Taip jis įvertino jau nebe pirmą savaitę besitęsiančius ginčus dėl ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo bei šalies vadovo Gitano Nausėdos sprendimą paviešinti poros diplomatų pavardes, kurie, pasak prezidento, dalyvavo konkurse užimti atstovybės Varšuvoje vadovo postą.

Apskritai, pažymėjo URK vadovas, Daukanto aikštės rūmų lyderis elgiasi neprofesionaliai – keldamas abejones dėl to, ar Užsienio reikalų ministerija (URM) neimituoja diplomatų atrankų, prezidentas, Ž. Pavilionio manymu, diskredituoja paskyrimo sistemos skaidrumą ir kenkia Lietuvos interesams.

„Jeigu tavo tikslas yra sustabdyti profesionalią diplomatiją, neleisti veikti raktinėse valstybių sostinėse profesionalams, jeigu tavo tikslas yra diskredituoti skaidrią atranką ir konkursus, jeigu tavo tikslas yra demotyvuoti trisdešimties metų patirtį turinčius ambasadorius nuo dalyvavimo konkursuose, jeigu tavo tikslas yra juos išgąsdinti ir tada pradėti bandyti skirti savo draugelius ir garažėlių – tai viskas yra nuoseklu. Viskas yra nuosekliai antivalstybiška, nes tu neskiri į svarbiausias vietas profesionalų, kuriuos ši valstybė užsiaugino“, – Eltai teigė Ž. Pavilionis.

Viskas yra nuosekliai antivalstybiška, nes tu neskiri į svarbiausias vietas profesionalų, kuriuos ši valstybė užsiaugino.

„Šioje kadencijoje mes pataisėme diplomatinius įstatymus, kad nebūtų jokių politinių parašiutų. Todėl prezidentas neturėtų stengtis sustabdyti šio diplomatinės sistemos skaidrumo ir turėtų padėti mums, dirbdamas ranka rankon, (...) ir suprasti, kad užsienio politikoje laimi tik tas, kas vienija – tik tas, kas sugeba veikti profesionaliai“, – aiškino URK pirmininkas.

Kaistantį Prezidentūros ir URM konfliktą dėl ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo Ž. Pavilionis Eltai komentavo penktadienį, lankydamasis Varšuvoje. Seimo narys vizito metu susitiko su keletu naujosios valdančiosios daugumos politikų. Pasak URK pirmininko, Lenkijos premjero Donaldo Tusko lyderiaujama koalicija susiduria su panašiomis diplomatinės arenos problemomis – konservatoriaus teigimu, kaimyninės šalies valdantieji ketina keisti eilę ambasadorių, kurie buvo paskirti į pareigas ne dėl gebėjimų ar sukauptos patirties, bet dėl to, jog buvo lojalūs „Teisės ir Teisingumo“ (PiS) vadovybei. Panašų elgesį politikas įžvelgia ir prezidento G. Nausėdos laikysenoje.

„Dabar profesionalai grįžta, bet PiS valdymo laikais apie trečdalis ar net daugiau ambasadorių buvo paskirti politikai. Politikai, kurie buvo labai lojalūs ir ištikimi prezidentui, bet kartais nemokėdavo nei užsienio kalbų, neturėdavo ir aukštojo išsilavinimo, neturėdavo jokio supratimo apie diplomatinę tarnybą ar pačią Lenkiją, kurios interesams atstovauja. Šie žmonės turės nemažai darbo pakeisti tuos politikus profesionalais“, – situaciją Lenkijoje apžvelgė Ž. Pavilionis.

„Deja, tas pačias tendencijas matau mūsų prezidento elgsenoje ir toje retorikoje, prisidengiant visokiomis „Respublikos“ ar Pakso lygio teorijomis apie „valstybininkus“. Iš esmės daromas antivalstybinis veiksmas“, – konstatavo parlamentaras.

Ž. Pavilionis įspėjo – tai rizikinga pozicija. Parlamentaro įsitikinimu, Lietuvai būtina išlaikyti ir gilinti ryšius su strategine partnere, o ne kurstyti politines kovas.

„Aš suprantu, kad prezidentui Nausėdai yra labai svarbūs jo artimi santykiai su prezidentu Duda. Tačiau aš tikiuosi, kad jis bent paskaito laikraščius, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje. Dabar kurstyti politines kovas, kai uždaromi visuomeniniai transliuotojai, kai vyksta tokia deorbanizacija, stoti į tos orbanizacijos pusę – tai yra labai labai pavojinga. Ne tik kad pavojinga – tai neatneš jokių rezultatų su naująja Lenkijos vyriausybe, su kuria mes privalome dirbti“, – akcentavo jis.

„Dabar nenutiesdamas kelių į naująją Lenkiją – bandau rinkti žodžius... Jeigu ir toliau taip bus daroma – tai yra tiesioginis kenkimas valstybes interesams“, – apgailestavo Ž. Pavilionis.

Todėl, apibendrindamas pažymėjo politikas, URK neketina keisti planų ir sausį uždarame posėdyje susitiks su prezidento vyriausiąja patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgiryte.

„Tikslas yra išsiaiškinti detaliai viską, kas buvo susiję su buvusiais konkursais. Nesu ir nebūsiu prezidentas – neviešinsiu detalių ar asmenų, nes nuoširdžiai gerbiu tuos žmones“, – į detalesnį komiteto posėdžio darbotvarkės aptarimą nesileido Seimo narys.

Lietuva neturi ambasadoriaus Lenkijoje nuo rugsėjo pradžios

ELTA primena, kad Prezidentūra ir valdantieji toliau ginčijasi dėl to, kas yra kaltas, jog Lietuvai strategiškai svarbi ambasada Lenkijoje neturi ambasadoriaus. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia neturįs atsakymo, kodėl Lietuvos ambasada Lenkijoje jau ketvirtas mėnuo neturi vadovo. Šalies diplomatijos vadovas prezidentui sako pateikęs bent dvi ambasadorių kandidatūras, kurios buvo atmestos.

Ministras savo poziciją dėstė ir Seimo Užsienio reikalų komitete, nurodydamas, kad ambasadoriaus paieškos prasidėjo dar 2022 m. rugpjūtį, tačiau pateikus pavardes prezidentui procesai užstrigo. G. Landsbergis pažymėjo, kad į ambasadą Varšuvoje buvo rengti du konkursai. Be to, leido suprasti jis, G. Nausėda taip pat teikė savo kandidatus, tačiau, ministro teigimu, jie nebuvo tinkami.

Savo ruožtu Prezidentūra aiškino, kad Užsienio reikalų ministerijos (URM) pasiūlytas kandidatas į ambasadoriaus postą nemokėjo lenkų kalbos. Šalies vadovas taip pat nurodė, kad ministeriją esą politizuoja ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo procesą bei bando proteguoti tam tikrus į šias pareigas siūlomus asmenis.

Vėliau šalies vadovas interviu portalui tv3.lt įvardijo poros diplomatų, pasak jo, dalyvavusių atrankoje į diplomatinės atstovybės vadovus Lenkijoje pavardes – Petro Zapolsko ir Kęstučio Kudzmano.

Dėl kritikos URM ir viešų pareiškimų, esą diplomatų paskyrimas yra politizuotas, kaltinimų susilaukė ir pats G. Nausėda. Šalies vadovą peikė ir Kovo 11-osios Akto signataras Albinas Januška, teigęs, kad G. Nausėda gilina konfliktą tarp institucijų. Jis kėlė klausimus ir dėl to, ar G. Nausėda, paviešinęs diplomatų pavardes, nepažeidė įstatymo.

Reaguodamas į tokias pastabas, prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas pareiškė, kad vadinamasis „valstybininkų“ klanas bando užvaldyti valstybei svarbias pozicijas URM ir diplomatinėje tarnyboje. Tokius pareiškimus valdantieji sukritikavo, tačiau G. Nausėda nurodė, kad F. Jansonas pasidalijo savo įžvalgomis, atlikęs „tam tikrą“ analizę.

Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas buvo atšauktas rugsėjo 7 dieną, pasibaigus jo kadencijai.

Susitikime Maskvoje taip pat dalyvaus Rusijos ir Irano diplomatijos vadovai, sakoma Turkijos užsienio reikalų ministerijos pranešime.

Šis pranešimas reiškia diplomatinį postūmį turkų prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui (Redžepui Tajipui Erdohanui), likus kelioms dienoms iki svarbių rinkimų.

R. T. Erdoganas rėmė ankstyvąsias sukilėlių pastangas nuversti Sirijos prezidentą Basharą al Assadą (Bašarą Asadą) ir išlaikė karines pajėgas karo draskomos šalies šiaurinėje dalyje, o tai kelia Damasko pyktį.

Tačiau prieš dvejus metus Turkiją ištikus ekonomikos krizei, R. T. Erdoganas pakeitė kursą.

R. T. Erdoganas susitaikė su buvusiais varžovais visame regione ir dabar siekia surengti aukščiausiojo lygio susitikimą su B. al Assadu.

Sirija atsisako rengti tokį susitikimą, reikalaudama, kad Turkija pirmiausia išvestų savo karius.

Susitaikymą su Sirija remia ir R. T. Erdogano oponentai, ir tai yra svarbus Turkijos rinkimų kampanijos elementas.

R. T. Erdoganas pažadėjo paspartinti beveik 4 mln. Sirijos pabėgėlių ir migrantų, kurie pabėgo į Turkiją gelbėdamiesi nuo skurdo ir karo, repatriaciją.

Susitarimas su Damasku laikomas būtina šio proceso sąlyga.

Iranas ir Rusija padeda tarpininkauti abiejų šalių derybose.

Užsienio reikalų ministrai nori pamiršti triukšmą, kilusį dėl Pekine apsilankiusio E. Macrono pareiškimo, kad Europa turėtų vengti „ne savo krizių“, ir apie Kiniją kalbėjo dar prieš pirmadienio rytą prasidedant oficialioms deryboms.

Specialiu greituoju traukiniu atvykusi į Karuidzavos kalnų kurortą grupė surengė darbo vakarienę Kinijos ir Šiaurės Korėjos klausimais. Per ją japonų užsienio reikalų ministras Yoshimasa Hayashi (Jošimasa Hajašis) kolegoms pasakė, kad „G-7 vienybė yra nepaprastai svarbi“.

Pirmojoje sesijoje pirmadienį didžiausias dėmesys vėl teks Kinijai ir iššūkiams regione. Y. Hayashi pradėdamas derybas įspėjo, kad tarptautinė bendrija pasiekė „istorijos lūžį“.

Jis paragino kolegas „parodyti pasauliui tvirtą G-7 ryžtą“ ginti „įstatymo viršenybe grindžiamą tarptautinę tvarką“.

Europos vertinimai dėl Kinijos ir pažiūros dėl Taivano artėja prie JAV palaikomų pozicijų.

Derybų šeimininkė Japonija nori per derybas kalbėtis visų pirma apie regionui tenkančius iššūkius, o pastarojo meto įvykiai, įskaitant Kinijos karines pratybas aplink Taivaną ir Šiaurės Korėjos raketų bandymus, tik dar labiau tai akcentavo.

Ministrams pradedant derybas JAV karinis jūrų laivynas paskelbė, kad valdomosiomis raketomis apginkluotas jo eskadrinis minininkas „USS Milius“ perplaukė Taivano sąsiauriu per „navigacijos laisvės“ operaciją. Pekinas pareiškė stebėjęs šį laivą.

Kontroversija dėl E. Macrono pastabų paskatins labiau apmąstyti baigiamojo pareiškimo formuluotes dėl Kinijos ir jos grasinimų užimti savarankišką Taivaną.

Per diskusijas taip pat bus aptarti E. Macrono ir kitų G-7 pareigūnų vizitai Pekine, sekmadienį sakė vienas amerikiečių aukšto rango pareigūnas, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga.

„Galvoju, kad vyks diskusija dėl to, kaip galėtume išlikti visiškai vieningi dėl bendros ir suderintos pozicijos“, – sakė jis.

Bloko pareigūnai labai stengėsi nebekurstyti šios ugnies, o prancūzų užsienio reikalų ministrė Catherine Colonna (Katrin Kolona) tvirtino, kad politika dėl Kinijos ir Taivano nesikeičia.

Balanso paieškos

Tačiau nepaisant visų kalbų apie vienybę, E. Macrono komentarai atspindi faktą, kad tarp sąjungininkių esama realių nuomonių skirtumų, sakė Filadelfijoje įsikūrusio strateginių studijų centro „Foreign Policy Research Institute“ (FPRI) Azijos programos direktorius Jacques'as deLisle'as (Žakas deLilas).

„Europos vertinimai dėl Kinijos ir pažiūros dėl Taivano artėja prie JAV palaikomų pozicijų. Tačiau tai neatnešė konsensuso, – sakė jis. – Vašingtono požiūris į Kiniją darosi vis negatyvesnis, o su tuo susiję paramos Taivanui signalai tampa daug stipresni... Išlieka atotrūkis tarp Europos ir Amerikos pozicijų.“

Net pačioje Europoje nuomonės dėl teisingo kritikos Kinijai ir bendradarbiavimo su ja balanso skiriasi, o Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis (Žozepas Borelis) įspėja nesiimti priemonių, galinčių duoti priešingus rezultatus.

„Kinija tampa vis kategoriškesnė... bet turime toliau bendrauti su Kinija, ieškoti sprendimų pasauliniams iššūkiams“, – sekmadienį žurnalistams sakė jis.

„Turime toliau prekiauti su Kinija“, – pabrėžė J. Borrellis, kuris į Japoniją neatvyko, nes susirgo COVID-19.

Priešingi veiksmai „sukurtų vakuumą ir jį užpildytų kas nors kitas, o mes prarastume ekonominį svertą Kinijoje“, sakė jis.

Vašingtonas ir Tokijas reiškė nerimą dėl Pekino „ekonominės prievartos“, o galutiniame pareiškime antradienį turėtų būti raginama labiau stengtis diversifikuoti tokių svarbių dalykų kaip puslaidininkiai tiekimo grandines.

Per antrą pirmadienio sesiją Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Prancūzijos, ES, Italijos ir Vokietijos diplomatai ėmėsi Ukrainos klausimo ir sutarė stiprinti „koordinavimą, kad būtų išvengta sankcijų vengimo ir trečiųjų šalių ginklų tiekimo Rusijai, ir reaguojama į tai“.

Japonija sustiprino susitikimo saugumą po šeštadienio incidento, kai į premjerą Fumio Kishidą (Fumiją Kišidą) per rinkimų kampanijos renginį buvo mestas sprogmuo. Trenksmas ir dūmų debesis sutrikdė renginį, bet premjeras nenukentėjo.

Tuo metu Y. Hayashi stengėsi per G-7 susitikimą išlaikyti lengvą toną.

Sekmadienį buvo JAV ir Prancūzijos diplomatijos vadovų gimtadieniai, grupei buvo patiektas vieno Karuidzavos viešbučio iškeptas obuolių pyragas, kurį, kaip teigiama, mėgdavo Johnas Lennonas (Džonas Lenonas).

Kelionė iš carinės priespaudos į galimybių ir laisvės šalį buvo varginanti, tačiau baigėsi laimingai. Visa Avietėnų šeima pasiekė Amerikos krantus ir įsikūrė Masačusetso valstijoje, Vusterio mieste.

Taip prasideda mažos mergaitės – Magdalenos Avietėnaitės (1892–1984) gyvenimo istorija. Užaugusi ji tapo bene aukščiausias pareigas nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusia moterimi, buvo nepakeičiama kultūrinės diplomatijos srityje. Sovietams okupavus Lietuvą, padėjo išgelbėti Amerikoje išlikusias Lietuvos aukso atsargas.

Tėvai: Adomas ir Magdalena Avietėnai JAV, 1910–1915 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Tėvų pavyzdys

Įsikūrus Vusterio mieste, iš pradžių Avietėnų šeimai, kaip ir didžiajai daugumai XIX a. pabaigos lietuvių emigrantų, buvo sunku. Tėvai ėmėsi net ir menkai mokamų darbų, tačiau Magdaleną ir jau Amerikoje gimusią Izabelę iš karto leido mokytis.

Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas.

Vos kelios biografijos detalės apie tėvus liudija, kokių vertybių apsuptyje buvo auginama Magdalena. A. Avietėnas – buvęs daraktorius ir uždraustos lietuviškos spaudos platintojas gimtajame kaime. Amerikietiška aplinka nė kiek nepakeitė tvirto tėvų apsisprendimo išlikti sąmoningais lietuvių tautos piliečiais. Mažosios Magdalena ir Izabelė namuose turėjo kalbėti tik lietuviškai, nors dėl to pirmaisiais metais Amerikoje kentėjo anglų kalbos žinios. Tačiau toks buvo tėvų apsisprendimas. Šeimoje lietuvių kalba buvo vienintelis tiltas, jungiantis toli nuo Lietuvos augančias mergaites su gimtąja žeme.

Vienintelė: M. Avėtėnaitė tarp Lietuvos atstovų užsienio šalyse. Kaunas, 1923 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Nors Amerikoje abu tėvai dirbo tik paprastus darbus, tačiau rodė išmintingų, dorų ir tikinčių žmonių pavyzdį abiem dukroms. Tvirtą ryšį su Lietuva Magdalena ir Izabelė išlaikė tik tėvų dėka: „Būdamas darbštus ir švietimo troškęs žmogus, tėvas tapo geru mechaniku ir visapusiškai apsišvietusiu žmogumi. Kadangi jo pirmos dienos JAV buvo labai sunkios, jis pasiryžo pagelbėti kiek tik galėdamas kitiems ateiviams [emigrantams]. Tokiu būdu mūsų namai tapo tarsi prieglauda ateiviams, kur jie visuomet rasdavo paguodos, patarimų, knygų pasiskaityti ir, reikalui esant, pašalpos. Šį darbą abu tėvai su lygiu pamėgimu dirbo, sesutei ir man paaugėjus, prisidėjom ir mudvi"(2), – taip apie savo tėvus rašė pati M. Avietėnaitė.

1909 m. M. Avietėnaitė su pagyrimu baigė mokyklą Vusteryje. Mergina pradėjo lankyti filologijos kursus, dirbo miesto bibliotekoje, vakarais dėstė anglų kalbą. Nujausdamas jos galimybes, vietos lietuvių parapijos klebonas nesidrovėjo ateiti pas A. Avietėną su griežtu reikalavimu: „Adomai, jeigu tu neleisi toliau mokytis savo dukters Magdalenos, padarysi didelę nuodėmę!“

Magdalenos biografijoje reikšmingas tėčio ir dukters ryšys. Tėvas savo dukterį matė kaip visavertę laisvos visuomenės narę. Tikėjo ne tik jos talentais, bet ir pačios Magdalenos sprendimais. Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas. Taigi, matydami dukters gabumus, tėvai užstatė sunkiai emigracijoje uždirbtus namus, paėmė iš banko paskolą ir išleido Magdaleną į Ženevos universitetą studijuoti literatūros ir filosofijos.

Paslaptingasis M. S.

Studijų metais Ženevoje Magdalena sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – rumunų aristokratą Michaelį Serbaną de Cernesti. 1914 m. Michaelis apgynė daktaro disertaciją. Tais pačiais metais Magdalena baigė ir savo studijas. Abu kūrė bendros ateities planus, tačiau tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, padalijęs tautas į priešingas barikadų puses. Rumunija įstojo į karą Antantės pusėje, M. Serbanas buvo pašauktas į karinę tarnybą, o Magdalena grįžo į Ameriką.

Jauna moteris visiškai pasinėrė į Vusterio lietuvių kultūrinę veiklą. Dirbo savaitraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore, nemažai rašė istorijos ir politikos temomis. 1917 m. savo istorinių straipsnių pagrindu M. Avietėnaitė išleido dvi knygas: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija žymiausių Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“, kurias abi dedikavo M. Serbanui su paslaptingu įrašu knygose: „Skiriama M. S.“

Po Pirmojo pasaulinio karo griuvus didžiosioms imperijoms, kūrėsi modernios tautinės valstybės. 1918 m. Lietuva taip pat paskelbė savo nepriklausomybę. Būtent tuomet Magdalenos ir Michaelio bendros ateities planai žlugo galutinai. Abu – tiek Magdalena, tiek Michaelis – buvo tikri savo šalių patriotai. Abu rinkosi – romantiška meilė ar tautinė tapatybė. Didžiojoje savo pasirinkimo kryžkelėje, ar kurti savo ir Michaelio gyvenimą Rumunijoje, ar grįžti į tėvynę, Magdalena pasirinko savo gimtinę. Taip nusprendė ir Michaelis.

Po draugystės su Michaeliu moteris šeimos nekūrė, apie asmeninę laimę neatviravo, tačiau iki gyvenimo pabaigos išsaugojo vyriškio laiškus ir fotografijas.

Michaelio ir Magdalenos istorija liko pridengta paslapties šydo, neatsakytų klausimų, tačiau stulbinama savo liudijimu apie meilę, pagarbą ir ištikimybę.

Užsienio reikalų ministerijoje

Amerikoje augusi, išsilavinimą įgijusi Ženevoje mergina laisvai kalbėjo anglų ir prancūzų kalbomis. To meto Lietuvoje angliškai kabančių valstybės tarnautojų labai trūko. Kuriant modernią Lietuvos valstybę ir komunikuojant su laisvuoju Vakarų pasauliu, valstybės tarnyboje ypač reikėjo tokių žmonių, kaip Magdalena – išsilavinusių, drąsių, mokančių improvizuoti ir... labai mylinčių savo valstybę.

1920 m. sugrįžus į Lietuvą, Magdalena buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją, pirmiausia – į vertėjo ir šifruotojo pareigas. Iš karto atsiskleidė M. Avietėnaitės gabumai, tad jauna moteris greitai gavo daug rimtesnių užduočių – tapo slaptojo archyvo tvarkytoja, konfidencialiąja sekretore, o 1924 m. paskirta į vadovaujamas pareigas – tapo Lietuvos telegramų agentūros ELTA, 1926 m. – Spaudos biuro vedėja, o nuo 1930 m. Spaudos biuro viršininke.

Pastarosios institucijos tikslas buvo informuoti pasaulio valstybes apie politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, bendradarbiauti kultūrinės diplomatijos srityje. Ypač svarbi biuro veiklos dalis – užsienio parodų rengimas Lietuvoje ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo reprezentavimas užsienyje. Eidama vadovo pareigas, M. Avietėnaitė kuravo Lietuvos meno parodų organizacinius darbus Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje, Paryžiuje, Niujorke. Šios parodos dažnai buvo priemonė užmegzti ir sutvirtinti Lietuvos diplomatinius ryšius, todėl to meto spaudoje nuolat pasirodydavo žinučių apie M. Avietėnaitės darbus.

Moteris buvo tikra komunikacijos srities profesionalė, užsitarnavusi gerą vardą tarp Lietuvos ir užsienio šalių kolegų: „Svetimšaliams ir užsienio žurnalistams labiausiai žinoma savo darbo pasišventėlė, nemirštama darbuotoja Lietuvos populiarizavimo dirvoj p-lė Magdalena Avietėnaitė. [...] Ji stengiasi įskiepyti visiems lankantiems mūsų kraštą Lietuvos meilę. Ir jai tai puikiai pavyksta.“(3)

1938 m. Spaudos biurą perorganizavus į Spaudos ir informacijos departamentą, M. Avietėnaitė tapo jo direktore. Šias pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos. Tarpukariu M. Avietėnaitė buvo bene vienintelė moteris, turėjusi aukščiausio lygio valstybės tarnautojo kategoriją ir ėjusi tokias aukštas pareigas valstybės aparate.

Stereotipų nelaisvėje

Tarpukario Lietuvoje moterų galimybė realiai veikti politikoje buvo apribota to meto socialinių standartų. Diplomatijos sferoje dar griežčiau buvo laikomasi nusistovėjusių protokolo taisyklių. Moters statusas diplomatinėje tarnyboje dar nebuvo moderniai permąstytas, taigi ir nepriimtinas. Todėl nenuostabu, kad XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos diplomatai taip ir neišdrįso žengti reikšmingo žingsnio – vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį.

1930 m. liepos 26 d. tuometis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, įvertinęs M. Avietėnaitės darbą kultūrinės diplomatijos srityje, ryžosi siūlyti ją dirbti pasiuntinybėje Romoje, Londone ar Vašingtone. Šiuo ketinimu ministras pasidalijo su įtakingais diplomatijos atstovais – Petru Klimu (Paryžiuje), Kaziu Bizausku (Londone), Vaclovu Sidzikausku (Berlyne) ir Broniumi Dailide (Rygoje). Įprastai kandidatūros siūlymai sulaukdavo mandagaus diplomatų pritarimo, bet šį kartą situacija susiklostė kitaip.

Lietuvos atstovas Jungtinėje Karalystėje K. Bizauskas ministro siūlymą vadino nerealiu. Nors P. Klimas kartu su žmona Bronislava Mėginaite-Klimiene buvo artimi M. Avietėnaitės draugai, diplomatas taip pat pasisakė prieš: „Moteriškė ministro pavaduotoja, deja, bendrose Paryžiaus diplomatinės tarnybos sąlygose būtų be galo keblioje padėtyje, kuri iššauktų greičiau sensacinių kalbų nei [duotų] realių avantažų. Ypač reprezentacinė dalis galėtų sukelti daug protokolinių painiavų.“(4) Savo mintį P. Klimas užbaigė ypač kategoriškai: „Moteriškė generolas ar pulkininkas lygiai tuo tarpu nėra įmanoma.“(5)

Visi diplomatai vienbalsiai atmetė M. Avietėnaitės kandidatūrą. Moteris puikiai atliko savo darbą, tačiau negavo galimybės įrodyti talento aukščiausiu diplomatijos lygmeniu. M. Avietėnaitei nepavyko pramušti stiklo lubų (6) ir įveikti nematomų kliūčių ir stereotipų, kurių pagrindu dar ilgai buvo konstruojamos moterų galimybių ribos politikoje.

Lietuvos vardu

Paradoksalu, kad į diplomatinę tarnybą neįsileista M. Avietėnaitė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, reagavo kaip tikra diplomatė ir ryžtinga kovotoja.

1940 m. birželio 17 d. pradėjus veikti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, M. Avietėnaitė su kolege Elena Barščiauskaite, rizikuodamos savo gyvybėmis, iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptas bylas, kurias vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui.

M. Avietėnaitė kritiniu momentu prisidėjo ir išsaugant dalį Lietuvos aukso. Iš karto po Lietuvos okupacijos SSRS pareigūnai siekė perimti Lietuvos bankui priklausančias atsargas užsienio bankuose. 1940 m. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje laikomas Lietuvos auksas buvo įvertintas daugiau nei 60 mln. litų.

Lietuvai praradus nepriklausomybę, JAV įšaldė valstybės aukso atsargas. Sovietų emisarui Vladimirui Dekanozovui spaudžiant, marionetinė J. Paleckio vyriausybė pareiškė protestą JAV pasiuntiniui Lietuvoje ir pareikalavo atiduoti auksą okupuotai Lietuvai. Jis iš karto būtų patekęs į SSRS iždą.

Nepabūgusi galimai pražūtingų padarinių, paskutinio susitikimo su JAV pasiuntiniu dr. Owenu Noremu metu M. Avietėnaitė ištarė reikšmingus žodžius: „Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai vertiname, jei JAV gali padaryti daugiau, negu mes galime čia drįsti pasakyti. Čia žmonės klausosi. Aš daugiau nieko negaliu pasakyti.“ (7) Šie keli diplomatinės kalbos šydu pridengti sakiniai buvo paskutinis JAV pasiuntinio pranešimas iš Lietuvos į Ameriką.

1940 m. liepos 30 d. iš Lietuvos buvo atšauktas JAV pasiuntinys. Tų pačių metų rugsėjo 5 d., nepripažįstant prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, uždaryta ir JAV atstovybė. Meistriškai sudėlioti diplomatinės žinutės akcentai M. Avietėnaitės žodžiuose padėjo išgelbėti dalį Lietuvos aukso atsargų. Šis aukso rezervas sovietinės okupacijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje veiklai išlaikyti.

Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais.

Moteris buvo entuziastinga visuomenininkė: priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų, Lietuvių katalikių moterų draugijoms, vadovavo Lietuvos skaučių užsienio sąjungai.

Rytojaus pasaulis

1939 m. balandžio 30 d. Niujorke iškilmingai buvo atidaryta moderniausia ir didžiausia iš visų iki tol vykusių pasaulinių parodų „Rytojaus pasaulis“. Niujorko paroda – milžiniško masto projektas, kurio devizas – taikus, žmogaus kūrybos ir pažangos inspiruotas ateities pasaulis.

Kolegos: Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai savo būstinėje. M. Avietėnaitė sėdi antroje eilėje šešta iš kairės. Kaunas, XX a. 3–4 deš. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių priėmė 1936 m. lapkričio 30 d. perduotą JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto kvietimą dalyvauti parodoje. Lietuvos paviljono generaline komisare paskirta M. Avietėnaitė, tuomet ėjusi Spaudos biuro vadovo pareigas.

Darbui suburtas parodos rengimo komitetas, o 1938 m. Ministrų Kabinetas patvirtino reglamentą, skirtą Lietuvos skyriui Niujorko pasaulinėje parodoje organizuoti. M. Avietėnaitė su parodos komiteto nariais rengė eksponatų atranką, koordinavo tarpvalstybinių institucijų darbą, sprendė komunikacijos, logistikos, finansinius klausimus. Tokio lygio atsakomybę vis dar turėjo labai nedaug moterų, žvelgiant net ir už Lietuvos ribų.

Moters vadovės pozicija Lietuvos paviljono organizacijoje neliko nepastebėta Niujorke. Federalinis parodos pakomisaris, tardamas sveikinimo kalbą lietuvių paviljone, pažymėjo: „Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties.“(8)

Parodai pasibaigus, Niujorko miesto taryba, dėkodama už kultūrinį indėlį į miesto gyvenimą, apdovanojo parodos rengėjus. M. Avietėnaitei suteiktas Niujorko garbės piliečio vardas ir įteiktas aukso medalis.

Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties.

1939 m. diplomatijos pasaulio kuluaruose jau tvyrojo karo nuojautos atmosfera. Šios nerimo nuotaikos neišvengiamai atsispindėjo ir kultūriniame gyvenime. 1939 m. atidarant Lietuvos paviljoną Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys išsakė nebylų mažųjų Europos valstybių, tokių kaip Lietuva, prašymą pasaulio lyderiams: „Be pastovios taikos, be užtikrinto rytojaus neįmanomas joks progresas, joks rimtas kūrybinis darbas. Ar reikia dar sakyti, kad nedidelė ir taip nuketėjusi per Didįjį karą Lietuva visu nuoširdumu trokšta, kad toji taika pagaliau užviešpatautų pasaulyje, kad jos žmonių sunkaus darbo vaisiai eitų ne švino ir karo pabūklams, bet tų pačių žmonių gerovei kelti.“(9)

Ironiška, tačiau grandiozinis kultūros projektas – 1939-ųjų pasaulinė paroda „Rytojaus pasaulis“, turėjusi reprezentuoti taiką ir visuomenės pažangą, tapo dramatiško rytojaus riboženkliu: 1939 m. rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visam laikui perkeitė ligtolinės Europos veidą. Lietuvos paviljonas 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje tapo paskutiniu tokio lygio Nepriklausomos Lietuvos kultūriniu projektu. Karui prasidėjus, nuspręsta eksponatus „laikinai“ palikti Amerikoje, tačiau tuo metu niekas nenujautė, kad po karo Lietuvai dar teks iškęsti penkis sovietinio teroro dešimtmečius. Niujorko parodos eksponatai į vėl laisvą Lietuvą sugrįžo tik po daugiau nei pusės amžiaus.

Be šeimos ir Lietuvos

Antrasis pasaulinis karas sužlugdė aukščiausiu lygiu plėtotą M. Avietėnaitės karjerą kultūrinės diplomatijos srityje, o sovietų okupacija moterį atskyrė nuo mylimos tėvynės ir šeimos.

1940 m. sovietams likvidavus Užsienio reikalų ministeriją, M. Avietėnaitė buvo atleista iš pareigų. Kad išgyventų, tais pačiais metais moteris įsidarbino Vilniaus universitete, dėstė anglų kalbą. 1941 m. birželio 14 d. vienintelę Magdalenos seserį operos solistę I. Avietėnaitę-Gustainienę, jos vyrą žurnalistą Valentiną Gustainį ir abu mažamečius jų vaikus su pirmąja trėmimų banga išvežė į Sibirą. Magdalena dėjo visas pastangas tikėdamasi padėti. Deja, Izabelė su šeima tremtyje iškentė net šešiolika metų.

Diplomatija: M. Avietėnaitė – 1939 m. Niujorke vykusios pasaulinės parodos Rytojaus pasaulis Lietuvos skyriaus generalinė komisarė. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

1944 m. vasarą, grįžtant sovietams, Magdalena pasitraukė į Vakarus. Aukštas pareigas Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusi M. Avietėnaitė tik taip galėjo išsigelbėti nuo represijų. Iki 1947 m. moteris glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kur drąsiai prisiėmė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinės sekretorės, Lietuvos skaučių sąjungos užsienio dalies vadovės pareigas. Per Raudonąjį Kryžių dar bandė surasti Izabelės šeimą, tačiau nesėkmingai. Geros draugės diplomato P. Klimo žmonos Bronės Mėginaitės-Klimienės pakviesta, laikinai apsistojo Paryžiuje, iš kur 1949 m. iškeliavo į JAV. Ten įsitraukė į VLIK‘o veiklą, tapo jo politinės komisijos nare, į anglų kalbą vertė rengiamus dokumentus.

1949–1952 m. M. Avietėnaitė dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, tad vienus metus dėstė sociologiją Amhersto koledže. Paskiausia darbo vieta – Švč. Širdies koledžas Manhetonvilyje. Koledžo bibliotekininke M. Avietėnaitė išdirbo net trylika metų.

1964 m. išėjusi į pensiją Magdalena apsigyveno seselių vienuolių globojamuose senelių namuose Putname. Kol leido silpstantis regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, kurios per visus gyvenimo Amerikoje metus nebuvo apleidusi.

Didysis Magdalenos širdies skausmas – sesers šeimos likimas. Tik po šešiolikos metų Izabelės ir Valentino šeima grįžo iš Sibiro tremties, apsigyveno pas V. Gustainio seserį Griškabūdyje. Po tremties Magdalena ir Izabelė susirašinėjo laiškais, deja, sovietinė cenzūra griežtai kontroliavo iš už geležinės uždangos siunčiamus laiškus, todėl seserų pokalbiai laiškuose nuskurdinti cenzūros, su nutylėjimais, pilni neišsakytų žodžių. Magdalena ir Izabelė daugiau niekada nebesusitiko.

Paskutines savo gyvenimo savaites M. Avietėnaitė praleido Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos globojamuose slaugos namuose Putname. Išeivijos laikraštyje „Draugas“ publikuotame M. Avietėnaitės nekrologe rašoma: „Prieš 5 savaites ji buvo perkelta į [Palaimintojo Jurgio] Matulaičio namus, kur stengtasi jos sveikatą stiprinti, bet ji atsisakė, jos nuomone, nereikalingų pastangų, nes, būdama giliai religinga, buvo pasiruošusi amžinybei.“ (9)

Magdalena tyliai užgeso 1984 m. rugpjūčio 13 d., eidama 93-iuosius metus.

M. Avietėnaitė – vienintelė moteris, tarpukariu ėjusi aukštas pareigas valstybės aparate. Ji buvo žmogus, užkūręs Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, dėl kurios pasaulis sužinodavo apie Lietuvos meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.

Šaltiniai:

1, 2 – M. Avietėnaitės ranka rašytas gyvenimo aprašymas, 1940–1941. LCVA (Lietuvos centrinis valstybės archyvas).

3, 4, 5 – Daukanto 13. Diena, 1934 04 01, nr. 13 (768), p. 2.

6 – Stiklinių lubų (angl. glass ceiling) metafora pradėta vartoti XX a. 9 dešimtmetyje, ja nusakomos nematomos kliūtys, ribojančios moterų kilimą karjeros laiptais.

7 – Žalys, V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), I tomas. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 316.

8 – Pasaulio parodos reikalai. Draugas, 1938 09 08, nr. 210, p. 4.

9 – Lietuvos paviljono atidarymas New Yorke. Aidas, 1939 06 03, nr. 64 (146), p. 2.

10 – Lietuvos paviljono atidarymas New Yorke. Aidas, 1939 06 03, nr. 64 (146), p. 2.

Kas? Paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 16 d.

Užsienyje nuo mažumės

B. K. Balutis gimė 1880 m. sausio 5 d. Seirijų miestelyje Dzūkijoje. Jo tėvai buvo išsilavinę valstiečiai: mokėjo skaityti ir rašyti, be lietuvių kalbos, kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, tad šias tris kalbas mokėjo ir jų vaikai. Broniaus dėdė, kunigas Juozas Židanavičius, matydamas vaiko gabumus, ypač matematikai, pasiėmė berniuką į Lenkiją, kur jis su pagyrimu baigė Plocko mokytojų seminariją, vėliau mokytojavo.

Nenorėdamas tarnauti caro kariuomenėje, 1904 m. pabaigoje B. K. Balutis išvyko į JAV – Niujorko valstijos miestą Amsterdamą, kur klebonu dirbo dėdė J. Židanavičius. Čia jis iškart įsijungė į Amerikos lietuvių visuomeninę veiklą, pvz., dalyvavo pirmajame Amerikos lietuvių politiniame seime Filadelfijoje.

B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė perduoti Lietuvos pasiuntinybę Londone komunistinės SSRS atstovams.

Nepalaikė partijų rietenų

B. K. Balutis buvo aktyvus, geras oratorius, principingas, tvarką mėgstantis ir sąžiningas žmogus. Jis visuomet pasisakydavo už lietuvių vienybę, atmesdavo griežtą partiškumą, ypač nepalaikė partijų tarpusavio rietenų, kai sprendėsi Lietuvos ateities likimas.

„Aš manau, kad šioje valandoje galima ir su pačiu velniu susitaikyti, ne tik su klerikalu laisvamaniui, arba laisvamaniui su klerikalu, jeigu tik bus atmesti šalin visi ypatingi aštriai partyviški „ragučiai“ kaip vienoj, taip ir kitoj pusėj. Taigi ir čia turėtų būti ne kunigas Žilinskas ar laisvamanis Šliūpas, bet lietuvis Žilinskas ir lietuvis Šliūpas“, – laiške aušrininkui dr. Jonui Šliūpui 1914 m., jau vykstant Pirmajam pasauliniam karui, rašė B. K. Balutis.

Ši jo pozicija atkreipė lietuvių visuomenės dėmesį. Antai žymus Lietuvos politikas Martynas Yčas 1918 m. laiške savo uošviui J. Šliūpui rašė: „Man visuomet Amerikoje patikdavo vienas veikėjas, kuris kaip tik tokius principus skelbia (partiniai įsitikinimai neturi kliudyti Lietuvos nepriklausomybės įvykdymui), tai p. Balutis. Su juo mes visuomet sutardavome.“

Priesaika tapęs ketureilis

Prieš karą B. K. Balutis vadovavo JAV lietuvių Tėvynės mylėtojų draugijai, kuri kėlė tikslą už surinktas lėšas leisti lietuviškas knygeles ir nemokamai dalyti Lietuvoje. Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti šešis Vinco Kudirkos raštų tomus, parengtus Juozo Gabrio-Paršaičio.

Atstovas: 1920 m. derybos dėl Suvalkų sutarties tarp Lenkijos ir Lietuvos (antras iš dešinės - B. K. Balutis). / archyvo nuotr.

Išleisti tomai iki šiol stebina savo kokybiška išvaizda. Himno autoriaus raštai Lietuvos nepriklausomybės metais buvo išdalyti mokykloms. Verta pažymėti ir tai, kad, pirmininkaudamas draugijai, B. K. Balutis išgelbėjo ją nuo žlugimo.

1912–1919 m. visuomenininkas dirbo liberalaus tautinės pakraipos laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi. Šis Čikagoje leistas laikraštis tapo Lietuvos nepriklausomybės šaukliu ir lietuvių vienybės tribūna.

B. K. Balučiui, kaip puikiai valdančiam plunksną, kaip kovotojui už lietuvių teises, dažnai būdavo patikimi kūrybos reikalaujantys reikalai. Vienas iš daugelio jo nuopelnų – ant Laisvės varpo išlietas jo sukurtas ketureilis: „O! Skambink per amžius / Vaikams Lietuvos / Kad nevertas laisvės / Kas negina jos!“ Šis ketureilis, kurį deklamavo vyresnės kartos žmonės, įsitvirtino prieškario mokinių vadovėliuose kaip tautinė priesaika, kaip Lietuvos piliečio formavimo pagrindas. 1919 m. Laisvės varpą JAV lietuviai padovanojo nepriklausomai Lietuvos valstybei – šiandien jis kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte Kaune.

Nepanoro būti ministru

Nuo 1918 m. B. K. Balutis pradėjo dalyvauti išeivijos akcijose už Lietuvos nepriklausomybę „šturmuojant“ JAV vyriausybę. Tiesa, nors jo tautiškos pažiūros buvo nepajudinamos, bet jis karštas tautininkas nebuvo. Vis dėlto tai nesutrukdė JAV lietuvių tautininkų organizacijai – Amerikos lietuvių tautinė taryba jį išrinko savo atstovu į JAV lietuvių delegaciją, vykstančią į Paryžių, kur vyko pokario Taikos konferencija.

Paryžiuje B. K. Balutis buvo Lietuvos delegacijos sekretorius ir turėjo svarbų įpareigojimą – skaityti anglišką spaudą, rinkti iš jos informaciją apie Lietuvą, palaikyti ryšius su JAV delegacija. Galima daryti išvadą, kad jis savo darbą atliko profesionaliai, nes gavo pasiūlymą grįžti į Lietuvą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Pasiūlymą jis priėmė nesvyruodamas, nes visas jo gyvenimas buvo skirtas tėvynei.

Atvykęs į Kauną 1919 m. pabaigoje, Užsienio reikalų ministerijos centre B. K. Balutis dirbo devynerius metus. Čia jis buvo paskirtas dirbti URM Politikos departamento direktoriumi, vėliau – URM generaliniu sekretoriumi. Net šešis kartus jam buvo siūlomas ir ministro postas, tačiau diplomatas kukliai jo atsisakydavo.

Išsiųstas į JAV

Per visą darbo laikotarpį Kaune B. K. Balučio viršininkai buvo įvairių partijų atstovai. „Nepartinis tebuvo E. Galvanauskas. Su visais, be išimties, man pavyko dirbti labai sklandžiai, nežiūrint jų partinės priklausomybės. Svarbiausioji tam priežastis gal buvo ta, kad URM nevedė partinės politikos. Savo tautinių pažiūrų neslėpdavau. Bet į visus Lietuvos partijų vidaus politikavimus griežtai atsisakydavau kištis. (...) Ministerijos personalą tvarkydamas, nesiteiraudavau, prie kurios partijos valdininkas priklauso, tik žiūrėjau, ar sugebės jis tinkamai pavestą darbą atlikti“, – rašė pats B. K. Balutis.

Tiesa, už savo atvirumą jam teko nukentėti nuo ambicingo Augustino Voldemaro, kurio pastangomis B. K. Balutis buvo išsiųstas į JAV. 1928 m. liepos 1 d. jis pradėjo eiti nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Vašingtone pareigas. Taip iki savo gyvenimo pabaigos jis ir liko užsienyje ginti Lietuvos reikalų, nors išėjęs į pensiją tikėjosi apsigyventi tėviškėje Seirijuose, kur turėjo nusipirkęs žemės.

Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti šešis Vinco Kudirkos raštų tomus.

Diplomato paskyrimas į JAV buvo labai protingas Lietuvos valdžios žingsnis, nes po 1926 m. perversmo išeivijos nuotaikos buvo nepalankios naujai Antano Smetonos ir A. Voldemaro valdžiai Lietuvoje. B. K. Balutis, kaip buvęs JAV lietuvis, padėjo suartinti išeiviją su Lietuva. Tai labai jautėsi per penkerius jo darbo metus. 1933 m., prieš šv. Kalėdas, nepaprastasis pasiuntinys gavo įsakymą grįžti į Kauną, iš ten – vykti į Londoną dalyvauti ekonominėse derybose, o paskui likti pasiuntiniu Didžiojoje Britanijoje.

Milijonus atnešęs patarimas

Atstovaudamas Lietuvai svarbiausiose valstybėse, B. K. Balutis pasižymėjo kaip sumanus diplomatas, išmanęs tuometes politines ir ekonomines problemas. Tai galima pastebėti ir jo pranešimuose iš Vašingtono ir Londono. Pavyzdžiui, 1933 m. jis patarė Lietuvos Vyriausybei visus turimus ižde dolerius pakeisti į auksą. Šis patarimas vėliau Lietuvai padėjo gauti milijoninį pelną, nes naujasis JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas vėliau įvykdė reformas, pavadintas Naujuoju kursu, kurios stipriai nuvertino dolerį.

B. K. Balutis buvo pasiryžęs derybose, esant bent mažiausiai galimybei, apginti Lietuvos valstybės pinigus, nepriklausomai nuo jų kiekio. Tai puikiai rodo ir jo pastangos Vašingtone derantis dėl Lietuvos skolos ir procentų sumažinimo. Jis pats pabrėžė, kad tai visų mūsų pareiga, nes už tai gauname algą.

1940-aisiais B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė perduoti Lietuvos pasiuntinybę Londone komunistinės SSRS atstovams. Todėl jis buvo vienas pirmųjų, prieš kurį buvo nukreiptas Liaudies vyriausybės naujo URM generalinio sekretoriaus komunisto Pijaus Glovacko pyktis: liepos 26 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu iš B. K. Balučio atimta Lietuvos pilietybė, konfiskuotas turtas ir uždrausta grįžti į Lietuvą.

Didžiajai Britanijai nepripažinus Lietuvos okupacijos, B. K. Balutis liko Londone toliau eiti pasiuntinio pareigas. Jis iki pat mirties 1967 m. aktyviai dalyvavo politinėje veikloje Lietuvos nepriklausomybės klausimu.

Nemažai laiko diplomatas skyrė ir ne itin gausiai lietuvių diasporai šiame krašte. Santykiai tarp jo ir lietuvių bendruomenės buvo nuoširdūs, draugiški. Lietuvių veikėjai dažnai atvykdavo pas jau garbingo amžiaus sulaukusį tautietį pasitarti, paprašyti nuomonės vienais ar kitais bendruomenės organizaciniais ir net turtiniais klausimais. Pasiuntinys būdavo visuomet kviečiamas į vietos lietuvių renginius ir šventes, tarti sveikinimo žodį, priminti apie Lietuvą, o kai kada – net ir švelniai paauklėti savo tautiečius. Jų tikrą pagarbą pasiuntiniui rodo ir tai, kad vietos lietuviai tarpusavyje B. K. Balutį vadino Tėvu.

Tekstas parengtas remiantis prof. dr. J. Skiriaus monografija „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): Tėvynei paaukotas gyvenimas“. Vilnius: Vaga, 2001, 822 p.

Smagi žinia naujakrikštui, kuris tik per žingsnį buvo neišvelėtas iš pagrindinės savo darbovietės dėl valdinių vakarėlių Dauningo gatvėje per patį karantiną.

Tad šis kad ir simbolinis įšventinimas buvo kur kas malonesnis, nei Rusijos diplomatų vado S.Lavrovo skraidymai, kai tas net pas savo draugus serbus negalėjo atvykti žmoniškai, vakarietiškai, civilizuotai (ir kas gi dėl to kaltas?).

Tiesiog Serbijos kaimynės atsisakė praleisti jo lėktuvą per savo oro erdvę. Bet diplomatas nebūtų diplomatas – neleido pro duris, teko pabandyti pro langą. Bet dėl to jis buvo priverstas belstis iki Turkijos, kur vis dar yra priimamas, ir kur dvi dienas derėsis dėl grūdų eksporto iš Ukrainos, tarsi ne jis pats ir jo Kremliaus bendrai būtų dėl to įstrigimo kalti.

Bandoma įbrukti, kad Vakaruose interesas karu stipriai slopstąs.

Ir kaip neįtikėti savo teisumu, kai dar ir turkai antrina, jog Rusija teisėtai reikalauja panaikinti jai taikomas sankcijas mainais į Maskvos pagalbą dėl tų Ukrainoje įšaldytų grūdų badaujančiai Afrikai?

Tik iš kur toks Maskvos kilnumas? Tiesa, jis demonstruojamas jau kokią savaitę, bet realiai kol kas keičiamasi tik žuvusiųjų kūnais, o apie gyvuosius belaisvius – slogi tyla.

Ypač apie tuos pustrečio tūkstančio iš "Azovstal". Labai jau kai kam norėtųsi viešos egzekucijos. Tad šis klausimas lig šiol suveltas ir labai skausmingas.

O tuomet "per aplinkui" bandoma įbrukti, kad Vakaruose interesas karu stipriai slopstąs, esą net Karibų pirato J.Deppo ir jo eksžmonos teismu domimasi gal 20 kartų labiau, nei žudomais ir kankinamais Ukrainos piliečiais.

Ir net buvusi Vokietijos kanclerė A.Merkel, iki Armagedono glaudžiai santykiavusi su Maskva, tvirtino neturinti dėl ko atsiprašinėti karo aukų artimųjų. Esą ji nebuvo jokia naivuolė, tik jos diplomatija štai ėmė ir nesuveikė.

„Pabaiga ateis per diplomatiją“, – prezidentas sakė vienai Ukrainos televizijai. V. Zelenskis pripažino, kad karas „bus kruvinas, vyks kautynės, bet neabejotina, kad [karo] pabaigą atneš diplomatija“.

„Kai kuriuos dalykus įmanoma pasiekti tik prie derybų stalo“, – aiškino jis ir pridūrė, kad Kyjivas nori grąžinti ankstesnę padėtį, bet „to nenori Rusija“. Šios temos jis toliau neplėtojo.

Antradienį Kyjivo vyriausiasis derybininkas Mychaila Podoliakas sakė, kad derybos su Maskva „sustabdytos“. Ankstesniu konflikto etapu abi šalys reguliariai rengdavo derybų susitikimus, bet jie reikšmingų rezultatų nedavė.

Trečiadienį Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas apkaltino Ukrainos valdžią nenorint tęsti derybų, kad būtų užbaigti karo veiksmai.

„Derybos iš tikrųjų nejuda į priekį, ir stebime visišką Ukrainos derybininkų valios stygių tęsti šį procesą“, – teigė jis.

Kaip nurodo Rusijos naujienų agentūros, vėliausios derybos įvyko balandžio 22 dieną.

Vasario 24-ąją invaziją Ukrainoje pradėjusiai Rusijai nesugebėjus greitai užimti Kyjivo, Maskva savo pajėgas sutelkė šalies rytinėje dalyje, kur tebevyksta įnirtingos kautynės.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įsitikinęs, kad Ukraina laimės karą nes kovoja už savo nepriklausomybę, praneša naujienų agentūra „Ukrinform“.

„Per šį karą Ukraina itin susivienijo ir mes negalime pralaimėti. Juk šis karas ne prieš Rusiją, o su Rusija už Ukrainą. Tai rodo, kad teisybė mūsų pusėje. Mes kariaujame už save, o tai labai stipri pozicija. Tai karas už nepriklausomybę ir jo negalima pralaimėti. Už Ukrainos nepriklausomybę, už laisvę ir suverenitetą“, – sakė V. Zelenskis.

Prezidentas pabrėžė, kad Ukrainai teko daug paaukoti – šalis neteko daug žmonių, jėgų ir laiko – todėl ukrainiečiai turėtų tai visada prisiminti, net ir po pergalės.

V. Zelenskis taip pat įsitikinęs, kad Ukraina atkovos visą prarastą teritoriją.

„Visos priešo pergalės – laikinos. Mes neabejotinai susigrąžinsime visą savo teritoriją“, – sakė jis.

Anot prezidento, net ir grįžimas į padėtį, kokia ji buvo iki vasario 24 d., išvengiant didesnių praradimų taip pat būtų pergalė.

Jis tikisi, kad tada būtų pereita prie antros karo fazės, kuri vyktų prie derybų stalo ir „būtų pasiektas galutinis teisingumas“.

Prezidentas taip pat sakė, kad Ukraina palaužė vieną stipriausių pasaulio kariuomenių ir artimiausiu metu Rusijos kariuomenė „neatsistos ant kojų“.

Jis pridėjo, kad šiuo metu svarbiausia išsaugoti kuo daugiau Ukrainos žmonių ir kareivių gyvybių.

„Labai svarbu, kad Rusija atsitrauktų ir pasirinktų diplomatijos kelią, ir aš tikiu, kad tai vis dar įmanoma“, – sakė B. Johnsonas spaudos konferencijoje su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.

Bliūkštančios ambicijos

Paryžiaus sutartis numato klimato šilimo apribojimą iki mažiau nei 2 °C, idealiu atveju – iki 1,5 °C, lyginant su laikotarpiu iki pramonės perversmo, tačiau kai kurių stambių valstybių, klimato teršėjų, atstovų pasirinkimas nedalyvauti COP26 aptemdė tikslų pasiekiamumo optimistinių nuotaikų likučius. Šalį į Paryžiaus susitarimą sugrąžinęs JAV prezidentas Joe Bidenas nesibaimino apkaltinti Kiniją ir Rusiją, kad šios netrykšta kolektyviniu nusiteikimu klimato kaitos srityje.

"Kinija bando prisiimti pasaulio lyderės vaidmenį – ir neatvyksta čia!" – prieš išskrisdamas iš Glazgo ir turėdamas omenyje Kinijos vadovą Xi Jinpingą žurnalistams sakė jis. Nepaisant to, verta paminėti, kad Pekinas pažadėjo nutraukti savo indėlį į pasaulinį atšilimą ir pasiekti akmens anglių neutralumą iki 2060 m.

Dar griežčiau J.Bidenas atsiliepė apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Rusija yra penkta didžiausia teršėja pasaulyje po Kinijos, JAV, ES ir Indijos. "Jo tundra dega – tiesiogine prasme, tundra dega. Jis turi rimtų klimato problemų, o noro ką nors daryti – nulis", – rėžė J.Bidenas. Daugelio mokslininkų nuomone, Rusija, ypač jos Sibiro ir Arkties regionai, yra viena iš labiausiai klimato kaitos veikiamų valstybių.

Birželį V.Putinas nurodė savo vyriausybei parengti planą, kaip iki 2050 m. sumažinti anglies dvideginio išlakas, kad jos būtų mažesnės nei ES. Iki 2060-ųjų šalis žada tapti neutrali klimato atžvilgiu.

Pats J.Bidenas suaktyvino JAV veiksmus klimato srityje ir pažadėjo iki 2050 m. visiškai atsisakyti anglies dioksido išmetimo, tačiau jis vis dar susiduria su kliūtimis savo šalies viduje.

Nekantriai lauktas Indijos premjero Narendros Modi pasisakymas taip pat nenudžiugino: valstybė paskelbė planuojanti tapti klimatui neutrali tik 2070 m.

Klimato aktyvistai sutartinai sako, kad COP26 kuluaruose skambančios kalbos kol kas buvo ryškesnės nei darbai, nors negalima atmesti ir jų. Daugiau kaip 80 valstybių Glazge jau prisijungė prie ES ir JAV iniciatyvos sumažinti metano išmetimą. Šalys iki 2030 m. šių dujų išmetimą nori sumažinti bent 30 proc., lyginant su 2020-aisiais.

Performansas: klimato aktyvistas iš "Ocean Rebellion" grupės COP26 metu prie INEOS integruotos naftos perdirbimo ir naftos chemijos gamyklos Grangemute, Škotijoje, surengė performansą. Pasirodymo metu "Naftos galva" vėmė pasityčiojimo degalais. B. Stansallo / AFP nuotr.

Kažkur girdėta?

Pasaulio lyderiai susitelkė ir ties miškų apsauga: naujajai iniciatyvai bus skirta apie 17,2 mlrd. eurų valstybinių ir privačių lėšų. Šį projektą palaikė daugiau kaip 100 lyderių, kurių šalyse auga daugiau kaip 85 proc. visų pasaulio miškų, įskaitant Amazonės drėgnąsias atogrąžų girias, Kanados borealinius miškus, Kongo baseino drėgnuosius miškus.

Iki 2030 m. sutarta sustabdyti miškų nykimą ir šį procesą nukreipti priešinga linkme – miškų plotų didėjimo link, numatoma užtikrinti autochtonų tautų teises ir pripažinti jų, kaip miško sergėtojų, vaidmenį.

Tačiau panaši deklaracija buvo paskelbta ir per 2014 m. JT klimato konferenciją, o po septynerių metų atliktas įvertinimas atskleidė, kad faktiškai nė viena vyriausybė minimos deklaracijos įsipareigojimų nevykdė. Medžiai toliau buvo kertami pramoniniu mastu, taip pat Amazonėje, kur miškų naikinimas netgi suintensyvėjo į valdžią atėjus prezidento Jairo Bolsonaro vyriausybei.

Tiesa, jis, užuot dalyvavęs COP26 konferencijoje, pasirinko kelionę į Italijos šiaurės rytinį Veneto Angilaros miestą, kuriame jam suteiktas garbės piliečio vardas. XIX a. pabaigoje apie 1 000 miestelio gyventojų, tarp jų – J.Bolsonaro protėviai, bėgdami nuo skurdo, emigravo į Braziliją.

Žmonija jau yra išnaikinusi pusę planetos miškų. Šio proceso žala klimatui dar labiau padidėja, kai anglies dvideginį sugeriančius medžius pakeičia galvijų ganyklos arba monokultūrų pasėliai. Apie ketvirtadalis viso dėl žmogaus veiklos išmetamo anglies dvideginio siejamas su žemėnaudos kaita – miškų kirtimu dėl medienos ir kitokiu jų naikinimu bei žemės ūkio naudmenų plėtra.

Tai ne pirmas ir ne paskutinis šansas prieš apokalipsę.

Ne pirmas ir ne paskutinis

Dar prieš COP26 Briuselyje diskutavę Europos politikai, sprendimų priėmėjai ir europinių idėjų kalvių atstovai sakė, kad ši JT klimato konferencija – puiki ES proga pasauliui pristatyti savo ambicingą strategiją. Tačiau tuo pat metu visi diplomatiškai susilaikė nuo komentarų apie realaus kolektyvinio proveržio potencialą.

"Tai ne pirmas ir ne paskutinis šansas prieš apokalipsę. Pats laikas užtikrinti, kad visi įsipareigojimai ir mechanizmai, pasiūlyti Paryžiaus susitarime, yra apibrėžti ir įgyvendinami, ir kad Paryžiaus susitarimas tikrai veikia", – "Euractiv" diskusijoje kalbėjo Europos Komisijos (EK) tyrimų direktorato už klimatą atsakingas vyresnysis pareigūnas Philippe'as Tulkensas.

EK klimato politikos pasiūlymai ir strategijos vystomos atsižvelgus į Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC) duomenis. Rugpjūtį paskelbta paskutinioji IPCC ataskaita privertė pasaulį rimtai sunerimti: joje tvirtinama, kad 1,5 °C augimo ribą, nustatytą 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos susitarime, žmonija viršys apie 2030 m., jei nebus imtasi papildomų priemonių klimato kaitai stabdyti.

Toje pačioje ataskaitoje mokslininkai pabrėžia, kad ši riba bus pasiekta iki 2050 m., nepriklausomai nuo to, kaip sparčiai žmonija mažins iškastinio kuro naudojimą. Visuotinis atšilimas nuo XIX a. vidurio siekia 1,1 °C. IPCC mokslininkai įsitikinę, kad beveik visą šį temperatūros augimą sukėlė būtent žmogaus veikla.

P.Tulkensas pripažįsta, kad norint neviršyti 1,5 °C ribos būtinų pokyčių mastas ir tempas turi būti didesnis nei šiandien. ES liepą pristatytas "Fit for 55" planas, numatantis konkrečius bloko žingsnius, kurie turėtų padėti iki 2030 m. savo emisijas sumažinti 55 proc., o iki 2050 m. tapti klimatui neutralus, yra rimtas iššūkis – be mokslo, verslo ir vyriausybių įsitraukimo veikiausiai vargiai įgyvendinamas.

EK atstovas pabrėžia, kad mokslo ir inovacijų programa "Europos horizontas" skirs 35 proc. savo biudžeto su klimatu susijusiai veiklai, o visa kita veikla, kurią nuo šiol finansuos ES, negalės kelti žalingo efekto klimatui, kaip sutarta Žaliajame susitarime.

Antony Froggattas iš Jungtinės Karalystės (JK) idėjų kalvės "Chatham House" mėgino juokauti, sakydamas, kad kaip britas nenori ginti ES, bet, jo vertinimu, nors ir ne visai adekvatus, "Fit for 55" paketas yra ambicingas atskirose srityse. "Tai neįvertina 2 °C atitikimo sąlygomis, bet tai yra geriau nei daugumoje kitų valstybių", – sako jis.

"Daug padaryta energijos tiekimo srityje, daug daugiau turi būti padaryta energijos vartojimo efektyvumo srityje, daug daugiau turi būti padaryta maisto ir žemės išnaudojimo sektoriuje, kur yra daug sudėtingiau sumažinti emisijas", – priduria A.Froggattas.

Rodyti pavyzdį

Iki 2017 m. ES išmetamųjų teršalų kiekį sumažino beveik 22 proc., palyginti su 1990 m., ir trejais metais anksčiau už nustatytą tvarkaraštį pasiekė savo 2020 m. išmetamųjų teršalų mažinimo tikslą. P.Tulkensas sako, kad tai yra pavyzdys, jog ES gali įrodyti, kad laikosi savo įsipareigojimų, tačiau informacija apie sėkmingą planų įgyvendinimą ne visada pasiekia paprastą žmogų. "Visuomenėje priimta manyti, kad politikų įsipareigojimai neįgyvendinami, bet kai kurie yra įgyvendinami ir buvo įgyvendinti, ir ES ekonomika nesugriuvo", – sako jis.

Žaliesiems Europos Parlamente (EP) atstovaujantis politikas iš Vokietijos Michaelis Blossas primena, kad po Paryžiaus konferencijos vyko daug kitų panašaus lygio susitikimų, kuriuose nuosekliai tvirtintas tas pats nusiteikimas – laikytis žemiau 2 °C ribos ir pasiekti 1,5 °C, bet, deja, tai vis dar nevyko. "Dabar esame kažkur 2,7 °C ribose", – sako jis.

1,5 °C iki 2030 m. – įmanomas rodiklis, bet jam pasiekti reikia tikrų klimato lyderių, akcentuoja M.Blossas. "ES sako, kad yra lyderiai, turėtume patys būti pavyzdžiu, bet "The Climate Action Tracker", mokslo pagrindo idėjų kalvė, kuri stebi klimato veiksmus įvairiose šalyse, ES tikslus vadina nepakankamais, nes esame tarp 2 °C ir 3 °C", – oficialia tyrėjų išvada dalijasi politikas.

Šveicarijos draudimo grupės "Zurich" generalinė direktorė Europoje Alison Martin atkreipė dėmesį į rugsėjį savo kompanijos paskelbtą metinę rezultatų lentelę, kurioje dėmesys atkreipiamas į tai, kad per pastaruosius metus buvo padaryta tik nedidelė pažanga siekiant sumažinti anglies dioksido kiekį. Atsinaujinanti energetika, jos jungtys džiugina, tačiau subsidijos kurui ir CO2 emisijų grįžimas arčiau priešpandeminio laikotarpio režimo nuteikia ne taip optimistiškai.

Prašymas: ant Pasaulio gamtos fondo (angl. World Wide Fund for Nature, WWF) stendo Glazge paliktas raštelis su žodžiais: "Pasaulio lyderiams. Noriu, kad pasodintumėte daugiau medžių. Padarykite viską, ką galite." O. Scarffo / AFP nuotr.

Anglies mokestis

Likus tik kelioms dienoms iki Glazge tebevykstančios klimato konferencijos, JT Aplinkos programa (UNEP) paskelbė ataskaitą, kurioje sakoma, kad šalių pateikti vėliausi kovos su klimato pokyčiais planai – jeigu būtų įgyvendinti – leistų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį daug mažesniu mastu, nei reikėtų siekiant, kad pasaulio klimatas atšiltų ne daugiau kaip 1,5 °C. UNEP valstybių planus mažinti ŠESD išlakas pavadino silpnais ir iki šiol neįgyvendintais pažadais.

COP26 turėtų paskatinti iniciatyvą, kad išsivysčiusios šalys laipsniškai nutrauktų anglių naudojimą iki 2030 m. ES turėtų tapti šios koalicijos dalimi. Kita svarbi konferencijos iniciatyva – sutarti dėl galutinės iškastiniu kuru varomų variklių gamybos užbaigimo datos, kuri numatyta iki 2035 m. ES "Fit for 55" plane tai jau yra užfiksuota.

Paryžiuje tikslas buvo pasirašyti susitarimą, dabar tikslas – susitarti kaip pasiekti tą susitarimą.

Vienas iš COP26 tikslų – nustatyti taisykles vadinamajai išmetamųjų teršalų prekybos sistemai (angl. emission trading system), nustatant pasaulinę CO2 emisijų kainą. Taip būtų apmokestinamas teršalų išmetimas į aplinką, o iš to gautos lėšos skiriamos klimato kaitai mažinti. Apie tai kalbama Paryžiaus susitarimo 6-ajame straipsnyje, kuris numato šalių įsitraukimą mažinant šiltnamio dujų emisijas per savanorišką tarptautinį bendradarbiavimą ir tam skirtus mechanizmus.

Pasaulio lyderiams teks susitarti, ar vadinamieji CO2 mažinimo sertifikatai bus parduodami tarptautiniu mastu ir kokios bus jų taisyklės, kadangi kol kas skirtingose šalyse bendrų apibrėžtų taisyklių nėra. Kol viso to nebus – susitarimas bus "tik popierius, o ne realus CO2 mažinimas", neabejoja M.Bloss.

A.Froggatt akcentuoja, kad kol kas yra dideli CO2 mokesčių skirtumai. "Pavyzdžiui, ES kalbame apie 60 eurų už 1 t, Kinijoje, kuri šiemet pirmą kartą pristatė savo anglies rinką, kaina yra mažesnė nei 10 dolerių už 1 t, o globalus vidurkis yra apie 3 doleriai už 1 t", – išlakų apmokestinimo skaičiais dalijasi jis.

"Paryžiuje tikslas buvo pasirašyti susitarimą, dabar tikslas – susitarti kaip pasiekti tą susitarimą. JAV, Japonija, JK, ES reikšmingai pasižadėjo, bet ne visos didžiosios G20 šalys kaip Indija, Kinija, Australija, Rusija davė tokių ambicingų impulsų. Tai bus esminis testas, ar mes pamatysime keliamas ambicijas", – apie bendras COP26 nuotaikas konferencijos išvakarėse kalbėjo A.Froggatt.

Šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovėnijos JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos (angl. United Nations Framework Convention on Climate Change, UNFCCC) delegacijos vadovo pavaduotoja Jana Urh Lesjak nesiūlo koncentruotis į vieną žaidėją, pavyzdžiui, Kiniją. "Ji nėra pagrindinė kalbant apie Glazgo rezultatus, nes mes turime tiek daug skirtingų šalių su tiek daug skirtingų pasiūlymų ant stalo, kad, tikriausiai, geriausia turėti labai tylią diplomatiją, gerbiant skirtingus matavimus, kurie yra naudojami Kinijos ekonomikoje. Derybų procese jie neturi to pačio požiūrio apie nustatytas nacionalines įmokas", – realų ir kartu diplomatišką požiūrį pateikia ji.

Grįždama prie vadinamojo anglies mokesčio J.Urh Lesjak pabrėžia: svarbu kalbėtis su žmonėmis, aiškinti, kodėl tokios priemonės yra reikalingos, nes tokie ar panašūs nauji mokesčiai paprastam žmogui iš esmės reikš, kad jų neelektrinių automobilių išlaikymas veikiausiai pabrangs.

Žmogiškasis intelektas

ES pirmininkaujančios Slovėnijos atstovė žino, kad šiuo metu esminis klausimas tiek bloke, tiek visame pasaulyje – atsparumas klimato pokyčiams. Vasarą dalį Europos drebinę potvyniai tėra tik vienas iš pavyzdžių, kuo žmonijai realiai gresia klimato pokyčiai. Visame pasaulyje tokių klimato svyravimo pavyzdžių – apstu.

A.Froggatt priduria, kad išsivysčiusioms šalims investuoti į besivystančių ir pažeidžiamų valstybių prisitaikymo prie klimato kaitos priemones – būtina, galiausiai tai veda ir prie migracijos bangų.

2009 m. besivystančioms šalims buvo nutarta skirti 100 mlrd. dolerių kasmet, kurie būtų skirti klimato pokyčių padariniams švelninti. Pasak M.Bloss, šie tikslai vis dar nepasiekti.

Skaičiuojama, kad vienas į atsparumą klimato kaitai investuotas euras išsaugo penkis eurus ir padeda pasiekti geresnių aplinkosaugos rezultatų. Technologijos ir dirbtinis intelektas prisideda prie klimatą gelbėjančių priemonių, bet ekspertai sutinka, kad pasitikėjimas tik technologijomis – pavojingas, reikalingas ir visuotinis žmogiškasis intelektas.

A.Froggatt kaip pavyzdį pateikia gyvulinę agrokultūrą, kuri sudaro apie 15 proc. pasaulinių emisijų. Šias emisijas potencialiai sumažinti gali laboratorijoje užauginta mėsa, kuri jau yra reali galimybė, tačiau klausimas, ar vartotojas pasirinks tokią mėsą kaip alternatyvą įprastai, vien tam, kad prisidėtų švelninant klimato pokyčius.

Diskusijos tęsiasi

Pokyčiams reikia ne tik politinės valios, bet ir verslo bei investicijų. P.Tulkens tikina matąs aiškias tendencijas, kad verslas pasiruošęs investuoti, tačiau kartais jam trūksta apibrėžtumo iš politikų pusės. "Vyriausybės galėtų sudaryti geresnes sąlygas verslui judėti šia linkme", – priduria A.Froggatt.

Praktika rodo, kad investuotojams pritrūksta ne tik politinės valios, bet ir iš tiesų efektyvių projektų. "Mums reikia aiškios sistemos, kas yra žalia, o kas ne, kalbant apie finansavimą. Tam turime ES tvaraus finansavimo taksonomiją, apie kurią daug diskutuojama. Pavyzdžiui, vieni mano, kad atominė energetika ir dujos yra tvaru – aš taip nesakyčiau, nes absoliučiai neaišku, kur laikyti radioaktyviąsias atliekas. Tai yra didžiulė problema ir mes žinome, kad tai turi būti saugu kitam 1 mln. metų", – sako M.Bloss.

"Dujos turi labai intensyvų neigiamą poveikį klimato krizei ir kalbant ne tik apie emisijas, kai yra deginamos, bet ir skaičiuojant metano bei transporto emisijas. ES taksonomija gali pakeisti žaidimą, bet tai turi būti gerai atlikta", – priduria jis.

Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen neseniai pareiškė, kad ES privalo išlaikyti atomines ir dujų elektrines kaip stabilius energijos šaltinius, Bendrijai pereinant prie klimatui mažą poveikį darančios ekonomikos.

Ji tikina, kad greta atsinaujinančios energetikos elektrinių vis dar reikalingas stabilus šaltinis – branduolinis, o pereinamuoju laikotarpiu – ir gamtinės dujos. Branduolinės elektrinės anglies dvideginio į atmosferą beveik neišleidžia, o dujos, mažiausiai taršios rūšies iškastinis kuras, suteikia galimybę stabilizuoti energijos gamybą, kol vystomi alternatyvūs šaltiniai.

EK iki metų pabaigos privalo pasiūlyti vadinamąjį žaliąjį klasifikatorių (angl. green taxonomy) – aplinkai draugiškais laikomų energijos šaltinių sąrašą. Šis žingsnis atvertų prieigą gauti finansavimą pagal ES naująjį ekologinį planą ir suteiktų technologijoms konkurencinį pranašumą.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje atominės elektrinės pagamina 70 proc. šalyje suvartojamos elektros energijos, be to, daug jos eksportuojama. Dabar šalis ruošiasi atnaujinti atominių elektrinių statybą.

Vystantis krizei dėl sparčiai kylančių dujų kainų dešimt ES valstybių, su Prancūzija priešaky, spalio viduryje paskelbė pareiškimą, reikšdamos palaikymą branduolinei energetikai. Tačiau kitos šalys, tarp jų Vokietija, Austrija ir Liuksemburgas, tokiems siūlymams priešinasi ir atkreipia dėmesį į M.Bloss įvardytą problemą: neišspręstą radioaktyviųjų atliekų ilgalaikį saugojimą.

Spalį EK U.von der Leyen pavaduotojas Valdis Dombrovskis gynė branduolinę energetiką per ES finansų ministrų susitikimą, skatindamas pripažinti jos vaidmenį kaip mažai anglies junginių paskleidžiantį energijos šaltinį.

Belgijos seneliai – už draugišką klimatą anūkų ateičiai

Grupė belgų senelių susiruošė į 100 km žygį, kuris prieš pat COP26 juos vedė tiesiai į Glazgą. Jie rinkosi maršrutą, simbolizuojantį pramonės revoliucijos kilimą, atlikusį didelį vaidmenį Škotijos vystymosi procese.

Dvidešimt senelių spalio 24 d. susirinko Liuksemburgo aikštėje Briuselyje, o vėliau sėdo į traukinį, kurio kelionės tikslas buvo Londonas. Prieš pradėdami žygį į Glazgą jie vyko ir į Edinburgą.

Grupė, pavadinimu "Grootouders Voor Het Klimaat" (liet. "Seneliai už klimatą"), keliavo traukiniu ir pėsčiomis, nesinaudodami jokiomis kitomis transporto priemonėmis. "Galite pamatyti pramonės revoliucijos pradžią ir nesąmoningai čia prasidėjusią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos pradžią", – naujienų agentūrai "Belga" apie pasirinktą maršrutą pasakojo seneliu prisistatantis kelionių vadovas Lucas Debuyst.

"Išvykti iš Belgijos taip pat pasirinkome Liuksemburgo aikštę Briuselyje. Ne tik todėl, kad jis yra netoli Europos Parlamento, bet ir dėl to, kad čia stovi Johno Cockerillo statula – sunkiosios pramonės pradžios Europos žemyne simbolis", – pridūrė jis. Grupė taip pat planavo renginį prie Jameso Watto, garo variklio išradėjo, statulos.

"Kelionė iš Edinburgo palei Sąjungos kanalą ir Forto bei Klaido kanalus – abu datuojami pirmaisiais pramonės revoliucijos metais – nukelia mus į Glazgą", – grupės puslapyje rašė L.Debuyst.

"Būtent Glazgo universitete Jamesui Wattui (1736–1819) pavyko Thomaso Newcomeno variklį paversti modernia garo mašina, 1769 m. padidinus efektyvumą nuo 1 proc. iki 19 proc. Milžiniškas žingsnis. Iš dalies dėl to, kad netoliese esančiame Lankašyre gausu anglies ir geležies rūdos, industrializacija čia tikrai įsibėgėjo", – pasakoja jis.

Dar prieš išvykimą "Seneliai už klimatą" planavo Glazge surengti keletą susitikimų, įskaitant su organizacija "Jaunimas už klimatą", taip pat su federaline Belgijos klimato ministre Zakia Khattabi ir šalies delegacijos vadovu Peteriu Wittoecku.

„Kas būtų, jei Baltarusijoje būtų kilęs pilietinis karas ir per sieną, kuri, kaip paaiškėjo, yra kiaura, į mūsų šalį būtų plūstelėję 150 tūkst. pabėgėlių, jei su 4 tūkst. nesusitvarkome?“ – retoriškai klausia Š. Liekis.

„Mums gali nepatikti, kaip arabų valstybės elgiasi su moterimis, tačiau ar dėl to nustojame su jomis prekiauti?“ – į racionalų mąstymą apeliuoja profesorius.

Pasak jo, Lietuva savo kategoriškais diplomatiniais sprendimais pastūmėjo Baltarusiją į Rusijos glėbį, nors didžioji dalis baltarusių mums, lietuviams, nejaučia jokių sentimentų.

Kur link veda principais, bet ne strateginiu mąstymu paremta karinga Lietuvos politikų pozicija? Apie tai pokalbis su prof. Š. Liekiu „Kauno dienos“ studijoje.