-
G. Martirosian: dokumentiniai filmai – mano naujas pomėgis
Vienas paskutinių Gabrielės matytų filmų – 100 minučių dokumentinė juosta „Nesustabdoma Bethany Hamilton“ (angl. – „Unstoppable: Bethany Hamilton“). Tai istorija apie stiprią moterį, JAV banglenčių sporto žvaigždę, kurios kylančią karjerą paauglystėje pristabdė ryklys. Net ir netekusi rankos B. Hamilton nesustojo, perlaužė stereotipus ir tęsia sportininkės karjerą.Ši filmą lapkričio 30 bei gruodžio 3 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose pamatys „Sporto kino festivalio” žiūrovai.
Apie „Nesustabdoma Bethany Hamilton“ bei dokumentinio filmo įtaką pasikalbėjome su G. Martirosian.
- Gabriele, ar tarp radijo, televizijos laidų ir renginių vedimo atsiranda laisva valanda geram filmui?
- Atsiranda, bet pastaruoju metu tik dokumentikai.
- Tai nėra populiariausia kino rūšis. Kodėl būtent dokumentika?
- Tai mano naujas pomėgis (šypsosi). Per pastarąsias savaites peržiūrėjau, ko gero, daugiau dokumentinių filmų, nei per visą gyvenimą. Man įdomu pamatyti gyvenimą žmonių, kuriais žavimės. Kartais net nepagalvoji, kokius dalykus jie išgyvena. Po tokių filmų supranti, kad tas žmogus, tavo herojus, susiduria su tokiais pačiais iššūkiais, tokiais pačiais nusivylimais, su kokiais susiduriame mes, paprasti mirtingieji.
- Kaip atradote dokumentiką?
- Matyt, paveikta aktyvaus gyvenimo etapo. Būna, pervargsti, pameti viso ko tikslą, ir tas nuovargis generuoja blogą nuotaiką, nebesupranti ar tai, ką darai, yra gerai. Tuomet pradedi ieškoti, už ko užsikabinti. Dokumentikoje atradau motyvaciją, kad viskas yra įmanoma, kad svarbiausia nesustoti ir siekti savo tikslo. Dokumentiniai filmai dažnai yra būtent apie tai.
- Viena pirmųjų peržiūrėjote „Sporto kino festivalio“ programos filmą „Nesustabdoma Bethany Hamilton“. Koks tai filmas?
- Darantis įtaką, motyvuojantis ir turintis savyje energijos užtaisą. Mane paveikė ne tiek filmo herojės Bethany tragedija, kiek visa kita aplinkui: kaip ji su tuo kovojo, kaip susitvarkė su psichologine būsena, susidėliojo prioritetus ir nepalūžo. Ši dokumentinė juosta dar kartą priminė, kokia svarbi yra šeima, privertė apsižvalgyti ir pamatyti, kad gyvenime yra žmonių, kurie aukoja save, savo ego tam, kad kažkas kitas pasiektų neįtikėtinų dalykų.
- Ar šis filmas gali būti įdomus žmogui, tarkime, niekada nestovėjusiam ant banglentės?
- Filme yra daug svarbių smulkių detalių, kurias galime išsikrapštyti sau asmeniškai. Juosta skirta visiems, tiek sportuojantiems, tiek ne, tiek profesionalams, tiek jaunimui, nes filmas - apie užsispyrimą, ryžtą, valią, užsibrėžtus tikslus ir tikėjimą jais. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šį filmą, jį pamatys visiškai kitomis akimis, nes susies su savo asmeniniais išgyvenimais, su savo šeimos ir partnerystės istorijomis.
„Sporto kino festivalis“ lapkričio 26 - gruodžio 3 dienomis vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose „Forum Cinemas“. Festivalio programoje – 13 filmų, iš kurių 12 Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą. Po filmų žiūrovai bus kviečiami likti sudalyvauti jau tradicija tapusiose diskusijose, kuriose įvairiomis temomis bus diskutuojama su sportininkais, sporto ekspertais, treneriais, kitų sričių specialistais.„Sporto kino festivalį“ organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Daugiau informacijos apie festivalį, jo naujienas, filmų aprašymus bei treilerius rasite www.LTOK.LT/kinas. -
Kaune pristatytas pasaulį sužavėjęs „Rūgštus miškas“ 1
Po šeštadienio vakarą Kaune „Forum Cinemas“ kino teatre vykusios peržiūros žiūrovai susitiko su filmo autoriais R.Barzdžiukaite ir D.Korba.
Pasaulinė filmo premjera įvyko Lokarno kino festivalyje, kuriame „Rūgštus miškas“ apdovanotas pirmojo ilgametražio filmo kategorijoje. „Šis filmas mums yra vienas įspūdingiausių netikėtumų – jis lyg dokumentikos apie gamtą, trilerio, komedijos ir siaubo filmo sintezė“, – filmą įvertino vienas iš Lokarno kino festivalio sudarytojų Sergio Fantas. „Rūgštus miškas“ yra pirmasis lietuviškas ilgametražis dokumentinis filmas, patekęs į oficialią vieno seniausių pasaulyje kino festivalių programą.
Režisierė R.Barzdžiukaitė įtaigų pasakojimą sukūrė vienoje didžiausių kormoranų kolonijų visoje Europoje. Nors dokumentinio filmo centre – daug ginčų keliantys sparnuočiai, kameros objektyvas krypsta į žmones. Kormorano žvilgsniu iš viršaus užfiksuoti apžvalgos aikštelę Juodkrantėje lankantys turistai. Stebėdami paukščių išmatų išdegintą sengirę, smalsuoliai pateikia įvairius šio gamtos reiškinio vertinimus. Vieniems miręs miškas primena atominę katastrofą, kiti negali atsižavėti šio reginio grožiu. Žaismingi dialogai ir nesuvaidintos turistų emocijos atskleidžia skirtingas kultūrines reakcijas ir kelia painius moralinius klausimus apie tai, kam lemta gyventi, o kam išnykti.
Kontroversiškas gamtos reguliavimo temas paliečiantį „Rūgštų mišką“ kartu su režisiere filmavo juostos bendrakūrėjas Dovydas Korba. Įspūdingi aukštai medžiuose užfiksuoti kadrai pareikalavo ne tik kantrybės, bet ir aukštalipystės įgūdžių. Filmas kurtas konsultuojantis ir bendradarbiaujant su gamtosaugininkais, ilgai stebint kormoranus ir apžvalgos aikštelę, kuri jau tapo nelaimių turizmo objektu. Per metus čia apsilanko daugiau nei 65 tūkstančiai turistų.
„Rūgštus miškas“ pristatytas daugiau nei 15-oje tarptautinių kino festivalių visame pasaulyje. Filmo premjera Lietuvoje įvyko 24-ajame Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“.
Be Lokarno kino festivalio, filmas laurus skynė „Zinebi“ tarptautiniame filmų festivalyje Ispanijoje, kur pelnė didįjį prizą už ilgametražį debiutą. Rūgštus miškas“ taip pat rodytas kino festivaliuose Italijoje, Islandijoje, Graikijoje, Čekijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Estijoje, taip pat įvairiose JAV valstijose. Artimiausių savaičių filmo maršrutuose – Niujorkas, Torontas, Vokietija, Baltarusija, Australija.
Filmas šiuo metu demonstruojamas ne tik Kauno kino teatruose – ir kituose devyniose Lietuvos miestuose.
RŪGŠTUS MIŠKAS anonsas from NEON REALISM on Vimeo.
-
„Kino pavasario“ programos sudarytojų komanda dalijasi asmeniniais metų atradimais
Tokių filmų kino festivaliuose kasmet ieško „Kino pavasario“ programos sudarytojų komanda. Pirmą kartą drauge Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė, Gediminas Kukta ir Dovilė Raustytė viešai dalijasi asmeninėmis simpatijomis ir taip pristato kovo 21–balandžio 4 dienomis vyksiančio festivalio programą „Metų atradimai“. Joje šįkart – net 23 ilgametražiai ir 12 trumpametražių filmų.
M. Valiūnaitės atradimai
Kas šiemet labiausiai įsiminė jau ne pirmus metus „Kino pavasario“ filmų programą sudarančiai Mantei Valiūnaitei?
„Visų pirma, tai režisieriaus Phuttiphongo Aroonphengo iš Tailando filmas „Didžioji žuvis“ („Manta Ray“). Jis tikrai patiks garsiausio tailandiečių kino meistro Apichatpongo Weerasethakulo gerbėjams, nes filme itin ryški jo įtaka. Kita vertus, tai savarankiškas, labai nuoširdus ir paslaptingas pasakojimas apie šiuolaikinį Tailandą“, – pasakoja M. Valiūnaitė. Filmas pripažintas geriausiu Venecijos kino festivalio paralelinėje programoje „Horizontai“.
Stop kadras iš „Didžioji žuvis“
M. Valiūnaitei taip pat įsiminė dviejų moterų režisierių iš skirtingų Europos šalių žvilgsnis į vyrų reprezentavimą kine. Tai režisierės iš Estijos Liinos Triškinos-Vanhatalo filmas „Viskas arba nieko“ („Take It Or Leave It“) ir prancūzės Claire Burger drama „Tikra meilė“ (‚Real Love“). Abu filmai kitaip pažvelgia į tėvystės temą ir išryškina pažeidžiamumą bei švelnumą vyrų portretuose.
A. Račaitytės atradimai
Argentina, Švedija, Meksika – tokia geografine linija sujungti šiemetiniai Aistės Račaitytės atradimai. Vienas iš jų yra argentiniečio Juano Veros romantiška drama „Netikėta meilė“ („An Unexpected Love“).
„Buvo labai smalsu pamatyti, apie ką bus J. Veros, jau ne vieną dešimtmetį prodiusuojančio garsių Argentinos autorinio kino režisierių filmus, režisūrinis debiutas. „Netikėta meilė“ – lengvu humoru paskaninti gyvenimiški pamąstymai apie meilę ir santuoką pripažintų Lotynų Amerikos aktorių Mercedes Morán ir Ricardo Daríno lūpomis. Žavus, paprastas, tiesiog geras filmas, kuris turėtų būti artimas kiekvienam“, – žavisi A. Račaitytė.
Stop kadras iš „Netikėta meilė“
Prie nepamirštamų darbų ji priskyrė ir geriausiu šiaurietišku filmu pernai Geteborgo kino festivalyje tituluotą juostą „Mėgėjos“ („Amateurs“). „Filmas tiesiog trykšta jauna šviežia energija ir noru svarbiomis temomis kalbėti su humoru. Gabriela Pichler savo antrajame kūrinyje prabyla ne tik apie Europos demografinę dinamiką, bet ir apie vaizdų galią šiuolaikiniame gyvenime“, – atskleidžia A. Račaitytė.
Trečias jai į atmintį įstrigęs filmas – „Kambarinė“ („The Chambermaid“). Meksikos režisierė Lila Aviles perteikia vieną įtaigiausių moterų portretų. Beveik nieko neatskleisdama apie pagrindinės herojės gyvenimą, tiesiog stebėdama kambarinę kasdienėje rutinoje savotišku Meksikos visuomenės mikrokosmosu tampančiame viešbutyje, režisierė kuria neregėtos įtampos ir sudėtingų jausmų kupiną dramą.
G. Kuktos atradimai
„Kai vieni režisieriai tam, kas jiems rūpi, skiria kelias ekrano valandas, kiti kerta per kelias minutes. Bet dėl to kūriniai netampa mažiau iškalbūs“, – sako Gediminas Kukta, šiemet prisijungęs prie „Kino pavasario“ programos sudarytojų komandos. Tarp jo atradimų – ir du trumpi dokumentiniai filmai.
„Aš pasirašiau peticiją“ („I Signed The Petition“) – paprasta, bet įtaigia forma klausia, ką reiškia būti palestiniečiu šiuolaikiniame pasaulyje, kai net peticijos, raginančios „Radiohead“ nekoncertuoti Tel Avive, pasirašymas gali atsisukti prieš tave. Filmas pateko tarp geriausių Europos trumpametražių filmų nominantų.
Stop kadras iš „Užsiundyti“
Kitas „Metų atradimų“ trumpametražis – „Užsiundyti“ („Swatted“) – vis dar retai kino ekranuose matoma dokumentinė animacija apie mus, lindinčius internete ir nenutuokiančius, kad bet kada galime tapti interneto trolių pavojingų pokštų aukomis.
Tarp ilgo metro filmų G. Kuktos asmeninę simpatiją pelnė rusų režisierių poros Natalijos Merkulovos ir Aleksėjaus Čiupovo kūrinys „Žmogus, kuris visus nustebino“ („The Man Who Surprised Everyone“). Istoriją apie vyrą, kuris stengiasi nepasiduoti, regis, neišvengiamai liūdnai baigčiai, režisieriai paverčia tikslia ir taupia alegorija apie buvimą svetimu, t. y. Kitu, visuomenėje, kuri nepripažįsta jokio kitoniškumo. Beje, tema aktuali ne tik Rusijai.
D. Raustytės atradimai
Itin skirtingo žanro kūrinius šiemet į atradimų lagaminą įsidėjo prie „Kino pavasario“ programos sudarytojų komandos prisijungusi Dovilė Raustytė. Vienas iš jos favoritų – į Himalajų kalnus nukeliantis „Raudonas falas“ („The Red Phallus“).
„Didžiulėse panoramose greta jaunos merginos paliekama vietos drąsiems feministiniams komentarams ir nebylioms budizmo dvasioms. Iš Butano kilęs kino kūrėjas Tashi Gyeltshenas tikina, kad prieš ketverius metus, pradėjęs rašyti scenarijų, net nenutuokė, kad filmas sutaps su #MeToo judėjimu“, – savo įžvalgomis dalijasi D. Raustytė.
Stop kadras iš „Raudonas falas“
Kitas jos atradimas skirtas darboholikams – „Tie, kurie dirba“ („Those Who Work“). Pagrindinis veikėjas – 50-metis Frankas. Jis sėkmingai debiutavusio šveicarų režisieriaus Antoine’o Russbacho filme tampa visuomenės lyg Frankenšteino kuriamo monstro metafora. Pasak D. Raustytės, persidirbimo, radikalaus karjeros siekimo tema šių dienų kine itin aktuali ir atitinka pristabdyti gyvenimo tempą raginančią šių metų festivalio žinutę.
Trečias jos rekomenduotinas filmas yra Kanuose pristatyta Romaino Gavraso komedija „Pasaulis priklauso tau“ („The World is Yours“) su tokiais prancūzų kino aktoriais kaip Vincentas Casselis, Karimas Leklou ir Isabelle Adjani. „Prancūzo braižas atpažįstamas iš jo režisuotų muzikinių klipų tokioms muzikos pasaulio garsenybėms kaip Jamie xx, Justice ar M.I.A. Šiame filme R. Gavrasas kuria kriminalinę istoriją, kurioje susilieja prancūzų populiarioji ir gatvės kultūra. Šis filmas taps mada“, – baigia D. Raustytė.
Visą programą „Metų atradimai“ rasite – čia.
