Iš jos paveldėjau optimizmo geną

Eimutis Kvoščiauskas, aktorius

Gimiau Vilkijoje. Esu pagrandukas trijų vaikų šeimoje. Abi seserys už mane vyresnės. Kai žmonėms pasakai „pagrandukas“, išsyk viskas aišku (juokiasi) – toks išlepintas, išpaikintas vaikas šeimoje. Gal todėl mama niekada neprieštaravo mano svajonei būti aktoriumi – visada palaikė, tikėjo ir nespaudė, kad rinkčiausi žemiškesnę profesiją. Tarkim, kad būčiau arčiau žemės ūkio, kaip tėtis. Jis vienu metu tikrai didelį, profesionalų ūkį buvo išvystęs ir mane kalbino ūkininkauti.

Aktorystės geną, ko gero, irgi paveldėjau iš mamos, nors abu seneliai šiek tiek muzikavo, vedė šventes. Mama buvo vakarėlių siela, todėl dažnai žmonės man sakydavo: „Tai štai iš kur tas aktorius!“.

Tęstinumas: Izabelė ir Eimutis Kvoščiauskai gali didžiuotis savo sūnumi – jis paveldėjo ne tik vardą, bet ir svarbiausias šeimos vertybes. / E. Kvosčiausko asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi mano vaikystė prabėgo kaime, gyvulėlių visada turėjome – ir šuniuką, ir kačių, ir karvių, kiaulių, vištų… Man, tam išlepintam pagrandukui, mama leido auginti dar ir visą būrį kur kas egzotiškesnių gyvūnų. Ko tik aš vaikystėje neturėjau – ir žuvyčių, ir papūgėlių, ir žiurkėnų, ir netgi anais laikais gana retą augintinį vėžlį. Ne veltui šiandien per LRT vedu edukacinę laidą visai šeima „Mano geriausias draugas“. Žodžiu, mamytė paisė visų mano norų (juokiasi).

Mama niekada neprieštaravo mano svajonei būti aktoriumi – visada palaikė, tikėjo ir nespaudė, kad rinkčiausi žemiškesnę profesiją.

Atleiskite – pamiršau ją pristatyti. Mama turi labai gražų vardą – Izabelė. Ilgą laiko dirbo ji Vilkijos ūkyje, vėliau – Vilkijos ligoninėje. Šiuo metu – pensijoje. Gegužę mamytei sueis 79-eri. Jei atvirai, šis gimtadienis tiek jai, tiek ir mums visiems bus ypatingas, nes žiemos pabaigoje mama patyrė insultą. Buvome labai dėl jos sunerimę. Dėkui gydytojams, viskas baigėsi laimingai. Todėl ateinantis gimtadienis bus tarsi jos gimimas iš naujo, dar viena jai duota gyvenimo galimybė.

Kaip švęsime Motinos dieną? Didžiausia laimė – būti kartu. Susitinkame visi – sesės su šeimomis, aš – ir tiesiog būname, kalbamės, vaišinamės. Kartais Vilkijoje, kartais visi važiuojame prie jūros ar į Druskininkus. Tiesa, kartą padariau tėvams staigmeną – nupirkau bilietus į Dubliną, skridome pas ten gyvenančius giminaičius. Teko net sesių atsiprašyti ir perspėti, kad pagrobsiu Motinos dieną tėvelius (juokiasi).

Ką paprastai dovanoju? Be gėlių niekada neapsieinu. Mamytė ir pati prie namų turi darželį, bet aš paprastai Motinos dienos proga jai dovanoju rožių.

Kaip apibūdinčiau savo mamą? Ji labai artistiška, kompanijos siela, turi gerą humoro jausmą. Labiausiai jai esu dėkingas už žinojimą, kad viskas bus gerai. Ką turiu omenyje? Kai studijavau Vilniuje aktorystę, buvo visokių dienų. Dažnai ir pinigėlių pritrūkdavau ar emocinė būsena sunkesnė užklupdavo – reikėdavo patarimo, paguodos. Visada žinojau: grįšiu namo ir mama žinos, ką daryti. Jai niekada nebūdavo padėties be išeities. Gal iš jos ir aš paveldėjau optimizmo geną – jei kas ne taip, niekada nenukabinu nosies: tikiu, kad galiausiai viskas bus gerai.

Pamenu, mama jau nuo senų laikų visiems viską reguliuodavo. Tarkim, vyksta bulviakasis – didžiausi bulvių laukai plyti. Mums, vaikams, tie bulviakasiai būdavo didžiausia kankynė: juk ir technikos tada dar jokios nebuvo. O mama net spirgėdavo iš nekantrumo: surinkdavo drauges, dėdes, tetas, sukviesdavo giminaičius iš Kauno, dar mus, žodžiu, viską sureguliuodavo, sustatydavo į vietas, o pati vieną krepšį pririnkdavo (parodydavo, kaip tai daryti) ir tyliai dingdavo. Dabar tokios pareigos turbūt vadintųsi darbų vadovo (juokiasi).

Ar mažybinį vardą Eimutis irgi mama sugalvojo? Oi, ne… Iš pradžių tai buvo senelio svajonė duoti tokį vardą savo sūnui – mano tėveliui, bet kadangi jų šeima buvo giliai tikinti, pirmiau turėjo skirti krikščionišką vardą – taip mano tėtis tapo Jonu Eimučiu, o aš – Eimučiu pagal senelio norą.

Ko mamytei palinkėčiau? Sveikatos, optimizmo ir tikėjimo, kad bus dar daug Motinos dienų su kelionėmis, smagiais pašnekesiais ir artimais žmonėmis!

Mama buvo visos šeimos gyvenimo režisierė ir vedlė

Vytenis Pauliukaitis, režisierius

Ypatinga: „Kai tuo laiku daugelio mamytės, būdavo, sriubytes verda, tai ji tokia nebuvo“, – V. Pauliukaitis iki šiol nepaliauja žavėtis savo meniškos sielos mama K. Marčiulionyte-Pauliukaitiene.  / V. Pauliukaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mano mama Konstancija Marčiulionytė-Pauliukaitienė buvo moterų kirpėja – aukščiausios kategorijos specialistė, visokių konkursų dalyvė ir laureatė. Pradėjo ji savo karjerą Marijampolės dramos teatro grimo ceche, bet tai truko neilgai, nes teatrą uždarė. Mamai reikėjo išlaikyti šeimą, tad ji pradėjo kirpti moteris ir buvo labai populiari kirpėja – tiek Marijampolėje, tiek vėliau Kaune.

Įdomus faktas – ji buvo ištekėjusi už to paties vyro, mano tėvo, du kartus. Jis buvo politinis tremtinys, ištremtas prieš pat man gimstant, šešerius metus praleido Sibire. Kai jį išvežė, kad neišvežtų mamos ir ką tik gimusio manęs, jai patarė su juo išsiskirti. 1956 m., kai tėvas grįžo, mama už jo ištekėjo antrą kartą. Paskui gimė mano brolis Rimtautas.

Už viską esame dėkingi mamai, nes ji buvo mūsų stūmikas į gyvenimą. Matėme ją, jos charakterį, jos užsispyrimą ir nori nenori mokėmės iš jos.

Mama buvo labai aktyvi, ryžtinga moteriškė, net, sakyčiau, kovotoja. Daug yra nuveikusi visokių darbų – ne tik kad mūsų giminės kitus narius globojo ir gelbėjo atsitikus įvairiems įvykiams, bet kažkada su bendramintėmis išgelbėjo nuo sunaikinimo senąsias Marijampolės kapines, per kurias turėjo būti tiesiamas kelias. Įsivaizduokite – tais laikais rašė raštus ir iškovojo, kad kapinės nebūtų uždarytos. Tuomečio Kapsuko valdžia nebuvo patenkinta, kad per jų galvas kažkokios moterėlės lipo.

Svarbiausia – ji buvo labai graži. Net nemoku apsakyti, kokia ji man buvo graži, kai aš buvau mažas. Tą fizinį grožį išsaugojo iki savo paskutinių dienų.

Mama buvo plačių pažiūrų. Jau vėliau, kai aš pradėjau daugiau gyvenime suprasti, stebėjausi ja, jos kantrybe: mes su broliu vaikystėje išbandėme visas veiklas, kokių tik norėjome, ji mus visur leido. Tačiau sakydavo: jūs patys už tai atsakingi. Taip mokė mus atsakomybės. Kadangi matėme, kad pati mama yra labai darbšti, užsispyrusi, tai ir mes, sakyčiau, elgėmės gana atsakingai, didelių eibių nekrėtėme.

Mama kabinosi į gyvenimą ir stengėsi, kad visiems būtų patogu. Daug emocijų nerodė, bet buvo labai jautri, meniškos sielos. Jaunystėje vadovavo moterų šokių ansambliui. Buvo išsilavinusi, turėjo nemažą biblioteką, kai turėjo laiko – skaitė, laisvai kalbėjo vokiškai. Nors neturėjo daug laiko, labai gražiai siuvinėjo – jos unikalių rankdarbių yra likę.

Aš turbūt iš jos paveldėjau platesnį požiūrį į gyvenimą – visas lietuviškas šventes, nors ir uždengtais langais, švęsdavome, kas yra Lietuva – puikiai žinojome.

Mama ir mano močiutė Marija buvo teatrų lankytojos ir vesdavosi mane. Ne viskas man ten patiko, nuo vaikystės turėjau savo požiūrį, ypač į klasikinį baletą, bet su teatro gyvenimu susipažinau būtent jų dėka. Paskui lankiau muzikos mokyklą. Įdomiausia, kad šalia visų menų su mama eidavome stebėti sporto varžybų – ir sportas ją domino.

Šiaip iš tikrųjų buvo labai šviesi ir įvairiapusė asmenybė. Kai tuo laiku daugelio mamytės, būdavo, sriubytes verda, tai ji tokia nebuvo. Ji neturėjo tam laiko, dirbdavo, nes reikėjo išlaikyti šeimą.

Sudėtingas buvo jos gyvenimas, bet buvo tvirto charakterio, tad nepalūžo. Galima sakyti, kaip ir jos mama, buvo visos šeimos režisierė. Ji buvo šeimos vedlė, laikė visus keturis kampus. Iš kitos pusės, keista, kad nebuvo kategoriška. Mes su broliu buvome aktyvūs vaikai, norų buvo daug, daug ką ji galėjo uždrausti, bet nedraudė.

Už viską esame dėkingi mamai, nes ji buvo mūsų stūmikas į gyvenimą. Matėme ją, jos charakterį, jos užsispyrimą ir nori nenori mokėmės iš jos. Net jei kas ir nutikdavo, nesiskųsdavome nei aš, nei brolis, nors vis tiek viskas išlįsdavo į dienos šviesą ir dėl visko ji išgyveno.

Pagaliau aš turiu mamą, kuri šypsosi

Nomeda Marčėnaitė, menininkė, televizijos laidų vedėja

Požiūris: N. Marčėnaitė namuose slaugo insultą patyrusią mamą ir vertina tai kaip dovaną, o ne kaip sunkumą./ E. Blaževič / LRT ir N. Marčėnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ką gavai iš tėvų, vienaip vertini, kai esi jaunas, ir kitaip, kai jau daug ką supranti. Mano ir sesers Rusnės mama Viktorija Marčėnienė, buvusi Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto bibliotekos vedėja, pernai sulaukė 80-ies.

Mano tėvų karta – pokario vaikai, ko gero, labiausiai traumuoti žmonės. Mano mama yra labiausiai psichologiškai traumuotas žmogus, kokį tik aš pažįstu. Jau suaugusi supratau, kad ji niekada neužaugo. Žinote, kaip būna – perki labai gražų nuskintą rožės žiedą, o jis niekada taip ir neprasiskleidžia, taip ir nuvysta tuo pumpuru. Tai mano mama ir yra tas pumpuras, kuris niekada neišsprogo.

Manęs mama neaugino – augino močiutė. Kai mama susitikdavo su močiute, vis galvodavau – kas joms negerai? Konfliktas kildavo per pirmas penkias minutes. Močiutė niekada nekeldavo balso, o mama taškydavosi. Močiutė tiek gedėjo mirusių artimųjų, kad mamą – vienintelę savo gyvą likusią dukrą – apleido emociškai. Prižiūrėjo, rūpinosi, tvarkingai aprengdavo, pamaitindavo, bet jokio emocinio ryšio tarp jų nebuvo.

Dabar mudvi su mama išgyvename gražiausią mūsų santykių laiką. Mano besikeičiantys santykiai su mama keičia ir mano vaikų gyvenimus.

Manau, mama turėjo Stokholmo sindromą. Su tėvu (rašytojas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas – aut. past.) jie buvo ypač susiję: vienas be kito negalėjo, bet jų santykiai buvo specifiniai – dėl emocinio neraštingumo, dėl nesuvokimo, kad barasi tai jų abiejų traumos. Kitaip sakant, buvo susitikę du psichologiškai traumuoti ir niekada negydyti žmonės. Tik dabar, praėjus jau ketveriems metams po tėvo mirties, mama pradeda iš to vaduotis.

Kai teko atsivežti mamą pas save, buvo labai sudėtinga, nes ji nuo vaikystės norėjo būti nepriklausoma. Po šešerių metų kalbėjimo, kad pas mus namuose niekas nerėkia, kad nereikia pulti gintis, jei kažkas kažką pasako, nes niekas tavęs niekuo nekaltina, pagaliau aš turiu mamą, kuri šypsosi. Kai ją rengiu, ji uždeda rankas man ant pečių ir kartkartėmis mane paglosto, nors gyvenime manęs niekada neglostė. Tai virsmas.

Esu mamai užleidusi savo kambarį, apstačiau jai svarbių žmonių nuotraukomis. Tose nuotraukose aš matau ir savo mamą jaunystėje – mergaitę spindinčiomis akimis. Ji buvo labai graži – ir dabar tokia yra. Ji turėjo milžiniškos potencijos, buvo labai talentinga, studijavo tuometėje Vilniaus konservatorijoje, grojo įvairiausiais instrumentais taip lengvai, kaip mes skaitome, buvo pirmosios lietuviškos roko grupės „Bitė“ boso gitaristė. Ji puikiai mezgė, buvo nepaprastai naginga, dieviškai skaniai gamino. Ją, labai gražią ir žavingą, buvo įsimylėjęs Donatas Katkus, Arūnas Žebriūnas netgi atėjo pirštis. Mama jau buvo nusižiūrėjusi Rimantą Marčėną. Tačiau jam niekada nebuvo įdomūs jos talentai ir mama niekada jų taip ir neatsiskleidė.

Dabar mama sulaukia tiek meilės iš manęs, iš anūkų, kad atgauna savo šviesumą ir lengvumą. Raginu šeimą: palepinkime ją, ji to vaikystėje negavo. Duokime jai tos besąlygiškos meilės, kuri būtina augančiam žmogui. Negavo savo laiku – gauna dabar.

Ji keičiasi, nors ir demencija, ne viską atsimena. Dabar mudvi su mama išgyvename gražiausią mūsų santykių laiką. Mano besikeičiantys santykiai su mama keičia ir mano vaikų gyvenimus.

Sakoma: nėra blogų patirčių – yra tik neišmoktos pamokos. Tad aš, manau, jas išmokau. Reikia apie tai kalbėti, kad suprastume, iš ko kyla  tėvų ir vaikų konfliktai. Kažkodėl prieš įsivaikinant reikia mokytis, kaip būti tėvu, o savo vaikui būti tėvais mes mokomės natūraliai. Ne! Mes nieko nemokame, todėl traumuojame savo vaikus karta iš kartos.

Labai myliu mamą, o ji man dovanoja tuos mikrožingsniukus į šviesą savo gęstančiose akyse.

Sesuo Celina: linkiu išpakuoti Jėzaus dovaną

Man Kalėdos – tai Jėzaus Kristaus gimtadienis, kuriam ruošiuosi keturias savaites ir kurį švenčiu dar dvi savaites. Tarp mūsų, krikščionių, tos keturios savaitės vadinamos adventu, o kitos dvi po Kalėdų – Kalėdų laiku. Tikrai verta tiek laiko skirti šiai ypatingai progai, nes juk tai – Dievo gimtadienis! Svarbiausia, kad neaprėpiamas Dievas pats panorėjo būti toks silpnas, ribotas ir nesaugus, kaip mes, žmonės. Man visuomet kelia nuostabą, kaip tas, kuris yra Visatos autorius, panorėjo būti savo paties kūriniu! Todėl bene pati geriausia Kalėdų šventės nuostata – nuostaba. Kai esi pagautas nuostabos, gali maloniai nustebinti ir kitus.

Esmė: benediktinių vienuolė Celina Rasa Galinytė OSB primena, kad svarbiausias šv. Kalėdų akcentas – ne vaišės, bet geroji žinia: gimė žmonijos Atpirkėjas. R. Galinytės asmeninio archyvo nuotr.

Dievas, tapęs žmogumi, yra pati didžiausia dovana žmonijai, nes savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu Jis kiekvieną išgelbėjo iš polinkio į blogį ir dovanojo naują galimybę vidinei laisvei. Šios dovanos nė vienas iš mūsų nenusipelnė, neužsidirbo ir net negalėjo tikėtis, bet kiekvienas ją gavo, tik gal ne kiekvienas išpakavo. Tad Kalėdų proga linkiu sau ir kitiems išpakuoti Jėzaus dovaną! Vienas išpakavimo būdų – sustoti prie prakartėlės ir tyloje žvelgti į ją. Tas paprastas Jėzaus gimimo vaizdelis kalba apie nesuvokiamą Dievo meilę man ir kiekvienam pasaulio žmogui, kurios vedamas Jis pasirinko būti pažeidžiamas, netgi nužudomas, kad gautume viską, kas tik gali būti geriausia. Tokiu pasirinkimu Dievas ypač pabrėžė kiekvieno žmogaus orumą, kurio niekas iš mūsų negali atimti. Iš čia kyla viltis, kad ši Dievo meilė triumfuos ir neleis blogiui pasakyti paskutinio žodžio. Tiek mano širdyje, tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, tiek visame pasaulyje. Dėl to meldžiuosi ir atkakliai prašau Dievo, kuris supranta kiekvieną širdį, kad jau ir šių Kalėdų proga Jis padovanotų pasauliui taiką. Ne paliaubas, ne kompromisus, bet tikrą, Dievo duotą, patvarią taiką.

Viktorija Streiča: duokite dėkingumo ir atminties

Šių metų dovana bus banali, o gal net visiems jau nusibodusi. Tačiau visos didžiosios tiesos, manau, yra banalios. Nebanalus galbūt būna tik kelias, kuriuo reikia nueiti iki jų. Šiais metais tas kelias buvo karas. Turbūt lietuviai yra viena iš tų tautų, kuri susitapatino su ukrainiečiais ir per atstumą širdimi ėjo tą kelią kartu. Todėl šiais metais mano laukiamiausia dovana po eglute – dėkingumas ir atmintis. Dėkingumas už kiekvieną saugų žingsnį, už elementariausius dalykus – galimybę gulėti šiltoje lovoje, galimybę paruošti maisto šeimai ir valgyti prie apšviesto stalo… Dėkingumas už tai, kiek daug aš turiu, nes karo kelias parodė, kad vieną gražią dieną žmogus gali visko netekti.

Esmė: „Atmintis skirta tam, kad nepamirštume dėkoti už tai, ką turime, ir pasibaigus šventėms“, – sako aktorė ir režisierė V. Streiča. T. Biliūno nuotr.

Jei prieš tai tau atrodė, kad kažko galėtų būti daugiau, kad kažko turi per mažai, staiga supranti, jog turi tiek, kiek tau reikia. Turi daug daugiau, nei tau iš tiesų reikia. Atmintis skirta tam, kad nepamirštume dėkoti už tai, ką turime, ir pasibaigus šventėms. Kadaise su dukra teko gulėti ligoninės neurologijos skyriuje, kur pamačiau visiškai kitokį pasaulį ir supratau, kad mums šiame gyvenime pavyko ištraukti laimingą bilietą. Aišku, pasveikus visos tos patirtys taip ir liko už ligoninės sienų – pasimiršo po poros mėnesių. Tai labai žmogiška. Todėl dabar labai norėčiau atminties, kad dėkingumas taptų ne tik mano, bet ir mūsų visų esybės sudedamąja dalimi.

Eimutis Kvoščiauskas: norėčiau, kad gėris nugalėtų blogį

Jei kalbame apie kažkokias rimtesnes, fiziškai neapčiuopiamas dovanas, norėčiau, kad Kalėdų Senelis šiais metais man atneštų daugiau pasitikėjimo savimi. Ne pro šalį būtų gauti ir gebėjimą subalansuoti savikritiką, padaryti ją sveikesnę, objektyvesnę (juokiasi). Žodžiu, mano dovana turėtų būti kaip ta kava – trys viename. Visi trys dalykai apie tą patį. Kodėl man tai svarbu? Tokie jau buvo metai.

Pastiprinimas: besibaigiantys metai aktoriui E. Kvosčiauskui buvo ir darbingi, ir sėkmingi, tačiau Kalėdų Senelio aktorius vis tiek prašytų didesnio pasitikėjimo savimi ir mano, kad tokia dovana praverstų daugeliui. J. Stanaitės nuotr.

Tikrai negaliu jais skųstis: ir darbingi, ir laimingi. Netikėtai tapau sekmadieninės LRT Televizijos laidos „Mano geriausias draugas“ vedėju. Dar viena avantiūra – dalyvavimas LRT laidoje „Miuziklo garsai“. Iš pradžių buvo labai sunku. Sunkiausia turbūt – dėl mano svyravimų ir pasitikėjimo savimi stokos. Juk pirmiausia esu kino ir teatro aktorius, o čia – miuziklas! Be to, pirmą kartą dainavau su gyvu orkestru. Neapsakomas jausmas: tarsi didžiulė banga geros energijos, kuri keliauja su tavimi kartu, o dirigentas veda mus visus. Atrodo paprasta, bet iš tiesų sunku. Ta didžiulė atsakomybė sekina, emociškai kankina. Žinoma, po laidos išėjimo į eterį visada atsisukdavau pažiūrėti, kaip man pavyko. Dažniausiai nebūdavau savimi patenkintas. Rodos, tiek metų esu teatre, televizijoje, kine, o pasirodo, kad dar kažkokio scenos žanro nesu įvaldęs. Mat teatre reikia vienokios vaidybos, kine – kitokios, serialuose – dar kitos, o miuzikluose – dar kažkokios. Tokie dalykai mane tiesiog išmušdavo iš vėžių, nepaisant fakto, kad nuo pat pradžių puikiai žinojau, kad stoju į nelygią kovą su tikrais operos profesionalais. Tačiau ką aš čia vien apie save ir tik sau… Labai norėčiau Kalėdų Senelio paprašyti, kad jis atneštų bendrą dovaną visiems žmonėms. Tegul greičiau baigiasi karas ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje: juk daug kur dabar vyksta visokių neramumų. Norėčiau, kad gėris kaip gražioje vaikystės pasakoje nugalėtų blogį.

Juozas Gaižauskas: tenoriu vieno – taikos

Jei šitą norą būčiau padėjęs po egle prieš kokius penkerius metus, jis galėjo atrodyti juokingai, naiviai ar net infantiliai, bet šiandien tenoriu paprašyti vieno – taikos! Dar – gerumo, tikrumo, tylumos, giedros. Labai norėtųsi, kad žmonės, kiek įmanoma, kiek jiems pavyktų, patys šviestų. Jei tos šviesos po Kalėdų eglute atsirastų daugiau, manau, visa kita nuo tos šviesos imtų keistis savaime – ir santykiai tarp žmonių gerėtų, ir konfliktų tarp šalių neliktų. Tuo tikiu.

Ryšys: aktorius J. Gaižauskas neabejoja – jei žmonės patys labiau šviestų, pasaulyje būtų šviesiau. J. Gaižausko asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl neprašau Kalėdų Senelio idėjų naujoms savo knygoms? Neprašau to, kuo nesiskundžiu (šypsosi). Idėjų turiu turbūt daugiau nei likusio gyvenimo. Gal tuomet labiau reikėtų prašyti jėgų. Ne šiaip jėgų bendrąja prasme, bet jėgų toms mintims, toms idėjoms įgyvendinti. Dar vieno dalyko norėčiau paprašyti – laiko. Šiandien laikas yra didžiausias deficitas, sakyčiau, pagrindinė visos žmonijos valiuta. Tad kuo daugiau turėsime to laiko viskam – sau, kitiems, šeimai, draugams – tuo mes visi būsime turtingesni ir laimingesni.

Mantas Wizard: kad niekada negrįžtų pandemija

Prieš dvejus metus Kalėdų proga turėjau labai aiškų norą. Pernai Kalėdų Senelis man jį išpildė. Šiais metais irgi pildo. Ką turiu omeny? Užpernai Kalėdas pasitikau karantino sąlygomis. Visada buvęs pats darbingiausias metų mėnuo – gruodis praėjo tuščias, tylus ir nykus. Maža to, gruodis visada buvo, yra ir bus ne tik pats darbingiausias, bet ir pats mėgstamiausias mano metų laikas. Į jį telpa daug kas: ir smagus kalėdinis sujudimas, ir mano renginiai, ir publika, kurią labai myliu. Mano darbas yra penas mano dvasiai. Matyti žmonių nuostabą, girdėti jų plojimus, užsiimti kūryba man yra be galo didelė dovana. Atėjus koronaviruso pandemijai, šitos dovanos nebegavau. O ir kalbų aplink girdėjau visokių, bet baisiausia buvo šita –  neaišku, ar kada išvis begrįšime prie normalaus gyvenimo…

Kokybė: iliuzionistas M. Wizard mano, kad brangiausias dalykas pasaulyje yra laikas, tad stengiasi jį praleisti kaip įmanoma prasmingiau. Manto Wizard asmeninio archyvo nuotr.

Pernai per Kalėdas atgavau savo mylimą darbą – renginius. Ta savirealizacija man buvo didžiulė likimo dovana. Todėl šiais metais Kalėdų Senelio prašau, kad ir toliau būtų taip gera, kaip yra dabar. Jei į viską pažvelgčiau kiek filosofiškiau, manau, kad brangiausias dalykas pasaulyje būtų laikas, nes ir prarastus pinigus galima vėl uždirbti, ir suplyšusius batus naujais pakeisti, bet prarasto laiko nebeatgausime niekada. Tad Kalėdų Senelio labai norėčiau paprašyti dar trupučio kokybiško laiko. Negaliu skųstis, kad nemoku jo planuoti, bet tikrai žinau, kad, jei turėčiau daugiau, žinočiau, kur jį turiningai panaudoti. Jei po egle norėčiau matyti kažkokį materialų daiktą, tai galėtų būti gera knyga. Marko Aurelijaus ar Albert’o Kamiu. Man labai patinka gilūs, įdomūs tekstai, kurie įkvepia. Šiuo metu ypač žaviuosi stoikais. Skaitau Marko Aurelijaus, Senekos laiškus. Laikas su gera knyga  – man tobula Kalėdų dovana ir penas dvasiai.

Neseniai Kulautuvoje jis pristatė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ finalinį renginį – kartu su kulautuviečiais kurtą spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“

Jį režisavęs aktorius sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės, prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

Vien šiuo projektu neapsiribojo ir pokalbis su iš Kauno rajono Vilkijos kilusiu aktoriumi.

– Ar po šios premjeros nekilo minčių, kas yra profesionalus ir neprofesionalus aktorius, kokia tarp jų skirtis?

– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusikalbėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose. Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, priklauso nuo požiūrio į savo darbą.

– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?

– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrų klasikinės pjesės bruožų, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?

Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.

– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?

– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius, choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta. Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tai padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kurioje savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.

Šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

– Kaip jūs galvojate, kokių emocijų prisipildė patys žmonės?

– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų, – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.

– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?

– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjome, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.

– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Koks pasirodė režisieriaus drabužis?

– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kai norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą. Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.

– Kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbant apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?

– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.

Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.

Mes skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kad ir kokio amžiaus jis būtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.

Asmeninis dienoraštis

Trečią kartą į Kauną sugrįžtančio "Istorijų festivalio" tema – namai. Juk būtent jie abiejų karantinų metu tapo viso vykstančio gyvenimo centrais. Čia mes dirbome, sportavome, apsipirkdavome, pramogavome, virtualiai bendravome su draugais ir artimaisiais. Ilgus rudens vakarus leisdami prie televizoriaus ar knygos, svajojome, kad vieną dieną visą tai pasibaigs ir vėl galėsime grįžti į įprastą gyvenimą. Būtent apie tai pasakoja teatralizuotas E.Kvoščiausko karantino dienoraštis.

Pasakojimo pasirodymo (angl. story telling) forma aktorius kvies žiūrovus prisiminti šį nelengvą laikotarpį, drauge pasijuokti ir pamąstyti, ko karantinas mus išmokė. Teatrališko pasakojimo metu E.Kvoščiauskas prisimins ne tik asmenines patirtis, bet ir palies kultūrines, socialines temas, to meto aktualijas.

"Savo pasakojimu žiūrovus mintimis nukelsiu į tą visiems sunkų laikotarpį. Tikėkimės, kad tai jau praeityje likusi istorija, kuri nebepasikartos. Visų mūsų karantino istorijos yra skirtingos, bet kartu ir panašios. Aš pats atstovauju žmonėms, kurie šiuo laikotarpiu liko visiškai be darbo ir pajamų. Teatro aktoriams dirbti nebuvo jokių galimybių, nebent savo veiklą perkelti į internetą ir bandyti taip užsidirbti. Tačiau man tokia idėja buvo visiškai nepatraukli, – prisiminė menininkas. – Tad užsidaręs sėdėjau namuose ir siurbiau į save viską, ką tik buvo galima: televiziją, knygas, "YouTube" vaizdo įrašus, "Netflix" filmus ir serialus. Net ir kelių mėnesių laiko tarpas tarp abiejų karantinų buvo kiek kitoks, gyvenimas 100 proc. negrįžo į įprastas vėžes. Visa tai ir įkvėpė pasirodymą."

Savo pasakojimu žiūrovus mintimis nukelsiu į tą visiems sunkų laikotarpį. Tikėkimės, kad tai jau praeityje likusi istorija, kuri nebepasikartos.

E.Kvoščiauskas prisipažino vis dar esantis kūrybiniame procese. Tad jam kyla įvairių idėjų, kaip būtų galima pagyvinti pasirodymą. "Buvo aplankiusi mintis spektaklio metu žiūrovus pavaišinti gaminiu, kurį gaminau ir mėgavausi viso karantino metu. Kol kas neišduosiu, koks tai patiekalas. Tačiau jo receptą buvau pamiršęs daugybę metų, kol neužklupo pandemija. Vis dėlto nesu tikras, ar pavyks įgyvendinti šią idėją dėl reikalavimo renginiuose laikytis atstumų, – atskleidė pašnekovas. – Galbūt spektaklis įgaus ir interaktyvių bruožų. Norėčiau pakviesti žiūrovus pasidalyti savo karantino patirtimis."

Prisimins kilusius iššūkius

Menininkas atkreipė dėmesį, kad karantino metu labiausiai kentėjo tie žmonės, kuriems dėl apribojimų tapo neįmanoma dirbti savo darbą. "Laimei, kad iki tol gyvenau saugesnį gyvenimo būdą, buvau išsiugdęs įprotį atsidėti lėšų juodai dienai. Tačiau nemaža dalis mano kolegų neturėjo tiek santaupų, kad nedirbdami galėtų išgyventi mėnesių mėnesius. Tad vieni ėmėsi atsitiktinių darbų, kiti susiveržė diržus ir tikėjosi, kad šis laikotarpis greitai praeis. Buvo daug pykčio, baimės, nerimo", – situaciją nusakė pašnekovas.

E.Kvoščiauskas prisiminė, kaip pro langą žiūrėdavęs į netoliese dirbančius statybininkus ir pykdavęs ant jų, kad nedėvi kaukių ir, per pertraukėles rūkydami, būriuojasi. "Pats tuo metu buvau prisidėjęs prie socialinės akcijos ir nusifilmavęs reklamoje, skatinančioje sąmoningai dėvėti apsaugos priemones, saugoti save ir kitus. Per televiziją iš žurnalistų taip pat teko ne kartą girdėti, kad jie jokio karantino nejaučia, nes jiems – pats darbų įkarštis. Tad kartais būdavau išties piktas", – profesine patirtimi dalijosi aktorius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Užsidarymo namie metu E.Kvoščiauskui, kaip ir kitiems scenos žmonėms, kilo svarstymų, ką reikėtų daryti, jei įprastiniu būdu dirbti niekada nebepavyktų. Kas būtų, jei ribojimai tęstųsi metų metus? "Netgi mąsčiau apie kitas specialybes, kuriomis galėčiau užsiimti, jei galimybė vadinti teatro scenoje būtų visiškai atimta. Žinoma, lieka kino ir televizijos aktoriaus darbas, kuriuo taip pat galima pasiekti žiūrovą, su juo užmegzti ryšį, nors ir netiesioginį. Žmogus toks jau yra, kad prireikus geba prisitaikyti prie įvairių sąlygų, – kalbėjo jis. – Vis dėlto ar galėtų nutikti taip, kad aktorystė teatre liktų tik hobiu, iš kurio neįmanoma išgyventi? Manau, kad ne. Kad ir kaip banaliai skambėtų, esu įsitikinęs, kad niekas iš žmonių neatims gyvo kontakto poreikio."

Karantino pamokos

Pasak aktoriaus, karantino metu jis buvo virtęs tikru intravertu, tačiau kartu aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime. Žinoma, per socialinius tinklus.

"Tapau tikru sofos lygos kritiku. Nevengiau pasisakyti socialinėje erdvėje, čia aktyviai reikšti savo mintis, – juokiasi jis. – Visa tai atsispindės ir pasirodymo scenografijoje. Žiūrovai išvys atkurtą namų aplinką, kurioje kontaktuosiu su kompiuteriu ir telefonu. Jų ekranų vaizdas bus rodomas pasitelkiant projekcijas. Visas veiksmas suksis tame pačiame taške – ant simbolinės namų sofutės. Juk tai ilgus mėnesius ir buvo centrinis daugelio žmonių taškas, kuriame jie leido laiką ir kontaktavo su išoriniu pasauliu. Internetą galime peikti, kiek norime, tačiau būtent jis karantino metu mums daug padėjo."

Nors karantino laikotarpis E.Kvoščiauskui buvo labai sunkus, aktorius tikina jo metu nemažai išmokęs. Priverstinis užsidarymas namuose jam padėjo įvertinti normalų gyvenimą ir turimą laisvę. "Sutikdamas 2021 m. daug ką apgalvojau ir supratau, kad karantininė patirtis man padovanojo nemažai svarbių dalykų. Supratau, kokie laimingi mes buvome ir kiek daug galimybių turėjome iki pandemijos. Pasibaigus šiam sunkiam laikui, su nauja jėga ir energija grįžau į darbą, kuriame šiandien vertinu kiekvieną minutę", – šypsosi jis.

Tad aktorius kviečia visus pasidalyti savo karantino patirtimis ir drauge pasijuokti. Kad ir kokie sunkūs buvo tie mėnesiai, jų metu vis vien būta nemažai komiškų situacijų.

"Nenoriu išduoti spektaklio siužeto. Tačiau trokštu, kad kartu smagiai praleistume laiką, bet kartu nepamirštume, jog karantinas buvo paskelbtas ne be reikalo. Darbo šioje situacijoje netekę ir kitokių sunkumų patyrę žmonės neretai piktinasi valdžios sprendimais. Vis dėlto mes iki šiol kovojame su klastingu virusu, o skelbiant karantiną buvo siekiama išsaugoti mūsų sveikatą ir netgi gyvybę. Savo pasirodyme taip pat vis užsimenu, kad pavojus yra visai netoliese. Norint jo išvengti visiems reikia susiimti ir dar pakentėti, – kalbėjo E.Kvoščiauskas. – Labai tikiuosi, kad sunkiausia yra jau praeityje. Galbūt jau greitai suvaldysime virusą ir galėsime lengviau atsikvėpti."

Kas? E.Kvoščiausko pasakojimo pasirodymas "Karantino dienoraštis".

Kada? Spalio 9 d. 19 val.

Kur? Baras "O kodėl ne?" (Perkūno al. 4).

Žurnalistas ir rašytojas Andrius Užkalnis antradienio rytą rašė sostinėje pastebėjęs riaušių policija ir visiems pareigūnams linkėjo sėkmės užtikrinant saugumą protesto metu.

„Vilniuje iš pat ryto, matau, darbui ruošiasi riaušių policija, automobiliai su langų apsauga iš išorės – nes taikūs balamutai gali mėtyti sunkius feikinius kroksus, tašytes-barsietkas, pridėtas domkratų ir raktų nuo šarano (kiekvienos durelės atsidaro skirtinga spyna) ir telefonus „Nokia“ su knopkėm. Ačiū mūsų pareigūnams ir linkiu sėkmės sunkią darbo dieną, saugant miestą nuo nestabilių celofaninių šeimaknyslių, saugančių savo tradicinius kūnus nuo mokslo ir sveikatos. Jau greitai: mitingai prieš privalomus dušus, dezodorantus ir vyriausybės brukamą vaikų vertimą skaityti, kurio šalutiniai poveikiai dar nežinomi“, – rašė A. Užkalnis.

Ačiū mūsų pareigūnams ir linkiu sėkmės sunkią darbo dieną, saugant miestą nuo nestabilių „celofaninių šeimaknyslių“, saugančių savo tradicinius kūnus nuo mokslo ir sveikatos.

Aktorius Eimutis Kvoščiauskas žodžių į vatą nevyniojo. Pasak jo, į protestą sostinėje susirinko „tamsa, blogis ir dugnas“.

„Kartuvės. Šiandien prie Seimo galutinai pasikorė „Šeimų Maršas“. Tiksliau karti norėjo kitus, o patys visiškai apsinuogino. Apnuogino savo vertybes, ideologijas, tikslus. Na, pasakykite man nuoširdžiai, tie, kurie ėjot su jais – jums ne gėda? Nerausta skruostai? Draugai, esantys prieš skiepus, jūs norit būti tarpe tokių? Prie Seimo susirinko tamsa, blogis ir dugnas. Valdomas šutvės, kuri nori viską griauti, trukdyti, save prastumti į postus, o vėliau vogti ir kvailinti tą buką minią. Liūdna....“ – nevilties neslėpė žinomas vyras.

Rašytoja, žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė feisbuke pasidalijo protestuotojų minios nuotrauka ir klausė: „Man vienintelis dalykas įdomus: kodėl visi šitie žmonės darbo dienos rytą nėra darbe? Čia visi frylanseriai?“

Kaip BNS informavo Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja, į renginį susirinko apie 4,5 tūkst. žmonių, incidentų kol kas išvengta. „Kiek pareigūnai mato, tai 4,5–5 tūkst. žmonių. Šiai minutei incidentų nefiksuota. Lyg greitoji pagalba buvo iškviesta, kažkam bloga pasidarė“, – teigė policijos atstovė.

Nešini tautinėmis, savivaldybių vėliavomis ir plakatais, tokiais kaip „STOP diskriminacijai“, „Šiknon galimybių pasą“, mitingo dalyviai skandavo „Gėda, gėda“, juos lydėjo Seimui ir Vyriausybei adresuoti šūksniai „Eikit lauk“.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Dalis dalyvių laikė plakatus, ant kurių buvo užrašyta „Stop fašizmui“, o šalia užrašo – Adolfo Hitlerio ir Laisvės partijos vadovės Aušrinės Armonaitės nuotraukos bei sumontuotas nacistine apranga vilkinčios premjerės Ingridos Šimonytės atvaizdas.

„Reikia saugoti valstybę, Konstituciją, apginti savo teises, laisvą pasirinkimą, kad nebūtų varžomos mūsų teisės, nesvarbu, ar žmogus nori skiepyti, ar nenori. Galų gale – vakcinavimasis yra dalyvavimas eksperimente“, – BNS sakė protesto dalyvis, 49-erių ūkininkas Ričardas Lekavičius.

„Jei mes deklaruojame, kad esame demokratinė valstybė, tai demokratija turi galioti nuolat, o ne tik rinkimų periodu“, – pridūrė jis.

Naudojamas valstybinis šantažas. Ir ne tik psichologinė, bet ketinama naudoti fizinę ir karinę prievartą.

Grožio paslaugų srityje dirbanti Diana Verikienė tvirtino, kad „skiepytis turi būti laisva teisė rinktis“.

„Atėjau, nes nesutinku, kad valdžia į tautą nežiūri. Turiu omeny vakcinavimą ir žmonių skirstymą – turės ar neturės galimybių pasą. Tai yra neteisinga“, – kalbėjo 51-erių moteris.

Vyriausybė trečiadienį planuoja svarstyti nutarimo projektą, pagal kurį numatoma, kad galimybių paso neturintys asmenys nuo rugsėjo vidurio galėtų apsipirkti tik nedidelėse parduotuvėse, jiems užsivertų renginiai, viešojo maitinimo įstaigos, ligoninės ir kitos paslaugos.

Kaltina karinio perversmo planais

Mitingo dalyviai prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įrengė kartuves, virš jų užrašyta „Vieta Lietuvos išdavikams“. Šalia jų – scena, ant jos mušamas būgnas ir sakomos protesto organizatorių kalbos.

Viena iš akcijos organizatorių, mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė susirinkusiems žmonėms teigė, kad planuojami koronaviruso pandemijos ribojimai segreguoja piliečius, o „valstybingumas yra dideliame pavojuje“.

Pasirodo, kartą pasiskiepyti neužtenka, praeina pusė metų ir varo gauti trečią dozę. Suprantat, jie visi tapo narkomanais.

Ji tokius ribojimus lygino su nacistine Vokietija.

„Naudojamas valstybinis šantažas. Ir ne tik psichologinė, bet ketinama naudoti fizinę ir karinę prievartą“, – kalbėjo A. G. Astrauskaitė.

Ji taip pat pareiškė, kad migrantų krize tik naudojamasi siekiant išplėsti kariuomenės įgaliojimus.

Mitingo organizatorė kalbėjo apie Seimo antradienį neeilinėje sesijoje planuojamą priimti įstatymą, suteiksiantį kariuomenei daugiau teisių ekstremaliosios situacijos metu.

„Tai reiškia, kad šitie kariniai įstatymai bus naudojami prieš lietuvių tautą. Tai reiškia karinį perversmą šalyje“, – tvirtino A. G. Astrauskaitė.

Politikų vertinimai skiriasi

Kiek vėliau ant scenos užlipęs parlamentaras Dainius Kepenis perskaitė opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kreipimąsi į valdančiuosius.

„Raginame atsisakyti žmonių gąsdinimo strategijos ir, užuot naudojus skaldančią bei į dvi Lietuvas – pasiskiepijusią ir nepasiskiepijusią – visuomenę dalijančią retoriką, nedelsiant vykdyti adekvačią mokslu ir pozityvia motyvacija grįstą vakcinacijos viešinimo kampaniją“, – kalbėjo politikas.

Renginyje pasirodė ir Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas. Jis valdančiuosius vadino populistais, o paskiepytus žmones lygino su narkomanais.

„Šiandien sveikas žmogus Lietuvoje tampa nusikaltėliu, jis neturi teisės vaikščioti laisvai gatvėje. (...) Pasirodo, kartą pasiskiepyti neužtenka, praeina pusė metų ir varo gauti trečią dozę. Suprantat, jie visi tapo narkomanais“, – kalbėjo Europos Parlamento narys.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen parlamente žurnalistams sakė, kad protestuotojų šūkiai „yra prasilenkiantys su realybe“, todėl juos komentuoti sudėtinga.

Vyriausybė prievarta nieko neskiepys – aš dar kartą noriu tai pabrėžti – bet prabanga priimti sprendimą nesiskiepyti tiems žmonėms, kurie tai daro ne dėl medicininių priežasčių, tiesiog kainuos jų kišenei.

Savo ruožtu premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad Vyriausybė turi saugoti daugiau kaip pusės pasiskiepijusių Lietuvos gyventojų interesus.

„Tai tie žmonės taip pat yra tauta ir taip pat turi savo nuomonę apie tai, kokie yra jų interesai ir kaip tie interesai privalo būti apsaugoti. Todėl Vyriausybė prievarta nieko neskiepys – aš dar kartą noriu tai pabrėžti – bet prabanga priimti sprendimą nesiskiepyti tiems žmonėms, kurie tai daro ne dėl medicininių priežasčių, tiesiog kainuos jų kišenei“, – sakė politikė.

Protesto dalyviai scenoje sakė įvairias kalbas, o minia žmonių juos palydėjo palaikančiais šūksniais, vėliau uždegti įspėjamieji ir dūminiai deglai.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Akcijos metu dangumi praskrido lėktuvas su užrašu: „Ar jau pasiskiepijai?“ Jį pamatę žmonės ėmė baubti.

Mitingo prie Seimo organizatoriai protesto išvakarėse prašyme savivaldybei padidino dalyvių skaičių nuo 1 iki 5 tūkstančių.

Socialiniame tinkle „Facebook“ nurodoma, kad akciją organizuoja mokytoja A. G. Astrauskaitė ir viešoji įstaiga „Patriotiški Lietuviai“. Tai ne pirma šios moters rengiama akcija prieš valdžios sprendimus, susijusius su COVID-19 pandemijos valdymu.

Renginio išvakarėse ji ragino žmones ruošti „plakatus, būgnus, švilpynes, jau ir aliuminius puodus, jų dangčius, mažas balėjas, samčius triukšmui, net improvizuotas Egėjo arklidžių šakes mėšlui išmėžti“.

Tiek Tulūzos, tiek Paryžiaus LGBT+ kino festivaliai pasirinko „Advokatą“ savo uždarymo ceremonijoms. Visuose miestuose filmą gyvai pristatys režisierius Romas Zabarauskas, Paryžiuje – ir pagrindinį advokato Mariaus vaidmenį sukūręs aktorius E. Kvoščiauskas.

R. Zabarauskas taip pat pakviestas į Paryžiaus „Chéries-Chéris“ festivalio vaidybinių filmų konkurso žiuri. Geriausią filmą režisierius atrinks kartu su aktore Antonia Buresi, rašytoju Olivier Charneux ir kino programų sudarytoju Franck Roulet. Tarp konkurse dalyvaujančių filmų – pernai Kanų kino festivalio atrinkta britų režisieriaus Francis Lee drama „Amonitas“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Kate Winslet. Ši juosta bus rodoma atidarymo ceremonijos metu.

„Man didžiulė garbė pristatyti Lietuvą ir Lietuvos meną“, – teigė Romas Zabarauskas: „Prancūzai tiesiog dievina kiną. Būtent todėl per pandemiją dauguma festivalių kantriai laukė kino teatrų atsidarymo, o dabar viskas vyksta vienu metu. Nežinau kas galėtų būti gražiau už tokį viltingą kino šėlsmą, prie kurio prasmingai prisidėsime lietuviška istorija.“

Eimutis Kvoščiauskas (kairėje) ir Romas Zabarauskas (dešinėje). / J. Liubinaitės nuotr.

26-ą kartą rengiamas festivalis „Chéries-Chéris“ turėjo įvykti 2020 metų lapkritį, tačiau buvo atidėtas dėl koronaviruso pandemijos. 2020 spalio mėnesį aktorius E. Kvoščiauskas socialinio tinklo paskyroje džiaugėsi suplanuotu pristatymu: „Beprotiškai džiaugiuos mūsų filmo įspūdinga gyvenimo kelione! Kai tavo vaikui sekasi, negali nedžiūgauti, o šitas filmas man – kaip vaikas. Neaprėpiamai esu dėkingas režisieriui R. Zabarauskui ir visiems, kas prisidėjo prie filmo „Advokatas“.

2021 gegužės 19 d. atsidarius Prancūzijos kino teatrams, festivaliai vieni pirmųjų kviečia šalies žiūrovus sugrįžti į kino sales. Kol „Advokatas“ tęsia savo pasaulinę kelionę, Lietuvos žiūrovai kūrėjų darbą gali įvertinti namų kino platformose.

Filmą „Advokatas“ finansavo ir pristatymą „Chéries-Chéris“ festivalio uždarymo ceremonijoje remia Lietuvos kino centras.

Šiuodu rimtus vyrus po premjeros Kaune paprašėme tapti advokatais ir, stojus prieš mūsų skaitytojų teismą, apginti kontroversiškus teiginius apie šiuolaikinį teatrą ir jo aktorius.

– Šiais laikais teatras nereikalingas. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje dabar, – štai kur tikrų tikriausias teatras.

Romas (R.): manau, kad teatras bet kokiu atveju žmonėms yra reikalingas. Nes kai gyvenimas tampa teatru, tai teatras tampa gyvenimu. Kai gyvenime tiek daug absurdo, tai nuėję į teatrą ar į kiną mes galime pajusti tą prasmės pojūtį ir nusiraminti.

Eimutis (E.): vienareikšmiškai manau, kad teatras reikalingas, nes tiek dramoje, tiek komedijoje, tiek ir tragedijoje tu pamatai viską iš šono. Tokiu atveju lengviau analizuoti, pasidaryti išvadas. Teatras atlieka dar ir terapinį vaidmenį: paliečia, supurto, priverčia susimąstyti, atpalaiduoja. Gyvenimas – tai teatras, kurio mes nelabai matome iš šono. O tai, kas vyksta su mumis dabar, manau, yra tikrų tikriausia tragikomedija, kurią galėsime įvertinti tik po kiek laiko.

– Visi aktoriai yra vargšai. Jie negali pragyventi iš savo atlyginimo, tad turi suktis, kaip išmano – filmuotis reklamose, dalyvauti komerciniuose projektuose ir pan.

E.: jeigu kalbėčiau vien apie save, galbūt nebūčiau tuo tikras. Bet, kaip suprantu, turiu ginti ir kitus kolegas. Todėl – taip, aktorius privalo turėti daug darbų. Antraip jam reikės susiveržti diržą, valgyti kruopas ir gyventi mažame kambarėlyje už nedidelę nuomą. Bet jei jis nori gyventi normaliau, valgyti skaniau ir pramogauti linksmiau – turi išmokti suktis. Kaip? Įgarsinimai, serialai, darbas TV ar radijuje, renginiai, mokyklos, dramos būreliai ir pan. Kartais gali atrodyti, kad vienas ar kitas aktorius gyvena tik iš teatro atlyginimo – oi, kaip jūs klystate. Tiesiog tų antraeilių pareigų jis paprasčiausiai neviešina, o jūs jų nematote.

R.: ilgainiui aktoriai turėtų burtis į krūvą ir kovoti už savo teises. Pavieniai aktoriai taip pat neturėtų sutikti vaidinti už gėdingai mažą atlyginimą. Jei niekas už grašius nevaidins, tai ir užsakovams teks susimąstyti. Girdėjau, kad Lietuvoje jau įsikūrė kažkas panašaus į aktorių sąjungą ar profsąjungą. Galbūt jiems pavyks iškovoti šiokių tokių teisių, kad ši profesija turėtų ne tik prestižą, bet ir deramą atlyginimą.

– Tarp aktorių dažnos skyrybos. Jie nepastovūs. Dar blogiau – kai kurie iš jų yra vedę… teatrą.

E.: vedęs teatrą ar kiną – oi, čiagi labai gražu (juokiasi). O dėl skyrybų tikrai nesutinku. Gal televizijos žvaigždės ar popscenos žmonės, kuriuos linksniuoja geltonoji spauda, skiriasi dažniau nei aktoriai? Kita vertus, jei rimčiau pasidomėtume statistika, galbūt rastume, kad, tarkim, parduotuvių kasininkai pirmauja šioje srityje (juokiasi). Manyčiau, kad aktoriai yra tiesiog labiau matomi.

Kita vertus, sutinku, kad aktorių darbas yra labai specifinis. Išties sudėtinga gyventi aktoriui su ne aktore (arba atvirkščiai). Tarkim, tu iš gastrolių grįžti vidurnaktį, o tavo antroji pusė šeštą ryte turi išeiti į darbą. Galbūt tie dalykai sugyvenami, bet faktas, kad dėl to turi stengtis abu – tiek vyras, tiek moteris.

R.: galbūt aktoriai tiesiog labiau matomos figūros, dažniau būna viešumoje, apie juos dažniau kalbama televizijoje ar spaudoje, tad tos – nors ir kelios – skyrybų istorijos natūraliai labiau įsirėžia mums į smegenis. O iš tiesų manau, kad daug aktorių tiesiog labai ramiai gyvena savo gyvenimus, bet – vargu bau tačiau – tada jie niekam neįdomūs ir mes jais visai nesidomime.

– Kelias į gerą, įdomų vaidmenį net ir šiais laikais yra gaunamas per pažintis, o ne pagal gabumus.

E.: nesutinku. Net jei tave kasdien kurį laiką rodys per televiziją, anksčiau ar vėliau išryškės – talentingas tu ar ne, gavai darbą per pažintis ar ne. Beje, man iki šiol klausimas, ką tokio aš turėjau padaryti, kad gaučiau pagrindinį vaidmenį filme "Advokatas". Kas vietoj manęs galėjo paduoti Romui kyšį? (juokiasi). Tas sulauktas skambutis buvo labai netikėtas. Juk iš anksčiau su Romu pažįstami nebuvome.

R.: turbūt turite omeny seksualinio priekabiavimo kultūrą, apie kurią šiais laikais jau vis drąsiau prabylama. Taip, deja, ji vis dar egzistuoja. Kita vertus, sveika, kai jauni žmonės plečia savo pažinčių ratą (aišku, ne per lovą), susipažįsta su naujais žmonėmis. Tai geras būdas parodyti save, prisistatyti, sudalyvauti kūrėjų rengiamose atrankose, TV bandymuose.

Kalbant apie mano filmą "Advokatas", tiesiog vyko aktorių atranka. Nepuoliau Eimučiui, jo neišbandęs, siūlyti pagrindinio vaidmens. Buvau jį matęs keliuose spektakliuose, kur jo vaidyba man patiko, tad pakviečiau sudalyvauti atrankoje.

Svoris: ­nors ­kine ­aktorius ­E. Kvoščiauskas­­ ­– ne ­naujokas, ­vis ­tik ­tokio svorio pagrindinis ­vaidmuo­ jo ­filmotekoje­ – ­­pirmasis.

– Aktorių gyvenimo būdas – be galo nesveikas. Ne vienas aktorius kentėjo ir kenčia nuo įvairiausių priklausomybių.

R.: manau, kad daugelį jaunų žmonių prie šios profesijos pritraukia tas įsivaizduojamas aktorių gyvenimo bohemiškumas. Aš visada buvau žmogus, kuris vienas pirmųjų palieka visus vakarėlius. Netgi po "Advokato" premjeros neprisijungiau prie kūrybinės grupės šventimo.

Kita vertus, pagalvojau, galbūt tos mūsų garsenybės naudojasi tuo, kad Lietuvoje vis dar nėra vadinamosios paparacų kultūros. Nes užsienio žvaigždės turi būti kur kas atsargesnės. Galbūt lietuvių įžymybės kur kas labiau atsipalaidavusios, nes niekas jų neseka, nepaparacina... Galgi reikėtų jums, žiniasklaidos atstovams, tuo klausimu daugiau padirbėti? (juokiasi).

– Jei aktorius, režisierius darbe yra talentų talentas, gyvenime dažniausiai – mėšlo krūva.

Lietuvišką kino klasiką tikrai norėčiau apginti. Netiesa, kad ji nuobodi. Ten daug stipraus autorinio ir žanrinio kino. Taip pat – daug filmų, kurie nusipelnė apdovanojimų, bet nebuvo tinkamai įvertinti savo laiku – dėl cenzūros ar kitų priežasčių.

E.: labai jau riebiai čia išsireiškėte. Galbūt būna kūrėjų, žavinčių visą pasaulį savo kūryba (muzika, teatru ar daile – nesvarbu), bet nesusitvarkančių su savo vidiniu pasauliu. Kita vertus, kai nuo to nukenčia kitas žmogus, – jokio pasiteisinimo negalėtų būti. Patenkindamas savo ego jis neturėtų skaudinti ir žeminti kito.

R.: sudėtinga tema. Manau, šiuo klausimu pasaulis dabar išgyvena tikrą lūžį. Juk ilgą laiką, pripažinkime, egzistavo be galo stiprus menininko-genijaus asmenybės kultas. Tarsi buvo brėžiama savaime suprantama riba, kad menas yra menas ir gali egzistuoti atskirai, netgi pateisindamas tą žmogiškumo trūkumą genialumu. Tikrai yra menininkų ir padariusių nusikaltimų, ir seksualiai priekabiavusių, ir galbūt net ką nors šantažavusių.

Šiuo metu, manau, pasaulis pradeda galvoti, ar pataikavimas jų genialumui užmerkiant akis prieš visa kita nėra klaidingų išimčių darymas. Juk, sutikite, kitos profesijos žmogus, kuris taip elgtųsi naudodamasis savo darbo aplinka, išsyk būtų visuomenės pasmerktas, jo elgesys nebūtų toleruojamas. Todėl, manau, svarbu nubrėžti tarp žmogaus ir genijaus aiškias ribas, kaip ir ne mažiau svarbu pareikalauti iš menininko atsakomybės už savo veiksmus.

Kita vertus, jei žmogus padaro ką nors bloga ir tai suvokdamas prisiima atsakomybę, pasikeičia ir daugiau taip nebesielgia, – visuomenė turėtų suteikti jam progą reabilituotis.

– Šiuolaikinis lietuviškas kinas – populistinis produktas, pritaikytas plačiosioms masėms, o lietuviškoji kino klasika – nuobodumo viršūnė.

R.: šiuolaikinis lietuvių kinas yra labai įvairus. Todėl kviesčiau pažinti jį visokį. Taip pat sutinku, kad kai kuriame lietuviškame kine yra daug populizmo ir komercijos, aiškiai skirtos pinigų kalimui. Galbūt ir mūsų filme gvildenamą temą – lietuvio advokato Mariaus ir jo pamilto sirų pabėgėlio Ali draugystės istoriją – lietuvis galėtų apkaltinti populizmu. Mane ir anksčiau daug kuo kaltino (ankstesni R.Zabarausko filmai "Streikas", "Nuo Lietuvos nepabėgsi", kur taip pat nagrinėjamos meilės, nacionalizmo, politiškumo temos – aut. past.).

Apgindamas save noriu pasakyti, kad lyčių lygybės tema man rūpi asmeniškai, kadangi pats jau seniai gyvenu su vaikinu. Galbūt kažkam esu žinomas dėl savo visuomeninės veiklos siekiant LGBT+ lygiateisiškumo Lietuvoje. Tad filme "Advokatas" kalbu apie tai, ką pats geriausiai išmanau. Jei imčiausi istorinės tematikos apie lietuvių partizanus – galbūt tada meluočiau. O dabar aš remiuosi asmeniniais išgyvenimais, asmenine patirtimi, keliu klausimus, su kuriais susiduria mano padėties žmonės.

O lietuvišką kino klasiką tikrai norėčiau apginti. Netiesa, kad ji nuobodi. Ten daug stipraus autorinio ir žanrinio kino. Taip pat – daug filmų, kurie nusipelnė apdovanojimų, bet nebuvo tinkamai įvertinti savo laiku – dėl cenzūros ar kitų priežasčių. Mano favoritai – filmai "Gražuolė", "Paskutinė vasaros diena", "Jausmai". Jie puikiai atitinka to laikmečio kino pasaulinę dvasią, to meto kokybę. Jie verti dėmesio ir dabar. Džiugu matyti, kad nemažai šių filmų dabar restauruojami ir prikeliami naujam gyvenimui.

E.: kino dabar yra visokio. Siūlau labiau pasidomėti ir atrasti tai, kas vertinga, arba tai, kas jums patinka.

Įvertino penkiomis žvaigždutėmis

* Pagrindinio vaidmens atlikėjas E.Kvoščiauskas prisipažįsta labai bijojęs išvysti ilgai lauktą darbą plačiajame ekrane, nes galutinio filmo montažo dar nebuvo matęs.

* "Turiu porą spyrių sau į gerą vietą (juokiasi), nes yra filme keletas vietelių, kur aš savo vaidyba nesu visai patenkintas, o toliau?.. Be galo džiaugiuosi galutiniu rezultatu, nes būtent tokį filmą ir įsivaizdavau nuo pat pirmojo scenarijaus paskaitymo, kai buvau Romo pakviestas jame dalyvauti. Man jis labai patiko, todėl, tikiuosi, kad "Advokatas" ras kelią ir į kitų žiūrovų širdis."

* Pasak E.Kvoščiausko, šiame filme tikrai nebuvo kažkokių ypatingų dalykų, kaip, tarkim, šaudymas ar jodinėjimas, kuriems būtų reikėję ruoštis specialiai. Vis dėlto aktorius prisipažįsta, kad labai daug laiko paaukojo šiam vaidmeniui. "Visų pirma, turėjau gerai atlikti žmogaus, jaučiančio trauką tai pačiai lyčiai, psichologinę analizę. Antra, papildomai lankiau anglų kalbos kursus. Samdžiausi kolegą, kuris man patartų dėl angliško tarimo, kaip ir dėl paties personažo. Trečia, aktyviai sportavau – valiausi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Žodžiu, viską sudėjus, tikrai labai nuoširdžiai ruošiausi…"

* Filmo "Advokatas" premjera kovo mėnesį turėjo įvykti Londone, Britų kino instituto festivalyje "BFI Flare". Nors renginys atšauktas dėl koronaviruso pandemijos, Didžiosios Britanijos kino kritikai jam negailėjo puikių įvertinimų. Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI narys Richas Cline lietuviškam filmui skyrė keturias žvaigždutes iš penkių. O "UK Film Review" autorė Amber Jackson "Advokatą" įvertino net penkiomis žvaigždutėmis: "Šis filmas sumanus, nes pasakoja ne tipinę įsimylėjimo istoriją, o parodo, kaip kiekviena valstybė turi vietos tobulėjimui."

* Po sėkmingų pristatymų Berlyno ir Kanų festivalių kino mugėse, tarptautinė filmų agentūra "Wide Management" pardavė išskirtines filmo "Advokatas" platinimo teises "Dekkoo", "OUTtv", "Pro-Fun Media", "Optimale" ir "Tongariro" įmonėms. Šie platintojai lietuvišką filmą pristatys JAV, Kanados, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Lenkijos, Izraelio, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ir Švedijos žiūrovams.

E.Kvoščiausko BLIC interviu, sudėliotas akrostichu

Kai gyvenimas tampa teatru, tai teatras tampa gyvenimu. Kai gyvenime tiek daug absurdo, tai nuėję į teatrą ar į kiną mes galime pajusti tą prasmės pojūtį ir nusiraminti.

E – Eimutis. Sutinku, vaikiškas vardas. Bet man visuomet jis patiko. Nes, kai buvau mažas, jis buvo labai retas. Kai paaugau, stengiausi, kad mane vadintų Eimiu. Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), prašiau dėstytojų, kad vadintų mane Eimasu arba Eimiu ir sykį net labai rimtai užprotestavau, bet ir dėstytojas pasitaikė nepėsčias. "Na, koks tu Eimas, – sakė. – Pasižiūrėk į save: tu gi Eimutis…" Taigi, kovok nekovojęs, bet niekaip man nepavyko pakeisti šito vardo ar bent jo sutrumpinti. Užtai, kai darysiu karjerą užsienyje (juokiasi), tuomet jau tikrai jį užtrumpinsiu!

I – idiotas. Tų idiotų per gyvenimą teko vadinti ne vieną ir ne du, bet tikru idiotu pasijutau tik kartą. Žodžiu, baigiantis spektakliui reikėjo išeiti nusilenkti. Norėjau tai padaryti kažkaip įspūdingiau, tad grakščiai šokau per scenos centre stovinčią lovą ir… Kojos užkliuvo, aš pasitiesiau ant žemės. Guliu ir galvoju, kad galbūt tai nėra tikrovė – tik košmariškas sapnas... Nes salė juokiasi, o kolegos susiėmę už pilvų balsu kvatojasi (net priklijuoti ūsai baigia atlipti). O aš, kaip koks idiotas, ant žemės drybsau. Teko tuomet idiotiškai šypsantis atsikelti ir suvaidinti, kad ir man dėl to labai linksma.

M – meilė. Meilė geriems žmonėms gyvena mano širdyje. Nepakenčiu arogantiškų ir tokių, kur labai daug ką sau leidžia. Jei tiktai atsiduriu šalia kokios neteisingos situacijos, kai žmogus žemina žmogų, – visada stengiuosi apie tai garsiai prabilti. Gerų žmonių tikrai esu sutikęs nemažai, kaip, beje, ir tų šunsnukių, atsiprašant… Kartais net stebiuosi, kaip tie gerieji išgyvena tokiame šių dienų skausmingame gyvenime.

U – universalumas. Aš tikrai norėčiau tikėti, kad esu universalaus žanro aktorius. Man rodos, paskutiniu metu daug kas linčiavo mane, kad perdėm pasinėriau į lengvas komedijas. Kai kurie žurnalistai net atvirai stebėjosi, kad būtent aš buvau pakviestas advokato Mariaus vaidmeniui. Labai norėčiau tikėti, kad šiuo darbu įtikinau juos, jog galiu būti ir rimtesnių dramų aktorius. Tikiuosi, likimas man suteiks ir daugiau progų suvaidinti tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje.

T – tėvynė. Esu labai politiškas. Man tikrai ne vis vien, kas stos prie mūsų valdžios vairo. Visada nuoširdžiai domiuosi visomis politinėmis partijomis, kai reikia balsuoti. Tikrai labai sąžiningai pasėdžiu kelis vakarus prieš balsavimą. Paanalizuoju kelių man patinkančių partijų programas, narius. Tada pasidaro truputį aiškiau, už ką atiduoti savo balsą. Tikrai neinu va bank – kaip sakoma: ai, vieną kokią asmenybę žinau, o kitus surašysiu bet kokius. Esu atsakingas ir pilietiškas. Jei reikia, stoju ginti ir teatro reikalų, kiek tai leidžia mano savimonė ir kompetencija.

I – idilė. Ar yra toks kampelis pasaulyje, kur jausčiausi be galo idiliškai? Hmm… Ar bus baisu, jei pasakysiu, kad kol kas tokio dar neturiu? Truputį vienur gerai jaučiuosi, truputį kitur. Galbūt ta mano idilė dar ateity… O šią vasarą, nors ir esu didelis savo šalies mylėtojas, idilės ieškojau šiltuose kraštuose, užsienyje.

S – saldumynai. Juos mėgstu be galo, be krašto. O kartais pagalvoju, kad ir saldžiaveidžiai žmonės nėra labai blogai. Tarkim, daugelis kaltina amerikiečius saldžiaveidiškumu, esą jie šypsosi ir klausia "how are you?", bet jiems visai nerūpi, kaip tu gyveni. Tada aš sakau, kad man jau geriau šitaip į akis, negu paskui visokias niekšybes už akių.

Visą dieną prieinamą parodą vainikuos filmo „Advokatas“ peržiūra ir diskusija. Joje šį išskirtinį meninį bendradarbiavimą aptars fotografė Arcana Femina, režisierius Romas Zabarauskas ir aktorius Eimutis Kvoščiauskas. Išskirtinis renginys vyks MO muziejuje, kino teatro „Pasakos“ kuruojamoje kino salėje ir erdvėje šalia jos.

„Kai žiūrėjau „Advokatą“, pasijutau kaip dar viena filmo aktorė“, – kūrybinio proceso įspūdžiais dalijosi fotografė Arcana Femina: „Tai buvo nauja ir įdomi patirtis. Juk kai vaidina aktorius, jis įsikūnija į vaidmenį, o čia tarsi vaidini be savo kūno – darbais.“ Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas filmas „Advokatas“ pasakoja lietuvio advokato Mariaus (Eimutis Kvoščiauskas) ir siro pabėgėlio Ali (Doğaç Yildiz) jausmų istoriją. Arcana Femina parodą filme pristato turtinga galeristė Darya. Ją įkūnijo žinoma Rusijos aktorė Darya Ekamasova, laimėjusi nacionalinį kino apdovanojimą „Nika“ už vaidmenį filme „Kartą ten buvo moteris“, vaidinusi „Golden Globe“ įvertintame seriale „Amerikiečiai“ ir įkūnijusi Ingerborgos Dapkūnaitės herojės partnerę seriale „Okupuoti“.

„Paroda šiame filme atsiduria konservatyvioje realybėje – advokatas Marius nesidomi meno bendruomene, suvokia ją kaip įnoringą, neatitinkančią jo statuso“, – pasakojo fotografė A. Femina: „Todėl filmui atėjus į meno erdvę, laukia įdomi diskusija. Kuriama ne priešprieša, tačiau menui ir advokato Mariaus pasauliui atsidūrus šalia, atsivers naujų perspektyvų.“

Parodoje „Apie vyriškumą“ penkių skirtingų vyrų fotografijos siekia atskleisti vyriškumo reprezentacijos sudėtingumą. Ši aktuali tema tarsi išslysta, mėginant ją apčiuopti. Estetinės kliūtys – šviesa, medžiagos, skirtingi objektai – atspindi vyriškumo performatyvumo, rasės, translytiškumo tapatybes, įrašytas vyrų kūnuose.

Fotografė A. Femina pirmoji Lietuvoje atspindėjo translyčių asmenų patirtis („By the Way“, 2014). Jos užfiksuotas trans „influencerės“ Agness Landau portretas 2018 metais kartu su paroda „Įvairovės veidai“ apkeliavo 35 Lietuvos savivaldybes. Rinktinė knygos „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ (2016, 2018) darbų paroda publikuota klubuose „Soho“, „Paviljonas“ ir Lietuvos Respublikos Seimo koridoriaus galerijoje. Už darbą prie šios knygos menininkė buvo nominuota Nacionaliniam lygybės ir įvairovės Vaivorykštės apdovanojimui.

Prieš seansą „Advokatą“ pristatė pagrindinis filmo aktorius Eimutis Kvoščiauskas: „Tiek daug jau prikalbėta, prirodyta… O aš tiesiog linkiu mesti stereotipus ir pasinerti į tai, ką sukūrėme.“ Aktorius E. Kvoščiauskas atskleidė dar pats nematęs filmo: „Kad ir kaip viskas baigsis, pasiimkite tas kino dovanas, meilę ir džiaugsmą.“

Virtualius sveikinimus žiūrovams siuntė charizmatiškąjį pabėgėlį Ali įkūnijęs aktorius Doğaç Yıldız: „Tai buvo mano pirmas projektas užsienio kalba, tad iš pradžių tikrai jaudinausi, bet komanda labai padėjo. Dėl to esu be galo dėkingas, ypač savo režisieriui Romui ir partneriui Eimučiui.“. Seriale „Didingasis amžius“ išpopuliarėjęs aktorius „Advokatui“ negailėjo komplimentų: „Deja negalėjau atvykti, bet pažiūrėjau filmą čia, Turkijoje ir jį tikrai pamilau. Jis išties buvo vertas mano entuziazmo. Tikiuosi, turėsite gražų laiką ir taip pat pamilsite filmą!“

Doğaç Yıldız antrino žymi Rusijos aktorė Darija Ekamasova („Amerikiečiai“, „Okupuoti“), filme suvaidinusi epizodinį galeristės Darijos vaidmenį: „Man didžiulė garbė būti tokio gero filmo dalimi. Romai, tu turi savo stilių, didžiulę asmenybę ir puiku, kad gali su mumis visais dalintis savo mintimis, dvasia ir meile. Eimuti, sukūręs pagrindinį vaidmenį – įveikei didžiulį darbą. Narvydai, įamžinęs filmą – ačiū labai, tu pagavai viską, ką suvaidinau. Visi aktoriai puikūs. Myliu visą komandą; visiems siunčiu savo meilę.“

Filmo „Advokatas“ premjera kovo mėnesį turėjo įvykti Londone, Britų kino instituto festivalyje „BFI Flare“. Nors renginys atšauktas dėl koronaviruso pandemijos, Didžiosios Britanijos kino kritikai jam negailėjo puikių įvertinimų. Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI narys Rich Cline lietuviškam filmui skyrė keturias žvaigždutes iš penkių: „Filmo centre Kvoščiauskas subtiliai atskleidžia, kaip Marius tvarkosi su savo jausmais. Tai delikatus vaidmuo – Mariui atsiduriant įvairiose netikėtose situacijose, daug kas įvyksta tarp eilučių.“ Tuo tarpu „UK Film Review“ autorė Amber Jackson „Advokatą“ įvertino penkiomis žvaigždutėmis: „Šis filmas sumanus, nes pasakoja ne tipinę įsimylėjimo istoriją, o parodo, kaip kiekviena valstybė turi vietos tobulėjimui“.

Po sėkmingų pristatymų Berlyno ir Kanų festivalių kino mugėse, tarptautinė filmų agentūra „Wide Management“ pardavė išskirtines filmo „Advokatas“ platinimo teises „Dekkoo“, „OUTtv“, „Pro-Fun Media“, „Optimale“ ir „Tongariro“ įmonėms. Šie platintojai lietuvišką filmą pristatys JAV, Kanados, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Lenkijos, Izraelio, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ir Švedijos žiūrovams.

„Advokatas“ pradeda kelionę ir po pasaulinius kino renginius. Pirmadienį filmas parodytas Kijevo tarptautiniame kino festivalyje „Molodist“, kur pelnė „Sunny Bunny“ konkursinės programos nominaciją. Netrukus Lietuvos ekranuose pasirodysiantį filmą finansavo Lietuvos kino centras.