Čia persikėlė tarptautinis labdaros ir paramos fondas „Pagalbos sparnas“, renkantis ir vežantis paramą Ukrainai.

Ketvirtadienį pradėtos rūšiuoti senos kauniečių ir įmonių suneštos, suvežtos automobilinės vaistinėlės.

„Jų dabar esame surinkę virš 5 tūkst. Dar anksčiau esame surinkę ir išvežę apie 1,6 tūkst. vaistinėlių. Išrūšiuojame ir vežame į karo, civilines ligonines ir ten komplektuojame vadinamasias mobiliąsias vaistinėles. Seni tvarsčiai yra tinkami naudojimui“, – pasakojo organizacijos atstovas Robertas Juknevičius. 

Organizacija priimama senas vaistinėles, tvarsčius, sausą maistą, sauskelnes.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ketvirtadienio naktį į Ukrainą pajudės artimiausias „Pagalbos sparno“ konvojus. Naujai sunešti reikmenys į Ukrainą iškeliaus su kita siunta.

Šią savaitę Nacionalinė žemės tarnyba fondui perdavė 18 nebenaudojamų automobilių, kurie bus taip pat išvežti į Ukrainą. Fondas Ukrainai padeda nuo 2014 metų.

Atnaujintos sudėties pirmosios pagalbos rinkinyje, skirtame automobiliams ir geležinkelių transportui, atsiranda spaudžiamasis tvarstis, ledo maišeliai, turniketai, skirti arteriniam kraujavimui stabdyti, ir vienkartinė veido kaukė gaivinimui (dirbtinio kvėpavimo atlikimui).

P.Griušys – kauniečiams puikiai pažįstamas dailininkas, savo darbais ne kartą pelnęs simpatijų ir apdovanojimų įvairiose parodose. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius buvo dažnas ilgus metus rengtos Geriausio metų kūrinio parodos nugalėtojas. Jo realistiški, didelio formato darbai žiūrovų nepalikdavo abejingų, tad ne kartą buvo išrinkti Metų kūriniu („Žirgo žvilgsnis“, „Vienas iš miūsų“, „Tambovo vilkas“, „Ką daryti?“ ir kt.). Neseniai P.Griušys buvo įvertintas Kauno miesto Kultūros ir meno premija.

Fotorealizmo principą plėtojančio menininko kūryboje menotyrininkai įžvelgia iliuzionistinio paveikslo akių apgaulės metodų, magiškojo realizmo stilistiką, senųjų tapybos meistrų kūrinių parafrazių, aliuzijų į modernistinės tapybos kryptis.

Tapytojas žinomas ir už šalies ribų. P.Griušys 2003 m. atstovavo Lietuvai Pekino bienalėje. Jo kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros ministerija, Tretjakovo galerija, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Šį kartą tapytojas savo kūrybos gerbėjams pristato interpretacijas pulsuojančio Kauno miesto motyvais.

„Miesto fabula“ – tai tapybos kūriniuose vaizduojamų, paties autoriaus užfiksuotų naratyvų visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais.

P.Griušio Kaunas – turtingas netikėtų būsenų, keistų rakursų, subtilių magiškojo realizmo vaizdų. Kiekvienas autoriaus pastebėjimas yra savitas, unikalus, nepakartojamas, kalbantis apie miesto esybes ir motyvus, regimus Kauno kasdienybėje ir neatsiejamus nuo jo savasties.

P. Griušio nuotr.

Tai tapybos kūriniuose vaizduojamų, paties autoriaus užfiksuotų naratyvų visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais.

Lankytojams pristatomuose P.Griušio kūriniuose (pvz. „Polis. French kiss“, „Šančių amūrėlis“, „WWWolto pietūs“) vyrauja atpažįstami Kauno peizažai, kurie pateikiami nenuspėjamose situacijose, ir todėl – paradoksalūs, šmaikštūs, ir vis dėlto – lengvai identifikuojami, o kartu miesto gyventojams itin artimi, prisodrinti šilumos, jautrumo, lengvos ironijos.

Pats dailininkas yra prisipažinęs, kad vengia algoritmų ir to paties žiūrėjimo į pasaulį kampo. „Kaskart nustebti nėra paprasta, dalykai nesimėto. Tad džiaugiuosi, kai įvyksta neplanuotas nušvitimas – tada visa diena turi prasmę. Pavyko! Bingo! Ir kartais tie pastebėjimai, kurie kaupiasi, kurių turiu nemažai, pavirsta paveikslais“, – yra sakęs P.Griušys.

Anot tapytojos Ainės Jacytės, P.Griušys ne dokumentuoja, nesiekia fiksuoti, kaip miestas keičiasi, kokios lygios tampa jo gatvės, kur prasideda statybos. Tačiau tai nereiškia, kad tapytojas praeina pro šalį. Jis mato viską ir dar truputį daugiau.

Būtent tas truputis daugiau, kuris gali būti: žvilgsnis kitokiu rakursu, įsižiūrėjimas į detales, atspindžio pagavimas ir pan., tampa daug daug daugiau, kai yra perkeliamas ant drobės.

„P.Griušys paveiksluose ne pasakoja apie tai, ką pamatė, o sukuria naują vaizdą, kurio kūrybos procesas yra paremtas Arthuro Schopenhauerio pasaulio (kuris šiuo atveju yra miestas) regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodu, padedančiu tapytojui atrasti ir drobėse atskleisti savo santykį su miesto realybe“, – apie tapytojo kūriniuose įamžintą kasdienybę sako A.Jacytė.

Europos kultūros sostinės renginių kontekste P.Griušio Kaunas tampa dar vienu bandymu bendrinti asmeniškai išgyventas miesto prasmes su daugelio kitų kauniečių miesto pažintimis ir mūsų svečių, dar tik kuriančių savąją miesto fabulą, pojūčiais.

Kas? P.Griušio paroda „Miesto fabula“.

Kur? Galerijoje „Drobė“, Drobės g. 62-308.

Kada? veikia iki balandžio 30 d., lankoma darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.

„Ši galerija – tai baltas lapas kiekvienam menininkui, meno laboratorija, kurioje galima daryti įvairiausius bandymus, eksperimentus, įgyvendinant menines idėjas“, – sako LDS Kauno skyriaus pirmininkas, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Atidaryta ne tik nauja meno erdvė. Greta galerijos įsikūrė ir LDS Kauno skyriaus administracija.

„Drobės fabrike biurus įsirengė architektai, fotografai, IT specialistai, renginių organizatoriai ir kiti. Naujoji galerija ir administracijos patalpos yra pačiame šių skirtingų specialybių atstovų judėjimo srovės epicentre. Esame apsupti kūrėjų, specialistų, su kuriais galime bendradarbiauti. Šios, naujosios, LDS Kauno skyriaus erdvės augs su Drobės fabriku, fabrikas su Žemųjų Šančių rajonu, o rajonas su miestu“, – užtikrintas LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

Priimtas iššūkis

Kauno skyriaus persikėlimas į naujas erdves nebuvo lengvas: jam priklausančios menininkų bendruomenės nariai buvo prisirišę prie senosios vietos. „LDS Kauno skyriaus patalpos senamiestyje liko, bet į Kauno skyrių stojančius jaunus kūrėjus, taip pat ir kai kuriuos esamus narius šios patalpos stūmė į stagnaciją. Buvimas toje pačioje vietoje daugiau nei tris dešimtmečius galbūt yra patogus, bet jis neskatina judėti. Menininkai nori eiti į priekį, priimti iššūkius, kaip ir pati LDS organizacija, ieškanti kažko naujo, įdomaus“, – pastebėjo LDS Kauno skyriaus Keramikos sekcijos pirmininkė, Tarybos narė Kristina Ancutaitė.

Anot menininkės – beje, projektavusios naująsias erdves – I.Kazakevičiui tapus Kauno skyriaus pirmininku, išsigrynino idėja, kad reikia ne tik naujų erdvių, bet ir galerijos. „Būtent galerija yra ta vieta, kurioje mes, menininkai, galime susitikti ir kurti kažką naujo", – sakė K.Ancutaitė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

LDS Kauno skyriaus antrosios galerijos „Drobė“ įkūrimas ir administracijos persikėlimas į naujas erdves labai didelis žingsnis, kuriam visų pirma reikėjo paruošti menininkų bendruomenę. „Menininkai buvo susitapatinę su senamiesčiu, tomis erdvėmis, kurios jau turi istoriją, ir tai, kad Kauno skyrius persikelia į industrinį rajoną, kuriame erdves reikia kurti, buvo iššūkis. Atėjome kurti naujų erdvių ir jų potencialo“, – ryžto nestokoja K.Ancutaitė.

Atvira erdvė jauniesiems

Prieš didįjį kraustymąsi su menininkų bendruomenės nariais buvo daug diskutuojama, kiekvienas asmeniškai buvo kviečiamas atvykti į naujuosius namus. Komunikuojama buvo aktyviai, tad greitai išryškėjo, kad didžioji dalis menininkų yra pasiruošę naujam iššūkiui.

LDS Kauno skyriaus tarybos narys, dizaineris prof. Jonas Venckūnas, nors ir skeptiškai vertino administracijos persikėlimą ir galerijos atidarymą, įvertinęs itin išaugusį Kauno skyriaus narių skaičių, šį sprendimą laiko teigiamu. „Jaunam dar nežinomam dailininkui meno lauke įsitvirtinti sunku. LDS Kauno skyriaus galerija „Meno parkas“ eksponuoja pripažintų kūrėjų darbus, aktyviai bendradarbiauja su menininkais iš užsienio šalių, o ši, naujoji, „Drobės“ galerija, bus atvira pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams“, – sako prof. J.Venckūnas.

Buvimas toje pačioje vietoje daugiau nei tris dešimtmečius galbūt yra patogus, bet jis neskatina judėti. Menininkai nori eiti į priekį, kaip ir pati LDS organizacija.

Persikėlimas į buvusio fabriko erdves paskatino gerai apgalvoti, kaip šioje naujoje erdvėje parodyti, kad LDS Kauno skyrius yra veiklus, kupinas idėjų, įdomios veiklos. „Ilgai galvojome, kaip pristatyti visus Kauno skyriaus narius, kurių yra daugiau nei 300. Išgryninome idėją: reikia kiekvienam menininkui įteikti po baltą A4 formato lapą, suteikiant visišką laisvę jame reprezentuoti save taip, kaip norisi“, – pasakoja LDS Kauno skyriaus Dailėtyros sekcijos pirmininkė, parodos kuratorė, menotyrininkė Violeta Jocienė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pirmoji paroda

„Iš senamiesčio išsikraustome po ten praleistų 32 metų, keliamės su visu tuo laikotarpiu, visais nariais, būtent todėl ekspozicijoje pristatomi ir anapilin išėję nariai, kurių pavardės ir gyvenimo datos užrašytos ant spalvoto popieriaus lapų“, – sakė V.Jocienė.

Paroda, pasak menotyrininkės, yra daugiaplanė. Vieni menininkai prisistato per ironiškus autoportretus, kiti – per kitokius kūrinius. Yra ir tokių, kurie baltus lapus užpildė kritiškais tekstais. Ekspozicijoje galima pastebėti tarp kūrėjų besimezgančius dialogus, kurie ateityje gali paskatinti menininkus rengti bendras parodas.

„Norėjome, kad ekspozicija būtų instaliatyvi. Tai ir pokalbis, ir prisistatymas, ir dabartinės situacijos LDS Kauno skyriuje konstatavimas. Žiūrovus taip pat įtraukiame – jie gali palikti savo linkėjimus, komentarus, laiškus“, – sako V.Jocienė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Beprecedentis parodos formatas suteikia galimybę pamatyti visus LDS Kauno skyriaus narius: skirtingų kartų atstovus, dailininkus, kurie ilgą laiką viešai nerodė savo kūrybos, ir tuos, kurie kuria ne Lietuvoje. LDS Kauno skyriaus referentei Daliai Draugelienei pavyko per trumpą laiką sukviesti dalyvauti „Parodoje Nr. 1” visus Kauno skyriaus narius, išsibarsčiusius ne tik po Lietuvą, bet ir po svečias šalis.

Paroda žiūrovui atveria, kiek daug potencialo turi LDS Kauno skyriaus suvienyta menininkų bendruomenė. Norisi palinkėti, kad persikėlimas į erdves Drobės fabrike ir įkurta naujoji galerija padidintų kūrybinę galią ir išplėstų galimybes.

Renginys skaičiuoja jau aštuntus metus ir visada sulaukia savanorių, kurie kasmet ateina susitikti su vaikais ir drauge piešti. Atlikę kineziterapeutės Kristinos linksmųjų pirštukų mankštą, vaikai su savanoriais ir darbuotojais buvo pakviesti vasaros įspūdžius perteikti ant drobės. Kadangi vasara buvo labai spalvinga, padovanojusi daug įspūdžių, ne mažiau spalvingi buvo ir vaikų tapyti paveikslai. Kūrybiniam procesui jau aštuntą kartą vadovavo Kauno rajono socialinių paslaugų centro užimtumo specialistė Daiva Sasnauskienė.

Renginyje dalyvavusi Kauno rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Rima Jusienė perdavė vaikams ir jų tėveliams linkėjimus nuo Kauno rajono savivaldybės vadovų bei įteikė pieštukines – rudens ir naujų mokslo metų simbolį.

Kol vaikai piešė, jų tėveliai turėjo galimybę susipažinti su Kauno rajono turizmo naujienomis, kurias pristatė Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Raminta Popovienė. O vėliau visi šventės dalyviai pasinėrė į Burbulų dėdės organizuotus eksperimentus, kurių metu netrūko susižavėjimo šūksnių, aiktelėjimų iš netikėtumo ir gražių emocijų.

Renginys "Aš ir tu" dar kartą įrodė – visada verta išdrįsi nerti į nuostabų nuotykį ir per kūrybą prisiliesti prie kiekvieno vaiko širdies.

– Ar prisimeni darbą, kurį nutapęs suvokei, kad įvyko lūžis, ir tapai tapytoju?

– Prisimenu. Baigus mokslus ilga dvejų metų pertrauka. Tuomet vieną dieną pasiėmiau drobę ir nutapiau paveikslą „Nuovargis“. Labai palengvėjo. Užsivedžiau, nutapiau dar vieną. Tada vėl buvo poros metų pertraukėlė, toks tarsi susilaikymas nuo tapybos. Na, ir galiausiai išsinuomojome su draugu studiją ir po rimtų darbų užsiimdavome kūryba. Darbai pradėjo krautis į kampą ir daugėti. Dar vėliau išėjau iš darbo sandėlyje ir perkrausčiau savo studiją į namus.

Na, ir dar prisimenu momentą, kai keliavome po Tailandą, ir, eidamas gatvele pro vietinę studiją, užuodžiau aliejaus kvapą. Buvau netapęs savaitę. Norėjosi mesti visas tas keliones ir grįžti prie drobės.

– Pastebėjau užrašą ant tavo marškinėlių – „Find What You Love and Let It Kill You“. Kaip paaiškintume šią frazę tapytojo akimis?

– Visų pirma, manau, kad mus viskas žudo. Gyvenimas yra ieškojimas to, kas tave nužudys. Na, o žvelgiant tapytojo akimis, taip, aš mėgstu tapybą. Būna, aišku, visko – ir gero, ir blogo, bet ar tai mane nužudys, neaišku.

Manau, kad kūrėjai nuolat ieško veikėjų ir kuria juos. Pavyzdžiui, mano tie marozai. Juos tapydamas aš tarsi prarandu dalelę savęs – savo asmenybės, ir taip žūstu.

– Kokios temos tave jaudina?

– Prieš porą metų pradėjau gvildenti socialinę temą. Tapau marozus, vilkinčius sportinius kostiumus su trimis juostelėmis. Išties, manau, jie nėra tokie, kokie mums atrodo. Ir tos trys juostelės simbolizuoja ne tai, ką mes matome, ar norime matyti. Bent jau aš, kuo ilgiau dirbu prie šios temos, tuo daugiau prasmių įžvelgiu šiose juostelėse – ir trejybę, ir tris kelius.

– Pats gyveni Stoties rajone. Jis tarsi prasprūsta į tavo darbus – fiksuoji ne tik marozus, bet ir kitas šio rajono realijas. Kuo jis tau brangus?

– Taip, fiksuoju plytines sienas, grafičius, aptrupėjimus ir kitus elementus. Čia viskas gan greitai keičiasi, užsiglaisto, užsidažo. Vieną dieną praeini įdomų grafitį, sustoji, perskaitai, pamąstai, kitą dieną jau žiūri – nebėra. Kas vieniems žavu, kitiems – ne.

Stoties rajonas nuolat juda. Vos atidarius duris ir išėjus į gatvę, regis, viskas sprogsta. Lekia, pypsi, skuba. Ir tvyro laisvė. Iki parduotuvės gali eiti su šlepetėmis.

Randasi daug kavinių, barų, jaukių parduotuvėlių, galerijų. Prisimenu, kai prieš keletą metų gyvenau prie Halės turgaus, vieną sekmadienį išnešiau šiukšles. Gatvės tuščios, nė vieno žmogaus. Tik prostitutės marširuoja pirmyn atgal. „Geras sekmadienis“, – pagalvojau. Dabar atmosfera pasikeitusi.

– Galbūt ir tavo nutapytieji marozai jau yra nykstanti rūšis?

– Yra dar. Išlenda. Bet, žinoma, jie taip pat keičia savo veidą. Be to, šiandien treningai su juostelėmis yra tapę hipsterių mados klyksmu. Savo instagramo paskyroje publikuoju ir nuotraukas, vaizduojančias žmones su treningais. Visada eidamas gatve atkreipiu dėmesį į tris juosteles.

Vienaip ar kitaip viskas keičiasi. Marozai ir mano darbuose jau kartais pasirodo su kostiumais.

– Kituose interviu esi užsiminęs, kad muzika tau yra būtina, kai tapai. Kokią funkciją ji atlieka tavo kūrybos procese?

– Ji mane užveda. Muzika yra aukštesnė už žmogų. Ji sustiprina emociją, mintį. Porą kartų teko tapyti be muzikos. Nepatiko. Daužėsi keistai tas teptukas į drobę. Tik kartais užtrunka labai daug laiko, kol išsirenku tinkamą muziką.

– O jeigu tavo tapyba būtų muzika, koks žanras tai būtų?

– Džiazas / metalas / grindcore / estradinis / technomuzika / repas / postrokinis bliuzas (šypsosi).

– Bendradarbiauji ir su kitais menininkais. Neseniai su Inga Noir įkūrėte tapytojų grupę „SinThesis Gang“. Kodėl tau svarbu yra sujungti kūrybines pajėgas?

– Kaip jau apkalbėjome, tapydamas klausau daug muzikos ir neseniai man dingtelėjo tokia paralelė – studijoje tapau vienokius darbus, plenere – kitokius, kolaboruodamas – dar kitaip, o muzikinės grupės taip pat turi studijinius albumus, turi gyvus koncertus ir, pavyzdžiui, solinius projektus. Kiekvienas darbo pobūdis suteikia skirtingą informaciją. Be to, man įdomu eksperimentuoti, ieškoti.

Jau kurį laiką ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau tapyti kartu. Su daug kuo pakalbėdavome, bet viskas taip ir likdavo šnekų lygyje. O su I.Noir užsikabinome ir pradėjome vystyti projektą. Šiuo metu jau esame keturiese. Kol kas apsiribojame akto tema, kuri mums natūraliai tiko po „Sambūrio Trys dienos“ plenero. Aktus tapome dviese. Vienuose daugiau manęs, kituose – Ingos tapybos. Išeina dialogas – nei mano, nei jos darbai. Labai įdomi sintezė.

– Ne pirmą kartą renkiesi gilintis į akto temą. Šių metų pradžioje esi nutapęs šimtą aktų – po vieną per dieną. Kuo tave domina aktas?

– Nėra negražaus kūno. Bet kokiu atveju jis yra įdomus. Kai pradėjau tapyti šimtą aktų, išsigandau, kad viskas pradės kartotis, bet nesustojau ir įvyko lūžis – supratau, kad menkutis skirtumas kūno pozoje ar apšvietimas keičia visą darbo siužetą ir koloritą. Tapiau iš nuotraukų instagramo paskyrose ir fotografo Sauliaus Kreišmono albumo, vėliau sulaukiau ir atsiųstų iš pažįstamų.

– Nuotrauka yra realybės atvaizdas, kas tuomet yra tapyba iš nuotraukos?

– Atspirties taškas. Įkvėpimas. Kartais tapydamas atsispiriu nuo nuotraukoje vaizduojamos kūno pozos, kartais – nuo spalvų. Tai jokiu būdu nėra kopijavimas.

– Ar tapydamas galvoji apie savo žiūrovą?

– Visiems vis tiek nepatiksi ir neįtiksi, todėl man atrodo, kad geriausia negalvoti apie žiūrovą. Be to, tapant yra ir taip apie ką galvoti, pavyzdžiui, techniką, spalvas ir panašiai. Tad savaime atsiriboji nuo minčių apie savo auditoriją.

O artėjant parodai, pradeda darytis smalsu – kokie žmonės ateis? Kam patiks mano darbai? Kam nepatiks? Bet tai niekaip nepadarys įtakos tam, ką aš noriu pasakyti savo kūriniais.

– Pasaulio istorijoje yra tokių kūrėjų, kurie tarsi prasilenkia su laiku ir yra įvertinami tik po mirties. Kaip manai, ar pataikai į šiandieną?

– Manau, kad šiek tiek nepataikau – arba atsilieku, arba esu nuėjęs per daug į ateitį. Tai ne man spręsti. Kažkas iš kritikų jau taip ir yra pasakęs apie mano darbus. Tad kartais lieku tarsi ir nesuprastas. Tačiau būna ir atvejų, kai žmonės sako – „gerai varai“. Ir tuomet norisi toliau kalbėti ir kalbėti taip, kaip norisi. Vienaip ar kitaip, jaučiuosi priimtas į Lietuvos dailininkų bendruomenę, aktyviai dalyvauju parodų gyvenime, neturiu kuo skųstis.

– Regis, tavoji marozų serija yra labiausiai žinoma, išeskaluota ir tapusi tavo vizitine kortele. Kiek ji daro įtakos tolimesnei tavo kūrybai? Ar nebaisu pradėti štampuoti arba kaip tik kalbėti kitomis temomis?

– Manau, kad aš dar turiu ką pasakyti šia tema. Kai pajausiu, kad išsisėmiau, teks ieškoti kažko kito. Šiuo metu matau, kaip keičiasi darbai, tarp marozų atsiranda aktai, marozai pradeda groti, atsiranda muzikos instrumentai. Pradėjau naują seriją „Stoties DOMINORE“. Apie ją kol kas neatskleisiu paslapčių, tik užsiminsiu, kad tai būsena.

O pradėti kalbėti kitomis temomis nebaisu, atsiras ir joms vietos (šypsosi).

– Kas tau įdomiausia kaip žiūrovui?

– Įdomu ir nauji autoriai, ir gerai pažįstamų nauji kūriniai. Atkreipiu dėmesį į techniką, tapybos kalbą, darbai kalba ar nieko nesako. Įdomi pasakojama istorija, pateikimas.

– Kaip supranti, kad paveikslas baigtas?

– Būna, manęs klausia, per kiek laiko nutapai paveikslą. Tai čia yra neįmanoma atsakyti į šį klausimą. Aš juk gyvenu su jais – miegu, valgau, maudausi. Jie prasideda anksčiau, nei pradedu tapyti ant drobės, ir baigiasi vėliau nei paskutinis potėpis. Tenka ir pertapyti, užtapyti, palaukti, kol išdžius. Būna, pastovi kur nors kampe neva tai užbaigtas darbas, pasižiūriu iš naujo į jį ir suprantu, kad reikia keisti. Būna, laiku nesustoju ir viską sugadinu.

– Ką tapyba galima pasakyti, ko negalima pasakyti kita kalba?

– Manau, visomis kalbomis galima pasakyti tą patį. Tiesiog aš tapybos kalbą moku geriausiai ir nelendu kitur. Vienaip ar kitaip, tapyba yra ypatinga, nes čia veikia spalvos, faktūros, potėpiai, įvairūs formatai. Miniatiūrose atsiskleidžia vieni elementai, dydyje – kiti. Pavyzdžiui, kai praeitą vasarą dirbau vienuolyne prie didelių paveikslų, jaučiausi tarsi būdamas sporto klube – tiesiog šokinėjau aplink kiekvieną. Ir tai buvo emocinis ir fizinis nuovargis, bet malonus.

Peizažai, natiurmortai, abstrakcijos

Eksponuojamose drobėse – peizažai, natiurmortai, transformuoti portretai ir bandymai tapyti abstrakcijas. Tapyba Samylų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorės gyvenime, pasak jos, išniro visai netikėtai. "Ji visiškai nesiderino su mano kūrybine veikla, patirtimi ir planais. Tiesiog visai atsitiktinai paėmusi teptuką į rankas supratau, kaip tai smagu. Smagu tepti, iš naujo pamatyti ir suprasti tokius elementarius dalykus, kad vanduo nėra mėlynos spalvos, medžiai nebūtinai turi būti žali, o gražus dangus tikrai nėra žydras, – prisipažino E.Targanskienė. – Atsiradęs matymas ir pastabumas stulbino ir skatino vis kitaip, vis naujai pažvelgti į mus supančią aplinką nieko iš jos nereikalaujant, tiesiog mėgaujantis. Tuomet net negalvojau, kad tai gali būti kam nors įdomu, išskyrus mane pačią."

Pašnekovės žodžiais, viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai tapytoja, tautodailininkė Gražina Pasilauskienė pakaunėje surengė plenerą. Drobė ir teptukai tuomet pirmą kartą pateko ir į E.Targanskienės rankas. "Pasibaigus dienai supratau, kad susirgau. Tuomet visiškai nesuvokiau šios ligos priežasties, tiesiog pajutau, kad visa tai geruoju nesibaigs – negalėsiu liautis tapyti", – pirmąsias mintis po plenero prisiminė kultūros darbuotoja.

Susibūrė tapybos studija

Taip Samylų kultūros centre gimė tapybos studija, kurią keturiolika jos narių žaismingai vadina ATK (Atrastų talentų kampelis). "Kiek to talento mumyse, sprendžia aplinka, o ji mums palanki. Jau surengtos bendros parodos Zyplių krašto muziejuje, trijose Kauno bibliotekose. Šiandien mūsų darbais džiaugiasi Samylų kultūros centro Rokų laisvalaikio salės lankytojai. Visa tai paskatino žengti ir antrą žingsnį – pradėti rengti personalines parodas", – prisiminė pašnekovė.

Paroda Ramučių kultūros centre – trečioji E.Targanskienės personalinė paroda. Eglės dažnai klausia, ar ji piešusi, tapiusi anksčiau. Pašnekovė purto galvą ir prisimena vaikystės nutikimą: "Pamenu, obuoliu ištepliojau neseniai dažytas namų sienas. Tačiau tai buvo greičiau protestas, kad tėvai paliko vieną, nei kūryba. Tiesa, visuomet buvau smalsus ir pašėlęs vaikas. Todėl nieko nenustebino, kai baigusi vidurinę nusprendžiau stoti į konservatoriją, kur baigiau teatro režisieriaus specialybę. Kultūros srityje dirbu ir šiandien. Tačiau, kad kada nors tapysiu ir dar rengsiu savo parodas net sapnuose nesisapnavo", – prisipažįsta Eglė.

Tapo ir blogos nuotaikos

Studijos vadovę G.Pasilauskienę parodos autorė vadina savo kelrode žvaigžde, tačiau sutinka ne su visais vadovės teiginiais: "Gražina visuomet kartoja: bloga nuotaika – neimk teptuko, nes viską perduosi drobei. Nesutinku. Priešingai, tapyboje randu paguodą ir nusiraminimą, tarsi išplaukiu į kitus vandenis, kuriuose randu atsakymą į begalę klausimų. Ar tai darau profesionaliai ir teisingai – nežinau", – svarsto tapybos darbų autorė, siekianti atrasti dar daugiau spalvų, temų, besidžiaugianti kiekvienu atveju, kai žiūrovas jos paveiksluose randa kažką savo, paprasto, jam vienam matomo.

Eglė įsitikinusi, kad piešimas yra grynai fizinis veiksmas, kurio, kaip ir daugelio dalykų, galima išmokti. "Šiais laikais teptuku popieriuje vedžioja drambliai, delfinai... na, beveik visi. Todėl, kai man sako: kaip čia tau pavyksta, man tai taip niekada neišeitų, visuomet atsakau: jei pavyksta drambliui, pavyks ir tau. Reikia tiktai norėti", – sako kūrėja, įsitikinusi, kad tapyti gali visi.

E.Targanskienės personalinė paroda Ramučių kultūros centre veikia iki balandžio 30 d.

Daugiasluoksnės kompozicijos žiūrovui neleidžia nurimti, skatina jį veikti. Ir kuo giliau žvilgsniu jis prasiveržia pro skaidrias, šaltas, aštriakampes formas, įtemptas linijas ar tankias, neretai ryškių, gyvybingų, spalvų dėmes, tuo aiškiau atsiveriantis vaizdas ima priminti paties vidų su paslėptomis emocijomis, sukrėtusiais išgyvenimais, lūkesčiais. Tačiau menininkės drobės neslegia – vaizdai, atskleidžiantys silpnąsias mūsų puses, neša viltį, jei tik mes esame pasiryžę ieškoti šviesos.

L.Morkūnaitė-Vilkelienė pastebima ne tik Lietuvos meno lauke. Tapytoja yra dalyvavusi parodose ir meno festivaliuose Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Serbijoje ir kt. Menininkė yra surengusi devynias personalines parodas, o šiuo metu ruošiasi dešimtai, kurios detalių dar neatskleidžia. L.Morkūnaitė-Vilkelienė yra pelniusi Kauno miesto savivaldybės skiriamą Kultūros ir meno stipendiją jauniesiems menininkams. Nuo 2017-ųjų tapytoja yra tarptautinės menininkų sąjungos "Focus Europa" (Vokietija) narė.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Nemėgstu būti dėmesio centre, todėl autoportretas labiau asocijuojasi su savęs suvokimo erdve. Kiekvienas ieškome būdų, kaip patobulinti savo asmenybę, ir tai vyksta save analizuojant, keičiantis.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Kiekvienas menininkas šiuo klausimu turi savo poziciją. Mano paveiksluose dažniausiai atsiskleidžia tie bruožai ir jausmai, kurie paprastai slepiasi po kaukėmis.

Vienas mano bruožų yra tai, kad nemėgstu ilgai būti tarp žmonių, aktyviai bendrauti. Man patinka vienuma arba vieno žmogaus draugija. Tai matyti ir mano kūriniuose. Paradoksas, kad aplinkiniams sudarau labai bendraujančio žmogaus įspūdį. Galbūt tokia norėčiau būti.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybėje esame linkę vaidinti įvairius vaidmenis. Kai paimu į rankas teptuką, būnu čia ir dabar: tokia, kokia esu, be jokio papildomo balasto, su visais savo jausmais ir emocijomis, nepagražinta, netobula – pasinėrusi į kūrybą ir kūrinį.

– Kurdama autoportretus esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar darbuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Tuo periodu, kuriuo kurti šie darbai, nebuvo kilusi idėja tapyti autoportretus. Tiesiog jie atėjo taip, kaip ateina ir kiti kūriniai, – tada, kai turi ką pasakyti, kai esi pilnas idėjų, emocijų, kurių galbūt niekam neatskleidi, bet jos tūno kažkur giliai ir džiugina arba graužia iš vidaus. Kai pabaigi kūrinį, tiesiog iš šono pamatai, kad jis apie tave. Turbūt dažnas menininkas darbuose kalba apie save.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Natūros mano darbuose nedaug. Ji manęs tiek neįkvepia, kad ją pavaizduočiau tiesiogiai tokią, kokia ji yra. Iš natūros gali kilti inspiracija, idėja mano darbui. Šiuose kūriniuose nugulę įspūdžiai, savijautos ir prisiminimai. Nors kai kurios figūros buvo piešiamos remiantis fotografijomis.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Visada esu už eksperimentavimą. Abstraktūs darbai kelia klausimus, skatina į juos gilintis ir tai bet kuriuo atveju yra įdomiau, nei žiūrėti į realistišką, fotografiškai tikslų realybės atvaizdavimą.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportretų spalvinę išraišką?

– Į šį klausimą vieno atsakymo nėra. Kiekvienas menininkas turi savitą spalvinį suvokimą, gebėjimą matyti ir derinti spalvas. Kitas svarbus aspektas – nuotaika, savijauta. Taip pat – mėgstamos ir nemėgstamos spalvos (tokių irgi yra). Žinoma, ir tai, kokią emociją ir ką nori perteikti savo kūriniu. Visi šie aspektai yra susipynę kūriniuose.

– Kokia darbų fono reikšmė?

– Fonas priklauso nuo to, kokį efektą norisi išgauti. Jis gali nuraminti arba sukelti emocijas, gali būti pagrindinis smuikas, užduodantis toną visam kūriniui, sukuriantis vientisą vaizdą, o gali būti ir neutralus. Pats svarbiausias veiksnys kūrinyje man yra spalvos ir jų sąveika. Jau nuo mažens jos mane žavėjo, veikė. Dar vienas svarbus dėmuo paveiksle yra kompozicija. Mano darbuose spalva ir kompozicija viena kitą papildo, suteikia viena kitai reikšmes.

Savąjį "aš" galima pamatyti kiekvienoje drobėje: vienoje, žiūrėk, įlindus kažkokia fizinio kūno detalė, kitoje – būsena ar jausmas.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tikriausiai šie laiko dėmenys drobėse yra susipynę, bet man labiausiai įtaką daro esamasis momentas su praeities priemaišomis, tūnančiomis pasąmonėje.

– Kurį teiginį: "tai – mano darbas" ar "tai – aš"  pagrindžia jūsų autoportretai?

– Šio klausimo atsakymas dviprasmiškas – nes gali būti ir taip, ir taip. Dažnai, kai nutapau darbą, nieko apie jį negalvoju ir nežinau, ar jis pavykęs, ar ne. Tik kitą dieną atėjusi į studiją tai suvokiu, pamatau. Jei pavyksta nustebti ir paklausti savęs: ar čia mano darbas? – tuomet kūrinys pavykęs, o kai šį klausimą pakeičia atsakymas: tai mano darbas! – tuomet pradedu jį narstyti, analizuoti. Po kurio laiko, kai būnu seniai nemačiusi kai kurių savo darbų, kai vėl juos išsitraukiu, klausimas: ar tai mano darbas? – tampa ypač aktualus. Tada į juos pasižiūriu kitomis akimis. O savąjį "aš" galima pamatyti kiekvienoje drobėje: vienoje, žiūrėk, įlindusi kažkokia fizinio kūno detalė, kitoje – būsena ar jausmas.

– Ar išskirtumėte vieną kurį nors autoportretą iš kitų?

– Tai 2016 m. nutapytas autoportretas, kuriame nesistengiau perteikti jokios vidinės būsenos, o tik įamžinau save, pasikeitus išvaizdai. Labai daug metų buvau raudonplaukė. Tiek daug, kad net neatsimenu, kiek. Kai tapiau šį autoportretą, buvau ką tik pakeitusi plaukų splavą. Tai buvo tarsi savęs įamžinimas tokios, kokia buvau daugelį metų. Tas laikas buvo mano asmenybės virsmo laikas. Šis kūrinys tapo tarsi praėjusio laiko dokumentacija.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Manau, visi kūriniai yra sustabdytos praeities akimirkos (nes dabartis yra tik tuomet, kai stoviu prie drobės su teptuku rankose), bet tai nereiškia, kad kūrinys yra neaktualus šiandien, ar nebus toks rytoj. Viskas nuolatos sukasi ratu. Praeitis, dabartis ir ateitis yra glaudžiai susijusios – tarsi kabėtų ant vieno siūlo. Jas jungia patirtys, išgyvenimai, lūkesčiai, svarbūs įvykiai ir kiti dalykai. Viena be kitos jos sunkiai galėtų egzistuoti: nesant praeities, dabartis būtų tuščia, nejaučiant dabarties – ateitis neegzistuotų. Kūrinys gali mus nukelti į praeitį, sustabdyti dabartyje ar parodyti ateitį.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Nesuprastas, uždaras, bet siekiantis savo tikslų, turintis vilties.

"Kiekvienas jautė garbę dirbti "Drobėje" ir stengėsi padaryti viską, kad tik nesuterštų šio vardo", – sako ketvirtį amžiaus įmonėje išdirbusi Danutė Janišytė.

Jos istorija papildė Kauno paveikslų galerijoje veikiančią parodą "Dar kartą apie "Drobę": kas pastatė, kas sugriovė?" – ekspozicijos "Didžioji pramonė" dalį.

Tikros istorijos

Beveik devynis dešimtmečius gyvavusios bendrovės istorija, parodoje tyrinėjama per čia dirbusių žmonių prisiminimus, emocijas ir patirtis. Parodos kuratorė Auksė Petrulienė pasakojo: po pirmosios parodos į ją kreipėsi buvę "Drobės" darbuotojai, norėdami pasidalyti savo pasakojimais. Todėl labai natūraliai ir organiškai parodos erdvę papildė "Drobės" ir "Kaspino" darbuotojos D.Janišytės, įmonės mechaniko Vytauto Gailiaus, bendrovės fotografo Antano Zinkevičiaus atsiminimai bei vienintelio Lietuvoje drabužių muziejaus įkūrėjo Michailo (Ikarus) eksponatai.

Eksponuojami drabužiai atspindi mūsų Lietuvos pramonę. Tokių autentiškų istorijos liudytojų jau nebėra likę, viskas išmesta, sunaikinta.

D.Janišytė džiaugiasi, kad A.Petrulienės iniciatyva buvo prisiminta įmonės istorija. "Iš laiko, praleisto "Drobėje", man yra įstrigęs toks dalykas – 1990 m. buvo išausti geltonos, žalios, raudonos spalvų audiniai, kurie buvo vežami į Vilnių parodyti Meno tarybai, turėjusiai užtvirtinti Lietuvos valstybės vėliavos spalvas. Buvo pasakyta, kad raudona spalva, kurią išaudė "Drobė", yra ne visai tokia, kokia buvo prieškarinės vėliavos raudona, bet nepaisant to, spalvos buvo patvirtintos ir bendrovei teko garbė austi vėliavas", – pasakoja D.Janišytė.

Moteris turi ir kitą, ne mažiau įdomią istoriją, susijusią su parodoje eksponuojamomis unikaliomis austomis juostelėmis, skirtomis kosmonautų skafandrams sustiprinti.

"Vienintelis fabrikas Lietuvoje, audęs juosteles, buvo "Kaspinas", todėl būtent jis gavo užsakymą iš Kaune veikusio Lietuvos tekstilės pramonės mokslinių tyrimų instituto, kuris turėjo įvykdyti užsakymą iš Sovietų Sąjungos kosmoso tyrimų centro, sukurdamas juosteles kosmonautų skafandrams (siūlams ar diržams) sustiprinti. Tekstilės institute buvo ištobulinta pynimo technologija, pagal kurią "Kaspine" buvo išaustos juostelės. Prieš atiduodant jas užsakovui reikėjo išbandyti stiprumą. Prietaisų, kuriais būtų galima tai nustatyti, tekstilės pramonėje nebuvo, todėl kreiptasi į F.Dzeržinskio staklių gamyklą, kur ir buvo nustatytas šių juostelių stiprumas. Jis atitiko reikalavimus ir "Kaspino" gamykla jas audė. Mums paskirdavo žaliavą – siūlus, kuriuos prieš audžiant pasverdavo, o juos suaudus sverdavo ir pačias juosteles, todėl nebuvo galima nukrypti nuo nustatytų normų. Tačiau kažkaip man pavyko išsaugoti šiuos pavyzdžius", – liejosi moters pasakojimas.

Prieškario drabužiai ir gyva muzika

Ne mažiau įdomi yra ir vienintelio Lietuvoje privataus drabužių muziejaus, esančio Kleboniškyje, įkūrėjo Michailo istorija. Parodoje yra eksponuojami patys ankstyviausi ir rečiausi lietuviški prieškariniai drabužiai, kaklaryšiai. Tarp jų – kostiumas, su kuriuo jis vaidinau kino filme "Emilija iš Laisvės alėjos", 10 kg sveriantis, dar prieškariu siūtas kareiviškas paltas.

"Eksponuojami drabužiai atspindi mūsų Lietuvos pramonę. Tokių autentiškų istorijos liudytojų jau nebėra likę, viskas išmesta, sunaikinta", – pasakoja Michailas, kuris į parodos atidarymą atėjo vilkėdamas kostiumu, siūtu 1951-aisiais.

"Drabužiais domiuosi apie dešimtmetį, tačiau mane domina ne tik jie. Įdomūs ir pastatai, technika, dailės kūriniai – visas lietuviškas paveldas. Todėl parodoje tarp eksponatų atsirado vinilinės plokštelės, kurios taip pat yra iš mano kolekcijos. Parodai atrinkau pačias įdomiausias: dalis jų – Kaune gamintos plokštelės, kurių kokybė ne prastesnė nei pagamintų Rygos ar Leningrado gamyklose, tačiau Kauno vinilinių plokštelių gamykla veikė tik iki septintojo dešimtmečio, nes Ryga greitai užpildė visą esamą rinką", – istoriją dėstė pašnekovas.

Dokumentika, plytos ir staigmena

Archyvine medžiaga parodą papildė A.Zinkevičius. "Drobėje" dirbęs metus. "1973–1975 m. fotografavau Dainavos mikrorajoną, kuriame vedžiau vaikų fotografijos būrelį, kartu ir dirbau, tad laiko kūrybinei fotografijai beveik nelikdavo, tačiau turėjau vaikams parodyti, kad kuriu, todėl kadrų ieškodavau naktimis, užsilipęs ant savo namo stogo, žiemos metu", – pasakojo A.Zinkevičius, parodoje pristatantis trejus metus kurtą fotografijų seriją ir dokumentinius filmus: "Pietūs" ir "Adaptacija".

Netradicinių eksponatų – keletą plytų ir lietvamzdį – parodai parūpino V.Gailius. Šie daiktai ir keletas kadrų – viskas, ką jam pavyko išsaugoti iš griaunamos "Drobės".

Parodoje taip pat pasakojama apie Juozą Daugirdą – "Drobės" įkūrėją bei direktorių, kuris išlaikė įmonę vokiečių ir rusų okupacijos metais. Jam teko išgyventi okupacijos pasekmes, slapstytis Čekiškėje, tačiau nepaisant to, kad turėjo ryšių JAV, iš Lietuvos J.Daugirdas nepasitraukė.

Šia istorija ekspozicijos staigmenos nesibaigia. Atidarymo metu susirinkusiai publikai buvo pristatytas unikalus eksponatas – 1920 m. "Drobės" akcijų originalas su akcininkų kolektyvo sąrašu, kuriame įmonės raštininkų, siuvėjų, mechanikų – pramonininkų, garo katilų meistrų, prekybininkų, karininkų, publicistų – vadybininkų vardai ir pavardės. "Dar kartą apie "Drobę": kas pastatė, kas sugriovė?" – tarsi gyvas organizmas, kuris auga, atskleisdamas vis unikalesnes žmonių istorijas.

Kas: Paroda "Didžioji pramonė".

Kur: Paveikslų galerijoje.

Kada: veikia iki kovo 17 d.

Manoma, kad „Mergaitės portretas“, kuriame vaizduojama mergaitė didelėmis liūdnomis akimis ir maldai sudėtomis rankomis, yra vienas ankstyvųjų šio Sevilijos dailininko darbų. Garsiausias D. Velazquezo darbas yra Madrido Prado muziejuje eksponuojamas paveikslas „Freilinos“.

Aukcionų namų ekspertų teigimu, „Mergaitės portretą“ dailininkas nutapė 1616-aisiais arba 1617-aisiais, kai jam tebuvo 17-lika ar 18-lika metų. D. Velazquezas tuo metu dar gyveno pietiniame Ispanijos Sevilijos mieste.

Paveikslas priklausė ištisoms vienos šeimos kartoms, tačiau ištirtas jis buvo tik tada, kai savininkas nusprendė jį parduoti.

XVII amžiaus ispanų meno specialistas Richardas de Willerminas (Richardas de Viljerminas), bendradarbiaujantis su aukcionų namais „Abalarte“, ištyrė paveikslo dažus ir padarė išvadą, kad jį nutapė D. Velazquezas.

Prado muziejaus specialistai taip pat apžiūrėjo tą paveikslą, bet viešai savo išvadų nepaskelbė. Muziejus niekada nesidalija savo nuomone apie darbus, kurie nepriklauso jo kolekcijai.

Pradinė paveikslo „Mergaitės portretas“ kaina – 8 mln. eurų, bet niekas iš aukciono dalyvių nepasiūlė už jį didesnės sumos, nurodė „Abalarte“.

Pirkėjo tapatybė nebuvo atskleista, tačiau vyriausybės įsakymu paveikslą išvežti iš šalies yra draudžiama. Pagal tą įsakymą draudžiama į užsienį išgabenti bet kokį darbą, galintį priklausyti Ispanijos paveldui.

Manoma, kad lėtai ir kruopščiai dirbęs D. Velazquezas per savo gyvenimą yra nutapęs mažiau nei 200 paveikslų. Iki šiol yra išlikę apie 120 jo darbų, o pusė jų saugomi Prado muziejuje.