Dizainerės kolekcijoje atsispindi džinsiniame audinyje užkoduotos laisvės ir individualumo idėjos, keliami tvarumo ir mados ateities klausimai. Pokalbis su jauna kūrėja – apie unikalų džinsinį audinį, virtualiąją ateities madą ir pradedančiam kūrėjui kylančius iššūkius.

– Jūsų paroda prasideda naujasis Kauno paveikslų galerijos ciklas „Jaunųjų platforma“, skirtas jauniems menininkams. Ką jums reiškia tai, kad būtent jūsų paroda pradedamas šis projektas? Kaip manote, ar šiandien yra pakankamai platformų, kur jauniems menininkams būtų galima pasirodyti?

– Manau, kad erdvių ir platformų, kuriose jauni kūrėjai gali pristatyti savo meną, išties daugėja. Tai labai džiugina, nes pradedantiems menininkams itin svarbu parodyti savo kūrinius ir prisistatyti auditorijai. Galerijos kvietimas mane labai nustebino, ypač kai supratau, kad bus organizuojama mano vienos paroda, kuri pradės visą ciklą. Džiugu ir tai, kad Paveikslų galerija į savo erdves įsileido tekstilės parodą. Deja, tekstilė neretai nuvertinama, susiformavęs stereotipas, kad tai tik močiučių amatas. Vis dėlto tekstilė gali būti labai įdomi ir šiuolaikiška.

Smagu, kad atkreipiamas dėmesys į jaunus, šiuolaikinį meną kuriančius kūrėjus. Manau, kad taip galima į galerijas pritraukti daugiau jaunosios kartos lankytojų, kuriems jaunų menininkų menas yra artimesnis. Pati save laikau kūrėja, kuriančia tūkstantmečio vaikų ir Z kartoms. Mano kūryboje labai svarbus tvarumo aspektas, kuris aktualiausias būtent šių kartų atstovams.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Jūsų kolekcijoje didelis dėmesys skiriamas džinsams ir džinsiniam audiniui. Džinsai yra įprastas kasdienis mūsų drabužis. Kita vertus, jo istorija ilga. XVIII a. Italijoje džinsus dėvėdavo darbininkų klasės atstovai, vėliau džinsai tapo svarbūs įvairių subkultūrų judėjimams. Kodėl jus sudomino būtent šis audinys?

– Bakalauro studijų metu atradau mašininį siuvinėjimą ir pradėjau siuvinėti ant senų džinsinių švarkų, norėdama juos atnaujinti. Siuvinėjau ant pažįstamų atiduotų švarkų, taip pat juos pirkdavau dėvėtų drabužių parduotuvėse. Vėliau pradėjau teikti siuvinėjimo paslaugą ir pagal individualius pageidavimus ant švarko išsiuvinėdavau norimą paveiksliuką ar užrašą. Su laiku atėjo noras labiau pasigilinti į džinsinį audinį, jo istoriją, paieškoti daugiau būdų jį perdirbti ir prikelti naujam gyvenimui.

Džinsai – jaunystės, maišto, laisvės ir individualumo simbolis. Tad jie visada buvo svarbūs įvairioms subkultūroms, ypač – jauniems žmonėms. Šiandien džinsus laikome kasdieniu drabužiu, tačiau kitados jie buvo netgi kontroversiški. Buvo laikas, kai priešindamosi stereotipams, maištaudamos džinsus ėmė dėvėti moterys. Tad džinsai man atrodo tikru maišto simboliu ir tuo mane žavi.

Be to, džinsinis audinys yra labai patogus perdirbti ir dekonstruoti. Jis gražiai plyšta, dryksta. Su šia medžiaga dirbti man nenusibosta, nes atrandu vis naujų jos panaudojimo būdų. Svarbu ir tai, kad džinsai gražiai sensta. Ilgai nešiojant, džinsai estetiškai dyla, o keičiantis jų spalvai, atsiranda įvairių naujų atspalvių. Anksčiau žmonės juk net specialiai džinsus trynė, kad jie gražiai išbluktų. Tad tai išties ilgaamžis audinys. Tiesa, šiuolaikiniai džinsai yra prastesnės kokybės nei senesni. Juose daugiau elastano ir mažiau tikrojo džinsinio audinio, tad jie greičiau išsitampo. Todėl, jei namuose turite senus džinsus, galite drąsiai prikelti juos naujam gyvenimui ir patogiai nešioti.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Parodoje svarbus ir kišenės motyvas – jas papuošėte gėlėmis ir hipių taikos šūkiais.

– Ekspozicijos dalis, skirta kišenėms, – visiška odė hipiams. Džinsai man labiausiai siejasi su šia subkultūra, laisve, saviraiška ir kūrybiškumu. Patiems hipiams buvo svarbios tvarumo ir ekologijos idėjos, jie pradėjo judėjimą „pasidaryk pats“. Tad man norėjosi susieti džinsinį audinį būtent su šia subkultūra ir jos idėjomis, kurios man atrodo nesenstančios ir labai aktualios šiais laikais, kai pasaulyje vyksta tiek karų. Norėjosi į kūrybą įlieti gėlių, pozityvumo ir gražių šūkių. Galime tiesiai šviesiai pasakyti „stop karui“, tačiau galima ir tiesiog iškelti meilės ir taikos vertybes, primenant žmonėms, kas yra iš tikrųjų svarbu.

Džinsų kišenes išsiuvinėjau gėlėmis ir taiką skatinančiomis žinutėmis. Kadangi hipiai gyveno naktinį gyvenimą, dalį kišenių išsiuvinėjau neoniniais siūlais ir sukūriau šviečiančią instaliaciją, pasitelkusi neoninį apšvietimą. Kita dalis kišenių išsiuvinėtos žodžiais iš Johno Lennono dainos „Imagine“ ir sujungtos siūlais, kad atrodytų kaip rankomis susikibę žmonės. Jas padabinau ir kramtomosios gumos popierėliais, monetomis, talonėliais – daiktais, kuriuos visi nešiojamės savo kišenėse. Įdomu, kad šie mūsų kišenėse gyvenantys daiktai yra labai asmeniški, bet kartu – globalūs, nes juos nešiojamės visi.

Save laikau kūrėja, kuriančia tūkstantmečio vaikų ir Z kartoms. Mano kūryboje labai svarbus tvarumo aspektas, kuris aktualiausias būtent šių kartų atstovams.

– Kaip minėjote, jums labai svarbus tvarumas. Savo kūryboje naudojate tik audinius iš antrųjų rankų? Kaip dekonstruojate džinsinį audinį ir  prikeliate jį naujam gyvenimui?

– Kolekcija, kurią eksponuoju parodoje, ne veltui vadinasi „Re-“. Tai  anglų kalbos priešdėlis, reiškiantis perdirbimą. Tad visi mano gaminiai yra perdirbti iš kitų žmonių atiduotų džinsų. Iš tikrųjų net smagiau kurti, kai apsiriboji, kad dirbsi tik su tuo, ką jau turi, ir medžiagų neieškosi parduotuvėse. Toks savęs apribojimas iš dalies įrėmina, nes turi suktis su tuo, ką turi, bet kartu išlaisvina. Man labai patinka iš turimų medžiagų dėlioti būsimą gaminį it kokią dėlionę.

Apribota buvau ir studijuodama Milane, kur magistro studijų metu išvykau pagal „Erasmus“ programą. Tuo metu dar galiojo pandeminiai ribojimai, tad galimybė naudotis akademijoje esančiomis laboratorijomis ir technine įranga buvo labai ribota. Tada atradau rankų darbo galimybes ir džinsų plėšimą. Taip gimė iš džinsinio audinio juostų pinti gaminiai. Šios archajinės, Klaipėdos kraštui būdingos pinikų technikos išmokau dar Dailės akademijoje. Dirbant šia technika, rankomis iš plonų siūlų pinami smulkūs gaminiai, tarkime, kepurėlės. Aš šią techniką pritaikiau džinsiniam audiniui ir stambesniems gaminiams, tad išgavau visai kitokį vaizdą. Džinsinis audinys yra mėlynas, o jį pinant atspalviai tarpusavyje susimaišė, tad pavyko sukurti jūrinį įspūdį.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

Studijuodama Milane išbandžiau ir kitokią techniką. Sukarpiau ir suglamžiau džinsinius marškinius, kuriuos vėliau tarsi dėlionę sujungiau į suknelę. Man patinka, kad taip perdirbant gaminys išeina labai originalus ir vienetinis. Kito tokio paties jau nebesukursi. Plėšant džinsinį audinį atliko spalvotų siūlų gijų, kurias taip pat panaudojau. Dalimi jų išsiuvinėjau tiulio medžiagą – išėjo tarsi visiškai kitas audinys. Nežinantis žmogus niekada neatpažintų, kad tai džinsinis audinys. Sukūriau ir idėjinį variantą, kuriame džinsinį audinį poruoju su panaudotu plastiku. Du drabužių modelius parodoje galima pamatyti fiziškai. Kiti pristatomi pasitelkiant specialią 3D programą.

– Lankytojai gali išvysti virtualiąją kolekciją – skaitmeniniai avatarai ekrane demonstruoja jūsų kurtus drabužius. Studijuodama Milane  susipažinote su 3D modeliavimu ir jo galimybių pritaikymu mados kolekcijose. Kaip 3D grafiką galima panaudoti mados industrijoje?

– Studijų Milane metu mokėmės dirbti su 3D programa ir įgyvendinome du savo pasirinktus įvaizdžius. Grįžusi namo kolekciją praplėčiau ir sukūriau dar du virtualiuosius modelius. Man labai patiko ši programa, pats darbo principas ir jo spinduliuojama tvarumo idėja. Kuriant 3D kolekcijas fizinės materijos nebelieka, tad nešvaistai visiškai jokių resursų. Kol kas viskas iš dalies dar daroma idėjiniu lygmeniu, bet ši programa tikrai turi daug potencialo. Naudojant 3D programą būtų galima sukurti virtualiąją kolekciją, o drabužius iš tikrųjų pagaminti tik tada, kai juos užsisakys žmonės.

Vieša paslaptis, kad dalis prekių ženklų neišpirktus savo kolekcijų drabužius tiesiog utilizuoja. Šiuo atveju to būtų galima išvengti. Ateityje būtų galime netgi nerengti fizinių kolekcijų pristatymų, o pasitelkti skaitmeninius avatarus. Tai sumažintų didžiulių mados kolekcijų pristatymų išlaidas. Aišku, tokie kolekcijų pristatymo šou taip pat yra meno forma. Tačiau ar juos tikrai reikia rengti kiekvieną sezoną, net pristatant mažas kapsulines kolekcijas?

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Kokią jūs matote 3D technologiją mados ateityje? Kaip ji gali pakeisti mūsų požiūrį į drabužius, tvarumą?

– Visų pirma, šią technologiją galima pritaikyti gamyboje. 3D programa gali padėti išvengti begalės prototipinių pavyzdžių siuvimo. Geriausio silueto ieškojimas užtrunka ilgai, reikalauja daug darbo ir medžiagų. Dirbdamas su 3D programa gali viską maketuoti ant avataro – skaitmeninio žmogaus. Gali jam nustatyti, kokią nori, figūrą ir matyti, kaip kris tavo sukirptas drabužis. Taip galima išvengti neapgalvotų sprendimų, kuriuos paskui tektų utilizuoti. Tad manau, kad labai vertėtų tokias programas įtraukti į darbą, ypač didesniems prekių ženklams.

Bendradarbiavimas yra naudingas tiek pradedantiems kūrėjams, tiek pažengusiems, nes iš kolegų gali sulaukti kitokio požiūrio kampo, naujos perspektyvos.

Pasitelkus avatarus galima rengti ir mados fotosesijas, kurios būtų daug įdomesnės ir interaktyvesnės, rengti didesnius mados kolekcijų pristatymo šou. Juo labiau kad po pandemijos dalis mūsų gyvenimo ir taip persikėlė į nuotolį. Vis daugiau kalbama apie metavisatos ateities vizijas – gali būti, kad ateityje turėsime savo virtualiąją asmenybę, kuriai pirksime virtualiuosius drabužius ir rūpinsimės jos įvaizdžiu, o fizinio drabužio poreikis galbūt sumenks. Žinoma, tai tik ateities vizijos, kol kas 3D programos dar nėra taip toli pažengusios. Vis dėlto po penkerių ar dešimties metų mūsų išties laukia pokyčiai. Jau dabar kai kurios internetinės drabužių parduotuvės įtraukia 3D avatarus į savo veiklą. Juos pasitelkdamas pirkėjas gali virtualiai pasimatuoti skirtingus to paties drabužio dydžius. Manau, kad tai išties naudinga, nes, perkant internetu, dažnai būna sunku suprasti, koks yra tikrasis drabužio dydis, ir vėliau gaminį tenka grąžinti.

– Parodų ciklas „Jaunųjų platforma“ skirtas jauniems menininkams parodyti savo kūrybą. Prisiminkite save, vos baigusią studijas. Ar buvo sunku suvokti, kad mokslai jau baigėsi ir dabar teks išgyventi iš kūrybos arba ją derinti su ne taip patinkančiais darbais? Kaip atrodė jūsų kelio pradžia baigus studijas?

– Magistro studijų metu mane pakvietė dirbti industrinės aprangos įmonė, kurioje kolekcijos gaminamos dideliais skaičiais. Tad kūrybos ir eksperimentavimo čia nedaug. Vos baigusi studijas iškart patekau į masinės mados sritį, todėl labai džiugu, kad, ruošdama šią parodą, vėl galėjau prisiminti savo pačios darbus ir idėjas. Į visa tai pažvelgus iš naujo, savo naudotoje medžiagoje pamačiau kitokį potencialą ir naujų perdirbimo galimybių. Kūrybingi studijų metai išties skiriasi nuo darbo masinės mados industrijoje. Pagrindinė kiekvieno kūrėjo svajonė yra  užsidirbti iš savo kūrybos, tad tikiuosi, kad ateityje man tai pavyks.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Sovietmečiu buvo labai svarbu priklausyti kūrybinėms sąjungoms, nes, pavyzdžiui, dailininkams, kurie nepriklausė Dailininkų sąjungai, net nebūdavo leidžiama įsigyti dažų ir kitų priemonių. Kaip jūs ir jūsų bendraamžiai kūrėjai šiandien žvelgiate į priklausymą Lietuvos dizaino sąjungai? Galbūt norisi būti individualiam ir niekam neįsipareigoti? O gal priklausyti kolegų organizacijai labai svarbu, nes galima geriau jausti šiandienos kūrybos pulsą?

– Tiesą sakant, net nesusimąsčiau apie tai ir nesusidūriau su spaudimu kažkam priklausyti. Natūraliai apsupu save kolegomis, nes juos pažįstu iš studijų, įvairių projektų. Tad turime tarsi neoficialią sąjungą – bendraujame ir dalijamės patirtimi, patarimais, kviečiame vieni kitus bendradarbiauti. Tačiau priklausyti oficialiai sąjungai nesinori. Gyvename jau ne sovietmečiu, tad menininkas yra labiau individas, dirbantis pats sau. Kita vertus, man patinka bendradarbiauti ir apskritai bendrauti su žmonėmis, atrasti bendraminčių.

Manau, kad bendradarbiavimas yra naudingas tiek pradedantiems kūrėjams, tiek pažengusiems, nes iš kolegų gali sulaukti kitokio požiūrio kampo, naujos perspektyvos. Mes kiekvienas turime savo požiūrį ir kartais būna sudėtinga į viską pažvelgti nauju žvilgsniu. Tad, bendradarbiaujant su kitu žmogumi, galima sukurti labai įdomių ir netikėtų derinių, kurių pats vienas nebūtum sugalvojęs. Tad meninis bendradarbiavimas yra labai naudingas ir turėtume būti jam atviri.

Kas? „Jaunųjų platforma“. L. Zigmantaitės kolekcija „Re-“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki sausio 7 d.

Iš niekam nereikalingų, išaugtų, pabodusių džinsų menininkė kuria žinomų ir nežinomų žmonių portretus, įdomius tekstilinius objektus bei kviečia susimąstyti apie save ne tik kaip apie pasaulio gyventoją, bet ir kaip jo resursų vartotoją.

„Labai džiaugiuosi iššūkiu parodyti savo džinsinę kelionę. Ji tęsiasi jau ketverius metus. Nežinau, ar pasiliksiu šioje kelionėje ar nusipirksiu bilietą į kokią kitą kryptį. Mano idėja – pernaudoti nereikalingus džinsus ir suteikti jiems naują formą“, – teigė M.Paukštė.

Kūrėja priminė, kad anksčiau džinsai būdavo labai branginami ir vertinami lyg deficitinė prekė. Kiek vėliau iš džinsų imta gaminti įvairius švarkelius, kuprines, šlepetes, pinigines.

Dabar dėl išaugusio vartotojiškumo daugelis džinsų ne tik nenuperkami, bet išmetami beveik nauji ir itin dideliais kiekiais. M.Paukštės teigimu, dėl to begėdiškai iššvaistomas visiems reikalingas vanduo.

Milda Paukštė. I. Kiseliovaitės nuotr.

„Daugelis gyventojų gyvena pertekliuje. Jauni žmonės net renkasi tarp to, ar skalbti kojines ar nusipirkti naujas, o senesnes išmesti. Pasaulio mastu žiūrint, tekstilės tarša yra didžiulė. Išnaudojami didžiuliai kiekiai gamtos resursų. „Džinsinis dušas“ pasakoja apie tai, kiek vandens reikia, kad džinsai būtų sukurti. Vien, kad šis kiekis džinsų būtų sukurtas, iki pardavimo momento buvo išnaudota apie 113 tūkst. litrų vandens. Iki to proceso, kad būtų nupirkti vieni džinsai, sunaudojama apie 7 tūkst. litrų vandens. Ką tai sako?“ – svarstė parodos autorė.

Parodoje yra iki dešimties eksponatų, pasakojančių skirtingas istorijas ir vaizduojančių skirtingas džinsų antrinio panaudojimo galimybes.

Paroda bus atidaryta iki liepos 8 d.

Šį šeštadienį, 13 val., bibliotekos Edukacinėje erdvėje, esančioje Herkaus Manto g. 9A, vyks M.Paukštės kūrybinės dirbtuvės. Klaipėdiečiai turės galimybę kurti plokščius maišelius arba kišenes ir juos papuošti siuvinėjimais, inicialais, karoliukais ar sagomis.

– Kada ir kodėl jums kilo tokia idėja įkurti tekstilės atnaujinimo studiją?

– Vilniaus senamiestyje turime parduotuvėlę, kurioje prekiaujame įvairiais vyriškais aksesuarais. Prieš maždaug ketverius metus pradėjau galvoti, kad norėčiau išbandyti prekybą gaminiais iš antrinių žaliavų – netikėtą, bet aktualią šiam laikmečiui kryptį. Žvilgsnis nukrypo į džinsus, kurie tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dėvimi kasdien, didžiuliai jų kiekiai nuolat išmetami kaip prekybos likučiai ir atlikę po dėvėjimo, o galimybės atgimti beveik neturi.

Prieš pandemiją, kai Vilnių gausiai lankė turistai, gaminių iš perkurtų džinsų pasiūla atrodė kaip įdomi mūsų identiteto dalis. Mano pačios vaikystės prisiminimuose yra ir prekyba dėvėtais drabužiais, ir iš išardyto megztinio šį tą naujo mezganti močiutė ar persiuvanti mama. Šios patirtys ir formavo pasaulėjautą, vėl aktualią šiandien, klimato krizės akivaizdoje. Parduotuvėlės pasiūlą sudarė ne tik mano pačios kurti aksesuarai, bet ir kitų Lietuvoje iš džinso siuvančių žmonių darbai. Netrukus pasimatė ir teigiamų, ir neigiamų tokios pasiūlos pusių.

Smagioji pusė – aktuali tema. Kiekvienas užsukęs prisimindavo savo mėgstamiausių ar nemėgstamiausių džinsų istorijas, bandymus taisyti ir pernaudoti. Pokalbiai nusitęsdavo į tekstilės pramonės ir atliekų keliamus iššūkius, pirkimo ir naudojimo įpročius. Užsukę vokiečiai ar skandinavai stebėdavosi, kad mes Lietuvoje jau kalbame šia tema ir esame tiek pažangūs, jog gyvuojame iš prekybos antriniais gaminiais. Švedijoje, beje, yra visas prekybos centras, skirtas antro šanso laukiantiems daiktams, atsakingai pagamintam maistui ir tvarios gyvensenos idėjoms. Lietuviai girdavo gaminius, dėkodavo už idėją ir planuodavo pabandyti pasidaryti patys. Viena vertus – šaunu įkvėpti kitus. Blogoji pusė, kad įkvėpimu nuomos ir mokesčių nepadengsi. Ne vieną atbaidydavo kaina, pavyzdžiui, už prijuostę – 30 eurų, už kilimėlį – 40 eurų, už sėdmaišį – 90 eurų. Bet juk gamyba iš antrinių žaliavų užtrunka ilgiau nei siūti iš naujo rietimo. Reikia susirinkti, išskalbti, atsirinkti žaliavą, kiekvieną daiktą siūti iš skiaučių, be galimybės sukurti kelis tokius pačius. Beje, ES mastu atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai nelinkę teikti pirmenybės antrinio dizaino gaminiams ir verčiau renkasi visiškai naują.

Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip sakant, praktiškumas. Tą antrą šansą mes suteikiame ne tik sutaisydami pradriskusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą.

– Užklupus pandemijai, ėmėte ieškoti kitų būdų šiai veiklai tęsti?

– Dabar daugiausia dėmesio skiriu kūrybinėms tekstilės pernaudojimo dirbtuvėms. Tiek moksleiviai, tiek įvairių įmonių komandos su malonumu pabando susikurti šį tą naujo iš nebereikalingų džinsų, ir tai vilioja kur kas labiau, nei tiesiog pirkti. Kartu atsivėrė plati erdvė kalbėti apie daiktų antrinio panaudojimo prasmę. Bent jau tiems žmonėms, su kuriais aš susitinku, ši tema yra įdomi ir aktuali. Net sunku įvardyti, kurios praėjusių metų dirbtuvės buvo įsimintiniausios: Biržų galerijoje „Portfolio“ kūrėme džinsinius atvirlaiškius filmininkui Jonui Mekui atminti, Panevėžio gyventojus kvietėme domėtis tvarumo temomis ir būti ekoambasadoriais savo artimiesiems, su Lapių miestelio bendruomene Kauno rajone nėrėme džinsinius krepšelius ir visi kartu pynėme džinsinį kilimėlį, o kartu su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centru padovanojome dvidešimt nuotolinių antrinio daiktų panaudojimo dirbtuvių moksleiviams.

– Kiek jums artimos aplinkosaugos, antrinio daiktų panaudojimo idėjos? Ar jūs tai praktikuojate?

– Taip, man jos labai artimos. Dabar esu tiek įsijautusi į šią temą, kad net norėtųsi mažiau. Kaip tai pasireiškia? Pavyzdžiui, Kalėdos ima liūdinti, kai matau negailestingai plėšomą dovanų popierių, žaislus, kurie vaikams bus pertekliniai ar trumpalaikiai. Mieste šventiniu laikotarpiu mačiau vaikus, nešinus plastikiniais šviečiančiais balionais, primenančiais didžiulius muilo burbulus. Jie subliūkšdavo ar nustodavo šviesti net nespėjus pasiekti namų. Nebeįžvelgiu tame grožio – tik beprasmybę, pinigų švaistymą ir taršą. Kur kas geriau jaučiuosi padėjusi suprasti, kad yra alternatyvų. Pavyzdžiui, prieš pat Kalėdas su vienos įmonės darbuotojais mokėmės pakuoti dovanas į skareles. Pajutome skirtumą, tarp ausį rėžiančio dovanų popieriaus draskymo ir ramaus išvyniojimo, vienkartinio panaudojimo ir galimybės į tą patį audinį dovaną susukti dešimt ar dvidešimt kartų. Per vieną dieną, skyrę tam valandą, šį būdą praktiškai išbandė 100 žmonių. Jei kiekvienas jų bent vienam papasakos savo įspūdžius, žinos jau 200. Tokios mintys ir patirtys pakylėja.

– Iš kur semiatės idėjų, ką galima padaryti iš nebereikalingų džinsų?

– Idėjų gausu internete ir žmonių galvose. Dažnas, užsukęs į studiją, patardavo būtinai išbandyti vieną ar kitą siuvinį. Kai į džinsus žiūri ne kaip į drabužį, o kaip į žaliavą, gali kurti daugybę dalykų – siuvinėti, skiautiniuoti, megzti, nerti, piešti ant džinso ar spausdinti, taip pat pinti, rišti. Visa tai su didžiuliu smalsumu išbandžiau, eksperimentavau, kaip ir norėjau atidarydama šią studiją. Apsiribojusi džinsais, siekiau ir tebesiekiu atskleisti kuo daugiau jo veidų. Netikėta buvo tai, kad žiūrėdami į siuvinius iš džinsų kai kurie žmonės imdavo kalbėti apie energinius dalykus: kas, jei anksčiau tuos džinsus nešiojo blogas žmogus? O gal, dar blogiau, jie – mirusiojo! Iš pradžių tokios kalbos erzino, paskui pykdė, dabar kelia juoką. Nė vienas mirusysis dar neatnešė savų džinsų man atiduoti – vien šviesūs, pozityvūs žmonės, kuriems nekyla ranka sviesti nebenešiojamų džinsų į konteinerį, kai yra galimybė dar su jais šį tą nuveikti. Būna, kad neparduotus, lentynose užsigulėjusius, nebeaktualaus modelio džinsus atiduoda prekybininkai.

Man kelia siaubą nauji drabužiai, ypač pigūs. Didelė tikimybė, kad juos siuvo vaikas, kuris yra priverstas vergauti siuvykloje, nors turėtų eiti į mokyklą ir džiaugtis vaikyste. Arba jaunos merginos, kurios netgi pražūsta dirbdamos apgailėtinomis sąlygomis Indijos siuvyklose ir neturėdamos kito pasirinkimo. Gal kažkam atrodo, kad viena kita palaidinė – nieko tokio, bet, pažvelgus atidžiau, tokių „nieko tokio“ palaidinių spintoje – bent kelios, kaip ir suknelių, megztinių ar džinsų. Visam tam pagaminti reikėjo daugybės gamtos išteklių, kurie neįskaičiuoti į drabužio kainą, kaip ir tekstilės atliekų sutvarkymas.

Kai į džinsus žiūri ne kaip į drabužį, o kaip į žaliavą, gali kurti daugybę dalykų – siuvinėti, skiautiniuoti, megzti, nerti, piešti ant džinso ar spausdinti, taip pat pinti, rišti.

– Tad jūsų gamyba ir planuota prekyba pavirto mokymais?

– Taip, šiuo metu džiaugiuosi retesniais, bet didesniais įmonių, skiriančių dėmesio tvarumui, užsakymais ir užsiimu aplinkosaugine komunikacija bei edukacijomis. Tai padeda daug plačiau paskleisti žinią. Mane žavi tvarumo temos plotis ir gylis. Pradėjusi domėtis pamačiau, kiek mažai žinau ir kiek mažai ji suprantama aplinkiniams. Mes labai gerai žinome, kur nusipirkti naujus džinsus, o kur išmesti – jau klausimas. Esu girdėjusi pasakojant, kad tekstilės ryšulius žmonės naudoja prakuroms, šildosi namus ir džiaugiasi, kad gerai dega. Tai baisu. Juk ten – ne vien natūralios medžiagos, bet ir elastanas ar poliesteris. Deginti yra tas pats, kas įmesti plastikinį butelį į židinį. Šį „gėrį“ sukvėpuoja ir patys degintojai, ir aplinkiniai. Arba jis nusėda ant daržų, kur tikimės užsiauginti švarių pomidorų, žolelių ar bulvių.

Per susitikimus su vaikais skaitome džinsų etiketes – jos papasakoja, iš ko pagaminti džinsai, iš kokių tolybių atkeliavo, kodėl jie siuvami būtent Kinijoje, Indijoje ar Bangladeše? Ėmus ardyti džinsus paaiškėja, tad tai yra gana sudėtingas gaminys, su daug skirtingų detalių, siūlių, įvairių kniedžių. Ir kodėl jie taip greitai tampa nebemadingi, kol net nespėjame nusipirkti. Man įdomu jų nežinojimą paversti žinojimu, padėti suprasti, kad daug galima nuveikti pasikliaujant vien savo rankomis, pavyzdžiui, susitaisyti drabužį taip, kad niekas trūkumo nė nepastebėtų.

Esu baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tad kartais visa pastarųjų kelerių metų veikla atrodo lyg nesibaigiantis žurnalistinis eksperimentas, atveriantis daugybę įdomių istorijų ir metantis iššūkių jas ne tik papasakoti, bet ir įkvėpti atsakingesniam elgesiui su turimais daiktais.

– Kodėl svarbu tiems daiktams suteikti antrą šansą?

– Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip sakant, praktiškumas. Tą antrą šansą mes suteikiame ne tik sutaisydami pradriskusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą per skelbimų portalą. Didžiausia tokio žingsnio vertė, mano manymu, ne skatinti perteklinę gamybą, o pratęsti daikto, kuris jau sukurtas ir tinkamas naudoti, gyvavimą. Mums nebereikalingi, atsibodę drabužiai visko perpildytoje rinkoje labai greitai netenka piniginės vertės ir sunkiai suranda pirkėjų, bet tai – ne priežastis juos išmesti. Smagu, kad daugėja drabužių mainymosi iniciatyvų, daiktų dalijimosi vietų, Vilniaus apskrityje veikia platus „DĖK’ui“ stotelių tinklas, ir žmonės tęsia daiktų keliones tiek juos atiduodami, tiek priimdami.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt

Temą lėmė kaimynystė

"Tai, kad pasirinkome tvarumo temą, daugiausia įtakos turėjo faktas, jog gyvename šalia didžiulio sąvartyno. Kai Lapės prisijungė prie "Šiuolaikinių seniūnijų" projekto, kuris yra "Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022" projekto dalis, pirmiausia reikėjo išsiaiškinti identitetą, kas labiausiai rūpi vietos žmonėms. Buvo seniūnijų, kurios pasirinko savo stiprybes, o mes pasirinkome silpnybę, Lapių skaudulį. Šalia mūsų yra sąvartynas, į kurį suvežamos daugiau nei keturių savivaldybių atliekos. Mums skaudu, kad atliekų yra labai daug. Nusprendėme, kad pokyčius reikia pradėti nuo savęs. Taip atsirado idėja Lapių tvarumo festivaliui", – pasakojo Lapių miestelio bendruomenės centro pirmininkė.

Praėjusiais metais, anot M.Lapajienės, su tvarumo tema tik susipažinta, išbandytos įvairios veiklos: gamintas muilas, dubenėliai iš kavos tirščių. "Šiemet apsisprendėme rinktis vieną – tekstilės – temą. Iš nebenešiojamų džinsų gaminome ne tik hamakus, pynėme krepšelius, iš marškinėlių nėrėme kilimėlius ir kitus dirbinius", – vardijo Lapių miestelio bendruomenės centro pirmininkė.

Milena Lapajienė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Skaičiai, verčiantys ne tik susimąstyti

Surengti dirbtuves, kurių metu iš senų džinsų būtų gaminami hamakai, bendruomenei pasiūlė tekstilininkė, menininkė Asta Gegužė. Idėja buvo labai priimtina kitai menininkei, Lapių bendruomenės narei Olesei Kekienei.

Buvo seniūnijų, kurios pasirinko savo stiprybes, o mes pasirinkome silpnybę, Lapių skaudulį.

"Pati daug metų dirbu mados srityje: formuoju žmonių įvaizdį, kostiumus teatre. Kaip mados kūrėja, dalyvė ir vartotoja, pamačiau, kad švaistymas vyksta didžiuliais kiekiais, ir supratau, kad visi esame už tai atsakingi. Mada yra viena labiausiai teršiančių aplinką industrijų po žemdirbystės. Džinsai gaminami iš medvilnės, jos laukai – purškiami chemikalais, kurie patenka į gruntinius vandenis. Mums tenka atsakomybė už žmonių, gyvenančių šalia tų laukų, sveikatą. Tai nėra kita Žemė, tai yra mūsų Žemė. Nėra ir kitų žmonių, visi mes esame viena rūšis, – kalbėjo O.Kekienė. – Vieniems džinsams pagaminti reikia 8 tūkst. l vandens, vieniems trikotažiniams marškinėliams – 200 l vandens. Tai Žemės resursai, kurių mes jau nesusigrąžinsime, nes jie – užteršti pesticidais. Tai tik vanduo, o kur dar lyginimai, garinimai, elektra, žmogaus indėlis!"

Pasak menininkės, skaičiuota, kad drabužis žmogiškuosius ir gamtinius resursus atperka, jei jį apsirengiame ne mažiau kaip 30 kartų. "Nedaugelis iš mūsų drabužį dėvi tiek kartų. Jei pasižiūrėtume į greitosios mados parduotuves, net drabužiai siuvami tokiu principu, kad du kartus apsivilkęs juos išmeti", – teigė pašnekovė.

Statistinis amerikietis ar anglas, pasak Olesės, per metus nusiperka 30 kg drabužių, išmeta – 20 kg, statistinis lietuvis per metus perka 17 kg ir išmeta mažiau. Mes esame tvaresni nei kituose kraštuose gyvenantys žmonės. "Tvarumas Lietuvai nenauja tema, mūsų protėviai buvo sąmoningi ir tausojo pluoštą bei resursus. Mūsų karta dar turi saiko ir dėl drabužių estetikos, ir dėl jų kiekio. Tačiau dabartinė karta jau persmelkta vakarietiškos kultūros, todėl turime pagalvoti, kaip galėtume būti sąmoningi ir grįžti prie protėvių elgsenos", – įžvalgomis dalijosi O.Kekienė.

"Kai matau, kiek yra išmetama net nenešiotų drabužių, tikėtina, kad ateityje gyvensime ne natūralių, o tekstilės kalnų fone. Esu žmogus, kuris, būdamas mados industrijoje, apsisprendė prisiimti atsakomybę. Pirmiausia tvarumo idėją noriu skleisti ten, kur gyvenu. Atradau, kad Lapėse yra puiki bendruomenė, jau vykdanti tvarumo idėjas palaikančių veiklų. Šias metais galėjau prisidėti prie komandos, kūrybinių dirbtuvių metu jų patirtis sujungti į vieną paveikslą", – sakė menininkė.

Olesė Kekienė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Lapėse dar liko ir džinsų, ir juos nešiojančių žmonių

Taigi, nusprendus gaminti hamakus ir viešai paskelbus apie senų džinsų rinkimą, į specialią dėžę jų buvo atnešta apie 100. Vien bendruomenės narys Arūnas Lapajus jų atidavė penkerius.

Mada yra viena labiausiai teršiančių aplinką industrijų po žemdirbystės.

Pasak M.Lapajienės, vienam hamakui pagaminti reikia arba šešių didesnio dydžio, arba 8–10 mažesnių džinsų. Milena pabrėžė, kad tiko ne visi džinsai, jie privalėjo būti medvilniniai, be elastano. "Deja, mūsų gyventojai spintose rado labai daug kelnių, kurios nevertos džinsų vardo", – šypsojosi pašnekovė.

Iš tinkamų moterys pagamino dešimt hamakų. Idėjos autorė tekstilininkė, menininkė A.Gegužė suskaičiavo, kad vien susiūti vieno hamako dalims reikia dviejų dienų, laiko užėmė ir paruošimas: sukarpyti džinsus, suplėšyti tinkamas jų dalis, išlyginti, makramė technika nupinti raštus. "Čia ir yra esmė, kai pamatai, kiek darbo ir pastangų reikia įdėti, tada gaminio vertė labai išauga", – pabrėžė Lapių miestelio bendruomenės centro pirmininkė.

Šiuo metu hamakai yra naudojami per visas Lapių miestelio šventes ir susibūrimus, bendruomenės vaikų stovyklas.

Paklausta, ar Lapėse dar liko žmonių, nešiojančių džinsus, O.Kekienė šypsojosi: "Liko ir žmonių, nešiojančių džinsus, dar liko ir džinsų spintose ar gražiai sudėtų palėpėse. Bet svarbiausia, kad yra žmonių, kurie nori šiuo turtu dalytis, ir yra bendruomenė, kuri nori kurti. Manau, kad mūsų veikla dar tik prasidėjo ir sėkmingai tęsis."

Lapių miestelio bendruomenės centro pirmininkė patikino, kad taip ir bus. "Esame apsisprendę kitais metais nagrinėti maisto švaistymo temą, skleisime idėjas, kaip maistą vartoti tvariau, nes išmetamo maisto kiekiai netgi ne įspūdingi, o katastrofiškai dideli. Kai palygini pasaulio statistiką, kiek žmonių badauja, ir kai žinai, kad septynis kartus daugiau yra žmonių, kurie gydosi nuo nutukimo, suvoki, koks yra netinkamas paskirstymas", – sakė M.Lapajienė.

„Negalima apgaudinėti žmonių... Mano draugė, atvykusi iš Jurbarko, nusipirko džinsus Kauno „Akropolyje“ esančioje „Aprangos“ parduotuvėje“. Ant išorinės rūbo etiketės lietuvių kalba parašyta, kad sudėtyje yra 89 proc. medvilnės, o vidinėje – gamintojo „Anna Montana“ etiketėje – 63 proc.“, – pasakojo su redakcija susisiekusi kaunietė.

Moteris pridūrė, kad jos draugė, gyvenanti kitame mieste, džinsų grąžinti dėl šio neatitikimo nevažiuos, tačiau neslepia – toks nesąžiningumas pirkėjų atžvilgiu piktina.

Visiems sunku, bet taip daryti negalima.

„Juk kiekvienas žmogus džiaugsis pamatęs, kad sudėtyje yra 89, o ne 63 proc. medvilnės. Tačiau, kaip parodė šis atvejis, ne visada tai, kas rašoma, yra tiesa. Todėl mano draugė ir paprašė kreiptis į žurnalistus, kad, sužinoję apie neatitikimą, pirkėjai labiau atkreiptų dėmesį į prekę, kurią įsigyja, ir nebūtų apgauti. Visiems sunku, bet taip daryti negalima“, – atviravo pašnekovė.

Skaitytojos nuotr.

Aiškindamiesi minėtus neatitikimus dienraščio žurnalistai kreipėsi į „Aprangos“ grupės atstovą Tadą Marčiukaitį. Pasak jo, skirtinga informacija etiketėse esą gali pasitaikyti dėl vertimo arba kitų žmogiškųjų klaidų. „Šiuo atveju gamintojas patvirtino, kad vidinė etiketė yra netiksli, o prekės sudėtis atitinka dokumentus: gaminį sudaro 89 proc. medvilnės. Šiuo metu minimas modelis yra išimtas iš prekybos, kol bus pakeistos vidinės gamintojo etiketės. Apmaudu dėl netikslumo, bet svarbiausia, kad klientė įsigijo būtent tokios sudėties gaminį, kokį ir deklaruota, jog parduodame“, – teigė jis.

„Eurovaistinės“ specialistė Agnė Pociūtė sako, kad nors be aptemptų kelnių dauguma neįsivaizduoja savo spintų, dėvėdami jas turėtume jausti saiką. „Siauros kelnės gali tapti kraujotakos sutrikimo priežastimi. Taip pat aptemptos kelnės ar džinsai aukštu liemeniu gali sukelti rėmenį, nes spaudžia apatinę pilvo dalį ir taip skrandžio sultys paskatinamos kilti į stemplę, be to aptemptų kelnių dėvėjimas gali būti ir virškinimo sistemos sutrikimų priežastimi“, – pagrindines problemas įvardija vaistininkė. Aptempti drabužiai lemia kraujotakos sulėtėjimą, todėl gali atsirasti galūnių šalimas bei tirpimo pojūtis.

Aptemptos kelnės vyrams gali pridaryti bėdų ir su vaisingumu – padidėjusi temperatūra sėklidėse gali turėti neigiamo poveikio spermos aktyvumui ir jos gamybai. Taip pat vaistininkė A. Pociūtė sako, kad dėl ilgo aptemptų kelnių nešiojimo gali padidėti šlapimo išsiskyrimas bei šlapimo takų ir grybelinės kilmės infekcijų pavojus. Aptempti drabužiai neleidžia odai ventiliuotis, skatina bakterijų dauginimąsi, todėl didėja infekcijų rizika.

Alergijos – dažnas palydovas

Kartais įsigytas naujas drabužis gali visai nedžiuginti – nors ir atrodo gražiai, tačiau jo dėvėjimas gali kelti nemalonių pojūčių. Vaistininkė A. Pociūtė sako dažnai sulaukianti klientų, kurie kreipiasi ieškodami, kaip malšinti rūbų sukeltą alergiją. Dažniausiai alergija kyla tose vietose, kuriose drabužiai glaudžiai liečiasi su kūnu, todėl aptempti džinsai ar kelnės yra dažnas šių problemų sukėlėjas. Rūbams alergiški žmonės įprastai skundžiasi išberta, niežtinčia ar jautria oda.

Vaistininkė sako, kad dėl to gali būti kaltos naujuose drabužiuose esančios medžiagos. „Nauji drabužiai dėl didelės cheminių dažančių medžiagų koncentracijos gali sukelti alergijas, odos niežulį, todėl rekomenduojama prieš dėvint juos išplauti. Patariu atkreipti dėmesį į audinius, rinktis natūralios kilmės, leidžiančius odai kvėpuoti, sudėtyje turinčius didesnius kiekius medvilnės“, – pastebi vaistininkė. Vaistininkė sako, kad kai kuriuos drabužiai nustoja alergizuoti, jeigu jie yra dažnai skalbiami.

„Eurovaistinės“ sveikatos specialistė sako, kad sintetiniai drabužiai apskritai yra dažna alergijų priežastis. Vis dėlto vertėtų nepamiršti, kad ir natūralūs audiniai tokie kaip lanolinas, kurio yra vilnos gaminiuose, gali sukelti niežulį, dilgėlinę, akių paburkimą ar nosies užsikimšimą. Tiesa, žmonės dažnai mano, kad yra alergiški vilnos gaminiams, tačiau jautrią odą turinčius žmonės gali dirginti tik medžiagos struktūra, bet ne joje esančios cheminės medžiagos.

Suasmeninta detalė

Džinsai džinsams nelygu – drabužio ilgaamžiškumą ir kokybę pirmiausia lemia audinys, iš kurio jie pasiūti. Gamintojai jį apibūdina dviem būdais: atidžiau perskaitę etiketę rasite žodžius "row denim", kurie nurodo, kad kelnės pasiūtos iš neapdoroto, arba "pre washed denim" – apdoroto audinio. Pastarasis audinys – išskalbtas, todėl minkštas, lygus, lengvai išblukęs. Tokie džinsai malonūs kūnui, pirmo skalbimo metu "nepaleidžia" mėlynos indigo pigmento spalvos, išdžiūvę nesusitraukia.

Žodis "neapdorotas" reiškia, kad džinsams siūti buvo naudojamas neskalbtas audinys – toks drabužis išsiskirs kur kas intensyvesne, sodresne spalva, bus žymiai standesnis, sunkiau prisitaikys prie figūros, bet kai jau bus panešioti, taps itin patogus – suminkštės ir įgaus formą pagal savo šeimininko figūrą.

Neatsitiktinai gamintojai, jei nėra būtinybės, rekomenduoja naujus džinsus skalbti tik po 6–12 mėnesių: nuo figūros ypatumų ir dėvėjimo įpročių ant jų atsiranda raukšlių, kurios savaime apsitrina, išblunka – džinsai tampa jau ne paprastomis kelnėmis, o suasmeninta garderobo detale. Higienos sumetimais juos dažniau vėdinkite gryname ore, bet tik ne saulės kaitroje, arba įkiškite į polietileno maišelį ir dieną dvi laikykite šaldiklyje – žema temperatūra sunaikina bakterijas, pašalina blogą kvapą ir mažiau kenkia audiniui.

Jei jaučiate diskomfortą, džinsus galite išskalbti, bet tik rankomis drungname vandenyje – ne taip stipriai išbluks audinio sodri mėlyna spalva. Mirkyti ne tik nerekomenduojama – griežtai draudžiama.

Jei anksčiau nepasidomėjote "row denim" audinio savybėmis, po skalbimo nenustebkite, kad džinsai tapo per ankšti – kaip ir linas, išplautas džinsas traukiasi iki 2 cm, į tai reikėtų atsižvelgti perkant drabužį. Dar viena ne itin maloni staigmena laukia tų, kurie pamėgę elegantišką baltų marškinių ir džinsų duetą – net kelis kartus išskalbtas džinsinis audinys šviesius drabužius gali nudažyti mėlynai.

Tinkama priežiūra

Galvodami apie drabužio praktiškumą ir jo priežiūros paprastumą daugelis gamintojų džinsams naudoja apdorotą audinį. Džinsas – tai tam tikru būdu suaustas gan stiprus medvilnės pluoštas, kuriame paskutiniu metu beveik visada yra ir elastano. Tokie drabužiai dailiau atrodo ant kūno, išryškina figūrą, dėvėti kur kas patogesni, bet tai nereiškia, kad juos galima prižiūrėti atsainiai.

Nors džinsų mirkyti nepatartina, reikalui esant juos galite užmerkite ne ilgiau kaip 30–40 min. – aplink sagas, kniedes netruks atsirasti rūdžių dėmės. Mirkykite tik 40 °C temperatūros vandenyje – nuo itin karšto vandens audinys sukietės, išbluks. Toks pats rezultatas bus, jei mirkysite vandenyje su aktyvių veikliųjų medžiagų turinčiomis skalbimo priemonėmis – geriau naudokite ūkinį muilą. Stiklinė acto ir du šaukštai druskos tiek mirkant, tiek skalbiant padės išsaugoti audinio spalvą.

Skalbti patartina rankomis arba mašina, nustačius tausojamąjį ar specialiai džinsiniam audiniui skirtą režimą. Vandens temperatūra – 40 °C, naudokite ūkinį muilą ar tamsiems audiniams skirtas, geriau – skystas skalbimo priemones. Prieš įmetant į skalbimo mašiną iš kelnių ištraukite visus turtus, užtraukite užtrauktuką, užsekite sagas, kelnes išverskite į blogąją pusę.

Gręžimas skalbimo mašinoje – atleistinas, bet gręžti rankomis taip, kaip mes esame įpratę, – netoleruotinas dalykas.

Rūpestingi žmonės savo džinsus skalbia tik rankomis – beje, pirkinio etiketėje tokios priežiūros reikalauja ir jo gamintojai. Pasirūpinkite šepečiu su standžiais, bet neaštriais šereliais, kelnes patieskite ant vonios dugno, sudrėkinkite, apipilkite pamuilėmis, nors geriau muilu įtrinkite šepetį ir nuoširdžiai juo padirbėkite. Neįsijauskite – indigo spalva nėra labai patvari, todėl stipriau trinkite tik labai nešvarias džinsų vietas. Kokybiški džinsai vandenį nudažo tik pirmus du skalbimus, vėliau vanduo nebus tokios gąsdinančio nemalonios spalvos.

Džinsus skalaukite drungname, dar geriau – šaltame vandenyje, nemaigykite ir neglamžykite.

Gręžimas skalbimo mašinoje – atleistinas, bet gręžti rankomis taip, kaip mes esame įpratę, – netoleruotinas dalykas. Idealu džinsus pakabinti, delnais nubraukti vandenį žemyn ir suspausti klešnę. Kelnes gnybtukais prikabinkite prie pakabos, suformuokite liemens sritį, ištiesinkite klešnes ir pakabinkite džiūti natūraliai. Šiukštu, nesimaukite dar neišdžiūvusių, drėgnų džinsų – akimirksniu jie išsitampys ties keliais, o ties sėdmenimis atsiras "maišai".

Lyginti džinsus ar ne – kiekvienas sprendžia pats. Tinkamai išdžiovintiems džinsams lygintuvo nereikia – jie gražiai gula, gal tik audinys kietesnis, šiurkštesnis. Lygintuvo karštis jį suminkštins, o jei drabužį džiovinote užmestą ant virvės – dar ir išlygins visas raukšles bei siūles. Lyginti džinsus geriau dar vos drėgnus, būtinai išverstus. Jei tingite ar neturite po ranka lygintuvo, kelnes supurkškite vandeniu, sulenkite pusiau, labai kruopščiai išlyginkite visas klosteles, paskui susukite voleliu ir palikite džiūti. Beje, taip susuktus džinsus patogu dėti į kelionių lagaminą ar laikyti ankštoje spintoje.

Problemos išsprendžiamos

Jei dietos nepadeda ir džinsų juosmuo vis tiek ankštokas, pabandykite jį ištempti: pirma užsekite, paskui gerai sudrėkinkite, į jo vidų įsprauskite reikiamos apimties daiktą, pavyzdžiui, lentą, dėžę ar pan., ir palikite džinsus džiūti.

Neretai problemų, ypač vyrams, kyla dėl metalinio užtrauktuko: būna, kad jis stringa, iki galo neužsisega, dantukai krenta. Aišku, geriausia problemą spręsti panaikinant priežastį – pakeisti užtrauktuką. Deja, kai kam yra paprasčiau įsigyti naują drabužį, o kol kas verta pasinaudoti liaudiškais patarimais.

• Jei užtrauktukas stringa, per jo metalinius dantukus pabraukykite grafito pieštuku, muilu, vaškine žvake arba atsargiai patepkite aliejumi.

• Jei užtrauktukas viršuje neužsifiksuoja, į jo liežuvėlio skylutę įverkite žiedelį nuo raktų pakabuko ir kiekvieną kartą užsegę džinsus jį užmaukite ant juosmens sagos. Šis būdas padės ir nulūžus užtrauktuko liežuvėliui.

• Jei dantukas iškrito beveik užtrauktuko apačioje, pasistenkite užtraukti užtrauktuką ir ties iškritusiu dantuku susiūkite abi užtrauktuko puses, o jei tai nutiko viršuje – teks keisti užtrauktuką.

„Tai lemia ir klimatas, ir santūresnis lietuvio vyro būdas, todėl skandinaviškus, prigesintus atspalvius bei laisvesnius siluetus mėgstantis lietuvis turi savitą stilių, kurį mes stebime ir kuriame jam – tokiam dievui iš daugiabučių kvartalo“, – sako vyrams skirtų džinsų kūrėjas Marius Bieliauskas.

Jis išskiria penkias pagrindines tendencijas, kurios atspindi tai, ką labiausiai mėgsta Lietuvos vyrai, ir tai, kas šiam sezonui buvo pristatyta vyrų mados savaitėse.

1. Klasika

Tai – indigo arba juodo atspalvio denimas, rašoma pranešime spaudai. Be jokių pretenzijų: be sendinimo efektų, be raštų, be plėšymų ar dekoratyvinių siūlių. Švarūs, solidūs ir keliantys pasitikėjimą. Tokie džinsai yra vadinamieji „selvedge“, nes jie skirti ne vien laisvalaikiui. Atlenkta klasikinių džinsų apačia idealiai tinka su švarku, ir šis stilius yra absoliučiai priimtinas penktadieniais net ir solidžiausiame biure.

Taip pat verta paminėti „chino“ kirpimo klasikines kelnes, kurias savo arsenale turi beveik kiekvienas gatvės stiliaus ženklas. Vis daugiau eksperimentuodami su audiniais ir išskirtinėmis detalėmis, šį kelnių tipą vyrai pritaiko universaliems poreikiams: nuo derinio su švarku laisvalaikiui iki derinio su polo marškinėliais golfo lauke.

2. Siluetas

Įsiuvais ir nestandartiniu kirpimu formuojamas džinsų siluetas lemia ir jų patogumą, ir stilingą, išskirtinę išvaizdą. „Apie tokius galima kalbėti tik su vyru, kuris juos jau apsirengė. Nes tik tada jis pajuntą skirtumą“, – juokaudamas sako prekinio ženklo „PANDO wear“ įkūrėjas.

Tamsesnius tokių džinsų atspalvius vyrai dažniau renkasi ankstyvam pavasariui, o šiltos vasaros savaitgaliams – blukinto džinso, dekoruotus, drąsiau pasendintus ar netgi, kaip jau madinga kelis sezonus, lengvai paplėšytus.

3. Langeliai

Languotas audinys – ateinančio sezono topas. Beje, langeliai jau daug seniau užkariavo vyrų spintas, nes, nepaisant savo išskirtinumo, yra pakankamai lengvai derinami su kitais drabužiais, o taip pat tinka solidžiai laisvalaikio aprangai, „smart casual“ aprangos kodui ir ypač – miesto stileivai, kurį visi pastebi iš tolo.

4. Marškiniai

Su džinsiniais marškiniais vis labiau susidraugaujantys lietuviai išmoko juos derinti ne tik prie tokios pačios spalvos džinsų ar džinsinių kelnių. Ryški prognozuojama ateinančio sezono tendencija bus derinimo eksperimentai ir džinso dėvėjimas naujais būdais. Džinsiniai marškiniai, kurie gali ypač stilingai atrodyti po klasikiniu, džinsiniu arba odiniu švarku, bus vienas iš tų drabužių, kurį vyrai šį pavasarį labai stipriai įsimylės.

5. Kamufliažo raštai

Kamufliažo raštas yra mikro tendencija, kurią renkasi kuriantys išskirtinį gatvės stilių. „Tai nebūtinai turi ką bendro su „Šauliais“ ar kariuomenės stiliumi. Nuskambės keistai, bet tokie džinsai gali atrodyti ne tik stilingai, bet ir visai solidžiai – priklauso, su kuo derinami. Tamsus švarkas dėmesį labiau atkreips militaristiniu stiliumi, o šviesus, tokio rašto „chino“ kelnių audinys netgi vasarą atrodys subtiliai, stilingai”, – sako M. Bieliauskas.

425 dolerius (390 eurų) kainuojantys džinsai iš prabangios parduotuvės „Nordstrom“ interneto svetainės sukėlė didelį sujudimą internete ir „renka“ paniekinamus komentarus tų, kas, turbūt, verčiau garbingai išsipurvintų kelnes.

Tiesaus kirpimo džinsai „PRPS Barracuda“ „įkūnija šiurkščius, sunkaus darbo mačiusius „Americana“ stiliaus darbinius drabužius“ ir yra padengti „sutrūkinėjusio, pridžiūvusio purvo sluoksniu, kuris rodo, kad jūs nebijote imtis darbo ir išsipurvinti“, sakoma prekės aprašyme interneto svetainėje. Jame nurodoma, kad džinsus reiktų skalbti šaltame vandenyje ir džiovinti ne džiovyklėje.

Iš pirmo žvilgsnio džinsai atrodo taip, tarsi juos būtų vilkėjęs statybininkas, bet apžiūrėjus atidžiau „purvas“ ant klešnių, tarpkojo ir užpakalio atrodo truputį blizgus.

Įvaizdį galima užbaigti derančiu „purvinu“ džinsiniu švarku, kuris taip pat kainuoja 425 dolerius.

Televizijos „Discovery Channel“ laidos „Dirty Jobs“ („Purvini darbai“) vedėjas Mike'as Rowe'as (Maikas Rouvas) pirmadienį išjuokė šiuos džinsus savo tinklaraštyje.

„Šį rytą pateikiu jums dar vieną įrodymą, kad mūsų šalies karas su darbu toliau siaučia visuose aukštuomenės kampeliuose. Pažiūrėkit į naujausią puolimą iš „Nordstrom“, – rašė jis.

„Tiesaus kirpimo džinsai „Barracuda“ nėra kelnės. Tai net ne mada. Tai kostiumas turtingiems žmonėms, kurie darbą vertina kaip ironišką, o ne ikonišką (dalyką)“, – pridūrė M. Rowe'as.

„Twitter“ vartotojai komentavo panašiai. „Visi, kas jaučiat poreikį nusipirkti @Nordstrom purvinus džinsus už 425 dolerius, nusipirkit pigius džinsus ir aš jus nemokamai įmesiu į purvą“, – šaipėsi „JadedByPolitics“.

Populiaraus serialo apie zombius „Vaikštantys numirėliai“ (The Walking Dead) žinutėje priduriama: „Laimei, purvini džinsai per apokalipsę nemokami. Jėzus, @Nordstrom.“