Aktualios temos

Pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“ Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis – absurdiškai komiškas, žaismingas ir vizualiai turtingas. Jis išsiskiria meistrišku aktorių ansambliu: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas ir Edmundas Mikulskis.

Vienos dalies absurdo komedijoje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai ir moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje.

Sąšauka su Antika

Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi Antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas – Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji?

Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Anot vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusios E. Latėnaitės, Scilė įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. „Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi“, – sako aktorė.

Scilė aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi.

 

„Mano personažas Kirkė – pseudomenininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku... su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu“, – savąjį vaidmenį pristato E. Mikulionytė.

Režisūriniai sprendimai

Režisierė G. Tuminaitė dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, P. Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus ir skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis.

Pasak režisierės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma.

„Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė.

Spektaklyje labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?

G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema, o taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas.

Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę iš esmės tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?

Kas? Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“.

Kur? Kauno kultūros centre„ Girstutis“.

Kada? Balandžio 13 d. 18 val.

E. Mikulionytė neslepia, kad po praėjusių metų „Kino pavasario“ ji išgyveno tikrai ypatingą laiką. „Dar turbūt niekada nebuvau sulaukusi tiek daug dėmesio. Ir iš žiūrovų, ir iš kolegų. Neslėpsiu, tai tikrai buvo malonu“, – šypsodamasi sako aktorė, Šv. Kristoforo ir Auksinio scenos kryžiaus laureatė.

Kadangi dėmesio pastaruoju metu E. Mikulionytei nestigo, ji nenustebo, gavusi pasiūlymą pozuoti mados fotosesijai. Ukrainiečių kilmės dizainerė Svitlana Pučkova, šešerius metus gyvenanti ir kurianti Lietuvoje, naujos kolekcijos veidu pasirinko būtent šią aktorę. „Tai dvasiškai labai turtinga ir be galo kūrybinga moteris“, – savo sprendimą pakomentavo S. Pučkova.

Fotosesija vyko žinomos fotografės Rūtos Andre fotostudijoje. „Rūta iš karto suprato mano idėjas ir visa jėga metėsi į kūrybinį procesą. Taip pat buvo labai įdomu stebėti, kaip Eglė laisvai ir plastiškai juda prieš objektyvą. Ji – tikra profesionalė“, – gražių žodžių kūrybingoms moterims negailėjo ukrainiečių kilmės dizainerė.

Iš tiesų aktorei E. Mikulionytei plastikos netrūksta. Turbūt ne kiekvienas žino, kad prieš tapdama garsia kino ir teatro aktore, Eglė netgi šoko baletą. Ji yra baigusi Juozo Naujalio muzikos mokyklos Choreografijos skyrių.

Mano aprangos stilius tikrai išskirtinis. Toks, sakyčiau, netgi truputį valkatiškas.

Naujausia S. Pučkovos kolekcija, kuriai ir pozavo E. Mikulionytė, vadinasi „Enlightened“ („Apšviestoji“, liet.). Simboliška, kad tokio pavadinimo fotosesija vyko vieną ankstyvo pavasario ankstų rytą. Natūralų, tarsi rytinės saulės šviesos nutviekstą makiažą aktorei kūrė plaukų ir vizažo meistrė Tatjana Peckeliun. „Rytas – man bene gražiausias paros metas“, – sako aktorė, neįsivaizduojanti dienos pradžios be puodelio kavos ir įjungto žinių kanalo.

Pasak kūrėjos S. Pučkovos, naujoji jos kolekcija skirta moterims, ieškančioms atsakymų į savo klausimus. „Tai yra drabužiai asmenybėms, kurios jaučia malonumą, bendraudamos su pasauliu“, – sako dizainerė, kurianti jau daugiau nei 30 metų. Pagrindiniu jos įkvėpimo šaltiniu S. Pučkova vadina harmonijos paieškas: su savimi, su pasauliu, su kitais žmonėmis.

„Labai myliu Vilnių. Čia kūrybinga dvasia tiesiog plazda ore. Be to, lietuvės itin gražios moterys. Jos visada atkreipia dėmesį į stilingas detales, tačiau norėtųsi, kad jų įvaizdis būtų šiek tiek gyvesnis, spalvingesnis“, – sako ženklo „s385_“ įkūrėja S. Pučkova.

Papuošalus S. Pučkova pradėjo kurti jau gyvendama Lietuvoje, kad sustiprintų kuriamų drabužių efektą, įspūdį, tarsi išbaigtų norimą įvaizdį. Autorę intriguoja masyvūs papuošalai: aukso, sidabro atspalviai, natūralūs akmenys, Swarovski kristalai.

„Mano drabužiai yra skirti moterims, kurios mėgsta patogumą, nori būti išskirtinėmis ir nebijo nešioti drabužių, kurie joms patinka“, – sako S. Pučkova, kurios dauguma kolekcijos drabužių yra laisvo silueto ir megzta rankomis.

„Tai itin unikalūs drabužiai. Iš karto gali justi, kad dizainerė turi be galo savitą požiūrį į kūrybą. Nors dominuoja žemės atspalviai, bet jie visi tarsi apšviesti saulės šviesos“, – po fotosesijos apie S. Pučkovos kolekciją kalbėjo E. Mikulionytė.

Eglė šypsodamasi sako, kad bičiulių kompanijoje ji yra vadinama stiliaus ikona. „Taip, taip, nenustebkite, būtent šitaip mane vadina kolegos ir bičiuliai. Kodėl? O gi dėlto, kad mano aprangos stilius tikrai išskirtinis. Toks, sakyčiau, netgi truputį valkatiškas“, – juokėsi E. Mikulionytė, pastebėjusi, kad tokių drabužių kaip ji turbūt tikrai niekas nevilkėtų. Aktorė sakė, kad rengiasi taip, kad nesušaltų, jei vėsu, net vasarą gali užsidėti kailinaičius – lyg dama iš Italijos.

Aktorė sako, kad jos namai yra Vilniuje, bet iš tikrųjų ji gyvena tarp sostinės ir Kauno, nuolatos kursuojanti trasa Vilnius–Kaunas–Vilnius. E. Mikulionytės naujausias darbas – vaidmuo intelektualioje komedijoje apie santuoką „Silvija“. „Tai – apie meilės trikampį kitaip“, – apie režisieriaus Arvydo Lebeliūno spektaklį šypsodamasi sako aktorė.

Per iškilmingą „Kino pavasario“ uždarymą tradiciškai išdalyti apdovanojimai, iš viso įteiktos 8 „Kino pavasario“ statulėlės bei 16 diplomų.

Geriausiais metų Lietuvos kino aktoriais paskelbti  Eglė Mikulionytė už vaidmenį Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“ ir Valentinas Novopolskis už vaidmenį Tito Lauciaus filme „Gyvatė“.

„Pirmas mano apdovanojimas už kiną“, – sakė aktorė E. Mikulionytė.

Žiūroviškiausiu festivalio filmu „Kino pavasario“ žiūrovai išrinko režisierių Dorotos Kobielos, Hugh Welchmano filmą „Jūsų Vincentas“. Žiūroviškiausiu lietuvišku filmu – režisierės Editos Kabaraitės dokumentinį filmą „100 metų kartu“, žiūroviškiausias trumpametražis filmas – ispanų režisieriaus Rodrigo Sorogoyeno „Mama“.

Festivalyje vyko trys konkursinės programos: Europos debiutų konkursas, trumpametražių filmų bei studentų filmų. Kiekvienoje jų įteikta po kelis apdovanojimus.

Perspektyviausiu studentų filmų konkurso režisieriumi paskelbtas Titas Laucius už filmą „Gyvatė“

Geriausiu studentišku filmu išrinktas režisierės Emilijos Juzeliūnaitės „Mono No Aware“.

Specialus Studentų filmų konkurso paminėjimas atiteko  režisieriui  Jevgenijui Tichonovui už filmą „Vytis“.

„Trumpo konkurse“ dalyvavo 27 filmai, geriausiu išrinktas lietuvių režisieriaus  Laurynos Bareišos trumpametražis filmas „Pirtis“. Specialusis „Trumpo konkurso“ paminėjimas atiteko prancūzų režisieriaus Remi Allier filmui „Mažos rankos“.

FIPRESCI apdovanojimas atiteko vokiečių režisieriaus Roberto Schwentkes filmui „Kapitonas“

Specialus kino industrijos naujienų portalų „Cineuropa“ prizas atiteko  švedų režisieriui Jensui Assurui už filmą „Krankliai“.

Europos debiutų konkurse dalyvavo 13 filmų. Geriausiu šios programos filmu išrinktas islandų režisieriaus Hlynuro Palmasono filmas „Žiemos broliai“.  Jis apdovanotas  Kino pavasario statulėle, diplomu bei Vilniaus savivaldybės piniginiu 5 tūkst. eurų prizu.

Šiame filme vaidinusiam aktoriui Crossetui Hove atiteko Geriausio Europos debiutų konkurso aktoriaus statulėlė.

O geriausia Europos debiutų konkurso aktore paskelbta rusų aktorė  Darja Žovner už vaidmenį Kantemiro Balagovo filmo „Ankštumas“ aktorė Darja Žovner.

Geriausiu Europos debiutų konkurso režisieriumi tapo prancūzų režisierius Bertrandas Mandico už filmą „Laukiniai berniukai“.

Tai, anot premjeros kūrėjų, itin nuotaikingas vaidinimas su visiems puikiai pažįstamomis teatro, kino, TV žvaigždėmis – Rimante Valiukaite, Vitalija Mockevičiūte, Egle Mikulionyte ir Mariumi Repšiu.

“Subūrėme itin stiprią komandą, kuria tikrai galima didžiuotis. Jai nėra ko “prikišti”, - juokdamasis sakė “Trys super žvaigždės” režisierius.

R. Cicėnas, besiruošdamas spektaklio kelionei po Lietuvą, repeticijose ne tik priima kūrybinius sprendimus, bet ir yra pjesės ,,Trys nacionalinės draugės” autorius.

“Jau kurį laiką su kolegomis kalbėjome, kad teatro užkulisiuose netrūksta smagių istorijų. Ieškojome kūrinio, kuriuo tikėjomės jas atskleisti scenoje. Tačiau po kurio laiko buvo priimtas sprendimas publikai papasakoti būtent mūsų šalies aktorių patirtį, todėl mano parašytoje pjesėje gausu ne tik išgalvotų, bet realių istorijų, nutikusių ne kažkur, o arti visų mūsų”, - patikino pašnekovas.

Ruošiantis premjerai gerai žinomos aktorės sudalyvavo ir fotosesijoje. Pakako smulkmenos – spalvotų perukų, kad daugelis jų taptų tiesiog sunkiai atpažįstamomis.

“Perukų mano gyvenime buvo begalės! Galbūt todėl su neįprastu vaizdu veidrodyje man nebuvo sunku susidraugauti“, - patikino R. Valiukaitė.

Perukų mano gyvenime buvo begalės! Galbūt todėl su neįprastu vaizdu veidrodyje man nebuvo sunku susidraugauti.

Prieš kelis dešimtmečius, anot pašnekovės, aktorius scenoje būdavo itin sunku identifikuoti, nes jų išvaizda dėl teatro grimo tikrai tapdavo kitokia – keisdavosi ne tik plaukų spalva, bet veido bruožai ar nosių dydžiai.

„Dabar ne viename spektaklyje vaidiname tokie, kokie ištikrųjų esame. O kaip labiau patinka man? Matyti aktorių pasikeitusį. Taip lengviau save pamiršti, tapti tuo personažu, kurį įkūniji scenoje. Teatro grimas dabar retai kur naudojamas, bet, kadangi viskas sukasi tarsi ratu, šios mados vėl gali grįžti su trenksmu“, - kalbėjo R. Valiukaitė.

Aktorės E. Mikulionytės teigimu, teatre nugyvenama daug skirtingų gyvenimų ir patiriama tiek pat išvaizdos bei stiliaus pokyčių.

Ji prieš maždaug dešimtmetį išgyveno didžiausius asmeninius pokyčius ne scenoje, o realiame gyvenime. Tuomet, leisdama laiką su drauge, ji pasiguodė, kad sunku prižiūrėti ilgus plaukus. Po ilgokos diskusijos priimtas sprendimas – „ežiuko“ šukuosena didelių rūpesčių nekels.

„Nors tuomet, kai namuose pasidarėme kirpyklą ir man kirpo plaukus, buvo labai juokinga, tačiau su tokiu savo vaizdu taip ir nesusitaikiau. Teko kantriai laukti, kol plaukai užaugs“, - sakė Mikulionytė.

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė jau gana ilgą laiką yra nebe briunetė, o blondinė.

„Niekas manęs tamsiaplaukės jau nebeprisimena. Tik nuotraukose save tokią pamatau. Ir tuometinis vaizdas man mielesnis“, - tvirtino pašnekovė.

Ji su šypsena pasakojo dabar esanti švelnesnių bruožų, geresnė.

„Ir tai susiję būtent su plaukų spalva!“, - sakė aktorė.

Jaunystėje ji plaukus buvo nusidažiusi mėlyno juodumo spalva. Tuomet su pokyčiais jai susitaikyti taip ir nepavyko, todėl po mėnesio, kai dažai ėmė blukti, taip pat nebeeksperimentavo, rašoma pranešime spaudai.

„Aktoriaus gyvenime nutinka visokių istorijų. Premjeroje bent dalį jų, pačių linksmiausių, susijusių su teatro užkulisiais, žiūrovams atskleisime“, - sakė “ kūrybinės komandos atstovai.

Premjeroje pasakojama apie tris aktores, kurios visą gyvenimą dalinasi viena grimerine, bei vaidina vienoje scenoje. Jos visada viena kitą palaiko, šventes švenčia kartu, bėdoje taip pat kartu, o aplinkiniai jas pavadina ,,trimis muškietininkėmis”.

Nuo studijų laikų jos paslapčiomis svajoja sukurti grupę ir nustebinti savo neeiliniu talentu visą Lietuvą, bet vis neatranda tinkamo momento pradėti tai įgyvendinti.

Tačiau šiandien ypatinga diena! Pasigirsta telefono skambutis, kuris praneša, kad tarp ,,trijų muškietininių” yra ta, kuri šiais metais taps geriausia kino aktore. Deja, tik viena! Atvažiuoja operatorius imti interviu. Scenoje netikėtai atsiranda muzikos instrumentai, o dar vienos iš jų vakare laukia svarbiausia gyvenimo premjera.

Intrigos, pavydas, tikros ašaros, dar nuoširdesnis juokas ir scenoje skambanti gyvai atliekama muzika. Ar šį ypatinga diena nesugriaus aktorių draugystės? 

VšĮ “Kitoks teatras” premjera kovo 9 d. debiutuos Telšiuose, kovo 22 d. aktoriai susitiks su Vilniaus, kovo 23 d. – Kauno, kovo 25 d. Marijampolės, o kovo 28 d. Kėdainių publika.

Tarp jų – didžiausiame pasaulio dokumentinių filmų festivalyje Amsterdame puikiai sutikta Mindaugo Survilos juosta „Sengirė“ ir nauja Giedrės Beinoriūtės drama „Kvėpavimas į marmurą“, kurią filmavo operatorius Audrius Kemežys.

Į lietuviškų filmų programą taip pat atrinkti naujos kartos režisierių trumpametražiai filmai: iš Venecijos festivalio sugrįžusio Lauryno Bareišos „Pirtis“, Tito Lauciaus „Gyvatė“, Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno „Nepalaidotas“ bei Jevgenijaus Tichonovo „Vytis“. Nauji lietuviški filmai taip pat bus rodomi trumpametražių ir Studentų filmų konkurso programose, rašoma pranešime spaudai.

Dėl Geriausio studentų filmo apdovanojimo varžysis šešios naujos juostos: „Aldebaranas“ (rež. Indrė Juškutė), „Diena man ne“ (rež. Akvilė Žilionytė), „Mano kaimyno pusbrolis“ (rež. Kotryna Buruckaitė), „Mono No Aware“ (rež. Emilija Juzeliūnaitė) bei jau minėti „Vytis“ ir „Gyvatė“. Filmus vertins prodiuserė Gabija Siurbytė, festivalyje viešėsianti režisierė iš Gruzijos Ana Urushadze (pristatys savo filmą „Baugi mama“) ir kino kritikas Gediminas Kukta.

„Šiais metais lietuvių filmai pasižymi ypatingu dėmesiu žmogaus psichologijai – negalėjimas susitaikyti su praeitimi, priklausomybės tema, šeimos išbandymai. Kita vertus, pasigirsta ir šviesesnių intonacijų – komiškų elementų atsiranda ir filme apie gamtą, ir filme apie sudėtingus tarpusavio santykius“, – sakė programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Festivalį uždarys lietuviškas filmas

Senąsias Lietuvos girias dokumentuojančiam filmui „Sengirė“ patikėta uždaryti festivalį. Filmo pasaulinė premjera įvyko lapkritį Amsterdame, didžiausiame Europos dokumentinių filmų festivalyje IDFA – tai stiprus tiek filmo, tiek lietuviško dokumentinio kino apskritai įvertinimas.

Hipnotizuojančią „Sengirę“ filmo komanda kūrė daugiau nei dešimtmetį. „Filmui ruošėmės aštuonerius metus, filmavome ketverius, o viskas sutalpinta į 86 minutes. Tad jei neturite laiko miškuose praleisti beveik dvylikos metų ir norite pajausti lietuviškų sengirių dvasią, ateikite pažiūrėti šį filmą“, – kviečia „Sengirės“ režisierius M. Survila.

Tai, kad „Kino pavasarį“ uždarys lietuvių filmas, yra svarbus įvykis. Paskutinį kartą tai buvo atsitikę 2010 m., kai festivalį užbaigė trumpametražis Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Tėve mūsų“.

Bus pristatomas filmas pagal L. Sintijos Černiauskaitės romaną

Kita lietuviška pilnametražė premjera „Kino pavasaryje“ bus režisierės G. Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“. Jame pasakojama inteligentų šeimos, kuri įsivaikino problemiškiausią vaiką, istorija. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną, kuris 2009 m. buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija.

„Kvėpavimas į marmurą“, deja, yra vienas paskutinių filmų, prie kurio prisidėjo šiemet po sunkios ligos miręs operatorius A. Kemežys. Ypač dideliu meistriškumu ir darbštumu pasižymėjęs operatorius filmavo ir praėjusių metų „Kino pavasario“ laimėtojo Audriaus Stonio juostą „Moteris ir ledynas“. G. Beinoriūtė ir A. Kemežys kaip duetas dirbo ir prie ankstesnio režisierės filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“.

Nominuoti geriausi metų aktoriai

Lietuvių filmų pristatymo renginyje taip pat pradėti teikti apdovanojimai „Geriausias metų Lietuvos kino aktorius ir aktorė“. Į juos kasmet pretenduoja aktoriai, per metus nuo paskutinio festivalio vaidinę lietuviškuose filmuose, kuriuos nebūtinai rodė ar rodys „Kino pavasaris“.

Tarp šių metų moterų aktorių nominančių yra Eglė Mikulionytė, sukūrusi pagrindinį vaidmenį filme „Stebuklas“, taip pat Severija Janušauskaitė („Nepalaidotas“) ir Airida Gintautaitė („Kvėpavimas į marmurą“).

Eglė Mikulionytė

Severija Janušauskaitė/ Baltic Actors archyvo nuotr.

Airida Gintautaitė

Tarp vyrų aktorių nominuoti Sigitas Šidlauskas („Kvėpavimas į marmurą“), Mantas Jančiauskas („Šerkšnas“) ir Valentinas Novopolskis („Gyvatė“). 

Sigitas Šidlauskas

Mantas Jančiauskas

Valentinas Novopolskis/V.Skaraičio (BFL) nuotr.

Lietuviška retrospektyva šeimai

Šiemet festivalyje taip pat bus galima išvysti klasika tapusius lietuvių filmus: Arūno Žebriūno „Gražuolę“ ir „Paskutinę atostogų dieną“, Algirdo Aramino „Andrių“, kino novelių rinkinį „Gyvieji didvyriai“. Jie įtraukti į retrospektyvą „XX a. vaikai“.

Su tokia pat meile ir šiluma apie savo heroję Ireną kalba ir aktorė Eglė Mikulionytė. Abi jos neabejoja: labiausiai kiekvienas iš mūsų ilgimės meilės. 1992-ieji. Lietuva – ekonominėje krizėje. Darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kainuojančios 350 talonų, vingiuoja eilės. Šitaip šalį savo filme pristato "Stebuklo" kūrėjai. Apie moteris, apie moteriškumą ir amžiną meilės ilgesį kalbėjausi su filmo režisiere E.Vertelyte ir pagrindinio vaidmens atlikėja E.Mikulionyte.

– Pasikeitimų laikas anuomet užgriuvo visu svoriu ir vyrus, ir moteris. Eilės prie dešros buvo tik smulkmena, palyginti su tuo, kokias peripetijas iš tiesų teko išgyventi pirmaisiais metais po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuva. Stiprybės tuomet reikėjo daug.

E.M.: Augau sovietmečiu, prisimenu mane nuolat lydėjusią nuojautą, kad kažkas yra negerai. Mamos tėvai buvo ištremti, atmenu jos pasakojimą, kaip važiavo į Maskvą, pas tuometį partijos sekretorių Leonidą Brežnevą prašyti, kad paleistų jos tėtį. Niekuomet nebuvau nei spaliukė, nei komjaunuolė, dar ir klasės draugus paragindavau bėgti iš susirinkimų.

E.V.: Gimiau 1983-iaisiais, sovietmečio neprisimenu, permainų laiką mačiau vaiko akimis. Aplink mane buvo daug stiprių moterų, visos jos daug dirbo, dar ir namus ant savo pečių laikė. Turėjo būti tikrai geležinės!

E.M.: Kurdama savo heroję ieškojau moters, kuri buvo scenarijuje. Pamačiau ją labai stiprią. Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

– Kartais atrodo, kad apsivertusios darbais, virtuvės ir vaikų rūpesčiais pasikeitimų laiko moterys labiausiai pamiršdavo save. Nėra makiažo – nieko tokio. Ir kam manikiūras, kai gali nagus siuvimo žirklėmis nusikirpti...

E.M.: Savo filme Eglė moteriškumą tarsi prikelia, ji priverčia pagrindinę filmo heroję – Ireną keistis, prisiminti, kokia iš tiesų yra. Tikra tiesa – ano laiko moterys moteriškumą buvo primiršusios.

– Ir koks moteriškumas – kiaulių fermoje?! Ar pajutote tą kvapą?

E.M.: Pajutome, kur jau nepajusi!

E.V.: Po kiekvienos pamainos, kai filmuodavome fermoje, turėdavome sterilizuoti drabužius. Ne tik kostiumus, bet ir darbinius kombinezonus. Dabar galime įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo moterys fermose. Nesu tikra, kad jos išvis svarstė – yra moteriškos ar ne?

– Kaip jums atrodo, kas gali pažadinti moteriškumą?

E.V.: Dėmesys. Filme jis randasi atvykėlio iš Amerikos Bernardo pavidalu. "Toks vyras niekaip nesužavėtų", – sako man po filmo. Dabar – gal ir ne, moterys juk išrankesnės pasidarė, nors irgi – protingiausios mulkius įsimyli. Bet anuomet – amerikonas, kaime, su kadilaku. Nupirks fermą, pastatys naują, gyvens visi kaip Amerikoje! Tai mūsų akimis jis atrodo lepšis, o tais laikais – tikras vyras, gelbėtojas.

E.M.: O Irena juk šimtą metų pamiršusi, ką reiškia švelnus vyro prisilietimas. Ji turi vyrą, bet iš tiesų neturi.

E.V.: Kiek, rodos, protingų moterų, kurios išvažiuoja į Turkiją ir pameta galvą dėl pirmo sutikto kilimų pardavėjo. Kiekviena moteris nori dėmesio, jo ištroškusi, o gauti jo iš vyro Lietuvoje – net ir šiais laikais sunku.

E.M.: Tik pajunti žvilgsnį, tik pasako kas gerą žodį, pasaulis nušvinta, širdis pradeda plakti stipriau.

– Šiandien nesunku pastebėti dar ir kitą kraštutinumą: stiprios moterys viską gali, vyrų joms nereikia...

E.V.: Sunku kalbėti apie kitus, tačiau man dėmesys ir rūpestis yra svarbiausi. Ne tik moterys, kiekvienas žmogus nori būti mylimas.

E.M.: Visa tai yra arba nėra, turi arba neturi. Dėmesys pažadina kiekvieną.

– Tą patį galima perkelti į šiuos laikus?

E.V.: Rodos, bėgi, bėgi, dirbi, dirbi, užmiršti savimi pasirūpinti. Moterų emancipacija šiandien leidžia rinktis – būti vienokiai ar kitokiai. Galime diskutuoti moteriškumo sąvoką, kiek ji apskritai svarbi. Svarbiau moteris kaip asmenybė, nebesame apribotos savo lyties. Mes nebesame įspraustos į rėmus – jei norime, galime būti itin moteriškos, jei norime – labai vyriškos. Tačiau stereotipai dar gyvi – kokia moteris gali būti kine, kokią daugelis nori matyti žurnalų viršeliuose. Man buvo svarbu parodyti kitokią moterį, moterį-nestandartą, stiprią, gal kiek senamadišką, tačiau šiltą ir mielą būtybę.

E.M.: Vis dėlto, šiais laikais, kad ir labai emancipuotos, moterys dažniau prisimena savo moteriškumą.

– Filme jūsų Irena į darbą vaikšto labai pasipuošusi. Aš taip atrodančios zootechnikės mūsų kaime neprisimenu. Labiau – nuo jos sklindantį fermų kvapą...

E.M.: Betgi Irena – buvusio kolūkio pirmininko dukra, ji išskirtinė kaime. Tai, kaip ji keičiasi, matyti ir iš drabužių. Iš pradžių juodi kostiumėliai ir marškiniai, vėliau – suknelės ir garbanos. Girdėjau pastabų, kad po kadilako scenos ji per gražiai atrodo. Tačiau meilė juk daro stebuklus.

E.V.: Ilgai dirbome su kostiumų dailininke Monika Vėbraite. Norėjome kad kostiumai sustiprintų filmo dramaturgiją. Suprantu, kad vyresni žiūrovai filmą vertins per realizmo prizmę. Patikrinome faktus – Irena galėjo važinėti "Volga", bet kine mes peršokame realybę, pasakojame istoriją apie sistemos sandūroje gyvenančius žmones, todėl ieškome ryškesnių akcentų.

E.M.: Po filmo jaunimas man sako: jūs ten kosmosą rodote. Ar tikrai galėjo taip būti?

– Gyvenusi tuo laiku, galiu patvirtinti: istorija, nutikusi Biednių kaime, iš tiesų galėjo nutikti bet kuriame Lietuvos kaime. Tik, štai, fermų šiandien jau beveik nebelikę...

E.V.: Irena filme yra vienintelis tikras personažas, visas kitas pasaulis aplink ją – ypač šaržuotas. Juk negali sukurti satyros be šaržo. Kaip dar pažvelgsi į save iš šalies, pasijuoksi? Prieš pradedant filmą, ilgai ieškojome autentiškos kiaulių fermos, kurioje galėtume filmuoti. Šiais laikais į fermas patekti sunku, juk siaučia kiaulių maras.

– Ar kiaulių ferma yra gera vieta įsiliepsnoti meilei?

E.V.: Nežinau, ar tai meilė... Greičiau – susižavėjimas, potraukis.

E.M.: Bernardui Irena tikrai nerūpi, o jai juk irgi – gal pavyks, gal naują fermą pastatysime, gyvensime geriau, gražiau? Ir vis dėlto, jai sunku patikėti, kad Bernardo požiūris į ją šitaip pasikeis. Tai, kas įvyko kadilake, yra labai aiškiai režisierės nubrėžta linija – kokios moterys yra patiklios ir nesugadintos: jei jau įvyko tarp vyro ir moters daugiau nei bučinys, moteris privalo su tuo vyru likti. Irenos laukia karti patirtis, bet jei ne ji, gal nė nebūtų atsikėlusi, kitaip pradėjusi žvelgti į pasaulį. Režisierė Eglė filme užgriebė daug temų, iš kiekvienos jų išeitų naujas filmas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro grimo kambarys, Eglė Mikulionytė ir "Barboros" alsavimas į nugarą. Aktorės emocinė gelmė, kūrybinė jėga ir tikėjimas spektaklyje užkoduota mintimi nesąmoningai nuveda prie suvokimo, kad žiūrovas galimai taps tiesiog nepajėgus ignoruoti šiuo spektakliu užduodamų klausimų apie tikrąją šiuolaikinio žmogaus egzistencijos prasmę.

– Šis spektaklis apie Aktorę, suprantančią Barboros likimą ir tampančią ja. Kaip galėtumėte apibūdinti savo transformacijos eigą? Pirmiausia buvo dramos skaitymas ar pokalbis su režisieriumi apie spektaklio koncepciją?

– Kai režisierius nusprendė pasirinkti mane šiam vaidmeniui, buvau pakviesta individualiam pokalbiui. Nors žinojau, kad režisierius statys spektaklį pagal Juozo Grušo "Barborą Radvilaitę", buvau labai nustebinta, nes tikėjausi visai ko kita. Režisieriui pasakiau, kad mestas tikrai drąsus iššūkis. Tada Kaune prasidėjo dramos skaitymai.

– Kaip manote, kodėl režisierius pasirinko būtent tokią spektaklio koncepciją?

– Iš pradžių klausiau savęs, kodėl režisierius paėmė tokią medžiagą, kuri ne kartą rodyta teatro scenoje. Tačiau kartą, prisimenančią šią istoriją, keičia jauni žmonės, kurie legendą supranta kitaip. Tai, manau, labai tikslinga – priminti legendą šiuo pastatymu.

– Ar pats kūrybinis procesas buvo jums sudėtingas?

– Labai sudėtingas, kadangi pjesė yra adaptuota ir jaučiamas ryškus Aušros Marijos Sluckaitės konceptas. Iš pradžių buvo nelengva prisijaukinti tą poetinį tekstą, kupiną eiliuotos ritmikos ir pereiti prie Aušros proziško teksto. Šiuos momentus ir sunkiausia buvo atrasti, įsižeminti juos taip, kad nebūtų patetikos.

– Anot režisieriaus, šis spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui. Kaip apibūdintumėte svarbiausius spektaklio tematikos akcentus?

– Sudėtingiausiais aspektais išryškinama akimirka, kai žmogus tampa tokios būsenos, kurią vadiname liga. Šis spektaklis apie XXI a. vėžį. Apie kovą su būtimi, aiškų žmogaus suvokimą, kiek jam liko, ką dar gali padaryti ar pasakyti, kokia yra satisfakcija su Aukščiausiuoju, apie kylančius egzistencinius klausimus.

– Kuo skirtųsi Barbora, jei režisierius būtų pasirinkęs jauną aktorę, atitinkančią tikrąjį Barboros amžių?

– Man atrodo, bandė režisierius ir jaunas merginas, tinkančias šiam vaidmeniui. Ir atrodė visai gražu. Gal ir būtų padarę, reikėjo bandyti.

– O gal tai tiesiog dar vienas režisieriaus sprendimas, akcentuojantis novatorišką žvilgsnį į Barboros Radvilaitės istoriją?

– Iš tikrųjų niekas nežino. Tai Aušros iškeltas klausimas: kaip Barbora jautėsi tuo metu, kai ją užklupo liga ir kai tapo staiga karaliene.

– Galbūt jaunas žmogus tiesiog negalėtų to perteikti?

– Jaunam žmogui galbūt mažiau rūpi egzistenciniai dalykai. Jis lengviau tai išgyvena. Turbūt jis ir nekelia sau tų egzistencinių klausimų, tik vėliau susimąsto, kodėl jam tai įvyko.

– O tai ateina su gyvenimiška patirtimi...

– Patirtis juk nušlifuoja visus ragelius.

– Viename interviu minėjote, kad jaudinantis ir tragiškas vaidmuo buvo spektaklyje "Apsivalymas", nes jūsų herojė, norėdama išlikti, parduoda savo artimąjį. Kokia yra jūsų Barbora?

– Nemanau, kad galima lyginti Barborą ir "Apsivalymo" heroję, nors pastaroji taip pat patiria transformacijų. Bet "Apsivalyme" transformacijos aiškios, ryškios, o čia taip subtilu – nors neaišku, kada yra Aktorė, kada Barbora, bet vis tiek išlaikoma labai stipriai Aktorės linija ir viskas perteikiama per jos pasąmonę. Renesansinio laikotarpio atmosferoje itin svarbūs visi herojės pakilimai, išėjimai.

Dailininkų darbas šiame spektaklyje milžiniškas – kostiumais ir įvairiais scenografiniais sprendimais jie sudėlioja spalvinius akcentus taip, kad išryškėtų Barboros legenda. Legenda yra ne kažkoks pasakiškas momentas – ji tiesiog tvyro šiame spektaklyje. Ji išryškėja per tam tikrus nerealius įvaizdžius. O įvaizdžiais yra kuriamas ne kostiuminis, bet šiuolaikinis, Renesansu kvepiantis spektaklis.

– Simbolikos šiame spektaklyje daug?

– Yra simbolikos. Bet tai labiau atsiskleidžia per vidinį aktoriaus mąstymą ir jo monologą.

– Kaip aktorius įsijaučia į vaidmenį, kai scenoje nėra scenografijos?

– Nuogoje scenoje aktoriams yra labai sudėtinga. Ypač sudėtinga, kai vaidyba tampa analitinė. Kuo labiau ryškėja analitinis protas, tuo stipresnę vaidybinę liniją perteikia aktorius. Tai visiems aktoriams ir yra sunkiausia. Ir "Barboros" – taip pat.

– Kiek šachmatų lentos motyvas yra svarbus spektakliui?

– Teigiama, kad Barbora Radvilaitė žaidė šachmatais. Šiame spektaklyje neakcentuojama jos gaivališka aistra medžioti – pasirenkama atskleisti ją kaip labai racionalaus mąstymo moterį. Tikiuosi, kad Barbora, kaip ir Bona, atvežusi į Lietuvą labai daug gerų dalykų, nebuvo kvaila. Ji pati mokėjo dėlioti savo gyvenimą, nors broliai Radvilos dėliojo visą jos likimą. Tik jie žaidžia ne figūrėlėmis, o jos gyvenimu. Spektaklyje žaidžiama gyvenimas, o ne šachmatais.

– Žmonės tapo figūromis?

– Taip, žmonės tapo figūromis. Galbūt tai ir siutino Barborą, nes ji, net ir nenorėdama, pasidavė meilės jausmui. Ji pasidavė ne dėl Radvilų politinių žaidimų, o dėl įsižiebusios meilės Žygimantui Augustui. Ji nebuvo kvaila, nebuvo marionetė. Bet kadangi tai buvo tikra meilė – ji sutiko. Barborą taip pat galėjo paveikti ir tai, kad Bona jos nelaikė saviške. Juk Barbora buvo išdidi, ją veikė tam tikros moteriškos ambicijos.

– Dar 2002 m. vaidinote Barborą Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. Kuo skiriasi šie pastatymai?

– Labai daug kuo. Pirmiausia – masteliais. Pas J.Jurašą labai rimtai ruošiamasi aktoriniam darbui. Gal būtų galima ir pasislėpti, kaip sako aktoriai, atrasti aktorinį prisitaikymą, o čia nepasislėpsi. Nori nenori turi išsakyti savo supratimą, savo aiškią poziciją filosofine prasme, parodyti, kiek suvoki savo egzistencinį pradą būdamas šiuo metu šiam žemės taške. Būtent tai labiausiai iškeliama šiame spektaklyje.

– Režisierius J.Jurašas leidžia aktoriams ieškoti savo vaidmens?

– Be jokios abejonės, kad leidžia. Jis pats nori to tikslumo, bet improvizacija yra labai aiškiai sudėliota. Turi aiškiai suvokti, ką kalbi, ką nori pasakyti. Yra tam tikrų minties viražų, mąstymo vingių, ne mizanscenos ar pan. "Mintis yra greitesnė nei žodis", todėl ir atsiranda tokių stambių štrichų, kurie neleidžia bėgioti pernelyg po sceną. Labai tiksliai sudėliota arba labai tiksliai sukaupta, ir turi išreikšti tą mintį, o ne tik ištarti žodžius. Tai yra sunkiausia. O kai nueini į primityvų pavaidinimą, susiduri su suvokimu, kad tai yra netiesa. Teatre negali koketuoti.

– Kiek teko matyti repeticijų, jūsų vaidybos paveikumas ir šiame spektaklyje yra neįtikėtinas. Plastika, gestai, balsas, mimika. Kiek yra talento, o kiek aktorinio įdirbio?

– Net nežinau, kaip čia atsakyti. Šiam spektakliui reikia labai didelio susikaupimo ir stipraus centro. Tai vaidina ne aktorius, ne žmogus, o centras. Kiek aktorius jo turi, kiek stiprina jį, tiek tas centras praplečia aktoriaus įsijautimą.

– Kas yra tas centras?

– Ne kalbėjimas žodžiais, o meditatyvi akimirka.

– Jūs jį galite pasiimti iš aplinkos ar tik iš savęs?

– Iš aplinkos neparanku, nes jeigu tik paleidi centrą – viskas byra. Kiekvienas žmogus turi savo ritmiką, savo kalbėjimą. Tad visada reikia laikyti įtampą, nesustojančią vertikalę, kitaip viskas ima byrėti.

– Pritartumėte teiginiui, kad aktorius, nulipęs nuo scenos, negali kurį laiką atsiriboti nuo vaidmens?

– Priklauso nuo spektaklių. Turint omenyje "Barborą", nėra taip lengva atsiriboti. Visi aktoriai mintyse pagalvoja apie savo pasakytus tekstus ir kur galėjo suskambėti geriau.

– Viename interviu esate sakiusi, kad vadinate save teatro vienuole. Kitaip tariant, jūsų atsidavimas teatrui yra betarpiškas?

– Čia net ne atsidavimas, toks yra likimas. Taip įvyko. Aš specialiai jokio atsidavimo teatrui neskyriau. Jau esu ne kartą sakiusi, kad niekada nemąsčiau apie aktorystės profesiją. Tačiau vieną dieną, perskaičiusi Fiodoro Dostojevskio "Baltąsias naktis", sugalvojau stoti į aktorystę.

– Kada nors gailėjotės?

– Ne, nesigailėjau. Kad daugiau nieko ir nemoku. O stoti į universitetą ar kur nors kitur, jau per vėlu.

– Oscaras Wildas yra pasakęs: "Artistas – arba šventovės tarnas arba pajacas." Sutinkate su tuo?

– Taip, arba tu tas, arba anas.

– Manau, tokia tendencija ypač pastebima šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Arba tave aktorius visiškai įtikina, arba jaučiamas dirbtinumas ir paviršutiniškumas.

– Tai ir yra baisiausia. Aktorius tikrai nenorėtų demonstruoti to paviršutiniškumo, tapti pajacu. Nors gali būti ir labai gilus pajacas. Bet juk tiek daug aktorių kasmet įgyja aktoriaus profesiją, tai kur jiems realizuotis? Gerai, kai yra tokie režisieriai kaip J.Jurašas, kurie visais įmanomais būdais bando pasiekti tą tikrą aktoriaus buvimą scenoje, o ne paviršutinišką. Aktoriai galbūt ir yra atpratę nuo to, nes jiems norisi lengvai pasiekiamo rezultato, o tai padaryti yra labai sudėtinga. Tai reikalauja didelio aktorių meistriškumo, aukšto lygio. Tuomet ir atsiranda lengvumas, sodri "nenupajacinta" mintis ir jėga. Visi, tiek aktoriai, tiek režisieriai, nori teatre kurti ne teatrą-žaidimą, bet siekia buvimo teatre, kadangi jis apima viską – pakilimus, praradimus, skaudulius, džiaugsmus, meilę, atradimus. Tai yra teatro pilnatvė. Turime gatvėse daugybę teatro vaizdinių, o kad pakiltum iki poetinio lygio, reikia meno šaknies, leidžiančios žmogui atsipūsti nuo rutininio teatro. Visi kalba apie tą poetiką, tą vertikalę. Bet negali to suprasti, net kai į ją patenki. Tai aukštesni metafiziniai dalykai nei horizontalus gulėjimas paplūdimyje. Nelabai gal ir mėgsta žmonės apie juos kalbėti, bet jie egzistuoja.

– Kitaip tariant, nuo režisieriaus itin priklauso jauno aktoriaus meistriškumas?

– Taip.

– Jeigu nėra daug reikalaujama, nėra ir aktoriaus progreso?

– Taip, tuomet netobulėjama ir aktoriui sunku atrasti tas tikrąsias tiesas būnant scenoje. Nereikia scenoje vaidinti. Scenoje reikia būti ir visi tai žino. Tai sunkiausia. Gyvenime mokame atsikelti iš lovos ir mums nereikia to vaidinti. Savaime būni. Tu negalvoji, kaip atsikelsiu pavaidindamas. O čia reikia apmąstyti kiekvieną žingsnį. Ir jeigu žingsnis kreivas – prarandi ir jėgą, ir tėkmę. Tas pats su žodžiu, judesiu ir garsu. Linas Rimša – Lietuvoje tinkamai neįvertintas kompozitorius ir teatro atradimas. Jis tobulas, genialus ir jam žemai lenkiuosi.

– Šiam spektakliui daug suteikia jo sukurti muzikiniai intarpai?

– Taip, kiekviename žingsnyje jis ištraukia tą metafiziką, kurią nori pasiekti J.Jurašas.

– O jums asmeniškai ar svarbi spektaklio muzika?

– Taip, muzika veikia.

– Bet svarbiau yra visų elementų visumos harmonija?

– Kai viskas (garsas, žodis, vaizdas) sueina į vieną visumą, suskamba visi elementai ir pasiekiamas aukščiausias lygis, vadinamasis dzen. Jeigu sueina – suskamba net tuštuma, esi skaidrus, sąmonė švari ir aiškiai žinai, ką darai. Nesueina – nepagausi savo proto, būtinai sutriksi, suklysi ir tai bus pastebėta. Jeigu visi elementai sutampa, žiūrovas tai supranta, kad ir koks būtų vaizdinys. Jeigu tik susikabins visos dalys – tai bus įrodymas, kad teatro scenoje įvyko retas reiškinys, – kalbama labai aukštu lygiu. Labai aukštas pilotažas yra ta poetika, kuri visus traukia. Juk žinome, koks talentingas buvo Charlesas Baudelaire'as ir visi poetai, kurie suprato, kaip teisingai išdėlioti žodžius.

– Kokį minčių chaosą turėtų žiūrovui sukelti "Barbora", kad būtų pateisinti jūsų lūkesčiai?

– Jeigu pavyktų taip įgyvendinti, kaip aš suprantu ir įsivaizduoju, tai idealiausia būtų, jeigu žiūrovas atsigręžtų į save ir suprastų, kodėl apskritai šitoje žemėje esame. Tai liečia visas temas, bet ką. Svarbiausia yra atsakyti į egzistencinius klausimus: kodėl esu čia, kas aš esu. Jeigu po spektaklio žiūrovas tai išsineš – tikslas bus pasiektas. Net ne tikslas, savaiminis priminimas kiekvienam – žiūrovui, man, aktoriams, režisieriui, dailininkui, – visiems ateina ta minutė, ta valanda, kai išgyvename akistatą su savimi ir tenka susidurti su visa palete nugyventų darbų, žingsnių, veiksmų, išgyvenimų. Tiesiog akistata ties slenksčiu pas šv. Petrą.

– Ar dabartinis žiūrovas gali teisingai suprasti šiame spektaklyje užkoduotą mintį?

– Sunku pasakyti, ką žiūrovas supras. Aš lyg ir suvokiu, ko reikia tam, kad šiuo pastatymu prisibelstum į žiūrovo pasąmonę. Sudėtinga suprasti tokią sunkią versiją, kadangi niekam nesmagu kalbėti apie ligą, niekam tai nėra malonu. Bet tai egzistuoja ir dažnas susiduriame su tuo. Šiame spektaklyje žiūrovui nėra primygtinai primenama liga, kančia. Tai yra tik žodžiai. Labiau susiduriama su realybe.

Kas? Spektaklio "Barbora" premjera.
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? Rugsėjo 27, 28 d.