Kitapus užvertų durų

"Forumas" ("Forum") – tai įtampos kupinas festivalio filmas, ypač svarbus pasauliui, kuriame gyvename šiandien. Kiekvienais metais pasaulio galingieji, tarptautiniai politikai, verslininkai ir akademikai susirenka į Šveicarijoje vykstantį Pasaulio ekonomikos forumą.

Forumo steigėjas, 81 metų Klausas Schwabas sako, kad forumas pirmiausia skirtas tam, kad susirinkusiųjų dialogas pasaulį padarytų geresnį. Tačiau, kaip gali vykti dialogai, jei vyriausybės pokalbiai vyksta už uždarų durų? Filmo režisierius Marcusas Vetteris yra pirmasis kino kūrėjas, kuriam buvo leista dalyvauti Pasaulio ekonomikos forumo užkulisiuose. Jis sakė: "Politinė dokumentika tokia yra – kai ją kuri, turi būti labai mažas, toks mažas, kad tavęs niekas nepastebėtų." Šiandien mes visi kaip niekada norime, kad valdžios sprendimai būtų skaidrūs – ar politikai kalba filmuose, ar kiekvieną vakarą per žinias.

Jausmų kaina

"Niekada neverkite darbdavio akivaizdoje – tai rodo silpnumą. Filipiniečiai nėra silpni", – sako instruktorė, rengianti filipiniečių moterų grupę šiuolaikinei vergovei užsienyje. Čia jos dažniausiai dirba auklėmis ar namų tvarkytojomis, toli toli palikusios savo pačių šeimas.

Net 10 mln. filipiniečių dirba užsienyje – filmo "Užjūriai" ("Overseas") kūrėja Sung-A Yoon parodo vos saujelės pasiruošimą išvykti ir psichologines traumas, nuo kurių moterys kenčia. Didžiausia motyvacija moterims – pagalba šeimai ir galvoje vis skambanti frazė: "Tai, ką uždirbsite ten, čia uždirbti niekada nepavyks." Kai ekrane tiek emocijų, lengva pamiršti, kad tai – dokumentika, o ne vaidybinis filmas.

Tokius pat jausmus sukelia ir italės kino režisierės Valentinos Pedicini filmas "Šviesos kariai" ("Faith"), leidžiantis mums tarsi pagyventi kartu su katalikais, kovos meno kung fu praktikuotojais – kariais, pagal technomuziką kasdien liejančiais prakaitą Italijos kalnuose. Jie ruošiasi kovai – nežinia su kuo ir kada.

Vienoje filmo scenoje vienuolyno mokytojas sako: "Nenoriu girdėti, kad kas nors apie mus sakytų – jie kaip visos tos sektos, kažkokie įtartini." Argi toks pareiškimas nekelia abejonių? Ritualai, rutina, vyrus ir moteris valdantis Mokytojas bei jam besąlygiškai paklūstantys kariai – net ir filmui pasibaigus, sunku patikėti, kad veiksmas vyksta toliau – jie ir vėl šoka į viršų iškėlę rankas, užsidarę nuo pasaulio.

Paskutinis Žemėje

Dokumentiniai filmai apie gyvūnų kankinimą, masines fermas ir skerdyklas visada gąsdina ir keičia požiūrį. O jeigu tai istorija apie anuomet dar gyvą, vienintelį žemėje likusį šiaurinį baltajį raganosį, vardu Sudanas? Jei tiksliau – apie mokslininkus, sargybinius, brakonierius ir asmenukių megėjus, bandančius prieiti kuo arčiau padaro, kuris žemėje toks vienintelis. Režisierė Floor van der Meulen filme "Paskutinis patinas žemėje" ("The Last Male on Earth") stengiasi suprasti, kodėl žmones taip traukia išnykimas? Jei nyksta ne jie, o kažkas kitas, išnykimas tampa pramoga. O gal tai – tiesiog savo rūšies išaukštinimas? Klausimų šiame filme daug, jų epicentre – nuvargęs raganosis. Vienintelis toks pasaulyje.

Langas į gyvenimą

Hasseno Ferhanio filme "Sacharos gatvė 143" ("143 Sahara Street") vidury Sacharos dykumos, mažoje trobelėje gyvena vieniša Malika. Jos namai yra kelyje, pro kurį suka vieninteliai moters pašnekovai – vairuotojai, keliautojai ir klajokliai. Režisierius sukuria nuostabų Malikos portretą, kurį žiūrovas neabejotinai pamilsta, o Sacharos šviesa ir nesibaigianti dykuma kiekvieną kadrą paverčia paveikslu. Malika filme gal ir liktų statišku peizažo akcentu, jei neužsikvatotų viduryje filmo. Jai juokinga, kai vienas praeivis apsimeta, kad jos langas – kalėjimo vienutė. Pagrindinės herojės juokas suardo tradicinę dokumentinio filmo dinamiką, o Maliką paverčia dar tikresnę. Jos pakelės namelis, kuriame prašalaičiams ji gamina kavą ir omletą, pasakoja apie artumo ir pagarbaus žmogiško bendravimo poreikį kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Sukurta sūnų

Dvi dokumentinės "Kino pavasario" juostos išsiskiria savo asmeniškumu – abi jas sukūrė sūnūs. Režisieriaus Beniamino Barrese mama – italė Benedetta Barzini – 7-ojo dešimtmečio mados ikona, įkvėpusi Andy Warholo, Salvadoro Dali ir Richardo Avedono kūrybą. Iš modelio ji tampa radikalia feministe ir aršia kovotoja už moterų teises. Vėliau – dėstytoja, o galiausiai – nuo visą gyvenimą klijuotų etikečių pavargusia senyvo amžiaus moterimi, norinčia išnykti. "Mano mamos išnykimas" – intymus, motinos ir sūnaus santykį atskleidžiantis filmas.

"Nuo tada, kai septynerių gavau fotoaparatą iš tėčio, akimirkų fiksavimas tapo mano strategija, apsaugančia mylimus žmones nuo bėgančio laiko. Daug kartų bandžiau nufotografuoti savo mamą ir kiekvieną kartą jutau jos pasipriešinimą. Neužteko vieno kadro, kad įamžinčiau jos grožį, protą, humoro jausmą ir tai, kokia ji nuostabi. Kad ir kiek stengiausi, man nepavykdavo nufotografuoti jos sielos. Mama man ir liko paslaptis", – kalba filmo režisierius. Filmas apie mamą – pirmasis jo pilnametražis filmas.

Kitos legendos – kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sūnus Andrejus Tarkovskis jaunesnysis sukūrė odę tėčiui, kurį dievino. Tai dokumentinis filmas, kuriame nebus prisiminimais besidalijančių Tarkovskio draugų, ar rimtų žmonių, kalbančių apie jo indėlį į kino pasaulį. Filmas –  asmeninių nuotrupų karuselė, kurioje vaikystės nuotraukos susipina su ištraukomis iš legendinių kūrėjo filmų ir jo paties balsu, skambančiu fone. Tarkovskis kalba apie meną, religiją ir idėjas. "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" ("Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer") festivalio žiūrovams nupieš ryškų ir asmenišką kino poetu vadinamo meistro portretą.

Prienų komandoje šį sezoną startuojančiais aukščiausiais pasaulyje dvyniais krepšininkais susidomėjo JAV televizijos laidų gamybos kompanija, kurios vedlys – „Emmy“ apdovanojimą pelnęs prodiuseris Gary Waksmanas.

„Atvykstame į Prienus tikėdamiesi sukurti pasaulinio populiarumo sulauksiančias serijas apie Kšyštofo ir Darjušo gyvenimo istoriją. Esame kino kūrėjai, o šie nešlifuoti deimantai, aukščiausi broliai dvyniai žaidžiantys profesionalų krepšinį – būtent tai, ko ieškome. 1988 m. Arnoldas Švarcnegeris ir Denis De Vito prikaustė visus prie ekranų su komedija „Dvyniai“. Šį kartą turime tikrų brolių porą, kuri ne ką mažiau charizmatiška, be to gali įdėti į krepšį!“ – teigė Waksmanas.

Rugsėjo 23 d. į Lietuvą atvykusios filmavimo komandos grafikas – įtemptas. Trumpiau nei savaitę truksiančio vizito metu filmavimai suplanuoti ne tik krepšinio aikštelėje ir Lavrinovičių namuose, bet ir įspūdingiausiuose Lietuvos kampeliuose. Spalio mėnesio viduryje pasirodysiantys epizodai žada nustebinti. Pasirodo, kad broliai turi ne tik krepšininkų, bet ir dizainerių, gamtininkų bei dainininkų gyslelę.

„Esame klubas, kuris nebijo eksperimentuoti. Lavrinovičiai – žinomi ir savo profesionalumą įrodę sportininkai, kuriuos Lietuvos krepšinio fanai vertina ne tik dėl rezultatų, bet ir charizmatiškų asmenybių. Šmaikštūs ir geranoriški broliai lengvai prajuokina net ir didelę publiką, o profesionalių krepšininkų karjerai einant į pabaigą, pasaulinis pripažinimas yra būtent tai, ko norisi jiems palinkėti“, – žinomų prodiuserių dėmesį Lavrinovičiams komentavo Prienų „Skycop“ direktorius Andrius Kubilius.

Waksmanas JAV žinomas kaip dokumentinių serialų ir filmų apie įvairias sporto šakas ir jų atstovus kūrėjas. Jo filmografijoje – ilgametražiai dokumentiniai filmai apie pasaulio beisbolo čempionatą, Amerikos beisbolo legendos Tedo Viljamso biografija, dokumentika „Chasing Miracles: The Making of the US Men‘s Olumpic Hockey Team“ apie JAV vyrų ledo ritulio komandą ir kiti. Prodiuseris dirba su tokiomis didžiosiomis televizijos kompanijomis kaip „ESPN“, „Showtime“, „Smithsonian Channel“, „Fox Sports“ ir kitomis.

Kubiliaus teigimu, nors pasikartojantis Holivudo dėmesys Prienų klube žaidžiantiems broliams – kurioziškas sutapimas, į tolimesnius palyginimus leistis nereikėtų: „Svarbu atskirti pelus nuo grūdų. Ballai – LKL lygio nesiekiantys sportininkai, kurių tėvas čia atvažiavo daryti šou, o apie pasaulyje žinomų, kaip aukščiausių dvynių krepšininkų Lavrinovičių pasiekimus ir profesionalumą man pasakoti nereikia.

Tai jau tarptautinės karjeros aukštumas pasiekę žaidėjai, kuriems Holivudo dėmesys – užtarnautas malonumas ir, manau, jie puikiai jį išnaudos.“

„Į VDFF pagrindinę programą atrinkti devyni filmai (kiek daugiau, nei įprasta). Kiekviename jų svarbus laikas, skirtingos jo dimensijos. Mąstydamos apie festivalį vienijančią temą, sudėliojome savotišką mantrą – „išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko“, – sako viena iš VDFF organizatorių Sonata Žalneravičiūtė. „Tai ir amžinosios vertybės, kurias mėgina išsaugoti nauji šeimos modeliai, tai kūrybinė raiška, moksliniai siekiai, skirti ne tik dabarčiai, tai ir tradicijos, kurias perima ir savaip transformuoja naujosios kartos.“

Pagrindinės programos filmo „Pradžia 2.0“ („Genesis 2.0“) autoriai Christianas Frei, Maksimas Arbugajevas sujungia priešistorinius laikus su tolyn žengiančiais mokslo užmojais. Sibire, amžino įšalo žemėje, ieškant mamutų ilčių, aptinkama ir šių gyventojų kraujo. Imama svarstyti apie klonavimo galimybę bei mėginimą užauginti šių laikų mamutą. Mokslo pasaulyje, o ir pačiame filme iškyla etikos klausimai, tačiau lygiagreta paliečiamos ir socialinės žmogaus išgyvenimo temos. Visuomenės ateitį bei pakitusius socialinius santykius iliustruoja filmas „Pasaulis priklauso man“ („The World is Mine“), kuriame režisierė iš Izraelio Ann Oren, norėdama geriau suvokti Japonijoje ypač paplitusį popkultūros judėjimą „Cosplay“, pati mėgina įsikūnyti į animacinį personažą – žydraplaukę mokyklinukę Hatsune Miku. Jai tenka ne tik pakeisti išvaizdą, bet patirti meilės ryšį su vienu iš Hatsune Miku gerbėjų. Vieni iš pagrindinių filmo klausimų – kodėl žmonėms nebepakanka vieniems kitų draugijos, kodėl kuriami virtualūs mylimieji, puoselėjami iliuziniai santykiai.

Tūkstantmečius sujungia kiti pagrindinės programos filmai – „Vyrų žaidimai“ („Playing Men“) ir „Žiurkės“ („Rat Film“). Ironiškas ir saviironiškas antropologinis slovėnų režisieriaus Matjažo Ivanišino žvilgsnis į vyrų pasaulį. Kaip (pa)kito vyro siekiai nuo instinktyvaus medžiotojo, karžygio laikų ir kaip lyderystė pasireiškia tradiciniuose ir dabarties žaidimuose. Net ir režisieriaus Theo Anthony'is filme „Žiurkės“ be pagrindinės – amžinųjų žmonių gyvenimo dalyvių – žiurkių temos, netiesiogiai galime pamatyti vyrų žaidimo motyvą, kai du vyrukai kasnakt leidžiasi į žiurkių medžioklę.

Ir žaidžia, ir groja vienu metu – taip būtų galima apibūdinti filmo „Užsičiaupk ir grok pianinu“ („Shut Up and Play the Piano“, rež. Phillipas Jedicke'as) herojaus – pianisto Chilly Gonzaleso gyvenimą. Kanadietis – Gineso rekordininkas. Jo koncertas tęsėsi 27 valandas. Ir tai tik vienas pavyzdys, ne tik apie ištvermę, bet ir nesenkančią, kitus įkvepiančią žmogaus kūrybinę energiją.

Laiko reliatyvumas ir žmogaus siekiai pranokti save svarbūs ir serbų dokumentininkui Mladenui Kovačevičiui. Atradęs senas videokasetes, kuriose užfiksuota pirmojo serbo, kopiančio į Everestą kelionė, režisierius sudėliojo filmą-dienoraštį „4 metai per 10 minučių“ („4 Years in 10 Minutes“), kuriame matomi žmogaus išgyvenimai, juntama kiekvieno žingsnio kaina, beprotiška valia bei absoliutus vienišumas.

Jei vieni žmonės patys ieško iššūkių, tai kitiems sunkūs išbandymai atsiranda iš gyvenimo. Trys VDFF pagrindinės programos filmai pasakoja apie šeimas, kuriose tenka išgyventi sunkiai pakeliamus dalykus, tačiau jie tampa įmanomi tik besąlygiškai mylint. Režisieriaus Jordano Schiele'o filmo „Šilkas ir ugnis“ („The Silk and the Flame“) herojus – vidutinio amžiaus kinas Yao, kuriam nuo paauglystės tenka rūpintis savo neįgaliais tėvais, broliais ir seserimis. Vadymo Ilkovo filmo „Tėtė – mamos brolis“ („My Father is my Mother‘s Brother“) herojui Tolikui tenka prisiimti penkiametės dukterėčios globą, kai jo sesuo suserga psichine liga. Turėdama savo šešis vaikus, Alina Makarova – filmo „Baltoji mama“ („White Mama“, rež. Zosia Rodkevič ir Jevgenija Ostanina) herojė, nusprendžia, kad tarp jos mišraus gymio vaikų galėtų augti ir vienas baltaodis. Agresija, nuolatiniu dėmesio reikalavimu naujas šeimos narys sujaukia darniai gyvenusios šeimos kasdienybę. Tačiau Alina jaučia, kad šiam vaikui privalo duoti daugiau, nei saviesiems.

Beveik visus pagrindinės programos filmus pristatys jų kūrėjai arba protagonistai.

Savo filmų retrospektyvą pristatys režisierius ir aktorius Algis Arlauskas, kuris turi lietuviško kraujo, nors gimė ir augo Maskvoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Ispanijoje (Bilbao), ten laikomas savu.

„Algis Arlauskas man tapo legenda dar prieš pamatant jo filmus. Lietuvoje apie 88-uosius pasirodė žinia apie neįtikėtinai talentingą jauną kino režisierių lietuvišku vardu ir pavarde, studijuojantį Maskvoje ir sukūrusį filmą, kuris lyg žaibas perskrodė Europos kino festivalinę erdvę.

Vėliau, kai pamačiau Algio filmus, supratau, kodėl vertėjo tiek metų laukti susitikimo“, – pasakoja režisierius Audrius Stonys, kuris ir rekomendavo supažindinti Lietuvos dokumentikos mylėtojus su šiuo režisieriumi.

Anot A. Arlausko, dokumentiniai filmai negimsta be reikalo. Jie ateina tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos, kai persipina ypatingos akimirkos. Pirmasis jo dokumentinis filmas „Prisilietimas“, gimė tuomet, kai jis susipažino su aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu Aleksandru Suvorovu. Kurdamas dokumentinį filmą, jis sako atiduodąs dalį savo gyvenimo, nes jam dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas.

Nedaug kam žinoma ir šveicarų dokumentininko Peterio Liechtio kūryba. Tačiau vienas jo filmas jau buvo rodomas „Skalvijos“ kino centre.

„2009 m. Europos kino akademijos „Dokumentinė konklava“ – geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimai buvo surengti Vilniuje. Vieną rytą garbinga vertinimo komisija, kurioje tąkart buvo ir Viktoras Kosakovskis, rinkosi į „Skalvijos“ salę. Konkurse dalyvavo ir P. Liechtio filmas „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („The Sound of Insects – Record of a Mummy“).

Šis eksperimentinės dokumentikos kūrėjo filmas-meditacija gyvenimo ir mirties tema buvo išrinktas geriausiu, o mums paliko tokį ryškų įspūdį, kad po dešimtmečio nusprendėme VDFF žiūrovams pristatyti išsamią jo retrospektyvą. Deja, režisierius jau išėjo iš gyvenimo, bet jo filmus sutiko pristatyti jo kūrybinė ir gyvenimo partnerė Jolanda Gsponer. Ji yra ir viena iš P. Liechtio videoinstaliacijos „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications - Peter Liechti‘s unfinished film”) autorių“, – pasakoja Vilma Levickaitė, viena iš festivalio rengėjų. Projektas tapo intymiu, atviru žvilgsniu į menininko prabėgusį gyvenimą ir kūrybą. Videoinstaliacija „Dedikacijos“ kaip ir P. Liechtio filmas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ („Signer’s Suitcase – On the Road with the Artist Roman Signer“) šiais metais atidarys festivalį.

Specialioji programa šiemet skiriama Igmarui Bergmanui, kurio 100 metų jubiliejų mini visas pasaulis. Bus parodyti trys paties švedų režisieriaus dokumentiniai filmai, kiti trys – jį pažinusių režisierių – Marie Nyrerod ir Stigo Björkmano. Pastarasis autorius, kuris yra išleidęs knygą „Pokalbiai su Bergmanu“, atvyks į Vilnių ir pristatys savo filmus bei pasidalins prisiminimais apie I. Bergmaną. Kino mylėtojams – tai dar viena galimybė giliau pažinti kino klasiko kūrybą bei patį autorių.

Kaip ir kasmet nedidelė dokumentinių filmų programa skiriama ir vaikams. Trijuose filmuose išryškėja vaikų, kurie nori būti išgirsti, tema. Programa taip ir vadinsis – „Išklausyk“.

Laukia ir viena lietuviška premjera – tai režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Iš kur ta šviesa“ apie tapytoją Nomedą Saukienę, kuri taip pat atliepia VDFF mantrai: išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20-30 d., Kaune – spalio 2-4 d., Ukmergėje – spalio 5-7 d.

Daugiau informacijos – www.vdff.lt.

Andrius Lekavičius, save pristatantis istorijų pasakotoju, 2012 m. dalyvavo Cross Media ZEN konferencijoje, kur ir susipažino su Cross ir Trans media galimybėmis netradiciniais būdais pasakoti istorijas. A. Lekavičius yra interaktyvių projektų „Laisvės kodas 13“, „Nupučiama siena“ autorius. „Nupučiamą sieną“ jis pirmąkart pristatys kino festivalio „Baltijos banga“ publikai Nidoje, rugpjūčio 24 d.

– Jūsų interaktyvios realybės projektas „Laisvės kodas 13“ buvo pristatytas Berlyno festivalio kino mugėje. Kokie žiūrovų atsiliepimai?

– „Laisvės kodas 13“ vis dar kuriamas, tad buvo rodoma darbinė versija industrijos profesionalams. Jis sulaukė gerų atsiliepimų Šefildo, Venecijos, Talino, Berlyno, Štutgarto festivalių industrijos sekcijose. Žinoma, ir su galutinai pabaigtu projektu tikimės išplaukti į platesnius vandenis.

Ligšiolinės žiūrovų reakcijos priklausė nuo vietos, kur jis buvo rodytas, ir, aišku, auditorijos. Lietuvoje tema aktuali dėl mūsų šalies istorijos, dėl 1991-ųjų sausio 13-osios nakties, dėl neišblėsusių dalyvavusių žmonių prisiminimų. Tuo tarpu užsienyje projektas labiau reikšmingas dėl interaktyvumo koncepto, moralinių projekto herojaus – žurnalisto su kamera – pasirinkimų. Kaip pasielgti – ar dirbti savo darbą ir filmuoti tragediją, ar padėti pagalbos prašantiems žmonėms? Šį klausimą supranta visi ir visur pasaulyje.

Taip pat jaudina ir faktas, kad viskas, ką matai aplinkui, vyko iš tikrųjų. Technologiškai bandome atkurti kuo įmanoma realesnę aplinką ir įvykius. Užsienio publika tai labiausiai ir vertina, o įdomiausias jiems – pasirinkimo momentas, galimybė veikti pačiam, dalyvauti istorijoje.

„Nupučiamos sienos“ stop kadras.

– Kaip pasirenkate istorijas?

– Specialaus vieno būdo tikrai neturiu – temos, istorijos ir formos atsiranda labai įvairiai. Interaktyvaus dokumentinio filmo „Nupučiama siena“ idėja gimė iš vaikystės atsiminimo, kai Nidoje atostogavau su tėvais ir krikštatėviais. Tuomet visa Neringos teritorija priklausė Sovietų Sąjungai, nebuvo jokios sienos. Pamenu, kaip suaugusieji juokais kalbėjosi, kad einame per kopas pirkti ledų į Kaliningradą. Tuo metu, aišku, nieko nesupratau, bet frazė įstrigo atmintyje. Tokia tad inspiracija.

„Laisvės kodo 13“ idėja gimė klausantis pranešimo apie panašaus pobūdžio projektą, kuris vaizdavo bombardavimą Sirijoje, o žiūrovas matė, kas vyksta sprogus bombai, galėjo jaustis, lyg pats būtų ten. Apie tai išgirdau 2014-aisiais, kai virtualios realybės projektai dar tik pradėjo skintis kelią. Žiūrovams tai buvo visiškai naujas atradimas, o man – nauja idėja, kuri labai greitai susisiejo su sausio 13-osios įvykiais. Virtuali realybė, kaip technologija, suteikia galimybę perkelti tave į kitą erdvę, laiką ir įvykį. Pirmiausia, ieškojau informacijos iš tos nakties dalyvių, skaičiau atsiminimų knygas, žiūrėjau dokumentines apybraižas. Visi žmonės sutartinai sakė, kad to neįmanoma nupasakoti jokiais žodžiais – reikėjo būti ten. Todėl ir ėmiausi šio projekto, kad galėtume „pabūti“ ten,  kad galbūt kiek geriau suprastumėme, kas ten vyko.

– Naujausias jūsų interaktyvus dokumentinis projektas „Nupučiama siena“. Papasakokite apie kūrybos procesą?

– Filmas turi aiškią konstrukciją – Kuršių nerijos teritoriją, keturi metų laikai, dvi šalys, Lietuva ir Kaliningrado sritis, kur abiejose sienos pusėse gyvena ir dirba vietiniai žmonės. Filmavimus pradėjome 2015-ųjų rudenį žinodami, kad filmavimai užtruks mažiausiai metus. Dėl strigusio finansavimo viskas kiek užsitęsė, tad nuo filmavimo pradžios iki premjeros bus praėję beveik lygiai treji metai. Nuo pradžių turėjau aiškią viziją, kad filmuoti turime tais pačiais rakursais abejose sienos pusėse, kad žiūrovas tuo pačiu metu galėtų matyti abi puses ir pasirinkti, kurią jam įdomiau stebėti.

Būtent filmavimai sukėlė daugiausia sunkumų. Nors visas projektas – technologiškai sudėtingas, tačiau tas „senovinis“ filmo gamybos procesas mums buvo sudėtingesnis už technologinius sprendimus. Filmavimas Kaliningrado pusėje buvo iššūkis – tau kaip ir nedraudžia to daryti, bet oficialaus leidimo irgi nesuteikia. Girdėjome kalbas, kad kažkur stovi įvairūs radarai, karinė ar kitokia technika. Aišku, realaus pavojaus nebuvo, bet jautėsi neužtikrintumas.

Kaliningrade filmavome tik Kuršių neriją, nevažiavome į žemyninę dalį. Filmavimų leidimams užteko žodinio susitarimo su Kaliningrado parko direkcija, kuri palaiko draugiškus santykius su Neringos savivaldybe. Iš visų sulaukėme didelio šio projekto palaikymo. Mūsų komanda buvo maža, tilpome į vieną automobilį. Operatorius Adomas Jablonskis, pakaitomis važiavę garsistai, aš ir prodiuserė Laura Almantaitė. Mes važiuodavome keturiese, todėl teko padėti vienas kitam, nešioti kameros objektyvus, stovus. Visada palaikėme vienas kitą.

„Nupučiamos sienos“ stop kadras.

– Kaip pasirinkote filmo veikėjus?

– Mano tikslas buvo kuo tiksliau atskleisti žmones, parodyti juos abejose pusėse. Jei tai yra žvejys, tai noriu parodyti Kuršių nerijos žvejo portretą – ir Rusijos, ir Lietuvos pusėje. Tai lyg dvi vieno „veido“ pusės.

Lietuvoje buvo paprasčiau pasirinkti filmo veikėjus. Visi vieni kitus pažįsta ir bendravimas vyksta tiesiogiai su žmogumi, o Kaliningrado srityje kur kas sudėtingiau. Pavyzdžiui, dėl žvejo personažo, tai pirmiausiai susitikome su žvejybos kolūkio direktoriumi – pasakėme ką darome ir ko mums reikėtų, tada jis „leido“ filmuoti vieną iš jo darbuotojų.

– Ar „Nupučiama siena“ taip pat aštrių potyrių ir išgyvenimų kupinas interaktyvus projektas, kaip „Laisvės kodas 13“?

– Ne, tikrai ne. „Nupučiama siena“ – bene poetinė dokumentika, tik inovatyvesne forma. Turbūt sudėtinga būtų nufilmuoti Neringą negražiai. Bet kad ir kokie gražūs būtų vaizdai, nemažiau svarbu – personažų istorijos. Stengėmės palikti politiką nuošalėje ir leisti laisvai pasisakyti gyventojams, kaip atrodo jų kasdienis gyvenimas marių ir jūros vandenų izoliuotoje teritorijoje. Kokia jų kasdienybė, kaip ją veikia buvimas vienoje ar kitoje sienos pusėje.

Apskritai kalbant apie Kuršių neriją, ji išgyvena sudėtingą laikotarpį – kas bus iš šio nuostabaus žemės lopinėlio po 20-ies ar 50-ies metų? Žuvies mažėja, darbas sezoninis, jaunimas pusiasalyje neužsilaiko. Filmo personažė rašytoja Aldona Balsevičienė sako: „Kuršių nerijoje daugiau gyventojų yra vadinami „popieriniais“, jie čia tik prisiregistravę, bet jau ilgus metus nelieka žiemoti. Ir tokių vis daugėja.“

Gyventojų mažėja abiejose sienos pusėse, vis mažiau vaikų eina į darželius ir mokyklas, žmonėms Kuršių nerija lieka tik vasaros rezidencijų vieta. Kyla klausimai, kas laukia toliau? Kas bus? Aš nežinau… Filmo herojai dėsto įdomias hipotezes, bet kas bus realybėje – niekas nežino. Kuršių nerija per ilgą istoriją priklausė ne tik lietuviams, o ir kuršiams, prūsams, vokiečiams, sovietams, ir šiuo metu ji dviejose rankose,  įdomu, kas laukia toliau. Tad filmas nešiurpins, negąsdins, tik leis giliau pamąstyti apie vieną iš ypatingų vietų Lietuvoje.

– Minėjote, kad prieš kiek daugiau nei penkerius metus žiūrovams tokios pasakojimo formos kaip Virtuali realybė (VR) ar interaktyvūs filmai dar buvo sunkiai suprantamos, nes naujos.  Gal net ne visi žino, kas tai yra. Interaktyvų filmą „Nupučiamą sieną“ žiūrovai galės pamatyti ne tik „Baltijos bangos“ filmų festivalyje Nidoje, bet ir internete. Kaip manote, ar žiūrovai tokiai patirčiai yra pasirengę?

– Žiūrovas, labiau pratęs prie klasikinio kino žiūrėjimo tradicijos, manau ne visai supranta, kas tie interaktyvūs video projektai ir realybės. Ir virtualią realybę galima skirstyti į linijinę ir interkatyvią. Linijinėje VR matai vaizdus ir įvykius aplink save 360 laipsnių kampu – tik dairaisi, pats nieko nedarai ir nuo tavęs niekas nepriklauso. O Interaktyvioje VR gali dalyvauti, dažniausiai pultelių pagalba įsitraukti, bendrauti su istorijos personažais ir net daryti pasirinkimus. Skirtumas tarp stebėjimo ir interaktyvių pasirinkimų, kurie daro įtaką istorijai – tai paprastas pagrindinis skiriamasis aspektas.

Manau, kad dabar ir bus tas tinkamas metas paprastam žiūrovui suprasti, susipažinti, pažiūrėti kiek įdėmiau į tokio tipo projektus ir inovatyvias pasakojimo formas. Pirmas įspūdis turi didelę įtaką, ir jeigu pavyks žiūrovą sužavėti, jis pradės domėtis plačiau. Labai didelė atsakomybė – turi žiūrovui pateikti kiekvieną kartą kokybišką darbą, nes nežinai, kuriam iš jų tai bus pirma patirtis. Projektas „Nupučiama siena“ jau premjeros dieną bus internetu prieinamas visiems, todėl reikia tikėtis, kad technologijos nenuvils.

– Jūsų filmų temos kalba apie Lietuvos istorijos įvykius, nagrinėja ir šiandien opias temas. Ar galima sakyti, kad taip išreiškiate savo jausmus tėvynei?

– Esu apie tai galvojęs. Turbūt kiekvienas dėl tėvynės turi daryti, ką gali geriausiai. Vieni tuos jausmus įprasmina, pavyzdžiui, savanoriaudami kariuomenėje, o aš moku pasakoti istorijas.

Serialas nukelia į vietas, kurių dar niekas niekada nelankė, į garsų ir vaizdų pasaulį, kokio, matyt, dar neturėjome progos pažinti.

Filmavimui panaudotos naujausios technologijos leidžia pažvelgti į nuostabų gyvūnijos ir augmenijos pasaulį visai iš kitos perspektyvos.

LRT televizija sekmadieniais vidurdienį kviečia žiūrėti populiaraus serialo tęsinį, kuris mums rodo Žemę, kokios dar nematėm. Žiūrovams atsiveria nepaprasto grožio peizažai ir patys atokiausi, mažai ištyrinėti planetos kampeliai.

Skrisdamas oro balionu, serialo vedėjas pasakoja, kad praėjus dešimčiai metų nuo ankstesnio serialo pasirodymo, atsirado naujų techninių galimybių ir patirties. Todėl dabar jo kūrėjai gali mums naujai atrasti Žemės planetos gyvąjį pasaulį.

„Planeta žemė 2“ lanko įvairius Žemės rutulio kampelius, atskleidžia gyvūnų kovą už būvį. Varanai ir krabai, beždžionės ir paukščiai, irbiai ir kalnų ožiai – jie tokie įvairūs, tačiau kiekvienas savaip nuostabūs. Ir tik stipriausiems lemta išgyventi tarp didingų kalnų ar vandenynų gelmėje, o stebėti šias gyvenimo triumfo istorijas žiūrovai gali unikalaus filmavimo grupės darbo dėka.

Stulbinantis gyvasis pasaulis nuostabiausiomis formomis – viename geriausių pasaulio televizijos projektų, 11 britų kino prizų „Bafta“ nominuotame seriale „Planeta Žemė“ – nuo balandžio 23-osios kiekvieną sekmadienį 12 val. per LRT televiziją.

Į Jordanijos dykumoje įkurtą Sirijos pabėgėlių stovyklą atvyksta du kino kūrėjai. Jie yra pirmieji, kuriems suteikiama teisė gyventi izoliuotoje nuo pasaulio teritorijoje. Įsikūrę palapinėje režisieriai pradeda bendrauti su savo naujaisiais kaimynais. Kartu su pabėgėliais laukia maisto eilėse, juo dalijasi, lošia nesibaigiančias kortų partijas. Čia filmo kūrėjams atsiveria sukrečiančios istorijos žmonių, kovojančių su visomis negandomis – nuo Um Ali, moters, sunkiai įveikiančios netektį bei iškilusius kultūrinius barjerus, iki dešimtmečio Raoufo, kurio skausmą slepia neblėstanti šypsena.

Taip amerikiečiai tampa liudininkais ypatingos drąsos, gyvybingumo ir kūrybiškumo, kurį kasdien rodo žmonės, bandantys pradėti savo gyvenimus iš naujo. Klajodami po Sirijos pabėgėlių stovyklą žiūrovai susipažįsta su filmo herojais ir pradeda žvelgti į pasaulinio masto pabėgėlių krizę pro asmeninę prizmę.

Filmo pristatymo Lietuvoje programoje numatytos filmo peržiūros ir po filmo įvyksiančios diskusijos su svečiais iš JAV – filmo kūrėjais, migracijos ekspertais ir Sirijos karo pabėgėliais. Į diskusijas, susijusias su migracijos ir prieglobsčio procesais, siekiama įtraukti moksleivius, jiems organizuojant atskiras peržiūras dienos metu. Įėjimas į visas filmo peržiūras – nemokamas.

"Salam, kaimyne" premjera įvyko 2015 m. prestižiniame Amerikos kino instituto filmų festivalyje ("AFI DOCS Film Festival"), vėliau filmas rodytas žinomuose tarptautiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip CPH:DOX bei Washington West.

Ankstesnis režisierių filmas, "Living on One Dollar" ("Gyvenimas už vieną dolerį"), sukurtas 2013 m., tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu "iTunes" platformoje. Nuo 2012 m. Ch.Temple’as ir Z.Ingrasci pristatė savo kūrybą Jungtinių Tautų asamblėjoje, "TEDx" konferencijoje Buenos Airėse, 2016 m. Pasaulio viršūnių susitikime humanitariniais klausimais ir daugiau nei 70 konferencijų, universitetų, gimnazijų. Kūrėjų veikla buvo pristatyta "The New York Times", "The Wall Street Journal", and "Variety", o 2015 m. "Real Leaders Magazine" juos įtraukė į ateities lyderių šimtuką.

Kas: Kino filmo "Salam, kaimyne" peržiūra ir diskusija.

Kur: Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas).

Kada: Sausio 25 d. 12 val. (skirta moksleiviams), 18 val. (skirta miesto bendruomenei).

Filmas bus rodomas su lietuviškais subtitrais.