Įspūdingo dydžio – 77 m aukščio – puoštas JAE šeicho Mohamedo ibn Rašido Al Maktumo citatomis, skelbiančiomis, kad ateitis priklauso tiems, kurie gali ją įsivaizduoti, suprojektuoti ir įgyvendinti. Tai ne kažkas, ko laukiate, veikiau tai, ką kuriate.

Iš tiesų muziejaus viduje išskirtinės ekspozicijos. Kiekvienas muziejaus aukštas skirtas vis kitai temai – kosmoso tyrinėjimams, bioinžinerijai, ekosistemoms ar sveikatos priežiūrai. Vos pradėję ekspozicijų lankymą, iš karto galite pakilti į kosmosą – pasijusite taip, tarsi būtumėte kosminiame laive 600 km virš žemės pakilusioje ir į 2071 metus nukeliančioje kosmoso stotyje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ateities muziejuje galima ir iš arčiau pažvelgti į technologijas, kurios pakeis mūsų gyvenimą, taip pat patyrinėti gamtos stebuklus. Vienoje salių labai tikroviškai atkurta Atogražų miško ekosistema. Galite pamatyti tai, kas plika akimi nepastebima. Pasak muziejaus kūrėjo, ekspozicijos skirtos ne praeičiai prisiminti, bet ateičiai projektuoti. Tai puiki vieta futuristams ir inovatoriams, skatinanti mąstymą ir vaizduotę. Čia galima pasitelkti visus penkis pojūčius, patyrinėti interaktyvius eksponatus.

Vienoje iš salių, primenančių meninę instaliacija, galima ne tik susipažinti su žemėje esančių augalų ir gyvūnų rūšimis, bet ir sužinoti, ar jos nėra išnykusios.

Muziejuje galima netgi pailsėti ir atsipalaiduoti. Taip vadinamoje oazėje siūloma sutelkti dėmesį į save ir savo pojūčius. To reikės technologijų apsuptam ateities žmogui.

Ypatingas dėmesys Ateities muziejuje skirtas ir naujajai realybei – robotikai ir dirbtiniam intelektui.

Muziejaus idėja skelbia, jog Dubajus – vienas iš modernių pasaulio miestų, atviras išradėjams ir kūrybingiems profesionalams. O akį, žvelgiančią į ateitį, primenanti jo forma demonstruoja, kad čia naujų technologijų ir atradimų vieta.

Buvo tik pradinėse klasėse

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje žmonių niekada netrūksta, bet šį nemokamą sekmadienį jų akivaizdžiai buvo dar daugiau.

„Įspūdžiai – geri. Šiandien jau aplankėme Paveikslų galeriją. Dar norėjome užsukti į galeriją, kuri yra prie Soboro, bet ji, pasirodo, uždaryta“, – viena užkalbintų viešnių apgailestavo, kad M. Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcija dar nebaigta.

Ji pasakojo, kad M. K. Čiurlionio muziejuje yra buvusi tik pradinėse klasėse. „Pasinaudojau proga pagaliau vėl apsilankyti. Labai patiko“, – susižavėjimo darbais neslėpė kaunietė.

Vienus domino ekspozicijos, kiti iš anksto buvo įsigiję bilietus į virtualios realybės filmą „Angelų takais“. „Žvilgsnis į kitą pasaulį, į M. K. Čiurlionio paveikslų pasaulį. Pati jau esu mačiusi. Dabar tuo grožiu noriu pasidalyti su draugais“, – sakė su kompanija iš pakaunės atvykusi Danguolė.

Visam savaitgaliui

Nemokama galimybė apsilankyti muziejuose į Kauną atviliojo žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių. Užsieniečiai savo kelionės nederino prie tokios progos, bet šis punktas įtrauktas kaip maloni staigmena pasakojant draugams apie mūsų miestą.

„Tai, kad nereikia šiandien mokėti, motyvuoja apsilankyti. Ypač, jeigu keliaujame su šeima“, – teigė klaipėdiečiai Marina ir Andrej. Iš pajūrio į Kauną jie atriedėjo visam ilgajam savaitgaliui.

Šeštadienį išvaikščiojo Kauno pilies užkaborius, sekmadienį išžiūrėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijas ir M. K. Čiurlionio paveikslus. Pastarajame muziejuje pora – pirmą kartą. Ilgokame šių klaipėdiečių veiklų sąraše – ir IX-ojo forto muziejus, pasivaikščiojimas Laisvės alėja.

Originalai ar ne?

M. K. Čiurlionio muziejaus ekspozicijų konsultantė Liuda pasakojo, kad lankytojus labiausiai domina, ar jie žiūri į M. K. Čiurlionio kūrinių originalus, kur ir kaip paveikslai buvo saugojami per karus, užsienio parodos.

„Eksponuojama 114 kūrinių, 140 yra modernioje saugykloje – paveikslai turi pailsėti“, –  sakė Liuda, pridūrusi, kad lankytojų geografija – labai plati, nuo vietinių, latvių, estų, lenkų, iki prancūzų, italų ir t.t. „Ką tik italai praėjo“, – atkreipė dėmesį darbuotoja.

„Visus Kauno muziejus jau esame aplankę. Ir ne po kartą“, – pasakojo į muziejų sekmadienį įsitraukęs kaunietis Vytautas. Vaikams didžiausią įspūdį, pasak jo, yra palikęs Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, nes jame galima patiems pagroti, paliesti, išbandyti. Jis šį sekmadienį, deja, neveikė.

Po to šeima planavo vykti į Trakų pilį. Ją aplanko bent kartą per metus. 

Į eglę įaugęs šautuvas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus konsultantė Aušra rekomendavo užsukti ir į Ginklų skyrių, kurio vienas eksponatų – į eglę įaugęs šautuvas. „Jis greičiausiai buvo paliktas partizanų. Rastas Ukmergės rajone. Muziejaus ginklų kolekcija – pati didžiausia Baltijos šalyse. Labai nuosekli. Atkreipkite dėmesį į kalavijus, kuo jie skiriasi. Turime lietuviškus kardus, „kostiuškovskas“, ant kurių kaip plakatų išraižyti valstybės simboliai“, – vardijo Aušra. 

Muziejuje – ir lietuviškas lėktuvas. Mokomasis ANBO-1 pakabintas antrame aukšte. Nuotraukoje – ANBO-4, kuriais 1933-1940 m. buvo užtikrinama Lietuvos sienų apsauga.

Po Aurimo Valujavičiaus žygio irkline valtimi per Atlantą, skirtą S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 90-osios metinėms paminėti, daugiau nei paprastai dėmesio sulaukia muziejaus „Lituanicos“ ir lakūnų ekspozicija.

Šiame skyriuje ilgėliau užsibuvo ir iš Šiaulių atvykusi Agnė su sūnum Justu. „Žinom, kad paskutiniai mėnesio sekmadieniai būna nemokami, bet ne visada tada turime laisvą dieną. Į Kauną dažniausiai atvažiuojame dėl šeimyninių reikalų, dėl sveikatos, artimuosius aplankyti, bet muziejams retai kada likdavo laiko. Atėjo laikas ir muziejams, susipažinti su miestu“, – kalbėjo šiaulietė. Ketvirtokas Justas minėjo, kad muziejuje jam įdomiausia buvo apžiūrinėti ginklus, džipus ir S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio ekspoziciją.

Vytauto Didžiojo karo muziejus lankytojus pasitiko įprastinėmis įdomiomis ekspozicijomis, o taip pat ir tarptautine paroda „Amžinai laisva Ukraina!“.

Kaip neiti?

Prie Tado Ivanausko zoologijos muziejaus durų pasitiko perspėjimas, kad ir paskutinį mėnesio sekmadienį įėjimas yra mokamas. Tai perskaitę kai kurie žmonės apsisukdavo ir traukdavo į kitą muziejų, o kiti maršruto nekeitė.

„Sūnus vakar visą dieną tik ir čiauškėjo apie dideles gyvūnų, paukščių iškamšas. Kaip dabar neiti? Būtų ašarų. Susimokėję už bilietus nenuskursim“, – tarstelėjo kaunietis Vilius, vedinas dviem atžalom.

Kol vieni dairėsi po dailininkų kūrybos ar Lietuvos karybos istorijos klodus, kiti traukė tiesiai į Senamiestį, kur esančiame Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje buvo minimos šio Lietuvos rašytojo klasiko, dvasininko, literatūros mokslų daktaro, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo 90-osios mirties metinės.

Prie akto – eilė

Pirmoji mūsų maršrute – Istorinė Prezidentūra. Jau šeštą valandą vakaro netrūko norinčių pasinerti į istorines detales, norinčių pasitikrinti žinias apie svarbias istorines asmenybes, įvykius.

„Na, kuris mūsų prezidentas buvo jauniausias šalies vadovas ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Europoje? Kuriam buvo tik 35 metai?“ – ant kelio vieną šeimyną, sprendusią išmaniąją šaradą, bandė užvesti muziejaus vadovė Renata Mikalajūnaitė. Atsakymas turėjo būti Aleksandras Stulginskis. Kol kiti artimieji tyliai svarstė galimus atsakymus, paauglės reakcija prajuokino aplinkinius. „35 metai  – labai senas“, – garsiai konstatavo mergaitė.

Po kelių valandų vienoje antro aukšto salių net nusidriekė eilė. Joje eksponuojamas Vasario 16-osios aktas. „Kol laukiat, išmokstat tekstą mintinai, o sulaukę pažiūrit originalą“, – juokavo R.Mikalajūnaitė, paaiškindama, kam reikalingas išdidinta akto kopija ant sienos, netoli pagrindinio eksponato, kuris laikomas neperšaunamoje vitrinoje su specialiai palaikomu mikroklimatu, o nuo priėjusių lankytojų akių nenuleidžia Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas.

Na, kuris mūsų prezidentas buvo jauniausias šalies vadovas ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Europoje? Kuriam buvo tik 35 metai?

„Srautai baisiniai“, – apie žmonių susidomėjimą portalui kauno.diena.lt pasakojo R. Mikalajūnaitė. Ypač daug lankytojų muziejus dėl akto sulaukė tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. „Per šias šventes eilės tokios stovėjo, kad net ir per Muziejų naktis tiek nebūdavo“, – sakė vadovė, priminusi, kad metų pabaigoje aktas iškeliaus atgal į Vokietiją, kurios archyvuose buvo rastas. 

Laimučio Brundzos nuotr.

Atlydėjo svečius

Užkalbinta kauniečių pora pasakojo į muziejų atlydėję besisvečiuojančius draugus iš Panevėžio, tačiau iki šiol ir patys dar nebuvo prisiruošę iš arti apžiūrėti svarbaus mūsų valstybės dokumento.

Jie džiaugėsi laiku pataikę ateiti, tad sudalyvavo ir kas valandą vykstančioje ekskursijoje po ekspoziciją pirmame aukšte „Rūmų istorijos“, kurioje aiškiai ir įdomiai pateikta 200 metų šių rūmų, Kauno,  Lietuvos, o kartu ir Europos istorija. Beje, ekspozicija pritaikyta ir nematantiems.

Taip pat kas valandą iki vidurnakčio vyko ir ekskursijos po muziejaus sodelyje eksponuojamą parodą „Europa Kaune“. Ar ne smalsu, su kuo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) bičiuliavomės, bendradarbiavome, konkuravome ar iš ko tiesiog mokėmės?

Tarp trijų įdomiausių ir vertingiausių šio muziejaus eksponatų neabejotinai pakliūva „labai vertingi ir unikalūs“ tarpukariniai valstybės apdovanojimai. Tokių neturi išlaikę nei latviai, nei estai.

Garsiosios parodos

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus V. Putvinskio gatvėje – lankytas ne kartą, tačiau į jį vis norisi grįžti ir grįžti. Ekspozicijos, o taip pat ir garsioji W.Kentrige‘o paroda čia taip pat buvo prieinamos iki vidurnakčio, o susidomėjusiųjų srautai vis neslūgo nuo pat pavakarių.

Mažieji buvo užsiėmę kūrybinėse dirbtuvėse, jos traukė labiau nei edukaciniai žaidimai. „Dukra labai patenkinta. Iš anksto apsirūpino atviruku Geriausiai draugių dienai. Labai būtent tokio norėjo. Esam buvę panašiose veiklose rugsėjį per M. K. Čiurlionio gimtadienį. Tada išbandėm kreideles, buvo mažiau žmonių. O šiandien čia – anšlagas“, – kalbėjo kaunietė Vaida, sutikta su dukra  aptarinėjančios kūrybinių dirbtuvių įspūdžius. Tuo metu vyresnioji dukra, kaip pasakojo moteris, deleguota į Kauno paveikslų galerijoje vykstančią meno pasaulio ikonos Marinos  Abramovič parodą „Būties atmintis“. Tai įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios autorės performansų dokumentacijų ir filmų.

Prireikė padidinimo stiklo

Iš M. K. Čiurlionio muziejaus ne vienas patraukė į čia pat esantį Velnių, tiksliau, į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų. Jame – ne tik gausi velnių kolekcija, kurios vienam eksponatų geriau įžiūrėti reikia net padidinamojo stiklo. Smalsu buvo pažvelgti ir šio žymaus lietuvių dailininko, profesoriaus, visuomenės veikėjo turėtą buitį. Akį traukia senoviniai baldai, telefono aparatai. Nuostabą sukėlė viename kambarių eksponuojamos svarstyklės, kokios, atrodytų, būdavo tik poliklinikose.

Ne vienas lankytojas neatsispyrė pagundai išbandyti savo kaip šešėlių teatro artisto galimybėms pasinaudojant laiptinėje įrengtu projektoriumi ar prožektoriumi.

Iki vidurnakčio buvo atviros daugybės Kauno muziejų, jų padalinių durys. Net ir šiuo metu neveikiančių. Vienas tokių – rekonstrukcijai uždarytas Lietuvos aviacijos muziejus šeštadienį kvietė į ekspoziciją, įkurtą po atviru dangum. Ji atidaroma visam vasaros sezonui.

Muziejų naktį minėdamas muziejus žadėjo iš kojų verčiančią staigmeną ir vakaro programą, vertą ir vaikų, ir suaugusiųjų dėmesio.

Muziejaus kieme išrikiuoti orlaiviai ir kitokios Lietuvos aviacijos istorijos įdomybės. Viena tokių – legendinio, vieno pirmųjų Lietuvos karo aviacijos pilotų, Prano Hiksos automobilis „Hudson Essex Terraplane“. Šiuo dar vadintu žemės lėktuvu pilotas važinėdavo būtent po Kauną.

Laimučio Brundzos nuotr.

Teko apsisukti ir eiti kitur

Nemažai žmonių pirmu Muziejų nakties tašku pasirinko Kauno rotušę, planuodami kopti į jos bokštą,  arba Vytauto Didžiojo karo muziejų, bet ir tie, ir tie liko nieko nepešę.

Rotušė – renovuojama, jau senokai uždaryta. Karo muziejus, kaip skelbė, neveikė tik penktadienį ir šeštadienį.

Karo muziejus jau buvo tapęs neatsiejama Muziejų nakties dalimi ir populiaria apsilankymo vieta, tad nenuostabu, kad šeštadienį šio muziejaus įėjimo link vis traukė didesnės mažesnės grupelės, bet juos pasitikdavo pranešimas: „Įėjimas atviras tik konferencijos dalyviams“.

Tačiau muziejus jau kitą savaitgalį žada renginį su trenksmu. Gegužės 21-ąją nuo 18 iki 24 val. vyks „Artilerijos istorijos blyksniai“, skirti vienos reikšmingiausių Lietuvos kariuomenės rūšių – artilerijos – 640 metų jubiliejui.

Tą vakarą bus pristatoma Lietuvos kariuomenės artilerijos istorija, pasakojama apie šios kariuomenės rūšies svarbą mūšiuose, galėsime pamatyti, kaip vyko to laiko karių kovos, sužinoti apie to meto karių kasdienybę. Kariai demonstruos XV a. šarvų rekonstrukcijas, vyks kovos su ilguoju kalaviju pamoko. Įspūdį sustiprins viduramžių muzikantai ir šokėjai, Lietuvos kariuomenės orkestras, pasipuošęs itin retai matomomis, istorinėmis XVIII a. (1792 m.) LDK gvardijos pėstininkų regimento uniformomis.

Dosnioji kaimynė

Ko gero, ne kartą esate girdėję apie gražiausios sodybos ar kiemo rinkimus. Biržiškų gatvėje esantis „Šilo namų“ kompleksas, kurį aplankėme besibaigiant savaitei, į jokį titulą nepretenduoja. Anot vietos gyventojų, aplinką jie puošia ne dėl kitų, o tik tam, kad patiems būtų smagiau.

„Išeini pasivaikščioti ar tiesiog ant suolelio su kaimyne pasėdėti, žiūri į sutvarkytą teritoriją ir širdis dainuoja“, – pasitikusi mus prie vieno daugiabučio laiptinės Danguolė Bingelienė nesustojo.

Bendrijos patalpos, anot D.Bingelienės, labai tinkamos rankdarbiams. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Sparčiu žingsniu pasuko link M raide pažymėto namo ir šalia jo žaliuojančios salelės. Tarp pedantiškai išdėliotų akmenukų į viršų stiebėsi patys įvairiausi augalai. Danguolė apgailestavo, kad gėlyno puoselėtoja, kaimynė iš trečiojo aukšto Domicelė, nepanoro pati nusileisti žemyn ir papasakoti, kaip jai sekėsi suformuoti gyvąją salelę, todėl kiek įmanydama pati stengėsi aprodyti kiemo pasididžiavimą.

Žmonės vis klausia, kada vėl susibursime. Kol kas būtų neatsargu organizuoti panašius renginius, bet labai viliamės, kad kitąmet.

„Kukli Domicelė. Sakė, geriau jau tegul augalus fotografuoja, o ne ją, – surinkusi telefono numerį ir darsyk bandžiusi įkalbėti kaimynę nusileisti žemyn, D.Bingelienė liko nieko nepešusi. – Sako, kad laimė mėgsta tylą. Panašiai ir geri darbai. Vieni eina ir kalba, o kiti tiesiog daro, nenorėdami jokios reklamos.“

Tokia, anot Danguolės, ir Domicelė. Turėdama laisvo laiko, moteris su sodo įrankių krepšeliu tipena iki žaliosios salelės, o turėdama atliekamų pinigų keliauja į turgų ir ieško naujų sodinukų.

„Turbūt pamenate, praėjusiais metais „Sodra“ pensininkams išmokėjo vienkartines 200 eurų išmokas. Domicelė juos išleido ne savo poreikiams, o gėlynui apželdinti“, – bendrijos pirmininkas Antanas Pikčiūnas skaičiavo, kad kaimynė šiai savo aistrai išleido jau daugiau nei 400 eurų.

Patalpose – paroda

Apsukę kelis ratus aplink tebežaliuojančias kukliosios Domicelės saleles, nusileidome į bendrijos patalpas, kurios nuo praėjusių metų virto ekspozicine sale.

Gėlės iš akmenų vilioja ne tik vietinius, bet ir ilgapirščius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Pirmiausia prašome paragauti juodojo šokolado su aitriosiomis paprikomis. Tai privaloma kiekvienam, kuris čia ateina pirmą kartą“, – burnoje tirpstant aitriam karališko skanumyno gabalėliui, akys lakstė nuo vienos sienos prie kitos.

Kaip pasakojo „Šilo namų“ gyventoja, Kauno rankdarbių klubo „Skiaučių menas“ vadovė D.Bingelienė, paminėjusios 25-erių veiklos metų sukaktį, praėjusį rudenį klubo auksarankės savo darbais nusprendė papuošti nedideles daugiabučio erdves pirmame aukšte. Taip ant jų nutūpė iš medžiagos atraižų surinkti metų laikai, Lietuvos kraštovaizdis ir augalų motyvai.

„Pirmiausia ekspozicija buvo Radastų gatvėje, o tada nedidelė dalis jos atkeliavo čia. Pirmininkas buvo labai geranoriškas. Net bėgelius ant sienų pritvirtino, – D.Bingelienė pasakojo, kad spalį, kuris tradiciškai skelbiamas senjorų mėnesiu, eksponuoti darbai čia turėjo kabėti iki pat gruodžio. – Prieš Kalėdas galvojome kabinti kitus darbus. Apmaudu, bet viskas susiklostė kitaip, nei planavome. Dėl pandemijos visiems teko užsidaryti, o skiautinių parodą tik po kelių dienų pakeis nauja.“

„Šilo namų“ entuziastų planuose – ne tik daugiau parodų, bet ir pritaikyti bendrijos patalpas gyventojų laisvalaikiui. Visus norinčius Danguolė čia mokys skiaučių meno, o jei neatsiras bendraminčių, kvies tiesiog smagiai praleisti laiką.

„Jaunimas užimtas, bet yra daug aktyvių vyresnio amžiaus moterų. Žinau, kad vienos mezga, kitos siuvinėja. Susėstume visos prie vieno stalo, pasikalbėtume, apsikeistume žiniomis. Pirmininkas man net ranką šiam reikalui davė“, – skiautininkė džiaugėsi pelniusi bendrijos viršininko pasitikėjimą.

Kiemą puošia skulptūros

Biržiškų gatvės namų komplekso kieme yra ir daugiau į ką akis paganyti. Prie kilnojamo užtvaro stovi Roberto Antinio jaunesniojo skulptūra „Pasitikimo ženklas“. Baigusi dešimt metų trukusį darbą, praėjusiais metais ją čia pastatė statybų bendrovė „YIT Kausta“. Žvelgiant iš šono, skulptūra primena iš plokščių sukaltą tunelį, skirtą praeivių galvoms apsaugoti. Iš priekinės pusės vaizdas keičiasi, o įsižiūrėjus atidžiau galima pamatyti, kaip atskiros detalės susipina į iškeltą žmogaus delną.

„Vaikams skulptūra labai patinka, nes primena koridorių, kuriuo galima lakstyti pirmyn ir atgal“, – žengęs arčiau suvirintų sendintų storų metalo plokščių, sujungtų į stačiakampę dėžę, A.Pikčiūnas neslėpė, kad į Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato darbą gyventojai reaguoja labai skirtingai. Vieni skulptūra žavisi, kiti bando ieškoti paslėptų minčių, treti tik gūžčioja pečiais.

A.Pikčiūnas džiaugėsi, kad veiklių gyventojų daugiau nei tų, kurie nieko nenori. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kur kas labiau vietiniams suprantamas akmenų menas, eksponuojamas prie vieno iš „Šilo namų“ daugiabučių. Iš skirtingų dydžių riedulių sukurtos gėlės ir medelis, anot bendrijos pirmininko, stabtelėti priverčia ne tik gyventojus, bet ir atsitiktinius komplekso lankytojus.

„Vienas mūsų gyventojas pasirūpino šiomis puošmenomis. Kiek žinau, kažkas iš artimųjų jas kuria“, – A.Pikčiūnas sveikino gyventojų iniciatyvą puošti vazonais, gėlių krūmais ar savo rankų darbo vaisiais.

Turbūt pamenate, praėjusiais metais „Sodra“ pensininkams išmokėjo vienkartines 200 eurų išmokas. Domicelė juos išleido ne savo poreikiams, o gėlynui apželdinti.

Gėdijo gėdos mokesčiu

Ne visi kaimynai tokie geranoriški ir trykštantys entuziazmu. Antai, vasarą sustabdęs iš laiptinės išeinančią jauną merginą ir paklausęs, kaip jos manymu, būtų galima dar labiau papuošti teritoriją, bendrijos pirmininkas liko nemaloniai nustebintas.

„O man kas? Darykite, ką norite“, – A.Pikčiūnas apgailestavo, kad jaunieji kaimynai arba nuomininkai nelinkę eiti į dialogą su senbuviais.

Laimė, tokių maištautojų ne itin daug. Jie nedalyvauja bendrijos susirinkimuose, bendrose talkose, o žiemą, sniegui užvertus kiemo takelius, į rankas neima kastuvų. Jau kone dešimt metų bendrijos vairą laikantis Antanas pasakojo, kad anksčiau tokie gyventojai buvo gėdijami vadinamuoju gėdos mokesčiu – vienu litu.

Nepaisant saujelės atsiskyrėlių, kiti „Šilo namų“ gyventojai vieningi kaip kumštis. Kartu sprendžia problemas, rūpinasi aplinka ir švenčia šventes.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Buvome pirmieji, pradėję švęsti Kaimynų dieną. Išsinuomodavome stalus, uždengdavome juos staltiesėmis, kiekviena šeima atsinešdavo kokių nors skanėstų, atvykdavo ansamblių. Kaip smagu būdavo! – A.Pikčiūnas apgailestavo, kad pandemija sugriovė gražią tradiciją, todėl jau antrus metus stalų su baltomis staltiesėmis kieme nematyti. – Žmonės vis klausia, kada vėl susibursime. Kol kas būtų neatsargu organizuoti panašius renginius, bet labai viliamės, kad kitąmet.“

Pirmosios ekspozicijos tikslas, anot muziejininkų, – „atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau nei 12000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų“.

O tema „Archaika“ nusako atrankos kriterijus, – į ekspoziciją pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, virstantys seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.

Lietuviškos kryždirbystės ekspozicija įrengta vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje. Muziejaus pranešime primenama, jog lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Nuo seno kryžiai buvo statomi pagerbiant mirusiuosius, ieškant dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, epidemijų.

Ekspozicijos rengėjai dar primena, jog krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę – kryžius siejosi su kryžiuočių, kalavijuočių invazijomis. Tačiau antroji christianizacija, kurią XVII a. sėkmingai pradėjo jėzuitų vienuoliai, patraukė kaimo žmones į savo pusę, seniesiems papročiams ir simboliams suteikus naują, krikščionišką prasmę. Pavyzdžiui, baltų naudoti saulės ir mėnulio ženklai pradėti traktuoti kaip Kristaus gimimo iš Švč. Mergelės simbolis. Palaipsniui koplytėlių, kryžių buvo net tiršta: laukuose, sodybose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse, šventose vietose. Būtent jų gausa Lietuvoje yra unikali.

Pažymėtina, kad jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai – didelė nuodėmė. Įdomu ir tai, kad pastačius kryžių, prie jo kuriama sakrali erdvė, – sodinamos gėlės, kryžius aptveriamas.

Prie kryžiaus reikėjo sukalbėti tokią maldelę: „Garbiname tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“ arba bent persižegnoti. Vyrai turėjo nukelti kepurę. Meldžiamasi vakare dėkojant už gerą dieną, ryte prašant nepagailėti malonės, palengvinti dienos vargą.

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru, – pabrėžia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atstovai.

Muziejuje atrasite autentišką Lietuvos žydų pasaulį, mokysitės iš istorijos, pažinsite šiuolaikinę kultūrą. Paskutinį vasaros mėnesį siūlome kultūrines veiklas už specialią kainą, o kartais ir visiškai nemokamas kiekviename iš padalinių – Samuelio Bako muziejuje, Tolerancijos centre (Naugarduko g.10/2, Vilnius) ir Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12, Vilnius).

Kiekvieną rugpjūčio pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 12.00 val. pietų pertrauką praleiskite pažindami kultūrą. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) edukatorė Monika Žulytė jus supažindins su dešimčia eksponatų, esančių mūsų muziejuje. Atvykite ir pietų pertrauką su draugais praleiskite kitaip! Jums bus pristatyti įvairaus laikotarpio kūriniai ir eksponatai – nuo Vilniaus Didžiosios sinagogos artefaktų iki Samuelio Bako tapybos darbų. Turų dalyviams lankytojo bilietui taikoma 50 procentų nuolaida, su kuria kaina suaugusiems – 2 eurai, moksleiviams, studentams, senjorams – 1 euras.

Visą vasarą senjorai, įsigiję lankytojo bilietą už 2 eurus turės galimybę apžiūrėti Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus ekspozicijas (Naugarduko g.10/2) su gidu. Senjorams siūlomos apžvalginės arba pažintinės ekskursijos, kurių metu jie susipažins su Lietuvos žydų istorija ir tradicijomis, atras Samuelio Bako kūrybą, arba kartu apžiūrės tik iki vasaros pabaigos eksponuojamą dailės ir fotografijų parodą „Objektyve – portretas”.

Susibūrus muziejuje su visa šeima pažadame, kad bus įdomu ir mažiesiems šeimos nariams, ir jų tėveliams. Visą rugpjūtį dalyvaukite programoje „Atverk duris vasarai“ ir lankykitės muziejuje su šeima nemokamai, o edukatorės Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12) ir kituose padaliniuose pasiūlys ekskursijų bei dirbtuvių, atskleidžiančių turtingą Lietuvos žydų kultūrą bei istoriją. 

Besidominčius žydų gyvenimo būdu bei mityba kviečiame dalyvauti susitikime „Sveikas gyvenimo būdas žydų tradicijoje“ su muziejaus edukatore, Lietuvos žydų ortodokse Natalja Cheifec. Susitikimas vyks rugpjūčio 6 d. 16 val. Tolerancijos centre. Senjorams šis renginys nemokamas.

Sugrįžusių į miestus senjorų kaip ir kiekvieną trečią mėnesio ketvirtadienį lauksime Senjorų klube. Rugpjūčio 20 d. 16 val. visi norintys senjorai gali dalyvauti nemokamoje ekskursijoje po parodą „Ovjektyve – portretas“. Turo metu bus pristatoma muziejaus rinkinyje saugomų Lietuvos žydų dailininkų portretų kolekcija bei Aleksandros Jacovskytės, Auksinio scenos kryžiaus laureatės, foto-portretai.

Rugpjūčio 23 d. 12 val. Tolerancijos centre vyks viena iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių Nataljos Cheifec paskaita „Vyro ir moters santykiai tradiciniame judaizme“. Paskaita yra skiriama lyčių santykiams ir vaidmenims tradicinėje žydų šeimoje aptarti: koks yra žydų santuokos tikslas, kuo ypatinga vestuvių šventė, kokie yra moters ir vyro vaidmenys šeimoje bei ritualinės švaros samprata? Kaina suaugusiems – 4 eurai, studentams, moksleiviams, senjorams – 2 eurai.

Mėnesio pabaigoje – laukia staigmena: fotodirbtuvės su muziejaus fotografu Pauliumi Račiūnu, kuris papasakos apie genialiojo avangardinės fotografijos pradininko Man Ray (1890-1976) naudotą rajografijų techniką. Tris šio žymiojo fotografo darytas nuotraukas galite išvysti parodoje „Objektyve-portretas“.

Su pagarba sakralumui

Muziejaus steigimo dekretą pasirašė tuometis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. "Bažnytinis paveldas (architektūros paminklai ir dailės kūriniai, amatininkų dirbiniai, archyviniai dokumentai, knygos etc.) sudaro didelę ir ypač reikšmingą kultūros paveldo dalį, siejančią šalį su krikščioniškąja Europa, – teigė A.J.Bačkis. – Pasaulinių karų metais, o labiausiai sovietinės okupacijos laikotarpiu bažnytinis paveldas buvo smarkiai niokojamas. Daug kas nesugrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose."

Naujojo muziejaus steigimas buvo įkvėptas Vilniaus arkivyskupijos troškimo pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir siekio vertingiausius liturginius objektus pristatyti tinkamu būdu, nepažeidžiant jų sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę.

Per dešimtmetį muziejus išsiplėtė: 2012 m. Vilniaus katedros požemiai tapo pirmuoju muziejaus lankytinu objektu už jo paties ribų. 2014 m. po ilgų restauracijos darbų vilniečiams ir miesto svečiams atverta katedros varpinė. 2019-ųjų rudenį atidaryti nauji katedros požemių maršrutai. Prijungus naujas erdves, lankytojų srautas išaugo dešimteriopai: nuo 4 iki 65 tūkst. per metus. Per dešimtmetį jame apsilankė apie 455 tūkst. lankytojų.

Dėmesys restauravimui

Unikalios nuolatinės ekspozicijos šerdimi tapo Vilniaus katedros lobynas. Jį sudaro 988 liturginės vertybės: stebuklais garsėjantys atvaizdai, relikvijoriai, bažnytiniai indai, dauguma iš jų yra votai, šiandien kabantys Vilniaus katedroje. Nuo to laiko muziejaus fondai gerokai prasiplėtė. Šiuo metu juose sukaupta daugiau kaip 5 500 eksponatų, dalis jų buvo pristatyta 50 parodų.

Didžiausia ir Lietuvos mastu vertingiausia liturginės tekstilės dalis saugoma Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus saugyklose. 2013 m. pradėjo veikti Bažnytinio paveldo muziejaus tekstilės restauravimo dirbtuvės. Dirbtuvėms vadovauja Indraja Kubilytė, jai talkina Vidmantė Narvidaitė.

I.Kubilytė tekstilės restauravimo žinių sėmėsi vienos žymiausių Vokietijos restauratorių Ulrikes Reichert dirbtuvėse Kelne, 2013 m. balandį–gegužę, vadovaujama Danutės Murauskienės, atliko praktiką Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. I.Kubilytė kasmet važiuoja į mėnesio trukmės stažuotę U.Reichert dirbtuvėse Kelne, o meistrė atvyksta į Vilnių konsultuoti muziejininkių tekstilės eksponavimo ir saugojimo klausimais. Šį bendradarbiavimą remia Kelno arkivyskupija.

Ši paroda įkūnija Bažnytinio paveldo muziejaus misiją – kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą, reikšmę Lietuvos kultūrai.

Muziejaus 10-mečio proga atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus dirbtuvėse restauruotų objektų paroda, liudijanti restauratorių darbo svarbą: iš sudilusių skutų atkurta XIX a. procesijų vėliava, iš nebūties prikelti XVIII a. relikvijoriai, į vieną visumą sugrąžintos sovietmečiu padalintos kontušo juostos dalys, kiti objektai. Eksponuojamos trys poros daiktų, vaizdžiai parodančių, kaip objektas atrodė iki ir po restauravimo.

Vienuolijų lobynai

Be to, muziejaus veiklos jubiliejaus proga atidaryta nauja pastovi ekspozicija "Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose". Joje pristatoma septyniolikos Vilniaus vienuolijų istorija ir meno vertybės: nuo pirmųjų XIV a. įsikūrusių vienuolijų – pranciškonų ir dominikonų – iki XVIII a. vid. į sostinę atvykusių šaričių.

Kai kurių vienuolijų, tarp jų bazilijonų, vizičių, regulinių atgailos kanauninkų, palikimas menkiau išlikęs, ekspozicijoje iliustruojamas tik pavieniais objektais, o benediktinų, bernardinų, jėzuitų istoriją liudija dešimtys eksponatų.

Muziejaus ekspertų teigimu, būtina pamatyti 2017 m. netikėtai atrastą jėzuitų iniciatyva 1850 m. sukurtą Šnipiškių koplyčios Jėzaus skulptūrą, per stebuklą Karmelitų ordinui priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje išlikusį 1760–1765 m. paveikslą "Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės" ir didžiąją Bernardinų bažnyčios monstranciją (XVI a. antroji pusė – XVII a. pradžia), kuri, užkasta vienuolyno darže, pergyveno 1655 m. rusų kariuomenės šeimininkavimą Vilniuje.

Požiūrio problematika

Gimtadienio proga atidaryta ir paroda "Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019". Joje pristatoma mažiausiai pažįstama ir vertinama bažnytinio paveldo dalis, gvildenamos vienuolijų, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos, atvėrusios šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias. Keliami klausimai apie sakralaus meno suvokimą, poreikį, funkcijas, ką sudėtingi keliai ir procesai pasako apie Lietuvos visuomenę.

Ši paroda įkūnija Bažnytinio paveldo muziejaus misiją – kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą, reikšmę Lietuvos kultūrai. Šiuolaikinis sakralus menas yra mažiausiai pažįstama ir vertinama šio paveldo dalis.

Anot muziejaus ekspertų, situacija problemiška: šiuolaikinio meno kūrėjai ir mėgėjai nėra linkę jo ieškoti bažnyčiose, o tikintieji maldos namų erdvėje atsirandančius naujus kūrinius neretai mato kaip iššūkį Bažnyčios tradicijai. Dėl šios įtampos nuo nepriklausomybės atkūrimo kokybiškų, menininkų ir užsakovų intencijas išreiškiančių šiuolaikinio meno kūrinių kelias į Lietuvos bažnyčias buvo sunkus. Atrodytų, kad jį tiesti stengėsi vos keletas atsidavusių entuziastų, o kiekvienas bažnyčių erdvę pasiekęs ir joje išlikęs kūrinys galėjo atsirasti tik laimingai sutapus autoriaus ir užsakovo intencijoms.

Parodoje pristatomo laikotarpio priešistorė – 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejaus šventimo ir Jurgio Matulaičio beatifikacijos įžiebtas Bažnyčios kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas (1987). Sovietinių represijų ir antibažnytinės politikos nustumtiems į viešojo gyvenimo paraštes tikintiesiems šie įvykiai leido pasijusti reikšminga visuotinės Bažnyčios dalimi. Atgimimo nuotaikas atliepė tikinčiųjų bendruomenių entuziazmas atstatant ir puošiant sovietmečiu nusavintus maldos namus, taip pat poreikis statyti naujas bažnyčias.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atgauta religinė ir kūrybinė laisvė. Nenuostabu, kad paskui įspūdingai suklestėjo religinis gyvenimas ir įvyko naujų bažnyčių statybų bumas. Tuo metu prasidėjęs restitucijos procesas garantavo Bažnyčios teisę atsiimti iki Antrojo pasaulinio karo jai priklausiusius pastatus, juose įsikūrė parapijos ir sugrįžusios vienuolijų bendruomenės. Visi šie veiksniai lėmė praktinį poreikį tinkamai įrengti maldos namus, nors šiam tikslui įgyvendinti neretai trūko teorinių ir praktinių žinių, taip pat lėšų.

Neraminanti tendencija

Bažnyčių erdvei skirtų meno kūrinių užsakymai gerokai sumažėjo XXI a. pradžioje: sakralus menas tuo metu buvo kuriamas baigiant anksčiau pradėtus darbus, pavienių užsakovų ar asmenine menininkų iniciatyva. Naujausias (ir todėl sunkiai įvertinamas) pokytis – naujų palaimintųjų ir šventųjų atvaizdų kūrimo banga XXI a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje. 2014–2019 m. šv. Jono Pauliaus II, šv. Motinos Teresės, pal. Jurgio Matulaičio, pal. Mykolo Giedraičio, pal. Teofiliaus Matulionio atvaizdai papuošė daugelį Lietuvos bažnyčių. Dažnai šių šventųjų atvaizdus sukurti patikėta ne Lietuvos menininkams, tačiau turime ir parodoje rodoma įdomių mūsų menininkų kūrinių.

Parodoje pristatomos šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias ir koplyčias atvėrusios parapijų, vienuolijų bendruomenių, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos. Eksponuojami kūriniai atsirado šioms iniciatyvoms sutapus su menininkų atvirumu sakralaus pobūdžio užsakymams arba asmeniniu noru kurti krikščionybės tema.

Šalia kūrinių, eskizų ir maketų pateikiamos trumpos biografijos ir prisiminimų nuotrupos leidžia apčiuopti menininkų tikslus ir patirtis. Parodos tikslas nėra pristatyti visus 1990–2019 m. Lietuvoje sukurtus sakralaus meno pavyzdžius. Jiems atstovauja eksponatai kaip "atvejai", parodantys šiuolaikinio meno kelių į bažnyčias įvairovę, sudėtingas menininkų ir užsakovų bendradarbiavimo istorijas, išsiskiriantys meniškumu, atlikimo kokybe, savita tradicinių krikščionybės temų ir idėjų raiška.

Čia eksponuojami itin retai viešumoje rodomi Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Rimanto Sakalausko, Alfonso Vauros, Vlado Vildžiūno skulptūrų modeliai, Algirdo Dovydėno, Antano Kmieliausko, Nijolės Vilutytės eskizai. Aptariami bažnyčioms skirti kūriniai: Salvinijos Giedrimienės "Pal. Jurgis Matulaitis" (1992), Patricijos Jurkšaitytės "Pal. Teofilis Matulionis" (2017), Vaidoto Kvašio ir Vaidoto Žuko "Kryžiaus kelio stotys" (1995 ir 1996), Petro Repšio Varnių altoriaus reljefų modeliai (2007), sunaikintu laikytas Vlado Urbanavičiaus altorius (1993), Andriaus Zakarausko "Šv. Motina Teresė" (2017). Kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą – tokia Bažnytinio paveldo muziejaus misija ir kitam dešimtmečiui.

Iškili asmenybė

M.Žilinskas, kurio vardas kauniečiams geriausiai žinomas dėl jo garbei pavadintos dailės galerijos, gimė 1904 m. nedideliame Smalininkų miestelyje, daugiavaikėje ūkininko šeimoje.

1922 m. jis atsikraustė į Kauną ir pradėjo mokytis Kauno "Aušros" gimnazijoje. Būdamas vos 23-ejų, jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamentą. Baigęs teisės studijas, M.Žilinskas tapo Saugumo departamento spaudos skyriaus viršininku, o 1936 m. buvo paskirtas LR ministrų kabineto kanceliarijos viršininku.

Jis atliko ne tik valstybines pareigas, bet ir rašė straipsnius periodiniams leidiniams "Lietuvos aidas", "Trimitas", "Ūkininko patarėjas" bei redagavo Amerikos lietuviams skirtas "Vyriausybės žinias" ir "Kriminalistikos žinyną". Už veiklą tarpukariu M.Žilinskas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

M.Žilinskas jau tarpukariu buvo žinomas ir kaip įtakingas žmogus bei sumanus ir ryžtingas verslininkas. Jam teko užsiimti įvairiais verslais: nuo džiovintų baravykų eksporto į JAV, iki prekybos akcijomis. Praturtėjęs jis nusipirko ne tik namą Senamiestyje, bet ir dvarą Abromiškėse.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m., M.Žilinskas išvyko į Prancūziją, vėliau į Vakarų Berlyną. Berlyno Humboldtų universitete studijavo teisę ir užsiėmė įvairiomis verslo šakomis: prekyba briliantais, kvepalų ir plytų gamyba, pervežimo paslaugomis. Netrukus M.Žilinskas pradėjo dalyvauti ir įvairiuose meno aukcionuose. Gyvendamas Berlyne jis surinko gausią 1 685 dailės kūrinių kolekciją, kurią vėliau padovanojo Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui.

Atsiradimo istorija

1953-iaisiais M.Žilinskas parašė laišką į Lietuvą, siūlydamas padovanoti 30 dailės darbų iš savo kolekcijos, tačiau tada nesulaukė atsakymo. Po ilgų derybų, 1971 m. paveikslai pradėjo keliauti į M.K.Čiurlionio dailės muziejų. 1979 m. M.Žilinsko lėšomis pastatyta pirmoji paveikslų galerija, tačiau augant kolekcijai ji tapo per maža.

Tuomet 1989 m. birželio 30-ąją buvo atidaryta nauja, daug didesnė, architektų Eugenijaus Miliūno, Kęstučio Kisieliaus ir Sauliaus Juškio sukurta postmodernistinės architektūros galerija.

Ekspozicijų prasme – tai viena plačiausią laikmečių spektrą apimanti galerija – nuo senovės Egipto iki šiuolaikinio meno.

Pasak M.K.Čiurlionio dailės galerijos darbuotojos Saulenės Žardalevičiūtės, ypač simboliška, kad lygiai tą dieną 1940 m. M.Žilinskas emigravo iš Lietuvos.

Po atidarymo praėjus ketveriems metams, buvo priimtas dar vienas svarbus sprendimas, skatinęs galerijos kolekcijos augimą, – 1993 m. buvo nuspręsta eksponuoti ne tik M.Žilinsko dovanotos kolekcijos kūrinius, bet ir muziejaus užsienio dailės rinkinius.

S.Žardalevičiūtės teigimu, M.Žilinsko dailės galerija yra unikali: "Tai vis dar didžiausia galerija Kaune. Labai ypatinga yra ir galerijos architektūra. O ekspozicijų prasme – tai viena plačiausią laikmečių spektrą apimanti galerija – nuo senovės Egipto iki šiuolaikinio meno."

Dovana miestiečiams

Per 30 galerijos gyvavimo metų joje vyko daug parodų, tačiau kaip svarbiausias S.Žardalevičiūtė vardija Tekstilės bienalės, vėliau išaugusios į Kauno bienalę, renginius. 2004 m. vykusi paroda "Dovana jaunystės miestui: nauji atradimai" skirta M.Žilinsko gimimo 100-mečiui. Šioje parodoje buvo pristatyti kolekcijos tyrinėjimai ir atradimai. Dar viena svarbiausių – 2003 m. vykusi žymaus Amerikos fotografo Andre Serano darbų paroda.

Galerija atsirado dėl M.Žilinsko pastangų ir užsispyrimo įgyvendinti savo tikslą. "Meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti. Tai privalo daryti kiekvienas lietuvis. Aš gyvenu tam, kad parodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą", – yra sakęs M.Žilinskas. Jis galerijai padovanojo vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, taip pat rėmė ir skatino išeivijos veiklą, tačiau neabejotinai pats didžiausias jo indėlis – didžiulė meno kūrinių kolekcija, padovanota Kaunui.

Švęsti jubiliejų galerija kviečia birželio 30-ąją nuo 11 val. Vienas renginių – ekskursija, kurios metu bus papasakotos įdomiausios istorijos apie kiekvieną paveikslą. Edukacinėje programoje vaikai kurs savo nakties vizijas, įkvėpti parodos "Nakties vizijos" (XVII–XX a. dailininkų kūriniai iš M.Žilinsko kolekcijos).

Vėliau svečiai bus pakviesti pasižiūrėti dviejų dokumentinių filmų apie M.Žilinską, susipažinti su jo istorija ir asmenybe iš arčiau. O viską vainikuos VDU Muzikos akademijos absolventų ir studentų klasikinės muzikos koncertas.

„Miestas, kuris nepuoselėja savo istorijos, negali kurti ir sėkmingos ateities, – teigė antradienį Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje apsilankęs Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

– Todėl išskirtinai džiugu, kad uostamiesčio ir viso Klaipėdos krašto istorijos muziejus šiandien išgyvena savo renesansą. Prieš kelerius metus iškilmingai atidarytas naujas muziejaus saugyklos pastatas, ateinančiais metais rytinėje Klaipėdos piliavietės kurtinoje duris turėtų atverti naujos muziejaus ekspozicijos „Muziejus 39/45“, dar per kelerius metus numatoma atnaujinti didžiąją dalį muziejaus ekspozicijų Didžiojo vandens gatvėje, o iki 2020-ųjų – įrengti naujas ekspozicijas piliavietės šiaurinėje kurtinoje, istorinių laivų krantinę Pilies uoste, atnaujinti Kalvystės muziejų bei kt.“

Planuojama, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Didžiojo vandens gatvėje iš viso bus atnaujintos penkios iš aštuonių ekspozicijų. Kone tris dešimtmečius remonto nemačiusių muziejaus vidaus patalpų ir naujų ekspozicijų įrengimo darbus, kurių bendra vertė sieks daugiau nei 200 tūkst. eurų, pradėti planuojama šiemet, o baigti – 2018-aisiais. Dalį darbams reikalingų lėšų turėtų skirti Klaipėdos miesto savivaldybė, dalį – Lietuvos kultūros taryba.

Atsinaujinęs muziejus lankytojams pristatys penkias naujas ekspozicijas, atskleisiančias XIX-XX a. Klaipėdos krašto žmonių buitį, politines XX a. pradžios krašto transformacijas, raštijos raidą Mažojoje Lietuvoje, skirtingus 1945-ųjų metų atspindžius ir atgimimo laikotarpį. Visiškai naujo dizaino ir koncepcijos ekspozicijos bus įrengtos naudojant tiek muziejams įprastas klasikines ekspozicijų formavimo priemones, tiek ir šiuolaikines interaktyviąsias technologijas – informacinius terminalus, QR kodų skaitytuvus, sensorinius įrenginius, multimediją, audiogidus ir kt.

Žinia, Klaipėda yra apsisprendusi iki 2019 m. finansavimą kultūros sektoriui padidinti dvigubai bei jau šiais metais, lyginant su 2015-aisias, finansavimas kultūrai uostamiestyje yra išaugęs daugiau nei 1 mln. eurų. Taip pat 2017-aisiais Klaipėda taps Lietuvos Kultūros sostine bei miestas siekia gauti ir 2022-ųjų Europos kultūros sostinės titulą.