Lengvųjų komercinių transporto priemonių, kaip ir asmeninių, varikliai šiandien atitinka griežčiausius „Euro 6“ reikalavimus. Net ir varikliai abiejų tipų transporto priemonėse dažniausiai yra tie patys.

Pokytis dėl „Euro“ standartų

Automobilių varikliai, ypač visos aplink juos esančios sistemos (išmetimo, aušinimo, turbinos ir kt.), su gamintais prieš porą dešimtmečių turi nedaug bendra. Visų šiuolaikinių dyzelinių automobilių išmetimo sistemose montuojamas kietąsias daleles sulaikantis filtras (DPF), prie variklio – specialus vožtuvas (EGR), grąžinantis dalį išmetamųjų dujų atgal į degimo kamerą. Daugelyje dyzelinių automobilių montuojama ir selektyvinės katalizinės redukcijos (SCR) sistema, kuri į išmetamųjų dujų vamzdį įpurškia „AdBlue“ skysčio, tad didelė nuodingųjų emisijų dalis paverčiama vandeniu bei azotu.

Šios sistemos prieš du dešimtmečius buvo neįsivaizduojamos daugelyje komercinių transporto priemonių, tačiau sulig kiekvienu „Euro“ nuodingųjų emisijų nustatymu jos populiarėjo. Jeigu lygintume praėjusio amžiaus pabaigoje pagamintą „Euro 1“ standartą atitinkantį automobilį su šiuolaikiniu, atitinkančiu „Euro 6“, skaičiai nustebintų: nepaisant išaugusio galingumo, vieno automobilio nuodingųjų dujų emisija per tokį trumpą laiką susitraukė apie 50 kartų.

Transporto priemonių vidaus degimo varikliai išmeta ne tik anglies dvideginį – CO2 dujas, žinomas kaip sukeliančias šiltnamio efektą Žemėje. Transportas atsakingas už nemenką azoto oksidų (NOx) dalį ir kitų smulkių dalelių išmetimą, o jų mažėjimas turi didžiulės įtakos kiekvieno žmogaus sveikatai.

Visi šie pokyčiai tuo pačiu metu vyko ir asmeninių, ir komercinių transporto priemonių rinkoje – abiem transporto rūšims reikėjo tapti ekologiškomis.

Tai – ekologija. Niekas neabejoja, jog šiuolaikiniai automobiliai yra ekologiškesni ir klimato kaitai turi gerokai mažesnės įtakos už gamintus praėjusiame amžiuje. O kokia ekonomiškumo – degalų sąnaudų – situacija?

Skiriasi aerodinamika, svoris ir paskirtis

Lengvuosiuose asmeniniuose ir komerciniuose automobiliuose dažniausiai montuojami tie patys varikliai, identiškos pavarų dėžės. Iš esmės skiriasi tik transporto priemonių kėbulai – jų svoris, aerodinamika. Čia komercinis transportas pralošia, tačiau ne taip smarkiai, kaip gali pasirodyti.

Palyginkime automobilius „Mercedes-Benz C180d“ ir „Mercedes-Benz Vito 111 CDI“ identiškais 1,6 l dyzeliniais varikliais, tik skirtingai suprogramuotais darbiniais diapazonais: C klasės modelis anksčiau pasiekia maksimalią galią (84 kW/115 AG) bei ilgiau išlaiko aukštą sukimo momentą (280 Nm prie 1500–2800 aps./min., komercinio „Vito“ sukimo momentas yra 270 Nm prie 1500–2000 aps./min.).

Vidutinės mikroautobuso dyzelino sąnaudos su 6 laipsnių mechanine pavarų dėže tėra 6,2 l/100 km, o C klasės modelio – 4,5. Toks skirtumas susidaro būtent dėl kėbulo masės ir programavimo skirtumų. Mikroautobuso variklis ir pavarų dėžė suprogramuoti taip, kad šis galėtų vežti dar toną ar daugiau, o C klasės riba – keli šimtai papildomų kilogramų.

Užmiestyje skirtumas yra mažesnis – C klasės modeliui užtenka 4 litrų šimtui kilometrų įveikti, o „Vito“ mikroautobusui – 5,3.

Varikliai jautresni degalų kokybei

Dėl neįtikėtinų pasiekimų ekonomiškumo srityje šiuolaikiniai varikliai yra sustyguoti preciziškai ir gana nesunkiai prigijo gandas, neva jie – nepatikimi. Tai nėra tiesa, tiesiog požiūris į automobilio priežiūrą šiandien turi būti kitoks nei prieš porą dešimčių metų.

Šiuolaikiniai varikliai yra jautrūs degalų kokybei. EGR vožtuvas veikia taip, kad dalį jau sudegusių degalų grąžina atgal į degimo kamerą. Jei automobilis su tokiu vožtuvu vartoja Europos Sąjungos ekologijos reikalavimų neatitinkančius degalus, EGR gana greitai apsineša nuosėdomis ir užstringa.

Analogiška priežiūra yra būtina ir kietųjų dalelių DPF filtrui. Jis kas tam tikrą laiką turi atlikti vadinamąsias regeneracijas – išsivalyti. Vairuotojui nieko daryti nereikia, tačiau regeneracija gali vykti tik ilgesnį laiką važiuojant aukštesniais variklio apsisukimais, šiam jau pasiekus darbinę temperatūrą. Jeigu automobilis neišvažiuoja iš miesto ir visą laiką naudojamas trumpiems kelių kilometrų atstumams įveikti, regeneracija nevyksta ir DPF filtras ilgainiui užsikemša, o jo valymas nėra pigus malonumas.

SCR sistemos priežiūra jau reikalauja tiesioginio automobilio valdytojo įsikišimo – specialią talpą reikia papildyti „AdBlue“ skysčiu. Jo sąnaudos lengvuosiuose automobiliuose nėra didelės, tesiekia apie 1,5 l/1000 km, t. y. apie 2–3 Eur.

Šių sistemų priežiūra neretai dar mistifikuojama, yra ne vienas servisas, siūlantis jas pašalinti vos pasibaigia automobilio garantija, tačiau visų jų tikslas yra vienas – ekologija, švaresnis oras. Tą pačią funkciją šie filtrai bei sistemos atlieka tiek kai automobilis yra naujas, tiek kai jam 5 ar daugiau metų.

Padeda sutaupyti

Tai buvo jubiliejinis, jau 15-asis "Saugaus rato" rengiamas ekoralis. Šįkart jis buvo skirtas trijų broliškų respublikų valstybingumo šimtmečiams.

"Ar rasime daug vairuotojų, gebančių bendro naudojimo, miestų gatvėmis ir užmiesčių keliais, asfalto ir žvyro danga įveikti bemaž 2 000 km sunaudojant mažiau nei 70 l degalų?" – retoriškai klausė renginio organizatorius, VšĮ "Saugus ratas" vadovas Valdas Juozas Vilūnas. "Neste Eko ralio 2018" laimėtojai, "Peugeot Eco" komandos atstovai Artūras Žukas ir Dalius Truska su "Peugeot 208" automobiliu, turinčiu 1,6 l darbo tūrio dyzelinį variklį, šį atstumą nuvažiavo sudeginę tik 69,23 l degalų. Nugalėtojų degalų sąnaudos 100 km kelio – vos 3,58 l dyzelino.

A.Žukas sako, kad tokiam rezultatui pasiekti reikia labai nedaug – gero automobilio, šturmano ir kasdienių pastangų (o su jomis ir įgūdžiai) važinėti taupiai, o kartu ir saugiai. Kolegų vadinamas ekonomiško vairavimo virtuozu Artūras kasdien vairuoja "Škoda Superb Greenline" universalą, o su juo ir kitais automobiliais kasmet nuvažiuoja maždaug po 25 tūkst. km. Ralio nugalėtojas suskaičiavo, kad vairuodamas ekonomiškai jis per metus sutaupo vidutiniškai po 2 tūkst. eurų ir visur suspėja. Ralio čempionai laimėjo ir ED4 (automobilių, turinčių dyzelinius variklius) įskaitą.

Ekonomiški ir "Passat"

Antrąja bendrosios įskaitos vieta ir pirmąja EH (hibridinių) klasėje džiaugėsi irgi jau ne pirmame ekoralyje dalyvaujantis jungtinės "Auresos-15min" komandos Mariaus Goštauto ir Tomo Markelevičiaus ekipažas.

Antrieji prizininkai, vairuodami 2017 m. gamybos "Toyota Prius", tą patį atstumą įveikė sudeginę 80,74 l (4,18 l 100 km) benzino. Trečiąjį bendrosios įskaitos nugalėtojų pakylos laiptelį ir antrąjį ED4 klasėje užėmė UAB "Moller Auto" komandos atstovai Giedrius Jasonas ir Giedrius Zakalskis, kurie su 2,0 l darbo tūrio dyzelinį variklį turinčiu "Volkswagen Passat" 100 km sudegino 4,38 l, o visą 1 940 km atstumą nuvažiavo su 84,69 l dyzelino. Ekoralyje dalyvavo du šios komandos ekipažai. Išlydėdamas juos į varžytuves bendrovės vadovas Tomas Deržanauskas sakė, kad pagal šiame trijų dienų maratone pasiektus rezultatus jie galėsią informuoti savo potencialius pirkėjus apie tikrąjį šių automobilių apetitą degalams.

Audrius Gružinskas ir Balys Griškevičius vairavo šių metų gamybos "Volkswagen Passat", kurio ratus suko 1,4 l darbo tūrio benzininis variklis ir bendrojoje įskaitoje buvo penkti, o E1 (benzininių) klasėje – pirmi. Jie 100 km sudegino tik 4,65 l benzino. ED4 klasėje trečią vietą užėmė dar vienas "Peugeot Eco" Renatos Odinienės ir Vitalijaus Eidimto ekipažas, vairavęs "Peugeot 308" automobilį, kurio apetitas 100 km – 4,43 l dyzelino.

Paaiškėjo geriausieji

Benzininių automobilių E1 klasėje antri liko irgi nuolatiniai tokių ekoralių dalyviai – "Suzuki auto" ekipos atstovai Rimgaudas Statnickas su Rimantu Pukėnu, vairavę visų keturių ratų pavarą turintį "Suzuki Ignis", kurio 1,3 l darbo tūrio variklis 100 km sunaudojo 4,9 l benzino. Treti šioje klasėje liko radviliškiečiai Vidas Krukauskas su Andriumi Bložniu, vairavę "Nissan Pulsar", kurio ratus suko 1,2 l benzininis variklis, 100 km sudeginęs 5,32 l benzino.

"Darbo buvo į valias, neabejotinai tai buvo sunkiausias iš visų penkiolikos "Saugaus rato" surengtų ralių, tačiau maratoninė distancija leido pasitikrinti strategijos ir taktikos veiksmingumą", – kalbėjo ne vieno tokio ralio dalyvis R.Statnickas. Jam pritarė ir Povilas Taletas, pernai rudenį laimėjęs analogišką ralį, o šįkart likęs šalia prizininkų pakylos. Jis su Luku Marcinkevičiumi vairavo irgi visais keturiais ratais varomą "Nissan Qashqai". "Ralis buvo sunkus, tačiau neabejotinai tai įdomiausios varžybos, leidžiančios pasitikrinti jėgas ir ryškiai atskleidžiančios spragas. Taigi, tobulėti dar yra kur. Net ir nugalėtojams", – tvirtino Povilas.

Vienas gajausių įsitikinimų – indaplovės yra neekonomiškos ir sunaudoja itin daug vandens bei elektros energijos. Tačiau ar tai tiesa?

Vandens sunaudoja mažiau

Taip yra todėl, kad plaunant įprastiniu būdu kriauklėje naudojame tik nuolat iš čiaupo bėgantį švarų vandenį, o indaplovės vieno plovimo metu naudoja tą patį.

„Indaplovėje veikia uždara cirkuliacija, todėl tas pats vanduo yra panaudojamas kelis kartus. Vandens sąnaudos plaunant rankomis ir indaplovėje stipriai skiriasi. 13-ai komplektų indų praplauti, išplauti ir išskalauti indaplovė sunaudoja apie 11 l vandens, o tokį kiekį indų plaudami rankomis sunaudojame nuo 60 l iki 80 l – skirtumas didelis, – aiškina „Electrolux“ buitinės technikos ekspertas Petras Gendvilis. – Indaplovės turi dar vieną pranašumą – jos ne tik plauna indus, gali tai daryti aukštoje temperatūroje, bet ir skalauja, džiovina juos, todėl pasibaigus programai, indus galima iš karto dėti į spintelę.“

Atkreiptinas dėmesys, kad maksimaliai į indaplovę galima sudėti 15 komplektų indų – tiek telpa platesnėje, 60 cm pločio indaplovėje su trečiuoju stalčiumi. Tuo tarpu siauresnėje – 45 cm pločio – gali tilpti iki devynių komplektų. Vieną indų komplektą sudaro: didelė lėkštė, dubuo sriubai, desertinė lėkštelė, arbatos puodelis su lėkštele, stiklinė bei įrankiai – šakutė, peilis, šaukštas sriubai, arbatinis šaukštelis.

Elektros sąnaudos –  mažesnės

Įsitikinimas, kad indaplovė sunaudoja didelį kiekį elektros energijos, taip pat yra nepagrįstas ir netgi – klaidingas.

Nepasidomėjus gali atrodyti, kad toks įrenginys kaip indaplovė gali naudoti itin daug elektros energijos. Vis dėlto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad rankomis plaunant 13 komplektų indų sunaudojama daugiau nei 2 kWh elektros energijos, kai tuo tarpu indaplovė, priklausomai nuo programos, gali sunaudoti nuo 0,7 iki 1,5 kWh.

Elektros energijos sąnaudos priklauso ir nuo indaplovės programos. Kiekvienoje indaplovėje galima rasti „Standartinę programą“, arba kitaip „Eko“ programą, skirtą vidutiniškai suteptiems indams plauti. Tai bene efektyviausia programa vandens ir energijos sąnaudų atžvilgiu. Kasdieniam naudojimui taip pat tinka „Auto“ programa, kuri automatiškai nustato indų įkrovos dydį ir užterštumo lygį parinkdama optimalią temperatūrą ir plovimo laiką. Turint mažai laiko, galima naudoti trumpas, vos 30 min trunkančias programas, kurias turi dauguma indaplovių.

Galima sutaupyti dar daugiau

Visgi ne tik indaplovių veikimo principas, bet ir inovatyvūs gamintojų sprendimai gali padėti sutaupyti.

Naujos taupiosios indaplovės turi automatinę durelių atidarymo funkciją, kuri gali būti naudojama beveik su visomis programomis – tai ne tik patogu ir taupu, tačiau taip pat garantuoja geresnį indų džiovinimo rezultatą.

Didesne talpa pasižymi ir indaplovės, turinčios trečią lengvai išimamą stalčių, skirtą stalo įrankiams ir neaukštiems puodeliams. Į išimto stalčiaus vietą taip pat itin patogu vos keliais rankų judesiais įdėti didelę orkaitės skardą, tokiu būdu plovimo metu išnaudoti visą indaplovės tūrį.

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) mokslininkas Rokas Valančius teigia, kad lietuviams vis dar trūksta informacijos apie atsinaujinančius energijos šaltinius, o mitą, kad Lietuvoje atsinaujinančiai energetikai yra nepalankus klimatas, paneigia rytų Vokietijos pavyzdžiu, kurioje daugumą stogų jau dengia saulės kolektoriai.

Veiksmingesni – plokštieji saulės kolektoriai

Saulės kolektorių pritaikymą vykdant daugiabučių namų renovaciją tyręs specialistas teigia, jog, norint sutaupyti karšto vandens išlaidas pasitelkiant Saulę, reikia žinoti kelis esminius punktus. Pirmiausiai siūloma naudoti plokščiuosius saulės kolektorius, kurie yra pigesni, pasižymi ilgesniu tarnavimo laiku ir didesniu atsparumu aplinkos poveikiui nei vakuuminiai kolektoriai.

„Nors vakuuminiai kolektoriai turi privalumų, tokių, kaip mažesni šiluminiai nuostoliai, pasiekiamos aukštesnės darbinės temperatūros, tačiau atlikti tyrimai Lietuvoje parodė, kad sistemos su vakuuminiais saulės kolektoriais pagamina tokį patį arba net mažesnį energijos kiekį iš vieno kvadratinio metro bendrojo paviršiaus ploto per metus“, – atliktų tyrimų rezultatais dalijosi R. Valančius.

Dažniausia ir didžiausia daroma klaida renovuojant daugiabučių namus – prastas investicinis projektas. Pasak KTU mokslininko, gyventojai, norintys įsidiegti alternatyvius energijos šaltinius, turėtų kelti papildomus reikalavimus investicinių planų rengėjams.

Investicinio projekto rengėjas turėtų turėti patirties ir specializuotą įrangą tokių sistemų modeliavimui („T*Sol“, „Polysun“ ar kt.). Iš pateiktų modeliavimo rezultatų užsakovai galėtų pasirinkti jiems labiausiai tinkamą variantą. Taip pat reikia iš anksto numatyti patalpas akumuliacinėms talpoms įrengti, įvertinti esamą stogo plotą bei jo konstrukciją.

Atsipirkimo laikas – 10 metų

Nors požiūris į saulės energetiką kasmet gerėja ir gyventojai vis daugiau žino apie saulės kolektorių sistemas bei jų teikiamą naudą, dažną sustabdo santykinai didelė šių sistemų kaina ir atsipirkimo laikas.

„Vidutinis saulės kolektorių atsipirkimo laikas renovuotame daugiabutyje yra apie 10 metų, nevertinant valstybės paramos, tačiau jis priklauso nuo daugelio faktorių – įrengtos sistemos tipo, centralizuotai tiekiamos šilumos kainos, tinkamos sistemos eksploatacijos“, – teigė R. Valančius.

Tyrimais atliktais Lietuvoje nustatyta, kad vidutinė šeima gyvenanti nerenovuotame daugiabutyje suvartoja 2,5 kub. metrus karšto vandens per mėnesį. Norint padengti apie 50 proc. karšto vandens poreikio per metus reikėtų kiekvienam butui įrengti 1,8 kv. m efektyvaus paviršiaus ploto saulės kolektorių ir 90 litrų akumuliacinę talpą. Investicijos į tokią sistemą būtų apie 380 eurų/kv. metrui, nevertinant projektavimo darbų.  Įvertinus galimą valstybės paramą tokia sistema atsipirktų vidutiniškai per 6-7 metus. Dauguma atvejų renkantis kokybiškus vakuuminius saulės kolektorius sistema būtų brangesnė ir atsipirkimo laikas 2-3 metais ilgesnis.

Taip pat specialistas teigia, kad nemažai gyventojų jau žino apie 35 proc. valstybės paramą daugiabučių namų renovacijai, tačiau labai trūksta informacijos ir paramos sistemos individualių namų gyventojams, norintiems įsidiegti alternatyvius energijos šaltinius. Kitą vertus, paramos sistema (iki 30 proc.) per Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą veikia jau keletas metų, o kasmet paskirta pinigų sumą yra išdalinama per keletą dienų. Šias metais paraiškas paramai gauti ruošiamasi priimti nuo gegužės 3 d.

„Saulės kolektorių ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimas individualiuose namuose yra gerokai paprastesnis nei daugiabučiuose namuose, tačiau atsipirkimo laikas dažniausiai ilgesnis. Statantis naują namą arba renovuojant seną reikėtų pagalvoti apie visus atsinaujinančios energijos rūšis (saulės kolektorius, saulės baterijas, šilumos siurblius ar kt.).

Jeigu nėra galimybės šių sistemų įsirengti iš karto, vertėtų pagalvoti apie galimybę tai padaryti vėliau – pavyzdžiui pagrindinį stogo šlaitą orientuoti į pietų pusę, katilinėje numatyti vietą akumuliacinei talpai“, – patarimus dalija KTU Statybos ir architektūros mokslininkas R. Valančius.

Būtina rinktis kokybiškus įrenginius

Vienas iš svarbiausių etapų įrenginėjant saulės kolektorių sistemą – komponentų pasirinkimas. Mokslininkas pripažįsta, kad žmones dažnai nusivilia atsinaujinančių energijos šaltinių teikiama nauda būtent todėl, kad neteisingai pasirenka įranga ar jos tiekėją.

„Visi žmonės linkę taupyti, tačiau dažnai sutaupoma perkant brangesnę, bet kokybišką įrangą. Jeigu nusipirksite nepatikimo gamintojo įrangą, kuri suges po trijų metų eksploatacijos – suprantama, kad šios sistemos įrengimas jums neatsipirks“, – teigia R. Valančius ir rekomenduoja rinktis pasaulyje jau žinomų įmonių produkciją, kuriai suteikiamos ilgalaikės gamintojo, o ne pardavėjo garantijos.

Atliekant daugiabučio renovaciją produkcijos kokybė yra itin svarbi – kuo didesnis projektas, tuo greičiau jis atsiperka, tad geriau investuoti daugiau pinigų, tačiau rezultatais džiaugtis dar ilgai po sistemos įrengimo.

Populiarus posakis skelbia: mano namai – mano tvirtovė. Ši erdvė turbūt kiekvienam žmogui – kiek svarbi, tiek ir suasmeninta. Ką apie mūsų charakterį, prioritetus, gyvenimo būdą, materialinę gerovę ir net vertybes gali papasakoti sienos, tarp kurių gyvename? Apie išmaniesiems namams formuojamus uždavinius skirtingose šalyse bei per juos atsiskleidžiantį žmonių mentalitetą pasakoja automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo bei techninės priežiūros centro „Jung Vilnius“ direktorius Raimundas Skurdenis.

Šiaurės šalių gyventojai savo gyvenimo būdu neigia mitą, neva pastatų automatika gali būti diegiama tik dideliuose ir prabangiuose namuose. „Skandinavai, pavyzdžiui, suomiai, yra labai praktiški. Skirtingai nei lietuviai, jie nesiveržia gyventi neracionaliai dideliuose būstuose ir moka tenkintis mažesniais, tačiau net ir jų butams būdinga pastatų automatika, – pasakojo R. Skurdenis. – Skandinavų šalių – Suomijos, Švedijos, Norvegijos – bendruomenės itin pilietiškos ir atsakingos, žmonės ten stengiasi matyti toliau nei siekia jų nosys bei galvoja ir apie kitus, todėl klesti žaliosios idėjos. O pastatų automatika padeda gyventi ekologiškiau ir taupiau bei tausoti resursus“. Pavyzdžiui, galimybė nustatyti šildymą skirtingu režimu: ekonominiu – naktį ar kai gyventojų nėra namuose, ir komforto – kai visa šeima vakaroja kartu.

Aukštą pragyvenimo lygį pasiekę  Skandinavijos kraštų gyventojai ypač rūpinasi savo gyvenimo kokybe bei savijauta, todėl pasitelkę pastatų automatiką sprendžia per didelės drėgmės problemą, taip pat tamsos sukeliamas psichologines problemas. Spręsti drėgmės problemas, kylančias dėl arti esančios jūros, pasitelkiamos klimato kontrolės sistemos gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu depresijoms, kurių viena iš priežasčių gali būti saulės stoka, simptomams lengvinti pasitelkiamas tinkamai sureguliuotas apšvietimas.

Rusijoje itin akcentuojama prabanga, kuri yra būdas parodyti savo aukštą statusą visuomenėje. Ir jei tik žmonės gali sau tą prabangą leisti, ji yra demonstruojama. „Skirtingai nei skandinavams ir lietuviams, kurie labiau orientuoti į taupymą ir ekologiją, gyvenimo kokybę ir komfortą, rusams svarbu jausti ir parodyti, jog jie gyvena išmaniai. Todėl labai dažnai kone kiekviename kambaryje montuojami lietimui jautrūs valdymo ekranai, mirksinčios ar net garsus skleidžiančios bei diktoriaus balsu kalbančios sistemos, – pasakojo R. Skurdenis. – Svečias, apsilankęs tokiame name, gali pasijusti lyg kosminiame laive. Dažniausiai tokių namų savininkai Rusijoje – labai turtingi žmonės, todėl jų būstuose  šviesos jungikliai ar net kištukiniai lizdai gali būti iš aukso ar chromo. Antra vertus, žmonės ten nebijo inovacijų ir į jas investuoja“, – sakė specialistas.

Skirtingai nuo europiečių, tarp rusų nėra populiaru naudotis galimybe valdyti išmaniuosius namus nuotoliniu būdu. Daugeliui pastatų automatiką įsirengiančių žmonių Rusijoje itin svarbu jų privatumas bei saugumas, todėl išmaniųjų namų kontrolę ir priežiūrą jie dažniausiai patiki apsaugos tarnyboms. „O apsaugos sistemos tokiuose namuose dažnai yra dar brangesnės už išmaniąsias“, – pasakojo R. Skurdenis.

Su rusais prabangos mėgimu bei poreikiu ją demonstruoti galėtų konkuruoti Kazachstanas. Šios šalies kraštų gyventojai dar labiau mėgsta blizgančius, raštuotus interjero elementus, kas yra būdinga ir jų tradicinei dailei, tad valdymo ekranai išmaniuosiuose namuose dažnai būna paauksuotais rėmais.

Kazachstane yra gan stipriai išreikštas asmenybės kultas. Ši tendencija atsispindi ir išmaniųjų namų sistemose – itin dažnai pageidaujama ant jungiklių išgraviruoti savininko inicialus ar herbą. Tokių užsakymų sulaukiama ne tik iš privačių namų gyventojų, bet ir iš valstybinių įmonių. „Taip pat kazachai yra jautrūs saugumo klausimams. Namuose dažnai įrengiamos slaptos kameros bei pasiklausimo įranga, kuri montuojama paveiksluose, kištukiniuose lizduose ir panašiai“, – pasakojo R. Skurdenis. Grįžtant prie geografinės padėties, Kazachstano specifika – vandens trūkumas, tad dažnas, norėdamas pasipuikuoti prieš kaimyną, įsirengia prie savo namų fontaną arba baseiną.

Vokietijoje pastatų automatiką itin efektyviai taikoma socialinės rūpybos srityje. Pvz., senų ar neįgalių žmonių priežiūrai – taip mėgina rūpintis savo greitai senstančia visuomene. „Filmuoti asmenis jų namuose draudžiama, tai – privatumo pažeidimas. Tačiau namų sistemas galima sureguliuoti pagal žmogaus gyvenimo algoritmus, kurios leidžia stebėti pastato gyventojus itin etišku, subtiliu būdu. Pavyzdžiui, jei asmuo namuose ir tam tikru metu, kaip jam yra įprasta, nesiverda kavos ar nebesijungia šviesa vonios kambaryje, išmanusis namas siunčia šią informaciją-įspėjimą socialiniams darbuotojams, kurie gali paskambinti ir paklausti namo gyventojo, ar viskas gerai, taip niekam nesukeliant didesnių nepatogumų. Ir tik jei žmogus kelis kartus neatsiliepia į skambutį, vykstama į namus“, – apie etišką būdą stebėti žmones ir taip ir jais pasirūpinti, o sykiu ir mūsų laikais ypač vertinamą galimybę gyventi vieniems, savarankiškai, pasakojo R. Skurdenis.

Latviai, estai, lenkai ar lietuviai iš kitų Europos šalių per daug neišsiskiria. „Lietuvių pageidavimai išmaniesiems namams labai panašūs tiek į vokiečių, tiek į skandinavų. Tik, deja, Lietuvoje žymiai mažesnė gyventojų dalis gali sau leisti išmaniųjų namų komfortą. Esame racionalūs ir taupūs – norime ir mažiau mokėti, ir sykiu mums patinka gyvenimo komfortas bei saugumas, kurį teikia išmanieji namai. Įvairios egzotiškos funkcijos mūsų kraštuose užsakomos retai, todėl dažniausiai išmaniosios sistemos vidutinė kaina būna net keletą kartų mažesnė nei Rusijoje ar Kazachstane, Azerbaidžane“, – pasakojo „Jung Vilnius“ vadovas.

Ryški mūsų dienų tendencija – išmaniųjų sistemų nauda Lietuvoje vis labiau pasitikima ir jas savo būstuose diegia ir vidutinių pajamų gyventojai. „Racionaliai parinkus sistemą, jos įrengimas nekainuoja pasakiškų pinigų, tačiau patogumo suteikia daug ir išsaugo būsto vertę ateityje. Juk kai įsigyjame būstą, svarbu pagalvoti ir apie jo vertę tuomet, kai ateis laikas jį parduoti“, – akcentavo R. Skurdenis.

Anapus Atlanto, JAV, išmaniųjų namų sistemos paplitę labiau nei Europoje. Yra daug didelių ir mažų išmaniųjų namų sistemų tiekėjų. Pagrindinis skirtumas tarp Europos ir JAV – ten išmaniosios sistemos yra labiau orientuotos į pramogą, pvz., namų kiną, muziką ir etc. Ekonominis aspektas, kuris toks svarbus savo kuro resursų mažai teturintiems europiečiams, ištekliais besišvaistančioje JAV – antraeilis. „Toks požiūris artimesnis Rusijai. JAV dominuoja poreikis valdyti garso, vaizdo, apsaugos sistemas. Tiesa, pietinėse valstijose dažnai diegiama saulės energijos bei apsaugos nuo saulės kontrolė (automatinės žaliuzės)“, – pasakojo R. Skurdenis. – Taip pat amerikietiškose sistemose žymiai mažiau dėmesio nei Europoje skiriama valdiklių dizainui, todėl jie ne tokie patrauklūs akiai kaip Europoje“.

Pagal 2012 m. ES direktyvą iš prekybos išėmus kaitrines lemputes, didžioji dalis vartotojų pradėjo rinktis taupiąsias lemputes. Ne išimtis ir Lietuva – pas mus tokias lemputes naudoja daugiau nei 80 proc. gyventojų, nors pastaruoju metu viešumoje vis dažniau pasigirsta argumentų, jog šis sprendimas naudingas tik ekonomiškai ir yra itin kenksmingas žmonių sveikatai.

Ar ES, uždrausdama kaitrines elektros lemputes, galėjo suklysti ir žmones versti gyventi nuolatiniame pavojuje dėl savo sveikatos? O gal tikrai, kaip teigia specialistai, tinkamai naudojamos energiją taupančios lemputės yra nepavojingos?

„Pirmiausia, jei taupiosios ar visos kitos lemputės, pakeitusios kaitrines, būtų pavojingos sveikatai – ES nedrįstų priimti tokių sprendimų, kurie stumtų visus į galimą pavojų, – sako Lietuvoje perdegusių taupiųjų lempučių tvarkymą organizuojančios VšĮ „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė. – Kalbant apie taupiąsias lemputes, vienas labiausiai paplitusių mitų – kad jose esantis gyvsidabris, lemputei sudužus, gali kelti stiprų pavojų sveikatai ar netgi būti ilgalaikių negalavimų priežastimi. Iš tiesų, vienoje energiją taupančioje lemputėje yra ne daugiau kaip 5 mg gyvsidabrio, tuo tarpu žmogaus sveikatai pavojingas didesnis kaip 100 mg gyvsidabrio kiekis“. 

Remiantis „Lawrence Berkley“ Nacionalinės laboratorijos JAV mokslininkų atliktais tyrimais, suvalgius vieną tuno gabalėlį, gaunamas beveik toks pat gyvsidabrio kiekis, kaip ir sudužus vienai taupiajai lemputei. „Dauguma žmonių kasdien susiduria su žymiai didesniais gyvsidabrio kiekiais, bet apie tai net nežino ar nesusimąsto. Pavyzdžiui, gyvsidabrio elementų yra tiek paprastame kečupe, tiek gazuotuose gėrimuose ar barbekiu padaže“, – dalinasi T. Ruželė bei pastebi, jog didesnį nerimą visiems turėtų kelti tai, ar jie žino, kaip teisingai pasirūpinti jau nebeveikiančiais elektronikos įrenginiais bei daiktais – tarp jų ir lemputėmis – siekiant rūpintis savo, aplinkinių bei gamtos gerove.

Pasak specialisto Ginto Malašausko, kitas, būtent taupiųjų lempučių mitas, kad šių lempučių UV spinduliai yra kenksmingi. „UV spinduliai – tik pigių lempučių trūkumas, t.y. šie spinduliai su šviesa į aplinką gali patekti tuo atveju, jei lemputės stiklinė dalis yra nepakankamai gerai padengta liuminoforiniu sluoksniu. Dažnai taip bandoma sutaupyti žmonių sveikatos klausimu, tačiau didieji gamintojai atsakingai žiūri į kokybinius lempų parametrus ir šių problemų tikrai nekyla. Svarbiausia atsakingai pasirinkti lempučių gamintoją“, – dalinasi G. Malašauskas.

Specialistai pabrėžia, jog sudužus taupiajai lemputei būtina atsargiai, stengiantis išvengti sąlyčio su oda, surinkti lemputės šukes, jas sudėti į sandarų indą ir atiduoti perdirbėjams, o patalpas gerai išvėdinti.

Taupiąsias elektros lemputes atiduodant perdirbimui, apsisaugoma nuo galimos žalos sveikatai bei aplinkosaugai – šios lemputės daug pavojingesnės, kai yra išmetamos kartu su kitomis buitinėmis atliekomis, mat dideliems lempučių kiekiams sudužus sąvartyne, gyvsidabrio sklidimą sustabdyti būtų beveik neįmanoma. Teisingai naudojamos taupiosios elektros lemputės ir atiduodamos perdirbimui lemputės – nekenkia sveikatai ir yra nepavojingos.

Perdegusias taupiąsias lemputes perdirbimui priima šiomis lemputėmis prekiaujantys prekybos centrai, be to, visoje Lietuvoje (46 miestuose) veikia 86 šių lempučių tvarkymą šalyje organizuojančios VšĮ „Ekošviesa“ punktai. Jų sąrašą galima rasti internetinėje svetainėje: www.eko-sviesa.lt

Be vandens nėra gyvybės, bet drėgmei neatspariems statybiniams paviršiams ji gali būti net labai žalinga. Naujo ar renovuoto namo savininkai dažnai nesitiki, kad jau po keleto metų jiems teks susidurti su galvos skausmu, kaip apsaugoti pastatų sienas nuo dumblių, grybelio ar net apdailos skilinėjimo.  Šių nemalonių procesų padeda išvengti nanotechnologijų pagrindu Lietuvoje sukurti produktai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tarsi mokslinė fantastika.

Nuo drėgmės trūkinėja betonas, skilinėja plytos

Didžiausia problema, su kuria susiduria pastatų savininkai, yra drėgmė. „Vandenyje ištirpę chloridai, sulfatai ir nitratai pernešami į sienas, pamatus, o tada jau tose vietose,  kur  garuoja vanduo, susidaro druskų kristalai. Šiuos kristalus veikia ore esanti drėgmė – jie tirpsta, o vėliau prasideda džiūvimas”, – apie žalingus vandens ir druskų veikimo procesus pasakoja pastatų inžinierius Antanas Karbauskas. 

Patekusi į sienų apdailos medžiagų vidų, drėgmė sukelia negrįžtamus padarinius. Svyruojant temperatūrai trūkinėja betonas, skylinėja plytos ir, žinoma, prastėja namo termoizoliacinės savybės. Drėgnos sienos – palanki terpė veistis pelėsiui ir grybeliui tiek namo išorėje, tiek viduje. Pastato sienos gali pažaliuoti, apkerpėti ar net apsamanoti. Tai kenksminga ne tik namui, bet ir jame gyvenančiam žmogui.

Pajūrio regionas – liūdnas pavyzdys

Drėgmės problema ypač aktuali pajūrio regione. Atkreipus dėmesį galima pastebėti, kad daugumos daugiaaukščių pastatų plytos yra išskilinėję, papilkėję. Problemą paaštrina ir tai, jog statyboms dažnai naudojamos plytos, kurių sugeriamumas siekia iki 70 proc. Tiesa, inžinieriaus A. Karbausko nuomone, laiku neužkirtus kelio gamtinių sąlygų poveikiui, kristalų sprogstamoji jėga gali sugriauti net patį kiečiausią ir stabiliausią betoną.

Dažnai  manoma, jog drėgmė yra senos statybos būstų ilgalaikis poveikis, tačiau po kelerių metų drėgmė gali stipriai paveikti ir naujo namo fasadą. „Deja, apie tai, kad svarbu pasirūpinti namo sienų drėgmės prevencija, pradedama mąstyti tada, kai problema bado akis: fasadas  papilkėja ar net „pažaliuoja”, – sako specialistas Vytautas Švirinas. Iki šiol  įmonė daugiausia dirbo su statybinėmis organizacijomis, kurios nanotechnologijų sprendimus taiko pajūrio regione vykstančiose statybose ar gelbsti į keblią padėtį patekusių pastatų savininkus.

Impregnantų pasirinkimas lemia apsaugos kokybę

Statant ar renovuojant pastatą reikia įvertinti, kaip galima kuo ilgiau išlaikyti  pastato sienas sausas. „Pirmiausia pageidautina apdirbti paviršius vandeniui atspariomis medžiagomis, kad paviršius nebeįsigertų drėgmės. Tai pigiausias apsisaugojimo būdas, nes pažeistiems statiniams  prireiks atlikti nemaža atnaujinimo darbų, o jie bus kur kas brangesni”, – apie pastatų sienų profilaktiką kalba A. Karbauskas.

Galima rinktis iš daugybės impregnantų rūšių, tačiau daug metų su „Baltic Nano Technologies” pagamintais impregnantais dirbantis inžinierius pastebi ryškius aukšųjų technologijų pranašumus. Nanotechnologijų impregnantai  yra pagaminti vandens pagrindu, naudojant ~1 nanometro dydžio silanų molekules, kurios modifikuoja paviršių, įsiskverbdamos net į  mažiausias poras. „Nanodalelės susigrupuoja taip, kad vanduo ir nešvarumai neįsigeria į paviršių. Siena ar kiti paviršiai būna ne tik padengiami apsauginiu sluoksniu, bet ir išlaiko vieną svarbiausių savybių – oro pralaidumą net iki 100 proc.", – apie tris metus laboratorijoje kurtus produktus aiškina chemikė dr. Deimantė Černiauskaitė.

Laboratorijoje sukurti impregnantai veikia iki 20 metų

Padengti namo fasado sienas specialiu, nanotechnologijomis pagamintu impregnantu iš lūpų į lūpas rekomenduoja ne tik statybininkai, bet ir neįprastą efektą išvydę klientai: vandens lašai tiesiog atšoka nuo paviršiaus, o siena lieka sausa.

Impregnantai atsparūs UV spinduliams, purvui, rūgštims ir druskoms bei lietui ir sniegui, o priklausomai nuo aplinkos poveikio, gali veikti nuo 10 iki 20 metų. Padengus paviršių, nepasikeičia sienos išvaizda,  neatsiranda šalutiniai efektai tokie kaip blizgesys ar šlapio paviršiaus efektas. Anot specialisto A. Karbausko, ypatingai kruopštaus hidroizoliacijos padengimo reikalauja plytelėmis išklijuoti balkonai ir terasos, kurios paliekamos visapusiškam gamtinių sąlygų poveikiui. Projektuotojų ir gamintojų kūrybingumas, statybos eigos planavimas ir netgi darbų saugos reikalavimai jokiu būdu nepalengvina šios užduoties.

Į klausimus atsako ekspertas:

– Ar nepakinta paviršiaus spalva, neatsiranda blizgesys?

– Šalutiniai efektai paprastai atsirandantys naudojant daugelį silikoninių impregnantų:  pakinta  paviršiaus spalva, atsiranda blizgesys ar šlapio paviršiaus efektas. Reikėtų rinktis impregnantus, kurie yra  gaminami naudojant fluoro silanus. Fluoro silanų molekulės yra ~1 nanometro dydžio, dėl kurio nepasireiškia šalutiniai efektai.

– Ar paviršius išlieka laidus orui?

– Labai svarbu atkreipti dėmesį ar produktas neužkemša porų ir leidžia sienoms kvėpuoti.  Nepralaidūs orui impregnantai sudaro sąlygas  drėgmei kauptis namo viduje.

– Kiek metų apsaugo sienas?

– Jei impregnantai prie paviršiaus neprisijungia chemiškai  per keletą metų  jie gali būti nuplauti lietaus. Impregnantai su paviršiumi turi sureaguoti sudarydami stiprų cheminį ryšį, tai garantuoja ilgalaikę apsaugą 10-20 metų.

–  Ar produktas atsparus UV spinduliams?

– Prie impregnanto savybių turi būti aiškiai parašyta ar jis atsparus UV spinduliams, o jei atsparus dalinai, tai kuriam laikui. Didžiausią įtaką UV spindulių atsparumui sudaro impregnante naudojamų molekulių struktūra.

–  Ar tai nekenkia aplinkai ir žmogui?

– Verta atkreipti dėmesį iš ko pagamintas produktas. Nanotechnologijų impregnantai, kurie yra pagaminti vandens pagrindu, nekenksmingi nei aplinkai, nei žmogui.