„Mes pastebime, kad infliacija, kuri įsibėgėjo tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje, skatina Lietuvos įmonių klientus prašyti ilgesnių mokėjimo terminų arba mokėjimo atidėjimo. Tą rodo Lietuvos banko statistika – šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos įmonių prekybos kreditų turtas pasiekė visų laikų rekordą – 14,4 mlrd. eurų. Kuo toliau, tuo labiau klientai tiek eksporto rinkoje, tiek ir vidaus rinkoje prašo mūsų įmonių atidėti mokėjimus“, – aiškino A. Izgorodinas.

Infliacijos augimas išbalansavo lietuvių finansus.

„Per metus šio rodiklio augimas siekė apie 15 proc., o paskutinį kartą panašų spartų augimą mes matėme praeitų metų ketvirtą ketvirtį. Tai labai stipriai sutampa su infliacijos įsibėgėjimu, kas reiškia, kad energetikos kainų augimas, kitų būtiniausių prekių ir paslaugų kainų augimas išbalansavo Lietuvos įmonių klientų finansus tiek eksporto rinkose, tiek ir vidaus rinkoje. Žiūrint fundamentaliai, mūsų įmonių paklausa prekėms ir paslaugoms yra, bet klientai dėl blogėjančių savo vidinių finansų prašo vis ilgesnių ir ilgesnių atidėjimų, kas tam tikrą riziką kelia ir Lietuvos įmonėms“, – teigė ekonomistas.

Ekonomisto manymu, per 20 proc. perkopusi metinė infliacija Lietuvoje – ne būtinai pikas.

„Kol kas sunku pasakyti, ar infliacija pasiekė piką, nes Lietuvoje nuo liepos mėnesio turėsime pakankamai didelį elektros kainų augimą, taip pat naftos kaina išlieka aukšta. Laukia neprognozuojamas ruduo, nes neaišku, kokia bus situacija dujų, naftos rinkose, tad kol kas dėti parašą ant to, kad infliacija, kuri Lietuvoje pasiekė 20 proc., pasiekė piką, aš negalėčiau“, – tvirtino A. Izgorodinas.

Ekonomistas aiškino, kad infliacija euro zonoje gali ir jau dabar palankiai veikia Lietuvos eksportą, nes kainoms kylant Vakarų Europos gamintojai ieško būdų pagaminti prekes pigiau, o Lietuva yra būtent ta valstybė.

Mes išlaikome dviženklį eksporto augimą nepaisant to, kad euro zoną jau nuo šių metų pradžios labai stipriai kamuoja infliacija.

„Jeigu žiūrėtume paskutinius euro zonos makro rodiklius, tai jie mane šiek tiek neramina, nes euro zonos gyventojų nuotaika nukrito į tokį patį lygį, kuris buvo 2020-ųjų pavasarį. Tai reiškia, kad euro zonos gyventojai bus nelinkę pirkti brangesnių prekių, o tai kelia šiokią tokią riziką Lietuvos eksportui, kuris yra pagrindinis Lietuvos ekonomikos komponentas. Iš kitos pusės, tai, kad krizę euro zonoje ir pasaulyje kelia sparti infliacija, yra labai naudinga Lietuvai. Jeigu mes pasižiūrėtume naujausius Lietuvos eksporto skaičius, tai mes išlaikome dviženklį eksporto augimą nepaisant to, kad euro zoną jau nuo šių metų pradžios labai stipriai kamuoja infliacija. Man pradeda atrodyti, kad Lietuvos eksportuotojams ir įmonėms ta infliacija iš dalies yra naudinga, nes kuo sparčiau kyla kainos Europoje, tuo labiau Vakarų Europos gamintojai ieško variantų, kaip galima tam tikrus komponentus ar prekes pasigaminti pigiau. Aišku, viena iš valstybių yra Lietuva. Teoriškai žiūrint, kuo aukštesnė bus infliacija, tuo daugiau galimybių turės Lietuvos eksportuotojai gauti naujų užsakymų dėl kontraktinės gamybos“, – aiškino A. Izgorodinas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Padidėjus infliacijai Lietuvos įmonėms taip pat atėjo sunkūs laikai – iškilo energetikos kainos, o pajamos vis atsideda, mat klientai, kamuojami tos pačios infliacijos, prašo nukelti mokėjimo terminus.

„Pirmiausia tai reiškia didėjančią įtampą įmonių finansams. Įsivaizduokite standartinę Lietuvos bendrovę – jai labai stipriai pakilo energetikos išlaidos viduje ir klientai prašo vis ilgesnių atidėjimų tiek Lietuvos rinkoje, tiek eksporto rinkose. Tai reiškia, kad standartinei Lietuvos įmonei labai sunku subalansuoti savo finansus, nes išlaidos labai didelės, o pajamos vėluoja. Tai reiškia, kad kai kurios įmonės gali patirti rimtų problemų savo viduje“, – sakė ekonomistas.

A. Izgorodinas apie pasaulinę ekonominę krizę kalbėti neskuba. Anot jo, net jei krizė ir prasidėtų, Lietuva atsilaikytų daug geriau, nei tą darė 2008–2009 m., nes aktyviai prekiauja užsienio rinkose.

Net jei į pasaulio ekonomiką ateis susitraukimas, Lietuvoje situacija bus gerokai geresnė nei 2008–2009 metais.

„Kalbant apie pasaulį mes turėtume pamatyti kažkokius radikalesnius žingsnius – kad vartojimo statistika pradeda mažėti ir, kad situacija darbo rinkoje pradeda blogėti. Kol kas, kalbant apie mūsų pagrindines eksporto rinkas – euro zoną ir JAV – dar nėra požymio, kad situacija darbo rinkoje pradėtų stipriai blogėti. Kol kas matome tik riziką, kad trauksis vartojimas. Situacija pasaulyje tikrai blogėja, bet kol kas anksti konstatuoti, kad mes jau turime krizę. Situacija Lietuvoje – visai nebloga. Net jei į pasaulio ekonomiką ateis susitraukimas, Lietuvoje situacija bus gerokai geresnė nei 2008–2009 metais, kai visi mes pajutome tą finansų krizę. Esminė priežastis yra tai, kad 2008–2009 metais Lietuvos ekonomika buvo labai išbalansuota, pavyzdžiui, užsienio prekybos deficitas Lietuvoje siekė apie 13 proc. Šiuo metu Lietuvos užsienio prekybos perteklius siekia apie 10 proc. nuo BVP ir tai yra didžiausias rodiklis per visą Lietuvos istoriją. Tai reiškia, kad ekonomika yra konkurencinga, ji nėra išbalansuota. Jeigu į euro zoną ateis krizė, Lietuva nukris labai panašiu tempu, kaip ir visa euro zona ir tikėtina, kad mūsų BVP vis tiek liks didesnis negu 2019-ais metais prieš koronavirusą“, – komentavo A. Izgorodinas.

Kai infliacija tokia, kokios Lietuva nematė dešimtmečiais, kur padėti pinigus, kad jie būtų saugūs ir nenuvertėtų. 

Apie tai LNK studijoje kalbėjo Lietuvos centrinės kreditų unijos (LCKU) iždo departamento direktorius Rūtenis Šukevičius.

Atėjusi pandemija iš tikrųjų paskatino žmones taupyti.

„Dar 2017–2018-ais metais Lietuvos namų ūkių tapymo norma buvo netgi neigiama, t. y. žmonės išleisdavo daugiau negu uždirbdavo. Iš dalies tai susiję su šešėline ekonomika, neapskaitytomis pajamomis. Kita priežastis galėtų būti, kad Lietuvos namų ūkių įsiskolinimo lygis nuo BVP, lyginant su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis, vis dar yra pakankamai žemas, tad galimybių skolintis žmonės dar turi, jomis naudodavosi. Tačiau atėjusi pandemija, greta visų neigiamų savo pasekmių, iš tikrųjų paskatino žmones taupyti. Iš vienos pusės, tai turbūt gavosi natūraliai, nes tiesiog sumažėjo galimybių, kur tuos pinigus išleisti: buvo uždarytos pramogų, pasilinksminimo vietos. Iš kitos pusės, žmonėms turbūt atėjo suvokimas, kad aš galiu labai greitai netekti darbo, gali nutikti dar kas nors, reikia šiek tiek pradėti taupyti. Šioks toks vilties spindulėlis, kad, net ir kai pandemija jau pasibaigė, ta taupymo norma vis dar išlieka teigiama Lietuvoje“, – kalbėjo R. Šukevičius.

Anot R. Šukevičiaus, lietuviai vidutiniškai taupymui atsideda 4–5 proc. savo pajamų, o tai yra mažiau už Europos ir Amerikos vidurkį.

„Lyginant su euro zonos vidurkiu tai yra mažoka, euro zonoje – 10–12 proc. (žmonės atsideda taupymui – red. past.). Amerikonai šiek tiek išlaidesni – 7–8 proc., bet vis tiek lietuviai dar pakankamai stipriai atsilieka“, – taupymo statistiką pateikė R. Šukevičius.

Ekonomistai kritikuoja lietuvių polinkį sutaupytus pinigus laikyti banko sąskaitoje ar „kojinėje“, nes tokie pinigai yra per lengvai pasiekiami ir žmonėms kyla pagunda juos greičiau išleisti.

„Nieko blogo tame nėra. Tiesiog laikant pinigus grynais namie, neskaitant turtingų žmonių, kurie laiko seifuose, blogybė yra ta, kad jie dažniausiai vis tiek pasibaigia, nes tai yra lengvai pasiekiami pinigai ir menkiausiam finansiniam sunkumui iškilus yra pagunda ištiesti ranką ir pasiimti. Sąskaitoje laikant yra šiek tiek geresnė situacija, tačiau patartina kaupiamiems pinigams atsidaryti atskirą sąskaitą ir nesieti jos su mokėjimo kortele. Kad būtų kažkoks apsunkinimas, kad reikėtų persivedinėti. Vis tiek žmogus susimąsto, ar tikrai man tą daryti“, – teigė R. Šukevičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

LCKU iždo departamento direktorius sakė, kad investuoti santaupas reikėtų tiems, kurie turi pakankamai pinigų ir nori juos apsaugoti nuo infliacijos su galimybe užauginti jų vertę ateityje. Tiesa, investavimas nėra tinkamas variantas mažas pajamas turintiems, nes investavimas atsiperka tik ilgalaikėje perspektyvoje, o prireikus pinigų gali nebūti iš kur jų pasiimti.

„Priklauso nuo turimų išteklių. Jeigu disponuojama pakankamai didelėmis sumomis, ta logika, kad infliacija, pinigai stipriai nuvertėja, galbūt dalį pinigų būtų geriau investuoti, kad ir su rizika, bet, kad būtų bent galimybė, kad tie pinigai atneš kažkokią grąžą. Jeigu tos santaupos yra kuklesnės, kaip tik tokioje situacijoje atsispindi svarba, kam reikia turėti juodai dienai atidėtų pinigų, nes ta infliacija taip greitai nenuslops. Jeigu atlyginimų augimas Lietuvoje šiek tiek stabtels, gali būti, kad teks kišti ranką į tą atskirą kišenę ir iš ten imti“, – sakė R. Šukevičius.

Kai laikai geri, tai žmonės dažniausiai netaupo, nors galėtų. Apie taupymą susimąsto tada, kai ateina sunkmetis.

Dalis žmonių sako, kad negalėtų atsidėti pinigų taupymui net jei ir norėtų, nes mėnesio pabaigoje pinigų tiesiog nelieka. Anot pašnekovo, ironiška yra tai, kad turėdami pinigų žmonės negalvoja apie taupymą, o susimąsto tik atėjus krizei, kai jau nėra ką taupyti.

„Tai yra labai dažnas paaiškinimas / pasiteisinimas. Galimybių visada yra. Galbūt yra kraštutinių atvejų ar tam tikrų laikotarpių gyvenime, tačiau tai (taupymas – red. past.) turėtų būti kaip higienos įprotis. Kai laikai geri, tai žmonės dažniausiai netaupo, nors tada galėtų. Atlyginimai kils, užsidirbsiu, čia kažką parduosiu, investuosiu, gyvename pilnu tempu ir nesukame galvos. Apie taupymą susimąsto tada, kai ateina sunkmetis ir tada iš tikrųjų yra sudėtingiau šitą padaryti“, – aiškino R. Šukevičius.

Taupus žmogus dažniausiai nebus linkęs išleisti sutaupyt pinigų net ir atėjus sunkmečiui.

„Jeigu žmogus eilę metų sunkiai taupė, jam bus psichologiškai sunkiau tuos pinigus paimti ir pirmam sunkumui iškilus išleisti. Jis galbūt ieškos kažkokių kitokių būdų. Jeigu įprotis atsidėti pas žmogų yra susiformavęs, tai tikriausiai jis visko neišleis atėjus sunkmečiui“, – tvirtino R. Šukevičius.