Aštuoneri pastarieji metai tylos viešumoje tuo pačiu koncertuojant gerbėjams, subrandino meile alsuojančią dainą „Mylėt kaip nori Tu“, kuriai sukurtas pirmas atlikėjos karjeroje vaizdo klipas. Apie pačią dainą, tylą, kurią vis tiek lydėjo muzika ir įvykius, turėjusius įtakos žinomos atlikėjos gyvenime, kalbamės su pačia ELVINA.

– ELVINA, kokie televiziniai muzikiniai projektai tau įsiminė labiausiai?

– Kol buvau maža, tai dalyvavimas LRT projekte „Mažųjų žvaigždžių ringas“, vėliau „Vaikų Eurovizijoje“, o iš tų jau rimtesnių projektų, skirtų suaugusiesiems, labiausiai įsiminė dalyvavimas pirmajame „Lietuvos balse“. Buvau Violetos Tarasovienės komandoje, nuėjau iki paties finalo ir koviausi su Julija Jegorova – ji pateko į superfinalą ir laimėjo šou, o aš džiaugiausi įgyta patirtimi, būdama scenoje su pačiais stipriausiais.

– 2013-aisiais Raigardas Tautkus buvo parašęs tau autorinę dainą, pavadinimu „Closer“: ar tai buvo pirmoji autorinė tavo daina?

– Taip, tai buvo mano pirmoji autorinė daina, kurią paviešinau, nes buvau parašiusi ir savo dainų paauglystėje, bet jas pasilikau sau kaip atminimą, o tokia jau rimta, pristatoma plačiai auditorijai, buvo būtent šita daina „Closer“. Pajutau, kad ji verta „Eurovizijos“ scenos – taip pirmą kartą išbandžiau jėgas nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir labai džiaugiausi, kad ji išsyk pavergė ne tik mano, bet ir klausytojų širdis: vėliau, jau po konkurso, žmonės koncertų metu ją dainuodavo kartu su manimi“.

– Po kiek laiko dar du kartus bandei jėgas „Eurovizijoje“. Kuo apskritai tave žavi šis renginys?

– Aš esu „Eurovizijos“ fanė! Patinka ne tik nacionalinė, bet ir ta didžioji „Eurovizija“, kuomet gali stebėti kitų šalių atlikėjų pasirodymus, kaip jie atstovauja savo šaliai. Kiekvienais metais man tai – vienas įsimintiniausių muzikinių renginių: žiūriu, sudarinėju savo favoritų sąrašus ir visuomet palaikau mūsų šalies atstovus. Iš tikrųjų, man jis kaip šventė: tarsi Kalėdos ar gimtadienis. Visi draugai žino, kad didžiosios „Eurovizijos“ metu būsiu ne triukšmingoje jų kompanijoje, o namie, atidžiai klausydamasi visų šalių dainų.

– Esi pelniusi Šlagerių princesės titulą: kuo jis tau svarbus?

– Šlagerių princese tapau dar 2010-aisiais, o 2017-aisiais aš vėl dalyvavau tame pačiame konkurse ir tada tapau „Šlagerių vice karaliene“. Kaip ir dar vienu laipteliu pakilau aukštyn. Abi patirtys nepaprastai malonios, jau vien dėl to, kad pasirodymai vyksta pritariant orkestrui. O kur dar daugybė žiūrovų, scenos grandų, kurie taip pat nuolat dalyvauja „Šlagerių festivalyje“, tad tikrai labai įdomu. Apskritai, kur dalyvavau ir kur ėjau, susipažinau su naujais žmonėmis, patobulėjau ir kaip dainininkė, ir kaip asmenybė.

Net jei ir nepavykdavo užimti pirmųjų vietų, mano nuomone, visai ne apie tai tokie projektai yra: iš tiesų, tai apie patirtį, apie savos publikos pritraukimą, ko aš ir dabar siekiu – praplėsti savo klausytojų ratą, kad kuo daugiau žmonių ateitų į mano koncertus, o tų koncertų būtų kuo daugiau, nes ilgainiui suvoki, kad svarbu ne kažkoks „tuščias“ žinomumas, populiarumas, o brandūs, kokybiški pasirodymai.

– Aštuonerius metus apie tave negirdėjome. Kodėl?

– Kurį laiką norėjosi atsitraukti nuo dalyvavimo įvairiuose TV projektuose, nes supratau, kad noriu susitelkti į dainavimą bei koncertus. Per tą laiką skambindavo žurnalistai, norėdavo sužinoti apie asmeninį gyvenimą, ir priešingai, nei kuomet buvau jaunesnė ir niekuomet neatsisakydavau duoti interviu bet kokia tema, atvirai kalbėdavau net ir apie nereikšmingus dalykus, atėjus brandai pradėjau vertinti ne tą kiekybę, o kokybę. Nebesinori pasakoti apie kažką, kas neturi prasmės, vien dėl to, kad apie save priminčiau. Pradėjau atidžiau vertinti savo poelgius ir tam, kad jausčiausi iki galo patenkinta ir gerai, renkuosi retesnius, bet kokybiškesnius pasirodymus skleidžiant žinią apie save ir savo veiklą. Lygiai tas pats ir su dainomis: nesinori leisti dainų, neatspindinčių pačios manęs, nes ilgainiui suvokiau, kad noriu padaryti labai gerai, iki galo, preciziškai, arba iš viso nedaryti. Iš tiesų esu įrašiusi ne vieną dainą, kuri taip ir neišvydo dienos šviesos, ir guli stalčiuje, nes man kažkas jose iki galo nepatiko. Gal išties viskam savas laikas, ir turėjo pribręsti ši diena, kai pasirodo mano atliekama autorinė daina „Mylėt kaip nori Tu“.

– Dainą sukūrė kompozitorius Marius Matulevičius: kodėl būtent į jį kreipeisi, kaip sekėsi darbas su juo?

– Marius labai geras mano draugas, fainas žmogus, puikus kompozitorius – nuoširdžiai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu. Manau, ateity tikrai dar ne vienas mūsų kūrinys išvys dienos šviesą, o dabar džiaugiuosi, kad galiu drąsiai su visais gerbėjais ir sekėjais pasidalinti nauja daina.

– Apie ką ši daina ir kokiam klausytojui skirta?

– Daina – apie meilę, kad ir kaip tai banaliai skambėtų: kas svarbiausia šiam pasauly, jei ne meilė? Kūrinys toks vasariškas, gal būtent dėl to ir norėjau dar vasaros pradžioje juo pasidalinti su klausytojais: lengvas, linksmas, gerai nuteikiantis, lengvai dienos pradžiai, kada žmonės atsipalaidavę, puikiai leidžia laiką, mėgaujasi saule, draugų kompanija, artimo žmogaus buvimu šalia, be viso to, ši daina – apie stiprų dviejų mylinčių žmonių ryšį. Džiaugiuosi, galėdama pasidalinti ja su visais ir tikiuosi, kad visas mano pozityvus nusiteikimas dainoje pasijus ir jei ji ras savo klausytoją, aš nepaprastai džiaugsiuosi, ir galėsime per koncertus visi kartu ją dainuoti.

ELVINA – Mylėt kaip nori Tu:

– Kaip atsirado noras muzikuoti?

– Atsirado iš karto, kai gimiau. Pradėjau kalbėti ir ėmiau dainuoti. Tėvai pasakojo, jog trejų metų pradėjau kurti savo daineles. Atrodo, kad neįsivaizduoju savęs be muzikos. Dar būdama maža dalyvavau įvairiuose tarptautiniuose konkursuose užsienio šalyse.

– Ar mokeisi kokioje nors muzikos mokykloje?

– Ne, aš dainuoju iš širdies, ne iš natų. Nepažįstu natų, bet viskas puikiai sekasi ir, man atrodo, jog nėra būtina žinoti muzikinį raštą, kad galėtum ištransliuoti emociją ir vokališkai tobulėti.

– Kokia veikla be muzikos dar užsiimi?

– Mane traukia įvairūs menai. Patinka šokti, labai norėčiau pabandyti vaidinti. Būtų smagu suvaidinti kokiame nors seriale. Man atrodo, kad aš esu visiška menininkė.

– Kodėl nutarei dalyvauti įvairiuose projektuose?

– Kiekvienas projektas man suteikia naujos patirties. Dalyvaudama juose tobulėju ne tik kaip dainininkė, bet ir kaip asmenybė. Galvojau, kad jau nedalyvausiu jokiame projekte, nes dalyvavau „Lietuvos balse“ ir „X Faktoriuje“. Sakiau sau: „Viskas, jau užtenka“. Tačiau kai pasirodė „Aš superhitas!“, prisiminiau senus laikus, projektą „Kelias į žvaigždes“. „Aš superhitas!“ projekte visada grojo gyva muzika, todėl pagalvojau, jog tai bus kokybiškas šou. Tuomet ir pasiryžau išbandyti savo jėgas. Smagu, jog visų projektų metu gavau labai daug patarimų iš profesionalų: kaip vokališkai tobulėti, kaip elgtis scenoje ir atsikratyti baimių.

– Ar padaugėjo gerbėjų po projekto „Aš superhitas!“?

– Taip. Toks ir buvo mano tikslas: kuo daugiau fanų, tuo daugiau koncertų. Tuomet ir tavo muziką klauso daugiau žmonių. Neseniai buvo labai smagus nutikimas. Su tėčiu ėjome į kino teatrą ir kasininkė sako: „Aš jums dovanoju bilietus. Pažinau tave, man labai patikai projekto metu ir patinka tavo muzika“. Tokie įvykiai labai smagiai nuteikia.

– Ar yra koks atlikėjas ar grupė, kurios partnere norėtum tapti?

– Niekada negalvojau apie tai, nes dabar stengiuosi įrašinėti savo dainas. Jau visai nemažai jų turiu, beveik galėčiau ir albumą išleisti. Šiuo metu noriu labiau populiarinti savo muziką.

Nėra būtina žinoti muzikinį raštą, kad galėtum ištransliuoti emociją ir vokališkai tobulėti.

– Koks tau yra geriausias gerbėjų įvertinimas?

– Geriausia yra, kai ateina į koncertus ir klauso mano dainų. Tuomet atrodo, kad daugiau nieko nereikia. Jie domisi manimi kaip atlikėja ir tuo, kokia aš esu scenoje. Tuo labai džiaugiuosi.

– Kaip tau lengviau dainuoti – vienai ar duetu?

– Dainuojant duetu matau pliusų ir minusų. Pliusai tokie, kad tu išeini į sceną ne viena, todėl jautiesi saugiau. Su tavimi yra žmogus, kuris esant kebliai situacijai tau gali padėti. Minusas – negali visiškai pasikliauti kitu žmogumi ir pačiai kyla didesnė įtampa, jautiesi atsakinga ir už savo partnerį.

– Koks buvo įsimintiniausias konkursas, kuriame dalyvavai?

– Projektas, kuriame neseniai dalyvavau, – „Aš superhitas!“. Jis truko ilgiausiai, net du su puse mėnesio. Mus visą parą stebėjo daugybė žmonių. Visi matė, kaip gyvenome, pusryčiavome, repetavome, dainavome. Nemanau, kad kada nors pamiršiu šį projektą. Labai džiaugiuosi, kad išbandžiau save, nes tai išskirtinė ir nepamirštama patirtis.

– Kokių dainų galima išgirsti tavo grojaraštyje?

– Mano širdis linksta į lyriką. Mėgstu lėtas, jausmingas dainas, jos yra mano „varikliukas“. Tačiau greitos muzikos, linksmų dainų tikrai reikia ir be jų būtų liūdna. Bet manau, kad tokios dainos labiau tinka vakarėliams, šokiams.

– Kokias savybes privalo turėti geras atlikėjas?

– Geras atlikėjas privalo turėti drąsos, nes jei bijosi pats savęs, niekam nebūsi įdomus. Taip pat ryžto. Reikia pasiruošti susidurti su sunkumais ir iš karto jiems nepasiduoti. Daug kartų gali „atsimušti į sieną“, bet turi nenuleisti rankų, eiti toliau. Muzikantui labai svarbus ir talentas bei atsidavimas. Žmogus, kuris daug dirba, anksčiau ar vėliau pasiekia ko nori. Negali sugalvoti: „Aš dabar ilsėsiuosi mėnesį ir nieko nedarysiu“. Tuomet labai greitai klausytojai tave pamirš. Muzika yra toks dalykas, kad tu visą laiką turi eiti į priekį ir negali sustoti, nes konkurencija yra labai didelė, ypač Lietuvoje.

– Kokias dainas labiau mėgsti atlikti: lietuviškas ar angliškas?

– Anksčiau patikdavo dainuoti lietuviškas, bet dabar vis dažniau tenka atlikti ir angliškas dainas. Netgi projekte, kur buvo dešimt tiesioginių eterių, dainavau vien tik angliškai. Tačiau dabar ruošiu naują dainą, kuri bus lietuviška. Man atrodo, jei supranti, apie ką dainuoji, tai nesvarbu, kokia kalba.

– Ką tau reiškia Kaunas?

– Aš esu kilusi iš Palangos, bet baigusi mokyklą įstojau į Kaune esantį universitetą. Šiame mieste gyvenau penkerius metus. Man Kaunas kelia didelius sentimentus ir nostalgiją. Čia prabėgo patys geriausi metai. Sutikau savo draugus, kurie ir šiandien man yra labai artimi.

– Ar esi kada nors dalyvavus Gatvės muzikos dienos šventėje?

– Taip, esu, Kaune. Vienais metais teko dainuoti balkonėlyje prie požeminės perėjos. Tą kartą, kai dainavau Kaune, aplankė labai geros emocijos. Man tai nėra eilinė diena, todėl labai mielai joje dalyvauju. Kur tik eini, ten muzika, kiekvienas savo talentus rodo. Jei nebūtų muzikos – gyvenimas taptų nuobodus, todėl be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo.