Žiūrėdama į paauglystės nuotraukas D. Filmanavičiūtė sako nesuprantanti, kodėl galvojo, kad jai reikia mesti svorį.

„Galvoju, kas man buvo su galva negerai? Liekna, faina pana“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, buvo laikas, kai ji valgė vien obuolius ir versdavo save bėgioti po du kilometrus du kartus per dieną.

„Dabar truputį juokinga – pirmi vaikinai, pirmos simpatijos, į kažką lygiuojiesi, sau netinki, nes esi bjaurusis ančiukas ir panašiai“, – kalbėjo Dovilė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Moteris pasakojo, kad jau dirbdama žiniasklaidos srityje, vartojo nesaugias, turguje pirktas tabletes, turėjusias padėti mesti svorį.

„Nuo tų tablečių putos per nasrus griūva, galva sukasi. Rašau tekstą ir suprantu, kad jo neparašysiu“, – pasakojo ji.

Nuo tų tablečių putos per nasrus griūva, galva sukasi.

Dabar D. Filmanavičiūtė supranta, kad elgėsi neatsakingai ir kvailokai.

„Pasižiūriu nuotraukas iš tų laikų – man dar priaugti svorio būtų buvę visai sveika“, – prisiminė pašnekovė.

Apie tai, kodėl nepaklūsta visuomenės brukamiems grožio standartams ir kaip už savo laimę kovojo dainininkė Ieva Zasimauskaitė – gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ tik per LNK.lt ir LNK eteryje.

Stebintys Dovilę žino – už liežuvio jos traukti nereikia. Todėl kalbėdama apie patyčių laviną, kurios sulaukė scenos kolegė Ieva Zasimauskaitė dėl pasirinkto įvaizdžio prieš keletą savaičių vykusiuose muzikiniuose apdovanojimuose , Dovilė nerinko žodžių – ažiotažas dėl paprasčiausio drabužio, pasak jos, tik dar kartą parodė, kokios žaidimo taisyklės galioja tokiuose renginiuose, ir kiek tereikia, kad jūsų pavardė kelias savaites būtų linksniuojama viešai.

„Užtenka neužsidėti liemenėlės, ne tokiu kampu atsistoti, ar pasirodyti tuomet, kai dėl sudėtingo laikotarpio gyvenime pats sau nelabai patinki, ir staiga visa Lietuva tave aptarinėja – vieni piktinasi, dergia, kiti gina. O iš tiesų tai toks laiko gaišimas, ir tos šlykščios kultūros auginimas mainais į tai, kad galėtume tiesiog nusispjauti į nereikšmingus dalykus“, – teigė D. Filmanavičiūtė.

Liaudiškai tariant, prašovusi su apranga Dovilė pasakojo ne kartą, tik bėgant metams ėmė elgtis priešingai. „Po komentarų dumblyną nenardau ir neieškau ten neapykantos sau“, – pasakojo Dovilė. Dauguma Dovilės nuotraukų socialinių tinklų paskyrose paprastos, dažnai be makiažo, ji nesistengia pozuoti ar pateikti savęs gražiausiu kampu. Dovilė sakė nuoširdžiai sau patinkanti ir jau senokai nesikabinėjanti prie išvaizdos, nes gyvenime yra milijonas kur kas svarbesnių dalykų.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ –pirmadienio vakarą, 20 val., per LNK.

– Praėjusį sekmadienį, žiūrėdama pirmąją „Močiute, išmokyk“ laidą, prisiminiau vaikystę ir gerą seną animacinį filmuką apie kumelaitę, kuri išsiruošė pas močiutę, pakeliui aplankė visus draugus, bet iki močiutės taip ir nebespėjo – saulė nusileido. Simboliška. Dauguma mūsų irgi savaitgaliais mieliau skubame pas draugus, o kai galiausiai prisimename savo močiutes ir senelius, dažnai jų saulelė jau būna nusileidusi. Sakykite, ar šis projektas „Močiute, išmokyk“ taip pat gimė iš asmeninės patirties, gal net kaltės jausmo, kad kažko nesuspėjote?

– Jūs viską pasakėte teisingai. Gera idėja yra ta, kurios niekam nereikia aiškinti. Praėjusių metų lapkritį į amžinybę iškeliavo mano paskutinė močiutė. Ir nors žinia nebuvo labai netikėta, sutikite, netekčiai niekada nesi pasiruošęs. Dar blogiau, kad šią naujieną sužinojau būdama ne Lietuvoje, o vos nusileidusi Milane, Italijoje, iš kur taip paprastai namo nesugrįši.

Todėl neslėpsiu – kaltę jaučiu, nes tiek tėčio, tiek mamos tėvelių namuose aš būdavau dažnas svečias. Ypač vasaromis. Ryšys tarp mūsų buvo be galo šiltas ir artimas.

Manau, nesu vienintelė, kuriai taip nutiko: baigusi studijas pradėjau gyventi savarankiškai, ėmiau siekti karjeros, sukūriau šeimą, gimė vaikas… Įsisuko kasdienių pareigų ratas, o dar tas mano ypatingas emocionalumas: norėjau (ir noriu) viską daryti maksimaliai, bijau kažką praleisti!

Gaila, kad tik patyrę netektį mes suvokiame, kaip viskas yra trapu ir kiek nedaug brangaus laiko turime vieni kitiems. Dabar jau žinau, kaip svarbu rodyti dėmesį savo artimiausiems žmonėms  ir bent kartą per dieną jiems paskambinti.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Apie jūsų močiutes ir senelius jau kalbame būtuoju laiku. Bet jei atsuktume laiką atgal ir pakviestume jūsų senelius į laidą „Močiute, išmokyk“ – kokių įdomybių joje išvystume ir išgirstume?

– Oi, visokių. Mano senelis iš tėčio pusės gyveno Pasvalio rajone, buvo bitininkas ir malūnininkas. Kai ateidavo laikas kopti medų, dalyvaudavau ir aš. Pamenu, turėjau labai ilgus plaukus, tad man vieną kartą į juos tiek įsisuko bičių, kad net šiandien atsimenu, kur link bėgau. Bėgu, klykiu, tos bitės plaukuose dūzgia ir man dar baisiau, o močiutė, pagavusi mane, trina galvą, kad bitės žūtų.

Gaila, kad tik patyrę netektį mes suvokiame, kaip viskas yra trapu ir kiek nedaug brangaus laiko turime vieni kitiems.

Kiti seneliai, iš mamos pusės, gyveno Trakų rajone, miške, ant kalno, o apačioje buvo ežeras. Senelis – mes jį dieduku vadinome – būdavo, išplaukia į ežerą, prižvejoja mažyčių ešeriukų ar kitokių žuvyčių, tada močiutė jas ant keptuvės, ir mes visi pilnais žandais tų žuvelių. Pamenu, kaip ji į krosnį šaudavo baltą pyragą, kokie gardūs būdavo jos kimšti dzūkiški skilandžiai.

Vos nepamiršau: mano močiutė iš Trakų dar buvo audėja. Turiu jos austų audeklų, bet pati austi nemoku. Nei pyragų kepti, nei skilandžių kimšti. Nei bitininkauti ar žvejoti. Ką esu išmokusi, tai gal amžinąjį atilsį babos triušio kepenėles gaminti ar sklindžius su obuoliais. Labai apmaudu, kad taip nieko iš savo senelių ir neperėmiau. Laimė, dar kažkokių istorijų, babos pasakotų apie tarpukarį, galvoje liko – apie partizanus Dzūkijos miškuose, apie Holokaustą. Klausydavausi tų siaubo pasakojimų, kaip seneliai naktį negalėdavo užmigti, nes girdėdavo, kaip žydus varo keliu į Žadeikių mišką...

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Su kūrybine grupe jau esate nufilmavę ne vieną „Močiute, išmokyk“ laidą ir turite gražių pavyzdžių, įrodančių, kad dar ne viskas prarasta. Tačiau, sutikite, pradžią turi padaryti tėvai: jei jie įskiepys vaikui pagarbą ir meilę senam žmogui, jo išminčiai, patirčiai, ir seneliai dažniau džiaugsis, matydami savo anūkus. Kaip jūs pati žadate auklėti savo sūnų Kristijoną, kad jis turėtų kuo stipresnį ryšį su savo seneliais?

– Absoliučiai sutinku, kad viskas priklauso nuo tėvų. Nes jei tėvai neskatina, kaip pats vaikas tą santykį su seneliais užmegs? Iki mano tėvų Pasvalyje – apie 200 km. Nemažai. Bet jeigu mes nevažiuosime, neleisime kartu laiko, nekursime bendrų tradicijų, kaip tas mano Kristijonas supras, kad seneliai – tai mūsų šaknys?! Ačiū Dievui, kad mano keturmetis tikrai daug laiko praleidžia su seneliais, ypač vasaromis, nes mes su vyru galime dirbti per nuotolį. Džiaugiuosi, kad jis, kaip ir senelis, nebijo bičių: kiša nosį ir vis klausinėja, ką jos tuose aviliuose veikia. Arba kai mane užklumpa darbai, išleidžiu abu savo vyrus pas babą (vyro mamą) į Panevėžį su nakvyne. Žodžiu, kuo labiau bręstu, tuo labiau suprantu, kad būtent mes, tėvai, turime įvesti į savo gyvenimą kuo daugiau disciplinos: juk neatskris kažkokios stebuklingos mūzos ir nenuskraidins mažojo Kristijono pas senelius. Todėl kuo dažniau mes, tėvai, sau į šikną (atsiprašau už grubią leksiką) spardysim, tuo tradiciją – dažniau leisti laiką su seneliais – bus lengviau įgyvendinti.

– Laidos idėją brandinote beveik metus, o kai apie tai prakalbote savo socialiniuose tinkluose, daug žmonių kalbėjo apie tai, kad nebespėjo, ir kokie šaunūs buvo jų seneliai... Sakykite, kaip šiandien ieškote savo laidos herojų – tų šauniųjų močiučių ir senelių?

– Visaip. Ir per pažįstamus, ir per socialinius tinklus. Išduosiu paslaptį, kad močiučių vis dėlto randame daugiau. Gal tai lemia ir kažkoks sovietmečio palikimas? Nes senelių kol kas nufilmavome tik tris, bet visi ryškūs ir su tiesiog neįtikėtinomis istorijomis. Vienas – paanonsuosiu –  žemaituku nujojo iki Juodosios jūros ir šiandien tuos arkliukus augina Kernavės rajone, turi net septynis anūkus! Kitas – malūnininkas iš Kauno, jo anūkė neseniai perėmė senelio verslą. Trečias – Titas Milašius, patyręs Sibiro baisumus, ilgus metus pats slaugęs savo žmoną, gulėjusią ant patalo – kokius nuostabius sferinius kryžius jis dirbdina, personalines parodas rengia!

Kodėl tų senelių nedaug? Hmm... Gal vyriškumo normos Lietuvoje dabar problema? Kadangi man seneliai atrodo lygiai tokie pat svarbūs, auginant anūkus, kaip ir močiutės, todėl tie, kas skaitys šias eilutės ir pagalvos, kad turi nerealų senelį – duokite jį man! Rašykite į socialinius tinklus ir drąsiai siūlykite.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Uždangą nuo senelių šiek tiek pakėlėte, o ką pasakytumėt apie jau nufilmuotas močiučių istorijas?

– Kad jos irgi nerealios. Ir kad aš pati sau labai daug gerų emocijų pasisemiu, būdama su tais žmonėmis.

Štai „Bičių“ – pirmosios Lietuvos roko merginų grupės – įkūrėja Jūratė Dineikaitė pasakoja, kaip ji, būdama dar vaikas, sėdėjo Antanui Šabaniauskui ant kelių tarpukario Kaune. Ar galit įsivaizduoti – trejų metų mergaitė sėdi su kultūros elitu Kaune ir niekas jos nevaro nuo stalo?! Nes ji supranta, su kuo sėdi, ir ant baltos staltiesės net trupinėlio nenumeta. Klausydamasi jos pasakojimo aš irgi suprantu, kad bendrauju su pačia tikriausia Lietuvos istorijos liudytoja, kuri, jei kitaip būtų susiklostęs šalies ir jos pačios likimas, gal būtų tapusi pasaulinio lygio žvaigžde.

Arba kita istorija – apie močiutę Idaliją. Ją papasakojo šokėja Agnietė Lisičkinaitė, kurios močiutė yra viena pirmųjų Kiros Katerinos Daujotaitės išraiškos šokio kolektyvo „Sonata", gyvavusio Kaune, šokėjų. Stovėjau prie tų moterų ir tarsi elektra krėtė, kokie šilti būna žmonių santykiai! O tą šokį, kurį jos mums sušoko kartu – būtinai turite jį pamatyti.

Todėl tas močiutes ir senelius mes tiesiog privalome rodyti per televizorių, nes jie palieka tokį šviesos, pozityvumo ir geranoriškumo šleifą, kad žmonės, kurie į juos žiūrės, tikrai panorės nuveikti kažką gero, gražaus – ne tik burbėti, kaip Lietuvoje šiandien viskas brangu ir blogai. Nes mūsų filmuotiems senoliams viskas gerai: nors ir karus, ir Sibirą išgyveno…

– Pradėjote naują projektą nuo senelių ir močiučių, bet gal ateityje sulauksime ir kur kas platesnio konteksto – senolių brolių, seserų, o gal tiesiog reportažų apie įdomius, šviesius Lietuvos žmones?

– Kodėl gi ne? Mes pradėjome nuo meilės, senelių ir jų anūkų šiltų tarpusavio santykių, ir žiūrėsime, kaip viskas rutuliosis. Štai mano babos sesuo (jau irgi amžinąjį atilsį) gyveno Kauno senamiestyje, ir man, vaikui, visą laiką atrodė labai įspūdinga asmenybė – tokia liberali miestietė: lūpos raudonos, perlai visada ant kaklo.

Aš tiesiog noriu pamažu išeinančią kartą suvesti su mūsiške ir dar jaunesnių žmonių karta. Parodyti, kiek tie senoliai turi visokiausių talentų – kas pasakas seka, kas kryžius dirbdina, kas drobes audžia ar siūlus verpia... Žodžiu, ši mano laida yra apie ryšį ir tas nematomas ore sklandančias meilės daleles, kurių niekaip nesurežisuosi: jos arba yra, arba jų nėra.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– LRT televizija turi dar vieną laidą apie veiklius ir nagingus senjorus – „Mano pasas meluoja“. Ar nesikartosite?

– Manau, kad visiems užteks vietos ir senelių. Pasidalinsime. O dar... man nuoširdžiai smagu, kad būtent LRT – mano didžioji meilė, mano antrieji namai – tiek daug dėmesio skiria regionams ir vyresniems žmonėms. Taip mes sužinome, kad Lietuva – ne vien tik Vilniaus senamiestis ir tie patys visose televizijose kalbantys veidai.

Neseniai pasižiūrėjau dar vieną LRT laidą – „Mes lietuviai“ ir likau priblokšta suvokusi, kokių žmonių esama Lietuvos regionuose. Jie mums visiems įkvepia patriotizmo, jausmo, kad priklausome vienai genčiai.

Prisipažinsiu, slapčia svajoju apie dar vieną projektą (jei niekas mano idėjos nenugvelbs). Manau, kad mes su neįgaliaisiais kažkaip prišokamai elgiamės: lyg ir parodome jiems dėmesį, pagarbą, tačiau TV eterio vis pašykštime, o galėtų būti kitaip!

– Kokius charakterio bruožus jūs pati paveldėjote iš vienų ir kitų savo senelių? Sakoma, jie persiduoda į antrą kartą – ne vaikams, bet anūkams…

– Kūno sudėjimą tikrai gavau iš babos (tėčio mamos). Abu su broliu, jei norėtume būti labai liauni, turėtume graužti vien salotų lapus. Ir emocionalumą – baba buvo visiškas degtukas!

Muzikalumo dovaną gavau iš kitos močiutės. Net turiu vaizdo įrašą, kur kažkokios šeimos šventės metu drauge su močiute dviem balsais dainuojame „Sėdžiu prie langelio“.

Mąstau, jei tos senelio bitės buvo tarsi kažkoks bendruomenės telkimo simbolis, manęs nedraugiškumu irgi turbūt niekas neapkaltins.

Šiandien labai džiaugiuosi, kad augau ne didmiestyje, o mažame miestelyje, ir kad daug laiko leidau pas savo senelius, gamtos apsuptyje. Tai, manau, turėjo reikšmės ir mano asmenybei. Visada žinojau, kad jei pati nepasidarysiu, niekas ant lėkštelės neatneš, o kai jau darysiu – dirbsiu iš visos širdies ir negailėdama jėgų.

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar viena šių dienų močiučių ir senelių problema – jaunų žmonių emigracija, vėliau – kalbos barjeras, neleidžiantis visaverčiai bendrauti su anūkais. Per skaipą šiltą ryšį su močiute vargu ar palaikysi. Ar savo laidose kelsite panašias problemas, ar labiau linksminsitės?

– Planavau, kad apie skaudulius šioje laidoje nekalbėsime – daugiau apie meilę ir tarpusavio ryšį, bet jūs palietėte gerą temą. Ką galiu atsakyti? Man gražiausias yra rašytojos Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Ji gyvena Havajuose, augina tris vaikus, kurie turėjo absoliučiai visas galimybes kalbėti tik angliškai, nes jų tėtis, seneliai iš tėčio pusės – amerikiečiai. Ką padarė ir šiandien daro Vaiva? Ji namuose su vaikais kalba tik lietuviškai (tėtis – savo kalba). Kiekvieną savaitgalį Vaivos mergaitės nuotoliniu būdu dalyvauja lietuvių kalbos pamokėlėse ir rezultatas puikus: visos kalba lietuviškai beveik be akcento.

Ši mano laida yra apie ryšį ir tas nematomas ore sklandančias meilės daleles, kurių niekaip nesurežisuosi: jos arba yra, arba jų nėra.

Išvada: jei ne Vaivos užsispyrimas ir kategoriškas pasakymas: „vaikai, kitaip nebus“, – nieko ir nebūtų. Todėl jei tėvelių, gyvenančių užsienyje, vaikai nekalba lietuviškai – tai tik jų tingėjimo pasekmė.

– Šiandien nemažai jaunų šeimų keliasi gyventi į kaimus, vienkiemius, į senovines kaimo gryčias, kurias susiremontuoja ir, apšilę padus, net bando verstis senaisiais amatais: puodus žiesti, avis auginti, vilną verpti… Įsivaizduotumėte save jų vietoje?

– Laisvai. Kaimas man tikrai nėra egzotika. Pastebiu, kad pastaruoju metu yra tendencija keltis į kaimus. Matyt, visiems nusibodo tas bėgimas mieste, spūstys, žmonių agresija. Todėl ir važiuoja, atnaujina savo senelių palikimą ir paskui gyvena. Mano brolis, beje, irgi grįžo iš užsienio, renovavo senelių sodybą Pasvalio rajone ir su šeima ten apsigyveno. Vyras taip pat vis dažniau prasitaria, kad neblogai būtų važiuoti gyventi į kaimą. Tad jeigu galiausiai apsispręsime – tai ir išvažiuosime. Iš ryto prie kompiuterio padirbėsime, popiet vaikščiosime basi, kasdien maudysimės, maitinsimės žemuogėmis ir braškėmis. Pasaka – ne gyvenimas!

Žaneta Pau Photography, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar įsivaizduojate, kas bus jūsų sekmadienio laidų žiūrovai: juk kviesite žmones prie TV ekranų 8-ą ryte?

– Kam bus per anksti, galės pasižiūrėti LRT mediatekoje, bet iš tiesų manau, kad mano kartos žmonės, turintys mažų vaikų, tokiu metu jau tikrai nemiegos! Todėl kelkitės ir žiūrėkite, nes... aš labai noriu, kad mano karta išgirstų ir dar suspėtų, o jau paskui – kas prisijungs prie laidos žiūrovų, tų ir lauksime!

Virtualioje erdvėje nesunkiai rasite ne vieną eilutę, apibūdinančią advokato profesiją. Visų pirma, advokatas – teisės profesionalas, kuris teikia teisines paslaugas asmenims civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose, konsultuoja kitais teisiniais klausimais. Be kita ko minima, kad advokatui yra keliami aukšti kultūros ir moralės standartai. Panašu, Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija (LJJA) pastarąsias eilutes neatidžiai skaitė. Penktadienio vakarą LJJA  „Facebook“ paskyroje atsirado įrašas, kuriuo jaunieji specialistai džiaugėsi neeiline penktadienio pramoga.

„LJAA Kauno skyriaus nariai išbandė išskirtinę pramogą – siaubo pabėgimo kambarį „Psichiatrinė ligoninė“. Reikėjo ne tik vaikščioti atsargiai ir nesuklupti visiškoje tamsoje, bet ir saugotis čia tūnančių psichiatrinės ligoninės pacientų, kurie pagavę tamsoje galėjo uždaryti į karcerį. Kauno skyriaus nariai juokėsi, jog tai labiausiai suartinantis komandinis žaidimas, kadangi kiekvieną kartą priartėjus psichiatrijos pacientui, visi susiglausdavo ir įsisprausdavo į kampą“, – savo įspūdžiais dalijosi jaunieji advokatai.

Šis įrašas neprasprūdo pro reklamos specialistės, socialinės aktyvistės Dovilės Filmanavičiūtės akis.

„Kaip taip įmanoma? Ar negana stigmatizuoti žmones, kurie kasdien ir taip per kančias iriasi šviesos link? Gėda gėda gėda!“, – savo paskyroje rašė žinoma moteris.

D. Filmanavičiūtės klausimas iššaukė aštrią diskusiją. Vieni komentatoriai stojo į advokatų pusę, gyrė pramogą ir tikino, nieko blogo joje nematantys. Kiti piktinosi pabėgimo kambario siūloma tema ir juo labiau jaunaisiais advokatais, kuriems ji sukėlė geras emocijas.

Dar tą patį vakarą LJJA įrašas buvo panaikintas, o vietoje jo atsirado naujas – atsiprašymo.

„Nuoširdžiai atsiprašome visų, kuriuos mūsų paskutinis pranešimas įžeidė ar galėjo įžeisti. Pasirinkdami pramogą, nesiekėme stigmatizuoti jautrių socialinių grupių. Dar kartą atsiprašome“, – rašė LJJA.

„Kauno diena“ susisiekė su LJJA. Jaunieji advokatai situaciją pažadėjo pakomentuoti raštu.

Katedros varpų gausmą jau po akimirkos užgožia moteriškas klegesys. Pusšimtis gyvų Vilniaus Eglių per pietus atėjo pagrindinės Vilniaus eglės palaikyti.

„Aš esu tikrų tikriausia Vilniaus Eglė“, – sakė jauna moteris.

„Atėjau palaikyti Vilniaus eglės, nors mano vardas ir ne Eglė, o Nijolė. Man labai graži eglė, o kiti, dar kai nebuvo ji pastatyta, jau piktai komentavo. Nuostabi ta mūsų eglė“, – kalbėjo kita pašnekovė.

„Aišku aš – Vilniaus Eglė. Ir visos eglės Lietuvos gražiausios ir visi šie skandalai ir tos nesąmonės yra absurdas“, – sakė akcijoje dalyvavusi vilnietė.

Tarp daugybės eglių ir vienas vyras. Taip pat optimistas ir Vilniaus eglės gerbėjas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Lietuviai yra žmonės, kurie viskuo nepatenkinti. O aš viskuo patenkintas, ir Vilniaus egle taip pat“, –  kalbėjo Jonu prisistatęs vyras.

Kritikos Vilniaus eglė sulaukė vos pradėta statyti. Esą per brangi, nes kainavo kone tris kartus daugiau nei pernykštė ir, anot kritikų, negraži. Ypač patyčių padaugėjo Kaunui įžiebus savo paauksuotą eglę. Bet tuomet socialinėje erdvėje sukilo Vilniaus eglę giriantys. Nuskambėjo pasiūlymas pamiršti amžiną Kauno ir Vilniaus konkurenciją dėl eglių.

„Ir visiškai nusispjauti, kokios tos eglės ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Panevėžyje. Svarbiausia – taikoje, šviesoje, saugiu dangumi mūsų vaikams gyventi. Tik tai yra svarbu“, – nesutarimus skatino pamiršti Vilniaus eglės palaikymo iniciatorė Dovilė Filmanavičiūtė.

Ir visiškai nusispjauti, kokios tos eglės ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Panevėžyje.

 

Didiesiems eglių kritikams patarimas.

„Devynis kartus pakvėpuokit, o dešimtą kritikuokit. Kvėpavimas geras dalykas, nebesinorės tuomet nieko kritikuoti“, – sakė D. Filmanavičiūtė.

Vilniaus Eglės pasiryžusios ir draugystės ryšius su Kauno Eglėmis užmegzti. Vardan ramybės ateityje. 

„Sakau, tarp Vilniaus ir Kauno reikia kaip kad Baltijos kelias padaryti Eglių grandinę. Padaryti Vilniaus ir Kauno Eglių alėją“, – idėją pasiūlė viena vilnietė.

Suskaičiuota, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei keturiolika tūkstančių Eglių – išeitų visas Eglių judėjimas.

„Nuostabi akcija, dukra mane privertė ateiti. Aš esu irgi vardu Eglė. Džiaugiuosi, kad yra tokių pozityvių žmonių“, – kalbėjo moteris.

Palaikyti Vilniaus eglės Eglės rinkosi ir Kaune.

„Man labai patinka šita eglė. Reikia tą visą grožį pamatyti. Tikrai yra eglė, ji yra viduje, o aplinkui – tortas, nes Vilniui – 700 metų“, – sakė Vilniaus gyventoja Irina.

„Kritikos skiriama per daug. Atvažiavęs, pamatęs gyvai galvoju, kad idėja – įdomi“, – teigė vyras.

„Pati gražiausia eglė. Einu ir galvoju, kad sakė – tortas, kad bus negražu, tačiau puiku. Vakar per televiziją pamačiau Kauno eglę, tai man pasirodė, kad ji per daug šviečia“, – kalbėjo kita moteris.

„Man gražu. Visada kol daroma, būna per daug interviu, kurie nereikalingi. Kada baigia, tada matosi rezultatas. Yra visokių nuomonių. Atrodo, kad ir brangi, tačiau norisi šventės“, – teigė vilnietis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Visuomenininkė Dovilė Filmanavičiūtė pasiruošusi apginti Vilniaus eglę, o tai darys su būriu kitų Eglių.

– Kaip gimė ši iniciatyva pakviesti visas Lietuvos Egles stovėti ir ginti Vilniaus eglę?

– Galvoju, kad mes gyvename tokiu visam pasauliui sudėtingu laiku, kad reikėtų truputį pradėti daugiau juoktis. Visų pirmiausia – patiems iš savęs. Mes dabar nerandame jokios kitos priežasties pasidraskyti, kaip tik dėl eglės vizualikos. Aš juoktis noriu, manau, kad tai yra labai svarbu. Tos varžybos atsibodo ir priekaištai bei eglės kišimas į standartus. Visos eglės yra pakankamos ir visos eglės yra gražios nepaisant to, ką jos yra apsirengusios.

– Pripažinote, kad buvo staigmena, kai parą laiko buvote be interneto, socialinių tinklų ir ką tada pamatėte?

– Uždarinėjau Kauną kaip kultūros sostinę. Apžiūrėjau Kauno eglę, grįždama namo į Vilnių atsidariau feisbuką ir žiūriu, kad praktiškai vyksta pilietinis karas. Tiesą pasakius, esu iš tų žmonių, kurie mėgsta pasibadyti, juodam humorui irgi neabejinga, tad ta idėja, gimusi autostradoje Vilnius–Kaunas, pasirodė visai gal nieko. Tada žiūriu, kad jau šimtai Eglių jungiasi prie iniciatyvos. Tiesą pasakius, kad ir kiek tame būtų juoko, man atrodo, labai simboliška ir tai, kad ukrainiečių kalba žodis eglutė labai primena kitą lietuvišką vardą – Jolanta, tad gal ne tik Eglės gali rinktis, bet ir Jolantos.

Man atrodo, kad kur kas svarbiau yra nusiųsti atviruką Ukrainai aukojant sau patogiu būdu ir priimtina forma, o čia susirinkti smagiai pramogai. Paskambinau savo senam bičiuliui Adui Vasiliauskui, kuris yra labai žinomas dėl savo dronu darytų nuotraukų. Jis visus mus linksmino karantino metu, kai buvome uždaryti į namų kalėjimus. Man atrodo, kad daug susirinkusių Eglių kartu su Ado pagalba galės turėti visos šitos nesąmonės, kur visi draskosi ir plėšosi, gražų įprasminimą. Manau, kad mes turėtume dažniau sau priminti, kad agresija nekur neveda ir kad šviesa yra daug svarbiau už tamsą. Kažkas surado statistiką, kad Vilniuje yra 14 tūkst. Eglių. Jeigu visos ateitų, man atrodo, kad gautųsi šimtmečio asmenukė.

Kaip ir kasmet muzikos apdovanojimai „M.A.M.A. 2022“ nepraėjo tyliai. Vieni akylai stebėjo, ar visi renginio dalyviai paiso reikalavimų ir dėvi respiratorius, kiti vertino renginio vedėjų duetą ir, žinoma, negailėjo jam kritikos. Kažką papiktino fotografo Luko Griciaus ir nuomonės formuotojo Naglio Bieranco bučinys. Stovinčius priešingoje barikadų pusėje – iki galo neparodyta meilės  scena ir  renginį transliavusios televizijos elgesys. Viena pirmų savo nuomonę šiuo klausimu išsakė atlikėja Dovilė Filmanavičiūtė.

„Tikrai, TV3 televizija? Ar tikrai reikėjo iškirpti meilės, kurios taip šiandien trūksta, kupiną bučinį? Kad ir kaip jums baugu – įvairovė, laisvė, buvimas savimi nugalės viską. Ačiū, Naglis Bierancas. Ir gana šitos nesąmonės! Mes jau pasiruošę būti šviesoje!“, – savo „Feisbuko“  paskyroje piktinosi žinoma moteris.

A.Strumilos/ BNS nuotr.

Jos pasisakymą lydėjo kone 2 tūkst. reakcijų ir beveik 200 komentarų. Nuošalyje neliko ir renginio vedėja Justė Arlauskaitė-Jazzu.

„Ah…. Laižekas, galėjo neiškirpt aišku. Myliu jus, Nagli ir Lukai, – D. Filmanavičiūtės mintims antrinusi atlikėja nesusilaikė nuo komentarų ir apie  Arūno Valinsko pasisakymą scenoje apie tradicinę ir netradicinę pop muziką. – Jie su žmonele jau eilę metų nekenčia manęs, nes nu tiesiog – faina gi nekęst ir žeminti kitą. Apgailėtina. Tikiuos, niekada netapsiu pikta ant kitų, nes nu va vat tiesiog šiaip sau. Aš jau laukiau jo atakos, nes nu taip jau būna neišsipildžiusiems pavyduoliams. Tai – ne manopasaulis ir dimensija. Ai, neverta dėmesio, iš tiesų. Jiems gyvent gi su savimi, ne mums su jais. Tad leiskime jiems.“

Palaikymą Luko ir Naglio bučiniui, siuntė prodiuseris,keliautojas Mantas Bertulis, aktorė Elžbieta Latėnaitė.

Tradiciškai daug vertinimų susilaukė svečių apranga – perregima, figūrą paryškinanti Ericos Jenings suknelė, Olgai Filatovai-Kontrimienei savo įvaizdį patikėjusios vakaro šeimininkės Neringos Zeleniūtės apdaras, raudona Indrės Burlinskaitės elegancija  ar Daina Bosas derinys, kurį jai kūrė dizaineris Juozas Statkevičius.  

„Super chic Daina Bosas sexy girl, Juozo couture“, –  savo paties nuotrauką pakomentavęs D. Bosas įvaizdį, aptarinėti kitų svečių aprangos dizaineris nebuvo linkęs.

Priešingai, nei „L’Officiel Hommes“ redaktorius Saugirdas Vaitulionis. Pervertęs raudojo kilimo svečių galeriją, žinomas vyras buvo tiesmukas.    

Ž.Gedvilos/BNS nuotr.

„Pažiūrėjau M.A.M.A. raudonąjį kilimą ir mane, kaip ir kasmet, ištinka tas vienintelis klausimas: kurios žodžių „Aprangos kodas: black tie“ dalies žmonės nesupranta? Maikės, megztiniai – what? Kai kuriuos svečius tai net norisi nuvesti nusiprausti. Ne, nepaisydami organizatorių nurodyto aprangos kodo jūs neatrodote nei išskirtinai, nei originaliai, jūs atrodote blogai ir beveik visais atvejais dar ir kvailai. Tai yra nepagarba renginiui ir organizatoriams, o į panašaus kalibro apdovanojimus užsienyje tokie svečiai tiesiog būtų neįleisti. Jau matau, kaip kažkas „Oskarų“ kilimą bando imti su maike, striuke ir kerzais“, – „Feisbuko“ paskyroje rašė S. Vaitulionis.

Primename, kad „blac tie“ aprangos kodas moterims diktuoja puošnias sukneles, kostiumėlius, aukštakulnius ar kitą elegantišką avalynę. Vyrams –  mokingą arba dinner jacket tipo švarką ir formalias, elegantiškas kelnes, marškinius, formalius, ar net lakuotus batus. Nors prie tokios aprangos rekomenduojama varlytė, ją esą galima pakeisti griežtu kaklaraiščiu.