Pjesės autorė Kristina Marija Kulinič neslepia, kad kūrinys paremtas asmenine patirtimi. Kai ji mokėsi mokykloje, apie disleksiją nebuvo kalbama, o jei mokiniui būdavo sunku skaityti ar rašyti, manyta, kad vaikas nepakankamai stengiasi.

„Geriausiu atveju esi truputį juokingas lėtapėdis, blogiausiu – nurašomas kaip tiesiog durnas ir nenormalus. Vaiko ir paauglio psichikos sveikatai tai labai kenkia. Daug vaikų užauga nežinodami, kas su jais negerai, ir neišmokę išnaudoti savo tikrojo potencialo“, – pasakoja kūrėja.

K. M. Kulinič įsitikinusi: disleksija atima įprastą gebėjimą skaityti, tačiau suteikia kitų talentų. Dalis žmonių geba greitai įsisavinti informaciją panaudodami vizualinę ir girdimąją atmintį, turi itin lakią vaizduotę, yra kūrybiški ir pastabūs detalėms. Remiantis Europos šalių tyrimais, skaitymo sutrikimai būdingi 7–10 proc. visuomenės. Disleksija – tai neurologinis ypatumas, nesiejamas su rega ir išliekantis visą gyvenimą. Ją turintiems asmenims yra labai nelengva atitikti reikalavimus tradicinėje mokymo aplinkoje.

„Noriu, kad kiekvienas paauglys, kad ir koks jis būtų, pamatytų save, draugus ir jaustųsi gerai“, – teigia K. M. Kulinič. Tuo tarpu pjesėje, be disleksijos, paliečiamos ir kitos paauglystėje svarbios temos – pirmoji meilė ir simpatijų trikampis, asmeninių pomėgių ir savojo AŠ paieškos, santykiai su tėvais ir mokytojais.

Spektaklį pagal K. M. Kulinič pjesę pastatęs teatras „No Shoes“ kuria tik jaunajai auditorijai, įprastą švietimą praturtindami neformaliuoju ugdymu, o jų spektakliai mokiniams įtraukti ir į kultūros paso sistemą. Po Lietuvos mokyklas jau sėkmingai keliauja režisierės, edukologės Ievos Jackevičiūtės ir dramaturgo, aktoriaus Raimondo Klezio jaunimo temas atliepiantis spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, režisieriaus Justino Tertelio spektaklis „Avinai“, mažuosius žavi pasirodymas „Upė“. Spektakliai tinkami rodyti bet kokioje, ne vien tik teatro, erdvėje.

„Pjesės kompaktiškumas, teksto lakoniškumas, specifinė jaunimo kalba ir analizuojamos problemos iškart leido pajusti, kad tai puikiai tinkama medžiaga paauglystės išgyvenimus patiriantiems jaunuoliams“, – K. M. Kulinič pjesės patrauklumą apibūdino režisierė I. Jackevičiūtė.

Be tarpusavio santykių, draugystės, pirmosios meilės patirčių, disleksiją turinčio jauno žmogaus temos, anot I. Jackevičiūtės, spektaklyje paliečiamos itin svarbios ir vis dar mažai analizuojamos skaitymo sunkumus patiriančių vaikų problemos. Nors spektaklis problemų nesprendžia, tačiau šiuolaikine teatro kalba atkreipia dėmesį į tarp mūsų esančius kitokius žmones ir parodo, kad su jais galime megzti artimus ryšius.

Kas? Spektaklis „Pasistengiau“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Kovo 5 d., 19 val.

15-20 proc. pasaulio žmonių yra neuroskirtingi. Daugiau nei 1 proc. yra autistiški, daugiau nei 4 proc. turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, net 30 proc. yra turėję nerimo sutrikimų. Turbūt jau kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje rasime vaiką, kuriam buvo diagnozuota neurologinė būklė, pavyzdžiui, autizmas, arba buvo nustatyti mokymosi sutrikimai, pavyzdžiui, disleksija. Šie vaikai išorėje atrodo kaip visi, jų iššūkiai nėra matomi, todėl mažiau visuomenės suprantami , o jų individualūs poreikiai dažnai ignoruojami.

„Autistiški, aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, disleksiją ar intelekto sutrikimą turintys vaikai dažnai patiria atskirtį, nes įprastos raidos bendraamžiams vaikams kurtas turinys jiems būna sunkiau suprantamas ar netinkamas: per aštrūs garsai, per greitas tempas, per sudėtingi tekstai. Kurdami programėlės „Burbulai“ turinį į tai atsižvelgėme: taisėme tekstus, mokėme įgarsinusius aktorius išlaikyti lėtesnį skaitymo tempą, su neuroskirtingais vaikais testavome ir atrinkome garsus“ – pasakojo B.Suisse, kurios autistiškas sūnus buvo vienas iš pirmųjų programėlės testuotojų.

draugiskiautizmui.lt nuotr. 

Programėlės „Mybe“, kurią išbandė daugiau nei 20 tūkst. šeimų, kūrėja Eglė Karmazienė pabrėžia siekusi, kad visi vaikai patys galėtų naudotis programėlės turiniu – valdymas būtų paprastas, paremtas vaizdine informacija, jeigu vaikas nemokėtų skaityti: „Esu labai dėkinga vaikų su negalia dienos centrams, kurie savo patarimais padėjo kurti  programėlę. Pamatėme, kokius svarbius momentus praleidžia turinio vaikams kūrėjai. Toliau bendradarbiausime su ugdymo įstaigomis ir atsižvelgsime į jų pasiūlymus tiek naudojimo, tiek turinio, kurį pildysime kas mėnesį, klausimais.“

Programėlei garsus atrinkinėjusi psichologė, muzikos terapeutė Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė pabrėžia, kad neuroskirtingų vaikų sensorika yra ypatinga ir vieni garsai gali labai erzinti, o kiti, kad ir labai neįprasti, labai patikti: „Burbuluose“ rasite ne tik įvairių garsų, kurie padeda nurimti, bet ir garsų, kurie padeda susikaupti - laikrodžio tiksėjimą, siurblio burzgimą, viryklės ūžimą. Neuroskirtingus vaikus tokie garsai dažnai traukia, nes padeda jiems nusiraminti ir susikaupti.“

draugiskiautizmui.lt nuotr. 

Programėlė tinkama naudoti ne tik šeimoje, bet ir ugdymo įstaigoje. Vilniaus m. kompleksinių paslaugų centro „Šeimos slėnis“ socialinė darbuotoja Lina Butvidienė pasakoja, kad „Burbulų“ naudojimas jiems padeda kasdienėse dienos centro grupės veiklose: „Kai su vaikais grįžtame po išvykos, šiek tiek pavargę ar išsiblaškę, 10 minučių pagulime ir paklausome įrašų nusiraminimui. Autistiškam vaikui ar vaikui su intelekto sutrikimu, kaip turbūt ir bet kuriam, juk nepasakysi „Nurimk“, tai neveiks. O štai susitelkimas į ramų balsą, lengvai suprantamas tekstas kaip kvėpuoti dažnai padeda.“

Vaikas, pamėgęs įrašus, dažnai nori jų klausytis ir namų aplinkoje. „Laikas šeimoje kartu su neuroskirtingu vaiku gali būti tiek įkvepiantis, tiek keliantis iššūkių – kaip lietus ir vaivorykštė kartu danguje. Ir kartais idėjų užimtumui bei būdų nusiraminimui tikrai pritrūksta. „Burbulų“ programėlės naudojimas nereiškia, kad vaiką tik paliekame vieną su įrenginiu. Pavyzdžiui, aš mėgstu kartu su autistišku sūnumi atsigulti namie ant grindų ir klausytis įrašų ramybei, o kai keliaujame automobiliu, visa šeima klausomės lietuviškų pasakų įrašų. Tai tarsi vaiko saugumo uostas nerimo jūroje – ar mokykloje, ar namuose,“ – sakė B. Suisse.

Programėlę galima nemokamai atsisiųsti tiek „Apple“ (App Store), tiek ‚Android“ (Google Play) įrenginiams ir savaitę naudoti visą joje esantį turinį. Lietuvos ugdymo įstaigas šis produktas pasieks iki metų pabaigos ir bus suteikta galimybė jį naudoti nemokamai neribotą laiką.

Disleksija – vienam iš dešimties

Remiantis Europos šalių tyrimais, skaitymo sutrikimai būdingi 7–10 proc. visuomenės. Disleksija – tai neurologinis sutrikimas, nesiejamas su rega ir išliekantis visą gyvenimą. Šį sutrikimą turintiems žmonėms atitikti reikalavimus tradicinėje mokymo aplinkoje tampa iššūkiu.

„Paauglystėje mane kankino klausimas, kas yra normalu, o kas – ne“, – dalijasi pjesės autorė Kristina Marija Kulinič. Tuomet, kai ji dar mokėsi mokykloje, apie disleksiją nebuvo kalbama, o jei mokiniui sunku skaityti ar rašyti, manyta, kad vaikas nepakankamai stengiasi. „Geriausiu atveju esi truputį juokingas lėtapėdis, blogiausiu – nurašomas kaip tiesiog kvailas ir nenormalus. Vaiko ir paauglio psichikos sveikatai tai, akivaizdu, labai kenkia. Daug vaikų užauga nežinodami, kas su jais negerai, ir neišmokę išnaudoti savo tikrojo potencialo“, – pasakoja kūrėja ir aiškina, kodėl sudomino būtent ši tema.

Nors disleksija atima įprastą gebėjimą skaityti, tačiau suteikia kitų talentų, sako menininkė. Pvz., tokie žmonės geba greitai įsisavinti informaciją klausymo ar vizualiuoju būdu, turi itin lakią vaizduotę, yra kūrybingi ir pastabūs detalėms.

„Noriu, kad kiekvienas paauglys pamatytų save, draugus ir pasijustų gerai, kad ir koks būtų“, – teigia K. M. Kulinič. Pjesėje greta disleksijos temos paliečiami ir paauglystės išgyvenimai – pirmoji meilė ir simpatijų trikampis, tikrųjų pomėgių ir tikrojo aš paieškos, santykiai su tėvais ir mokytojais.

Sieja: naujasis teatro „No Shoes“ spektaklis „Pasistengiau“ šiuolaikine scenos menų kalba atkreipia dėmesį į greta mūsų esančius žmones ir parodo, kad su jais galime megzti artimus ryšius. / G. Žaltauskaitės nuotr.

Netradicinis ugdymas

Po Lietuvos mokyklas jau sėkmingai keliauja režisierės, edukologės Ievos Jackevičiūtės ir dramaturgo, aktoriaus R. Klezio jaunimo temas atliepiantis spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, mažuosius žavi pasirodymas „Upė“ ir kiti. Pasak „No Shoes“ įkūrėjų, teatras kuria išskirtinai tik jaunajai auditorijai, įprastą švietimą papildydamas neformaliuoju ugdymu.

„Kuriame taip, kad spektakliai būtų nesunkiai išvežami ir tinkami parodyti bet kokioje ne teatro erdvėje. Teatro repertuare iki šiol buvo spektakliai tik ikimokyklinio ir gimnazinio amžiaus vaikams ir jaunuoliams, tad norėjome papildyti repertuarą 5–8 klasių mokiniams skirtu spektakliu. Ieškodama medžiagos suklusau išgirdusi K. M. Kulinič parašytos pjesės „Pasistengiau“ skaitymus. Pjesės kompaktiškumas, teksto lakoniškumas, specifinė jaunimo kalba ir analizuojamos problemos iškart leido pajusti, kad tai tinkama medžiaga paauglystės išgyvenimų patiriantiems jaunuoliams“, – spektaklio „Pasistengiau“ idėja dalijasi režisierė I. Jackevičiūtė.

Be tarpusavio santykių, draugystės, pirmosios meilės patirčių atsirandanti specifinio išskirtinumo – disleksiją turinčio jauno žmogaus tema – leidžia per meną paliesti itin svarbias ir vis dar mažai analizuojamas skaitymo sunkumų patiriančių vaikų problemas. Nors spektaklis problemų nesprendžia, tačiau šiuolaikine teatro kalba atkreipia dėmesį į greta mūsų esančius įvairiausius žmones ir parodo, kad su jais galime megzti artimus ryšius.

Kūrėjai džiaugiasi, kad disleksijos temai skiriama vis daugiau dėmesio, o ją diagnozavus suteikiamos sąlygos visavertiškai mokytis ir atrasti savo išskirtinumą. Jurgita Bertulytė-Skominienė atkreipia dėmesį, kad itin svarbu anksti pritaikyti mokymą. „Specifiniai sutrikimai sukelia rimtų sunkumų visame mokymo procese. Vaikai patiria ilgalaikių psichologinių ir akademinių nesėkmių, o tai trukdo maksimaliai išnaudoti jų turimus gebėjimus. Ankstyvoji diagnostika, kompleksinė pagalba, įvairių pagalbinių-kompensacinių priemonių naudojimas pamokose gali ne tik padėti išvengti skaudžių padarinių ateityje, bet ir palengvinti patiriamus mokymosi sunkumus jau dabar“, – teigia mokymų ypatumo centro „Labirintas“ plėtros vadovė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia apie naują metodiką, skirtą skaitymo sutrikimą turintiems moksleiviams. Šią metodiką šiuo metu jau išbando keletas šalies mokyklų. Pasaulyje – būrys žinomų asmenybių, kurioms disleksija nesutrukdė siekti svajonių. Tai režisierius Stevenas Spielbergas, verslo magnatas ir išradėjas Steve’as Jobsas, pasakų autorius Hansas Christianas Andersenas, aktoriai Orlando Bloomas, Arnoldas Schwarzeneggeris, Keira Knightley, pripažinti genijai Albertas Einsteinas, Leonardo da Vinci ir kiti.

G. Žaltauskaitės nuotr.

Prasminga bendrystė

Spektaklis „Pasistengiau“ sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos audiosensorine biblioteka. Ši biblioteka garsina knygas ir knygų pasaulį atveria skaitytojams, kurie neturi galimybės skaityti įprastu būdu dėl disleksijos, silpnos regos ar kitų negalių ar būklių. Lietuvos audiosensorinės bibliotekos įkurta ir administruojama virtualioji biblioteka ELVIS prieinama tiek virtualiai elvislab.lt, tiek ir daugelyje šalies bibliotekų.

„Atrodo, paradoksalu, kad bibliotekų erdvėse, tarp knygų, rodomas spektaklis, kalbantis apie disleksiją“, – sako Ramunė Balčikonienė, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos komunikacijos vadovė. Ji ragina naudotis bibliotekomis, nes čia išties laukiamas kiekvienas: „Mokomės atrasti kiekvienam tinkamą bendravimo būdą ar veiklos formą. Kviečiame užsukti į bibliotekas ir tapti mūsų mokytojais“, – teigia iniciatyvos „Biblioteka visiems“ koordinatorė.

Iniciatyva „Biblioteka visiems“ siekiama plačiau atverti duris įvairių poreikių turintiems lankytojams ir skatina priimti vieniems kitus, nepaisant mūsų skirtumų ir įvairumo. Bendradarbiavimas su režisiere I. Jackevičiūte ir teatru „No Shoes“ iniciatyvai suteikia naujų spalvų: spektaklis „Pasistengiau“ žiūrovus pasiekia pirmiausia būtent bibliotekų padaliniuose ir bendradarbiaujančiose mokyklose Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje ir Vilniuje. Teatro pasirodyme paliečiamą disleksijos temą po spektaklio vykstančioje diskusijoje plačiau pristatys bibliotekų atstovai.

Spektaklio „Pasistengiau“ išankstinės peržiūros jau įvyko, o po gruodį Vilniuje vyksiančios premjeros jis tęs savo keliones po mokyklas per programą „Kultūros pasas“.

Spektaklyje  aktoriai K. M. Kulinič, Raimondas Klezys ir Andrius Mockus, muziką kūrė Matas Saladžius, vizualizacijų autorė Akvilė Gelažiūtė, dailininkė Indrė Pačėsaitė. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

– Disleksija. Kas tai yra ir kaip pasireiškia?

– Šį sutrikimą galima apibūdinti iš įvairių pusių. Žvelgiant iš švietimo sistemos pusės – mažesni skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pasiekimai jo amžiaus grupėje, bet vaikas turi aukštą arba vidutinį intelektą ir nepriklauso  nuo socialinių veiksnių. Iš neuromokslinės pusės – pakitimas smegenyse, kur informacija vaikšto kitaip nei neurotipinio žmogaus. Žiūrint iš emocinės pusės – vaikui mokykloje nesiseka skaityti, rašyti – jis jaučiasi neįvertintas, nuvertintas ir patiria didelį emocinį nerimą. Kai pirmokui ar antrokui duodama tekstinė informacija ir jis nesupranta teksto: jam raidės, eilutės gali skraidyti, šokinėti. Kartais būna taip, kad vaikas gali perskaityti tekstą, bet visiška jo nesuvokia. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek žmonių turi tokius sutrikimus?

– Lietuvoje tokios statistikos nėra. Pasaulyje, sakoma, yra apie 10 proc. tokių žmonių. Didžioji Britanija teigia, kad šį sutrikimą turi iki 20 proc. žmonių. 

– Kaip tėveliai gali pastebėti, kad jų vaikas turi šį sutrikimą?

– Vienas iš pagrindinių požymių – vaikas nenori imti knygos į rankas: nenori skaityti, žiūrėti ir pan. Jei 5-6 metų vaikas raides painioja, jos keičiasi vietomis – galima tikėtis, kad tai yra sutrikimas. Galima pradėti žiūrėti į tą pusę: gal yra kitų požymių ir pan. 

– Ką tuomet daryti tėveliams? Kur kreiptis? 

– Dėl 5–6 m. vaikų nėra kur kreiptis. Galima kreiptis individualiai į spec. pedagogus, logopedus, kurie padėtų lavinti sutrikusias funkcijas, pamatinius gebėjimus. Dažniausiai problema atsiranda tada, kai vaikas patenka į pirmą klasę. Tuomet pedagogai pamato spragas, (ne)gebėjimus. Ir antros klasė pradžioje dažniausiai siunčia į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT). Tik tada švietimo sistema pradeda kitaip su tuo PPT įvertintu vaiku dirbti, skirti kitokias užduotėles, palengvinimus ir pan.

– Kaip tuomet vaikas mokosi, jei skaityti – sunku? Kaip toliau yra dirbama?

– Mūsų tikslas, kad kuo daugiau informacijos duotų ne rašytiniu, bet žodiniu būdu arba vizualiai – per filmus, paveikslėlius ir pan. Galima įsivaizduoti: atėjus į pirmą–antrą klasę duoda skaityti knygą ir raidės „skraido“: kiekvieną kartą ta raidė gali atsistoti iš pirmos į antrą, trečią vietas. Ir kiekvieną kartą reikia tą tekstą „atkoduoti“. Smegenys negali apdoroti informacijos.

– Ar Lietuvos švietimo sistema gali prisitaikyti, kad informacija būtų pateikiama arba ją matant, arba ją klausant?

– Nereikia norėti iš švietimo sistemos, kad viskas pasikeis per vieną dieną. Ji šiuo metu keičiasi, yra priimami įstatymai. Jau yra palengvinimai egzaminų metu ir aštuntoje, ir dvyliktoje klasėje. Yra ruošiamos rekomendacijos, kaip šitą vaiką vertinti ir kaip su juo dirbti. Mokytojai individualiai irgi tai daro žinodami iš savęs, mokslų, įsigilinę į užsienio praktikas.

– Ar su šiuo sutrikimu galima tvarkytis taip, kad vėliau būtų įmanoma skaityti?

–  Dar kartą pabrėšiu: sutrikimas yra visam gyvenimui. Jis išlieka iki mirties. Bet kiekvieną sutrikimą galima lavinti. Suaugęs gali turėti šį sutrikimą ir galime matyti, kaip jis skaito tekstą, netgi sudėtingus žodžius. Bet pradžioje, vaikystėje, mūsų smegenys labiau padeda. Todėl rekomenduojama kuo anksčiau diagnozuoti ir kuo anksčiau pradėti lavinti. Ketvirtoje–penktoje klasėje rekomenduojama pradėti kompensacines priemones – kad lengviau tą tekstą įsiminti arba suprasti. Tada jau įvedamos informacinės technologijos, specialios liniuotės ir pan.

Turėjo išsiaiškinti pati

Kad alytiškės Gitos Mickevičiūtės sūnui – disleksija, ji turėjo išsiaiškinti pati. Pradinių klasių mokytojai neatrodė problema, kad vaikas neskaito (protingas vaikas, viskas gerai su juo). „Aš nelabai suvokiau, kodėl jis negali antrą kartą perskaityti to pačio žodžio, kurį ką tik perskaitė. Paprasto „mama“ neišeidavo išskiemenuoti“, – pasakoja Gita.

Jos teigimu, buvo labai sunku – ir supykdavo ant sūnaus, ir į neviltį ne kartą puolė. Matė, kad vaikas protingas, tad buvo dar labiau nesuprantama, kodėl jis neskaito. Mokytoja patarė tiesiog daugiau namie skaityti. Progresas buvo labai lėtas. Niekas nepadėjo. Atsirado psichologinių problemų – kai reikėjo eiti į mokyklą, vaikas būdavo įsitempęs, pradėjo kasytis, skųsdavosi, kad skauda galvą, pykina.

Mama pati nusprendė kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (toliau – PPT), kad įvertintų – gal yra koks nors sutrikimas. Jos nuojauta pasitvirtino: sūnui buvo nustatytas skaitymo sutrikimas. Berniuko intelektas aukštas, jis tiesiog negali skaityti ir rašyti taip kaip visi: tekstas susilieja, raidės šokinėja.

Tuomet Gitai palengvėjo – suprato, kad sūnaus neskaitymas turi priežastį. Tačiau mokykloje bėdos tuo nesibaigė – pradinių klasių mokytoja nepaisė PPT išvadų, pavyzdžiui, liepdavo skaityti atsistojus prieš klasę. Pasak Gitos, kai sūnus ramus, susikaupęs lėtai paskaito, o kai pastato prieš klasę, jam tai didžiulis stresas, tuomet jau nieko nepavyksta. Buvo ir patyčių. Juolab, kad mokytoja nevengdavo prieš visą klasę pabrėžti vaiko sutrikimo.

Kai mokytojos paprašydavo taip nedaryti, ji pykdavo: aš jau 20 metų mokau vaikus, žinau, kaip daryti. „Atrodytų, kad čia kažko ypatingo reikalauju, prašiau tik to, kas parašyta PPT rekomendacijose“, – apgailestauja G. Mickevičienė. Ji pasakoja, kad labai daug dirbo su vaiku (jam perskaityti užduotį trunka 6 kartus ilgiau nei kitiems), dėl to buvo labai apmaudu, kai nesulaukė mokytojos palaikymo. Mokykla buvo tapusi kančia – sūnus nepasitikėjo savimi, nenorėjo nieko daryti.

Gitos sūnus jau 6-oje klasėje, situacija yra pasikeitusi – berniukui išsigelbėjimu tapo nuotolinis mokymas. Jis drąsiau atsakinėjo žodžiu, sustiprėjo motyvacija ir savivertė. Dabar berniukas mokosi labai gerai, tačiau kai kurių dalykų tiesiog negali padaryti. Pavyzdžiui, jam daug sunkiau suprasti užduotis, ypač jei jos parašytos smulkiu šriftu. Disleksiją turintiems vaikams labai sudėtinga raštu atsakyti į atvirus testo klausimus – net ir žinodami teisingą atsakymą jo nesugeba suformuluoti. Pasak G. Mickevičienės, jiems turėtų būti sudaryta galimybė daugiau atsakinėti žodžiu, skirta daugiau laiko užduotims atlikti. 

Gita nuolat kalbasi su mokytojais, aiškina apie sūnaus mokymosi specifiką, tačiau supratimo sulaukia ne visada. Pavyzdžiui, disleksiški vaikai negali užsirašinėti ir klausytis vienu metu. Būtų puikus sprendimas pamoką įsirašyti, tačiau dauguma mokytojų nesutinka.

Klasėje yra po du disleksiją turinčius vaikus, bet jie yra negirdimi, nematomi, pagalba nėra teikiama.

Pasak moters, tokios nesėkmės ir supratimas, kad tu negali mokytis taip kaip bendraamžiai, vaiką gali labai neigiamai paveikti. „Ir tai paskui turi liūdnas pasekmes jų gyvenimams, jų karjeroms ir taip toliau. Tai pirmiausia yra dėl to, kad jų pasitikėjimas savimi žemas. Jie tiesiog nieko nedaro, nes laiko save nevykėliais“, – apgailestauja G. Mickevičienė.

Deja, pasak mamos, regionuose ši tema yra tabu. Apie ją mažai kalbama, jei galima paslėpti, slepiama. Vilniuje kuriasi pagalbos centrai, mokyklos, bet regionuose – tyla. „Klasėje yra po du disleksiją turinčius vaikus, bet jie yra negirdimi, nematomi, pagalba nėra teikiama“, – sako moteris.

Įkūrė savo mokyklą

Inga Bajalytė-Petkuvienė turi disleksiją, šis sutrikimas diagnozuotas ir dviem jos vaikams. Matydama, kiek sunkumų tokiems žmonėms reikia įveikti įprastoje ugdymo įstaigoje, ji įkūrė savą – disleksijai draugišką mokyklą. Moteris pasakoja pasiekianti įspūdingų rezultatų, kai dirbdama su disleksiją turinčiais vaikais parenka tinkamus metodus. O vaikai, kurie ateina susigūžę, įsitempę ir nusiteikę priešiškai, staiga atsiveria, patiki savimi. I. Bajalytė-Petkuvienė sako pastebinti, kad didžiajai daliai disleksiją turinčių vaikų būdingas nepasitikėjimas savimi. Jie nenori eiti mokyklą, nekenčia savęs ir aplinkinių, užsidaro. „Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas nesiklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis“, – sako mokyklos įkūrėja. Ji sako matanti nemažai vaikų, turinčių antsvorį, nes jie „užvalginėja“ stresą.

Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas nesiklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis.

„Yra tendencija romantizuoti disleksiją. Štai žiūrėkite, va šitas iškilus žmogus turi disleksiją ir kiek pasiekė. O kiek yra tų, kurių mes nepagavome, kurie nusižudė, kurie turi nelaimingas šeimas, nes įsivaizduokite, kokį tu gali surasti gyvenimo partnerį, jeigu tu taip smarkiai nepasitiki savimi, jeigu tu abejoji kiekvienu savo sprendimu, jeigu tau atrodo, kad esi kvailys. Ir čia yra dėl to, kad sistema tavęs kažkada nepalaikė“, – pasakoja Inga.

Jos teigimu, disleksija neturi nieko bendro su intelekto sutrikimu ir šie žmonės aiškiai suvokia, kad jiems nesiseka. Pasak Ingos, jeigu tie vaikai sulauktų pagalbos dar priešmokyklinėse klasėse, tuomet jau pasiekę mokyklą jie turėtų susiformavusį mechanizmą, kaip reikia mokytis, o jei dar kas nors padėtų pradinėse klasėse, jie puikiausiai išliptų iš duobės. „Nežinau, ar tai yra duobė. Iš principo tai yra tiesiog buvimas kitokiu ir gebėjimas mąstyti kitaip. Duobėje jie atsiduria dėl nepagalbos“, – patirtimi dalijasi I. Bajalytė-Petkuvienė.

Inga sako dažnai girdi stebintis, kodėl dabar tų vaikų tiek atsirado, juk anksčiau nebuvo. Taip sakančius ji kviečia pagalvoti, kiek vaikų išveždavo į internatą, kiek iš jų buvo laikomi nemokytinais.

E. Sinkevičiaus nuotr.

Neaišku, kaip dirbti su tokiais vaikais

„Disleksijos centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra pagalbos tokiems žmonėms sistemos, pradedant nuo sutrikimo reglamentavimo ir vaiko specialiųjų poreikių nustatymo. Pasak J. Pocienės, PPT išvados dažnai yra labai formalios, mokyklai jos nepadeda suprasti, kokios pagalbos vaikui reikia. Gavę neaiškias PPT išvadas, tėvai kreipiasi į „Disleksijos centrą“, neša į mokyklą jo išvadas, kuriose nurodyta ne tik diagnozė, bet ir žingsniai, ką reikia daryti. Jeigu specialistai nori vaikui padėti, jie tomis rekomendacijomis vadovaujasi. Bet čia jau geranoriškumo klausimas, nes jos nėra privalomos.

J. Pocienės manymu, turėtų būti parengtas algoritmas, kaip mokyklai elgtis, jei vaikas turi disleksiją, nes dabar labai trūksta ir žinių, ir noro pagelbėti tokiems vaikams.

Tokios pozicijos laikosi ir ŠMSM. Komentare bendra.lt rašoma: „Svarbu pastebėti, kad švietimo sistemoje mokytojas turi gebėti keisti ugdymo procesą ir parinkti ugdymo priemones taip, kad galėtų sėkmingai ugdyti mokinių įgūdžius. Mokytojas turi žinoti, kokius metodus taikyti konkrečiam vaikui. Būtent todėl ministerija siekia, kad pedagoginės psichologinės tarnybos, atlikdamos visuminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą, pateiktų ne tik sutrikimo pavadinimą. Svarbiau išvadoje pateikti rekomendacijas dėl darbo pamokoje, pagalbos, specialiųjų mokymosi priemonių taikymo, nes mokytojui aktualu žinoti, kaip jis gali padėti vaikui mokytis.“

I. Bajalytės-Petkuvienės teigimu, šiuo metu taip nėra. PPT išvadose sutrikimas aprašomas labai paviršutiniškai, buhalteriškai. Tarkim, nurodoma, kad vaikui reikia duoti daugiau laiko ir pan. „Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas“, – stebisi moteris. Dėl to, jos manymu, mokytojai nežino, kaip dirbti su disleksiškais vaikais.

Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas.

Nėra pagalbos sistemos

Pasak mokyklos „D&D School“ įkūrėjos, labai trūksta sisteminio požiūrio: „Jei vaikas nueis vieną kartą pas logopedą, o mokytojas darys tai, ką darė iki šiol, tai tikrai nebus tie vaikai laimingi. Tie patys specialieji pedagogai turi dirbti ne už uždarų durų kažkur su kažkuo, bet būti klasėje, matyti, ką vaikas daro per pamoką, ar jam sunku susikaupti. Turi būti sukurta sistema.“ Jos teigimu, kuriant pagalbos jam sistemą turi dalyvauti ir patys vaikai, pasakyti ką jie gali daryti, ko ne. Turi būti nuolat stebima, kas padeda, o kas ne.

J. Pocienė taip pat įsitikinusi, jog švietimo pagalbos specialistai turi dirbti su mokytojais, kad jie žinotų, kaip pritaikyti medžiagą, padėti parinkti jiems mokymosi principus ir metodus. Tačiau dažniausiai tai nevyksta.

„Dievo dovana yra tos mokyklos, kurios turi specialistus, kurie stengiasi ir kuriems rūpi. Nes yra, kurie dirba labai formaliai“, – pasakoja moteris. Jos kantrybė trūko tuomet, kai pamatė, jog disleksiją turinčiai dukrai skiriamos užduotys, kurių ji negali įveikti. Tada kreipėsi į mokyklos švietimo pagalbos specialistus ir sulaukė pastabos, kad jie neprivalo visko žinoti. „O kas turi žinoti?“ – stebisi Jurgita. Moteris sako vedanti mokymus apie disleksiją ir šiai mokyklai suteikė daug informacijos – reikia tik norėti ją panaudoti.

Tačiau, jos teigimu, yra ir kita pusė – kartais mokytojai nenori atsižvelgti į švietimo pagalbos specialistų pastabas. Ji pati dirba mokykloje ir sako matanti, kaip vaikai atneša iš lietuvių kalbos pamokos lapukus, kuriuose jie turi įrašyti praleistas raides. „Mažas lapukas ir ten tokiom blusom užrašyta šešto arba penkto šrifto dydžiu. Tai vaikams, kurie vos skaito! Aš kai pamačiau, netekau amo“, – stebisi J. Pocienė. Ji sako perrašiusi tą tekstą normaliai ir tada vaikai užduotį atliko. Kai pakalbėjo su mokytoja, ši įsižeidė.

„Ir šitoj vietoj čia ir įvyksta tas didysis konfliktas, nes dalis mokytojų nenori suprasti. Kartais tie specialistai, kurie domisi, dar turi praeiti kryžiaus kelius, kol atveda iki mokytojų tas savo mintis. Tai užburtas yra plius toksai“, – sako „Disleksijos centro“ vadovė. 

I. Bajalytė-Petkuvienė sako suprantanti ir mokytojus: „Kai ateini klasę, kur sėdi 30 vaikų, tu gali būti labai protingas, labai gabus, bet kaip tą laiką paskirstyti ir suteikti vaikui reikalingą dėmesį? Kaip mokytojui pasiekti savo profesinių tikslų ir kaip padėti tiems vaikams, kurie negali mokytis taip, kaip mes norime?“

„Visa sistema kažkur šlubuoja“, – mano J. Pocienė.

E. Sinkevičiaus nuotr.

Ar reikia įteisinti disgrafijos terminą?

Ji įsitikinusi – didinant supratimą apie šį sutrikimą būtina įteisinti disleksijos (taip pat ir disgrafijos, diskalkulijos) terminą, kitaip situacija nesikeis. Dabar PPT dokumentuose nurodomas „Skaitymo sutrikimas“.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) teigimu, nuo 2011 m., pasikeitus Švietimo įstatymui, sąvoka „disleksija“ nebevartojama. „Šio sutrikimo apibrėžtis nepradingo, tačiau tarptautinė sąvoka „disleksija“, kuri ir toliau yra naudojama Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje, mūsų, Lietuvos, švietimo sistemoje buvo pakeista į Lietuvos mokslininkų pasiūlytą švietimo srities sąvoką – „skaitymo sutrikimai“. Mokytojui ir logopedams, specialiesiems pedagogams tai iš karto leidžia identifikuoti pagalbos sritis, kad mokinys patirtų mažiau mokymosi sunkumų“ – rašoma ŠMSM atsakyme bendra.lt.

Pasak J. Pocienės, disleksija apima daugiau negu vien tik rašymo ir skaitymo sutrikimą. Šie vaikai dažniausiai turi erdvės suvokimo problemų, dėl to jiems sunku atlikti kai kurias užduotis kūno kultūros, technologijų pamokose. „Jų koordinacija yra sudėtingesnė ir tą reikia labai lavinti, bet kai mokytojas nežino, tai tiesiog gali padaryti daug bėdos“, – sako moteris. Su tuo susidūrė ir jos dukra – mergaitei pagauti kamuolį yra labai sudėtinga, tad nuolat gaudavo į galvą. Dabar bijo kamuolio ir vengia žaisti žaidimus su juo.

Ingos vaikams disleksija buvo nustatyta Austrijoje. Jie gavo 20 lapų detalių išvadų (Lietuvoje – 2 lapai). Be to, vertinime dalyvavo ir kineziterapeutas (Lietuvoje vertina psichologas, specialusis pedagogas ir logopedas). Moters teigimu, ji ir savo mokykloje dieną pradeda nuo kamuoliukų žaidimo (taip lavinama koordinacija), o vietoj kūno kultūros vyksta kineziterapija. „Aš ir tėvams, kurie klausia, kaip padėti vaikui, sakau, kad pasamdytų gerą kineziterapeutą. Išlyginkime žmogų fiziškai, kad abidvi pusės turėtų balansą, o tada pradėsim skaityti. PPT jiems to niekada nepasakys“, – pastebi mokyklos įkūrėja.

Ji pastebi, kad apskritai dabartinėje švietimo sistemoje didelė dalis ugdymo naštos perkeliama ant tėvų. „Sakome: štai, žiūrėkite, jūsų vaikui reikia pagalbos, darykite ką nors. Taip, yra tėvų, kurie gali samdyti kažkokius mokytojus, privačius specialistus, bet nepamirškim, kad yra tokių, kurie negali to daryti, kurie galbūt nesupranta, ką reikia daryti“, – stebisi moteris. Ji atkreipia dėmesį, kad disleksija dažniausiai yra paveldima, tai kaip tėvai, kuriems patiems buvo labai sunku mokytis, gali padėti savo vaikui?

Kita vertus, labai dažnai tokios pamokos sukelia daug streso ir baigiasi pykčiais, kai vaikas 100 kartų neperskaito žodžio.

Deja, šiuo metu situacija tokia, kad tėvams dar reikia patiems kovoti. G. Mickevičienė sako, kad norėdama sulaukti pagalbos ji ir dabar aš mokytojams turi pateikti informaciją, kaip ir ką daryti. Kai kurių mokytojų net nepasiekia informacija, kad vaikas turi tokį sutrikimą.

Numatyta daugiau pagalbos

ŠMSM planuose numatyta didesnė pagalba mokykloms, ugdančioms vaikus, turinčius skaitymo ar kitą mokymosi sutrikimą. Nuo 2023 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Lietuvos įtraukties švietime centras, kuris veiks kaip ekspertinė įstaiga, išbandys ir siūlys įtraukiojo ugdymo inovacijas, teiks metodinę pagalbą mokykloms. Centras palaipsniui plės švietimo pagalbos sritis. 2023 m. numatyta, kad centras koncentruosis į pagalbos plėtrą mokiniams, turintiems mokymosi sutrikimų, taip pat ir į skaitymo sutrikimą.

Taip pat šiuo metu vykdoma regioninių specialiojo ugdymo centrų atranka. Numatoma įsteigti iki 10-ies tokių centrų visoje Lietuvoje. Regioninio centro tikslas – skatinti įtraukųjį ugdymą regione padedant mokyklų bendruomenėms praktikoje taikyti įtraukties švietime principą, skleisti įtraukiojo ugdymo inovacijas regiono mokyklose. Regioninių centrų specialistai dirbs ne tik pačiuose centruose, jie vyks ir į konsultacijų prašančias mokyklas. Numatoma, kad visi centrai teiks pagalbą dėl mokymosi sutrikimų. Planuojama, kad centrai savo veiklą pradės 2023 m. rugsėjo 1 d.

E. Sinkevičiaus nuotr.

Kaip padėti vaikui?

Inga sako, kad pokyčius reikia pradėti nuo požiūrio kaitos pačioje ministerijoje. „Dabar kalbantis su ministerija tenka išgirsti, kad tie, kurie neskaito, sulaukia pagalbos – pavyzdžiui, turi skaitovus per egzaminą. Aš ir klausiu – tai pasakykite, kiek jie turėjo tų skaitovų nuo pirmos klasės? Ir kodėl negalima padaryti taip, kad vaikas pats galėtų perskaityti?“ Jos teigimu, tuomet dar atkreipiamas dėmesys, kad kai kurios klaidos nėra skaičiuojamos. „O kaip tai gyvenime žmogui padės? Ar jis išmoks? Ar ne geriau ruošti žmogų gyvenimui?“ – moteris įsitikinusi, kad svarbu sukurti pagalbos, o ne nuolaidų ir išimčių sistemą.

Taip pat, jos teigimu, reikia tinkamai paruošti pedagogus, nes pakeisti žmogaus požiūrį, kuris mokykloje N metų sukasi tame pačiame rituale, labai sudėtinga. „Deja, mūsų universitetai šiuo metu yra visi tokiam teoriniam lygmeny. O tu ateini į klasę ir ką daryti? Niekas nežino. Kiekvienas atvejis yra unikalus“, – svarsto I. Bajalytė-Petkuvienė. Jos teigimu, disleksija turi penkis sunkumo lygmenis. Norint padėti tiems, kurie turi sunkiausią formą, reikės įdėti daug darbo ir išmonės. Ir laiko reikės kur kas daugiau.

Jos teigimu, mokytojai turi suprasti, kad jeigu negali išmokyti vaiko taip, kaip pats nori, turi mokyti jį taip, kaip jis mokosi. Kai kurie vaikai puikiai skaičiuoja atmintinai, bet jie nekenčia rašyti. Toks vaikas Lietuvoje išlaikyti egzamino negali, nes neužrašys sprendimo. Ką daryti? „Žinodami šitą sistemą, mes turime susitarimą su jais, kad pamokos metu turi užrašyti du sprendimus. Visus kitus uždavinius gali spręsti atmintinai“, – sako mokyklos įkūrėja.

Kitas dalykas, ko mokyklos bijo – leisti rašyti kompiuteriu. Jeigu vaikas turi disleksiją, jo kitoks erdvinis mąstymas. Jis negali rašyti lygiai. „Kai reikia skaičiuoti stulpeliu ir apačioje parašyti skaičių, jam nebeaišku, kuris po kurio stovi, tie skaičiai pabėga. Kaip jam gauti teisingą atsakymą? Vienintelė išeitis – kompiuteris, kai tu tiksliai rašai skaičių po skaičiumi, kai tu gali išsididinti savo darbą tiek, kiek tau reikia. Taip pat ir rašant rašinius – disleksiją turintiesiems perrašinėti tekstus yra peilis, o parašius kompiuteriu galima daug kartų sugrįžti, taisyti. Jos teigimu, kai kurių vaikų problemos išsispręstų tiesiog užduotims parinkus tinkamą šriftą ir tarpus.

Beje, pasak Ingos, disleksiją turintiems vaikams labai dažnai duodama užduotis perrašyti tekstą. Jiems ši užduotis beprasmė – ir daug kartų rašydami jie gali daryti tas pačias klaidas. Tačiau jie puikiai mokosi iš klausos, tarkim, klausydamiesi jie daug greičiau nei standartiniai mokiniai mokosi kalbų.

Mokyklos įkūrėja sako, kad dažniausiai turintieji disleksiją negali ramiai išsėdėti. Jie supasi, makaluojasi, yra tokių, kurie net skaito knygas vaikščiodami. Ji savo mokykloje leidžia vaikams sėdėti taip kaip nori. Jie gali įsitaisyti ant kamuolio ar ant žemės – kaip patogiau. Spręsti uždavinius gali užsidėję ausines. Disleksiją turintieji yra labai jautrūs aprangai – jie sako negalintys kvėpuoti, kai aprengiami kostiumėliais. O kai reikia rašyti testą, visi kaip vienas nusiauna batus. „Vaikai į mokyklą eina apsirengę patogiai. Nes jie gulės ir ant žemės, o kai kurie ir rašo taip. Aš leidžiu tol, kol tiktai rašo“, – patirtimi dalijasi Inga. Ji sako pastebinti, kad kartais šie vaikai rašo tokius rašinėlius, jog tėvai nustemba. Ties, dėmesys čia kreipiamas į turinį, ne į klaidas.

Vaikui svarbu, kad juo kas nors patikėtų

J. Pocienė sako, jog šiems vaikams labai svarbu, kad jais kas nors patikėtų, padėtų pajusti sėkmę. Ji pasakoja apie pas ją besilankantį disleksiją turintį berniuką – „toksai visas susisukęs, toks introvertas, bet fantastiškai dėlioja rubiko kubiką“. Davė jam atlikti užduotis kompiuteriu, kai ėmė sektis, pradėjo net krykštauti.

Inga taip pat sako visada drąsinanti savo vaikus. „Sakau: „Aš neabejoju, kad jūs rasite savo gyvenimo kelią ir neabejoju, kad galėsiu didžiuotis, kad toks ir toks gydytojas yra mano mokyklos mokinys ir kad aš pridėjau prie to ranką“. Jos teigimu, JAV yra labai daug disleksiją turinčių gydytojų. Tai jiems nesutrukdo baigti sudėtingus mokslus. Moters įsitikinimu, ten teismuose yra daug bylų dėl to, kad nebuvo pritaikytos sąlygos mokytis. „Tai yra tikrai gabūs ir protingi žmonės, be mes iš jų atimame tam tikras galimybes. Kai mes turėsime bent vieną tokią laimėtą bylą, manau, kad viskas po truputį sujudės teisinga linkme“, – svarsto Inga.

„Geriausias lakmuso popierėlis mokyklai yra specialiųjų poreikių vaikai. Jeigu turint tokių vaikų mokykloj atsiranda problemų, reiškia, bloga ta mokykla, o jeigu kaip tik viskas tvarkoje, tai reiškia mokykla eina į priekį“, – įsitikinusi „Disleksijos centro“ įkūrėja.

Daugybė problemų

Disleksija – sutrikimas, dėl kurio žmonėms sunku skaityti, rašyti, skaičiuoti, nepaisant vidutinio arba aukšto intelekto. Žvelgdami į tekstą, jie dažnai mato raidžių raizgalynę, raidės jiems tarsi bėgioja, susikeičia vietomis arba išnyksta. Apie šį sutrikimą garsiau prabilta reaguojant į logopedės, specialiosios pedagogės, DYSLEXIA centro įkūrėjos Jurgitos Pocienės emocingą įrašą feisbuke. Jį moteris paskelbė po vienoje sostinės mokyklų vykusio Vaiko gerovės komisijos posėdžio, kuriame svarstytas disleksiko paauglio elgesys ir mokymosi problemos. Posėdyje J. Pocienė atstovavo šiam paaugliui.

Specialistė įvardijo problemas, dėl kurių disleksikai vaikai Lietuvoje nesulaukia pagalbos. Viena jų – nors psichologams, logopedams disleksija gerai žinoma, parengta leidinių, vyksta mokymai, tačiau visoje Lietuvoje veikiančios pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), turinčios nustatyti konkrečius vaiko mokymosi sunkumus ir pateikti rekomendacijų, kaip su tokiais vaikais dirbti, disleksijos nenustato.

Ar jums nusispjauti, kad jie savęs nekenčia, nes mokykla iš jų padaro kvailius, nevykėlius, tinginius ir melagius?

„Nors vaikų su disleksijos sutrikimu mokyklose yra daugiau nei 15 proc., Lietuvoje disleksijos nėra. Nes taip nusprendė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Yra skaitymo ir (arba) rašymo sutrikimas, tačiau disleksijos nėra. Su visa kompleksine puokšte, kuri paskui save velka nerimo ir emocijų sutrikimus, panikos atakas, savižalą ir net suicidą“, – rašė J. Pocienė.

Ji pasakojo, minėtoje mokykloje dar vasarą savo iniciatyva surengusi nemokamą seminarą apie disleksiją ir apie tai, kaip su tokiais vaikais dirbti. Tačiau sausį surengtame posėdyje teigė gavusi tarsi šlapiu skuduru per veidą: Vaiko gerovės komisijos atstovė tuomet tvirtino, esą nei jie, nei pedagogai neprivalo žinoti apie disleksiją, juo labiau kad ir PPT išvadose įrašyta ne disleksija, o tik skaitymo ir rašymo sutrikimas.

„Jie ne tik kad privalo, jie daro nusikaltimą leisdami sau nežinoti. Juolab kad medžiaga sukramtyta ir padėta ant lėkštutės. (...) Ei, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, gal laikas daiktus vadinti tikraisiais vardais ir priimti teisingus sprendimus? Įvardyti, išaiškinti, atrasti būdų, kaip padėti ir nebeignoruoti? Kiekvienoje mokykloje vaikų su DYS (disleksija – red. past.) sutiksime dešimtis. Ar jums nusispjauti, kad jie savęs nekenčia, nes mokykla iš jų padaro kvailius, nevykėlius, tinginius ir melagius? Ar žinote, kodėl jie meluoja ar tingi? Nes nebemato kito kelio. Ar žinote, kodėl jie save žaloja ar, velnias žino, ką vartoja? Nes nebemato motyvacijos niekur, kas susiję su mokslu ir mokykla“, – feisbuke rašė J. Pocienė.

Minėtas įrašas sulaukė daug komentarų. „Aprašėte mano sūnaus situaciją. Dar blogiau, kad: 1. Mokytojams tėvai yra tik išprotėję dėl savo vaiko supertėveliai, todėl mano žodžiai yra niekiniai, mano patarimai, ką daryti, kaip dirbti, irgi yra niekiniai. 2. PPT išvados ir rekomendacijos yra apie nieką, jokių realių patarimų ir darbo metodikų (man visada PPT kartoja: mokytojai viską žino). 3. Nėra jokios kontrolės, priežiūros ar kuravimo sistemos, kuri, iškilus problemų, atstovautų vaikui, tikrintų mokytojo darbą“, – rašė viena mama.

Paaiškėja mokykloje

„Kauno dienai“ J. Pocienė sutiko plačiau papasakoti apie disleksikams vaikams mokyklose kylančias problemas. Pasak jos, iki to laiko, kai tenka mokytis skaityti ir rašyti, niekas paprastai nė neįtaria, kad šie vaikai – kiek kitokie.

„Viskas išryškėja pirmoje klasėje: kiti vaikai skaito, rašo, o jie – ne. Tada iki tol buvęs linksmas vaikas ima užsisklęsti, dažnai tampa tylesnis už kitus – stengiasi likti nepastebėtas. Mokykloje tokiems vaikams atsiranda nuolatinės nesėkmės pojūtis, nes, kad ir kiek jie stengtųsi, vis tiek padarys klaidų ir gaus blogą pažymį. Prasideda patyčios. Iš kitų vaikų, kartais – ir iš mokytojų pusės. Atsiranda nuolatinis stresas, nerimas, vėliau gali prasidėti net panikos atakos, savęs žalojimas, bandymai nusižudyti“, – apie kylančias didžiules problemas, kai pagalba nesuteikiama laiku, užsiminė J. Pocienė.

„Deja, vaikai su disleksijos sutrikimu Lietuvos mokyklose nurašomi. Nepaisant aukšto intelekto, nepaisant, kad yra kūrybiški, išsiskiriantys abstrakčiu mąstymu, kitokiu požiūriu, gebantys atrasti ir pasiūlyti netradicinių sprendimų. Jie nuolatos gauna blogus pažymius. Nemažai tokių vaikų nebaigia mokyklos, tampa išlaikytiniais. Arba yra išgrūdami į profesines mokyklas. Nepaisant to, kad gali daug daugiau“, – teigė specialistė, pati auginanti vaiką su disleksijos sutrikimu.

Ji įsitikinusi: valstybė turėtų būti suinteresuota, kad tokie žmonės užaugę netaptų jai finansine našta.

Komentuodama vienoje Vilniaus mokyklų nutikusį atvejį pašnekovė priminė, kad vaikai, susidūrę su mokymosi sunkumais, yra siunčiami į PPT.

„Jei ši tarnyba nustato disleksiją – savo išvadose ir teikiamose rekomendacijose to neparašo, rašo: skaitymo ir (arba) rašymo sutrikimas. Tačiau disleksija iš tiesų apima kur kas platesnį sunkumų spektrą nei minėtas sutrikimas, – apie termino eliminavimo sukeliamą painiavą užsiminė J. Pocienė. – Visus tuos sunkumus mokytojai, kiti specialistai dabar gali ignoruoti, teigdami, kad apie tai PPT išvadose nerašoma. Reali kompleksinė pagalba tokiam vaikui neteikiama. Vien tik popierinės schemos, kurios gyvai neveikia.“

Vaikams, kuriems PPT nustato skaitymo ir (arba) rašymo sutrikimą, priklauso logopedo, specialiojo pedagogo paslaugos. Pašnekovės teigimu, kuo mažesnis vaikas, jaunesnė klasė, tuo daugiau šansų, kad jis tokią pagalbą gaus. Vyresnėse klasėse pagalba paprastai neteikiama.

„Tačiau net ir disleksikams pradinukams teikiama pagalba nelabai intensyvi, nes vaikų su specialiaisiais poreikiais – daug. Jie net ir pradinėse klasėse gauna ne daugiau kaip vieną asmeninės pagalbos užsiėmimą kartą per savaitę, jei apskritai jį gauna. Nors tokios pagalbos jiems reikėtų kasdien. Vyresnėse klasėse logopedas nebepadės – reikia psichologo, specialiojo pedagogo pagalbos. Šiems vaikams sunku ne tik išmokti kai kuriuos dalykus, bet ir patiems planuoti savo laiką, darbus. Jiems reikėtų ir padėjėjų – mentorių, kurie pasakytų: pirmiausia padaryk tai, o paskui – tai. Tačiau Lietuvoje mentorių neturime“, – specialistų trūkumą kaip vieną iš problemų įvardijo pašnekovė.

Vis dėlto ji įsitikinusi: savotiškais mentoriais disleksikams mokyklose galėtų tapti specialieji arba socialiniai pedagogai.

Problema: disleksijos simptomai būdingi 5–20 proc. vaikų ir paauglių, tačiau Lietuvos mokyklose su jais neskubama dirbti kitaip, į rekomendacijas mokytojai dažnai neatsižvelgia. / Asociatyvi freepik.com nuotr.

„Jei visi – šeima, mokytojai, specialieji pedagogai – vieningai dirbtų, tokie vaikai mokykloje didelių nesėkmių, psichologinių traumų nepatirtų“, – įsitikinusi disleksijos specialistė, pasigendanti realaus, o ne popierinio Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dėmesio disleksijos problemai. Jo ji teigė nesulaukusi nei po vizito ministerijoje prieš keletą metų, nei dabar, paskelbusi įrašą feisbuke.

Rekomendacijas ignoruoja

J. Pocienės teigimu, feisbuke jos aprašytas atvejis yra tipiškas: „Yra nemažai mokyklų, kurių mokytojams, kitiems su vaiku dirbantiems specialistams yra daug lengviau pasakyti, kad jie nieko nežino apie disleksiją, nei pripažinti šį sutrikimą ir su disleksikais dirbti kitaip.“

Dirbant su tokiais vaikais, PPT rekomenduoja mokytojams mažinti užduočių skaičių, skirti daugiau laiko joms atlikti, jas supaprastinti, formuluoti paprastesniais, trumpesniais sakiniais, atsiskaitymus jiems parengti testų forma, be to, neversti kalbėti, skaityti prieš klasę ir pan.

„Minimaliai pagalbai tokių rekomendacijų užtektų, jei tik į jas mokytojai, kiti specialistai atsižvelgtų. Deja, PPT rekomendacijos labai dažnai net neperskaitomos. Taip buvo mano minėtoje mokykloje. Sužinojau, kad kontroliniai darbai disleksiškam vaikui duodami tokie kaip visiems mokiniams, t. y. pateikiami ilgi sudėtingi atviri klausimai, kai pagal PPT rekomendacijas turėtų būti testo pobūdžio klausimai, atsakymus į kuriuos galima būtų pasirinkti iš kelių pateiktų variantų“, – pasak J. Pocienės, taip pritaikyti užduotis disleksikams yra labai svarbu. Kitaip net ilgai dirbę namuose ir pasiruošę atsiskaitymams jie gauna blogus pažymius.

Pašnekovės žodžiais, būtent tada, kai minėtame Vaiko gerovės komisijos posėdyje ji iškėlė klausimą dėl ignoruojant PPT rekomendacijas disleksikui parengtų užduočių, ji sulaukusi replikos, kad mokytojas neprivalo visko žinoti.

„Apie tai, kaip dirbti atsižvelgiant į PPT rekomendacijas, vaiko mokytojams turėjo pasakyti specialusis pedagogas. Minėtu atveju nei jis, nei Vaiko gerovės komisija neatliko savo darbo“, – teigė disleksijos specialistė.

Ji pripažino, kad parengti vaikams su disleksijos sutrikimu pritaikytas užduotis yra papildomas darbas mokytojams. Tačiau artėjant 2024 m., kai taikant įtraukųjį ugdymą vaikai su specialiaisiais poreikiais turės būti priimami į visas šalies bendrojo lavinimo mokyklas, tokių darbų tik daugės.

„Mokytojai turėtų tam ruoštis. Kitaip 2024 m. rugsėjį kils didžiulių problemų.

Juk jei dabar disleksikai, kurių sutrikimai ne tokie dideli, susiduria su didžiulėmis problemomis, kas bus 2024 m., kai į mokyklas ateis vaikai su intelekto sutrikimais ir jiems reikės daug daugiau pagalbos?“ – retoriškai klausė J. Pocienė.

Eilėraščiui – dvi dienos

Kad disleksikai vaikai mokyklose negauna tiek pagalbos, kiek turėtų, teigė ir dukrą su šiuo sutrikimu auginanti psichologė Deimantė Čečienė. Ji įvardijo dar vieną problemą: „Retas mokytojas atpažįsta disleksiją ir paragina tėvus kreiptis į PPT, kur vaikui būtų nustatytas skaitymo ir rašymo sutrikimas. Problemą gilina ir tai, kad ne visi tėvai sutinka į minėtą tarnybą kreiptis, nes ne visi nori, kad jų vaikams būtų nustatytas mokymosi sunkumas. Jei tėvai nesutinka, nei PPT išvados, nei rekomendacijų, kaip su tokiu vaiku dirbti, nėra.“

Ji antrino J. Pocienei, kad net tuo atveju, kai rekomendacijos pateikiamos, ne visi mokytojai į jas atsižvelgia. Juo labiau kad jas taikyti neprivaloma – tai priklauso nuo mokytojo geros valios.

Kita D. Čečienės įvardyta problema – ne visi mokytojai supranta, kaip tomis rekomendacijomis pasinaudoti. „Jokios metodinės medžiagos darbui su tokiais vaikais mokytojai neturi. Tą medžiagą kažkokiu būdu jie turi susikurti patys“, – užsiminė psichologė.

Ji pastebėjo: jei disleksikas vaikas labai gerai prisitaiko prie šio sutrikimo, jis gali gauti gana gerų įvertinimų. Tada mokytojai apskritai nesupranta, kodėl su tokiu vaiku reikėtų dirbti kitaip nei su kitais.

„Mokytojai dažnai nežino, kad disleksikas turi įdėti daug daugiau pastangų, kad atliktų tokias pačias užduotis kaip kiti. Disleksikams paprastai trūksta trumpalaikės girdimosios atminties. Vadinasi, jiems išmokti daugybos lentelę, eilėraščius, net įsiminti vardus yra labai sunku. Pavyzdžiui, daugelis vaikų eilėraštį mokysis pusę dienos, disleksikas – porą dienų. Tuo metu jis negalės atlikti jokių kitų užduočių, neruoš kitų namų darbų, – palygino pašnekovė. – Kitas dalykas, jei vaikas su disleksijos sutrikimu gauna septintuką, mokytojai sako, kad tai – gana geras pažymys ir jam nereikia papildomos pagalbos. Tačiau galbūt tas vaikas, gaudamas pagalbą, gautų dešimtuką.“

Neatitikimas tarp žinojimo ir to žinojimo išraiškos jiems kelia ilgalaikį stresą.

Psichologės teigimu, disleksikai dažnai žino atsakymą į jiems užduotą klausimą, bet nesugeba jo pasakyti. „Neatitikimas tarp žinojimo ir to žinojimo išraiškos jiems kelia ilgalaikį stresą. Tada tokie vaikai nusivilia, jie sako: ai, nedarysiu, neįdomu, nesvarbu. Jie nesistengia, nenori mokytis, eiti į mokyklą. Bėgant metams, problemos tik gilėja“, – pastebėjo D. Čečienė.

Pasak jos, tokiems vaikams būtina psichologo pagalba, kurios mokyklose jie paprastai negauna.

„Disleksija – tai ne tik skaitymo ir rašymo sutrikimas. Jį lydi įvairios emocinės ir psichologinės sveikatos problemos: nepasitikėjimas savimi, menka savivertė, elgesio, bendravimo problemos ir pan. Taigi, psichologo pagalba tokiems vaikams, paaugliams būtina“, – dar vieno specialisto pagalbos teigė pasigendanti pašnekovė.

Disleksijos specialistams, psichologams tvirtinant, kad vaikai su šiuo sutrikimu mokyklose dažnai nesulaukia pagalbos, situaciją paprašėme pakomentuoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM). Jos atstovų teigimu, pagalba tokiems mokiniams teikiama.

Tūkstančiai vaikų

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Dainoras Lukas teigė, kad nuo 2011 m., pasikeitus Švietimo įstatymui, sąvoka „disleksija“ nebevartojama, tačiau šis sutrikimas priskirtas mokymosi sutrikimų grupei.

„Šio sutrikimo apibrėžtis nepradingo, tačiau tarptautinė sąvoka „disleksija“ buvo pakeista į Lietuvos mokslininkų pasiūlytą švietimo srities sąvoką“, – atsakyme „Kauno dienai“ rašė ministerijos atstovas, tačiau iš atsakymo taip ir liko neaišku, į kokią tiksliai sąvoką pakeista disleksija.

Vėliau ministerija pateikė tokį paaiškinimą: esą tai sutrikimas, kai „vaikas gali patirti skaitymo, rašymo ar matematikos mokymosi sutrikimų.“

D. Luko teigimu, vaikams su disleksijos sutrikimu mokyklose „teikiama mokymosi ir švietimo pagalba, pritaikomos bendrojo ugdymo programos, mokymosi pasiekimų vertinimas, brandos egzaminų organizavimas ir vertinimas“.

Eiliškumas: jei nustatyta švietimo pagalba vaikui mokykloje neteikiama, tėvai pirmiausiai turėtų informuoti mokyklos vadovą, jei situacija nesikeičia – mokyklos steigėją (savivaldybę, ministeriją). / Asociatyvi freepik.com nuotr.

Ministerijos skaičiavimais, vaikų, kuriems nustatyti tokie skaitymo sutrikimai, yra apie 6 tūkst.

D. Lukas teigė, kad, atsižvelgdama į pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas, mokykla turėtų rengti pagalbos mokiniui mokytis planą, kad su skaitymo ir rašymo sutrikimų turinčiais vaikais turi dirbti logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, kurių rengimo programose skiriamas dėmesys ir šiems sutrikimams.

Pasak ministrės patarėjo, ŠMSM planuose numatyta didesnė pagalba mokykloms, ugdančioms vaikus, turinčius disleksiją ar kitą mokymosi sutrikimą. Ateityje tai esą turės daryti nuo šių metų pradėjęs veikti Lietuvos įtraukties švietime centras, kuris „veiks kaip ekspertinė įstaiga, išbandys ir siūlys įtraukiojo ugdymo inovacijas, teiks metodinę pagalbą mokykloms. Centras palaipsniui plės švietimo pagalbos sritis. 2023 m. numatyta, kad centras koncentruosis į pagalbos plėtrą mokiniams, turintiems mokymosi sutrikimų, taip pat ir vadinamąją disleksiją.“

Disleksikams paprastai trūksta trumpalaikės girdimosios atminties. Vadinasi, jiems išmokti daugybos lentelę, eilėraščius, net įsiminti vardus yra labai sunku.

Nuo šių metų rugsėjo Lietuvoje turėtų pradėti veiklą dešimt tokių regioninių centrų, kurie turėtų skatinti įtraukųjį ugdymą regionuose. „Numatoma, kad visi centrai teiks pagalbą dėl mokymosi sutrikimų, taip pat ir disleksijos“, – teigė D. Lukas.

Jei negauna pagalbos

Pasiteiravus, ar nesiruošiama į PPT nustatomų mokymosi sutrikimų klasifikaciją grąžinti būtent disleksijos sąvokos, ministerijos Komunikacijos skyrius atsakė: „Prieš metus buvo suburta mokslininkų, švietimo pagalbos specialistų praktikų, psichologų, vaikų neurologų, vaikų psichiatrų grupė, kuri pateikė siūlymų, kaip pakoreguoti teisės aktą, reglamentuojantį SUP (specialieji ugdymosi poreikiai – red. past.) skirstymą į grupes. Ši grupė nepasiūlė susigrąžinti disleksijos termino. Šiuo metu ministerijoje dirba grupė, kurioje dalyvauja mokslininkai, švietimo pagalbos specialistai, pedagoginių psichologinių tarnybų, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Grupė taip pat dirba prie minėto teisės akto atnaujinimo.“

Anot ministerijos atstovų, ne taip svarbu, kaip pavadintas pats sutrikimas, – svarbiausia, kad PPT pateiktų rekomendacijų, kaip su tokiais vaikais mokyklose dirbti, kokią pagalbą teikti.

Tačiau kur kreiptis mokinio su disleksija ar kitais nustatytais specialiaisiais ugdymosi poreikiais tėvams, jei, kaip jie teigia, rekomendacijos ignoruojamos ir vaikas mokykloje nesulaukia pagalbos? „Jei tėvai mano, kad jų vaikams neteikiama nustatyta švietimo pagalba, pirmiausia turi informuoti mokyklos vadovą. Nepasikeitus situacijai, reikia kreiptis į mokyklos steigėją – į savivaldybės administracijos Švietimo skyrių, jeigu tai savivaldybės mokykla“, – rašė ministerijos atstovai, pamiršdami įvardyti, kad tokiu atveju tėvai gali kreiptis ir į ŠMSM.

Ši grupė nepasiūlė susigrąžinti disleksijos termino.

Sulaukusi skundo, kad vaikas su nustatytais specialiaisiais ugdymosi poreikiais mokykloje nesulaukia pagalbos, ministerija turėtų reaguoti taip: „Jeigu ministerija gauna skundą, su mokyklos steigėju išsiaiškina, kokių veiksmų buvo imtasi užtikrinant švietimo pagalbą, koks buvo tėvų į(si)traukimas į pagalbos vaikui teikimo planą, kokie susitarimai priimti. Taip pat sprendžia, ar reikia papildomo tyrimo, numato, kokia pagalba praverstų mokyklai, kad būtų teikiama reikiama pagalba vaikui.“

Ministerija taip pat nurodė, kad galima kreiptis pagalbos į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą, taip pat į nacionalines institucijas. Kokias – neįvardijo.

Įdarbina daugiau specialistų

Ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra 75 040 vaikų, kuriems nustatyti SUP. Tai sudaro 15,6 proc. visų vaikų. Vaikams su SUP padėti įdarbinta 3 950 švietimo pagalbos specialistų: psichologų, psichologo asistentų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, logopedų, tiflopedagogų, surdopedagogų. Mokiniams su SUP turi padėti ir 3 597 mokyklose dirbančių mokytojo padėjėjų.

Kaip informavo ministerija, jau dabar bendrojo lavinimo mokyklose mokosi apie 90 proc. visų vaikų su SUP. Todėl, pasak ŠMSM, nuo 2024 m. rugsėjo, kai visi tokie vaikai privalės būti priimti į bendrojo lavinimo mokyklas, jų padidėjimas šiose mokyklose nebus žymus. Juo labiau kad liks ir specialiosios mokyklos.

Tačiau, jei jau dabar ne tik vaikų su disleksijos sutrikimu, bet ir su kitais SUP tėvai pastebi, kad švietimo pagalbos specialistai perkrauti darbu, kaip bus nuo 2024 m. rugsėjo? Ar mokyklose bus įdarbinta daugiau psichologų, socialinių ir specialiųjų pedagogų, taip pat vadinamųjų mentorių, turinčių padėti vaikams su SUP? Į šį klausimą ministerija atsakė: „Už tai, kad mokyklose būtų suburta reikiamų specialistų komanda, pirmiausia rūpinasi mokyklos vadovas, o mokyklos steigėjas (savivaldybė) skiria lėšų.“ Tai (švietimo pagalbos teikimo organizavimas ir koordinavimas) esą yra savarankiška savivaldybių funkcija.

Tačiau, ŠMSM teigimu, Vyriausybė remia savivaldybes ir didina švietimo pagalbos finansavimą mokyklose. Esą, palyginti su 2019 m., kai metinis švietimo pagalbos finansavimas buvo vos 62 mln. eurų, 2022 m. suma šiai sričiai išaugo beveik dvigubai – siekė 112 mln. eurų. 2023 m. švietimo pagalbai teikti mokyklose ir savivaldybių pedagoginėse psichologinėse tarnybose ŠMSM skiria 136 mln. eurų. Pasiteiravus, kam konkrečiai šios lėšos skiriamos, ŠMSM atsakė: „Iš švietimo pagalbai skiriamų lėšų gali būti mokami atlyginimai mokyklose, darželiuose dirbantiems logopedams, psichologams, socialiniams pedagogams ir kitiems švietimo pagalbos specialistams, taip pat mokytojų padėjėjams. Šiomis lėšomis gali būti apmokamos ir psichologinės, specialiosios pedagoginės, socialinės pedagoginės pagalbos konsultacijos, prevencinių programų įgyvendinimas švietimo įstaigose.“

Santykis nesikeis

ŠMSM teigia siekianti į mokyklas pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų. To siekiant, didinami atlyginimai: 2021 m. vidutiniškai 20 proc. padidintas šių specialistų atlyginimas, 2022 m. – dar 12,5 proc. Šiemet jis didėja dar 13 proc. Be to, praėjusiais mokslo metais ŠMSM teigia savivaldybėms papildomai skyrusi 3,6 mln. eurų mokytojų padėjėjų etatams steigti, šiais mokslo metais – dar 1,8 mln. eurų. Taikant šias ir panašias priemones, mokytojų padėjėjų skaičius per pastaruosius ketverius metus esą išaugo dvigubai.

Kaip taikomas priemones pritraukti į mokyklas reikalingų specialistų, ŠMSM mini skirtą papildomą finansavimą studijoms švietimo pagalbos specialistams parengti, taip pat specialias stipendijas specialiosios pedagoginės pagalbos studijų studentams.

Tačiau, nepaisant skiriamų milijonų, vienas švietimo pagalbos specialistas ir toliau dirbs su tokiu pat skaičiumi mokinių. Vienai psichologo ir socialinio pedagogo pareigybei mokykloje ir toliau teks 400 mokinių. Logopedo ir specialiojo pedagogo pareigybei ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigoje – 30 vaikų su SUP, pradinėje mokykloje – 40, vyresnėse klasėse – 50 vyresniųjų klasių mokinių. Tais atvejais, kai mokinių specialieji poreikiai yra dideli ir labai dideli, vienas mokinys skaičiuojamas kaip du, mažinant švietimo pagalbą gaunančių vaikų skaičių. Ministerija pripažino, kad 2024 m. įsigaliosiančios Švietimo įstatymo nuostatos nenumato kitokio švietimo pagalbos specialistų pareigybių ir mokinių skaičiaus santykio.

R. Bransonas: disleksija yra mano supergalia

Disleksija – dažniausias mokymosi sutrikimas. Berniukams ji nustatoma 2–3 kartus dažniau nei mergaitėms. Remiantis skirtingais šaltiniais, disleksijos simptomai būdingi 5–20 proc. žmonijos.

Pasaulyje atlikta daug mokslinių tyrimų, kaip padėti vaikams, kuriems diagnozuojama disleksija, yra patvirtintos specialistų darbo su tokiais vaikais metodikos. Nustatyta: jei vaikui nuo ankstyvo amžiaus skiriamas specialus dėmesys, dirbama su kalbos specialistais, pedagogais ir psichologais, įtraukiami tėvai, galima išvengti įvairių su disleksija susijusių problemų ir išmokti susigyventi su šiuo sutrikimu. Pabrėžiama, kad su tokiais vaikais dirbantys specialistai turi siekti ne tik įveikti skaitymo sunkumus, bet ir išmokyti vaiką spręsti įvairias problemas. Mokomasi stiprinti turimus gebėjimus, naudotis kita, nei žodinė, informacija ir išmokti nekaltinti savęs dėl patiriamų skaitymo ir rašymo sunkumų.

Skaudino: „Žmonės manė, kad mes, disleksikai, esame kvaili“, – apie požiūrį į tokius kaip jis yra sakęs R. Bransonas. / „Wikipedia“ nuotr.

Manoma, kad disleksikai buvo tokie garsūs dailininkai kaip Leonardo da Vinci ir Pablo Picasso. Turį šį sutrikimą yra prisipažinę Nobelio premijos medicinos srities laureatė Carol Greider, režisierius Stevenas Spielbergas, Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas. Disleksijos sutrikimas nustatytas ir vienam žymiausių britų verslininkų, verslo grupės „Virgin Group“ įkūrėjui milijardieriui Richardui Bransonui.

„Disleksija yra mano supergalia“, – yra sakęs verslininkas. Dėl šio sutrikimo būdamas penkiolikos metų jis buvo pašalintas iš mokyklos, tačiau tai nesutrukdė jam sukurti itin sėkmingo verslo. Priešingai – R. Bransonas įsitikinęs, kad disleksija jam padėjo kuriant verslą, nes būtent dėl šio sutrikimo jis nebijojęs rizikuoti.

Jis prisimena mokykloje nuolatos patirdavęs stresą, kai tekdavo skaityti ar rašyti, nes lentoje ir knygose matydavo tik kažkokią raizgalynę. „Aš viską suveldavau. Žmonės manė, kad mes, disleksikai, esame kvaili. Aš akivaizdžiai buvau klasės gale. Labiausiai laukdavau pertraukos, kad galėčiau eiti į kiemą pažaisti“, – yra sakęs R. Bransonas.

Mokykloje jis mokėsi XX a. šeštajame dešimtmetyje. „Nuo to laiko, kai R. Bransonas lankė mokyklą Anglijoje, praėjo 60 metų, tačiau problemos, su kuriomis Lietuvos mokyklose susiduria disleksikai, liko tos pačios“, – pastebėjo J. Pocienė.

Pirmieji ženklai pastebimi dar darželyje

Pasak logopedės Anos Leonovič, laiku neaptikus disleksijos, gali atsirasti neigiamas pėdsakas visoje tolesnėje vaiko ugdymo veikloje.

„Paprastai disleksija išryškėja, kai vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti. Mokykloje ir namuose nuolat susiduriant su reikalavimais, kurių vaikas negali įvykdyti, atsiranda lėtinė stresinė situacija, kuri paveikia jo savivertę. Deja, dažnai kaip viso to priežastį tėvai ir mokytojai klaidingai nurodo vaiko tingumą, jo asmenybės bruožus ir „hiperaktyvumą“, – teigia logopedė.

Paprastai disleksija išryškėja, kai vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti.

Specialistės teigimu, skaitymo sutrikimą taip pat gali lydėti disgrafija (rašymo sutrikimai) ir diskalkulija (matematinių sąvokų ir operacijų atlikimo sutrikimai). Dėl šių priežasčių mokytojai turėtų būti apmokyti, kaip atpažinti disleksiją turintį vaiką, kad galėtų pakeisti mokymo metodus, informuoti ir nukreipti tėvus pas logopedą ar kitą specialistą.

Pirmuosius disleksijos požymius galima pastebėti vaikui pradėjus lankyti darželį: sunku įsiminti eilėraštukus, daineles, atkartoti ritmą. Būtent darželyje sūnaus Žilvino sunkumus pastebėjo ir mama Edita.

„Patvirtinimą, kad turime disleksiją, gavome iš Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), bet įtarimų atsirado dar darželyje, lankantis pas logopedę dėl neaiškios vaiko kalbos. Tada pirmąkart išgirdau, kad yra toks dalykas – disleksija. Priešmokyklinėje grupėje vaikas niekaip negalėdavo įsiminti raidžių visus metus. Apie skaitymą net kalbos būti negalėjo. Raides pilnai išmoko tik 2-oje klasėje“, – pasakoja Edita.

Editos teigimu, sūnus patirdavo daug streso dėl komentarų iš mokytojų ir net artimųjų, kad „mažai stengiasi“ ir „reikia tiesiog ilgiau prie knygų pasėdėt“. Deja, panašių replikų susilaukia didelė dalis vaikų, kuriems pasireiškia disleksija.

Mama Edita su sūnumi Žilvinu

Kaip atpažinti disleksiją?

Susipažinus su galimais požymiais, nevertėtų nustatinėti diagnozę savarankiškai – tikėtina, kad net disleksijos neturintys žmonės vieną kitą požymį galėtų pritaikyti sau. Užtikrintai disleksijos diagnozę gali nustatyti tik specialistai. Pasireiškus keliems iš žemiau išvardintų požymių, patartina ieškoti pagalbos:

1) lėtas skaitymo tempas;

2) skaitydamas vaikas vietomis keičia skiemenis, spėlioja;

3) painioja panašias raides;

4) daro daug klaidų rašydamas, painiai jungia raides, būna sunku perkoduoti garsus į raides;

5) sunku suprasti perskaitytą tekstą ir jį atpasakoti;

6) pakitęs erdvinis suvokimas;

7) sunku suprasti laiko („anksčiau – vėliau“, „vakar – rytoj“), metų laikų sąvokas, jų seką;

8) skaitymo ir rašymo įgūdžiai įsisavinami nuo bendraamžių atsiliekant mažiausiai 2 metais.

Liūdniausia, kad vaikas, turintis disleksiją, nuolat patiria stresą ir patyčias, kas stipriai žeidžia jo savivertę. Logopedė A. Leonovič išskiria vieną pagrindinę priežastį.

„Deja, tėvai vis dar yra pagrindinis vaikų patiriamo streso šaltinis. Pirmiausia tėvai turi „susidraugauti“ su disleksija, siūlyti skaityti tai, kas yra įdomu vaikui, o privalomą literatūrą skaityti kartu. Aiškinti pamokas remiantis vaizdine medžiaga, patiems būti ramiems ir daugiau bendrauti su vaiku, nei iš jo reikalauti.“

Į pagalbą disleksiją turinčiam vaikui

Švietimo pagrindas – tekstai, o šie disleksiją turintiems vaikams sunkiai įveikiami. Vieną iš sprendimo būdų siūlo Lietuvos aklųjų biblioteka, leidžianti garsines ne tik grožinės ar akademinės, bet privalomosios mokyklinės literatūros kūrinių versijas.

„Vis daugiau disleksiją turinčių vaikų ir jų tėvų atranda virtualią biblioteką ELVIS, kurioje saugoma daugiau nei 13 tūkst. pavadinimų garsinių knygų“, – sako bibliotekos direktorė Inga Davidonienė. „Užuot patyrę stresą skaitydami, disleksiją turintys vaikai gali klausytis profesionalių diktorių įgarsintų leidinių. Labai svarbu tiek mokytojams, tiek tėvams padėti atrasti garsines knygas – tai gali įnešti esminį pokytį į visą ugdymo procesą.“

Kad disleksija nėra nuosprendis, patvirtina ir Edita: „Žilvino silpnoji pusė – skaitymas, tačiau jis puikiai konstruoja, turi puikią vaizduotę ir begalę neįtikėtinų idėjų, kas gerokai kompensuoja skaitymo sunkumus. Stebėtina tai, kad Žilvinas mokykloje negali per pamokas įsiminti angliškų žodžių ar įvairių taisyklių, tačiau vaizdo įrašų ir animacijos pagalba išmoko neblogai susikalbėti rusiškai, ėmė domėtis Antrojo pasaulinio karo istorija ir dar daugybe dalykų. Džiaugiamės, kad vaikas neužsidaro savyje ir tęsia domėjimąsi pasauliu jam prieinamu būdu.“

Po Lietuvos aklųjų bibliotekos stogu įsikūręs „Dyslexia centras“ taip pat teikia tęstinę logopedo, psichologo ir konsultacinę pagalbą, padeda nustatyti sutrikimą ir tiesiogiai dirba su disleksiją turinčiais vaikais.

„Mūsų centras yra ta vieta, kurioje tėvai gauna maksimaliai žinių, kaip padėti savo vaikui, kad jis lavėtų, neprarastų pasitikėjimo savimi ir, nepaisant turimo skaitymo sutrikimo, būtų tiesiog laimingas vaikas“, – sako centro įkūrėja Jurgita Pocienė.

Iniciatyva „Go Red for Dyslexia“

„Go Red for Dyslexia“ yra iniciatyva, prasidėjusi 2015 metais Australijoje ir jau tradiciškai visame pasaulyje rengiama kasmet pirmąją spalio mėnesio savaitę. Iniciatyvos tikslas – „nuginkluoti“ raudoną spalvą, išryškinančią klaidas mokykloje, skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į skaitymo sunkumų patiriančius vaikus, domėtis ir priimti teisingus spendimus vaikų lavinimo procese.

Lietuvos aklųjų biblioteka ir „Dyslexia centras“ kviečia atsakingas švietimo institucijas, mokyklų bendruomenes spalio 5–11 dienomis „persidažyti“ logotipą raudonai, organizuoti raudonos aprangos dienas, nušviesti pastatą raudona spalva, fotografuoti ir viešinti su grotažyme #GoRedForDyslexia. Palaikymą akcijai galima išreikšti ir socialiniame tinkle „Facebook“ ant įstaigos ar savo asmeninio profilio nuotraukos užsidėjus „Go Red For Dyslexia“ rėmelį. O vienas iš išradingesnių būdų „nuginkluoti“ raudoną spalvą – leisti mokiniams diktantus šią savaitę rašyti raudonais rašikliais.

Disleksija paliečia iki 7 proc. visos populiacijos – tarp 15 mokinių pasitaikys bent vienas, kuriam sunku mokytis skaityti. Vaikas sunkiai atpažįsta raides, sunkiai susieja raidę su garsu, sunkiai dėlioja raides į skiemenis, skiemenis į žodžius, žodžius – į sakinius...

Nenuostabu, kad tekstą suprasti sudėtinga, o skaitymas neteikia jokio džiaugsmo. Beje, suaugus disleksija niekur nedingsta – su ja reikia išmokti gyventi.

Stovyklos veiklose – daug įvairių spalvų

„Labai džiaugiuosi, kad ledai pajudėjo – pirmą kartą Lietuvoje vyksta tokia stovykla!”, teigia Jurgita Pocienė, „Dyslexia centro“ įkūrėja ir mama, auginanti disleksiją turinčią dukterį. „Ačiū Vilniaus miesto savivaldybei už suteiktą dalinę paramą, ir, žinoma, labai džiaugiamės partneryste su Lietuvos aklųjų biblioteka. Vaikai ne tik dvi savaites šurmuliuos bibliotekos erdvėse, bet ir dalyvaus bibliotekos dovanojamose edukacijose!”

„Stovykla, į kurią kviečiami 9-12 metų vaikai, vyks dvi pamainas po penkias dienas. Programa – labai spalvinga“, papildo Dalia Balčytytė, disleksijos veiklų bibliotekoje koordinatorė.

„Kadangi skaitymas ir knyga nėra patys geriausi šių vaikų draugai, stovyklai pasirinkta vieta nėra atsitiktinė. Kartu su „Dyslexia centru“ parengtais edukaciniais užsiėmimais mėginsime prisijaukinti knygą: vyks garsinio skaitymo užsiėmimai su biblioterapijos elementais „Ką daryti, kai pykstu“, o susidraugauti su spausdintu žodžiu vaikams padės garsinės knygos, saugomos virtualioje platformoje elvis.labiblioteka.lt. Vyks kaniterapijos seansai, konstravimo užsiėmimai, vaikai žais bibliotekos pievoje – nes biblioteka jau seniai nebe ta vieta, kur reikia tik tyliai sėdėti ir skaityti.“

„Stovyklos pabaigą vainikuos „Naktis bibliotekoje“: žiūrėsime filmą su garsiniu vaizdavimu (tokie filmai skirti neregiams, tačiau kiek daug jie duoda reginčiam žmogui!), tarp knygų lentynų ieškosime paslėptų lobių, tamsoje, tūnodami miegmaišiuose, klausysimės šiurpių istorijų – biblioteka gali būti puikus nuotykis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme“, teigia stovyklai besiruošianti Dalia.

„Disleksiją turintiems vaikams ne visada paprasta susirasti draugų“

Eglė, mama, auginanti disleksiją turintį sūnų, labai apsidžiaugė, „Dyslexia centro“ feisbuko paskyroje aptikusi kvietimą registruotis į stovyklą. „Esu ne tik mama, bet ir pedagogė, todėl dvigubai sveikinu ir palaikau tokias iniciatyvas. Disleksiją patiriantys vaikai tarp bendraamžių jaučiasi tarsi baltos varnos, jiems nėra paprasta susirasti draugų. Skaityti sunku – o skaityti reikia ne tik lietuvių kalbos, bet ir matematikos, istorijos, geografijos pamokose! Nenuostabu, kad mūsų vaikams būdinga žema mokymosi motyvacija. Jei nesiseka, jei aplinka nepalaiko – vaikai užsidaro savyje, kenčia, pyksta... Penkios dienos ir viena naktis disleksijos stovykloje sustiprins pasitikėjimą savimi – mano sūnus sutiks bendraamžius, kurie patiria tuos pačius sunkumus. Ir pamatys, kokie jie visi šaunūs. Supras, kad jis ne vienintelis truputį kitoks – ne blogesnis, tiesiog truputį kitoks. Bet gabus ir kūrybingas.“

Patikima partnerystė vaikams, turintiems disleksiją, atveria naujas patirtis

„Dyslexia centro“ ir Lietuvos aklųjų bibliotekos bendradarbiavimas prasidėjo dar sausį, kuomet biblioteka priėmė po savo stogu ką tik susikūrusią disleksijos iniciatyvą. „Virtualioje garsinių knygų platformoje elvis.labiblioteka.lt saugoma daugiau nei 12 tūkst. pavadinimų leidinių, daugiau nei 80 proc. įgarsintos privalomosios mokyklinės literatūros. Galime padėti disleksiją turintiems vaikams skaityti tas pačias knygas, kaip jų bendraamžiai“, pabrėžia Dalia Balčytytė.

„Nuo pat „Dyslexia centro“ egzistavimo pradžios svajojome apie vasaros stovyklą vaikams, patiriantiems skaitymo sunkumų“, teigia „Dyslexia centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė. „Pasibaigus karantinui ir galbūt gresiant dar vienam visi vaikai patiria stresą ir nežinią dėl artėjančių mokslo metų, mokymosi formų bei metodų, kurie laukia. Disleksiją turintys vaikai šį nerimą jaučia dar stipriau. Jiems mokykla ir skaitymas yra didžiulis iššūkis.

Liūdniausia, kad šie vaikai paprastai jaučiasi vieniši ir vieninteliai tokie, mąsto apie save kaip apie nevykėlius. Tėvai taip pat dažnai atsiriboja ir nesidalina patiriamais sunkumais. Ši stovykla – puiki proga vaikams susitikti ir suprasti, kad jie ne vieni, kad jie drąsūs ir protingi. Tai puiki proga susirasti draugų, kurie patiria tokius pačius sunkumus.

Visi suaugę gerai žinome, kaip terapiškai veikia susitapatinimas su grupe, kuriai priklausai. Tuomet nesi vienišas“. Užsiregistruoti į stovyklą galite „Dyslexia centro“ Facebook paskyroje. Daugiau sužinoti apie Lietuvos aklųjų biblioteką – svetainėje www.labiblioteka.lt, o apie garsines knygas – elvis.labiblioteka.lt.

Šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ – interviu su Kristijonu Vasiliausku, prieš mėnesį gavusiu „Metų verslininko“ įvertinimą apdovanojimuose „Žmonės 2020“. Ir nors šiandien Kristijono darbai ir Robotikos akademija sulaukė pripažinimo,  vaikinas prisipažįsta: visiškai nemokėjau rašyti ir dėl to labai kompleksavau.

„Esu tarsi beraštis. Atsimenu, mokykloje, pirmoje klasėje, būdavo diktantai iš 30 žodžių, padarydavau trisdešimt penkias, keturiasdešimt klaidų. Tuo metu visi galvodavo, kad aš specialiai tai darau. Būdavo tokių skaudžių akimirkų, kai galvodavau: kas su manimi negerai? Ką, aš durnas? Ilgą laiką net visi mano slaptažodžiai, naudojami „Facebook“ ar elektroniniam paštui, būdavo „nevykėlis“. Galvojau, kad kuo labiau savęs nekęsiu, kuo labiau smerksiu, tuo labiau stengsiuosi kompensuoti ir tapti geresnis“, – sako vyras.

Laidoje Kristijonas atvirai papasakos ir apie tai, kaip, bandydamas paslėpti savo kompleksus, ėmė tyčiotis iš aplinkinių, užgaulioti vaikus ir mokytojus. Todėl buvo pats blogiausias vaikas, dėl kurio tėvai nuolat varstė mokyklos duris. Vėliau Kristijonas surado būdą, kaip pabėgti nuo savo nesėkmių ir tapo absoliučiu lyderiu. Per vienerius metus baigė vienuoliktos ir dvyliktos klasės kursą, o dar po poros metų sujungė jėgas su psichologe mama, Robotikos akademiją įkūrusiu tėčiu ir geriausio draugo šeima bei sukūrė naują akademijos koncepciją. Joje vaikai mokomi ne tik inžinerinio mąstymo, bet ir sąmoningumo. O, svarbiausia, mokomi atpažinti problemas bei jas spręsti.

„Naujoji karta auga su tokiais žaidimais, kurie yra suinteresuoti parodyti tiktai gerąją laimėjimo pusę. Todėl vaikai nebemoka pralaimėti. Mes mokome vaikus, ypač mažuosius, kaip per metus 40 kartų susimauti, kaip tvarkytis su nesėkmėmis. Kad nebūtų: mama, mama, paduok detalę, čia nėra, mama, mama, čia nesąmonė, neįmanoma padaryti, čia per sunku. Mes norime auginti savarankiškus vaikus, kuriems, jeigu kažkas neišeis, nusivalys ašaras ir toliau darys, kol pavyks. Dažnai kai kurie suaugę, jeigu kažkas nutinka blogo, visą laiką galvoja, kad kažkas specialiai taip padarė. Tai ateina iš vaikystės“, – sako K. Vasiliauskas.

Vaikinas papasakos, kaip reaguoti į kompiuterinius žaidimus linkusį vaiką. „Jeigu turite vaiką, kuris rodo apsėdimą kompiuteriniais žaidimais, sveikinu. Turite neįtikėtiną vaiką. Tai rodo, jog vaikas turi milžiniškai daug potencialo. Tačiau tėvai turi tą potencialą pakreipti pačia efektyviausia linkme, nes technologijos yra kaip ugnis arba radioaktyvi medžiaga, jeigu ji bus nesaugiai naudojama, kenks. Tačiau, jei bus naudojama kryptingai, saikingai ir sąmoningai, bus geras įrankis“, – sako K. Vasiliauskas.

Kristijonas papasakos ir apie Robotikos akademijos plėtrą Saudo Arabijoje: „Kai nuvykome, turėjome pasirašyti sutikimą prašant vizos, kad, jeigu mus pagaus apsivartojusius  narkotinių medžiagų, alkoholio  arba negerbiančius jų religijos, nukirs galvas. Buvo toks dokumentas“.