Siekia bendradarbiauti

K. Navickas tęsia susitikimus su įvairiais šalies ūkininkais. Vizitų metu siekiama išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos ūkiai, kaip būtų galima jiems padėti. Taip pat svarbu nuolat gerinti lietuviško maisto kokybę, tačiau ir neprarasti darnos su gamta.

Šį kartą ministras apsilankė Kauno rajone, Akademijoje esančiame prof. A. Amšiejaus ūkyje, ir su gamtos žinovu diskutavo apie bitininkystės problemas. Viena tokių – Lietuvoje mažėja natūraliai žydinčių pievų, tad tai mažina visos ekosistemos bioįvairovę. Be to, iš žydinčių pievų bičių atneštas nektaras ir pagamintas medus yra kokybiškesnis, turintis daugiau naudingųjų savybių nei iš agrarinių laukų. Tačiau dabar nemažai pievų yra sunaikinama.

„Susitikimų su tokiais žmonėmis kaip A. Amšiejus metu galime atrasti daug minčių, kaip išsaugoti natūraliai žydinčias pievas ir ganyklas. Ieškant kompromiso su ūkininkais, mes turime kalbėti ir apie vabzdžius, kurie apdulkina augalus, ir apie maisto produktų kokybę bei ekosistemos įvairovę, nes visa tai rodo mūsų agrarinio ūkio sveikatą, o kartu tai atspindi ir sveiko maisto užtikrinimo galimybes. Natūralios pievos yra ne tik bitininkų, bet ir visos visuomenės interesas“, – dėl ko svarbu tiesiogiai bendrauti su ūkininkais ir iš pirmų lūpų išgirsti, kaip galima pagerinti visą sistemą, susitikimo metu kalbėjo K. Navickas.

„Labai vertinu, kad susitikome su ministru. Su tokiais žmonėmis, kurie rūpinasi žeme ir yra arčiausiai jos, reikia pasišnekėti, nes jie žino labai daug tiesų. Tas, kuris valdo didelius ūkius, jau turi kitų interesų, jam gali labiau rūpėti pievų plotus mulčiuoti. Tačiau jei žolė paliekama, ji pradeda pūti, tai tampa tikru rojumi erkėms, nyksta įvairovė“, – kalbėjo A. Amšiejus.

Natūralių pievų nauda

Natūralios pievos atsiranda upių slėniuose, pietiniuose šlaituose ar skurdžiame dirvožemyje. Tokių pievų šalies teritorijoje nėra daug, tačiau, kooperuojantis su bitininkais, kurie taip pat iš jų gauna naudos, tokius natūralius plotus būtų galima padidinti.

„Jei yra užsėta pieva, po kelerių metų galima ją pagerinti, taip atsiras daugiau žydinčių augalų. Taip išliks ir dobiliukai, galima pasėti ir kiškio ašarėlių, žiognagių, varnalėšų, tai jau bus žydinti pieva. Tradicinėje žemdirbystėje tokie augalai yra piktžolės, bet pievoje jie labai vertingi. Natūraliose pievose turime ieškoti vabzdžių, kurių mes negalime valdyti. Vabalų įvairovė leidžia turėti balansą, sveiką ekosistemą, kurioje taip sparčiai nesiveisia kenkėjai. Nereikia nei chemikalų, gamta tada pati natūraliai tvarkosi“, – apie natūralių pievų svarbą aiškino A. Amšiejus.

Gamtininkas ir ūkininkas yra ištyrinėjęs Lietuvos pievas ir gali pasakyti, kokiame regione kokie augalai auga, kokia jų įvairovė. „Lietuvoje vidutiniškai iš vieno pievos hektaro turima apie 15–20 kg nektaro. Vaiskrūmiai, medžiai žydi vos savaitę ar dvi, o iš pievų tiek bitės, tiek kiti vabzdžiai maisto gauna nuolat. Tokio pievų medaus kokybė yra visai kitokia ir su niekuo nepalyginama“, – kalbėjo ilgametis bitininkas.

Lietuvoje šiuo metu yra apie 200 tūkst. bičių šeimų, tačiau, padidinus natūralių pievų plotus, būtų galima pamaitinti dvigubai daugiau. Be to, jau dabar lietuviško medaus kokybė yra ypač vertinama, nes medus turi naudingųjų savybių bei nėra toks užterštas pesticidais, kaip kitose šalyse. Todėl jei būtų daugiau natūraliai žydinčių pievų, galėtume turėti ir daugiau kokybiško medaus.

Bitininkystės problemos

A. Amšiejus turi apie 200 bičių šeimų, kurios gyvena įvairiuose Lietuvos regionuose, tad bitininkas gali pasiūlyti skirtingų medaus rūšių. Jis taip pat augina bičių motinėles, dauguma jų parduodamos kitose šalyse. Turėdamas ilgametę bitininkystės patirtį, A. Amšiejus ja dalijasi su studentais, o ministrui K. Navickui papasakojo, su kokiomis problemomis susiduria bitininkai.

Svarbu: natūralios pievos yra puikus bičių maisto šaltinis, todėl būtina didinti jų plotus, o kartu taip gerinti ir medaus kokybę. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasak jo, ministerija turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog kai kurios bitininkams skirtos programų paraiškos yra vertinamos kur kas ilgiau, nei paliekama laiko įgyvendinti patį projektą. Kyla ir kitų neaiškumų, kurie neprisideda prie tvarios bitininkystės kūrimo.

„Europos Sąjunga skaičiuoja, kiek bitė atneša naudos iš hektaro, tačiau bitininkystė yra kitokia ūkininkavimo šaka, tad ją netikslinga taip pat skaičiuoti. Išmokos turėtų būti susietos su produkcija. Dar viena problema yra tai, jog Lietuvoje niekas nemoko bitininkystės. Palikta tik viena paskaita agronomams, bet nėra susieta su biologine kryptimi“, – dėmesį atkreipė A. Amšiejus.

Ministerijos parama

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) siekia įgyvendinti rėmimo programą, kuria būtų suteikiama parama ūkininkams, saugantiems natūralias pievas. Tikimasi, kad startavus tokiai rėmimo programai ir bitininkai galės gauti papildomą paramą, kuri leis užtikrinti kokybiškus plotus, kur bitės gali laisvai skraidyti ir gaminti kokybišką medų.

ŽŪM, siekdama padėti bitininkams, yra numačiusi ne vieną paramos priemonę – bitininkai galėjo gauti paramą, įgyvendindami Lietuvos kaimo plėtros programos 2014–2020 m. priemones (naujieji bitininkai gali teikti paraiškas įsikūrimo programose. Ši parama padeda bitininkams įsigyti inventorių, pagerinti bičių laikymo sąlygas), dalyvauti Nacionalinėje žemės ūkio ir maisto kokybės sistemoje. Iš nacionalinio biudžeto kasmet teikiama pagalba ir už papildomą bičių maitinimą (už cukrų). Be to, nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. Lietuvoje įgyvendinamos Paramos Lietuvos bitininkystės sektoriui trejų metų trukmės programos. Ši parama yra labai reikšminga: ji leido kelti bitininkų kvalifikaciją, pagerinti bičių šeimų sveikatingumą, kryptingai ir sistemingai naikinant jose erkes, suteikė galimybę įsigyti specialius bičių avilių gabenimo įrenginius, avilius ir atlikti daugelį kitų svarbių darbų. Taip pat galima pasinaudoti parama medaus kokybės tyrimams kompensuoti. Kaip antrino A. Amšiejus, jis ir pats per šią programą buvo gavęs paramą ir ji padėjo gauti Lietuvos bitininkų sąjungos patvirtintą kokybės ženklą su specialiu registracijos numeriu. Šis ženklas užtikrina, jog medus atitinka aukščiausius standartus.

„Šios priemonės veikia, bet jos yra daugiau skirtos pačiai bitininkystės pradžiai. Naujoji programa leis dar labiau pagerinti medaus kokybę iš natūralių pievų. Be to, natūralios pievos yra mūsų biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio dalis. Taip gaunama dviguba nauda. Dabar yra labai tinkamas metas rengti naują programą, nes kaip tik šiemet yra ruošiama būsimos finansinės perspektyvos programa, tad būtina atrasti kuo daugiau naudų ir tokias programas daryti prioritetinėmis. Siekiame, kad parama ūkininkams būtų tikslinė ir teiktų kuo daugiau naudos“, – pažymėjo K. Navickas.

„Mūsų pirkimas buvo iš 9 dalių, pagal produktų grupes, kad galėtų daugiau tiekėjų dalyvauti, bet vėlgi gali ateiti tie patys ekologiški produktai iš įvairių Europos Sąjungos šalių. Numatyti prioriteto būtent lietuviškai produkcijai, juo labiau vietinei, Ukmergės gamintojų, įstatymai nelabai leidžia“, – sakė Ukmergės rajono savivaldybės vicemerė Klavdija Stepanova.

Be to, dėl ekologiškų produktų pabrango maitinimas nuo 70 centų iki 1,4 euro. Projekto iniciatorė – Žemės ūkio ministerija – žada kompensacijas ir šiuo metu rengia finansavimo taisykles.

„Kai taisyklės bus patvirtintos ir, jei savivaldybės norės dalyvauti, norės maitintis sveikiau, ekologiškiau, tai galės kreiptis ir gauti tą finansavimą“, – teigė žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė.

Aptarnaujantys darželius tiekėjai sako, kad vietinių ūkininkų produkcija sudaro tik 30 proc.

Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, parduotuvių lankytojų labiausiai vertinamas produktas – šviežia šamo mėsa. Mitybos specialistai ją giria dėl ypatingų maistinių savybių, kurios prilyginamos sveikuoliškai kalakutienos mėsai. Tuo tarpu kepsnių mėgėjai šamą atranda kaip kepimui grilyje itin tinkančią žuvį.  

„Mūsų prekybos tinkle galima atrasti itin gausų Lietuvos žuvininkystės ūkiuose užaugintų žuvų bei jų produktų asortimentą. Pastebėjome, kad pastaruoju metu itin išaugo šamo produktų paklausa. Nuo praėjusių metų liepos iki šiandienos Lietuvoje užaugintų šamų produktų pardavimai išaugo net pusantro karto. Žmonės daugiausiai perka šamo filė, kepimui paruoštus šamo gabaliukus su prieskoninėmis žolelėmis, o taip pat tiek šaltai, tiek karštai rūkytą žuvį“, – teigia „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Jos teigimu, Lietuvoje sparčiai daugėja žuviai itin išrankių pirkėjų, kuriuos įprasta žuvies produkcija sunku sudominti. „Pastebime, kad plintant sveikos gyvensenos tendencijoms, pirkėjai ieško ir ekologiškai auginamos žuvies produktų. Tad būdami lietuviškas prekybos tinklas ir prioritetą teikdami vietos gamintojams, Lietuvoje atradome tokių žuvininkystės ūkių, kurių tiek žuvų auginimo, tiek gamybos technologija pasižymi tvarumu, o produktai išsiskiria ypatingai aukšta kokybe“ – sako vadovė.

Anot jos, prekybos tinklas „Maxima“ šių lietuviškų žuvininkystės ūkių pagalba išplėtė šamo produkcijos asortimentą. Pirkėjai noriai išbando šamo filė su gardžiais apelsinų, mangų, citrinų marinatais. Tuo tarpu gurmanai asortimente gali atrasti ir džiovintas šamo filė juosteles su šokoladu, pagardintu baziliku arba spanguolėmis.

Kaip teigia afrikinių šamų auginimu bei perdirbimu Lietuvoje užsiimančios „Žuvėjos“ atstovė Daiva Vaišnorienė, afrikinių šamų auginimui taikomi itin aukšti standartai, nes ši žuvis pasižymi lepumu. „Žuvėja“ nuo 2013 metų šamus augina Baisogaloje, Pakiršinio kaime, Radviliškio rajone.

„Tiek žuvų auginimo, tiek ir gamybos procesuose nenaudojami jokie cheminiai priedai, bet natūraliu būdu atskleidžiamos geriausios šios žuvies savybės. Mitybos ekspertų ir maisto žinovų afrikinis šamas vertinamas už tai, kad jo nebyranti, neriebi minkšta mėsa neturi žuvies kvapo bei tinka bet kuriam gaminimo būdui. Šamo mėsa yra turtinga baltymais, vitaminais ir dideliu omega 3 polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekiu. Todėl kai kurie mitybos specialistai šamo mėsą prilygina sveikuolių pamėgtai kalakutienai“, – teigia „Žuvėjos“ atstovė.

Azijietiško stiliaus salotos su ant grotelių kepto šamo filė (2 asmenims):

Reikės:

• 100 g balto kopūsto

• 100 g mėlyno kopūsto

• 80 g „Iceberg“ salotos

• 1 morkos

• 1/4 ilgavaisio agurko

• 1–2 svogūnų laiškų

• 1/2 žalios paprikos

• 2–3 šviežio baziliko šakelės

• nedidelio ryšulėlio šviežios kalendros

• 250 g marinuotų šamo filė gabalėlių

• 2 šaukštų skrudintų žemės riešutų

• šiek tiek aitriosios paprikos.

Padažui:

• 1 laimo vaisiaus sulčių

• 1,5 šaukšto rudojo cukraus

• 1 šaukšto sojos padažo arba žuvies padažo

Pirmiausia paruošiamas padažas, salotinėje sumaišant visus ingredientus. Tuomet plonomis juostelėmis supjaustomi kopūstai, „Iceberg“ salotos ir žalioji paprika. Tada susmulkinami svogūnų laiškai, šviežia kalendra ir bazilikas. Stambia tarka sutarkuojama morka. Agurkas perpjaunamas išilgai ir, šaukšteliu išgramdžius sėklas, supjaustomas juostelėmis.

Visos paruoštos daržovės ir žolelės suberiamos į indą su padažu ir rankomis labai gerai išmaišomos. Maišanti šiek tiek paspaudžiama, kad iš daržovių išbėgtų sultys ir susimaišytų su padažu – taip salotos tampa dar skanesnės.

Išmaišytos salotos paliekamos 10 minučių pastovėti, o tuo metu sumaunami šamo filė gabalėliai ant medinių iešmelių. Jei jie bus kepami ant ugnies, prieš tai rekomenduojama juos 30 minučių užmerkti vandenyje, kad kepant nesudegtų. Iešmeliai kepami 10 minučių ant grotelių, kelis kartus apveržiant, kol žuvis gražiais apskrunda. Šamo iešmeliai patiekiami su salotomis, apibarstytomis žemės riešutais ir aitriąja paprika. Galima pašlakstyti laimo vaisiaus sultimis.

– Ar nėra iliuzija, kad, jei apsiperkame ekologiškų maisto produktų skyriuje, gyvename sveikiau?

– Ne, iliuzijos nėra, nes ekologiškas ženklinimas reiškia, kad produktas užaugintas sveikiau. Pirmiausia skiriasi tokio produkto maistinės savybės, jo skonis daug stipresnis, jame daugiau vitaminų ir mineralų. Taigi, vartodami tokį produktą, mes organizmui darome didelę paslaugą.

Dabar pasaulinės mitybos tendencijos sako, kad geriau brangiau ir mažiau negu pigiau ir daugiau. Tai reiškia, kad mes neturime bijoti daug išleisti, bet turime labai atsižvelgti į saiką: to produkto vartoti nedaug, nedideliais kiekiais, bet nuolat save palepinti.

Lietuvoje dar yra net nepaženklintų ūkių, bet vis tiek auginančių ekologišką produktą. Tik tiek, kad ekologiškas ženklinimas duoda tikrumo, kad tai tikrai toks produktas.

– Ar ženklinimas gali būti suteiktas tik tikrai ekologiškai prekei? Ar nebūna, kad uždėti žalią lapelį pakuotės kampe – tiesiog dizaino sprendimas?

– Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sako, kad ne visos prekės, ypač importuojamos, tinkamai paženklintos. Pavyzdžiui, labai dažnai ženklinimas būna tik panašus į ekologišką. Taip gudraujama – neva panašus į ekologišką, bet iš tikrųjų nieko bendra su tuo neturi.

Mes neturime bijoti daug išleisti, bet turime labai atsižvelgti į saiką: to produkto vartoti nedaug, nedideliais kiekiais, bet nuolat save palepinti.

Mano žiniomis, vietiniai produktai gana griežtai tikrinami ir ženklinami, bet vartotojas turėtų nepatingėti ir paskaityti etiketę – o kas įeina į to produkto sudėtį.

– Gal yra sričių, kur esame dar labai neišprusę, kur mums dar trūksta bazinių žinių?

– Žmonės galvoja, kad, tarkim, mažas ūkelis ir ekologišku ženklu pažymėtas ūkelis vienas kitam prilygsta, kad nedidelis ūkininkas gamina daug kokybiškesnę produkciją negu pramoninis ūkis. Bet čia dažnai padaroma klaidų, nes pramoninis ūkis turi tręšimo, auginimo, derliaus nuėmimo ir kt. normatyvus, kurių privalo laikytis. O mažas ūkelis gali visiškai jų nesilaikyti ir tręšti tiek, kiek norisi. Yra buvę, kai turgelio agurkuose rasta daugiau pesticidų negu iš prekybos centrų.

Taigi, jei žinome kažkokį ūkelį netoli mūsų namų, turėtume paklausti, kokiomis trąšomis tręšiama, kas kiek laiko, ar laikomasi normatyvų. Jei pasakys „ai, tręšiu, kaip noriu ir kada noriu“, tikėti, kad toks produktas bus ekologiškas, nevertėtų.

„Ši diena svarbi ne tik kooperatyvo nariams, bet ir visam Lietuvos grybininkystės ūkiui. Šioje srityje pirmaujame Baltijos šalių regione, o fabriko įkūrimas ir atidarymas įrodo, kad galime būti ne tik didžiausi grybų augintojai Baltijos šalyse, bet ir inovatyviausi perdirbtos produkcijos gamintojai, suteikti didesnę pridėtinę vertę paruošdami supakuotus ekologiškus maisto produktus galutiniam vartotojui. Taip galime pirmauti ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet lygiavertiškai konkuruoti ir Vakarų rinkose“, – sakė Lietuvos grybų augintojų ir perdirbėjų asociacijos prezidentas ir fabriko idėjos autorius Kęstutis Juščius.

Siekia efektyvesnės šviežių grybų realizacijos

Fabriko įkūrimo idėja kilo siekiant užtikrinti grybų augintojų konkurencingumą rinkos svyravimų metu ir išplėsti produkcijos eksporto galimybes. „Mūsų patirtis rodo, kad esant rinkos svyravimams ar pasikeitus pagrindinėms eksporto kryptims, švieži grybai netenka savo vertės dėl trumpo galiojimo laiko. Jų konservavimas ir perdirbimas moderniomis technologijomis užtikrina produkcijos realizavimą, o ilgesnis galiojimo laikas leidžia eksportuoti į tolimesnes užsienio rinkas“, – sakė K. Juščius.

Analogų Europoje neturinčios technologijos

„Grybai LT“  fabrikas neturi analogų Europoje, nes jame kooperatyvo užsakymu unikaliai sukomplektuotos maisto produktų paruošimo ir pakavimo technologijos iš Ispanijos, Italijos, Olandijos.

Fabrike gaminami produktai pakuojami į inovatyvią lengvo plastiko pakuotę, kuri pagrįstai gali būti vadinama ateities pakuote,  nes yra draugiškesnė aplinkai nei tradicinių medžiagų pakuotės. Nuo jos pagaminimo iki panaudojimo į atmosferą išmetama gerokai mažiau CO2 nei naudojant tokio pat dydžio stiklainį arba skardinę. Be to, visi fabriko produktai gaminami be konservantų, o produktų galiojimo laikas dėl specialios apdorojimo technologijos siekia vienerius metus.

Šiuo metu fabrike gaminami ekologiški produktai iš grybų (konservuoti grybai, paruošta valgyti trinta grybų sriuba), gaminiai iš daržovių bei ankštinių kultūrų, įvairios sriubos. Ateityje planuojama plėsti asortimentą ir gaminti padažus.

Fabriko produkcija jau pasiekė užsienio rinkas

Fabrike gaminama produkcija jau eksportuojama į Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Italiją, Pietų Korėją, kur pateko į didžiausią regiono prekybos tinklą „Lotte“. Pradedama užsakomoji gamyba Suomijos rinkai, bandomosios partijos išsiųstos į JAV, Vokietiją, Olandiją, Švediją, Norvegiją, Daniją, Lenkiją, Bulgariją, Japoniją, Taivaną, Honkongą, PAR, JAE.

Širvintų fabrike gaminama ir Lietuvos ekologiško maisto prekių ženklo AUGA produkcija. „Regione nėra kito inovatyvias technologijas turinčio fabriko, kuris dirbtų su ateities maistu ir ateities pakuotėmis. Širvintų fabrikas orientuotas į gamybą globaliai rinkai. Jis įsikūręs strategiškai patogioje vietoje: šalies viduryje, tad patogu gabenti produkciją į didžiuosius Lietuvos miestus, be to, infrastruktūra leidžia greitai pasiekti ir tolimas rinkas, su kuriomis mezgame santykius“, – sakė K. Juščius.

Prisideda prie regiono plėtros

„Grybai LT“ fabrikas pastatytas per 2015-uosius metus vietoje senos apleistos duonos kepyklos. Šiuo metu fabrike dirba 20 darbuotojų, iš kurių 16 Širvintų miesto gyventojai, ateityje planuojama įdarbinti dar 20.

Fabriko vadovus pasveikino Širvintų miesto merė Živilė Pinskuvienė ir padėkojo už indėlį į regioninę plėtrą.

„Tai yra dar vienas įrodymas, kad Širvintos yra atviros verslui. Mūsų regiono vardu noriu padėkoti už sukurtas darbo vietas“, – fabriko atidarymo metu sakė miesto merė.

Internetinės kaimiško, ekologiško maisto parduotuvės „Gilės kromelis“ komercijos direktorė Jurgita Žukauskienė teigia pastebinti nuolatinį klientų ir jų pirkinių krepšelio dydžio augimą.

„Šiais laikais galimybė kaimiškų produktų įsigyti internete yra ypatingai patogi. Klientų, pastovių klientų nuolat daugėja, o jų prekių krepšeliai didėja – jie drąsiau ir daugiau perka.

Tiesa, maisto produktus žmonės internetu perka ne taip drąsiai, kaip, pavyzdžiui, drabužius, nes jiems norisi gyvai apžiūrėti produktą, tačiau paklausos augimo neįmanoma nepastebėti“, – kalba pašnekovė .

Susidomėjimo kaimiškos produkcijos pristatymu į namus džiaugiasi ir „Iš ūkio į namus“ atstovė: „Paklausa tikrai yra, žmonės vis labiau supranta, kad sveikame kūne – sveika siela. Svarbu ne tik užkimšti skrandį maistu, tačiau juo mėgautis, gauti naudą sveikatai.

Tik pradėję plačiau vykdyti savo veiklą, į Vilnių, Kauną važiuodavome kas trečią savaitę, dabar važiuojame kiekvieną. Paklausa auga stipriai. Dirbame be išeiginių, užsakymus priimame iki sekmadienio, tačiau kartais sekmadienį tenka atšaukti dalį užsakymų, nes turime ribotą kiekį produkcijos, kurią galime atvežti.“

Po štilio – naujas bumas

J. Žukauskienė pasakoja, kad „Gilės kromelis“ savo veiklą pradėjo vykdyti dar 2010 metais. Tuo metu, kai įmonė ėmė vežti ūkininkų produkciją, panašią veiklą vykdė dar pora bendrovių, kurias buvo lengva rasti internete.

„Po metų likome vieni, buvo ramybė, o tokias paslaugas siūlančios įmonės tai atsidarydavo, tai vėl užsidarydavo. Tačiau tokių paslaugų rinką išjudino „Fresh market“ atsiradimas.

Dabar juntamas suintensyvėjimas visomis prasmėmis: daug daugiau žmonių domisi ir daugiau panašių įmonių atsidaro“, – sako J. Žukauskienė.

„Iš ūkio į namus“ atstovė pasakoja kaimiško produkcijos pristatymo į namus paslaugą pradėjusi siūlyti Šiauliuose, o šią žiemą su kolega sugalvojusi pamėginti išplėsti savo veiklos geografiją.

„Šiauliuose turėjome gerą vardą, nuolatinius klientus, pas kuriuos važiuodavome kiekvieną savaitę.  Pagalvojome, kodėl jei myli viename mieste, negalėtų mūsų mylėti ir kitur?

Dar šiek tiek baisu, bet labai smagu. Kol kas dirbame pagal individualios veiklos pažymas, bet ketiname jau šį mėnesį steigti įmonę“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.

Nori būti sveikesni 

Anot J. Žukauskienės, labai daug įtakos kaimiškų produktų prekybos internetu populiarumui turi sveikos gyvensenos propagavimas.

„Šiuo metu neturime krautuvėlės: kai Ukmergės gatvėje sudegė turgelis, sudegėme ir mes. Bet tuo metu, kai dirbdavome krautuvėlėje, trečdalis žmonių ateidavo apsipirkti kaimiškų ekologiškų produktų dėl sveikatos problemų, kai gydytojai primygtinai rekomenduodavo keisti mitybos įpročius, rinktis sveikesnį maistą“, – kalba pašnekovė.

Pasak jos, dažniausi parduotuvės klientai – mamos su mažais vaikais, sveikatos problemų turintys arba tiesiog savo sveikata besirūpinantys žmonės, bei tie, kurie iš principo griežtai pasisako prieš prekybos centrus.

„Tokia produkcija yra brangesnė. Mūsų klientas – dirbantis ir užsidirbantis, aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis žmogus“, – teigia J. Žukauskienė.

„Iš ūkio į namus“ atstovės teigimu, jų teikiama paslauga patogi norintiems būti sveikiems, tačiau pritingintiems laiką leisti turgeliuose. Be to, pasak pašnekovės, ne visi ūkininkai turi transportą ar laiko kur nors gabenti savo produkciją.

„Šiais laikais reikia būti išmaniam, tie ūkininkai, kurie nesistengs pirkėjo pritraukti per internetą, socialinius tinklus, susidurs su sunkumais“, – kalba moteris.

„Žmonės iš tiesų retai supranta, kas yra ekologiškas daiktas ar produktas. Negalima jų kaltinti, nes tai suprasti ir atskirti reikia tikrai labai daug kompetencijos. Žodis „ekologija“, kaip ir patys ekologiški produktai, vis dar apipinti daugybe mitų, o tikro žinojimo žmonėms labai trūksta“, – sako parodos „Eko Logika“ projekto vadovė Gabija Zymonaitė.

3 faktai apie ekologiškus produktus

Ekologiškų produktų ženklinimas nurodo ne tik produkto sudėtinių žaliavų kilmę, bet ir identifikuoja griežtus standartus atitinkančią viso gamybos proceso eigą.

1. Ekologiški yra konkretūs gamintojai, o ne valstybės

Tarp ekologiškai produkcijai pirmenybę teikiančių žmonių vis dar gajus mitas, jog tam tikros šalys gamina „sveikesnius“ ar „ekologiškesnius“ produktus.

„Taip, pavyzdžiui, dažnai manoma apie skandinavišką ir ypač apie lietuvišką kosmetiką. Turiu labai nuvilti – lietuviai neturi kažkokio įgimto polinkio gaminti ekologišką produkciją. Neturi ir tokios gamybos tradicijų, jos dar tik formuojasi“, – pažymi specialistė Guoda Azguridienė.

Pasak jos, visų šalių rinkose yra visokių produktų ir gamintojų, todėl svarbu ugdyti ekologinį raštingumą, kompetenciją skaityti produktų etiketes ir tinkamai pasirinkti bei skatinti žmones kuo mažiau vadovautis išankstinėmis nuostatomis.

Ekologišką kosmetiką ir švaros priemones atskirti ir pasirinkti yra sunkiau nei maisto produktus, nes nėra vieningo tokių prekių ženklinimo standarto.

„Europos Sąjungos mastu teisiškai apibrėžta, kas yra ekologiški maisto produktai ir kaip jie turi būti žymimi. O kosmetikos atveju to nėra. Yra tik grožio industrijos savireguliacija ir savanoriški sertifikatai, bet teisiškai nėra aiškaus draudimo vadinti ekologišku tai, kas visai nėra ekologiška. Tad šiuo atveju viską lemia konkretus gamintojas, jo atsakomybė ir sąžiningumas, o ne produkto kilmės šalis“, – sako G.Azguridienė.

Tokia situacija atveria erdvę manipuliavimui ekologiškumo įvaizdžiu ir pavadinimu. Tai ypač lengvai galime stebėti reklamose.

„Neatsitiktinai įprastinės (ne ekologiškos) kosmetikos gamintojai ypač daug investuoja į rinkodarą, produkto pateikimą bei reklamą. Žmonės dažnai neskaito etikečių, bet žiūri reklamą, pakuotes, visą produkto vizualinį patrauklumą ir pagal tai renkasi skambiais šūkiais apie ekologiškumą ir natūralumą padabintus produktus, - teigia G.Azguridienė. - O gamintojams, deja, niekas nedraudžia tokių šūkių kurti ir jais piktnaudžiauti, juo labiau – nereikalauja išlaikyti viso produkto gamybos grandinės ekologiškumo kriterijų“.

2. Produkto ekologiškumas priklauso nuo viso gamybos proceso

Skaitant etiketes, besigilinant į produktų sudėtį, svarbu žinoti, kad ekologiškų produktų ženklinimas nurodo ne tik produkto sudėtinių žaliavų kilmę, bet ir identifikuoja griežtus standartus atitinkančią viso gamybos proceso eigą.

„Žmonės didžiausią dėmesį skiria sudėčiai, tačiau ne mažiau svarbu, kad ekologiškų produktų gamybos procese griežtai prižiūrima ir kontroliuojama kiekviena grandis, kuri turi atitikti aukštus ekologiškumo standartus. Taip, viskas prasideda nuo žaliavos, bet vėliau seka gamyba, transportavimas, perdirbimas bei pakavimas. Ypač jautri yra ekologiškų produktų transportavimo grandis, nes siekiant juos išlaikyti ekologiškais nėra galimybės produktus apipurkšti nuo pelėsio ar kitaip chemiškai apdoroti, kad jie nesugestų. Tai ypač aktualu produktams, atkeliaujantiems iš trečiųjų šalių. Juos atvežti, sakyčiau, yra tikras menas“, - aiškino G.Azguridienė.

Perdirbimas bei pakavimas - dar dvi produkto gamybos grandys, kurios taip pat turi išlaikyti ekologiškumo reikalavimus. „Čia jau kalbame apie produkto pakuotę, sandėliavimą ir pardavimą. Visa ši grandinė ir yra tikrai ekologiško produkto, patenkančio į mūsų rankas, sąlyga“, - pabrėžė ekspertė.

3. Ekologiškas maistas nebūtinai tinkamas pagal visus kriterijus

Dar vienas plačiai paplitęs įsitikinimas, kad ekologiški maisto produktai turi būti sveiki ar išskirtinai maistingi.

Anot specialistės, ekologiniu būdu paprastai užauginami vertingesni augalai ar gyvūnai, tačiau pagamintas produktas yra kas kita, o žmonės ekologiškų maisto produktų dažnai apskritai neatpažįsta ir nelabai žino, ko tame maiste tikėtis ir ko – ne.

„Vienas didžiausių nesusipratimų – manymas, kad ekologiškas maistas automatiškai yra be visų bent kiek kritikuojamų ingredientų, - sako G.Azguridienė. – Ne kartą teko girdėti, kaip žmogus nusipirkęs tikrai ekologišką produktą ir jo sudėtyje aptikęs cukraus, druskos ar riebalų, skundėsi ir reiškė nusivylimą.“

Pasak G.Azguridienės, mąstydami apie ekologiškus produktus, žmonės pernelyg dažnai tikisi universalaus gėrio, bet iš tiesų ekologiškumas pirmiausia reiškia ne maisto sudėtį, bet žaliavos kilmę ir gamybos procesą bei apima gana techninius, tačiau mūsų sveikatai labai svarbius dalykus.

„Ekologiški maisto produktai pirmiausia reiškia, kad jie nechemizuoti, nepurkšti pesticidais, nedažyti cheminiais dažikliais, jame nėra skonio stipriklių, genetiškai modifikuotų elementų, augimo hormonų, didžiosios dalies legalių maisto priedų ir pan. Bet ar jie skanūs, ar juose esantis riebalų, angliavandenių ir baltymų santykis atitinka mūsų norus ir įsivaizdavimą – čia jau kitas klausimas“, - aiškino G.Azguridienė.

Tarp kitko

Paroda „Eko Logika“ vyks lapkričio 20-22 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Parodoje bus galima sužinoti, kaip  užtikrinti švarą namuose ir racionaliai naudoti saugias, aplinkai draugiškas bei efektyvias buitinės chemijos ir kosmetikos priemones. Parodos metu taip pat veiks filmų erdvė, kurioje bus demonstruojami su aplinkosauga ir atsakingu vartojimu susiję filmai, o paskaitų, diskusijų ir konsultacijų metu lankytojai daugiau sužinos apie atsakingą vartojimą bei galės patys išbandyti naujus produktus ir gaminius.

Sekmadienį paskaitą „Ekologiški produktai. Kaip juos atpažinti?“ skaitys specialistė G. Azguridienė.

Kai kurie žmonės yra linkę manyti, kad turgelyje būtinai įsigys kokybiškesnį, maistingesnį produktą, tačiau dažnu atveju daržovė iš turgaus savo maistine verte ir kokybe nuo prekybos centro daržovės niekuo nesiskiria. Taip sako LRT.lt kalbinti mitybos specialistai. „Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad ekologiškos daržovės turėtų didesnę maistinę vertę, nei įprastos“, – pažymi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė mitybos ekspertė Janina Petkevičienė.

Jei užsukę į turgelį agurkų, salotų ar kitų daržovių manote, kad čia būtinai įsigysite šviežesnį, kokybiškesnį ir maistingesnį produktą, smarkiai klystate. Dalis prekeivių turgeliuose prekiauja tomis pačiomis daržovėmis, kuriomis prekiauja ir prekybos centrai, sako LRT.lt kalbintos J. Petkevičienė bei sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė.

„Tikrai yra atvejų, kai žmonės parduoda nedidelę dalį savos produkcijos, o kitą – atsivežtą iš Lenkijos. Na, o jei vežama iš Lenkijos, apie šviežumą kalbėti sunku. Daržovės tikrai nebus šviežesnės už ryte atvežtas tiesiai iš lauko Lietuvoje.

Iš kitų šalių atvežtos daržovės prekybos centruose ir turgeliuose niekuo negali skirtis. Na nebent vežimo ir laikymo sąlygos prekybos centruose gali būti kiek geresnės“, – kalba J. Petkevičienė.

Savo ruožtu V. Kurpienė pažymi, kad šiltuoju metų laiku turgeliuose galima tikėtis daugiau pačių ūkininkų užaugintų ir šviežesnių produktų, o žiemą turguje jus pasitiks perpardavinėtojai, kurių prekystalio turinys beveik nesiskirs nuo prekybos centro lentynos.

Ne viskas, kas šviežia – sveika?

J. Petkevičienė įsitikinusi – tiesiai iš daržo atkeliavusi daržovė gali būti maistingesnė, joje bus mažiau priemonių, naudojamų tam, kad produktas ilgiau negestų, išliktų prekinės išvaizdos. Mitybos ekspertė pastebi, kad tokie švieži produktai iš ūkininkų vis dažniau pasiekia ir prekybos centrus.

Tačiau kas tinka daržovei, netinka pienui, sako J. Petkevičienė.

„Dažnai įsivaizduojama, kad kuo riebesnis pienas, tuo jis geresnis. Tačiau kuo jis riebesnis, tuo daugiau jame sočiųjų riebalų rūgščių, didesnė cholesterolio koncentracija, didinanti širdies ligų riziką.

Be to, kalbant apie pieno produktų saugą, prekybos įmonėse esantys produktai būna pasterizuoti, geriau užtikrinama bakterinė sauga“, – pažymi pašnekovė.

Ekologiškas – tai dar ne maistingesnis

Paklausta, ar ekologiškuose produktuose yra daugiau maistinių medžiagų, J. Petkevičienė sako, kad tai pagrindžiančių mokslinių įrodymų nėra.

„Maistinė vertė tikrai nesiskiria, o mokslinių įrodymų, kad tie, kurie valgo vien ekologinį maistą, dėl to yra sveikesni, nėra. Tačiau kiekvienas žmogus nori, kad produktas būtų kuo natūralesnis, o ekologiškuose produktuose chemikalų yra mažiau. Nemažai tai yra ir mados reikalas“, – kalba J. Petkevičienė.

Savo ruožtu V. Kurpienė pažymi, kad ekologiškuose produktuose ne tik mažiau cheminių medžiagų. Pašnekovės teigimu, tiek jų, tiek apskritai natūralesnių, sveikesnių produktų ir skonis geresnis.

„Tie žmonės, kurie stengiasi pirkti sveikesnius produktus, ilgainiui pradeda geriau jausti produktų skonį. Kadangi negalime patikrinti, kaip daržovė iš tiesų buvo auginta, turime vertinti jos skonines savybes.

Atrasti kokybiškesnį produktą galima arba perkant iš patikimo prekeivio, ūkininko, arba ilgainiui pradedant jausti ryškesnį skonį, kvapą ir taip gebant atpažinti kokybiškesnį produktą“, – sako V. Kurpienė.

Pašnekovė pataria perkant ekologinę produkciją būtinai įsitikinti, kad produktui išduotas sertifikatas. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokiam konkrečiai produktui tas sertifikatas išduotas. „Būna situacijų, kuomet sertifikatas išduotas vienam produktui, o pardavinėjama ir ekologiškais vadinama dešimt“, – pastebi V. Kurpienė.

Braškių yra, burokėliai – ne už kalnų

LRT.lt pakalbinti ūkininkai sako, kad nors šiluma į Lietuvą neskuba, orai uogų, daržovių ir vaisių augintojams – palankūs.

Braškių augintojas Vidas Juodsnukis šių uogų mėgėjus gali pradžiuginti – šviežių lietuviškų braškių iš šiltnamių jau kai kur galima rasti, už 2–3 savaičių rasis ir uogų iš laukų.

„Lietuviškų braškių jau yra. Tiesa, kainos buvo išpūstos iki 10 eurų už kilogramą, tačiau šiandieną jos kainuoja apie 3–4 eurus. Vėliau kainos gali nusileisti iki 2 eurų.

Nors pavasaris vėsokas, nokimas vyksta lėčiau, bet didelių šalnų nebuvo, tad lietuviškų braškių neturėtume pritrūkti“, – tikina V. Juodsnukis.

Pašnekovas pažymi, kad pirkėjai, norintys šviežesnių braškių, sezono metu jų turėtų ieškoti turgeliuose, mat prekybos centuose jos kartais užsistovi, o štai pats V. Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža du kartus per dieną. Be to, pasak pašnekovo, Lietuvoje populiarėja galimybė pirkėjams patiems atvykti į ūkį ir prisiskinti braškių.

„Jau septynerius metus leidžiu žmonėms atvažiuoti į ūkį ir patiems nusiskinti. Tai daro vis daugiau ūkininkų. Kaimai ištuštėję, nėra darbo jėgos, tad ūkininkai leidžia patiems nusiskinti“, – pasakoja V. Juodsnukis.

Serbentų mėgėjai šių uogų gali tikėtis liepos pradžioje arba viduryje. „Šalnų poveikis nedidelis, užmegztų uogų yra. Ankstyvieji juodieji serbentai pasirodys liepos viduryje, – kalba serbentų augintojas Adolfas Jasinevičius. – Priklausys nuo oro. Jei gerai pakaitins, tai ir liepos pradžioje gali būti. Vėlyvesni – rugpjūtį.“

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas Martynas Laukaitis pažymi, kad šiuo metu prekybos vietose galima rasti praeito derliaus bulvių, burokėlių, tačiau šviežias bulvių derlius taip pat jau netrukus turėtų pasirodyti. „Burokėliai irgi ne už kalnų ir, aišku, žalumyninės daržovės“, – sako pašnekovas.

M. Laukaičio teigimu, Lietuvoje vis populiaresnės tampa tos daržovės, kurių anksčiau Lietuvos ūkininkai neaugino. Lietuviai prekyvietėse ieško Lietuvoje išaugintų įvairių skonių, spalvų, formų salotų, porų, o štai tradicinių kopūstų vartojimas mažėja.