro skulptūrą, stovinčią šalia nebenaudojamo kino teatro Santa Kolomoje de Gramenete, tačiau įtarimų, kad tai galėjo būti nužudymas, nėra, sakė regiono policijos „Mossos d'Esquadra“ atstovė.

„Viskas rodo, kad mirtis buvo atsitiktinė“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.

Policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti šeštadienį.

Ispanų žiniasklaida pranešė, kad pareigūnus iškvietė vienas vyras, kuris žaisdamas su sūnumi pajuto iš papjė mašė skulptūros sklindantį nemalonų kvapą.

Atvykę ugniagesiai ištraukė mirusiojo kūną, kuris buvo įstrigęs vienoje iš dinozauro kojų.

Remiantis vietos žiniasklaida, policija įtaria, kad miręs vyras, apie kurio dingimą buvo pranešusi jo šeima, įlindo į dinozaurą, norėdamas jame pamiegoti arba bandydamas iš jo kažką ištraukti, pavyzdžiui, savo mobilųjį telefoną.

Anksčiau šioje dinozauro skulptūroje kartais miegodavo benamiai.

Dinozauro korpuse yra išimama plokštelė, per kurią, kaip manoma, vyras pateko į skulptūros vidų.

Pademonstruodamas neblėstančią Tyrannosaurus rex galią, grobuonis sutriuškino pradinę „Christie's“ nustatytą 6–8 mln. dolerių kainą ir ankstesnį kainos rekordą, priklausiusį pavyzdžiui „Sue“ (Sju), 1997 metais „Sotheby's“ už 8,4 mln. dolerių parduotam Gamtos istorijos muziejui Čikagoje.

Nuo 1902-ųjų, kai buvo rasta pirma tiranozauro iškasena, jų buvo atkasta tik maždaug 50.

Antradienį parduotas pavyzdys, pramintas „Stanu“ (Stenu), yra 4 m aukščio ir 12 m ilgio, su skylėmis kaukolėje ir kakle, kurios, ekspertų nuomone, rodo šį gyvūną kovojus su kitais tiranozaurais. Būdamas gyvas – prieš maždaug 67 mln. metų – jis galėjo sverti apie 8 tonas. Manoma, kad jis nugaišo būdamas maždaug 20 metų amžiaus.

„Stanas“ buvo rastas Pietų Dakotoje 1987-aisiais. Jis pavadintas jį aptikusio paleontologo mėgėjo Stano Sacrisono (Steno Sakrisono) vardu.

Paleontologai iš Juodųjų kalnų geologinių tyrimų instituto Pietų Dakotoje užtruko daugiau kaip 30 tūkst. valandų, kol atkasė ir iš 188 dalių surinko šiuos tiranozauro griaučius.

Dešimtims muziejų visame pasaulyje buvo išlietos šio pavyzdžio kopijos.

Tačiau pagal pardavimo taisykles pavyzdį įsigijęs pirkėjas negalės gaminti trimačių šio dinozauro modelių.

Pagal įstatymus, tokie pavyzdžiai gali būti parduoti tik tuo atveju, jei jie randami privačioje žemėje. Šiuo atveju taip ir buvo.

Tiranozauras, pramintas Skočiu (Scotty) – dėl škotiško viskio butelio, išgerto džiūgaujančių mokslininkų, kai jie surado jo kaulus – buvo 13 metrų ilgio ir tikriausiai svėrė daugiau kaip 8,8 tonos, todėl jis yra stambesnis už visus kitus mėsėdžius dinozaurus, nurodė Albertos universiteto tyrėjų grupė.

„Tai karalių karalius“, – sakė šios studijos pagrindinis autorius Scottas Personsas (Skotas Personsas), dirbantis universiteto Biologijos mokslų fakultete. Tiranozauro mokslinis pavadinimas Tyrannosaurus rex lotyniškai reiškia „driežas tironas karalius“.

„Tiranozaurai pasižymi nemenka įvairove. Kai kurie individai buvo labiau išstypę negu kiti, o kai kurie – kresnesni. Skotis yra kresnesniųjų pavyzdys“, – aiškino S. Personsas.

Nors šio didžiulio mėsėdžio kaulai buvo rasti dar 1991-aisiais, paleontologai ilgiau kaip dešimtmetį dirbo vien kad nuvalytų kietą smiltainį, kuriame griaučiai buvo rasti.

Tik atlikus šį darbą mokslininkams atsivėrė galimybė kaulus nuodugniai ištyrinėti ir suvokti, kokie jie unikalūs, neskaitant dydžio.

„Scotty yra vyriausias žinomas T. rex, išgyvenęs daugiau kaip 30 metų“, – nurodė S. Personsas.

„Pagal tiranozaurų standartus jo gyvenimas buvo neįprastai ilgas. Ir jis buvo audringas, – pridūrė tyrėjas. – Griaučiuose apstu patologijų – vietų, kur kaulų randai byloja apie didelius sužeidimus.“

Paroda, kurioje bus eksponuojami šio dinozauro kaulai, gegužę bus atidaryta Karališkajame Saskačevano muziejuje.

Labai tikėtina, kad seniai išnykusių Tyrannosaurus rex liežuvis buvo prisitvirtinęs prie burnos ertmės apačios, panašiai kaip šiuolaikinių aligatorių arba krokodilų, sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „PLOS ONE“.

„Ilgą laiką jie būdavo rekonstruojami klaidingai“, – sakė studijos bendraautorė Julia Clarke (Džulia Klark), Ostine įsikūrusio Teksaso universiteto geomokslų profesorė.

Kinijos mokslų akademijos vadovaujama tyrėjų grupė palygino išnykusių dinozaurų ir pterozaurų rūšių poliežuvinius kaulus su turimais jų giminaičių, įskaitant šiuolaikinius paukščius, tokius kaip stručiai, ir išnykusių arba tebegyvuojančių rūšių krokodilai.

Poliežuvinis kaulas yra pasagos pavidalo darinys, įsitvirtinęs tarp apatinio žandikaulio ir kaklo bei suteikiantis pagrindą prisitvirtinti liežuviui.

„Daugumos išnykusių dinozaurų poliežuviniai kaulai labai trumpi. Krokodilinių, turinčių panašius trumpus poliežuvinius kaulus, liežuvis visiškai prisitvirtinęs prie burnos ertmės dugno“, – sakė J. Clarke.

Gali būti, kad liežuvio judrumas yra kažkaip susijęs su gyvūno gebėjimu skraidyti.

Krokodilų poliežuviniai kaulai trumpi, bet į paukščius panašių sparnuotųjų dinozaurų, vadinamų pterozaurais, taip pat dabartinių paukščių kaulai būna įvairaus pavidalo.

Gali būti, kad išsivysčius sparnams ir sumažėjus galimybių naudoti priekines galūnes kaip letenas gyvūnus veikė evoliucinis spaudimas, lėmęs didesnį liežuvio judrumą.

„Jeigu negali naudoti letenų manipuliuoti grobiu, liežuvis gali tapti daug svarbesnis manipuliuoti maistu“, – sakė studijos pagrindinis autorius Zhiheng Li (Džiheng Li), Kinijos mokslų akademijos Stuburinių evoliucijos ir žmogaus kilmės pagrindinės laboratorijos profesorius adjunktas.

„Tai viena iš mūsų iškeltų hipotezių“, – pažymėjo jis.

Pasak mokslininkų, siekiant geriau suprasti ryšį tarp liežuvio funkcijos ir skraidymo evoliucijos reikia atlikti daugiau tyrimų.

Didžiausias pasaulyje plėšrūnas tarp sausumos dinozaurų  yra daugiau kaip 12 m ilgio ir 4 m aukščio. Jį Montanos valstijoje rado olandų paleontologų komanda ir pavadino Trix – ankstesnės karalienės Beatrix garbei.

Beje, šis dinozauras ypatingas savo randais ir kaukolės sužalojimais – tai rodo, kad medžioklė priešistoriniais laikais buvo tikrai nelengvas dalykas.

Pasak mokslininkų, tai tikriausiai naujos mėsėdžių alozaurų rūšies atstovo griaučiai. Jie buvo atrasti 2013 metais per kasinėjimus Vajominge Jungtinėse Valstijose.

150 mln. metų senumo skeletą, kurio išsilaikė 70 proc., nupirko prancūzų meno kolekcininkas. Naujasis savininkas, kurio pavardė neskelbiama, pažadėjo, kad griaučiai bus paskolinti kokiam nors muziejui.

Pirkėjas „nori, kad jis būtų eksponuojamas kokiame nors prancūzų muziejuje“, naujienų agentūrai AFP sakė aukciono atstovas.

Minimas dinozauras, kuris buvo daugiau kaip 9 m ilgio ir 2,6 m aukščio, gyveno vėlyvuoju juros periodu, sakė Ericas Mickeleris (Erikas Mikeleris), dirbantis aukcionų namuose „Aguttes“.

Pasak jo, kol kas atrastas „vienintelis toks“ dinozauras.

Dinozaurų ekspertas Ericas Geneste'as (Erikas Ženestas) anksčiau AFP sakė, kad kol kas neįmanoma priskirti skeleto alozaurams, nes šis gyvūnas buvo tvirtesnis, su ilgesnėmis mentėmis ir kitokiu dantų skaičiumi.

„Iš tikrųjų, tarp jo ir alozaurų yra tiek pat skirtumų, kiek tarp žmogaus ir gorilos“, – sakė ekspertas.

Tas pats prancūzų aukcionas 2016 metais alozauro „Kano“ skeletą pardavė už 1,1 mln. eurų.

Trūkstant dinozaurų griaučių iš Afrikos, paleontologams buvo sunku atkurti, kaip šie gyvūnai paplito pasaulyje po superžemyno Pangėjos skilimo prieš maždaug 200 mln. metų.

Daug kas manė, kad Afrikos dinozaurai buvo visiškai izoliuoti nuo savo giminaičių kituose žemynuose. Naujasis pavyzdys, dramblio dydžio žolėdis dinozauras, pavadintas mansurozauru (Mansourasaurus), suteikė naujų duomenų apie Afrikos ir Europos dinozaurų ryšius, sako jo atradėjai.

Aiškindamasi Mansourasaurus fiziologiją, komanda padarė išvadą, kad šis dinozauras yra „giminingesnis dinozaurams iš Europos ir Azijos, nei dinozaurams, atrastiems toliau į pietus Afrikoje ar Pietų Amerikoje“, sakoma pirmadienį paskelbtame Ohajo universiteto pranešime.

„Tai savo ruožtu rodo, kad artėjant šių gyvūnų karaliavimo pabaigai bent kai kurie dinozaurai galėjo judėti tarp Afrikos ir Europos. Paskutiniai Afrikos dinozaurai nebuvo visiškai izoliuoti“, – sakoma pranešime.

Afrikoje rasta labai nedaug dinozaurų liekanų iš vėlyvojo kreidos periodo prieš 100–66 mln. metų. Dinozaurai išnyko maždaug prieš 66 mln. metų, turbūt dėl asteroido atsitrenkimo į Žemę.

Didelę dalį teritorijos, kurioje būtų galima rasti fosilijų, dabar dengia vešli augmenija. Tuo tarpu, pavyzdžiui, plikose uolose Patagonijoje dinozaurų kaulų randama dažnai.

Sacharos dykumoje rastos mansurozauro fosilijos yra geriausiai išsilaikę dinozauro griaučiai iš vėlyvojo kreidos periodo, kada nors rasti Afrikoje.

Tarp fosilijų yra slankstelių, kaukolės, apatinio žandikaulio, šonkaulių, kojos kaulų gabalų.

Mansourasaurus priklauso titanozaurų grupei, prie kurios priskiriami ir kai kurie didžiausi kada nors gyvenę sausumos gyvūnai, tokie kaip Argentinosaurus, Dreadnoughtus ir Patagotitan.

„Kai pirmą kartą pamačiau šių fosilijų nuotraukas, išsižiojau iš nuostabos“, – sakė vienas tyrimo autorių Mattas Lamanna (Metas Lamana) iš Carnegie (Karnegio) gamtos istorijos muziejaus Pitsberge.

„Tai buvo Šventasis Gralis – gerai išsilaikęs dinozauras iš dinozaurų laikų Afrikoje pabaigos, kurio mes, paleontologai, ieškojome labai, labai ilgai“, – pridūrė jis.

„Šis gyvūnas – antrasis zauropodas, kuriam mokslinis pavadinimas suteiktas Rusijoje. Be to, jis yra viena seniausių Azijoje rastų titanozaurų formų“, – sakoma pranešime.

Naujoji rūšis, Sibirotitan astrosacralis, aprašyta ištyrus šio gyvūno dantis, stuburo slankstelius ir apie pusmetrio ilgio kryžkaulį, per ne vienerius metus rastus viename žinomiausių Rusijos dinozaurų fosilijų telkinių, esančiame Šestakovo gyvenvietėje Kemerovo srityje, maždaug už 3 000 km į rytus nuo Maskvos.

Šios fosilijos buvo iškastos iš kieto smiltainio sunkiai pasiekiamoje Kijos upės atodangoje.

Iškasti suakmenėjusius kaulus buvo sudėtinga, nes reikiamas geologinis sluoksnis yra stataus upės kranto skardžio viduryje, tad Sankt Peterburgo ir Tomsko valstybinių universitetų paleontologams teko darbuotis naudojantis alpinistų įranga, pakibus apie keturių metrų aukštyje, sakoma pranešime.

Sibirotitanas priskiriamas prie stambių keturkojų augalėdžių dinozaurų, vadinamų zauropodais. Pasak tyrėjų, naujai atrastos rūšies gyvūnai nebuvo didžiausi tarp savo gentainių: jų kūnas su masyvia ilga uodega ir ištįsusiu kaklu buvo apie 12 metrų ilgio; dinozauras tikriausiai svėrė apie 10 tonų.

Dėl savo dydžio šie ropliai tikriausiai retai būdavo puldinėjami plėšrūnų.

Šiuo metu rastos sibirotitano fosilijos saugomos Tomsko universitete.

Tyrėjų nuomone, Kijos upės skardyje galbūt slypi visas sibirotitano skeletas, nes kasinėjimų vietoje beveik kasmet randama naujų fosilijų.

„Vis dėlto jas išgauti iš smiltainio nesuirusias beveik neįmanoma, todėl mokslininkams tenka daug metų po kruopelę rinkti unikalaus zauropodo griaučius“, – nurodė tyrėjai.

Fosilijų tyrimuose dalyvavęs Sankt Peterburgo universiteto docentas Pavelas Skučas sakė, kad zauropodų, tokių kaip sibirozaurai ir tengrizaurai, fosilijų radiniai kelia klausimų apie šios senovinių roplių grupės kilmę.

„Anksčiau manyta, kad titanozaurai išsivystė Pietų Amerikoje kreidos periodo pradžioje (maždaug prieš 145 mln. metų). Šiuolaikiniai duomenys leidžia manytis, kad jų pirmiausiai atsirado Azijoje“, – pabrėžė tyrėjas.

Pirmosios naujos Rusijoje aprašytos titanozaurų rūšies – tengrizauro – fosilijų buvo rasta praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje, tačiau tąsyk aptikti trys stuburo slanksteliai buvo aprašyti tik 2017-aisiais.

„Dinozaurai toli gražu ne visi buvo gremėzdiški, priešistoriniai pilki pabaisos iš atgyvenusių knygų vaikams – bent kai kurie iš jų pasižymėjo įmantriais spalvų raštais, kurie (padėdavo) slėptis nuo plėšrūnų arba juos gluminti, visai kaip mūsų laikų gyvūnai“, – sakė žurnale „Current Biology“ paskelbto tyrimo autorius Fiannas Smithwickas (Fianas Smitvikas).

Didžiosios Britanijos Bristolio universiteto mokslininkai mėgino rekonstruoti prieš 130 mln. metų gyvenusių dinozaurų Sinosauropteryx spalvas ir nustatė, kad jiems buvo būdinga įvairių tipų slepiamoji spalva.

Ko gera, ši ypatybė padėdavo šiems dinozaurams netapti grobiu pasaulyje, kuriame gyveno daugybė daug didesnių mėsėdžių dinozaurų, įskaitant garsiojo Tyrannosaurus rex giminaičius.

Mokslininkai Sinosauropteryx fosiliją rado maždaug prieš dešimtmetį. Dabar jie sužymėjo tamsių pigmentuotų plunksnų išsidėstymą kūno paviršiuje ir nustatė tam tikrus aiškiai išsiskiriančius spalvų raštus. Tokie raštai, būdingi ir šiuolaikiniams gyvūnams, padeda susilieti su aplinka.

Tarp šių raštų yra tamsi juosta aplink akis, kuri šiuolaikiniams paukščiams padeda paslėpti akis nuo galimų priešų.

Dryžuota uodega savo ruožtu galėjo pasitarnauti trikdant ir grobuonis, ir aukas, sako mokslininkai.

„Dinozaurai mums gali atrodyti keisti, bet savo spalvų raštais labai primena šiuolaikinius gyvūnus“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Jakobas Vintheris (Džeikobas Vinteris).