Pirmąją čempionato dieną lietuviai užbaigė aštunti, po antros šoko į net ketvirtą poziciją (tuo metu iki trečioje vietoje buvusių slovėnų trūko 35.5 taško – aut. past.), o finalinę varžybų dieną tik paskutinėse rungtyse užkopė į išsvajotą trečią vietą, kuri reiškia patekimą į elitą – Europos komandinio čempionato aukščiausiąjį divizioną.

Trečiąją čempionato dieną šalies sportininkai džiugino individualiais pasiekimais ir užimtomis vietomis – Edis Matusevičius iškovojo komandos vienintelę pergalę, Greta Karinauskaitė ir Gediminas Truskauskas nuskynė antrąsias vietas, o trečiosiomis vietomis džiaugėsi Jogailė Petrokaitė ir Gabija Galvydytė. Be to, lengvaatlečiai užfiksavo net penkis geriausius Lietuvos sezono rezultatus.

Po Lietuvos atstovų triumfo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė ir komandos vadovė Nijolė Medvedeva neslėpė džiaugsmo: „Neįtikėtina, mes būsime aukščiausiame Europos divizione! Fantastika, mūsų komanda – superinė. Visi atidavė visas jėgas ir pasirodė puikiai.“

„Kaip minėjau čempionato pradžioje, kiekvienas taškelis ar pusė yra labai svarbu. Mūsų sportininkai labai stengėsi, todėl esame labai laimingi“, – emocijomis dalinosi N. Medvedeva.

„Labiausiai mus motyvavo federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis, kuris ragino tikėti ir turėti viltį. Sąžiningai galvojome, kad ketvirta vieta bus super, bet viršijome savo lūkesčius, todėl labai džiaugiamės“, – pasakojo komandos vadovė.

Sėkmės kalvių Nijolė išskirti nenorėjo: „Tikrai nieko neišskirsiu, nes komanda yra komanda. Visi prisidėjo, kiek galėjo. Ačiū visiems!“

Net trijose rungtyse (400 m, 4x100 m ir 4x400 m estafetės) taškų komandai atnešusi Modesta Justė Morauskaitė po varžybų jautė nuovargį: „Tiek fiziškai, tiek emociškai esu labai pavargus. Grįžau po traumos ir iš karto į tokį didelį renginį, kur spaudimas tikrai didelis.“

„Vakar netikėjome, kad mes galime, o šiandien tai padarėme. Emocijos plūsta per visus galus. Labai labai smagu“, – komanda didžiavosi Modesta.

Sprinterė paskutinėje rungtyje (4x400 m mišri estafetė) bėgo paskutinė ir prieš akis matė pagrindines varžoves: „Žinojau tiek, kad mūsų tikslas – aplenkti slovėnus. Mano asmeninis tikslas buvo laikytis arti slovėnės. Aš ją puikiai pažįstu, nes kartu jau daug metų dalyvaujame varžybose ir ji yra be galo pajėgi atletė.“

„Labai norėjau ją aplenkti, bet šiai dienai aš esu per silpna tam, bet atidaviau visą save. Kai finišavome, nežinojau, kurioje vietoje esame, bet komanda labai džiaugėsi ir iš to supratau, kad mes pakliuvome į pirmąjį divizioną“, – po finišo kalbėjo M. Morauskaitė.

Sportininkė nekantrauja jėgas išbandyti ir stipriausiame divizione: „Mūsų Lietuvos komanda yra be galo pajėgi, turime daug tarptautiniame lygyje stiprių atletų. Mes ten dalyvausime ir pasirodysime labai gerai“.

Mišrioje estafetėje lietuviai (Lukas Sutkus, Ema Sarafinaitė, Tomas Keršulis, Modesta Justė Morauskaitė) užėmė ketvirtą vietą (3 min. 15,95 sek.), o slovėnai atbėgo pirmi (3 min. 14,72 sek.) ir 3.5 taško skirtumą ištirpdė iki 0.5.

Po daugiau nei 22 mėnesių pertraukos į tarptautines varžybas grįžęs E. Matusevičius ietį numetė 84.22 m. „Tokio rezultato tikrai nesitikėjau. Viskas dėliojosi taip, kad, atrodo, neskris ta ietis.“

Pasak Edžio, prie tokio pasirodymo prisidėjo tiek palaikymas, tiek ir stadionas: „Danga labai gera. Apskritai, esu išsiilgęs tokių didelių stadionų ir varžybų. Manau, kad atmosfera man padėjo.“

Dėl patekimo į pasaulio čempionatą Vengrijoje (rugpjūčio 19–27 d.) kovojančiam ieties metikui iki normatyvo pritrūko vos 0.98 m. „Šis rezultatas suteikia motyvacijos, pats geriau pasijutau. Po pirmo starto birželio pradžioje LLAF taurėje (71.42 m) buvau nusivylęs“, – teigė sportininkas.

„Tikiu, kad galiu geriau ir netgi galėjau geriau, bet turiu problemų su šonu, todėl prioritetas dabar jį išsigydyti“, – apie ateities planus kalbėjo E. Matusevičius.

3000 m kliūtiniame bėgime G. Karinauskaitė užėmusi antrą vietą distanciją įveikė per 9 min. 28,48 sek. ir užfiksavo antrą geriausią rezultatą savo karjeroje. „Pasirodymą vertinčiau neblogai, jausmas buvo visai geras. Labai sunku nebuvo, aišku, gale distancijos nori nenori nebūna lengva, bet prie tokių oro sąlygų rezultatas geras“, – po rungties pasakojo Greta.

Didžiąją distancijos dalį pirma buvusi lengvaatletė teigė, jog tai taktinis aspektas: „Dabar visus paskutinius startus vedžiau ir supratau, kad taip man yra geriausia. Tokiu atveju aiškiai matau kliūtį, o tai yra pranašumas. Buvo startas, kai bėgau grupėje, o tai buvo žymiai sunkiau nei vesti pačiai.“

Rungtyje Gretą įveikė tik slovėnė Maruša Mišmaš Zrimšek, kuri 3000 m kl/b įveikė per 9 min. 23,41 sek.

Antrąją vietą iškovojo ir 15 taškų Lietuvai atnešė ir G. Truskauskas, kuris 200 m rungtį įveikė per 20,60 sek. „Lūkesčiai šio starto išsipildė su kaupu. Buvo tikslas pasigerinti geriausią sezono rezultatą, o šiandien viskas gerai klostėsi, konkurencija ir oro sąlygos puikiai tiko“, – pasirodymą komentavo sprinteris.

„Prieš daugiau nei savaitę startavau ir sekėsi sunkiau, forma sezono pradžioje dar nemaksimali. Tikslas aukščiausią forma pasiekti rugpjūčio gale, pasaulio čempionatui, o nuo liepos vidurio norėtųsi rezultatų stabilumo“, – apie sekančius startus kalbėjo Gediminas. 200 m distancijoje sportininką aplenkė tik slovakas Janas Volko (20,53 sek.).

Antrą geriausią rezultatą karjeroje (6.60 m) užfiksavusi šuolininkė į tolį J. Petrokaitė ketvirtadienį iškovojo trečią vietą, o nugalėtoja serbė Milica Gardaševič nušoko 6.82 m. „Pradžia buvo sunkoka, nes nors ir žinojau, kad jaučiuosi gerai, užtrukau, kol suradau savo ritmą. Gerai susiklostė visos varžybos, nes gavau visus šešis šuolius, todėl džiaugiuosi“, – patirtimi po rungties dalinosi Jogailė.

Lengvaatletė neslėpė, jog ją motyvavo ir nuostabus šuolininko Mariaus Vadeikio pasirodymas trečiadienį (7.80 m ir po 12 metų pakartotas asmeninis rekordas): „Mariukas labai motyvavo. Prieš rungtį pasakė, kad mylėčiau takelį, nes jis labai geras. Marius tikrai buvo įkvėpėjas“.

Dar vieną asmeninį rekordą pagerinusi G. Galvydytė 1500 m nuotolį įveikė per 4 min. 09,48 sek. Tai šeštas rezultatas Lietuvos istorijoje, kuris Gabijai atnešė trečią vietą komandiniame čempionate. „Pasirodymą vertinu gerai, žinojau, kad gerinsiu asmeninį rekordą. Šią rungtį sezone teko bėgti vos kartą, todėl žinojau, kad dabar esu geresnės formos“, – užtikrinta buvo G. Galvydytė.

Visgi, pastaroji neslėpė, jog tikėjosi pasirodyti dar geriau: „Norėjau bėgti greičiau, bet reikėjo daug jėgų atiduoti ir paspausti varžoves paskutiniame rate, kad pakeltume tempą.“

„Džiaugiuosi, nes kad ir mane aplenkė, laikas nebūtų toks jei nebūčiau spaudusi. Dėl komandos spaudžiau kiek galėjau ir siekiau aplenkti slovėnę bei surinkti kuo daugiau taškų“, – bėgimą komentavo 14 taškų iškovojusi sportininkė, kuri nuo pirmoje vietoje finišavusios rumunės Claudios Mihaelos Boboceaos atsiliko vos 0,80 sek.

Ketvirtą vietą paskutinę antrojo diviziono dieną užėmusi šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė (1.91 m) teigė, jog viskas klostosi pagal planą: „Sezono pradžioje sakiau, kad geriausia forma suplanuota liepos ir rugpjūčio mėnesiams. Atranka į 2024 metų Paryžiaus olimpines žaidynės atsidaro tik liepos 1 d., tad viskas, kas vyksta iki tol, praktiškai nėra svarbu.“

„Atstovauti Lietuvai komandiniuose ir kituose čempionatuose visada yra labai svarbu. Neprisimenu, kada tokio rango varžybose atstovaudama šalį šokau mažiau nei 1.90 m. Stengiausi ir šiandien susikaupti bei visą dėmesį sutelkti rezultatui“, – pasakojo Airinė.

Šuolininkė į aukštį pridūrė, jog ją nuo trečios vietos skyrė vos vienas šuolis: „Šiek tiek gaila, nes su tuo pačiu rezultatu galėjau likti ir trečia, tai būtų komandai atnešę dar daugiau taškų. Iš kitos pusės, kovoti su ukrainiete Yaroslava Mahuchikh (pirma vieta – 1.97 m) šiai dienai šansų tikrai nėra, ji iš kitos kosmoso srities. Apskritai, ši rungtis dabar yra labai stipri ir, manau, kad šio diviziono A grupės merginos yra stipriausios šuolininkės.“

A. Palšytė pasidžiaugė ir gerėjančia forma bei augančiais rezultatais, tačiau pabrėžė žiūrovų trūkumą stadione: „Geriausias sezono rezultatas pagerintas 5 cm, todėl tikrai esu patenkinta. Stadionas nuostabus, čia vyksta ir aukščiausio lygio „Deimantinės lygos“ varžybos, bet žiūrovų tikrai trūksta. Tikiuosi susirinks daugiau į pirmojo diviziono varžybas.“

5–6 vietas vyrų šuolio į aukštį sektoriuje pasidalino Juozas Baikštys, kuris įveikė 2.15 m. „Visas birželis sudėtingas, nes techniškai nepavyksta visko įgyvendinti. Visą birželį nesišoka, o 2.15 m yra tikrai ne tas rezultatas dėl kurio treniruojuosi“, – teigė J. Baikštys.

„Dabar laukia trijų savaičių pertrauka. Galvoju, kad liepos bei rugpjūčio mėnesiams forma pagerės, pagerinsime techniką ir būsiu stipresnis“, – optimizmo neprarado lengvaatletis. Jo rungtyje nugalėjo bulgaras Tihomiras Ivanovas (2.24 m).

Šeštoje vietoje šįkart liko ieties metikė Liveta Jasiūnaitė, kuri įrankį numetė 57.46 m. „Šiuo metu sunku pasakyti, kas atsitiko. Apšilimo metu buvo viskas gerai, o poto, galbūt, įsitempiau ir nepavyko sudėti akcentų ten, kur jie turi būti. Stadionas ir oro sąlygos tikrai buvo puikios, bet palaikymo šiek tiek trūko“, – po rungties komentavo Liveta. Ietį toliausiai sviedė latvė Lina Mūze (62.38 m).

5000 m distanciją Giedrius Valinčius įveikė dešimtas (14 min. 13,93 sek.) ir nuo nugalėtojo serbo Elzano Bibičiaus atsiliko 19,98 sek.. Vienuoliktas vietas iškovojo ir po šešis taškus komandai uždirbo Lukrecija Sabaitytė (200 m – 23,71 sek.) bei Šarūnas Banevičius (rutulio stūmimas – 16.93 m). Jų rungtyse atitinkamai nugalėjo atstovė iš Kipro Olivia Fotopoulou (22,71 sek.) ir kroatas Filipas Mihaljevičius (21.33 m).

Be Lietuvos į stipriausią divizioną dar pateko pirmi likę vengrai (456.5 taško) bei ukrainiečiai (435.5). Lietuva surinko 372.5 taško, o ketvirtoje vietoje likusi Slovėnija – 372. Penktadienį–sekmadienį tame pačiame stadione vyks pirmojo diviziono varžybos, kur susikaus dar 16 komandų. Trys paskutinės iškris į antrąjį divizioną.

Po pirmojo diviziono rezultatų paaiškės atskirų rungčių prizininkai, kurie iškovos Europos žaidynių medalius. Kitas Europos lengvosios atletikos komandinis čempionatas vyks 2025 metais.

Į Lietuvą atvyko daugiau nei 20 lengvaatlečių, kurių dauguma ištvermės rungčių atstovai, besiruošiantys mėnesio pabaigoje Prancūzijoje vyksiančioms Europos 10 000 m bėgimo taurės varžyboms. Ukrainiečius LLAF apgyvendino viename iš sostinės viešbučių, tuo tarpu treniruotes jie atlieka Vingio parke bei ten esančiame stadione.

„Atvykome Lietuvos lengvosios atletikos federacijos kvietimu. Esame labai dėkingi tiek už moralinę, tiek už finansinę pagalbą ir solidarumą šiuo svarbiu momentu. Ukrainai dabar sunkus laikotarpis, sunaikinta infrastruktūra. Jūsų federacija apie tai žinojo ir ištiesė pagalbos ranką. Ne tik Lietuvoje yra ukrainiečių sportininkų, bet ir visoje Europoje – Vokietijoje, Italijoje, Turkijoje, Čekijoje. Beveik visos Europos Sąjungos valstybės mums padeda nuo to karto, kai fašistinė orda užpuolė Ukrainą“, – su ašaromis akyse sakė vyriausiasis stajerių komandos treneris Leonidas Masunovas.

Ukrainiečiai prieš išvykdami į užsienį gynė gimtinę ir tik vėliau, kai situacija Ukrainoje truputį stabilizavosi, jiems buvo suteikta galimybė treniruotis bei dalyvauti varžybose.

„Dalis sportininkų buvo pakviesti tarnauti Ukrainos ginkluotose pajėgose. Du mėnesius jie gynė Ukrainą ir dabar, situacijai pagerėjus, Sporto ministerija ir Tautinis olimpinis komitetas sudarė sąlygas sportuoti, treniruotis, – teigė L.Masunovas. – Esame Vilniuje nuo gegužės pirmosios, po to vyksime į Prancūziją, į Europos 10 000 m bėgimo čempionatą. Po to čempionato dauguma sportininkų liks treniruotis Europoje, o vaikinai grįš į Ukrainą ir toliau gins tėvynę. Norime padėkoti už palaikymą ir kol mes kartu, tol esame nenugalimi.“

LLAF buvo viena iš pirmųjų sporto federacijų Lietuvoje, ištiesusių pagalbos ranką Ukrainai. Dar vasario 24-ąją LLAF kreipėsi į Ukrainos lengvosios atletikos federaciją su pasiūlymu padėti.

„Priėmėme sprendimą, kad tiesiame pagalbos ranką ir galime priimti sportininkus į Lietuvą, kokie jie bebūtų – profesionalai, jaunimas ar veteranai. Į mūsų pasiūlymą jie sureagavo gerokai vėliau, bet turime suprasti, kad vyksta karas, krenta bombos, žūsta žmonės ir ne tai buvo svarbu. Tiesa, iškart jiems pervedėme pinigų, – sakė LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis. – Kai padėtis šiek tiek stabilizavosi, jie atsiuntė prašymą deleguoti beveik 20 žmonių, kurie ruošiasi aukšto rango varžyboms Europoje. Stovyklą suorganizavome Vilniuje ir jie, kiek teko kalbėti, yra tikrai patenkinti sąlygomis.“

Dalis stajerių komandos šeštadienį dalyvavo „Vilnius 5000“ bėgimo varžybose: 5000 metrų rungties nugalėtojais tapo Tokijo olimpinių žaidynių dalyvė Natalija Strebkova bei Ihoris Porozovas.

„Esame dėkingi lietuviams ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijai už palaikymą ir didžiulę pagalbą mūsų šaliai šiuo sunkiu metu. Ukrainoje vyksta karas ir visas civilizuotas pasaulis susitelkė bei kartu išgyvena mūsų skausmą. Daug namų ir miestų Ukrainoje buvo sugriauti, daug žmonių buvo nužudyti. Noriu, kad visi žinotu, kad Rusija yra agresore bei teroristinė šalis“, – teigė I.Porozovas.

Penktadienį Ukrainos ėjikai dalyvaus Alytuje vyksiančiame sportinio ėjimo festivalyje.

Nors 11 atstovų šioje sporto šakoje yra penkiais mažiau nei jų buvo Rio de Žaneire, šalies lengvosios atletikos federacijos vadovas Eimantas Skrabulis dėl to tragedijos nedaro: sumažėjo ir visai lengvajai atletikai skirtų kvotų olimpinėse žaidynėse skaičius.

„Konkurencija pasaulyje yra išaugusi, o olimpinis ciklas buvo ne toks, koks visada. Jie jau dabar yra didvyriai“, – kalbėdamas apie visą olimpinę rinktinę sakė E.Skrabulis.

– Jau kitą savaitę prasidės laukiamiausias penkerių metų sporto renginys – Tokijo olimpinės žaidynės. Lengvaatlečių komanda, kurią sudarys 11 sportininkų, Lietuvos delegacijoje bus didžiausia. Ar šis skaičius – 11 – pateisino lūkesčius?, – lengvoji.lt paklausė E.Skrabulio.

– Visų pirma, džiugu, kad olimpinių žaidynių tikrai sulauksime: jos įvyks, nors laukėme metais ilgiau. Jos bus kitokio formato ir visi puikiai supranta, kodėl. Bet jei žaidynės būtų neįvykusios, tai būtų didelis žmonijos pralaimėjimas. Džiaugiamės, kad žaidynės vyks, džiaugiamės, kad lengvaatlečių delegacija sudarys didžiausią nacionalinės rinktinės dalį. Tačiau tai yra tradicija, čia nieko naujo. 11 mūsų lengvaatlečių iškovojo teisę startuoti Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Nė vienas jų negavo pakvietimo – visi iškovojo. Visi 11, realiai buvo 12, bet vienas atsisakė, labai didelėje konkurencinėje kovoje iškovojo kelialapius. Tai pakankamai neblogas rezultatas, federacija tuo džiaugiasi ir vertina teigiamai.

Tyliai svajojome apie didesnę rinktinę, 13-14 lengvaatlečių realiai galėjo atstovauti Lietuvai Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau džiaugiamės dėl patekusių, kuriems nesutrukdė padidėjusi konkurencija, sudėtinga atranka, bazių nebuvimas, jų uždarymas-remontavimas, Covid-19 pandemija bei įvairiausi apribojimai. Patekti į olimpines žaidynes lengvojoje atletikoje kartais yra misija neįmanoma, bet visi vienuolika tą misiją įvykdė.

Pasaulio lengvosios atletikos federacija pakeitė formatą norint startuoti olimpinėse žaidynėse. Buvo sumažintas sportininkų skaičius, dėl ko konkurencinė kova padidėjo. Maratone startuodavo po 150 bėgikų, o dabar 80, sprinterių būdavo 80-90, o dabar – 56. Normatyvai labai aukšti... Olimpinėse žaidynėse visada turėdavome daugiau ėjikų ir maratonininkų.

– Kas tapo maloniausiais atradimais, o ką derėtų laikyti didžiausiais olimpinės atrankos praradimais?

– Džiaugiamės rinktinės lyderiais, kurie aukštus rezultatus demonstruoja jau daugelį metų. Džiugu, kad yra keli atletai, dalyvausiantys trečiose arba ketvirtose olimpinėse žaidynėse – Airinė Palšytė, Brigita Virbalytė bei Marius Žiūkas. Negalime nepasidžiaugti, kad Agnė Šerkšnienė, net ir turėdama problemų su traumomis, prasiveržė į žaidynes ir, be abejo, atradimu tapęs Gediminas Truskauskas.

Turbūt tik pats sportininkas ir treneris tikėjo, kad gali patekti į olimpines žaidynes – jo rezultatai tikrai aukšto lygio. Smagu, kad po didelių traumų į sportą sugebėjo grįžti Airinė Palšytė, išsigydyti traumas pavyko Edžiui Matusevičiui. Tikimės, kad Andrius susitvarkys su smulkiais skausmais, o komanda turės realių ambicijų kovoti dėl garbingų vietų.

Matome, kad užsidarius durims į olimpines žaidynes mūsų vidutinių nuotolinių bėgikas Simas Bertašius kas savaitę kepa po nacionalinį rekordą. Tai yra labai aukšto lygio rezultatas ir jei jis būtų nuolat pasiektas aukšto lygio varžybose, Simas tikrai būtų galėjęs pelnyti teisę dalyvauti Tokijuje. Čia pat patekimo buvo Dovilė Kilty, tačiau jai šiek tiek sutrukdė trauma – ji buvo verta važiuoti į olimpines žaidynes.

Jauna disko metikė Ieva Zarankaitė būtų pilnavertė olimpinių žaidynių dalyvė, pernai ji mėtė labai stabiliai toli ir labai gaila, kad pernai nebuvo galima kvalifikuotis į olimpines žaidynes. Dar viena mūsų jauna bėgikė – Modesta Morauskaitė – truputį vėlokai pakeitė rungtį, jai tiesiog pritrūko laiko. Pridėjus tuos keturis labai realius sportininkus, mūsų komandą galėjo sudaryti 15 sportininkų, o pridėjus savo valia vykti atsisakiusią Živilę Vaiciukevičiūtę – 16-ika.

– Iš lengvaatlečių lūpų netrūko kritikos reitingų sistemai: sportininkai teigė, kad sukuriamos nelygios sąlygos varžytis, kadangi jie nėra priimami į aukščiausio lygio varžybas. Kokia jūsų nuomonė apie „World Athletics“ reitingą, tapusį olimpinės atrankos įrankiu?

– Nebūčiau toks kategoriškas kaip sportininkai, nes sistema yra gana įdomi, labiau pažangi, leidžianti sportininkams atsiskleisti per ilgesnį laikotarpį. Reikia daryti savo darbą ir startuoti eilėje varžybų, rinkti reitingo taškus. Prie tos sistemos mums visiems reiks priprasti, faktas. Ši sistema savotiškai išeliminuoja atvejus, kai sportininkas pasiekia rezultatą kažkur ir vieną kartą. Neįvardijame kas tai, bet kartais stebimės rezultatais kai kuriose šalyse.

Vieno starto metu sportininkas labai ženkliai pagerina asmeninį rezultatą, o jis dažnai būna olimpinis normatyvas. Manau, kad toks formato pakeitimas suteikia daugiau įdomumo, sustiprina nacionalinius čempionatus. Sportininkams atsiranda didelis noras ir būtinybė startuoti savo šalyje vykstančiose varžybose. To mes ir siekiame, kad mūsų bendruomenė matytų geriausius sportininkus besivaržančius Lietuvoje. Kaip federacija šioje sistemoje matome daug pozityvo.

– Pastebimai sumažėjo visa olimpinė rinktinė. Kiek tam įtakos galėjo daryti Lietuvos olimpinio sporto centro uždarymas?

– Jei klausiate mano asmeninės nuomonės kaip to federacijos vadovo, kuris daugelį metų matė buvusią sistemą, atsakyčiau, kad LOSC uždarymas nė kiek neigiamai nepaveikė olimpinės rinktinės formavimo. Pirmą kartą per aštuntą olimpiadą nepateko krepšininkai, būtų patekę – plius 12. Per vieną valtį nuo kelialapio atsidūrė keturi irkluotojai – tada būtumėme turėję 53 sportininkus. Kas pasakė, kiek olimpiečių pakankamai Lietuvai? Yra daug didesnių šalių, kurios deleguoja mažiau. To niekaip negalima sieti su LOSC, tai išgalvota problematika.

Konkurencija pasaulyje yra išaugusi, o olimpinis ciklas buvo ne toks, koks visada. Tai išderino mūsų sportininkų pasirengimą. Tačiau visi 37 atletai yra pakankamai nemaža komanda, kurie garbingoje kovoje iškovojo teisę garsinti Lietuvą. Jie dabar yra didvyriai ir man asmeniškai labai nepatinka, kad kai kurių sporto vadovų lūpomis skamba replikos „katastrofa“. Bandoma pasiteisinti prieš kažką, kas yra neetiška.

Turime padėkoti sportininkams, kurie iškovojo teisę startuoti, palinkėti jiems sėkmės bei pasistengti juos palaikyti. Sporte visi yra talentingi, o kam nusišypsos sėkmė, tas parveš ir medalius. Nenorime savo sportininkų slėgti įpareigodami užimti tą ar tą vietą. Jie visi vyksta kovoti bei pasiekti geriausią rezultatą, o apie sistemos trūkumus galėsime kalbėti tik po olimpinių žaidynių – reikia daug daugiau pozityvo mūsų olimpinės komandos adresu.

Sėkmės jiems Tokijuje, pirmiausia jiems ten reikia išvykti, būti sveikiems. Neužsikrėsti Covid-19 virusu, ko nepavyko išvengti mūsų lengvaatlečiui olimpiečiui Edžiui Matusevičiui. Galiu nuraminti, kad jis jau jaučiasi gerai bei ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Skaitlingumas nereiškia kokybės, žinoma, žymiai maloniau, kai komanda yra didelė. Olimpiečiai tikrai garbingai kovos, o aš tikiu savo olimpine rinktine – tiek lengvaatlečių, tiek nacionaline.

Bendradarbiavimo susitarimą ketvirtadienį parašais įtvirtino Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) prezidentas Mindaugas Bilius ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis.

„Sutartis reikšminga neįgaliųjų sportui ir visai Lietuvai. Lietuva – tik trečia šalis pasaulyje ir pirma Europoje, kurioje neįgalieji ir sveikieji kartu dalyvaus varžybose. Džiaugiuosi, kad LLAF vadovas Eimantas Skrabulis iškart priėmė šį pasiūlymą ir jį labai palaikė. Tai rodo, kad Lietuvos visuomenė sparčiai keičiasi ir supranta, kad visi žmonės yra žmonės“, - sako LPAK prezidentas M. Bilius.

Planuojama, kad Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos nacionalinei komandai atstovaujantys sportininkai jau rugpjūtį startuos šalies čempionate Palangoje ir LLAF taurės varžybose Vilniuje.

„Sportininkai su negalia – geriausi sportinės idėjos ambasadoriai, kurie savo pavyzdžiu rodo, kaip reikia gyvenime kovoti. Šie žmonės susiduria su tikrai nemažais iššūkiais gyvenime, bet rodo, kaip reikia tikėti savimi ir nugalėti.

Nors mes juos vadiname sportininkais su negalia, bet, mano akimis, jie yra daug sveikesni už daugelį tų, kurie bodisi pakelti savo minkštąją nuo sofos, sėdėdami prie televizoriaus arba virtuvėje, prie šaldytuvo“, - dėsto LLAF vadovas E. Skrabulis.

Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato sidabro medalio savininkas, trumpų distancijų bėgikas Danas Sodaitis džiaugiasi dabar atsirasiančia galimybe LLAF organizuojamose varžybose siekti svarbiausių tarptautinių neįgaliųjų varžybų normatyvų.

„Man kaip sportininkui yra ypatingai svarbu tai, kad mano rezultatai bus fiksuojami tarptautiniuose reitinguose ir leis siekti pasaulio, Europos ar net paralimpinių žaidynių normatyvų. To nebuvo iki šiol. Tai buvo varžymasis su savimi, su kitais sportininkais ir daugiau ambicijų patenkinimas, bet ne siekimas to tikslo, dėl kurio sportininkas gyvena ir treniruojasi.

Tai – normatyvai, pozicijos tarptautiniuose reitinguose ir panašiai. Man kaip sportininkui tai yra labai svarbus veiksnys. Aš esu labai dėkingas už šią galimybę“, - pasakoja D. Sodaitis.

Kartu su D. Sodaičiu lengvosios atletikos klubui „Cosma“ atstovaujanti šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė sveikina LPAK ir LLAF žingsnį ir prasidedantį bendradarbiavimą.

„Labai dažnai matau Daną treniruotėse, kartu sportuojame ir tame nėra nieko keisto. Tai – lygiai taip pat įprasta kaip ir matyti kitus sportininkus. Aš manau, kad paralimpinio komiteto prezidentas daro didelį darbą, integruodamas paralimpiečius į sveikųjų sportininkų bendruomenę.

Sportininkai bus oficialių varžybų dalis ir man tai tikrai yra labai smagu. Iš tikrųjų būtų labai įdomu susirungti su paralimpiete šuolininke į aukštį ir galbūt tai išvysime. Tai, ką mes turėsime čia, Lietuvoje, yra labai sveikintina. Manau, kad ne tik aš, bet ir visi lengvaatlečiai palaiko šią idėją“, - sako Europos uždarų patalpų čempionė.

E. Skrabulis ir M. Bilius sutaria, kad paralimpinio sporto atstovų įsitraukimas į šalies čempionatą ir taurės varžybas šiuos turnyrus padarys dar įdomesnius, nes į stadionus atėję žiūrovai turės galimybę susipažinti su neįgaliųjų lengvosios atletikos lyderiais, įvairių rungčių specifika.

„Jau šių metų čempionatas bus istorinis, jis bus kitoks, kai paraatletai varžysis su sveikaisiais ir jie turės galimybę tapti Lietuvos čempionais. Manau, žmonėms bus įdomu pamatyti kaip, pavyzdžiui, šuoliuose į tolį varžosi aklas sportininkas. Tikiu, visuomenei bus įdomu pamatyti ir sužinoti, kaip negalią turintys žmonės prisitaiko ir dalyvauja varžybose, siekia rezultatų“, - sako M. Bilius.

LPAK ir LLAF sutartis pasirašyta iki 2024 m. su galimybe bendradarbiavimą pratęsti.

Lietuva – trečia šalis pasaulyje, kurioje sportininkai su negalia ir sveikieji atletai varžysis kartu. Iki šiol toks modelis buvo taikomas tik Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje.

„Sirgimo forma, panašu, kad lengva, simptomai pasirodė“, – BNS pirmadienį sakė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis.

Jis kol kas neatskleidė daugiau detalių apie užsikrėtusį sportininką.

„Su sportininku esame sutarę, kad kol kas neviešinsim jokių aplinkybių – nei kaip užsikrėtė, nei kada užsikrėtė“, – teigė federacijos vadovas.

Kovo pabaigoje 14 šalies lengvaatlečių grįžo iš stovyklos Turkijoje.

Tarp grįžusiųjų – šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, trišuolininkė Diana Zagainova, ieties metikė Liveta Jasiūnaitė, taip pat jų treneriai.

Eimantas Skrabulis / V. Skaračio/Fotobanko nuotr.

Jie visi buvo izoliuoti Palangoje esančiame „Vanagupės“ viešbutyje. Pasak federacijos vadovo, šiuo metu visi šie sportininkai ir jų treneriai jau namuose.

„Jie išleisti namo. Jie pakankamai normaliomis sąlygomis, atsakingai praleido karantino laikotarpį ir grįžo namo“, – sakė R. Skrabulis.

Lietuvoje iki šiol nustatyti 1062 koronaviruso atvejai, taip pat užfiksuotos 24 mirtys, o 101 žmogus laikomas pasveikusiu.

Dviprasmiški buvo metai ir už stadiono ribų. Nepaisant prasidėjusios Vilniaus maniežo rekonstrukcijos, padėtis šalies sostinėje vis dar tragiška, o nerimą kelia abejotinas Sporto rėmimo fondo lėšų skirstymas.

– Šiemet krito įspūdingi Lietuvos rekordai, šventėme pergales Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, Europos iki 23 metų čempionate, tačiau pasaulio čempionatas Dohoje nebuvo sėkmingas. Kaip jūs vertinate 2019-uosius? – paklausėme Lietuvos lengvosios federacijos (LLAF) prezidento Eimanto Skrabulio.

– Sezonas buvo labai ilgas – prasidėjo balandį, baigėsi spalį. Vienašališkai sunku pasakyti, ar sezonas buvo geras, ar nuvylęs, nes jis buvo įvairus. Buvo daug gražių pasiekimų: pradedant Airinės Palšytės medaliu Glazge, ten arti medalio buvo ir Agnė Šerkšnienė, puikios Europos sportinio ėjimo taurės varžybos, pasibaigusios mūsų Živilės Vaiciukevičiūtės pergale. Pasiekti labai aukšto lygio Lietuvos rekordai, turbūt maloniausia staigmena – vyrų ieties metimo rekordas, su kuriuo Edis Matusevičius išsiveržė į pasaulio elitą. Labai graži buvo trišuolininkių kova, daug kartų nušokta toliau nei iki šių metų buvęs Lietuvos rekordas. Diana Zagainova pasiekė puikų rezultatą ir pelnytai laimėjo Europos iki 23 metų čempionatą.

Vis dėlto ilgas sezonas išvargino atletus. Be to, vieni stipriausių mūsų sportininkų sezoną pasitiko traumuoti. Negalima sakyti, kad trauma yra sportininko, trenerio ar treniruočių proceso klaida. Andriui Gudžiui buvo atlikta plokštelės šalinimo iš pėdos operacija, kuri išderino pasiruošimą. Jis nebuvo sveikas, bet nebuvo traumuotas. Dėl Airinės jaučiu savo federacijos kaltę, nes traumą ji patyrė dėl neparuošto sektoriaus. A.Šerkšnienę labiau prižiūrėjo šveicarai, vienintelė Brigita Virbalytė, mūsų prižiūrima, labai daug dirbo ir patyrė traumą. Keturi žmonės, kurie yra vieni rinktinės lyderių, negalėjo visavertiškai pasiruošti ir startuoti Dohoje.

Pasaulio čempionatas nuvylė dėl mūsų rezultatų, bet skambus buvo baigiamasis sezono akordas – Aleksandro Sorokino pasaulio čempiono titulas, nors 24 valandų bėgimas nėra olimpinė rungtis.

– Kasmet kalbame apie sporto bazių problemą. Šiemet kiek kitokia situacija: Kaune vyksta stadiono rekonstrukcijos darbai, Vilniuje renovuojamas maniežas. Ar tokie pokyčiai jus tenkina? Kaip vertinate tai, kad Vilniaus lengvaatlečiai žiemą neturės sporto bazės?

– Situacija absoliučiai netenkinanti, katastrofiška ir sveiku protu nesuvokiama. Tai, kas vyksta Lietuvoje su sporto bazėmis, yra tragedija. Jei Kaunas vienaip ar kitaip sugeba įgyvendinti sprendimus ir, manau, kad šis miestas netrukus turės kokybišką stadioną, tai Vilniaus, šalies sostinės, situacija tragiška. Stadionų šalyje yra pristatyta daug, bet jų statybos miesteliuose, kuriuose nėra nei įrangos, nei sportininkų, nei trenerių, kelia klausimą, ar tai padaryta tikslingai. Mums pirmiausia reikia spręsti bazių problemą ten, kur yra sportininkų, sporto mokyklos ir yra norinčių sportuoti.

Maniežų mes neturime, o tai, ką turėjome, neatitiko jokių normų. Talinas turi tris maniežus, iš kurių pats prasčiausias yra geresnis nei tas, kurį turėjome Vilniuje. Duok Dieve, kad Vilniaus maniežas pradetų veikti, kad nereikėtų to laukti dešimt metų. Reikia gyventi dabar ir saugoti tuos vaikus, kurie dar sportuoja. Prieš kelerius metus buvo paruoštas fantastiškas planas su geru finansavimo modeliu rekonstruoti Vilniaus maniežą į visiškai naują, tačiau tas planas buvo užkastas valdininkų stalčiuose. Bet kuris valdininkas, su kuriuo teko susidurti, arba nieko nedarė, arba kenkė sportui. Neabejoju, kad sutvarkytas maniežas bus geresnis nei buvo, bet mums tokių reikia trijų ar keturių ir visi jie būtų pilni.

– LLAF šiemet rengė Europos sportinio ėjimo taurės varžybas ir prisidėjo prie antrojo "JUMP Vilnius" organizavimo. Kokius įspūdžius iš Alytaus išsivežė svečiai? Kokia jūsų nuomonė apie populiarėjančią lengvąją atletiką gatvėje?

– Viena pagrindinių mūsų misijų – plėtoti lengvąją atletiką. Mes tai suprantame ne tik kaip savo geriausių sportininkų rezultatų siekimo užtikrinimą, bet ir populiarinimą įvairiais renginiais. Tai, kas vyko Alytuje, paliko puikų įspūdį svečiams.

Turime mąstyti šiek tiek netradiciškai, o "JUMP Vilnius" buvo to netradicinio mąstymo pavyzdys. Mes atėjome arčiau miesto gyventojų ir svečių – į pačią Vilniaus širdį. Organizuojame įdomias parodomąsias varžybas ir vaikams, ir mėgėjams, per kurias šimtai sporto entuziastų išbandė įvairias lengvosios atletikos rungtis. Tokias varžybas rengia nedaug pasaulio miestų ir specialistai stebisi, kad mums su partneriais "Sportland", Vilniaus miesto savivaldybe ir renginio ambasadore A.Palšyte tai pavyksta padaryti. Tačiau labai stebina Sporto rėmimo fondo požiūris (projektui "JUMP Vilnius" finansavimas nebuvo skirtas – red. past.) ir tai, kai lėšos tiesiog iššvaistomos. Arba tai daroma tikslingai, arba taip parodoma absoliuti nekompetencija.

– Deimantinės lygos varžybose nebus Lietuvai aktualių disko metimo ir trišuolio rungčių. Ar pateisinate Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos inicijuotus pokyčius?

Sporto bazių padėtis Vilniuje absoliučiai netenkinanti, katastrofiška ir sveiku protu nesuvokiama.

– Tie, kurie moka pinigus, tie ir užsako muziką. Reikia žiūrėti šiek tiek plačiau, nei žiūri sportininkų treneriai. Disko metimas – mums viena svarbiausių rungčių, taip jau susiklostė istoriškai. Turime pasaulio lygio diskininkų ir mums būtų žymiai maloniau, kad disko metimas bei trišuolis būtų Deimantinės lygos rungčių sąraše. Tačiau tai yra tik 2020 m. rungčių sąrašas ir nežinome, kokios jos bus dar po metų. Pasaulio lengvoji atletika irgi ieško formų, kaip būti įdomiai žiūrovams, rėmėjams, televizijoms. Mes norime, kad mūsų stipriosios rungtys būtų programoje, bet neturime svertų kažką pakeisti.

– Įprastai lengvaatlečiai sudaro ketvirtadalį visos Lietuvos olimpinės komandos. Ar tikite, kad Tokijo žaidynės bus sėkmingesnės nei 2016-ųjų olimpiada?

– Manau, kad Tokijo olimpinės žaidynės mūsų šalies lengvaatlečiams tikrai bus sėkmingesnės nei Rio de Žaneire. Šiuo metu turime keturis kandidatus vykti į olimpines žaidynes, bet tikiu, kad rinktinė bus tokia pat gausi, kaip būdavo iki šiol ir tam tikrose rungtyse kovosime dėl pačių aukščiausių vietų. Mūsų lyderiai išanalizuos klaideles, išsigydys traumas ir Tokijuje bus pačios geriausios sportinės formos. Sąlygos pasaulio čempionate Dohoje savo klimatu, temperatūra, drėgme buvo panašios į tas, kurios gali laukti Japonijos sostinėje. Jau dabar žinome, kad ištvermės rungtys – ėjimas ir maratonas – vyks Sapore, kur vasarą šiek tiek vėsiau. Pasirodymai pasaulio čempionate tuos, kurie nebuvo įsigilinę į realią situaciją, galėjo išgąsdinti, bet tai buvo dugnas, nuo kurio mūsų lengvaatlečiai atsispirs ir olimpinėse žaidynėse sulauksime daug puikių rezultatų.

Dviprasmiški lengvaatlečiams metai buvo ir už stadiono ribų – nepaisant prasidėjusios Vilniaus maniežo rekonstrukcijos, padėtis sostinėje vis dar išlieka tragiška, o nerimą kelia abejotinas sporto rėmimo fondo lėšų skirstymas.

Apie aktualiausius metų įvykius lengvojoje atletikoje – interviu su LLAF prezidentu Eimantu Skrabuliu.

– Praėjo dar vieneri lengvaatlečių metai. Pradėkime nuo sportinių rezultatų: krito įspūdingi Lietuvos rekordai, pergalės Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, Europos iki 23 metų čempionate, tačiau pasaulio čempionatas Dohoje nebuvo sėkmingas. Kaip vertinate Lietuvos lengvaatlečių metus?, – lengvoji.lt paklausė E. Skrabulio.

– Į tokį klausimą sunku atsakyti, nes yra daug visokiausių vertinimų ir minčių. Sezonas buvo labai ilgas – prasidėjo balandžio mėnesį, baigėsi spalį. Vienašališkai sunku pasakyti, ar sezonas buvo geras, ar nuvylęs, nes jis buvo įvairus. Turėjome daug gražių pasiekimų – pradedant Airinės medaliu Glazge, ten prie pat arti medalio buvo ir Agnė Šerkšnienė, puikios Europos sportinio ėjimo taurės varžybos, pasibaigusios mūsų Živilės Vaiciukevičiūtės pergale. Sezono metu buvo pasiekti labai aukšto lygio Lietuvos rekordai – turbūt maloniausia staigmena tapo vyrų ieties metimo rekordas, su kuriuo Edis Matusevičius išsiveržė į pasaulio elitą. Labai graži kova vyko trišuolyje – daug kartų buvo nušokta toliau nei iki šių metų buvęs Lietuvos rekordas. Diana Zagainova pasiekė puikų rezultatą ir pelnytai laimėjo Europos iki 23 metų čempionatą.

Toks ilgas sezonas tuo pačiu išvargino atletus. Jis buvo be galo ilgas, o tokios patirties – pasiekti du pikus per sezoną – tikrai nėra daug. Antra vertus, vieni iš stipriausių mūsų atletų sezoną pasitiko traumuoti. Negalima sakyti, kad trauma yra sportininko, trenerio ar treniruočių proceso klaida. Tai kvaili sutapimai – Andriui Gudžiui buvo atlikta plokštelės šalinimo iš pėdos operacija, kuri išderino pasiruošimą. Jis nebuvo sveikas, bet jis nebuvo traumuotas. Airinės atveju jaučiu savo federacijos kaltę, kadangi traumą ji patyrė ne dėl savo kaltės, bet dėl neparuošto sektoriaus. Agnė Šerkšnienė buvo labiau prižiūrima šveicarų, o vienintelė Brigita Virbalytė mūsų priežiūroje labai daug dirbo ir patyrė traumą. Keturi žmonės, kurie yra vieni iš rinktinės lyderių, negalėjo pilnavertiškai pasiruošti ir startuoti Dohoje.

Doha, be abejo, nuvylė dėl mūsų rezultatų. Tie medaliai sezono eigoje buvo užmiršti dėl paskutinio, svarbiausio, starto. Skambus buvo baigiamasis sezono akordas – Aleksandro Sorokino pasaulio čempiono titulas. Taip, 24 valandų bėgimas nėra olimpinė rungtis, bet turime pasaulio čempioną labai sunkioje rungtyje. Sezonas galėjo būti geresnis, bet jis teikia daug vilčių ateičiai.

– Kasmet kalbame apie sporto bazių problemą. Šiemet turime kiek kitokią situaciją – Kaune vyksta stadiono rekonstrukcijos darbai, Vilniuje renovuojamas maniežas. Ar tokie pokyčiai Jus tenkina? Kaip vertinate tai, kad Vilniaus lengvaatlečiai žiemą neturės sporto bazės?

– Situacija yra absoliučiai netenkinanti, katastrofiška ir sveiku protu nesuvokiama. Tai, kas darosi Lietuvoje su sporto bazėmis, yra tragedija. Jei Kaunas vienaip ar kitaip sugeba įgyvendinti sprendimus ir manau, kad ten neužilgo turėsime kokybišką stadioną, tai Vilnius, pagrindinis šalies miestas, turi tragišką situaciją. Stadionų šalyje yra pristatyta daug, bet jų statybos miesteliuose, kuriuose nėra nei įrangos, nei sportininkų, nei trenerių, kelią klausimą, ar tai padaryta tikslingai. Mums pirmiausia reikia spręsti bazių klausimą, kur yra sportininkai, sporto mokyklos ir yra norinčių sportuotu. Tai, kas begalę metų vyksta Vilniuje, yra tragedija.

Maniežų mes neturime, o tai, ką turėjome, neatitiko jokių normų. Talinas turi tris maniežus, iš kurių pats prasčiausias yra geresnis nei tas, kurį turėjome Vilniuje. Duok Dieve, kad Vilniaus maniežas taptų kūnu ir nereikės jo laukti 10 metų. Reikia gyventi dabar ir saugoti tuos vaikus, kurie dar yra sporte. Prieš keletą metų buvo paruoštas fantastiškas planas su geru finansavimo modeliu rekonstruoti Vilniaus maniežą į visiškai naują, tačiau tas planas buvo užkastas valdininkų koridoriuose. Bet kuris valdininkas, su kuriuo teko susidurti, arba nieko nedarė, arba kenkė sportui. Neabejoju, kad sutvarkytas maniežas bus geresnis nei buvo, bet mums tokių reikia trijų-keturių ir visi jie būtų pilni.

– Federacija šiemet rengė Europos sportinio ėjimo taurės varžybas bei prisidėjo prie antrojo „JUMP Vilnius“ organizavimo. Kokius įspūdžius iš Alytaus išsivežė svečiai bei kokia Jūsų nuomonė apie populiarėjančią lengvąją atletiką gatvėje?

– Viena iš pagrindinių federacijos misijų yra plėtoti lengvąją atletiką. Mes tą suprantame ne tik kaip savo geriausių sportininkų rezultatų siekimo užtikrinimu, bet ir populiarinimą įvairiais renginiais. Tai, kas vyko Alytuje, paliko puikų įspūdį svečiams. Padėjo ir oro sąlygos, jos buvo fantastiškos, atmosfera gera.

Turime mąstyti šiek tiek netradiciškai, o „JUMP Vilnius“ buvo to netradicinio mąstymo pavyzdys. Mes atėjome arčiau miesto gyventojų ir svečių – į pačią Vilniaus širdį. Organizuojame įdomias parodomąsias varžybas ir vaikams, ir mėgėjams, per kurias šimtai vaikučių išbandė įvairias lengvosios atletikos rungtis. Tokio tipo varžybas rengia nedaug pasaulio miestų ir specialistai stebisi, kad mums su partneriais „Sportland“, Vilniaus miesto savivaldybe ir renginio ambasadore Airine Palšyte tą pavyksta padaryti. Tačiau labai stebina Sporto rėmimo fondo požiūris (projektui „JUMP Vilnius“ finansavimas nebuvo skirtas – lengvoji.lt) ir tai, kaip skirstomos lėšos ten, yra absoliutus švaistymas. Arba tai daroma tikslingai, arba taip parodoma absoliuti nekompetencija. Tai, kaip skirstomos lėšos, neturi nieko bendro nei su sportu, nei su fiziniu aktyvumu.

– Praėjusią savaitę pranešta, kad Deimantinės lygos varžybose nebus Lietuvai aktualių disko metimo ir trišuolio rungčių. Ar pateisinate Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos inicijuotus pokyčius?

– Tie, kas moka pinigus, tie ir užsako muziką. Reikia žiūrėti šiek tiek plačiau nei žiūri sportininkų treneriai. Disko metimas yra mums viena iš svarbiausių rungčių, taip jau susiklostė istoriškai. Turime pasaulinio lygio diskininkus ir mums būtų žymiai maloniau, kad disko metimas bei trišuolis būtų Deimantinės lygos rungčių sąraše. Tačiau tai yra tik 2020 metų rungčių sąrašas ir nežinome, kokios jos bus dar po metų. Pasaulio lengvoji atletika irgi ieško formų, kaip išlikti įdomiai žiūrovams, rėmėjams, televizijoms. Mes norime, kad mūsų stipriosios rungtys būtų programoje, bet neturime mažiausios įtakos kažką pakeisti ir būtų kvaila manyti, jog federacija rėkdama, pykdama kažką pakeis. Yra atskirų etapų organizatoriai ir jie moka pinigus, premijas. Jie su tarptautine federacija sprendžia, kas konkrečiu metu gali būti įdomiausia ir manau, kad tai nėra status quo. Sakyti, kad tai yra nusikaltimas nėra etiška, tačiau bendrauti su organizatoriais ir teikti savo siūlymus yra būtina.

– Žvilgsnis į artėjančias olimpines žaidynes. Įprastai lengvaatlečių rinktinė sudaro ketvirtadalį visos olimpinės komandos. Rio de Žaneire turėjome tris finalus, o aukščiausia vieta buvo 10-oji. Ar tikite, kad Tokijo žaidynės bus sėkmingesnės nei prieš trejus metus?

– Turiu pagrindo manyti, kad Tokijo olimpinės žaidynės mūsų šalies lengvaatlečiams tikrai bus sėkmingesnės nei Rio de Žaneire. Šiai dienai turime keturis formalius kandidatus vykti į olimpines žaidynes, bet tikiu, kad rinktinė bus tokia pat skaitlinga, kaip būdavo iki šiol, o komanda bus ne tik skaitlinga, bet ir kovos tam tikrose rungtyse dėl pačių aukščiausių vietų pasaulyje. Mūsų lyderiai išanalizuos klaideles, išsigydys traumas ir Tokijuje bus pačios geriausios sportinės formos. Sąlygos pasaulio čempionate Dohoje, savo klimatu, temperatūra, drėgme buvo panašios į tas, kurios gali laukti Tokijuje. Jau dabar žinome, kad ištvermės rungtys – ėjimas ir maratonas – bus iškeltos iš Tokijo ir vyks toje vietoje, kur yra šiek tiek vėsiau. Pasirodymai pasaulio čempionate tuos, kurie nebuvo įsigilinę į realią situaciją, galėjo išgąsdinti, bet tai buvo dugnas, nuo kurio mūsų lengvaatlečiai atsispirs ir olimpinėse žaidynėse turėsime daug puikių rezultatų.

Rekordų metai

Penktą kartą iš eilės geriausiu šalies lengvaatlečiu išrinktas disko metikas Andrius Gudžius rugpjūtį Berlyne vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate iškovojo aukso medalį, o pirmą kartą geriausios titulą pelniusi ieties metikė Liveta Jasiūnaitė pasipuošė bronziniu apdovanojimu. Greta prizininkų pakylos Europos pirmenybėse liko šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė ir sportinio ėjimo atstovė Brigita Virbalytė-Dimšienė, į pirmą geriausių ėjikių penketuką pateko Živilė Vaiciukevičiūtė. Sprinterė Agnė Šerkšnienė 400 m bėgimo rungtyje užėmė šeštą vietą ir net septynis kartus gerino įvairius Lietuvos rekordus 200 m, 400 m ir 400 m uždarose patalpose rungtyse. Iš viso 2018 m. Lietuvos lengvaatlečiai šalies rekordų knygą perrašė net 18 kartų. Šiemet "Kylančios žvaigždės" nominacijoje nugalėjo šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė.

Apibendrindamas sezono pasiekimus Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis teigė, kad tokių sėkmingų metų senokai nebuvo. "Džiugina ne tik medaliai ir pergalės, bet ir tai, kad nuo nacionalinių rekordų buvo nupūstos dulkės jau gerokai primirštose rungtyse – 400 m moterų bėgime, vyrų 1 500 m bėgime ir pan. Apskritai sezono rezultatai buvo geri, o rungčių spektras – labai platus. Tai ir yra esminis momentas. Kita vertus, teigiamų poslinkių jau matėme ir 2017 m. Šie lengvaatlečių pasiekimai rodo, kad kryptingas ir nuoseklus darbas duoda savo vaisius. Be to, galima pasakyti, kad pagaliau išaugo nauja sportininkų karta, tarptautinėje arenoje pakeitusi anksčiau žibėjusius sportininkus. Šiuo metu mes turime kelias dešimtis sportininkų, galinčių garbingai kovoti Europos ir pasaulio čempionatuose", – konstatavo E.Skrabulis.

Nelaimės šešėlis

Tačiau šventinę lengvaatlečių nuotaiką pritemdė pastaruoju metu į dienos šviesą iškilusios senos problemos. Likus kelioms dienoms iki geriausių šalies lengvaatlečių bei jų trenerių pagerbimo šventės, Vilniaus lengvosios atletikos manieže nutiko nemalonus incidentas. Rutulio stūmikų treniruotės metu pro metimo sektoriaus apsaugas prasprūdęs rutulys kliudė bėgimo takelyje bėgiojusią sportininkę. Į ligoninę išgabentai bėgikei buvo nustatytas smegenų sutrenkimas. Nors tragiškų pasekmių pavyko išvengti, įvykis sukrėtė sostinės lengvaatlečių bendruomenę ir paskatino prabilti apie sudėtingas treniruočių sąlygas. E.Skrabulio teigimu, Lietuvoje lengvaatlečiams skirta sporto infrastruktūra yra tragiškos būklės.

"Nuolat girdime kalbas apie statomus stadionus, tačiau kol kas mes jų nematome. Taip, mažesniuose miesteliuose atsiranda nedideli, vietinės reikšmės stadionėliai, bet tai nėra lengvaatlečių problemų sprendimas. Didžiausia mūsų problema yra lietuviška žiema. Lengvaatlečiams žiema Lietuvoje trunka maždaug pusmetį. Tai reiškia, kad mes bent pusę metų turime treniruotis uždaruose aikštynuose, lengvosios atletikos maniežuose. Šiltuoju metų laiku galime sportuoti Vingio parke Vilniuje ar Kauno Ąžuolyne, tačiau žiemą padėtis yra labai sudėtinga, – tikino LLAF prezidentas. – Lengvosios atletikos maniežai yra techniškai ir morališkai pasenę, neatitinka jokių saugumo ar higienos normų reikalavimų. Vilniuje intensyviausio naudojimo metu manieže sportuoja net 400–500 žmonių, nors pagal taisykles ten gali sportuoti tik 100 žmonių. Be to, negali vienu metu treniruotis aukščiausio lygio meistrai ir pradedantys sportininkai, neturėtų šalia profesionalų judėti mėgėjai, visiems turėtų būti nustatytas atskiras laikas arba skirti atskiri treniruočių sektoriai. O pas mus viskas vyksta vienu metu."

Lengvosios atletikos maniežai yra techniškai ir morališkai pasenę, neatitinka jokių saugumo ar higienos normų reikalavimų.

LLAF prezidentui pritarė ir geriausi šalies lengvaatlečiai. Nors A.Gudžius ir L.Jasiūnaitė gyvena ir treniruojasi Kaune, vilniečių problemos jiems yra puikiai pažįstamos.

"Kaune irgi liūdesys. Žiemą mes treniruojamės Lietuvos sporto universitetui priklausančiame lengvosios atletikos manieže. Dabar sąlygos šiek tiek geresnės nei anksčiau, bet jos tikrai nėra patenkinamos. Kita vertus, galima suprasti, kad universitetas paprasčiausiai neturi tiek lėšų, kad įkurtų aukščiausio europinio lygio maniežą, kuriame galėtų treniruotis visų lengvosios atletikos rungčių atstovai, – teigė A.Gudžius. – Apie sąlygas Vilniaus lengvosios atletikos manieže man sunku komentuoti, bet, kalbant apie saugumą, reikia suvokti, kad tos nelaimės buvo galima išvengti. Intensyviai sportuojant inventorius sparčiai dėvisi, tad reikia nuolatinės priežiūros ir savalaikės reakcijos. Tam tikrai nereikia milžiniškų investicijų, gal užtektų ir kelių tūkstančių eurų, kad būtų išvengta panašių nelaimių."

Pasak L.Jasiūnaitės, ne tik metikams, bet ir kitiems lengvaatlečiams labiausiai reikia naujo, modernaus maniežo: "Treniruočių sąlygos metikams Kaune yra labai prastos. Visi sportuojame viename manieže, kuris nėra pritaikytas disko ar ieties metimo treniruotėms. Iš esmės, mums reikia naujo, modernaus maniežo, kuriame būtų atskiras sektorius metikų treniruotėms, kad nesikirstų mūsų ir bėgikų trajektorijos. Tokius maniežus turi beveik visos Europos šalys, tik pas mus to nėra."

Vienos problemos

Nerasdami tinkamų sąlygų Lietuvoje, geriausi šalies lengvaatlečiai svarbiausioms sezono kovoms ruošiasi užsienyje. LLAF prezidento E.Skrabulio teigimu, toks sprendimas prieinamas tik nacionalinės rinktinės nariams, šalies rekordininkams ir čempionams. Dauguma lengvosios atletikos sportininkų ir toliau savo įgūdžius šlifuoja perpildytuose maniežuose.

"Vien Vilniuje reikia bent trijų erdvių, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių maniežų. Ir visi jie būtų užpildyti, nes sportuojančiųjų ar norinčiųjų sportuoti yra labai daug. Mes visada pastebime aukšto meistriškumo sportininkus, jų pergales ir pasiekimus, tačiau tie čempionai savo kelią pradėjo vaikų treniruotėse. Masiškumas yra meistriškumo pagrindas. O po tokių įvykių kaip Vilniuje tėvai labai rimtai susimąstys, ar verta leisti savo vaikus į lengvosios atletikos treniruotes. Kita vertus, nereikia net tokių įvykių. Pakanka ateiti dieną į maniežą, užeiti į persirengimo kambarius – triukšmas, perpildyti takeliai, prakaito kvapas, dulkės. Tokios sąlygos demotyvuoja ne vaikus, o jų tėvus, kurie savo atžaloms parenka kitą – patogesnę, saugesnę sporto šaką", – samprotavo E.Skrabulis.

Vilniaus lengvosios atletikos maniežo vadovai pranešė, kad kitais metais prasidės šio objekto renovacija. Anot E.Skrabulio, atnaujinimo darbai galėjo prasidėti dar pernai. "Federacija su specialistais prieš metus parengė Vilniaus lengvosios atletikos maniežo rekonstrukcijos projektą, sutarėme, kad renovacijos darbams trečdalis lėšų bus skirta iš europinių paramos fondų. Tačiau projektas užstrigo Finansų ministerijos valdininkų stalčiuose ir buvo sėkmingai numarintas. Manau, kad atsakomybę dėl šio objekto likimo turėtų prisiimti ir Vilniaus savivaldybės vadovai. Lengviausia pasakyti, kad maniežas priklauso Kūno kultūros ir sporto departamentui ir mes nieko negalime padaryti. Bet juk čia sportuoja vilniečiai – vaikai, jaunimas, senjorai. Savivaldybė turi bent jau pademonstruoti norą ieškoti sprendimų", – mano E.Skrabulis.

Konferencija prasidėjo LLAF prezidento Eimanto Skrabulio sveikinimo kalba, 2017-ųjų apžvalga bei pasidalintomis aktualijomis. LLAF vadovas prisiminė prieš keletą metų į jo vadovaujamą organizaciją skriejusią kritiką, tačiau dabar federacija sulaukė pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek Europoje - Lietuvos sporto federacijų sąjungos organizuotuose rinkimuose ji buvo paskelbta geriausia 2017-ųjų federacija šalyje, o Europos lengvosios atletikos asociacija aukščiausiais balais įvertino Vilniuje vykusį EA kongresą-konvenciją.

Federacijos darbą pripažino ir lengvaatlečių bendruomenė - nariai pasiūlė LLAF darbą įvertinti labai gerai ir toks siūlymas sulaukė tik palaikymo balsų.

„Po mažiau nei trejų metų mūsų federacija švęs apvalų 100 metų jubiliejų. 1921 metais įvyko pirmas Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas ir nuo to laiko mūsų sportininkai padovanojo daug pergalių akimirkų, - istoriją prisiminė E. Skrabulis. - Esu tikras, kad visi mūsų daromi darbai ir pastangos tarnauja Lietuvos lengvajai atletikai. Jei būsime truputį labiau vieningi ir stengsimės daugiau duoti nei imti, tada mus visus lydės sėkmė. Turime būti tas pokytis, kurį norime matyti visuomenėje“.

Vėliau LLAF generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva pasidžiaugė lengvaatlečių sportiniais pasiekimais - praėjusiais metais titulais pasižymėjo ne tik pasaulio čempionas Andrius Gudžius bei Europos čempionė Airinė Palšytė, bet ir būrys Europos komandiniame čempionate sužibėjusių sportininkų, moterų ėjimo komanda, daugiakovininkų ekipa bei Europos iki 23 metų čempionate bronzą iškovojusi ėjikė Živilė Vaiciukevičiūtė.

N. Medvedeva konferencijos dalyviams taip pat papasakojo apie būsimus seminarus, numatomus pokyčius (dėl sportininkų licencijavimo bei naujos reitingo sistemos) ir svarbiausius 2018-ųjų startus. Revizijos komisijos pirmininkė Danguolė Stumbrienė supažindino su LLAF finansine veikla 2017-aisiais, o LLAF direktorius Rimantas Mikaitis pateikė šiems metams suplanuotą biudžetą.

LLAF revizijos komisijos ataskaita buvo patvirtinta vienbalsiai, be diskusijų patvirtintas ir šių metų biudžetas. Federacija iš viso 2018-aisiais planuoja gauti 1,06 mln. eurų, o išlaidų skaičius numatytas panašus - 1,08 mln.

Disko metiko kauniečio Andriaus Gudžiaus triumfas pasaulio čempionate, šuolininkės į aukštį vilnietės Airinės Palšytės – Europos čempionate bei šiuos atletus išugdžiusių Vaclovo Kidyko ir Tatjanos Krasauskienės pergalės tradiciniuose Lietuvos geriausių trenerių rinkimuose simboliškai vainikavo išskirtinius LLAF metus.

– Buvo galima pasiekti daugiau tiek sportine, tiek organizacine prasme. Manome, kad tai – mūsų jėgoms, tereikia toliau dirbti kryptingai, – sakė LLAF prezidentas E.Skrabulis. – Tie, kurie domisi sportu, puikiai atsimena prieš kelerius metus mūsų adresu pasipylusią kritikos laviną, kad griauname sportą, lengvąją atletiką, kad nebėra šansų konkuruoti mūsų sportininkams tarptautinėje arenoje. Kritikai nenorėjo nieko matyti, išskyrus pirmas vietas aukščiausio lygio varžybose. Jie turbūt nesupranta, kokia konkurencinė aplinka pasaulio lengvojoje atletikoje, o suprantantys tikrąją padėtį vertina ir mūsų atletų pasirodymus pusfinaliuose, finaluose, nors trofėjų jie ir neiškovojo. Taip, medalių reikia, o iškovoti 2017-aisiais ypač brangūs. Airinės aukso medalis – pirmasis per nepriklausomos Lietuvos istoriją, laimėtas Europos uždarų patalpų čempionatuose. Andriaus medalis ypatingas tuo, kad auksinio metimo laukėme 12 metų. Dar gražiau, kad tą pačią dieną prieš 25-erius metus Romas Ubartas iškovojo pirmąjį olimpinį aukso medalį nepriklausomai Lietuvai. Džiugina ir jaunųjų lengvaatlečių medaliai, keli nacionaliniai rekordai bei komandų pergalės: moterų sportinio ėjimo ekipa pirmą kartą Europos taurės varžybose pateko tarp prizininkių, o nacionalinė rinktinė Europos komandų čempionate vėl iškovojo teisę startuoti pirmojoje lygoje.

– Gali susidaryti įspūdis – jei yra medalių, yra ir geros sąlygos sportuoti. Ar gerėja šalies sporto bazių situacija?

– Bazės, švelniai tariant, vidutiniškos. Stadionų daugėja, jie atsiranda miestuose ir miesteliuose. Didžiausia žaizda mums – Nacionalinio stadiono Vilniuje statyba arba griovimas. Jau 32-ejus metus kas prisiliečia, tas ir griauna. Tokios juodos istorijos turbūt nėra nė vienoje kitoje šalyje, kad šalies sostinė neturėtų normalaus stadiono. Tie, kurie pradeda statyti, nesugeba to padaryti iki galo, o kurie prie projekto prieina, turbūt ieško asmeninės naudos, o ne naudos visuomenei. Prieš kelerius metus prasidėjo diskusijos dėl Šeškinės sporto komplekso projekto atgaivinimo. Jau tada mačiau, kad kai kurių žmonių tikslas yra ten įkurti tik futbolo stadioną. Nesu prieš futbolą, palaikau futbolininkus, bet tokiame komplekse privalo išsitekti visos sporto šakos.

Kitas dalykas – vasara trunka tris keturis mėnesius, o treniruotis reikia visus metus. Vasarą galime treniruotis ir varžytis Lietuvoje, o žiemą neturime kur sportuoti. Džiaugiuosi, kad plaukikams pastatė ar rekonstravo ne vieną baseiną, nes situacija buvo tragiška. Pagarba šios sporto šakos vadovams, treneriams ir sportininkams, tikėjusiems, kad Lietuvoje plaukimas atsigaus. Deja, sporto maniežų situacija vis dar tragiška. Net ir tų, kurie yra, techninis lygis neatitinka jokių pasaulinių standartų. Maniežai perpildyti, nes vienu metu turi sportuoti ir aukšto meistriškumo sportininkai, ir vaikučiai. Sostinės maniežas – seniai atgyvenęs, nors ten dirbantys žmonės nuoširdžiai stengiasi. Grupė iniciatorių, derindami su mūsų federacija ir maniežo vadovais, yra parengę projektą pagal Europos struktūrinių fondų energinio efektyvumo finansavimo programą. Tai sumažintų didelę dalį valstybės finansinės naštos. Tačiau tie valdininkai, kurie seniai turėjo bėgti pas tuos žmones ir padėti jiems vystyti projektą, nesupranta, kas pas ką turi eiti. Durys dažnai yra uždarytos ten, kur turi būti plačiai atvertos.

– Kaip vertinate galimybes, kad šiemet Kaune būtų pradėti S.Dariaus ir S.Girėno stadiono, o Vilniuje – lengvosios atletikos maniežo renovacijos darbai?

– Kauno stadiono rekonstrukcijos darbų pradžią vertinu kaip realią. Miesto mero Visvaldo Matijošaičio pareiškimai ir jau atlikti darbai leidžia tikėtis, kad jei jis sako, tai pakankamai tvirtai ir daro. O Vilniaus lengvosios atletikos maniežo rekonstrukcijos klausimas – geros valios reikalas ir viliuosi, kad jis pagaliau bus pradėtas spręsti, nes, priešingu atveju, tai bus nusikaltimas Lietuvos valstybei.

– Daug mūsų šalies lengvaatlečių treniruojasi užsienyje. Ar sporto bazių trūkumas, sąlygos ir yra to priežastis?

– Dažniausiai, jei būna pergalių, jas lemia ne viena priežastis. Taip būna ir tada, jei yra problema, o šiuo atveju – sportininkų emigracija. Sporto bazių trūkumas – problema, bet ne vienintelė, kuri verčia atletus treniruotis užsienyje. Dar viena problema, apie kurią diskutuojame ne vienus metus – kompetentingų ir nuoširdžiai dirbančių trenerių trūkumas. Geriausi praėjusių metų Lietuvos treneriai – lengvaatlečiai, bet tokių kaip T.Krasauskienė ir V.Kidykas yra per mažai. Nežinome, kaip Lietuvos sporto universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto reorganizacija paveiks aukštos kompetencijos ir kvalifikacijos trenerių rengimą. Anksčiau priešinomės sportininkų norams išvykti į užsienį, nes sunkiau kontroliuoti jų pasiruošimą, bet tai neišvengiama, kol neturėsime gerų sporto bazių ir pakankamai aukšto lygio trenerių.

– Užsiminėte apie universitetų reformas, o pastaraisiais mėnesiais aktualiausia buvo kita – Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) pertvarka. Ką manote apie ją?

– Kiekviena reforma turi ir ją palaikančiųjų, ir kritikuojančiųjų, tačiau tik laikas parodys, ar pokyčiai bus efektyvūs. Džiaugiamės, kad prieš metus Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pritarė, kad pagrindinė organizacija, kuruojanti lengvąją atletiką šalyje, yra LLAF. Jau tada LTOK patikėjo mūsų federacijai valdyti asignavimus. Tuo pačiu keliu žengė ir valstybė, kuriai atstovauja Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) – visos lėšos, skirtos tiek sporto šakos plėtrai, tiek mokomajam sportiniam darbui, tiek daliai trenerių ir papildomam personalui išlaikyti, bus pervestos tiesiogiai federacijoms. Tokio modelio nereikia bijoti, nes jis, mūsų nuomone, teisingiausias. Pagrindinė organizacija, pagrindinis kuratorius turi būti federacija. Yra saugikliai, kurie reguliuoja tam tikrus lėšų panaudojimo aspektus, tačiau jie ir privalo būti. Mums, kaip federacijai, bus racionaliau ir lengviau dirbti, galėsime optimaliau panaudoti lėšas. Kai susidarai tikrą vaizdą, kiek turi lėšų, gali efektyviau prisidėti prie mokomojo sportinio darbo, komandų komplektavimo bei delegavimo į varžybas. Manau, kad šis modelis darys įtaką pozityviam efektui, tačiau būna nepatenkintųjų kiekviena reforma. Galbūt nepatenkinti tie, kurie iki reformos nepelnytai gerai gyveno ar jų administracinis resursas yra nepakankamas. Sporto šakų federacijos tampa lygiaverčiais valstybės bei LTOK partneriais. Dėl medicinos ir kineziterapeutų galbūt buvo galima rasti ir kiek kitokį sprendimą. Darbo federacijoms tikrai padaugėja, bet to nesibijome.

– Kokias viltis siejate su 2018-aisiais?

– A.Gudžius ir A.Palšytė nėra vieninteliai lengvaatlečiai, galintys atstovauti Lietuvai aukščiausio lygio varžybose. Nekrausime įpareigojimų ant kitų lengvaatlečių pečių, tegu jie toliau kryptingai dirba, būna sveiki, o ateityje, tikiuosi, džiaugsimės ne vieno ar dviejų sportininkų pasiekimais. Svarbiausios 2018-ųjų varžybos – Europos lengvosios atletikos čempionatas Berlyne. Vokiečiai kviečia į rekonstruotą olimpinį stadioną, turi labai gilias sporto tradicijas, lengvąją atletiką suprantančią visuomenę, tad kiekvienam mūsų sportininkui ten atstovauti Lietuvai bus didžiulė garbė. Tikiu, kad mūsų rinktinė bus gausi ir kokybiškai pasiruošusi.