Lankytojai turės progą išmėginti įvairias, tikrais incidentais paremtas avarijų situacijas, kurias galės valdyti kaip to meto operatoriai.

Muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas sako, kad lankytojams tebėra įdomus autentiškas elektrinės valdymo pultas, tačiau įrenginys sudėtingas ir paprastai išaiškinti jo veikimą sunku. Todėl ir sumanytas simuliatorius.

„Ieškojome būdo, kaip jį paaiškinti paprastai ir suprantamai muziejaus lankytojui. Sugalvojome, kad efektyviausias būdas – su elektrinės valdymo principais susipažinti per patyrimą ir taip išsiaiškinti valdymo pulto veikimą, jo reikšmę – ne tik elektrinei, bet ir Vilniui ir Vilniaus istorijai, nes būtent iš muziejuje eksponuojamo autentiško pulto buvo valdoma ne tiek elektrinė, kiek elektros energijos tiekimas į Vilnių“, – BNS sakė M. Bistrickas.

Pasak jo, muziejus atspindi ne tik energetikos praeitį, bet ir nūdieną bei ateitį. Šiuo metu kaip tik įrengiama nauja ekspozicijų salė, kuri supažindins su energetiniais virsmais ir ciklais. „Virsmo salę“ numatoma įrengti kitų metų viduryje.

„Tai, kas yra šiandien, rytoj bus istorija, tai mes jau kuriame naują ekspozicinę salę, kurioje bus šnekama apie energetinius virsmus ir ciklus“, – sako direktorius.

Tai, kas yra šiandien, rytoj bus istorija, tai mes jau kuriame naują ekspozicinę salę, kurioje bus šnekama apie energetinius virsmus ir ciklus.

M. Bistricko teigimu, domėjimąsi energetika paskatina įvairūs įvykiai – pradedant serialu apie Černobylio katastrofą ir baigiant valstybės valdomos „Ignitis grupės“ pirminiu viešuoju akcijų siūlymu (IPO).

„Dabartinė paroda apie branduolinę energetiką „Dalelių skilimas“, kurios dalis yra eksponuojama muziejuje, rodo, kad žmonių susidomėjimas jau yra, ir jis atsirado ne vien po minėto serialo, bet ir dėl pačios energetikos srities populiarinimo, dėl įvairiausių kitų priežasčių: netgi „Ignitis grupės“ IPO turbūt irgi paskatino žmonių domėjimąsi pačia energetika ar saulės energijos gamyba ir jos pirkimu“, – vardijo M. Bistrickas.

„Didėja tas susidomėjimas, gal ne tiek istorija, kiek dabartimi ir kas galėtų būti ateityje“, – pridūrė jis.

Muziejus skelbia, kad senosios elektrinės valdymo pulto simuliatorius sukurtas pagal autentiškas istorines detales, archyvuose atradus sovietmečiu užslaptintus dokumentus, kuriuose aprašoma avarijų eiga. Jis kurtas bendradarbiaujant su Vilniaus šilumos tinklų inžinieriais ir buvusiais elektrinės darbuotojais.

Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, o jam skirta apie 33,3 tūkst. eurų. Viso muziejaus atnaujinimui suplanuota apie 3,5 mln. eurų lėšų, iš kurių didžioji dalis – ES sąjungos parama.

Kodėl elektros tiekėją reikia pasirinkti jau dabar?

Elektra – vienas svarbiausių namų elementų, todėl puikiai pažįstamo, visoje Lietuvoje veikiančio, „Perlo“ paslaugų tinklo komanda džiaugiasi, jog „Perlo“ terminaluose teikiamas paslaugas nuo šiol papildo naujiena – galimybė terminaluose sudaryti elektros pirkimo-pardavimo sutartis.

„Džiaugiamės, kad „Perlo“ klientams pasiūlysime naują paslaugą. Negana to, rūpindamiesi elektros energijos tiekimu, prisidėsime ir prie savo klientų namų jaukumo bei atnaujinimo. Paslaugų sutartį iki gruodžio 10 d. pasirašiusiems klientams pasiūlysime daugybę išskirtinių naudų“, – pasakojo „Perlas Energija“ direktorius Vilius Juraitis.

V. Juraitis pasidalino, kad gyventojai, iki gruodžio 10 d. tapę „Perlas Energija“ klientais, gaus šias naudas:

– Visus 2021 metus įmoka už elektrą „Perlo“ terminaluose bus nemokama;

– Nemokamas, popierines atsiskaitymo knygeles, skirtas patogiai sekti išlaidas ir elektros suvartojimą;

– Prisijungs prie lojalumo programos ir galės mėgautis net iki 80 proc. siekiančiomis nuolaidomis patalynei, buitinei technikai, maisto ruošimo prietaisams.

„Esame nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, todėl elektros tiekimą norime perkelti į naują lygį, sukurdami ne tik profesionalius ryšius su savo klientais, bet ir padėdami jiems dar labiau mėgautis savo namais“, – sakė V. Juraitis.

Stiprybė – ilgametė klientų aptarnavimo patirtis

Kartu su daugybe apčiuopiamų naudų, „Perlas Energija“ į elektros tiekimo rinką atsineša visas „Perlo“ stiprybes. Tai – vartotojų vertinamas paprastumas, patikimumas, geros paslaugų kainos bei platus „Perlo“ terminalų tinklas.

„Jei reiktų pasakyti vienu sakiniu, nuo konkurentų mes skiriamės per ilgus metus užsitarnautu klientų pasitikėjimu „Perlu“. Gerai pažįstame savo klientus, mažai kas turi tiek įdirbio su komunaliniais mokėjimais ir susijusiomis paslaugomis. Svarbus ir stabilumas, kurį pasiūlysime klientams – už „Perlas Energija“ paslaugas jie galės atsisakyti „Perlo“ terminaluose, kartu su kitomis sąskaitomis“, – teigė „Perlas Energija“ vadovas.

Platus „Perlo“ terminalų tinklas, kuriame bus galima greitai ir labai patogiai pasirašyti elektros pirkimo-pardavimo sutartį, klientams taip pat suteiks ne tik nepertraukiamą kokybiškų paslaugų tiekimą, bet ir tiesioginį bendravimą.

„Jau greitai mūsų klientai už elektrą galės atsiskaityti ne tik „Perlo“ terminaluose, bet ir naudodamiesi „Perlas Go“ mobiliąją programėle. Taip pat planuojame netrukus pasiūlyti ir savitarnos paslaugas Perlasenergija.lt svetainėje“, – apie artimiausius planus pasakojo V. Juraitis.

Bendrovė nurodė, kad eksportuos elektros energiją į Baltarusiją, pasinaudodama perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ tinklais bei parduos elektros energiją „Nordpool“ biržoje pagal teisės aktų reikalavimus.

Tačiau AJ POWER pagal VERT pateiktą prašymą nenurodė bei nepateikė įsipareigojimo, kad gavusi leidimą eksportuoti elektros energiją, bendrovė įsipareigoja užtikrinti, kad vykdant elektros energijos eksporto veiklą, į Lietuvos elektros energijos rinką nepateks elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės.

Viena iš organizacijų, jungiančių tokius žmones, yra Sąjūdis prie Astravo AE tikrai daug nuveikusi, bandant užkirsti kelią šiai globaliai, ne tik Lietuvos problemai.

Tačiau, sveikindamas jų poziciją ir ryžtą, negaliu nepritarti šalies vadovui, kad mums svarbus ne tik bendras baltarusiškos elektros energijos pirkimo vetavimas, tačiau ir susitarimas dėl Baltijos šalių elektros tiekimo tinklų sinchronizacijos, kuri leis integruotis į vakarietišką elektros tiekimo grandinę, sumažinant priklausomybę nuo rytų kaimynės.

Mano nuomone, sprendžiant šią problemą, derėtų neužmiršti mūsų liaudies išminties, kad savi marškiniai arčiausiai kūno.

Nors jau ir baigiame antrąjį dešimtmetį gyvendami vieningoje Europos Sąjungos šeimoje, gana aiškiai matosi ne tik bendrųjų vertybių tapatumas, bet ir požiūrių skirtumai į tam tikras problemas.

Dar ne iki galo mums užgijusi žaizda dėl Maišiagalos memorandumo, o broliukai latviai jau ruošia antrą dovaną, jie nori pirkti nesaugią baltarusišką elektros energiją, nepaisant mūsų griežto veto.

Latviai pragmatiški, galbūt jie galvoja, kad brolybė niekur nedings, o jie galės naudotis pigesniais elektros energijos ištekliais.

Latviai pragmatiški, galbūt jie galvoja, kad brolybė niekur nedings, o jie galės naudotis pigesniais elektros energijos ištekliais, kas leis gerokai sustiprinti šalies ekonomiką, žymiai padidins eksporto konkurencingumą ir be abejo teigiamai paveiks vidinį vartojimą.

Ir tai neturėtų stebinti, nes latviai jau ne pirmus metus gana racionaliai naudojasi esama situacija: perka mūsų valstybės dotuojamo SGD terminalo dujas (apie 90 mln. eurų valstybės dotacijų per metus), dėl to pigiau pagamina elektros energiją nei mūsų gamintojai ir sėkmingai parduoda mums.

Lygiai tas pats scenarijus galimas, jei latviai nepasirašys bendro Baltijos šalių susitarimo nepirkti baltarusiškos elektros energijos iš Astravo atominės elektrinės. Tuomet latviai pigiau iš baltarusių nupirktą elektros energiją bendrame elektros energijos sraute galės brangiau parduoti Lietuvai.

Mes galime piktintis latviais, kad jie labiau myli pigią elektrą, o ne artimiausius kaimynus, galime pykti ant prancūzų, kad jie bandė aprūpinti nedemokratinę Rusiją pažangiausių technologijų "Mistral" tipo karo laivais, galime piktintis vokiečiais, kad jie pirkdami rusiškas dujas padeda išsilaikyti diktatoriškam režimui.

Tačiau, mano nuomone, racionaliau būtų nepykti, o valstybės lygmeniu daryti išvadas ir priimti ne tik principingus, bet ir gerai pasvertus racionalius sprendimus.

Manau tikslinga būtų nesiblaškyti, o turėti aiškią ilgalaikę strateginę viziją, kuriais klausimais prioritetą suteikiame ekonominei naudai, o kuriais liekame principingose pozicijose, neatsižvelgdami į ekonominius nuostolius.

Pasauliui – penkios žinutės

Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje išskirtos keturios pagrindinės kryptys: energetinis saugumas, konkurencingumas, žaliosios energetikos plėtra ir inovacijos. Nepriklausomo energetikos eksperto Romo Švedo vertinimu, šalies strategijoje išsikelti tikslai iš esmės atspindi pasaulines tendencijas.

Analizuodamas Tarptautinės energetikos agentūros naujausią globalių energetikos tendencijų vertinimą, kuris buvo pateiktas šių metų pradžioje, R.Švedas atkreipė dėmesį į penkias pagrindines pasauliui siunčiamas žinutes.

Pirmoji žinia, kaip pastebėjo ekspertas, yra tai, kad naftos paklausa pasaulyje vis dar didėja. Tačiau atsinaujino neramumai pagrindiniuose naftos turtinguose regionuose, t.y. Artimuosiuose Rytuose, todėl padidėjo rizika, susijusi su naftos tiekimu.

Antra, pasaulyje smarkiai didėja dujų paklausa, o ypač plėtojamas SGD tiekimas. Tarptautinė energetikos agentūra planuoja, kad per 20 metų – iki 2040 m. – gamtinių dujų rinka padidės beveik dvigubai. Be to, 2016 m. pasaulyje apie 40 proc. gamtinių dujų buvo tiekiamos SGD būdu, o apie 60 proc. – vamzdynais, 2040-aisiais šios proporcijos apsivers.

Trečioji žinia yra susijusi su elektros paklausa – ji, pasaulio ekonomikai skaitmenizuojantis, labai sparčiai didėja.

Ketvirtoji žinutė, kurią siunčia Tarptautinė energetikos agentūra, yra tai, kad pastebimas itin spartus atsinaujinančių energijos išteklių, ypač saulės energijos, reikšmės augimas. Tačiau šios energijos apimtys dar nėra pakankamos ir neatliepia bazinio poreikio.

Paskutinė, penktoji, žinia yra susijusi su kova su klimato kaita. Pastebima, kad vyriausybių sprendimai nepakankami įgyvendinant Paryžiaus sutartyje įvardytus klimato kaitos tikslus. Jie, tiesa, susiję ne tik su energetine struktūra, bet ir daugeliu kitų sektorių.

Lietuvai trūksta elementarių bazinių žinių, kaip panaudoti SGD dujas.

Ateitis dėl SGD – abejotina

"Kokią žinią pasaulinės tendencijos siunčia Lietuvai, į ką mes turėtume atkreipti dėmesį? Pirma, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas yra aktualus ir mes negalime jo nurašyti, ypač turint omenyje neramumus Artimuosiuose Rytuose ir tai, kad vis dar dominuoja iškastinis kuras ir nafta. Antra, gera žinia Lietuvai, turinčiai SGD terminalą, yra tai, kad gamtinių dujų panaudojimas, kaip prognozuoja agentūra, net padvigubės, o ypač išaugs SGD poreikis. Lietuva turėtų šokti ant šios bangos – išnaudoti SGD terminalo ekonominį potencialą. Aišku, šioje srityje nesnaudžia ir Rusijos kontroliuojamos įmonės. Lietuvai trūksta elementarių bazinių žinių, kaip panaudoti SGD dujas. Manau, kad turėtų būti skiriamas dėmesys pramonei auklėti, rinkai sukurti, – kalbėjo R.Švedas. – Tai yra svarbu, nes dujos yra laikomos pereinamuoju kuru, siekiant klimato kaitos tikslų. Kitaip tariant, pirmiausia visas pasaulis turi atsisakyti anglies, naftos, ir tai lengviausia padaryti pereinant prie dujų. Po to jau bus pereinama prie atsinaujinančių išteklių."

Tačiau buvęs ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas Jurgis Vilemas sakė esąs labai skeptiškas dėl Lietuvos noro bet kokia kaina išlaikyti SGD terminalą. Jis atkreipė dėmesį, kad pagal Paryžiaus susitarimus 2050 m. gamtinių dujų turi nelikti, nes tai yra kuras, generuojantis anglies dioksidą. Pašnekovo manymu, iki to laiko tarptautinėje erdvėje anglies dvideginio generavimas bus vis labiau apmokestinamas, tad gamtinės dujos esą bus išstumtos iš rinkos ir jų kaina bei poreikis tik mažės.

"Daug kur atsisakoma gamtinių dujų panaudojimo – jau yra šalių, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, tam tikros Austrijos teritorijos ir pan., kur gamtinių dujų naudojimas šildymui uždraustas. Lietuvai gamtinės dujos reikalingos tik šildymui – elektros gamybai jos nereikalingos", – teigė J.Vilemas ir pridūrė, kad, nutiesus liniją į Lenkiją, terminalas Lietuvai per brangiai kainuoja.

Siekia mažinti importą

Lietuvos energetikos sektoriaus vizija – šalies piliečiams užtikrinti patikimą, atsinaujinančią ir aplinkai nekenksmingą energiją už palankiausią kainą. Kaip vieną reikšmingiausių pokyčių energetikos ministro patarėja Aurelija Vernickaitė išskyrė Lietuvos energetinio saugumo stiprinimą, kurio siekiama šalies energetines sistemas ir rinkas integruojant į ES rinkas ir sistemas. Tam numatyti įgyvendinti du svarbūs projektai: elektros tinklų sinchronizacija su Europos sistema per Lenkiją bei dujotiekių jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Anot jos, jau prieš keletą metų pradėjusios veikti elektros jungtys "NordBalt" su Švedija bei "LitPol Link" su Lenkija padidino Lietuvos elektros energetikos rinkos konkurencingumą. Įgyvendinus šiuos projektus, bus užbaigta šalies energetikos sistemos integracija į patikimą, saugią ir konkurencingą ES energetinę sistemą.

Kitas svarbus Lietuvos strateginis tikslas, prisidėsiantis prie šalies energetinio saugumo, – šalies priklausomybės nuo elektros importo mažinimas. Strategijoje numatyta plėtoti patikimą ir konkurencingą vietinę elektros energijos gamybą. Užsibrėžta, kad 2030 m. Lietuvoje gaminama elektros energija sudarytų 70 proc. bendrai suvartojamos galutinės elektros energijos, o 2050 m. – visa elektros energija būtų pagaminama šalyje.

R.Švedas priminė, kad Lietuva yra didžiausia elektros energijos importuotoja visoje ES – net iki 70 proc. energijos. Tačiau į energetinės nepriklausomybės klausimą ekspertas sakė žiūrįs filosofiškai ir didelių importuojamos elektros energijos apimčių nedramatizuoja.

"Tarsi suponuojama, kad nepriklausomybę gali užtikrinti vietinė gamyba. O aš argumentuočiau kitaip – kad energetikoje nepriklausomybę užtikrina kuo didesnis energijos tiekimo alternatyvų skaičius. Jau kartą istorijoje buvo pavyzdys šalies, kuri norėjo viskuo apsirūpinti pati, su niekuo nebendravo ir galiausiai jos ekonomika neatlaikė tokio pasirinkto kelio, – sakė R.Švedas. – Dabartinė Lietuvos elektros energijos sistema šią nepriklausomybę užtikrina. Lietuva, kaip Baltijos šalių regionas, turi veikiančias jungtis su Lenkija, Švedija ir Suomija – tris alternatyvas, kurios užtikrina galimybę rinktis. Maža to, Lietuvos elektros sektorius pereis į sinchroninį darbą su kontinentinės Europos sistema. Taigi, galima gaminti vietoje arba importuoti iš daugelio šaltinių. O gaminti elektrą yra iššūkis, nes kuo daugiau elektros energijos tiekimo alternatyvų, tuo didesnė konkurencija ir tuo didesnis iššūkis Lietuvos gamintojams. Kyla klausimas, kokiu būdu šį iššūkį planuoja spręsti Energetikos ministerija, kuri įsivardija, kad iki 2030 m. šalyje pagaminta elektros energija sudarys 70 proc. visos suvartojamos elektros energijos, – juk kaina turi atliepti rinkos kainą."

J.Vilemas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuva importuoja didelę dalį elektros energijos ne todėl, kad negali jos pasigaminti pati, o dėl to, jog kaimynų energija pigesnė.

"Lietuva šiandien turi pakankamai galių pasigaminti elektrą: Elektrėnuose stovi naujutėlaitis 9-asis blokas, taip pat dar pora senų, kurie paliekami rezerve, stovi Kauno ir Vilniaus termofikacijos elektrinės, – pastebėjo Lietuvos energetikos instituto mokslo tarybos pirmininkas. – Tos elektrinės užsidarė ne todėl, kad paseno ir negali dirbti, o dėl to, kad situacija kuro srityje pasikeitė taip, jog Lietuvoje esančiose elektrinėse, naudojančiose organinį kurą, – nesvarbu, ar tai būtų mazutas, ar dujos, generuojamos elektros savikaina yra kartais didesnė nei importuotos elektros energijos kaina. Kol mes neturėjome linijų su Vakarais, importas atrodė labai negeras dalykas, nes importavome iš Rytų."

Nors užsibrėžtos vietinės gamybos apimtys, anot J.Vilemo, yra gana realios, tačiau strategija didinti gamybą nebūtinai yra teisinga – Lietuva yra maža šalis, apsupta didelių valstybių, naudojančių daug energijos. Tad Lietuvos, įsiliejusios į Europos energetinę sistemą, situaciją rinkoje nulems veikiau padėtis europinėje rinkoje nei strategijoje surašyti tikslai.

"Kadangi skandinavų sąlygos geresnės ir jie iki 2050 m. tikrai turės perteklių, mes būsime importuojanti valstybė, nes tai apsimokės, – įsitikinęs J.Vilemas. – Užsibrėžti tikslai didinti vietinės gamybos dalį net iki 100 proc. yra galimas, bet vargu, ar ekonomiškai naudingesnis variantas, ypač turint solidžių alternatyvų, į kurias daug investavome. Tai yra investicijos į galimybę importuoti, jei rinkos sąlygos bus palankios", – akcentavo ekspertas.

Prioritetas – žalioji energija

Energetikos ministro patarėja A.Vernickaitė tikina, kad Lietuvos vizija, kokia bus energetika ateityje, dera su Europos Komisijos parengta ilgalaike strategija – siekiu, kad iki amžiaus vidurio energetikos poveikis klimatui taptų neutralus.

Tad elektros energija iš atsinaujinančių šaltinių iki amžiaus vidurio, anot pašnekovės, taps viena svarbiausių energijos rūšių. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad iki 2030 m. 45 proc. suvartojamos elektros ir net 90 proc. šilumos energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. O 2050 m. visa Lietuvoje sunaudojama elektros ir šilumos energija bus gaminama iš atsinaujinančių bei kitų netaršių šaltinių.

"Tik priminsime, kad Lietuva, kartu su Danija, Estija, Ispanija ir Portugalija, yra tarp penkių ambicingiausių valstybių ES pagal atsinaujinančios energetikos tikslus 2030 m., – sakė A.Vernickaitė. – 2020 m. išsikeltus tikslus Lietuva pasiekė dar 2014 m. ir šiuo metu atsinaujinantys energijos ištekliai tarp bendrai suvartojamos energijos jau siekia 27 proc."

Anot energetikos ministro patarėjos, Lietuvoje jau artimiausiu metu vyks intensyvi vietinių, atsinaujinančius išteklius gamybai naudojančių elektrinių plėtra. Atsižvelgus į technologijų vystymąsi ir kainą, manoma, kad didžiausią dalį sudarys vėjo energetika.

Rugsėjį jau paskelbtas pirmasis atsinaujinančios energetikos aukcionas. Iki 2022 m. kasmet bus skelbiama po vieną aukcioną.

Gyvenimas pateiks korekcijų, bet svarbiausia, kad nėra didelių principinių technologinių klaidų, kas būtų atsitikę, jei būtume investavę į atominę elektrinę.

"Šiuose aukcionuose, paskirsčius visą numatytą elektros energijos kiekį, 2025 m. Lietuva pasiektų strategijoje numatytą tikslą – ne mažiau kaip 38 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Planuojama, kad 2025 m. atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios elektrinės pagamins iki 5 TWh elektros energijos, ir tai leis 30 proc. sumažinti elektros energijos importo poreikį. Remdamasi geriausia europine praktika Lietuva pirmą kartą rengia technologiškai neutralius aukcionus, kuriuose gali dalyvauti visos atsinaujinančių energijos išteklių technologijos, pavyzdžiui, saulė, vėjas, biomasė, biodujos ir kitos", – pasakojo Energetikos ministerijos atstovė.

Nors siekiai, anot R.Švedo, yra sveikintini ir ambicingi, be to, atitinkantys globalius energetikos iššūkius ir kovos su klimato kaita tikslus, ar juos Lietuvai pavyks pasiekti, esą geriau bus matyti po 2–4 metų, kai bus aiškesnė rezultatų dinamika. Jis tik atkreipė dėmesį, kad atsinaujinanti energetika yra gana brangi. O skirtumas, kiek elektros reikia pramonei ir kiek dabar šalis pagamina, yra didžiulis. Kita vertus, didelę įtaką apimtims darys ir mokslo bei technologijų pažanga. Kai sudaroma terpė inovacijoms plėtotis, jos, pašnekovo pastebėjimu, ir tobulėja. Dabar esą sukuriamos ypač palankios sąlygos plėstis ir pačiai atsinaujinančiai energetikai, ir inovacijoms šioje srityje. R.Švedo įsitikinimu, Lietuvos masteliu Energetikos ministerija daro bemaž revoliucinius sprendimus.

J.Vilemas taip pat sakė, kad 2030-iesiems užsibrėžti rodikliai yra realūs, tačiau tolesnę kryptį nulems šiuo metu sunkiai prognozuojamos ekonominės sąlygos.

"Gyvenimas pateiks korekcijų, bet svarbiausia, kad nėra didelių principinių technologinių klaidų, kas būtų atsitikę, jei būtume investavę į atominę elektrinę. Lietuvos energetinė strategija atitinka užsienio tendencijas – Europa nekalba apie jokius kitus energijos šaltinius kaip atsinaujinančius. Pavyzdžiui, Vokietijai žymiai sunkiau visą energiją pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių, nes ten daug elektros pagaminama iš anglies, ir elektros suvartojimas daug didesnis nei Lietuvoje – vienam gyventojui ten tenka dvigubai daugiau energijos. Tačiau Vokietija vis tiek išsikėlusi tokį patį tikslą", – pastebėjo jis.

Nuo didžiųjų – prie mažųjų

A.Vernickaitė nurodė, kad siekiant stiprinti vietinės žaliosios elektros energijos gamybą, intensyviai skatinama mažoji decentralizuota energetika, t.y. energijos vartotojai bus skatinami gaminti elektrą savo reikmėms – nuo didžiųjų elektrinių pereinama prie mažosios energetikos.

"Jeigu kalbėtume apie mažąją atsinaujinančią energetiką, tai, vertinant technologijų atsiperkamumą, panaudojimo paprastumą, šiuo metu gyventojų individualiems elektros energijos poreikiams tenkinti tinkamiausia technologija yra saulės elektrinės. Saulės elektrinės atsipirkimą lemia nemažai veiksnių: įrengimo kaina, paramos dydis, elektros energijos kaina, pagamintos elektros energijos momentinis suvartojimas ir susigražinti elektros energijos kiekiai iš tinklų. Tačiau, įvertinus visus šiuos veiksnius, saulės elektrinės su parama atsipirkimo laikotarpis gali siekti apie 7–9 metus. Saulės elektrinės investicijos atsiperka greičiau tada, kai pagaminta elektros energija suvartojama iš karto", – aiškino A.Vernickaitė.

Lietuvoje nuo spalio startavo naujas mažosios žaliosios energetikos modelis, leidžiantis gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių ir ją vartoti geografiškai skirtingose vietose. Ministerijos teigimu, šiuo žingsniu visiems Lietuvos gyventojams, taip pat ir gyvenantiems daugiabučiuose, atveriamos galimybės tapti žaliosios ir švarios elektros energijos gamintojais ir vartotojais. Tai esą unikali sistema visos Europos mastu. Planuojama, kad iki 2030 m. šalyje turėtų būti ne mažiau kaip 500 tūkst. gaminančių vartotojų.

Taip pat peržiūrimos sutartys su tiekėjais, ieškoma bendradarbiavimo galimybių, galinčių padėti dar geriau prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų ir klientų lūkesčių. Ekspertai pastebi, kad sprendimai kartais gali būti ir netikėti – papildomų finansinių išteklių įmonės aptinka net ir prie išlaidų už elektros energiją. Sutaupyti galima tiek optimizuojant energijos sąnaudas, tiek ir renkantis elektros tiekėją bei jo siūlomą planą.

15 tūkst. įmonių patiria papildomas išlaidas

Energijos skirstymo operatoriaus (ESO) duomenimis, šiuo metu daugiau nei 15 tūkst. įmonių Lietuvoje nėra pasirinkusios nepriklausomo energijos tiekėjo ir naudojasi garantinio tiekimo paslauga. Joms už elektros energiją gali tekti sumokėti daugiau nei įmonėms, sudariusioms sutartis su nepriklausomu energijos tiekėju. Tai lemia garantinio tiekimo kainos apskaičiavimo tvarka.

„Įmonėms, nepasirinkusioms energijos tiekėjo, kaina apskaičiuojama prie ankstesnį mėnesį „Nord Pool“ biržoje susiformavusios kainos pridedant 25 proc. siekiančią maržą. Paprasčiau tariant, biržos kaina kaskart padauginama iš koeficiento, kurio dydis siekia 1,25. Tad dažnai verslo įmonės patiria papildomas išlaidas, kurių galėtų išvengti pasirinkdamos nepriklausomą energijos tiekėją“, – sako Artūras Zatulinas, „Elektrum Lietuva“ Verslo klientų skyriaus vadovas.

Tiesa, vis daugiau kompanijų, siekdamos būti kuo konkurencingesnės rinkoje, sudaro sutartis su nepriklausomais tiekėjais ir taip gali optimizuoti biudžetą elektros energijai. Tokias tendencijas iliustruoja statistika – per pastaruosius metus garantinio tiekimo paslauga besinaudojančių įmonių skaičius susitraukė. Praėjusių metų spalį jis siekė maždaug 17 tūkst., o šiuo metu tokių įmonių Lietuvoje yra kiek daugiau nei 15 tūkst. Nors tendencija ir juda teigiama linkme, vis dar daug įmonių šios galimybės potencialo neišnaudoja.

Fiksuota kaina gali suteikti stabilumo

Anot eksperto, verslo įmonės, nusprendusios elektros energiją pirkti iš nepriklausomų tiekėjų, iš esmės turi du pasirinkimus. Pirmasis – rinktis įkainius, priklausomus nuo elektros energijos kainų svyravimų biržoje. Šis būdas joms gali būti rizikingas, nes rinkos kaina gali skirtis net kelis kartus. Pavyzdžiui, šių metų rugsėjo 15 d. (sekmadienį) elektros kaina siekė vos 23.55 EUR/MWh, tačiau po pusantros savaitės rugsėjo 26 d. (ketvirtadienį), kai daugumoje įmonių darbas vyko visu pajėgumu, ji jau siekė 85.45 EUR/MWh Lietuvos ir Latvijos kainų zonose, o Estijoje ir Suomijoje ji pasiekė net 89.75 EUR/MWh.

Antrasis kelias – rinktis fiksuotą įkainį ir taip visas rizikas, susijusias su kainų svyravimais, perleisti tiekėjui. Tuomet kompanija galės užsitikrinti didesnį stabilumą ir tiksliau prognozuoti būsimas išlaidas elektros energijai, o tai palengvins ilgalaikį biudžeto planavimą. Anot A. Zatulino, tiekėjas, įvertinęs kliento vartojimo įpročius, išrinks geriausią planą ir sutarties laikotarpį.

„Norint užsitikrinti geriausias sąlygas, svarbu konsultuotis su tiekėju, ieškoti geriausių sprendimų pagal individualius kompanijos poreikius. „Elektrum Lietuva“ teikiamų paslaugų krepšelyje ne tik elektros energijos tiekimas. Savo klientams galime pasiūlyti ir papildomų, pridėtinę vertę kuriančių, paslaugų. Pavyzdžiui, padėti pasigaminti energiją iš saulės, konsultuoti rinkoje vykstančių pokyčių ar efektyvaus energijos vartojimo klausimais“, – sako A. Zatulinas.

Tiekėjo pasirinkimas – paprasta procedūra

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad kompanijos, pasirinkusios nepriklausomą energijos tiekėją, kiekvieną mėnesį gauna dvi sąskaitas. Vieną sąskaitą suformuoja energijos skirstymo operatorius „ESO“ už elektros persiuntimo paslaugą, o antrąją – nepriklausomas tiekėjas už sunaudotą elektros energiją.

„Tokius sprendimus kompanijos planuoja iš anksto, tačiau kai visos aplinkybės įvertintos ir gerai pasvertos, tolesnė procedūra gana paprasta. Kai klientai kreipiasi ir visos sąlygos suderinamos, pasirašoma sutartis, o likusius formalumus už kompaniją atliekame mes“, – sako A. Zatulinas.

„Elektrum Lietuva“ atstovas pastebi, kad tais atvejais, kai priimamas sprendimas keisti vieną tiekėją kitu, svarbu įsitikinti, ar sutartyje nebuvo numatyti tam tikri įsipareigojimai, kuriuos privalu išpildyti.

„Jei prekyba su trečiosiomis šalimis vyksta per Latviją ar Lietuvą, tuomet į Baltijos šalių rinką patenka elektros energija iš trečiųjų šalių. Dėl rinkos struktūros neįmanoma žinoti, iš kokios konkrečiai jėgainės. Kadangi Astravo AE yra labai glaudžiai susijusi su Baltijos šalių sistema, tikėtina, kad į šią rinką pateks ir joje pagaminta elektra“, – sakė T. Tataras.

Pasak jo, Lietuva oficialiai dar nėra paprašiusi Estijos boikotuoti Astravo AE pagamintą elektros energiją, tačiau pareigūnų lygyje pokalbiai apie tai vyko.

T. Tataras taip pat pabrėžė, kad už tokius sprendimus yra atsakinga Europos Komisija (EK) ir, jei Komisija pateiks siūlymus dėl statomos Astravo AE, Estija yra pasirengusi juos palaikyti.

Penktadienį Latvijos premjeras Krišjanis Karinis pakomentavo prezidento Gitano Nausėdos žodžius, esą Latvijos sprendimas pirkti elektros energiją iš Baltarusijos yra nulemtas politinių priežasčių.

„Bijau, jis (G. Nausėda. – ELTA), gali būti, nevisai supažindintas su tuo, kas vyksta. Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energiją iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – K. Karinį citavo Latvijos naujienų portalas skaties.lv.

Kaip ELTA rašė jau anksčiau, Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbė, kad kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną.

Tai turės skaudžių padarinių nuolat su elektros energijos tiekimo pertrūkiais susiduriančiam palestiniečių anklavui, ypač jo ligoninėms.

Šis žingsnis žengtas reaguojant į padegamųjų balionų leidimą iš Gazos Ruožo, dėl kurio pasienyje kilo virtinė gaisrų, nurodė Izraelio gynybos ministerijos palestiniečių civilinių reikalų departamentas (COGAT). 

Kuro tiekimas buvo blokuotas antradienį ryte prekėms skirtoje Kerem Šalomo perėjoje. Draudimas galios iki atskiro pranešimo, rašoma COGAT išplatintame pranešime.  

Palestiniečiai iš Gazos Ruožo dažnai leidžia į žydų valstybės teritoriją padegamuosius balionus ir aitvarus, sukeliančius gaisrų. Praėjusiais metais palestiniečiams yra pavykę padegti didžiulius dirbamos žemės plotus Izraelio pietuose.

Izraelis jau daugiau kaip dešimtmetį taiko islamistų judėjimo „Hamas“ valdomam Gazos Ruožui blokadą. Anot žydų valstybės, šios priemonės būtinos siekiant izoliuoti „Hamas“. Nuo 2008 metų Izraelio pajėgos triskart kariavo su šiuo islamistų judėjimu.

Kritikai savo ruožtu teigia, kad ši blokada yra kolektyvinė bausmę dviem milijonams šio pajūrio anklavo gyventojų.

„Mūsų ligoninė už elektros energiją per metus vidutiniškai sumoka apie 370 tūkst. eurų, įrengus saulės jėgainę įstaiga sutaupytų daugiau kaip 25 proc. lėšų, t. y. apie 93 tūkst. eurų“, – sako ligoninės vadovas direktorius Rimvydas Turčinskas.

Per metus ši ligoninė vidutiniškai sunaudodavo 363,950 MWh elektros energijos, daugiausiai – šaltuoju metų periodu. Energijos sąnaudos svyruoja nuo 26,4 MWh iki 35,6 MWh. Didžiąją dalį elektros sunaudoja vidaus elektroninė įranga, apšvietimo sistema, ventiliacijos ir rekuperacinės vėdinimo sistemos, liftai.

Vis saulėtesnės vasaros nuteikia optimistiškai, o įvertinus ligoninės kaštus elektros energijai ir kasmėnesinį poreikį, modeliuojama, kad 100 kW galios saulės jėgainė ant ligoninės stogo per metus pagamintų apie 95,450 MWh arba 25,13 proc. bendro metinio poreikio.

Tai bus jau ketvirtoji sveikatos priežiūros įstaiga Vilniuje, pati užsitikrinanti atsinaujinančios energijos šaltinį: saulės jėgaines jau turi įsidiegusios trys sveikatos priežiūros įstaigos – VšĮ Lazdynų poliklinika, VšĮ VMKL, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras. Šių jėgainių įrengimas finansuotas APVA ir įstaigų lėšomis.

Atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimas ligoninėje iš viso kainuos kiek daugiau nei 111 tūkst., iš jų: Klimato kaitos specialiosios programos lėšos (subsidija) – 88,5 tūkst. Eur ir ligoninės lėšos – beveik 23 tūkst. Eur (savivaldybės finansinio neprireiks). Paraiška „Atsinaujinančių energijos šaltinių įdiegimas VšĮ Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje“ pateikta šiemet, rugpjūčio 7 d. 

Nauja jėgainė ligoninėje prisidės prie klimato kaitos švelninimo tikslų ir atsinaujinančios energijos plėtros Vilniuje. Saulės elektrinės sukurta energija sumažins į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekį. Ligoninė įpareigota užtikrinti investicijų tęstinumą mažiausiai 5 metus.

Kai tik Aplinkos projektų valdymo agentūra pritars projekto įgyvendinimui, saulės jėgainę įstaiga planuoja įsirengti dar šiais metais. 

Brangstant gamtinėms dujoms ir kitoms žaliavoms vis daugiau dėmesio krypsta į galimybes patiems gamintis elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) tyrėjas Rokas Valančius tikina, dabar pats metas galvoti apie saulės elektrinių įsirengimą.

Pasak specialisto, saulės modulių kainos per paskutinį dešimtmetį sumažėjo apie 10 kartų, o efektyvumas išaugo beveik dvigubai. Lankstesnės darosi ir saulės elektrinių įrengimo sąlygos.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria žmonės, norintys saulės jėgaines įsirengti asmeniniams poreikiams?, – paklausėme R. Valančiaus.

– 2017 metų pabaigoje, supaprastinus saulės elektrinių iki maksimalios 5 kW galios įrengimo sąlygas, tikrai viskas tapo daug paprasčiau. Praktiškai tokią sistemą galima įsirengti per vieną mėnesį.  Tačiau norint įsirengti saulės elektrinę nuo 5 iki 10 kW reikalingi papildomi leidimai, projektų derinimai. Tokios elektrinės įrengimas užtrunka nuo 4 iki 6 mėnesių.

Kartais praktikoje susiduriame su technine problema, kai pastato stogas nėra tinkamas arba pakankamo ploto norimai saulės elektrinei įrengti. Tokiu atveju galima būtų montuoti saulės elementus ant pastato fasado ar įrenginėti stogine automobiliams, taip pat yra kitų įdomių sprendimų, kaip saulės gėlės ar saulės medžiai.

– Integruojamus saulės elementus į fasadus, stogines ar net kelius, pristatėte ir savo pranešime „Advanced construction“ konferencijoje.  Minėjote, kad tai sena idėja, tačiau kodėl mes jos iki šiol nepritaikome?

– Integruojamų saulės elementų į pastatus, kelius ar kitus statinius idėja yra tikrai gana sena. Tačiau tokių sistemų nėra daug dėl keleto paprastų priežasčių. Pirmiausia, architektų, konstruktorių žinių trūkumas, kaip tokius sprendimus integruoti, antra – didesnė įrengimo kaina lyginant su ant stogo montuojama sistema.

Tačiau dažnai pamirštama tai, kad pats saulės elementas gali tarnauti kaip pastato elementas. Pavyzdžiui, integruojant į pastato stogo konstrukciją, reikės mažiau stogo dangos. Saulės elektrinė gali būti ir puikiu fasado elementu biurų pastatuose. Negaliu sakyti, kad tokių sprendinių Lietuvoje nėra, bet tikrai jų galėtų būti daugiau, ir čia reikia architektų noro ir fantazijos bei užsakovų pasiryžimo tai įgyvendinti.

Neišnaudojama ši galimybė ir renovuojant daugiabučius. Šiuo metu saulės elektrinę daugiabučiame name būtų galima įrengti tik bendriems namo energijos poreikiams tenkinti. Tad dažniau montuojamos saulės kolektorių sistemos karšto vandens ruošimui.

– Kokios saulės elektrinių kainos ir kokybės tendencijos?

– Žiūrint į  ateitį saulės elementų kainos daug jau nebemažės, bet efektyvumo didinimui skiriama labai daug dėmesio. Inverteriai, saulės elektrinių „smegenys“, taip pat jau yra pakankamai efektyvūs, daugiau dėmesio skiriama jų patikimumo didinimui, išmaniam valdymui.

Sritis, kurioje mokslui ir pramonei dar reikia labai daug dirbti, yra akumuliatoriai. Iššūkius kelia jų efektyvumas, svoris, tarnavimo laikas ir kaina. Kitas įdomus techninis sprendimas, ateinantis į rinką – vadinami hibridiniai saulės elementai, kurie tuo pačiu metu gali būti naudojami ir elektros gamybai, ir šilumos gamybai.

– Konferencijoje taip pat apžvelgėte plaukiojančias saulės elektrines. Kodėl šios sistemos tokios perspektyvios?

– Šios sistemos labai didelę perspektyvą turi šalyse, kur žemė yra labai brangi arba jos plotai riboti. Nemažai tokių sistemų yra Kinijoje, Indijoje, Japonijoje. Tokios salų valstybės, kaip Maldyvai, Seišeliai, skiria daug dėmesio saulės jėgainių ant vandens vystymui.

Kita vertus, KTU studentų atliktas tyrimas parodė, kad didžiausią pasaulyje tokią sistemą būtų galima įrengti Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Atlikti tyrimai kitose šalyse parodė, kad, nepaisant didesnių investicijų į tokias sistemas, sistemų efektyvumas dėl vandens atspindžio efekto gali būti iki 2 proc. didesnis lyginant su sumontuota ant pastato stogo.

– Tokie projektai vykdomi nacionaliniu mastu, o kaip dėl saulės energijos panaudojimo mažesniuose, kasdieniniuose sprendimuose? Ar efektyvu juos naudoti tokiems mažiems prietaisams ir ar saulės energijos užtenka jų veikimui palaikyti?

– Vadinamosios „micro“ ar „pico“ saulės elektrinės, krovikliai taip pat sparčiai populiarėja dėl didėjančio tokių sistemų efektyvumo ir mažėjančios kainos. Dizaineriai kuria kuprines, kepures, net rūbus su integruotais saulės elementais telefonų ir kitų prietaisų krovimui. Šiek tiek didesnio galingumo sistemos labai populiarios besivystančiose šalyse, kur elektros energija yra brangi arba neprieinama atokesnėse vietovėse. Tai padeda išspręsti brangių elektros linijų tiesimo klausimus.

Mažosios saulės elektrinės taip pat populiarėja ir miestuose. Čia yra daugybė būdų ir vietų, kaip jas galima panaudoti. Parkomatuose, autobusų aikštelių stoginėse, parkuose, apšvietimo stulpuose ir t.t. Vėlgi – jų pritaikymui reikia projektuojančių žmonių žinių, noro investuoti ir kūrybiškumo.

– Ar Lietuvoje ne per mažai saulės energijos?

– Saulėtų dienų Lietuvoje turime tiek pat arba net daugiau nei kaimyninės valstybės. Tačiau pas mus jaučiamas gana didelis saulėtų dienų sezoniškumas mūsų klimato juostoje. Pavyzdžiui, saulės elektrinė liepos mėnesį pagamina beveik 10 kartų daugiau energijos nei sausio mėnesį. Tad svarbu išspręsti energijos akumuliavimo-pasaugojimo klausimą.

Įdomus faktas: saulės jėgaines stebime jau beveik 10 metų. Gegužės mėnesis buvo rekordinis ir, panašu, visi šie metai bus geriausi per visą mūsų stebėjimų laikotarpį.

– Apibendrinant: ko reikia, kad saulės energija būtų labiau išnaudojama Lietuvoje?

– Tikrai nemanau, kad mes esame šioje srityje atsilikę. Vertinant mūsų klimatines sąlygas, tikrai neblogai atrodome Europiniame kontekste. Paskutiniais metais Lietuvoje įrengiamų saulės elektrinių kiekis sparčiai auga. Prie to labai prisidėjo supaprastintos sąlygos iki 5 kW saulės elektrinių įrengimui individualiuose namuose, 30 proc. parama tokių sistemų įrengimui ir, aišku, mažėjančios saulės elektrinių įrengimo kainos. Nors saulės energija daugumoje šalių visiškai nepakeis iškastinio kuro ar kitų rūšių energijos, tačiau ji gali padėti ženkliai sumažinti energijai skiriamas išlaidas.