Praėjusį mėnesį E. Macronas numetė „bombą“, sakydamas, kad Rusijos pralaimėjimas yra „būtinas“ Europos stabilumui ir saugumui ir kad Prancūzija darys „viską, ko reikia tol, kol reikės“. Jis neatmetė sausumos karių siuntimo į Ukrainą galimybės. Tai akimirksniu sulaukė šaltakraujiškai nusiteikusių priešakinių šalių, tokių kaip Lietuva, palaikymo, tačiau pareiškimas pakurstė diplomatinį nesutarimą su Vokietijos vyriausybe, kuri pataikauja gyventojams, bijantiems karo iki neurozės. Ji taip pat seniai prarado kantrybę dėl E. Macrono pozavimo. Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas atkirto, kad tikros bombos gali būti naudingesnės nei retorinės. Vokietija yra antra pagal dydį Ukrainos donorė, nors kancleris Olafas Scholzas dvejoja dėl gyvybiškai svarbių ilgojo nuotolio raketų „Taurus“ tiekimo. Iki sausio vidurio Vokietija skyrė 17,7 mlrd. eurų, o Prancūzija – tik 640 mln. eurų. E. Macronas į tai atsakė netiesiogine kritika, kad Vokietija elgiasi „bailiai“.

Cinikai įžvelgė oportunizmą. Amerikai atsidūrus aklavietėje, Vokietijai susiskaldžius, o Britanijai nedalyvaujant, Prancūzija įžvelgė lyderystės vakuumą. Be turinio, tai tik dar vienas nepagydomai tuščiagarbio ir savimi besirūpinančio Prancūzijos lyderio pasipuikavimas. Turėdamas keletą savaičių, jis dar ims ir išskris į Maskvą, tikėdamasis susitarti dėl paliaubų. Kiti kritikai baiminasi, kad prancūzų lyderis pasmerkė svarbias idėjas nepasisekimui, nes jas išsakė netinkamu būdu.

Praėjusią savaitę įvykęs Veimaro trikampio (Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos) aukščiausiojo lygio susitikimas suteikė progą užglaistyti nesutarimus, sinchronizuojant daugiakalbius įrašus socialiniuose tinkluose ir smagiai fotografuojantis. Grįždamas namo, E. Macronas viename interviu lėktuve toliau dėstė savo idėjas: „Galbūt kada nors – aš to nenoriu ir neinicijuosiu – mums teks vykdyti operacijas sausumoje, kad ir kokios jos būtų, kad pasipriešintume Rusijos pajėgoms. Prancūzijos stiprybė yra ta, kad mes galime tai padaryti.“

Aišku? Gal ir ne. Tačiau E. Macronas naudingai sulaužė tabu dėl to, ko reikia, kad Ukraina laimėtų. Ukrainos pralaimėjimo, kurio padariniai Europai būtų katastrofiški, grėsmės iškėlimas sutelkia protus, ne tik šalies viduje. Jo kraštutinių dešiniųjų varžovė prezidento rinkimuose Marine Le Pen peržengė savo ankstesnę prokremlišką liniją girdama Ukrainą ir peikdama Rusiją. Panašiai ir vienas iš pagrindinių kairiųjų pažiūrų prancūzų veikėjų Francois Ruffinas kritikavo prezidentą už zigzagus, bet ne už principinę paramą Ukrainai ir pasipriešinimą Rusijai. 

Svarbiausia auditorija visam tam yra Kremliuje. Rusijos pergalės teorija numato Vakarų susiskaldymą ir silpnumą. Remiantis ja, nepaisant savo ekonominės galios, Vakarų šalys neturi politinių raumenų, kad išliktų ryžtingos ir vieningos. Jos nesugebėsią aprūpinti Ukrainos ginklais ir pinigais, kurių jai reikia. Ir jos bijančios eskalacijos. Arba Ukraina būsianti sutriuškinta iki pasidavimo, arba Vakarų šalys įkalbėsiančios ją susitarti.

Atrodė, kad JAV, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių neveiklumas patvirtina šias prielaidas, tačiau E. Macrono pozicija jas paneigia. Dabartiniai Ukrainos sunkumai reikalauja didesnės paramos, o ne pralaimėjimo nuotaikų. Jis nebijo eskalacijos; iš tiesų jis viešai apie tai svarsto. Dažai gali šiek tiek taškytis, tačiau plataus masto potėpiai yra daug veiksmingesni nei Vašingtone nubrėžtos raudonos linijos, kurios iki šiol taip smarkiai ribojo Vakarų atsaką.

– Kaip šiuo metu galėtumėte apibūdinti karo padėtį Ukrainoje? Kur ir kaip vyksta intensyviausi mūšiai?

– Manau, padėtis Ukrainoje yra komplikuota. Ukraina iškovojo keletą labai svarbių pasiekimų – ypač taikydama ilgo nuotolio raketų smūgius į Rusijos teritoriją, sabotuodama svarbią Rusijos infrastruktūrą ir didindama Krymo pusiasalio negyvenamumą. Labai pasisekė atverti pakrantės laivybos maršrutą Ukrainos grūdams, kad iš Ukrainos jie galėtų patekti į tarptautines rinkas. Tačiau yra ir rimtų kliūčių. Viena iš jų – oro gynybos nepakanka Ukrainos miestams, ypač Charkivui, apsisaugoti nuo Rusijos smūgių. Trūksta amunicijos, sviedinių ir ginklų, vykstant įnirtingam sausumos mūšiui Rytų Ukrainoje.

Manau, Vakarams čia tenka didžiulė atsakomybė. Jei būtume suteikę Ukrainai ginklų ir amunicijos, kurių jai reikėjo anksčiau, dabar šalis nebūtų šioje painiavoje. Taigi, trumpai tariant, ukrainiečiai savo krauju, ašaromis, pastatų ir infrastruktūros sunaikinimu moka dėl politinės Vakarų nesėkmės.

– Ukraina fronte vis labiau stokoja ne tik ginkluotės ar šaudmenų, bet ir karių. Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas pareiškė, kad mobilizacija yra būtina. Buvo nurodytas 500 tūkst. karių poreikis. Taip pat svarstoma mobilizuoti užsienyje gyvenančius vyrus. Ar Lietuva galėtų grąžinti ukrainiečius į tėvynę?

– Manau, kiekvieno piliečio pareiga yra dalyvauti krašto gynyboje. Jei esi fiziškai ir protiškai pajėgus, turi visuotinę pareigą padėti. Nėra teisės išvengti karo. Taigi, manau, šalys, kuriose gyvena didelė Ukrainos diaspora, turi teisę sakyti šaukiamojo amžiaus asmenims, ypač vyrams, teoriškai ir moterims: jūs turėtumėte grįžti kovoti. Vien todėl, kad jums pasisekė išvykti iš šalies prieš prasidedant karui, dar nereiškia, kad esate atleistas nuo pilietiškos pareigos paremti savo šalį. Todėl, manau, teisinga, kad Lenkija, Lietuva ir kitos šalys sako, kad mes automatiškai nesuteikiame leidimų gyventi ir pabėgėlio statuso šaukiamojo amžiaus ukrainiečių vyrams, kurie yra mūsų žemėje, kai jie galėtų kautis namuose.

Turime ruoštis karui, kuris iš tikrųjų gali įvykti, o ne karui, kurį norėtume kariauti.

– Sausio 10 d. Ukrainos prezidentas lankėsi Lietuvoje. Kokią pagrindinę žinutę, jūsų nuomone, Volodymyras Zelenskis atvežė Lietuvai?

– Aš buvau S. Daukanto aikštėje, prie pat prezidentūros, kai kalbėjo V. Zelenskis, ir tai buvo labai jaudinantis įvykis. Didžiavausi, kad esu minios dalis. Akivaizdu, kad solidarumas ir dėkingumas jaučiamas iš abiejų krypčių. Jie [ukrainiečiai] yra labai dėkingi už pagalbą, kurią teikia lietuviai. Lietuviai labai dėkingi ukrainiečiams, nes jie kovoja su Rusija dabar tam, kad Lietuvai nereikėtų kovoti su Rusija vėliau. Žinoma, yra vietos dar praktiškesniam bendradarbiavimui. Lietuva padarė nuostabų darbą prisidėdama prie pagalbos Ukrainai, jei kalbėtume apie jos, kaip mažos šalies, indėlį vienam gyventojui. Yra galimybių prisidėti dar labiau. Manau, Lietuvoje taip pat jaučiamas nervingumas, kad jei Ukraina suskils, tai [Vladimiras] Putinas nesustos.

– V. Zelenskis pareiškė, kad Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus jam kelia nerimą. Kaip pasikeistų karas Ukrainoje, jeigu JAV prezidento rinkimus laimėtų D. Trumpas?

– Manau, jau matome, kad Amerika žlunga. Dar anksčiau, likus metams, jau buvo aišku, kad Amerikos politinė sistema neturi politinės valios, reikalingos šiam mūšiui, kurį Amerika gali laisvai leisti sau kovoti. Taigi, mes ne tik neturime paskutinės galimybės, mes esame už paskutinės galimybės ribų. Jaučiu, kad europiečiai dešimtmečius neįvertino būtinybės gintis ir tai daryti tinkamai, pervertino amerikiečių norą jiems padėti. Dabar mokame už šį klaidingą apskaičiavimą. Europa yra pakankamai turtinga, kad tai padarytų pati. Ji tiesiog pasirenka to nedaryti, o ukrainiečiai moka to kainą.

– Vakarai kaltina Rusiją ir Šiaurės Korėją bendradarbiaujant dėl karo Ukrainoje. Manoma, kad Šiaurės Korėja savo sąjungininkei nusiuntė šimtus tūkstančių artilerijos sviedinių ir kitų ginklų. Ar Šiaurės Korėja gali tapti viena svarbiausių ginklų tiekėjų Rusijai?

– Manau, Šiaurės Korėja yra maža, bet labai militarizuota karo ekonomika, turinti milžiniškų atsargų. Jos akivaizdžiai vaidina tam tikrą vaidmenį. Manau, europiečiams, turintiems 450 mln. gyventojų, ar kiek tai būtų, ir beveik 20 trln. BVP, turėtų būti gėda, kad mus nukonkuruoja nesąžininga valstybė, kurios ekonomika yra viena silpniausių pasaulyje. Taigi, tai pabrėžia mūsų nesėkmę, kad Šiaurės Korėja tapo tokia svarbi.

– Šiuo metu auga baimė dėl platesnio konflikto tikimybės. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas įspėjo dėl Ukrainos karo išplitimo. Jis kalbėjo apie penkerių–aštuonerių metų laikotarpį. Ką apie šį teiginį manote jūs?

– Taip, manau, mums gresia platesnis konfliktas. Vyksta visokių konfliktų, pvz., Artimuosiuose Rytuose, kurie jau liepsnoja ir situacija gali pablogėti. Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje – įtampa su Kinija dėl Taivano ir daugelio kitų klausimų. Nerimaujame dėl Irano branduolinio proveržio. Taip pat Šiaurės Korėja, kurią ką tik paminėjote. Taigi, pasaulis yra pavojingesnis, nei turbūt buvo per visą gyvenimą kiekvienam, kuris skaitys šį interviu.

– NATO pavasarį surengs didžiausias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. Apie 90 tūkst. karių dalyvaus „Steadfast Defender 2024“ pratybose ir treniruosis, jei kiltų konfliktas su Rusija. Ar tai įprasta NATO praktika, ar tai koks nors Aljanso signalas?

– Tai pageidautina, pavėluota, svarbu ir nepakankama. Šių pratybų problema – didžiulės NATO pastangos surengti tokias pratybas. Jų gana kruopščiai parašytas scenarijus, kai darome dalykus taip, kaip norime, o ne taip, kaip mums gali tekti tai daryti kritiniu atveju. Man kyla klausimas dėl atsargų. Jei iš tikrųjų turėtume kovoti ilgiau nei kelias dienas, savaites ar mėnesius, ar mums pritrūktų amunicijos, atsarginių dalių, degalų ir visų kitų dalykų, kurių mums reikia? Lygiai taip pat, kaip pritrūko ukrainiečiams. Man kyla klausimas, kiek mes priklausome nuo amerikiečių. Tai, ką norėčiau matyti, yra didelės pratybos, kai bandytume tai padaryti be amerikiečių, ir, manau, mums tai būtų labai sunku.

– Lietuvoje prieš keletą mėnesių pasklido kai kurių politikų kalbų apie realią grėsmę Lietuvai, vėliau šalies pareigūnai ragino nusiraminti ir teigė, kad tiesioginės grėsmės šaliai kol kas nėra. Ar toks nuomonių išsiskyrimas ir šalies vadovų komunikacija gąsdina lietuvius, o gal kaip tik ruošia juos galimam scenarijui?

– Paradoksas, kad Lietuva istoriškai dar niekada nebuvo tokia klestinti, tokia saugi ir tokia laisva. Tai yra geriausias laikas būti lietuviu turbūt nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Gal tada ir buvo geriau, bet dabar yra labai puikus laikas būti lietuviu. Lietuva yra tikras sėkmės pavyzdys, bet kartu šalis yra tikrai pavojingoje saugumo aplinkoje. Abu šie teiginiai yra teisingi.

– Lietuvoje planuojama dislokuoti vokiečių brigadą, perkama ginkluotė, išaugo gynybos biudžetas, turime tvirtą NATO užnugarį. Ar Lietuva taip vertina Ukrainos karo su Rusija pamokas?

– Turime ruoštis karui, kuris iš tikrųjų gali įvykti, o ne karui, kurį norėtume kariauti. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime vokiečių brigadą. Tai daug geriau, nei neturėti vokiečių brigados. Džiaugiuosi, kad Lietuva rotuoja amerikiečių karius. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad dar neturime gynybos planų, dėl kurių NATO susitarė Vilniaus viršūnių susitikime. Jei tikrai ketiname tinkamai apginti Baltijos regioną, turime padaryti daug daugiau, o mes to dar nepadarėme.

– Nors Ukraina apie derybas nebekalba, diplomatiniuose užkulisiuose girdėti vis daugiau paraginimų derėtis. Ar realu derybų tikėtis 2024-aisiais?

– Ne.

Pastarosiomis dienomis Estijos, Lietuvos ir Latvijos mokykloms buvo išsiuntinėta šimtai melagingų grasinimų susprogdinti: tokią pat taktiką 2019 metais rusai panaudojo prieš 700 Lenkijos mokyklų. Tiesioginis šio piktavališko elgesio pilkojoje zonoje, žemiau atviro konflikto slenksčio, poveikis yra psichologinis: „nerimą keliantis“, kaip sako vienas aukšto rango latvių pareigūnas.

Kitas taikinys – povandeninė infrastruktūra, jungianti Baltijos šalis su likusia Europos dalimi. Po incidento šį mėnesį buvo išjungtas dujotiekis tarp Estijos ir Suomijos; jis neveiks iki balandžio. Nelaimingas atsitikimas? Mažai tikėtina: du povandeniniai duomenų perdavimo kabeliai – vienas į Suomiją, kitas į Švediją – taip pat nukentėjo. Tyrėjai daugiausia dėmesio skiria neįprastam Rusijos laivo ir su Kinijos vėliava plaukiojančio kito laivo judėjimui. Privačiai pareigūnai teigia, kad Kremliaus dalyvavimo įrodymai yra neginčijami. Tad kodėl to nepasakyti? „Nes tada turėtume ką nors daryti“, – atsako jie.

Mes taip pat turėtume. Kažkas vyksta prie Didžiosios Britanijos krantų, kur Karališkasis karinis laivynas ir kiti NATO karo laivai susitelkė prie milžiniško jūros vėjo jėgainių parko „East Anglia One“, taip pat netoli gyvybiškai svarbios dujų jungties, jungiančios mus su žemynu. Gynybos ministerija man pasakė tik tiek, kad ji nuolat stebi veiklą, siekdama „atremti ir atgrasyti potencialias grėsmes“. Tačiau gynybos srities žinovai sako, kad Rusija ir Kinija gerokai lenkia mus giliavandenio šnipinėjimo ir sabotažo srityje. NATO tai vadina realia ir besivystančia grėsme.

Mes jaučiame ilgalaikės painiavos ir silpnumo pasekmes. Daugelį metų Kremlius stengėsi pakirsti demokratiją papirkinėdamas politikus, kišdamasis į rinkimus ir skleisdamas gąsdinančias istorijas. 2007 metais Rusija surengė kibernetinę ataką prieš NATO narę Estiją. 2015 metais ji iš eterio išjungė vieną Prancūzijos televizijos kanalą, o 2016 metais Juodkalnijoje suorganizavo perversmą. Ji sistemingai bandė nužudyti kritikus ir bėglius: pavyzdžiui, Berlyne 2019 metais, Londone 2006 metais, Solsberyje 2018-aisiais, Vienoje 2020-aisiais ir Vašingtone 2016-aisiais. Rusijos agentai susprogdino ginklų sandėlius Bulgarijoje 2011 metais ir Čekijoje 2014-aisiais; dėl to žuvo ir buvo sunkiai sužeista žmonių, kilo skerdynių pavojus.

Diplomatiniai protestai, baudžiamasis persekiojimas, diplomatų išsiuntimas ir kitos sankcijos nedavė rezultatų. Nuo karo Ukrainoje paaštrėjimo Rumunijoje nukrito Rusijos dronų nuolaužų, o rugpjūtį Lenkijos oro erdvę pažeidė du kariniai sraigtasparniai iš Baltarusijos, Kremliaus sąjungininkės. O dabar – povandeninis sabotažas. Kiekvienas epizodas, už kurį liko nenubausta, tirpdo mūsų patikimumą ir atgrasymo priemones.

Rusija gal ir įstrigusi Ukrainoje, bet tai nereiškia, kad ji negali kelti problemų ir kitur, pažymi Latvijos prezidentas Edgaras Rinkevičius. Atrodo, kad daugiausia dėmesio ji skiria infrastruktūrai, kuri jungia Estiją, Latviją ir Lietuvą su likusia Europos dalimi. Priežastis gali būti tai, kad trys Baltijos šalys pagaliau atsijungia nuo Rusijos elektros energijos sistemos – paskutinio fizinio sovietinės okupacijos palikimo. Tai reiškia daugiau priklausomybės nuo elektros ir dujų linijų, nutiestų po Baltijos jūra.

Išpuolius prieš infrastruktūrą galėtume traktuoti kaip karo veiksmus, aktyvuodami NATO kolektyvinės gynybos straipsnius. Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kalba apie ryžtingą atsaką, jei bus įrodyta, kad incidentas Baltijos jūroje buvo tyčinis išpuolis. NATO šalys (ir Aljanso laukiamajame įstrigusi Švedija) galėtų apriboti Rusijos laivybą ar net uždrausti jai naudotis Baltijos jūra. Šią idėją praėjusios savaitės konferencijoje savo kalboje iškėlė prezidentas E. Rinkevičius.

„Turime būti labai rimti“, – sakė jis man, paminėdamas veiksmus, kurių JAV ėmėsi prieš sovietų planus 1962 metais Kuboje dislokuoti branduolines raketas. Kai kurie NATO sąjungininkai gali nelaikyti šio epizodo, kai balansuota ties pavojinga riba, idealiu istoriniu precedentu. Tačiau nesugebėjimas atgrasyti Rusijos nuo tolesnių pilkosios zonos atakų mažina ir mūsų pagrindinės karinio atgrasymo priemonės patikimumą.

Šiais metais su kolegomis iš Vašingtone įsikūrusio Europos politikos analizės centro (angl. Centre for European Policy Analysis) rengiau ataskaitą apie Šiaurės ir Baltijos šalių regiono saugumą „Sea Change“. Viena iš rekomendacijų – atviriau kalbėti apie žemesnio lygio išpuolius. Vakarų pareigūnai dažnai juos slepia, klaidingai tikėdamiesi apsaugoti nuotaikas. Iš tikrųjų tyla rodo silpnumą ir skatina gandus. Geresnis visuomenės budrumas gali padėti pastebėti įtartiną elgesį. Švedijos karinis jūrų laivynas jau paprašė jūroje esančių ir paplūdimiuose laiką leidžiančių piliečių dairytis netinkamai besielgiančių Rusijos laivų ir povandeninių laivų: kaip švediškai pasakyti „Pamatyk, pasakyk, nuskandink“? (Se det, Säg det, Sänk det).

Kita priemonė – didinti atsparumą, infrastruktūrą laikant nacionalinio saugumo klausimu, stiprinant fizinę įrangą, didinant priežiūrą ir plečiant atsarginius pajėgumus. Estija turi devynis telekomunikacijų kabelius, jungiančius ją su likusiu pasauliu, todėl dviejų kabelių praradimas yra suvaldomas. Taip pat reikia geresnių mokymų ir pratybų, paremtų įslaptintais ir neįslaptintais grėsmių vertinimais, apimančiais puolimą iš kitos valstybės ir gynybą pilkojoje zonoje. Fizinis ir psichologinis atsparumas yra tam tikra atgrasymo priemonė: užpuolimas yra beprasmis, jei jo kaina ir rizika nepadarys pastebimos žalos ir neužgaus nervų.

Mūsų sąjungininkės Šiaurės ir Baltijos šalys bent jau pradėjo šiuos pasirengimo darbus. Britanija yra didesnė ir stipresnė, bet vis dar gerokai atsilieka. Pagrindinė problema yra ta, kad įprastas laisvos visuomenės gyvenimas su visu savo sudėtingu pažeidžiamumu yra didelis taikinys mūsų priešams. „Jie apie tai nė nepagalvotų“, – sakome sau. Tačiau jie galvoja.

Tačiau didžiosios technologijų kompanijos praleido šią žinutę. Daugelio šios industrijos atstovų pasaulėžiūrą suformavo Johno Perry Barlow „Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracija“, kurioje aiškiai atmetami senojo, neinternetinio pasaulio apribojimai ir kišimasis.

Štai citata iš ten: „Ateities vardu prašau jūsų, praeities žmonės, palikti mus ramybėje. Nesate laukiami tarp mūsų. Neturite suvereniteto ten, kur renkamės mes.“

Tai, žinoma, narciziška nesąmonė. Kad ir kokią didelę savo gyvenimo dalį praleidžiate internete, vis tiek, be kita ko, naudojatės viešaisiais keliais, tikitės, kad produktai bus saugūs, kreipiatės į teismą, jei su jumis netinkamai elgiamasi, ir tikitės, kad jūsų šalis apgins save ir jus nuo agresijos.

Arogancija žengia drauge su neišmanymu. Atrodo, kad akademinės informatikos ir su ja susijusių dalykų studijos dažnai neleidžia išmanyti pilietiškumo, politologijos, teisės, tarptautinių santykių ar filosofijos. Dėl to menkai informuotas libertarizmas yra prastas pagrindas priimti sprendimus, susijusius su pasaulį keičiančiomis technologijomis.

Viena pirmųjų to iliustracijų – reakcija į Edwardą Snowdeną, JAV Nacionalinės saugumo agentūros kontraktininką, kuris 2013 metais nutekino gausybę savo vyriausybės paslapčių, o tada pabėgo į Maskvą. Jo teiginiais, kad jis vykdo kampaniją prieš Vakarų šnipinėjimo tarnybų piktnaudžiavimą valdžia, daugelis patikėjo, ypač į privatumą orientuotame interneto aktyvistų pasaulyje.

Britų, amerikiečių ir kitų sekimo veiksmai, nors, be abejonės, esantys plataus masto, vykdomi vadovaujant išrinktiems politikams, juos kontroliuoja ir leidžia teismai, be to, juos prižiūri teisės aktai. Šias apsaugos priemones galima tobulinti, tačiau jos yra daug geresnės už Rusijoje ir Kinijoje vyraujančias sistemas ir už tai, kaip didžiosios technologijų bendrovės negailestingai ir savanaudiškai elgiasi su savo vartotojų duomenimis.

Praėjus dešimčiai metų, E. Snowdeno sekėjų sumažėjo. Tačiau juos išjudinęs mąstymas vėl iškilo. Technologijų magnatui Elonui Muskui, be kitų įmonių, priklauso bendrovė „SpaceX“, valdanti palydovinio interneto sistemą „Starlink“. Naujoje Walterio Isaacsono biografijoje atskleidžiama, kad E. Muskas pernai nurodė inžinieriams išjungti „Starlink“ ryšį aplink Krymą, kad būtų išvengta Ukrainos dronų smūgio į ten esančius Rusijos karinius laivus.

Elektroninė navigacija naudojant „Starlink“ – pigi, patikima ir lanksti – labai padėjo Ukrainai nuo pat pradžių priešintis Rusijos puolimui. Neaišku, ar E. Muskas išjungė esamą „Starlink“ aprėptį, ar atsisakė ją išplėsti. Tačiau bepiločiai buvo išmesti į krantą nieko nepadarę.

Gindamasis technologijų magnatas sakė, kad Rusijos ambasadorius Vašingtone jį įspėjo, jog Krymo užpuolimas sukels branduolinį atsaką. Jei jis būtų leidęs tai padaryti, tuomet „SpaceX“ „būtų aiškiai prisidėjusi prie didelio karo akto ir konflikto eskalavimo“, teigė E. Muskas socialiniame tinkle „X“.

Aukšto rango Ukrainos pareigūnas Mychaila Podoliakas jam atsakė: „Neleisdamas Ukrainos dronams sunaikinti dalies Rusijos karinio laivyno per „Starlink“ trukdžius, Elonas Muskas leido šiam laivynui apšaudyti Ukrainos miestus raketomis „Kalibr“. Dėl to žūsta civiliai gyventojai, vaikai. Tokia yra neišmanymo ir didelio ego kokteilio kaina.“

Tai, kad E. Muskas apskritai klausė Rusijos ambasadoriaus patarimų, yra blogai. Dar blogiau, kad jis, matyt, nesugretino jų su JAV pareigūnų nuomone. Be to, jis be leidimo perdavė W. Isaacsonui konfidencialius pokalbius su Ukrainos vicepremjeru Mychaila Fedorovu.

Kol kas E. Muskui pavyko išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau jo elgesys atskleidė nacionalinio saugumo spragas dėl geopolitinių kvailysčių ir iškėlė klausimą, ar krizės atveju nereikėtų nacionalizuoti didžiųjų technologijų bendrovių. Paaiškinkite tai akcininkams.

Kaip ir jo verslo imperija, J. Prigožinas buvo V. Putino kūrinys. Buvusio „Putino virėjo“ darbas buvo tarnauti savo bosui, o ne mesti jam iššūkius. Po didžiulio apsiskaičiavimo, birželį surengto maišto, jo galas – mirtis ar įkalinimas – turėjo ateiti greitai ir švariai, o ne neryžtingai ir netvarkingai. Du mėnesiai iki lėktuvo katastrofos rodytų, kad Rusijos lyderis apsiskaičiavo, apsigalvojo ir metėsi prie teatrališkų triukų savo prestižui atkurti.

Ši nerimastis neapsiriboja vien J. Prigožinu. Generolo Sergejaus Surovikino atleidimas iš oro pajėgų vado pareigų yra dalis platesnio masto valymo kariuomenėje, taikantis į žmones, kurie galėjo simpatizuoti nepavykusiam perversmui ar su juo bendradarbiauti. V. Putino taikiklyje taip pat yra maištininkų rėmėjai, ultrapatriotai, manantys, kad Kremlius kariauja per silpnai. Praėjusį mėnesį buvo sulaikytas ir ekstremizmu apkaltintas rėksnys buvęs FSB karininkas Igoris „Strelkovas“ Girkinas. Šis susidorojimas sukuria puikią aplinką sąskaitų suvedinėjimui ir kaltės permetimui. Tai labai atitraukia dėmesį nuo karo Ukrainoje. Ir tai ardo V. Putino valdžios šaknis.

Didžiausias Rusijos vadovo pasiekimas – kuklių asmeninių laisvių ir nuspėjamumo derinys. Rusams gali nepatikti taisyklės, bet jie žino, kokios jos yra. Žaiskite pagal jas, ir ši diena bus panaši į vakarykštę, rytojus – toks pat, ir galėsite gyventi toliau. Pagal kitų šalių standartus tai gali atrodyti įprasta. Tačiau Rusijoje, turinčioje absoliutizmo ir savivalės istoriją, šis įprastumas yra retas ir branginamas. Iš tiesų pastarieji 25 metai buvo ilgiausias „normalumo“ laikotarpis šalies istorijoje – pabrėžiu, remiantis niūriais Rusijos standartais. Smurtiniai sukrėtimai griauna šį palikimą.

Jie taip pat kenkia visažinystės ir visagalybės suvokimui, kuriuo grindžiamas V. Putino autoritetas. Kai šios iliuzijos žlunga, valdžią Rusijoje gali pačiupti bet kas. Dabar V. Putinas atrodo nepastovus ir praradęs ryšį su tikrove.

Svarbūs bus 2024 metų prezidento rinkimai, kai V. Putinui reikės surinkti mažai tikėtinus 80 proc. balsų, kad prilygtų savo ankstesniems triumfams. Tai turėtų būti formalumas. Tačiau dabar atrodo, kad jam paspęsta daug spąstų. Be to, dėl šio termino padidėja politinių manevrų iki tol rizika. Jei manote, kad viršininkas vis labiau klimpsta, laukti tampa pavojinga. Niekas nemėgsta pralaimėtojų, todėl statykite už kitus, labiau tikėtinus laimėtojus. Tai reiškia daugiau paranojos, daugiau sąmokslų, daugiau privačių armijų.

Trumpai tariant, J. Prigožino nužudymas V. Putinui buvo taktinė sėkmė, bet strateginis pralaimėjimas. Rusijos lyderis parodė, kad vis dar gali negailestingai savo gniaužtuose laikyti valdžią. Tačiau jis tai padarė taip, kad pakenkė taisyklių, bausmių ir santykių sistemai, palaikančiai jo valdymą. Kadaise smurtas buvo politinė valiuta Rusijos valdžios pakraščiuose, o dabar jis atsidūrė centre.

Taigi, sveiki atvykę į kitą ir galbūt paskutinį putinizmo etapą. Jis prasidėjo stabilumo ir modernizacijos pažadais, o vėliau virto atviru antivakarietiškumu, militarizmu ir neosovietiniu imperializmu. Meduolių buvo daug, o botagų – mažiau. Grasinimas smurtu buvo veiksmingesnis nei jo panaudojimas. Šiame naujame etape kalbos yra tuščios, ekonomika sustojusi, pergalės nematyti, o draugai (ypač Kinija) nekantrūs ir skeptiški. Jėga yra paskutinė ir galbūt vienintelė silpstančio lyderio priemonė.

Aljanso jau nebeištikusi smegenų mirtis, kaip 2019-aisiais sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ir jis nebėra atgyvenęs, kaip kad 2016-aisiais pareiškė Donaldas Trumpas. Jo karinės pratybos nebėra žvanginimas ginklais, kaip 2016 metais pasakė tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras, o dabar – prezidentas, Frankas-Walteris Steinmeieris. Vilniaus viršūnių susitikime bus patvirtinti nauji gynybos planai. Gynybos biudžetai auga. Trumpai tariant, NATO sugrįžo. Padavėjau, dar butelį šampano!

Tačiau tarp paplekšnojimų per petį lieka nepatogių tiesų. Galbūt NATO iš tiesų puikiai tvarkosi pagal savo sąlygas, bet ne pagal daug griežtesnius standartus, kurie iš tikrųjų yra svarbūs – išorinio pasaulio standartus.

Per pastaruosius tris dešimtmečius didžiosios Vakarų šalys, vadovaujančios NATO, sistemingai nepakankamai rimtai vertino Rusijos keliamą grėsmę. Jos nesugebėjo atgrasyti Kremliaus Ukrainoje nei prieš prasidedant karui 2014-aisiais, nei prieš plataus masto invaziją 2022-ųjų vasarį. Per pastarąsias 500 dienų jos nesugebėjo tiekti tokio kiekio ir kokybės ginklų, kokių reikia, kad Ukraina galėtų laimėti. Kolosali žmogiškoji, finansinė ir aplinkosauginė to kaina yra gėdinga.

Tiesa, Ukraina nėra Aljanso narė. Bet kieno tai kaltė? 2008 metų Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikimo nevykusi diplomatija, dėl kurios niekas viešai neatsiprašė, nubloškė Ukrainą ir Sakartvelą į pavojaus zoną.

Įstojimas į NATO nebūtinai būtų padidinęs jų saugumą. Rytinių narių akimis, Aljansas dažniausiai tebėra „NATO-litas“, suvaržytas senų tabu, neryžtingumo ir skirtingo grėsmių suvokimo. Tai labiausiai pastebima Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – kaip tik tose šalyse, kurioms labiausiai reikia gynybos. NATO sustiprintos priešakinės pajėgos – apie 1 000 karių kiekvienoje šalyje – yra palyginti silpnos, geriausiu atveju turinčios padėti vietos kariuomenėms sulėtinti Rusijos puolimą, o ne jį įveikti. Joms trūksta oro ir priešraketinės gynybos, tikram karui reikalingų atsargų.

Tiesa, Aljansas pereina nuo „gynybos į gilumą“ pozicijos, numatančios (manoma) atgauti per Rusijos puolimą prarastą teritoriją, prie pozicijos, kad nuo pat pirmos karo minutės bus ginamas kiekvienas žemės centimetras. Tam reikės daug stipresnių pajėgų Baltijos šalyse, geresnės infrastruktūros ir didesnių poligonų. Dėl viso to ir dar daugiau bus susitarta Vilniuje. Tačiau šiuo metu nieko iš to realiai nėra.

Dėl šios gynybos nesėkmės atgrasymui tenka didžiulė našta. Rusija turi tikėti, kad bet koks išpuolis prieš net ir labiausiai pažeidžiamą NATO narę sulauks triuškinančio karinio atsako. Kol kas tai veikia: Baltijos šalys yra saugesnės nei kada nors anksčiau savo istorijoje. Tačiau tai susiję su dviem dideliais statymais. Pirma – kad amerikiečiai sugebės panaudoti savo didžiulę karinę galią Rusijai nugalėti. Antra – kad Vašingtone sprendimus priimantys asmenys prisiims su tuo susijusią riziką.

Kol kas abu šie statymai atrodo neblogai. Joe Bideno administracija Rusiją laiko rimta grėsme. JAV karinis buvimas Europoje didėja. Už tai moka abi partijos Kongrese.

Tačiau kas nutiks, jei JAV dėmesį atitrauks krizė Kinijoje arba jei būsimasis prezidentas nuspręs, kad konfrontacija su Rusija, didžiausia pasaulio branduoline galybe, yra pernelyg rizikinga? Dar viena nepatogi tiesa: Europos NATO narės, nors ir didesnės bei turtingesnės už savo gynėją Ameriką, dabar nėra pasirengusios prisiimti šią naštą. Net ir darant optimistiškiausias prielaidas, jos negalės to padaryti per artimiausią dešimtmetį. Tačiau žvalgybos vertinimai rodo, kad Rusija sugebės atkurti savo pajėgas per trejus–septynerius metus nuo karo Ukrainoje pabaigos.

Pamirškit tą šampaną. Prašom kavos – turime dirbti.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Šios pelningos šalutinės veiklos sritys prasideda nuo asmens sargybinių, išsiplečia iki nešvarių triukų paslaugų ir galiausiai apima visą samdinių legioną. Iš pradžių vyriausybė mano, kad šis valgiaraštis yra patrauklus, bet vėliau santykiai apkarsta. Po kelis mėnesius trukusių bjaurių išpuolių prieš Gynybos ministeriją mūsų herojus paskelbia apie smarkiai ginkluotą „laisvės žygį“ į Vaitholą. Apima panika, bet pusiaukelėje jis atsisako savo plano ir pabėga į Airiją.

Koks nors scenarijaus autorius nesiryžtų siūlyti tokios siužeto linijos net ir pačiame įmantriausiame politiniame trileryje. Tačiau maždaug taip ir nutiko Rusijoje. Jevgenijus Prigožinas, buvęs dešrainių pardavėjas, turintis privačią kariuomenę, šeštadienį, regis, buvo prie pat Maskvos užėmimo ribos. Tačiau paskutinę minutę jis apsigalvojo ir paliko savo bauginančias „Wagner“ grupės pajėgas įstrigusias ir įpykusias.

Tai neabejotinai palieka intrigą prieš kitą Rusijos politinės dramos dalį. Ar visa tai buvo gudrybė, siekiant išaiškinti elito nelojalumą? Ar J. Prigožinas sulaukė pažadų dėl nusirisiančių galvų, ar jį paliko numanomi rėmėjai Maskvoje? Ar dabar jis pasmerktas, ar rengia naują sąmokslą? Ar iš tiesų sandoris buvo įmanomas dėl pompastiškojo autoritarinio Baltarusijos lyderio Aliaksandro Lukašenkos? Tokių klausimų yra daugybė.

Trūkstant atsakymų, komentatoriai nepaliko nepaminėtos nė vienos klišės apie Rusiją. Winstono Churchillio metafora apie šunis, besikaunančius po kilimu, čia yra daugiau nei tinkama, kaip ir jo panašus nusistovėjęs aforizmas, kad ši šalis yra „mįslė, įvilkta į paslaptį, kuri pateikta dar didesnėje mįslėje”. Pagrindinė pamoka, kurią gavau per keturis dešimtmečius aiškindamasis sovietinius, o vėliau Rusijos reikalus, yra nesujungti taškų per anksti. Kai kurie taškai yra kituose paveiksluose. Daugelis jų vis dar nematomi.

Moraliniai kompasai taip pat sukasi. Kad ir kaip nemėgstame V. Putino, jis neužmušinėja savo priešų kūju ir tuo nesigiria, kaip mėgsta J. Prigožinas. Kraujo ištroškusios „Wagner“ padugnės vykdo žvėriškus, net pagal Rusijos standartus, karo nusikaltimus. Mūsų priešo priešas gali būti tiesiog kitas priešas. Taip pat turėtume nuolankiai vertinti savo gebėjimą lemti įvykius Rusijoje. Per trisdešimt su viršum metų beveik kiekviena intervencija buvo nesėkminga arba, dar blogiau, turėjusi atvirkštinį efektą.

Belaukiant tolesnių siužeto vingių, kol kas pirmoji pamoka yra ta, kad mūsų požiūris į V. Putiną yra atgyvenęs. Rusijos lyderio galia remiasi jo kompetencijos ir ryžtingumo reputacija. Pastaruoju metu ši reputacija atrodo susvyravusi, ir net baili valstybinė žiniasklaida leido sau kritikos gaidelių. Niekas nemano, kad karas vyksta gerai; ginčijamasi tik dėl to, ką kaltinti. Kaltininkų yra įvairių – nuo NATO iki korupcijos kariuomenėje ir, kas V. Putinui pavojinga, aukščiausio lygio vadovų nekompetencijos.

Naujausi akibrokštai dar labiau pablogino jo įvaizdį. Kaip garsiosios FSB saugumo tarnybos nesugebėjo to pastebėti ir užkirsti tam kelio? Maskviečiai nepamirš nerimą keliančio karių ir kelių užkardų vaizdo. Pagrindinis V. Putino eros paradoksas tas, kad jo populiarumas savaime sustiprėja. Valdžios suvokimas kuria tikrovę. Rezultatas yra įspūdingas, bet trapus. Rostovo prie Dono gyventojai sveikino „Wagner“ pajėgas, kai jos užėmė šį miestą. Ką jie sveikins kitą kartą?

Rusijos lyderis galėjo pasinaudoti šiuo momentu ir atkurti savo autoritetą. Tačiau jis atrodė labiau nei paprastai atitolęs. Dėl gandų, kad pabėgo į užmiesčio bunkerį, jis atrodo kaip bailys. Kitą smūgį sudavė tariami sąjungininkai. Namuose mažai kas stojo jo pusėn. Užsienyje Kinija tylėjo it akmuo. Kazachstanas ir Iranas teigė, kad perversmas yra Rusijos vidaus reikalas. Baltarusija, paneigdama savo, kaip Rusijos marionetinės valstybės, įvaizdį, prisiėmė nuopelnus už V. Putino netvarkos sutvarkymą.

Tačiau neskubėkite pirkti spragėsių. Sužeistas V. Putinas gali būti dar nepastovesnis ir pratrūkti namuose ar užsienyje. Privačios kariuomenės dar labiau išaugs. Labiausiai tikėtina, kad – su V. Putinu ar be jo – bus daugiau netvarkos. Sovietinio stiliaus skilimas pagal teritorines ribas mažai tikėtinas. Labiau įmanoma, kad nesutars klanai, saugosiantys savo turtą ir bandysiantys atimti jį iš konkurentų. Kova vyksta režimo viduje, o ne prieš jį.

Rusijos kaimynės mano, kad šis nuosmukis yra ir tikėtinas, ir vienas iš mažiausiai blogų variantų. Ankstesni 1917 ir 1991 metų neramumai atnešė joms nepriklausomybę. Tačiau jos pastebi, kad jų didesnės ir turtingesnės sąjungininkės mano kitaip. Svarbiausia – stabilumas: silpna, chaotiška Rusija gali visiškai pasinerti į Kinijos orbitą, patekti į visišką ekstremistų valdžią arba suskilti, leisdama branduoliniams ginklams ir technologijoms patekti į teroristų, karo vadų ir piktavališkų valstybių rankas.

Šie nuogąstavimai yra perdėti. Tačiau visi jie yra bet kurio Rusijos lyderio derybinės kortos. Jos gerai veikė praeityje, kai Michailas Gorbačiovas, o paskui – Borisas Jelcinas nuolat kurstė chaoso ar fašizmo baimes, kad gautų Vakarų finansinę ir politinę paramą. Rizikuojame vėl daryti tas pačias klaidas, savo geopolitiką grįsdami maksima „laikykis arčiau auklės, jei bijai kažko blogesnio“.

Tačiau kol kas turėtume bent jau pasidžiaugti džiugiomis naujienomis sunkiai spaudžiamai Ukrainai. Labai abejoju originalia teorija, kad visas šis sąmyšis buvo surežisuotas siekiant suvilioti Kyjivo vadus panaudoti per daug pajėgų pradėtam kontrpuolimui. Pagrindinis praktinis to poveikis buvo Rusijos gynybos susilpnėjimas. Didžiausia viltis dėl greitos ir palankios karo baigties yra ta, kad karinės nesėkmės ir politiniai sukrėtimai Maskvoje sustiprins vienas kitą. Netvarka šalies viduje žlugdo kovinę dvasią fronte. Daugėjant dezertyravimo, maišto ir pasidavimo atvejų, sprendimų priėmėjai blaškosi, o puvėsiai plinta. Galbūt tikimybė, kad taip nutiks, ir nedidelė, bet ji ką tik padidėjo. Taip žiūrint, kuo blogiau Rusijoje, tuo geriau.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Šiuo metu vyksta kitas – praktinės geopolitikos – kursas. Vienas iš modulių skirtas laikui. Ar turėtumėte tiekti ginklus apgultai sąjungininkei anksčiau, ar vėliau? Kitame modulyje kalbama apie rizikos valdymą. Jūsų priešininkė yra branduolinė supervalstybė: kiek protinga ją provokuoti?

Studentai yra iš įvairių šalių ir jų požiūris skiriasi. Tie, kurie neseniai patyrė užsienio okupaciją ir didžiųjų šalių imperializmą, mano, kad mažiausiai rizikinga būtų gausiai ir greitai tiekti ginklus. Dalyviai iš didesnių, turtingesnių ir saugesnių šalių dažniausiai labiau nerimauja dėl eskalacijos.

Tokie skirtumai būtų priimtini klasėje. Tačiau tai realus gyvenimas. Studentai yra sprendimus priimantys asmenys NATO šalyse. Sąskaitą už jų studijas krauju ir ašaromis apmoka Ukrainos žmonės.

Jei Baltieji rūmai būtų buvę ryžtingesni, Ukraina dabar turėtų bauginamą karinį pranašumą. Tai ne tik būtų pakeitę žemėlapį. Tai būtų išgelbėję gyvybių.

Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti Joe Bideno administracijos sprendimą leisti sąjungininkams tiekti Ukrainai karinius lėktuvus „F-16“. Dar prieš kelis mėnesius Baltųjų rūmų pareigūnai – ir pats prezidentas – kategoriškai atmetė tokią galimybę kaip pernelyg rizikingą. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, išskyrus politiką. JAV pareigūnai gal ir nenorėtų to pripažinti, bet dabar jie supranta, kad jų ankstesnės abejonės buvo klaidingos. Ukraina turi realią galimybę laimėti, todėl pagalba – nebergždžia. Kaip tik tokie yra Rusijos branduoliniai blevyzgojimai. Kinijos vadovybė neketina atsakyti tiekdama Kremliui iš esmės padėtį keičiančią pagalbą. Kitoms šalims tai pavyko pastebėti jau prieš nemažai mėnesių. Baltieji rūmai tai ima suprasti tik dabar.

Ukrainiečiai nesiskųs, kaip nesiskundė dėl vėlavimo tiekti tankus, oro gynybos sistemas ar šaudmenis. Geriau vėliau nei niekada. Tačiau dar geriau nevėluoti visai. Kovų užgrūdinti Ukrainos naikintuvų pilotai gali stulbinamai greitai išmokti valdyti „F-16“ – per kelis mėnesius, o ne per porą metų. Jei NATO sąjungininkai lėktuvų suteiks artimiausiomis dienomis, jie gali būti naudojami jau spalio mėnesį. Tačiau tai bus per vėlu, kad būsimas puolimas įgautų galbūt lemiamą pranašumą. Per vėlu išgelbėti Bachmutą. Per vėlu išgelbėti civilinės infrastruktūros objektus, kuriems Rusija smogė pastaraisiais mėnesiais. Per vėlu išgelbėti ukrainiečių pilotų, kurie buvo numušti skraidydami pasenusiais orlaiviais, gyvybes.

Jei Baltieji rūmai prieš pusmetį, o dar geriau – anksčiau, būtų buvę ryžtingesni, Ukraina dabar turėtų bauginamą karinį pranašumą. Tai ne tik būtų pakeitę žemėlapį. Tai būtų išgelbėję gyvybių.

Vėlavimas tiekti ginklus taip pat gali sukurti problemų, kurių kaip tik siekiama išvengti. Jei NATO šalys prieš pusantrų metų būtų suteikusios Ukrainai bent dalelę tos karinės, ekonominės ir kitokios paramos, kurią jos tiekia dabar, didelio masto karo veiksmų protrūkis 2022 m. vasarį būtų buvęs daug mažiau tikėtinas, o jo kaina – daug mažesnė.

Semestras dar nesibaigė. Paskutinis modulis – apie pergalės teorijas. Ar pakanka Ukrainai laimėti karinį pranašumą ir užsitikrinti garbingą teritorinį susitarimą derybose, neišvengiamai vyksiančiose vėliau? Gal būsimai taikai ir saugumui gyvybiškai svarbu, kad Rusija pralaimėtų labai aiškiai, net žeminamai? Studentai, kaip ir anksčiau, aktyviai diskutuos šiuo klausimu. Dėkingi ukrainiečiai kantriai apmokės sąskaitą. Jie neturi pasirinkimo. Istorikai gali būti mažiau atlaidūs.

Šiais metais ukrainiečiai vieną po kito griovė nusistovėjusius įsitikinimus. Šalis, padalinta į „ukrainakalbius“ ir „rusakalbius“? Nebėra. Korumpuota, oligarchinė valstybė, valdanti apatiškus gyventojus? Nebėra. Nacių nostalgijos bastionas? Nebėra. Kareiviai mėgėjai, nemokantys naudotis šiuolaikiniais ginklais? Nebėra. Beviltiškai nepajėgus pareigas eiti šoumenas prezidentas? Nebėra.

Kol Ukraina griauna senus stereotipus, kitoje fronto linijos pusėje Rusija intensyviai dirba, kad juos sustiprintų. Sovietinio stiliaus militaristinė pompastika? Ji vėl užpildo eterį. Gandai ir anekdotai kaip politinė valiuta? Tikrai taip. Silpnėjanti Vladimiro Putino sveikata skatina spekuliacijas ir sarkastiškus juokelius, primenančius Jurijaus Andropovo ir Leonido Brežnevo laikus. Rusijos elgesys okupuotose Ukrainos teritorijose atgaivina dešimtmečių senumo prisiminimus apie sovietų užgrobtą valdžią pavergtose tautose. Vėl grobiami vaikai ir plaunamos jų smegenys, perrašoma istorija, valomas elitas. O okupantų primityvus elgesys komforto ir modernumo akivaizdoje (skalbimo mašinų grobimas) būtų komiškas, jei nebūtų toks siaubingas kitais atžvilgiais (prievartavimai ir kankinimai).

Trečias klaidingų įsitikinimų rinkinys taip pat žlugo: kad Rusija yra pernelyg pavojinga, jog ją būtų galima provokuoti. Pirminė Vakarų reakcija buvo grindžiama tik būtinybe užkirsti kelią „eskalacijai“. Iš pradžių buvo galima tiekti tik gynybinius ginklus (prisimenate vokiečių šalmus?). Bėgant savaitėms ir mėnesiams, mūsų pačių nubrėžtos raudonosios linijos vėl ir vėl keičiasi. Mes darome daugiau. Bet visada per mažai ir visada kankinamai vėlai.

Keletas užkietėjusių keistuolių kraštutinėje dešinėje (daugiausia Jungtinėse Valstijose – sveikas, Tuckeri Carlsonai) ir kraštutinėje kairėje (daugiausia Europoje) vis dar laikosi sau įsikaltų stereotipų. V. Zelenskio vizitas atlieka naudingą vaidmenį, kad jie liktų nuošalyje. Tačiau daugumai atskalūnų jau dabar imponuoja ukrainiečių epinis ryžtas ir pasibjaurėjimą kelia Rusijos brutalumas. Visgi „senuosiuose Vakaruose“ – didžiosiose turtingose šalyse, kurios niekada nekentėjo komunizmo gniaužtuose, – per mažai žmonių nori susimąstyti, kaip neteisingai jie suprato tiek Ukrainą, tiek Rusiją.

Galime sutikti, kad šis metus trukęs geopolitikos kursas buvo įdomus ir pamokantis. Tačiau nepripažįstame, kokie neišmanėliai buvome pradžioje, kiek daug vis dar nesuprantame ir kiek daug kurso medžiagos parašyta nekaltų žmonių krauju ir ašaromis. Pastaba studentams: kitą semestrą bus nagrinėjamas oro gynybos ir civilinės infrastruktūros apsaugos klausimas; ruošdamiesi tam, prašau, išstudijuokite pastarųjų savaičių naujienas.

Turint omenyje, kaip klydome, tolesnis Vakarų pasyvumas, kai Ukraina prašo daugiau pagalbos, yra neeilinis. Ant kortos pastatyta nepaprastai daug: tik įsivaizduokite, koks pavojingas bus gyvenimas, jei Rusija kaip nors laimės šį karą. Tai nėra priemonių konfliktas. Tai valios konfliktas. Kaip pastebi žymus „Financial Times“ komentatorius Martinas Wolfas, JAV, ES, Jungtinės Karalystės ir Kanados ekonomika kartu sudėjus yra maždaug 22 kartus didesnė už Rusijos ekonomiką. Suteikti Ukrainai 60 mlrd. dolerių, kurių jai reikia, kad kitais metais išsilaikytų, kainuotų tik 0,1 proc. šių šalių BVP (pridėjus Japoniją, Australiją ir kitas sąjungininkes, išlaidos būtų dar mažesnės).

Vakarai turi karinių priemonių karui greitai užbaigti – jie turi oro gynybos priemonių ir ginklų tolimojo nuotolio tiksliems smūgiams suduoti. Įsivaizduokite, kas būtų, jei po kiekvieno Rusijos išpuolio prieš Ukrainos infrastruktūros objektą sektų Ukrainos smūgis prieš Rusijos objektą. Išorinis pasaulis lengvai pasmerkia Rusijos išpuolius prieš civilinę energetiką, vandentiekį, kanalizaciją ir šilumos ūkį kaip karo nusikaltimus, tačiau nesiima reikiamų veiksmų, kad užkirstų jiems kelią. Prašau nedelsiant pateikti kurso darbus.

Tačiau sekant T. Friedmano logika toliau, iškyla problemų. JAV įstatymų leidėjai patys priima sprendimus, kad ir kokie nepatogūs jie būtų administracijos užsienio politikai. Jei Kinijos komunistų partijai suteiksime veto teisę veikti Amerikos politinės sistemos viduje, ji ja nedvejodama, plačiai ir destruktyviai pasinaudos.

Bet kokiu atveju, ar tikrai politikos tikslas yra neprovokuoti totalitarinės supervalstybės dėl nepagrįsto tabu, kurį ji bando primesti likusiam pasauliui? Kinijos žemyninės dalies režimas nori ištrinti bet kokias kalbines užuominas, kad Taivanas yra daugiau nei maištinga provincija, patirianti nenumaldomą spaudimą susivienyti su žemynine dalimi.

Naujausias to pavyzdys – JAV saldumynų ir gyvūnų maisto milžinės „Mars Wrigley“, kuri riboto tiražo šokoladinio batonėlio „Snickers“ reklamoje Taivaną pavadino „šalimi“, apgailėtinas elgesys. Tai sukėlė nuspėjamą apsimestinį pasipiktinimą žemyninės Kinijos socialinėje žiniasklaidoje ir greitą bendrovės atsiprašymą. Reaguodamas į tai vengiu šios bendrovės produktų; tikiuosi, kad skaitytojai padarys taip pat.

Giliau slypinti mintis čia yra ta, kad žemyninės Kinijos pozicija dėl Taivano neturi jokios prasmės. Jei Honkongas vis dar būtų klestinti pliuralistinė visuomenė, kurioje galioja teisinės valstybės principai, Pekino valdžia galėtų propaguoti galutinio susivienijimo su Taivanu pagal panašų „viena šalis, dvi sistemos“ modelį idėją. Tačiau negailestingas teisių ir laisvių varžymas buvusioje britų kolonijoje sužlugdė bet kokias viltis. Nenuostabu, kad Taivane parama susivienijimui Pekino sąlygomis yra nedidelė. Tai būtų galima padaryti tik jėga, o po to (kaip dabar teigia vienas aukšto rango Kinijos pareigūnas) sektų „perauklėjimas“.

Visa tai daug pasako apie totalitarizmo ir nacionalizmo persidengimą. Be to, tai viliojantis taikinys. Jei pasaulis į Kinijos komunistų partijos tabu reaguoja garsia panieka, režimo autoritetas ir patikimumas smunka.

Tai yra sveikintinas dalykas.

Tinkamas atsakas į N. Pelosi vizitą iš kitų pasaulio šalių turėtų būti ne sučiauptos lūpos ir suraukti antakiai, o gausybė pranešimų apie būsimas keliones. Jei vyriausybės nėra pasirengusios siųsti ministrų, gali vykti įstatymų leidėjai. Ypač Europos Parlamentas turėtų nusiųsti aukšto lygio delegaciją: Kinijos vadovybė nesiryš taikyti sankcijų didžiausiam pasaulio prekybos blokui. Kuo daugiau šalių taip elgsis, tuo neveiksmingesnė bus Pekino pozicija.

Visi šie svečiai taip pat gali pabrėžti, kad jie neragina Taivano paskelbti nepriklausomybę: jie remia status quo, pagal kurį išorinis pasaulis palaiko visapusiškus ekonominius, socialinius ir politinius ryšius su Taivanu be oficialaus diplomatinio pripažinimo. Tai padeda pagrįsti argumentą, kad būtent Pekinas, o ne „blogi Vakarai“ griauna Kinijos ir Taivano santykius.

Tokie veiksmai turi dar vieną svarbų efektą: jie parodo, kad ne vien JAV tenka pasaulio saugumo našta. Jei sąjungininkai, solidarizuodamiesi su Jungtinėmis Valstijomis, savo noru užsitraukia žemyninės Kinijos rūstybę, jie parodo daugiašalio saugumo naudą ir sustiprina argumentus dėl tolesnės JAV pagalbos Ukrainai.

Kinijos komunistų partijos įkyrus noras kontroliuoti, kaip elgiasi likęs pasaulis, gali atrodyti bauginantis. Tačiau iš tikrųjų tai yra viena didžiausių režimo silpnybių. Užuot bijoję, išnaudokite jį.