48-oji paroda

„Pelėdų kalno“ galerijoje pristatomi dar niekur neeksponuoti menininko tapybos, grafikos darbai, taip pat vitražo kūrinių videodokumentacija ir instaliacijos „Tūkstantis sidabrinių“ vaizdo įrašas. Šventišką parodos atidarymo renginį lydėjo įsimenantis muzikinis Lietuvos džiazo būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus, pedagogo Arvydo Joffės, su kuriuo E. Markūną sieja tvirta draugystė, performansas „Tyla ir triukšmas“.

„Ačiū E. Markūnui, aplankiusiam kone visas Kauno meno mokyklos 100-mečiui dedikuotas parodas ir pratęsusiam ciklą savo personaline paroda. Nors jubiliejiniai metai jau baigiasi, jie tikrai buvo turtingi ir prasmingi“, – džiaugėsi Menų ir ugdymo fakulteto dekanė Jolanta Bareikienė.

Triukšmas I. 2022 m.

„Ši paroda – jau 48-oji menininko personalinė ekspozicija, E. Markūnas yra dalyvavęs net 217 grupinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Indijoje ir kitose pasaulio šalyse“, – akcentavo parodos kuratorė, Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Anot kuratorės, skirtingose medijose kuriantis E. Markūnas šiuo laikotarpiu atsidavęs tapybai. Jo paveikslai pasakoja unikalias istorijas, nes kiekviename jų centimetre galima įžvelgti naujų motyvų.

Parodos atidarymo proga prie gausaus E. Markūno sveikintojų būrio prisijungė ir galerijos „Meno parkas“, su kuria menininkas bendradarbiauja nuo jos įkūrimo, vadovas Arvydas Žalpys.

„Visų pirma, ačiū Menų akademijai už įspūdingus metus. Džiaugiuosi jūsų iniciatyva rengti Kauno meno mokyklos 100-mečiui skiriamas parodas, – sakė A. Žalpys. – E. Markūnas – aktyvus galerijos „Meno parkas“ menininkas. Nėra daug kūrėjų, kurie taip drąsiai atsiskleistų skirtingose medijose ir kuriems taip puikiai sektųsi. Bendradarbiavimas su juo galerijai atnešė tikrai gerų rezultatų.“

Kūryba ir kalbos iki paryčių

Šventės šurmuliui kiek nurimus, parodos atidarymą pratęsė malonus pokalbis su menininku, jį moderavo dr. Inga Valentinienė. E. Markūnas dalijosi prisiminimais, kad piešti pradėjo nuo mažų dienų.

„Atsimenu, kaip žiemą Zarasuose, kartu su seneliu eidami iš pirties namo, prieidavome du į skirtingas puses vedančius takus. Vienas jų vesdavo į spaudos kioską. Kai pasukdavome juo, žinodavau, kad gausiu dėžutę su spalvotais pieštukais ir piešimo sąsiuvinį“, – pasakojo menininkas.

Dailės mokyklą E. Markūnas pradėjo lankyti penktoje klasėje ir pamokos joje buvo svarbiausios, o vidurinė mokykla – liko antrame plane. Dailės mokykloje kūrybai E. Markūną įkvėpė mokytojai Laima Drazdauskaitė ir Antanas Martinaitis.

Prašviesėjimas įvyko 1992 m., kai pradėjau tapyti ant skardų ir Kauno paveikslų galerijoje surengiau personalinę parodą.

„Aštuntoje klasėje įstojau į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kurio direktoriumi tuo metu buvo pedagogas, tekstilininkas Andrius Valius. Technikume pasijutau laisvu žmogumi. Studijavau pas Filomeną Ušinskaitę ir Alfonsą Vilpišauską – pedagogus, į kuriuos galėjau atsiremti. Mokiausi kartu su Rimvydu Jankausku-Kampu, Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene, Henriku Čerapu, Jonu Gasiūnu“, – prisiminė menininkas.

Kūryba, pokalbiai iki paryčių, parodos pripildė studijų laikotarpį gerų patirčių, atradimų, tačiau technikumą E. Markūnas ir jo kolegos laikė tarpine stotele.

Prašviesėjimas

Baigęs technikumą, menininkas įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Po studijų pradėjo dirbti dailės mokytoju. Pedagoginė veikla E. Markūną lydi nuo 1983 m. Vieną savaitės dieną jis skirdavo mokytojavimui, o visas kitas – kūrybai.

Šeši žingsniai į aplinką. 2021 m.

„Stoties rajone, pusrūsyje, turėjau dirbtuves, kuriose kūriau apie dešimt metų, – biografijos detalėmis dalijosi E. Markūnas. – Tapiau, kūriau vitražus, netgi lipčiau skulptūras.“

Tačiau rengti personalines parodas ar vykti semtis žinių, naujų patirčių į užsienio šalis tuo laikotarpiu nebuvo jokių galimybių. Ekspresionistinėje kūryboje vyravo nykumos jausmas – taip E. Markūnas išreiškė savo poziciją sovietinės santvarkos laikotarpiu.

„Prašviesėjimas įvyko 1992 m., kai pradėjau tapyti ant skardų ir Kauno paveikslų galerijoje surengiau personalinę parodą“, – akcentavo menininkas.

Įvertinimas ir svajonė

„Daug kūriau, parodinė veikla buvo aktyvi, mezgėsi ryšiai su užsienio šalimis“, – pasakojo E.Markūnas. Didelis įvertinimas buvo kvietimas į „Derix Glass Studio“ Vysbadene (Vokietija), turinčią filialų Anglijoje ir Amerikoje, organizuojamą plenerą, skirtą studijos 150-ies metų jubiliejui paminėti.

570 mažų emocijų. 2021 m.

„Tai buvo iššūkis. Džiugu, kad sėkmingas“, – prisipažino menininkas. E. Markūno ryšiai su Vokietija iki šiol yra labai tvirti. Menininko kūrinių yra įsigijęs Scharfo ir Gerstenbergo muziejus (Berlynas, Vokietija), Emschertalio muziejus (Hernė, Vokietija), Suomijos stiklo muziejus, Čekijos dailininkų sąjunga, fondas „Imago Mundi“ (Luciano Benettono kolekcija) (Trevizas, Italija), M. Rothko centras (Daugpilis, Latvija). E. Markūno kūrinių turi įvairios valstybinės, visuomeninės, privačios institucijos Nyderlanduose, Danijoje, Airijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Belgijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje.

Parodos atidarymo renginiui baigiantis, dr. I. Valentinienės paklaustas, apie ką svajoja, E. Markūnas susimąstė: „Svarbiausia, kad karo nebūtų. Viskas, palyginti su juo, yra smulkmena.“

Miestas laike

Atrastas kūrinių bendrumas nustebino ir pačius menininkus. Kauno fotografijos galerijoje tik sukabinus darbus ekspozicijai, buvo pastebėta, kad dauguma kūrinių motyvų atsikartoja. "Tai buvo be galo netikėtas atsitiktinumas. Supratome, kad ne veltui nusprendėme kurti bendrą projektą", – pasakojo E.Markūnas.

Menininkų pažintis užsimezgė Šilavoto plenerų metu. Ne vienus metus miestą ir jo spalvinį kodą tyrinėjantis tapytojas pastebėjęs, kad ši tematika nemažai vietos užima ir R.Treigio kūryboje.

"R.Treigys yra miesto vaikas, fotografijomis fiksuojantis jo detales. Taip iš lėto subrandinome idėją bendrai parodai. Ji, be abejo, skirta miestui ir jo kontekstui", – atskleidė tapytojas.

Tiesa, kūrėjų vaizduojamas miestas nėra konkreti vieta. Tai – kažkur matyti miesto ženklai, siluetai. "Mano fotografijos nėra dokumentuojančios. Jose svarbiausias laiko fiksavimas. Vaizduojami fragmentai užfiksuoti Klaipėdoje, Vilniuje, Graikijoje, Italijoje. Tačiau daug svarbesnė jų nuotaika, atmosfera, emocija, o ne tiksli vieta", – Atskleidė R.Treigys.

Man be galo patinka toks meninis procesas, kai negali visko iš anksto suprogramuoti. Tas organizavimas tik atima šviežumą, nesurežisuotą, intuityviai nujaustą santykį.

Parodoje R.Treigys pristato ciklo "Pašnekesiai su Benu" fragmentus. Feisbuke vaizdais kalbėdamas su režisieriumi, aktoriumi Benu Šarka, fotomenininkas fiksavo niekam nežinomas kasdienybės istorijas. "Kai kalbėdavomės su Benu, į pokalbį kartais įsiterpdavo trečias, ketvirtas pašnekovas. Dabar į pokalbį įsijungė Eimutis, o patys kūriniai patapo savarankiški", – pastebėjo kūrėjas.

E.Markūno tapybos darbai visiškai nauji – sukurti tik šią vasarą. "Kai sutarėme rengti bendrą parodą, man buvo daugmaž aišku, kokius darbus pateiks R.Treigys, – pripažino tapytojas. – O mano kūriniai dar tūnojo galvoje. Vis dėlto, savo pozicijos nekeičiau, tapiau abstrakčiai, ir nebandžiau miesto atvaizduoti realistiškai. Tačiau kolegai, vis dėlto, buvo kiek sunkiau nuspėti, kokius kūrinius aš pateiksiu."

Tad iki paskutinės minutės išliko intriga – kaip atrodys paroda? Galbūt kūriniai bus per daug skirtingi?

"Man be galo patinka toks meninis procesas, kai negali visko iš anksto suprogramuoti. Tas organizavimas tik atima šviežumą, nesurežisuotą, intuityviai nujaustą santykį", – pripažino E.Markūnas.

Architekto žvilgsnis

Kolegai pritarė ir R.Treigys. "Nenumaniau, kokią tapybą Eimutis pateiks parodai. Jis taip pat iki galo nenutuokė, kokius darbus atsivešiu aš. Nors ir nesuderinome šio aspekto, galiausiai atradome bendrą kalbą, arba kitaip, susikalbėjome. Sukabinę parodą, išvydome begalę atsitiktinumų, kurie yra labai prasmingi", – pasakojo jis.

Iš tikrųjų, paaiškėjo, kad nemažai, rodos, skirtingų kūrinių motyvų atsikartoja, persipina tarpusavyje. Svarbu paminėti ir tai, kad kūrėjai į pagalbą pasitelkė dar vieną "pašnekovą" – architektą Liną Tuleikį. Jis, ištobulinto architekto žvilgsnio dėka, kruopščiai sudėliojo visą ekspoziciją.

"Nors dauguma menininkų architektų privengia, manau, kad jis dažnu atveju visgi yra reikalingas, – pripažino E.Markūnas – Su L.Tuleikiu esu bendradarbiavęs ir rengdamas savo personalinę parodą. Iš tikrųjų, architektai yra struktūrinių aspektų meistrai. Jie perpranta subtilybes, kurias mes, menininkai, ne visada suprantame. Tad, rengiant parodą, architektas sugeba atrasti raktelį durims atrakinti – gana ryškų ir aiškų koncepcijos prasme."

R.Treigys pripažino, kad jam taip pat ne kartą yra tekę parodose dirbti su architektais. Rodos, kad pats menininkas geriausiai žino, kaip išdėlioti jo paties kūrinius. Tačiau, pasak fotografijos kūrėjo, architektas taip pat gali pasiūlyti be galo svarbių užduoties sprendimo būdų. "Dviese su Eimučiu parodą būtume išdėlioję kitaip. Tad įdomu pažvelgti į savo kūrinius iš šalies, pamatyti jų interpretaciją. Svarbu ir tai, kad atradome trečią pašnekovą, kuris įsiterpė į mūsų dialogą. Be to, architekto buvimas mums patiems labai palengvino užduotį", – teigė jis.

Kūrėjų duetas pastebėjo, kad jų dialogas vyksta tarsi tarp dviejų dimensijų – realios ir abstrakčios. Realius objektus vaizduojanti R.Treigio fotografija, greta ryškiaspalvių abstrakčių E.Markūno darbų, įgyja visai kitokią prasmę. "Mano tapyba – didelio formato, tad žiūrovas, norėdamas tinkamai ją įvertinti, privalo žvelgti iš tolo. Tuo tarpu fotografijos yra mažos, tad sukuria intymią atmosferą. Prie jų reikia prieiti labai arti, kad galėtum perskaityti perduodamą žinutę, – pastebėjo E.Markūnas. – Beveik monochrominė R.Treigio fotografija kontrastuoja su ryškia, ekspresyvia tapyba. Pasakyčiau, kad mano darbai yra jausminis pradas, o R.Treigio – racionalus."

Menininkai atkreipė dėmesį, kad fotografijos žanre atsispindi aiškus motyvas. Tuo tarpu abstrakti tapyba – tai improvizacija, leidžianti interpretuoti kur kas laisviau. Tad E.Markūno ir R.Treigio dialogas – tarsi žaidimas tarp dviejų, visiškai skirtingų, tačiau tuo pačiu ir turinčių sąlyčio taškų, sferų.

Kas? Paroda "Integracija".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veiks iki rugpjūčio 25 d.

Magiška realybė

Tai – tęstinis projektas. Meno gerbėjai jau lankėsi Vilniuje ir Kaune pristatytose "Miesto spalvinio kodo" ciklo parodose. Tada eksponuoti ryškiaspalviai didelio formato darbai – tikras kontrastas mažiems, tamsių atspalvių piešiniams, kuriuos dailininkas kviečia pažinti šiandien.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad parodos kūriniuose žaidžia abstrakcija, tačiau, geriau įsižiūrėjus, išryškėja smulkios detalės. Šie darbai – it fotografijų negatyvai, atsiskleidžiantys atsitiktinių praeivių ir mistinių būtybių pavidalais. Nors gamtoje gryna juoda spalva neegzistuoja, E.Markūnas pastebi, kad miesto aplinkoje jos itin daug. Tad viena iš ciklo dalių buvo paskirta vien šiai slėpiningai spalvai.

Dailininkas pasakoja, kad darbuose užfiksuoti personažai įkvėpti kadaise sutiktų žmonių bei susapnuotų ar intuityviai nujaustų būtybių. Todėl kūriniuose galima aptikti nemažai magiškojo realizmo apraiškų. Realybė čia susipina su fantazija, o dabartis su praeitimi. "Darbuose vaizduojamos mistinės būtybės ir kitados iš tikrųjų sutiktų žmonių prototipai, – atskleidė E.Markūnas. – Čia regime Laisvės alėja skubantį prašalaitį, ir sovietiniais laikais KGB rūmuose mane tardžiusį tardytoją, visą naktį į akis švietusį lempa. O kur dar darželio auklėtoja Linksmadvaryje, į nosį įsegdavusi medinį skalbinių segtuką, ir pastatydavusį į kampą. Manau, kad nemažą dalį šių personažų tipažą ir dabar galima sutikti miesto gatvėse."

Savitos technikos

Nors parodos darbai mažo formato, jie nėra monotipijos. Kūriniai sukurti šiuolaikine spausdinimo technologija, sujungta su paties E.Markūno išplėtota specialia technika. Menininkas tikina mėgstąs ieškoti naujų kūrybinių kelių ir savitų technikų.

"Dėstydamas Vilniaus dailės akademijoje, studentus visada raginu nebijoti išsiskirti iš kitų, būti originaliems. Tad ir pats vis atrandu naujas kūrybos technikas, it koks Kolumbas, – juokėsi jis. – Nemėgstu stovėti vienoje vietoje, tad negalėčiau eksploatuoti tų pačių darbų ar jau seniai įsisavintų metodų. Technika, kuria sukurti parodos kūriniai, man iš pradžių buvo tik pabandymas, pasimėgavimas. Vėliau darbai sugulė į ištisą ciklą."

Anot E.Markūno, pirmieji serijos kūriniai buvo sukurti dar prieš keletą metų. Juos menininkas jau yra eksponavęs Prancūzijoje, Liono bienalėje. Vis dėlto, dauguma piešinių – visiškai nauji, pirmą kartą pristatomi viešumoje.

E.Markūnas neslėpė, kad sukurti parodos darbus jį įkvėpė ir prieš kelerius metus gyvai matyta žymiojo dailininko Francisco Goya "Los Caprichos" serija. Garsiojo kūrėjo darbai anuomet buvo eksponuojami Vilniaus paveikslų galerijoje. Klasikos standartus XVIII a. pabaigoje sulaužę F.Goyos piešiniai pasižymi ironija, šmaikštumu, kasdienio gyvenimo analize.

"Los Caprichos serija man suteikė didžiulį impulsą. Tačiau savo kūriniuose, kaip darė F.Goya, tiesiogiai nepamokslauju, nepateikiu aiškių moralės nuorodų, neišjuokiu gyvenimiškų situacijų. Labiau konstatuoju faktą, kad mieste yra įvairių personažų. Kai kuriuos jų sutinkame gatvėse, kitus susapnuojame", – šypsojosi E.Markūnas.

Svarbiu dailininko įkvėpėju tapo ir lenkų režisierius Krzysztofas Kieślowskis, sukūręs garsiąją filmų trilogiją "Trys spalvos: mėlyna, balta, raudona". "Pamaniau, kodėl gi spalvų temos nepritaikius miestui? Šįkart visas jis sutilpo juodoje spalvoje", – atkreipė dėmesį kūrėjas.

Toliau – raudona

Būdamas ketvirtos kartos kaunietis, E.Markūnas savo kūriniuose daugiausia vaizduoja besikeičiantį Kauną. Vis dėlto, menininkui sunku apibūdinti, koks jo santykis su gimtuoju miestu.

Visada buvau šio miesto gyventojas, tad inspiracija kyla iš kaunietiškos kasdienybės, vaikystės prisiminimų, sutiktų gerų ir keistokų žmonių.

"Nuvykęs į rezidenciją, ypač jeigu ji – kitame žemyne, suvoki, kad Kaunas yra kitoks. Lankydamasis svetimuose miestuose, jauti, kad jie skiriasi nuo Kauno. Tad išskirtinę gimtojo miesto dvasią suvokiu tik lygindamas jį su kitais, – pastebėjo dailininkas. – Visgi, bandymai apibūdinti Kauną keliais žodžiai būtų labai primityvūs. Tai galima padaryti tik meno kalba."

Pasak E.Markūno, parodos darbai savo personažais ir dvasia yra aktualūs ir kituose pasaulio kampeliuose. Tačiau jie gimė stebint būtent Kauno gyvenimą. "Visada buvau šio miesto gyventojas, tad inspiracija kyla iš kaunietiškos kasdienybės, vaikystės prisiminimų, sutiktų gerų ir keistokų žmonių. Išlenda ir pasakos motyvų, kurie labai sėkmingai apsigyvena atsitiktinio praeivio kūne", – juokėsi E.Markūnas. Pasak jo, pagrindinis personažas piešiniuose visgi yra tikras ar susapnuotas Homo sapiens – gyvenantis Kaune ir stebintis šurmulingą miesto kasdienybę.

E.Markūnas žada miesto temą savo kūryboje analizuoti ir toliau. Dailininkas neslėpė, kad jau bręsta minčių sukurti projektą, skirtą raudonai miesto spalvai. Liepos 25 d. E.Markūnas sujungs jėgas su fotografu Remigijumi Treigiu. Kauno fotografijos galerijoje menininkai pristatys bendrą projektą, dedikuotą miestui ir jo kontekstui.

Komentaras

Dovilė Stirbytė

Menotyrininkė

Pastaraisiais metais E.Markūnas kūryboje koncentruojasi į miestą, analizuoja jo psichogeografinį žemėlapį bei jame tvyrančias įtampas. Ankstesnėse šios temos parodose menininkas rėmėsi spalvomis, jų materija ir metafizika. Ryškiaspalvėse didelio formato abstrakcijose vėrėsi užkoduota Kauno miesto rajonų atmosfera ir nuotaika. Projekto tęsinyje "Juoda" E.Markūnas visai kitoks. Kaip diena ir naktis. Menininkas pristato nedidelio formato piešinius, kur nuo apoteozės spalvoms pereina prie mistiško ir subtilaus monochromo. Kūriniai primena fotografijų negatyvus, kuriuose užfiksuoti įvairūs pavidalai: nuo atpažįstamų žmogaus įvaizdžių iki sunkiai įvardijamų mistinių būtybių.

Šioje parodoje menininkas atsigręžia į tamsiąją pusę, egzistenciškai nagrinėja savo nakties būsenas, emocijas, sutiktus personažus, juos (pra)kalbina. Tuose kameriniuose dialoguose dailininkas siekia pažinti save, tapatintis su miestu, pajausti save kaip mažą didesnio tinklo, kuriančią ir papildančią dalelę.

E.Markūnas baigė monumentaliosios dailės studijas ir aktyviai dirbo šioje srityje daugiau nei dvidešimt metų, tačiau niekada savęs vien tik su ja netapatino. Kūrybiniuose ieškojimuose jis išbandė fotografiją, instaliaciją, objekto bei vaizdo meno priemones. Menininkas yra pristatęs kelias dešimtis personalinių parodų bei projektų Lietuvoje ir užsienyje. Nuolat dalyvauja grupinėse parodose ir įvairiose aktualaus meno iniciatyvose. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1991 m. yra tapytojų grupės "Angis" narys. Daugiau nei trisdešimt metų E.Markūnas dirba pedagoginį darbą.

Kas? E.Markūno paroda "Miesto spalvinis kodas. Juoda".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veiks iki liepos 7 d.

2017-aisiais menininkas buvo apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu už nuopelnus kultūrai ir menui, ne kartą laimėjęs Valstybinę Lietuvos kultūros stipendiją. Jo kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys bei organizacijos Lietuvoje ir užsienyje, tarp kurių – Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Čekijos dailininkų sąjunga, Suomijos stiklo muziejus, Emschertal muziejus (Vokietija), fondas "Imago Mundi" (Luciano Benettono kolekcija, Italija).

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Šis autoportretas tapytas, kai man buvo 21-eri. Tada ir dabar skiria didelė laiko distancija. Nesu sukūręs daug autoportretų – netyrinėju ir nesigrožiu savimi tarsi narcizas.

Vokiečių filosofas Martinas Haidegeris yra pasakęs, kad menininkas yra tik šulinys, koridorius meno kūriniui atsirasti, jis nereikšmingas, todėl į autoportretą galima pažvelgti atsitraukus nuo žanro ypatybių ir ieškoti reikėtų ne vizualaus panašumo, bet psichologinės būsenos, nuotaikos, būvio – arba tai yra, arba nėra.

Tuo metu, kai kūriau autoportretą, buvo 1980-ieji – visiškas tamsos laikotarpis, kalbant apie politinę situaciją, jokios šviesos tunelio gale nebuvo matyti. Buvau visiškai nelojalus tuometinei santvarkai, kurioje gyvenau.

Tuo metu, kai kūriau autoportretą, buvo 1980-ieji – visiškas tamsos laikotarpis, kalbant apie politinę situaciją, jokios šviesos tunelio gale nebuvo matyti. Buvau visiškai nelojalus tuometinei santvarkai, kurioje gyvenau. Vyko tyli rezistencija. Niekada nebuvau komjaunuoliu – vis pavykdavo išsisukti, o baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija, aut. past.) išvengiau ir armijos, nes gavau mokytojo paskyrą Kačerginės pagrindinėje mokykloje. Tarnavimas santvarkai, ideologija – ne man.

O jei pažvelgtume buitiškai, utilitariškai – šis autoportretas man buvo atradimas. Kažkada buvau ištraukęs jį iš saugomų kūrinių krūvos, žiūriu, tapybiškas, kupinas jaunatviškumo, "galvos pakėlimo aukštai", romantizmo. Mano akimis žiūrint, neblogas paveikslas.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Techniką padiktavo laikotarpis, kuriame kūriau: tapyta kazeinine tempera ant kartono, kadangi mano mokytojas – Leopoldas Surgailis. Jis padarė man didelę įtaką, buvo senosios italų tapybos žinovas, todėl ir aš pasirinkau šią techniką. Aliejinius dažnus naudodavau retai, kadangi studijų metais tapydavome tempera, ji ilgaamžiškesnė, atsparesnė fiziniam aplikos poveikiui.

– Kūrimo procesas vyko remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Autoportreto žanrui naudoti fotografijas tuo metu buvo nepriimtina. Veidrodis buvo mūsų medija.

– Kuo rėmėtės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Spalvos atsirado savaime. Galbūt šiek tiek taikyta į pastelinę tonaciją, bet svarbiau buvo perteikti psichologinio atsivertimo momentą, akių žvilgsnį – pamatyti save toje sistemoje lyg juokdario ar išjuokiamo personažo vaidmenyje. Būtent dėl to paveikslas įdomus man ir dabar. Tuo metu aš taip žiūrėjau į pasaulį ir į save.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Jis neturi jokios reikšmės. Fonas abstraktus: kelios įstrižos linijos, kad kompozicija kreiptų žiūrovo žvilgsnį į portretuojamojo akis – pabrėžtų tai, kas svarbiausia.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Tai refleksija to laikotarpio, kai teko balansuoti tarp pajaciškumo ir visuomenės santvarkos, suvokiant, kuo aš esu.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Dabar, kai žiūriu į save autoportrete, matau, kad ten man svetimas žmogus. Jo jau nebesuvokiu. Man tai personažas, kupinas noro eiti į priekį.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis? Į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs?

– Ko gero, nė vienas variantas. Autoportrete nepavyktų įžiūrėti ir didelių perspektyvų, nes jame justi abejonė. Toks buvo laikotarpis.

Visada lydėjo sarkazmas, groteskas esamai santvarkai ir pamažu situacija išsirutuliojo į tai, kad pradėjome dalyvauti procesuose ir pastebėjome, kaip laisvė tampa pasiekiama.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Ne per vieną seansą, bet tiksliai nebeatsimenu, kiek jų buvo. O kaip kito būsenos, man sunku atsiminti, nes tai buvo seniai.

– Ar tapant autoportretą atsiranda baimių?

– Dirbant bet kokį kūrybinį darbą, visada atsiranda baimė ir kiti ją lydintys jausmai.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tuo ir išsiskiria, kad tai kone vienintelis mano autoportretas. Yra piešinių. Bet tapybine prasme jis – vienintelis. Juk ne kiekyje prasmė.

Grafitas – labai įdomi medžiaga, kalbanti apie amžinybę, apie amžiną chaosą, LRT KLASIKOS laidoje „Manasis aš“ sako dailininkas Eimutis Markūnas.  „Visi žino, kad grafitas naudojamas pieštukams, o kad juo galima tapyti, man pačiam buvo savotiškas atradimas. [...] Mano paveikslų (rėmų, drobių, kartono) neliks, o tas grafitas, su kuriuo aš tapiau, kurį čiupinėjau, liks. Štai kas įdomiausia. Jis yra amžina medžiaga“, – pastebi parodos „Didžiojo chaoso mažoji versija“ autorius.

– Kaip ir iš ko yra sukurtas Jūsų chaosas?

– Chaosas yra idėja – tai šiuolaikinis mūsų gyvenimas. O pati technologija – grafitas – buvo atrasta pusiau atsitiktinai. Kadangi turiu pomėgį eksperimentuoti ir ieškoti naujų kelių, prieš gerus penkerius metus reikėjo virsmo. Norėjosi tapyti, bet tai, kas buvo tapoma anksčiau, nebetenkino – norėjau naujos formos ir medžiagos. Taip pavyko rasti grafito miltelius.  [...] Vis dėlto pati medžiaga man jau seniai buvo žinoma. Mes kažkada net grafito luitus droždavome, nes grafitas labai gražiai drožiamas.

– Koks yra tas didysis chaosas ir kodėl Jūsų parodoje – tik mažoji jo versija?

– Didysis chaosas ir yra mūsų gyvenimas. Šarūnas Sauka eina per iliustratyvumą, o aš – per fizinį būvį, daugiau per abstraktų. Bet mes apie panašius dalykus šnekame. Taigi požiūris į gyvenimą, į visą gyvenimo marazmą ir yra toks.

– Ką turite omeny sakydamas „gyvenimo marazmas“?

– Kad gyvenimas nėra eilėraštis – reikia jį nugyventi, o gyvenime būna visaip. Reikia ir ištvermės, ir kantrybės, ir visokių kitokių savybių.

– O jei gyvenimas vis dėlto būtų eilėraštis? Koks jis būtų?

– Jean-Paulis Sartre`as, Albert`as Camus man nuo ankstyvos jaunystės buvo kaip vedliai. Ir jų egzistencialistinė filosofija lydi visą gyvenimą. Kalbu apie požiūrį į visuomeninį ir savo gyvenimą, į tas tuščių, beprasmių siekimų platybes. Tad visada save kontroliuoju, ar dar esu nevisiškai beprasmiškas. Ir dirbti darbus, ir rengti parodą didelis iššūkis man pačiam, nes vienas dalykas yra dirbtuvėje po vieną darbą matyti, kitas dalykas – kelis darbus. O, kai susidėlioji daugiau nei 30 darbų, pats pradedi save matyti visiškai kitaip – ir tai gali būti arba blogai, arba gerai. Didelis iššūkis rengti tokią parodą.

– Kur matote chaoso ar to, kas yra priešingybė chaosui, prasmę?

– Galbūt priešingybė chaosui yra harmonija. Siekiamybė betapant ir yra rasti harmoningumą. Deja, ne visada pavyksta, nors taip, matyt, ir turi būti. Todėl chaoso pavadinimas yra daugiabriaunis ir daugiaprasmis. Jis nėra tiesiogiai susijęs su destrukcija – tai tiesiog judanti materija. Chaosą sukelia būtent judesys.

– Dar sakoma, kad chaosas yra tiesiog tvarka, kurios mes neatpažįstame, nesuprantame. Kokia tvarka yra Jūsų kūryboje?

– Ji įvairi. Aš pasiduodu ir pasaulio ritmui, ir bandau kažką savo įnešti. Tai yra dviejų aspektų sandūra. [...] Tai kaip japoniškas haiku ar kažkas panašaus. Arba įvyksta, arba ne. Ilgai nešiojuosi tą dalyką, bet eskizų nedarau – tiesiog mintyse turiu kažkokių kompozicinių sumanymų. Be to, dirbant dar diktuoja ir technologija – ne viską gali padaryti. Šiek tiek nemėgstu žodžio „kūryba“ – toks banalokas. Darbininkas aš tiesiog – dirbu darbą, ir tiek. Špakliuoju, tinkuoju ir pavyksta arba ne.

– Darbininkai turi eskizus, gauna užsakymus, kokia spalva kokią sieną nudažyti. O kiek Jūsų pirminės idėjos ir galutiniai rezultatai sutampa, kiek jie darbo eigoje kinta? Ar griežtai laikotės nusistatytų pirminių idėjų?

– Man patinka neapibrėžtumas kuriant, kai aš pats esu kūrybiniame procese ir kai mane valdo pats technologinis procesas. Apskritai dailėje esu jau šimtą metų, tad išbandžiau visokius variantus, technikas, ir eskizo man jau gana pabodę. O šioje technologijoje vienas didžiausių variklių –  kūrybinis atradimas, kai iki galo nežinai, kas išeis, nes džiūdamas grafito dažas iš pradžių atrodo pilkas, paskui tamsėja iki visiškai juodo. Dar darbui džiūstant matau pokyčius, bet jau nelabai ką galiu pakeisti. Kai ką keičiu, kol dažas dar šlapias, bet tai labiau ryškinimo momentas. Ypač pirmus kelerius metus buvau kaip ant sparnų, o dabar jau apsipratau ir tas periodas, ko gero, eina į pabaigą, nes viskam yra pradžia ir pabaiga.

– Ant sparnų, nes paveikslas tarsi pats save akyse tapo?

– Nes aš negaliu suvaldyti – išeina ne taip, kaip aš noriu, o taip, kaip jam patinka.

– Paprastai kasdienėse situacijose tai, apie ką kalbate, žmogų išmuštų iš vėžių, nes dažniausiai esame linkę viską kontroliuoti.

– Todėl ir vadinu tai chaosu. Todėl tas pavadinimas ir neturi tokio baisaus tragizmo. Tiesiog  tai yra ir darbo procesų, ir mūsų gyvenimo būvis.

– Gal ir kasdieniame gyvenime mėgstate stebėti, kaip viskas išeis, ir neturite poreikio visko kontroliuoti?

– Gyvenime šiek tiek kitaip – labai mėgstu tvarką. O tapymo grafitu procesas yra priešingybė – ne viską galiu kontroliuoti, suvaldyti. Aš, sakykim, mėgstu punktualumą (ir iš kitų jo reikalauju) – jeigu jau sutariu, bet pavėluoju minutę kitą, man jau yra širdagraužis.

– Ką transliuoja Jūsų paveikslai?

– Pradėčiau nuo pačios medžiagos. Grafitas yra anglies atmaina – jį „suspaudus“, gaunamas dirbtinis deimantas. Tai labai įdomi medžiaga. Visi žino, kad grafitas naudojamas pieštukams, o kad juo galima tapyti, man pačiam buvo savotiškas atradimas. Grafitas (gal ir nepavadinčiau jo mirties medžiaga) vis tiek labai taurus, turi savo švytėjimą. Tamsiame, juodame fone jis išvis tampa rožinis – atrodo, net ne grafitas, o spalva. O pati medžiaga kalba apie amžinybę, apie amžiną chaosą: mes visi išnyksime, bet grafitas liks. Mano paveikslų (rėmų, drobių, kartono) neliks, o tas grafitas, su kuriuo aš tapiau, kurį čiupinėjau, liks. Štai kas įdomiausia. Jis yra amžina medžiaga.

Šiemet žiemos buvo per mažai. Pritrūko sniego, kuriuo su mažąja jau buvome įgudę švilpti nuo kalniuko, įvairiomis nuožulniomis plokštumomis, net apsnigtais laipteliais. Šių pakopas, ilgai nepasirodžius kiemsargiui, užpildo suplūkta masė, paversdama juos puikiu čiuožimo pandusu. Žiemą mes ieškome tų šalčio ir vandens nupoliruotų plotų. Tampame čiuožikais paviršiumi.

Šis tekstas ne apie meną, o apie čiuožimo paviršiumi įteisinimą. Apie paviršutiniškumo legitimaciją. Tą lengvabūdišką malonumą nesigilinti, nežvelgti į esmę, o švilpti adrenalino varomiems, su vėjeliu kepurėse ar plaukuose, patiriant įlinkius, iškilimus, posūkius. Dažnai teigiama, kad slysti paviršiumi gyvenime, darbe, santykiuose – gėdinga. Ne, visai negėdinga, sakau visų čiuožikų paviršiumi vardu. Mūsų genčiai rūpi tik jie – glotnūs, slidūs, lenkti, skirti greičiui ir dar didesniam greičiui.

Kažką giminingo radau ir Eimučio Markūno parodoje "Didžiojo chaoso mažoji versija". Gaila, šiame tekste nesidomiu chaosu. Kaip jau minėjau, jis – ir ne apie meną. Menininkai siekia būti ant bangos, bet retai skiria gyvenimą slydimui paviršiumi. Snieglentininko atsidavimas, drąsa banglentininko, varančio lūžtančio vandens ketera, jiems nesvetima, bet taip tuščiai leisti laiką! Vargiai kuris išdrįsta. Nerimta. Gelmės mene svarbu. Gal koks Vitas Luckus iš toli atrodo panašus į legendinius slydėjus ketera, tačiau dabar sunku suprasti, kaip buvo iš tiesų, nors pats fotografijos momentiškumas tai leidžia. Menas dažniau reiškia kažką konkretaus: palikti, eksponuoti, įamžinti momentą, atskleisti, rūpintis medžiagos patvarumu, dažo sukibimu su paviršiumi, įkalinimu sidabre, bet kurioje medžiagoje. Net performansai verčia nerti į gelmę ar bent atsisukti ir pažiūrėti, kokius pėdsakus po savęs palikai. Tiesa, galima būtų sakyti, kad nieko apčiuopiamo nesukuria konceptualistai, sušluoja visas "7 meno dienų" puslapio raides į vieną krūvą ir štai tau Kosto Bogdano jaunesniojo kūrinys, taigi, jau kiek arčiau to užburiančio slidaus paviršiaus malonumo, tačiau vis tiek iš raidžių susidaro juodoji skylė, kirbanti paskui ilgai smegenyse. Ne, lengvabūdiškumu čia nė nekvepia, tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo.

Žinoma, dar reikia paminėti Jacksoną Pollocką. E.Markūno paveikslai sukurti naudojant ne dažus, kaip didžiojo meistro, o grafito miltelius (ir rišamąją medžiagą jiems). "Grafito milteliai iš visur: Černobylio, Provanso... – sako menininkas. Mano paveikslai nuo radiacijos naktį šviečia tamsoje", – prideda, jau aiškiai juokaudamas ir tas nerimtumas išduoda jį esant iš čiuožikų genties. Ir ne tik grafito, paaiškina jau rimtai, rodydamas į mėlynuosius kūrinius, čia – kobalto pigmentas. Nustembu, nes atrodo toks ultramarinas kaip gerųjų jūrų toliai. Sakydama "gerųjų" turiu omenyje sūrias Pietų šalių jūras, kur į giliausias gelmes ir pasinerti nepaprasta, nuo druskos koncentracijos gali ilgai gulėti neskęsdamas, o panėręs dėl ypatingo vandens skaidrumo net nesuprasi, kad po tavimi – 7 ar 12 m gylis, atrodo, lyg koralus lengvai pasiektum vos ranką ištiesęs.

Žodžiu, aš kalbu apie tas lengvabūdiškas mėlynas jūras, tegu tai bus kad ir kobaltas. E.Markūnas taip pat suvokia paviršiaus svarbą, tyčia pasirinkdamas kuo slidesnes, patogesnes didžiules laminuotas medžio drožlių plokštes, ne drobę. Ir įrankiai visai kaip gerai išgaląstos pačiūžos – ilgos, lyg greitojo čiuožimo meistro ar su dantukais, figūrinės, kaip sakydavome vaikystėje. Metalas kai kada retai dantytas, kartais – smulkiai, kad slystant paviršiumi liktų sudėtingesnių ir įvairesnių žymių. Skirtingiausios mentelės, braukimo, net langų valymo įrankiai atrodo sukurti vos liesti paviršių, niekur ilgai nestabtelėti.

Pristatydamas parodą, autorius pabrėžia šių savo kūrinių giminingumą fotografijai (nes E.Markūno instaliacijos – visai kita kalba), ir tam tikru aspektu galima sutikti – braukiant rišamosios medžiagos dažu paverstą grafitą, žymė lieka ten, kur mentelė jį nuėmė, atidengdama pagrindo spalvą. Žodžiu, ten, kur dažo nėra. Negatyvas. Tačiau tiek ir to panašumo, kaip ir panašumo į piešinį. Nes grafitas – pieštukų šerdis. Bet mes, čiuožikai paviršiumi, galime ir nesigilinti, kas tai – grafika, kai kiekvienas menininko gestas palieka brūkšnį lyg Birutės Stančikaitės žolę? Tapyba? Piešinys? Viskas mums gali likti neįvardyta, juntant tik aiškiai iš kiekvieno paveikslo sklindantį pasimėgavimą judesiu. Ne bet kokiu – slydimo paviršiumi judesiu. Eimutis tikrai priklausytų tai genčiai, kuri ir vėl, pasveikindama pavasarį, darda riedučiais Vilniuje esančio kunigaikščio Gedimino paminklo pjedestalo apačia, mikliai tęsdama nusileidimą laiptais, pašokant ir slystant Katedros a. plokštėmis, kaip slysta grafičių meistras (ne pigus bomberis, ne!) gatvėmis, namais, patiltėmis, net betoniniais gėlių vazonais.

E.Markūnas taip pat galėtų priklausyti šiai genčiai, tokiai didingai, o kartais ir išvis pamišusiai kaip leitenantas Colonelas Billas Kilgore iš Franciso Fordo Coppolos filmo "Šių dienų apokalipsė", dėl lūžtančios vandens bangos staiga tiesiog ignoravęs vykstantį karą, sprogimus už nugaros, virš galvos staugiančių lėktuvų atakas. Viską atmetęs, pašauktas kylančios vandens bangos. Turiu pasakyti, kad čia nesiimu smerkti jo už žiaurumą ar baisius žodžius. Nes turiu vilties, kad slysdamas bangos paviršiumi, jis palieka ant kranto ir tai.

Atpažindama į E.Markūno rėmų kampus besidaužančią begalybę, sakau: "Kokie rėmai?!" – taip tartų ir bet kuris, lekiantis paviršiumi. Tiesa, čiuožimo ledu meistrai irgi turi rėmus – aptvertas arenas, o dailiojo čiuožimo sportininkai lyg kokie menininkai privalo skriedami domėtis pėdsakais, kuriuos palieka: tiksliai išraižyti aštuonetus, trejetus, kitas figūras. Nors mus žavi jų atliekamos kregždutės ar kvapą gniaužia trigubas akselis, tačiau čia jau į mus žvelgia didysis sportas, lengvabūdiškumą paliekantis už to ledo arenos barjero. O aš kviečiu prisiminti slydimo ledu malonumą, negalvojant apie rėmus, gylius, kontekstus, kaip nežvelgia į gelmę banglentininkai.

Šiam pamąstymui pretekstu tapo E.Markūno paroda, tačiau iš tiesų jis – apie paviršutiniškumo reabilitaciją, kuris, pamažu nykstant mūsų pasaulyje laisvės sąvokai, stumiamas vis labiau į paribius, paliekant jam autsaiderių vaidmenis. Viską užvaldo giliosios ir sunkiasvorės vertybės – darbas, konceptas, meninis tyrimas, pamažu diskriminuodamos aistringuosius malonumus, mus nešančius tolyn. Su vėjeliu plaukuose ir medijose. Perkeliančius ten, kur paprastuoju būdu kulniuotume ilgai ilgai. Tad sakau – slydimas paviršiumi yra visateisis. Kaip ir ką tik prasidėjęs pavasaris. Menas neprivalo būti sunkus. Jis gali būti toks, koks pats nori. Net nebaigtas, kaip šis tekstas. Nes čiuožimas paviršiumi nedera su pabaigomis, jis begalinis. Tas geidžiamasis čia ir dabar. Tad atleiskite, skubu ten, kur kyla nauja banga. Toldama galiu tik šūktelėti: "Eime, gentaini, išlaisvink tuos rėmais įkalintus paveikslus! Nesirūpink pėdsakais, kuriuos palieki! Pasaulis kupinas pačių įvairiausių užburiančių paviršių, begalinių, beje. Nes tu neabejotinai puikiai žinai, kas yra šviežiai pagaląstos pačiūžos, naujos banglentės, snieglentės ir..."

Komentaras

Neringa Krikščiūnaitė

Menotyrininkė

Yra sakoma, kad, pasigavęs vieną idėją, menininkas jos nepaleidžia tol, kol iki galo ją išpildo. Šioji E.Markūno paroda yra jo sukurtos ir šešerius metus gvildentos grafito technika atliktų darbų reziumė. Šiuos kūrinius menininkas atlieka vienu atsikvėpimu, tačiau tai nereiškia, kad darbai sukuriami greitai ir be vargo. Didelio formato drobės yra patiesiamos ant grindų, ir E.Markūnas, kaip koks Jacksonas Pollockas, be jokių eskizų kuria tiesiog čia ir dabar. Baigtas kūrinys paliekamas džiūti. Būtent tada pilki tonai tamsėja – ir taip tapyba simboliškai tampa panaši į fotografiją. Ir, kaip sako pats menininkas: "Niekada negali nuspėti galutinio rezultato." Tapyba grafitu apima du aspektus: gestinės abstrakčios tapybos raišką ir fotografiją, o tiksliau – jos optinių ypatybių imitaciją.

Į parodos pavadinimą "Didžiojo chaoso mažoji versija" E.Markūnas tarsi stengiasi sudėti visų savo eksponuojamų kūrinių pavadinimus. Tai, kad autorius jau kelintoje parodoje neįvardija savo kūrinių, nestebina. Gesto, veiksmo tapyba atlikti kūriniai išreiškia dabartinį menininko kūrybinį laiką ir laikotarpį, kuriame gyvenama.

Iš pilkai rusvos, ryškiai mėlynos plokštumos išnyrantys vaizdiniai erzina žiūrovo akį, tačiau erzina maloniai ir kviečia žvilgsnį pasiklysti, panirti į didžiojo chaoso mažąją versiją. Kadangi kūriniuose yra keletas dažų sluoksnių vienas ant kito, plokštuma įgauna trimatį vaizdą, tapyba pereina į fotografiją. Balansavimas, tarpinė būsena tarp vieno ir kito yra kitas dažnai pasitaikantis E.Markūno kūrybos bruožas – balansavimas tarp preciziškos estetikos ir kartais net brutalių potėpių pasireiškia ir šioje "Didžiojo chaoso mažosios versijos" parodoje. Žiūrovas yra panardinamas į dvi būsenas: racionalumą (kūrinių tematiką, struktūras) ir intuiciją (technologinio darbo procesą, kai nežinai, kaip viskas baigsis, ir optiką, kerais apžavinčią žvilgsnį). Būtent šios dvi būsenos ir sudaro esminę šios parodos darbų strategiją.

"Grafitas (kaip medžiaga) turi unikalių ypatybių: jis gali tapti deimantu, nors pats atsiradęs iš mirties proceso – degimo, anglėjimo. Būtent šios pastarosios savybės ir medžiagos skleidžiama informacija suteikia darbams reikalingą kontekstualumą ir jungtį", – teigia menininkas.

Kas seks po šio grafito technika atliekamų kūrinių periodo? Atsakymą pateikia pats E.Markūnas: "Kažkas turi prasidėti."

Kas? E.Markūno paroda "Didžiojo chaoso mažoji versija".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 27 d.