Jis įstaigai vadovavo nuo 1992 metų. Nuo 2017 metų lapkričio jis ėjo laikino direktoriaus pareigas.

Kaip praneša Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), vadovas išrinktas pagal naują tvarką, kai vertinti kandidatų kvalifikaciniai reikalavimai, tada juos vertino atrankos komisija, o paskutiniame etape du kandidatai turėjo pokalbį su ministru Aurelijumi Veryga.

Šio centro vadovo konkursas gegužės pabaigoje buvo paskelbtas antrą kartą. Prieš tai jis skelbtas sausio pabaigoje, bet buvo atšauktas.

Kandidatai į šias pareigas privalėjo turėti socialinių mokslų arba biomedicinos mokslų srities aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį), taip pat – ne mažiau trejų metų vadovaujamojo darbo patirties.

Priklausomybės ligų centras yra gydymo įstaiga, teikianti medicinos, psichologines ir socialines paslaugas žmonėms, žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines medžiagas ar tabaką, bei jų šeimos nariams.

Respublikinis priklausomybės ligų centras veikia nuo 2017 metų lapkričio, kai penki atskiri priklausomybės ligų centrai buvo sujungti į vieną įstaigą. Nuo tada E. Subata laikinai jai vadovauja. Prieš tai jis buvo Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas.

Vadovauti respublikiniam centrui paskirtas iki šiol tik Vilniaus priklausomybės ligų centrui vadovavęs psichiatras Emilis Subata interviu BNS pripažino, kad centruose trūksta personalo, tačiau tikisi, kad žmonių pavyks pritraukti pakėlus atlyginimus, pagerinus priklausomybės centrų pastatų būklę.

– Kaip funkcionuoja priklausomybės ligų centrai nubyrėjus daliai personalo? Seimo narys Antanas Matulas neseniai skelbė, kad kai kurie centrai beveik sunaikinti. Ar iš tikrųjų taip trūksta žmonių, kad centrai realiai negali veikti?

– Iš tikrųjų išėjo nemažai žmonių – 75 per visus penkis priklausomybės ligų centrus, iš jų šeši gydytojai, tai su tam tikromis problemomis susiduriame. Pavyzdžiui, Klaipėdoje dirba trys skyriai, kuriuose yra po pusę gydytojo etato, o Šiauliuose jau šią savaitę bus trys gydytojai, kurie dirba daliniu krūviu, tai yra du gydytojai po ketvirtuką ir viena gydytoja aštuntadaliu etato, dar kalbiname vieną gydytoją dirbti puse arba ketvirčiu etato. Panevėžyje liko trys gydytojai, išėjo vienas. Kaune ir Vilniuje kaip ir visas personalas liko.

Gydytojai yra aktualiausia, nes juos prisivilioti su mūsų atlyginimais yra sunkiausia. Ir tai aktualu ne tik mūsų įstaigai.

Iš tikrųjų išėjo nemažai žmonių – 75 per visus penkis priklausomybės ligų centrus, iš jų šeši gydytojai, tai su tam tikromis problemomis susiduriame.

– Su kuo susijęs žmonių išėjimas?

– Keturi iš šešių išėjusių gydytojų buvo tarp 70 ir 80 metų amžiaus, tai tiesiog buvo galimybė jiems gauti šešių mėnesių išmoką, jie ja pasinaudojo ir išėjo iš darbo.

– Kaip jūs planuojate pritraukti naujų specialistų?

– Mes norėtume formuoti tą kryptį, kad būtų teikiamos paslaugos iš psichosocialinės reabilitacijos ir Minesotos programos. Gydytojų indėlis ten yra santykinai mažesnis, daugiau yra darbo psichologams, socialiniams darbuotojams ir ergoterapeutams. Mes nenorime dubliuoti psichiatrijos ligoninių arba toksikologijos centrų, kur teikiama būtinoji pagalba, tikimės daugiau formuoti tęstinį gydymą – kas vyksta po to, kai suteikiama būtinoji pagalba. Tęstinis gydymas yra naujų elgesio įgūdžių ugdymas, informacijos apie prieinamus pagalbos šaltinius teikimas, gerinamas bendradarbiavimas su įstaigomis, kurios teiks tolesnį gydymą: tai yra savivaldybės, psichikos sveikatos centrai, šeimos gydytojai, vaikų teisių apsaugos skyriai, probacijos tarnybos ir panašiai.

– Ar iki šiol jums tekdavo atlikti ir blaivinimo funkciją?

– Pavyzdžiui, Šiaulių priklausomybės ligų centras ir turėjo tik kelių dienų abstinencijos gydymą ir po jo išleisdavo pacientus atgal į gyvenamąją vietą ir jie vėl sugrįždavo. Tik tokia paslauga nėra pakankama. Mūsų supratimu, po abstinencijos gydymo turėtų būti tam tikras laikotarpis tęstinio gydymo, bent pora savaičių, arba keturios savaitės, jeigu kalbame apie Minesotos programą, kai leidžiama žmogui pagyventi šiek tiek kitoje aplinkoje, duodama galimybė suvokti savo ligą ir gauti elementarius atkirčius, kaip išvengti atkryčių.

– Bet ar yra pakankamai tarnybų būtinajai pagalbai, kurios jūs norite atsisakyti?

– Yra rajonų ligoninės, kuriose yra reanimacija. Ten teikiamos paslaugos apsinuodijus psichoaktyviomis medžiagomis. Tam tikrą abstinencijų gydymo kiekį mes galėsime teikti priklausomybės ligų centruose, bet tai neturėtų būti pagrindinė centrų funkcija. Abstinencijos gydymas matomas tik kaip galimybė įeiti į tolesnį – tęstinį – gydymą.

– Dar noriu šiek tiek grįžti prie personalo klausimo. Ministras A. Veryga buvo išsakęs priekaištų dėl labai didelio aptarnaujančio personalo skaičiaus, teigė, kad yra per daug valytojų, maisto išdavėjų ir panašiai. Ar susiskaičiavote, ar struktūra keisis?

– Susiskaičiavome ir to administracinio bei ūkinio personalo per visus centrus mažėja nuo 102 pareigybių iki 77 nuo lapkričio 1 dienos.

– Kokį atlygį siūlote besidarbinantiems medikams?

– Neturime kitos išeities kaip siūlyti aukštesnius nei vidurkis atlyginimus tam, kad jie ateitų į priklausomybės ligų centrą. Nes darbas su stigmatizuotais pacientais mažiau patrauklus. Biudžete kitiems metams darbo užmokesčiui yra 400 tūkst. eurų daugiau, jei lyginsime respublikinį priklausomybės ligų centrą su penkiais buvusiaisiais, iš jų dalis lėšų bus išeitinėms kompensacijoms, bet tam tikras pliusas bus biudžete darbo užmokesčiui, tai turėtų sudaryti prielaidas didinti darbo užmokestį.

– Pakalbėkime plačiau apie paslaugas, kurių priklausomybės centruose galima sulaukti. Visų pirma, kokių iki šiol teiktų paslaugų ketinate atsisakyti, ar liks, pavyzdžiui, nevienareikšmiškai vertinamas kodavimas?

– Kodavimas, dar vadinamas torpedavimu, buvo labai paplitusi paslauga kai kuriuose priklausomybės ligų centruose, yra sutartys tarp savivaldybių ir priklausomybės ligų centrų, pagal jas savivaldybės apmokėdavo šiuos moksliškai nepagrįstus gydymo metodus, kai per 10-15 minučių galima atlikti vadinamąjį kodavimą ir tuos viskas pasibaigdavo. Mes planuojame šitų metodų atsisakyti.

Kol kas mes darome analizę, kokios paslaugos yra teikiamos visuose centruose, įskaitant ir mokamas paslaugas, ir pabandysime suformuoti paslaugų asortimentą. Norėtume, kad visi centrai turėtų pagrindinį paslaugų paketą: tai yra alkoholinės abstinencijos gydymas, psichosocialinė reabilitacija arba Minesotos programa, antrinio lygio specializuotos priklausomybių psichiatrų konsultacijos palaikomajam gydymui ir farmakoterapija opioidiniais vaistais.

– Pastaroji paslauga yra vadinamoji metadono programa?

– Mes taip nevadiname, galbūt reikia sakyti pakaitinis gydymas, nes programa tarsi suponuoja, kad čia visiems taikoma tas pats. Iš tikrųjų tai individualizuotas gydymas.

Taigi pagrindinis paslaugų paketas turėtų būti visuose penkiuose priklausomybės ligų centruose. Iki šiol, kaip sakiau, Šiauliuose nebuvo psichosocialinės reabilitacijos arba Minesotos programos, ir Panevėžyje nebuvo. Tai tuose dviejuose miestuose reikės formuoti psichosocialinį gydymą.

– Centrų vadovai yra išsakę nusiskundimų dėl patalpų, kuriose tenka dirbti. Pavyzdžiui, Klaipėdos centras veikia keliuose bendrabučio aukštuose. Ar kas nors keisis?

– Iki šiol nebuvo tinkamo dėmesio priklausomybės ligų centrams, taip pat ir infrastruktūrai. Gal tai susiję ir su dideliu žmonių išėjimu, kadangi, kaip minėjote, patalpos apleistos, ir nėra greito sprendimo, kaip būtų galima padėtį ištaisyti. Klaipėdoje iš tikrųjų yra bendrabutinio pastato pirmas ir penktas aukštai, patalpos visiškai nepritaikytos. Mums reikės gauti higienos pasus norint pratęsti licenciją tais adresais, tai mes su nerimu laukiame to proceso. Klaipėdoje taip pat yra patalpos virš psichikos sveikatos centro, jos yra žymiai geresnės būklės.

Panevėžyje priklausomybės ligų centras yra šalia buvusio profilaktoriumo, kuris yra apleistas, kyla klausimų dėl jo ateities.

Jeigu kalbėtume apie Gerosios Vilties g. 3 pastatą Vilniuje, jis nėra renovuotas 25 metus ar daugiau. Jis priklausė Vilniaus savivaldybei iki 2013 metų ir niekaip nepateko į Europos Sąjungos infrastruktūros gerinimo programas. Taip pat turime vaikų ir jaunimo reabilitacijos pastatą Vilkpėdėje, tai yra medinis pastatas, kur sąlygos vaikams ir jaunimui reabilituotis yra nepalankios.

2014 metais buvo Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas investuoti į priklausomybės ligų centrų infrastruktūros gerinimą, buvo teisės aktas dėl socialinės atskirties mažinimo, bet nuo 2014 metų vasaros iki šių metų vasaros faktiškai tas procesas nejudėjo. Tikiuosi, kad ateityje kai kuriuose centruose bus galima pagerinti infrastruktūrą. Tačiau atviras klausimas lieka dėl Klaipėdos ir Panevėžio, ten investicijos gali būti rizikingos (…).

Mes galvojame, kad infrastruktūros pagerinimas ženkliai prisidėtų prie šitos srities destigmatizacijos.

– Apie pertvarką paskelbusi ministerija sakė, kad centrai galėtų būti didesne dalimi finansuojami per PSDF. Ką tai keičia?

– Skirtumas toks, kad kai kalbama apie medikų atlyginimų didinimą tai 8 proc., tai 10 proc., dabar kalbama apie didinimą 20 proc. kitais metais, tai nepaliečia priklausomybės ligų centrų, kadangi didina gydymo paslaugų įkainius, iš ko įstaigos gali mokėti didesnius atlyginimus, bet biudžetines įstaigas šita sistema aplenkia. Biudžetinis įstaigų finansavimas buvo vienas iš faktorių, kuris lėmė, kad priklausomybės ligų centrai buvo gerokai izoliuoti nuo visos sveikatos priežiūros sistemos.

Kai kalbama apie medikų atlyginimų didinimą tai 8 proc., tai 10 proc., dabar kalbama apie didinimą 20 proc. kitais metais, tai nepaliečia priklausomybės ligų centrų.

Pavyzdžiui, neteikė informacijos taip, kaip visos kitos įstaigos „Sveidrai“ (Ligonių kasos informacinė sistema) apie suteiktas paslaugas, tik nuo 2014 metų mes pradėjome jungtis prie „Sveidros“. 2016 metais jau prisijungė visi centrai, bet suvedama informacija ne apie visas suteiktas paslaugas. Pavyzdžiui, pakaitinis gydymas apmokamas iš PSDF, tai jau priklausomai nuo opioidų yra suvedami duomenys į „Sveidrą“. Antrinės konsultacijos taip pat suvedamos. Bet, pavyzdžiui, priklausomų nuo alkoholio žmonių abstinencijos gydymas ar psichosocialinė reabilitacija – didžioji dalis paslaugų, kurios yra teikiamos Kaune, Klaipėdoje Šiauliuose ir Panevėžyje, visiškai nefigūruoja statistikoje ir gali iškraipyti bendrą vaizdą.

Taigi jei daugiau paslaugų būtų finansuojama iš PSDF, būtų teikiama informacija Ligonių kasai.

Be to, pagal įstatymus, jeigu asmuo yra draustas, jam turėtų būti apmokamos sveikatos priežiūros paslaugos iš PSDF. Draustų pas mus visuose priklausomybės ligų centruose yra 80-85 proc., bet Minesotos programa daug kur yra mokama ir tai sumažina prieinamumą. Jeigu ji būtų finansuojama iš PSDF, tai visiems apsidraudusiems ji taptų nemokama.

– Prieinamumą sumažina ir baimė, kad nebus išlaikytas anonimiškumas. Kiek dabar yra žmonės apsaugoti nuo informacijos apie juos paplitimo, kad jie galėtų būti ramūs, pavyzdžiui, dėl darbo susiradimo po reabilitacijos?

– Tikrai yra ta stigma, atėjusi iš labai senų laikų. Vis dar tradiciškai galvojama, kad priklausomybės ligų centrai valdo visą informaciją apie asmenis, turinčius priklausomybės ligų. Atsiradus respublikiniam centrui mes matome riziką, kad dar tik didės tas įsitikinimas, kad mūsų centras valdo informaciją, kurie žmonės gydėsi nuo priklausomybės ar yra priklausomi. Iš tikrųjų tai be galo daug įstaigų teikia gydymo paslaugas, imkime visas psichiatrijos ligonines, toksikologijos centrus, privačias gydymo įstaigas. Bet kažkodėl teismai, policija siunčia užklausas tik mums. Mus tai apsunkina, nes labai daug gaunasi biurokratinio susirašinėjimo, mes turime atsakinėti, kad toks žmogus pas mus negavo paslaugų, sakykime, pastaruosius penkerius metus.

Kažkodėl daugelis žmonių galvoja, kad egzistuoja kažkokia mistinė narkologinė įskaita, ir jeigu asmuo nori gauti vairuotojo pažymėjimą arba šaunamąjį ginklą, tai reikia užklausti priklausomybės ligų centro, ar jis nėra narkologinėje įskaitoje. Tai šitų dalykų seniausiai nėra.

Tai vienas iš mūsų tikslų – kad jeigu jau poliklinika suteikia leidimą vairuoti, ji neturi siųsti užklausos į priklausomybės ligų centrą arba turėtų siųsti į visas psichiatrijos ligonines ir daugybę kitų įstaigų. Iš tikrųjų tai, kad siunčia užklausas į mūsų centrą, tik sukelia apgaulingą saugumo jausmą, kad žmogus patikrintas, o iš tikrųjų jis gali būti praėjęs gydymą kitose įstaigose.

Arba būtų gerai, jeigu pirminė sveikatos priežiūra nustotų mums siųsti užklausas dėl visų norinčių vairuoti ar turėti ginklą, o turėdami gydytojus psichiatrus psichikos sveikatos centruose spręstų klausimą patys, o į mus kreiptųsi tik esant rimtiems įtarimams.

– Jeigu atsirastų PSDF apmokėjimas už daugiau paslaugų, būtų daugiau informacijos Valstybinės ligonių kasos statistikoje? Žmonės gali imti dar labiau jaudintis dėl anonimiškumo.

– Anonimiškumas yra svarbus ir tiek įstatymai, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai sudaro sąlygas gauti paslaugas neatskleidžiant asmens tapatybės (…). Problema lieka tik ta, kad pagal teisės aktus už tokias paslaugas asmuo turi susimokėti.

Kai mokama iš PSDF, tai yra bendra sistemos dalis, ir kai kalbame apie pacientų duomenų konfidencialumą, jis privalo būti užtikrintas kaip bet kurioje kitoje ligoninėje. Informacija apie pacientą niekur jokiais būdais nepatenka be jo sutikimo.

– Ar, jūsų manymu, gydymasis pas jus yra kliūtis gauti vairuotojo pažymėjimą po to, kai gydymas baigiamas?

– Tokiais atvejais mes paciento prašymu duodame išrašą, kokias jis paslaugas gavo, sakykime, praėjo Minesotos programą, galime charakterizuoti, kad jis aktyviai dalyvavo, kad jam gerai sekėsi, kad apsilankė po to, buvo stebima stabili remisija. Šitą informaciją mes ir duodame. Ir čia priklauso pirminės sveikatos priežiūros centrams įvertini teigiamą patirtį, jeigu tokia yra, ir sudaryti galimybę gauti vairuotojo pažymėjimą ir panašiai.

Stigma yra galvoti, kad jei žmogus yra priklausomas, turi problemėlę, tai tada visam gyvenimui ir tik viskas sunkės.

– Ką jūs galvojate apie priverstinį gydymą?

– Manau, kad netiesioginis priverstinis gydymas labai reikalingas. Turiu galvoje, kai teismo sprendimu yra atidedamas laisvės atėmimas asmeniui paskiriant įpareigojimą gydytis pagal 75-ą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tuomet asmuo privalo ateiti, gauti gydytojo ir kitų specialistų konsultacijas ir toliau pagal susitarimą tarp probacijos tarnybos ir gydymo įstaigos jam gali būtų siūlomos įvairios paslaugos.

Kitas netiesioginis priverstinis gydymas yra dalyvaujant vaiko teisių apsaugos skyriams, kai yra socialinės rizikos šeima ir vaiko teisių apsaugos skyrius įpareigoja prieš imdamasis sprendimų skirti vaikui globą vieną ar abu tėvus būti priklausomybės ligų specialisto priežiūroje. Tai trunka apie šešis mėnesius, jie tuo laikotarpiu privalo lankytis, yra tikrinami alkotesteriu, narkotikų testais, jiems gali būti siūlomos įvairios paslaugos, įskaitant ir Minesotos programą, tėvystės kursai.

Priklausomiems žmonėms yra reikalinga ta prievarta: ar iš teisėsaugos, ar iš vaiko teisių skyrių, ar iš darbdavio pusės.

– O kas yra tiesioginis priverstinis gydymas? Kokiais atvejais jo imamasi?

– Priverstinis gydymas įstatymo numatyta tvarka galimas, kai yra grėsmė aplinkinių žmonių gyvybei arba paties žmogaus gyvybei, kai yra psichozės ar suicidai. Čia mes nelabai kuo galime prisidėti, mes matyt, galėtume prisidėti tik tęstiniame etape.

– Ar jūsų centras iki šiol padeda tik priklausomiems nuo narkotikų ir alkoholio? Gal šiandien jau reikia atsigręžti ir į, pavyzdžiui, priklausomybes nuo technologijų?

– Dirbame dar su patologiniu potraukiu lošimams, o kitos priklausomybės neturi tarptautinės ligų klasifikacijos kodų. Nėra numatyta diagnostinių kriterijų, negalime nustatyti medicininių diagnozių kol kas, tuomet reikia diagnozuoti kitus psichikos sutrikimus.

– Ačiū už pokalbį.

Tiesa, nuo priklausomybių kenčiančių asmenų susidomėjimas prieštaringai vertinamu kodavimu nemąžta.

Nepakankamai reglamentuotas

„Pas mus šis metodas tikrai netaikomas. Kai kurie centrai taiko, kiti – ne“, – teigia Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata. Tačiau pripažįsta, kad tokiais metodais dažnai domisi priklausomybę nuo alkoholio turintys asmenys.

„Bent mūsų nuomone, šis metodas nepakankamai reglamentuotas. Pagal įstatymus turėtų būti taikomi sveikatos apsaugos ministerijos aprobuoti individualūs gydymo metodai. Yra poįstatyminis aktas „dėl priklausomybių gydymo ir reabilitacijos standartų“ ir jame nėra tokių gydymo metodų kaip „torpedų“ ar kodavimo. Be to, jeigu pavartysite publikuotas priklausomybės nuo alkoholio gydymo metodikas, vargiai rasite įtikinamų įrodymų, kad tai yra moksliškai pagrįsta“, – sako E. Subata.

Nepaisant mūsų bandymo uždrausti kodavimą, visada egzistuos bobutės, kurios koduos kaimuose, užkalbės iš nuotraukų.

„Įkainis šiai paslaugai jau seniai yra patvirtintas ministro įsakymu, bet mes savo centre netaikėme šios priemonės. Teisės aktai leidžia tai daryti ir imti užmokestį, bet vėlgi trūksta mokslu pagrįstų įrodymų“, – kolegai antrina ir Klaipėdos priklausomybės ligų centro direktorius Liudas Andrikis.

Siūlo palikti nišą

Psichoanalitikas med. dr. Tomas Kajokas yra vienas iš nedaugelio, kuris kodavimo metodo neskuba pasmerkti. „Kai prieš trisdešimt metų pradėjau dirbti su priklausomais pacientais, jiems sakydavau: neikite koduotis, nes tai yra nesąmonė, kvailystės. Dabar, pradirbęs su geriančiais žmonėmis keletą dešimtmečių, galiu pasakyti, kad daliai žmonių tai padeda.

Jeigu oficialioji medicina ir psichologai galėtų pasiūlyti metodą, kuris būtų žymiai efektyvesnis už kodavimą, sakyčiau, gydykime kitokiu būdu. Bet tiesa yra tokia, kad niekas negali pasiūlyti pakankamai efektyvaus metodo nuo priklausomybių. Visur tas efektyvumas svyruoja maždaug penkiolika, dvidešimt, geriausiu atveju – trisdešimt procentų. Jeigu tie, kurie niekur nepritampa, randa pagalbą koduodamiesi pas bobutes, lai eina. Nors aš pats to nedarau, manau, kad maža niša šiam metodui turi likti“, – sako T. Kajokas.

Anot jo, iš esmės kodavimas neatitinka moksliškumo kriterijų, bet jis remiasi racionaliu žmogaus tikėjimu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri už jį gali išspręsti gyvenimą apkartinusią problemą. Juk ne veltui tiek žmonių skaito horoskopus, kiek jų tiki biorezonansine terapija, kiek ieško visokių sprendimų alternatyviojoje medicinoje.

„Manyčiau, kad profesionaliems medikams, vaistais gydančioms klinikoms, kodavimu nereikėtų užsiimti. Spėju, kad, nepaisant mūsų bandymo uždrausti kodavimą, visada egzistuos bobutės, kurios koduos kaimuose, užkalbės iš nuotraukų. Dalis žmonių iš tikrųjų jaučia, kad gali pasveikti, jeigu mano, kad juos užkodavo stebuklingas žmogus“, – sako T. Kajokas.

Komentaras

Psichologas psichoterapeutas prof. Gediminas Navaitis:

– Tie, kurie užsiima kodavimu, sako, kad tai veikiantis dalykas. Matyt, kai kuriems žmonėms yra paveiku. Galbūt čia labiau priklauso nuo koduojamojo tikėjimo, kad ši priemonė yra efektyvi. Tie, kurie tiki, kad jiems padės, veikiausiai ir padės. O kaip bus su netikinčiais? Tikėtina, kad jiems norimo efekto nebus ir poveikis ganėtinai greitai pasibaigs. Yra įvairios kodavimo metodikos, bet aš manau, kad tai daugiau priklauso nuo žmogaus, kuris koduojasi, apsisprendimo. Galima įžvelgti pozityvų efektą: jeigu žmogus ieško pagalbos, ateina ir prašo, kad jį užkoduotų, tai tikėtina, kad jis jau ryžosi spręsti savo problemas. O ryžtas šiuo atveju yra svarbiausias veiksnys.

Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija

Procedūra nėra įteisinta ministerijos aprašais, metodikomis, kaip sveikatos priežiūros paslauga.

Siekiant užtikrinti kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu patvirtintas Ambulatorinių priklausomybės ligų gydymo paslaugų teikimo reikalavimų aprašas. Jis reglamentuoja ambulatorinio specializuoto priklausomybės ligų gydymo organizavimą ir teikimą suaugusiesiems ir vaikams ASPĮ, turinčiose asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją, suteikiančią teisę teikti priklausomybės ligų psichiatrijos (II) paslaugas, reikalavimus specialistams.

Gydant priklausomybę nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų svarbiausias sėkmės veiksnys yra paties paciento apsisprendimas nebevartoti šių medžiagų. Šis metodas, kaip informavo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nėra reglamentuotas teisės aktais, reglamentuojančiais psichoterapijos ir psichiatrijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą priklausomybės ligomis sergančiųjų pacientų gydymui. Taip pat neturime duomenų, kad šis metodas būtų įtrauktas į Universitetų, mokslo tiriamųjų įstaigų, gydytojų profesinių draugijų parengtas gydymo metodikas.

Rengiant priklausomybės ligų gydymo metodikas orientuojamasi į pastangas įtraukti patį pacientą į gydymo procesą, dalytis informacija apie gydymo eigos etapus, vaistų veikimą, taikomų metodų pranašumus ir galimus rezultatus.

Tarp kita ko

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija laiške Sveikatos apsaugos ministerijai yra išdėsčiusi poziciją dėl „Gydymo metodo „Terapija ilgai veikiančiais veikimo vaistais Torpedo taikymo“.

Kaip ten rašoma, veiksmingą gydymą galima užtikrinti pakankamai finansuojant mokslo įrodymais grindžiamas pagalbos priemones, sujungtas į nuoseklią ir tvarią paslaugų sistemą.

„Antialkoholio terapija ilgai veikiančiais vaistais Torpedo įtraukta į LR SAM įsakymą „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“, kaip gydymas vaistais.

Gydymo metodas „Terapija ilgai veikiančiais vaistais Torpedo“ nėra aprobuotas Lietuvoje, vaistinis preparatas tokiu pavadinimu nėra registruotas nei Lietuvos Respublikoje, nei Europos Sąjungoje, stokojama standartizuoto procedūros ir preparato sudėties aprašo. Kaip toliau rašoma, Lietuvos Respublikoje gydymui naudoti neregistruotus medikamentus yra draudžiama, tai neatitinka mokslo ir etikos reikalavimų.

Esant tokiai padėčiai gydytojas skirdamas tokį gydymą negali tinkamai informuoti paciento, kyla žalos atlyginimo ir kitų teisinių pasekmių grėsmė sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems specialistams ir įstaigoms.

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos ir darbo grupės vardu rekomenduojama laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų ir Nacionalinėje sveikatos priežiūros sistemoje nenaudoti procedūrų ir vaistų, kurių veiksmingumas nėra patvirtintas klinikiniais tyrimais, neatliktos būtinos registracijos ir akreditacijos procedūros.

Moterys beveik pasivijo vyrus vartojamo alkoholio kiekiais, rodo naujas tyrimas apie alkoholio vartojimo įpročius. Tirti 4 mln. žmonių, gimę nuo 1891 iki 2001 m. visame pasaulyje. Daugiausia Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Rezultatai rodo, kad anksčiau vyrai būdavo tie, kurie nukentėdavo nuo gėrimo ir turėdavo sveikatos problemų, o dabar skirtumas beveik išnykęs, skelbia BBC.

– Tyrimas rodo, kad visame pasaulyje maždaug prieš šimtmetį vyrai būdavo dvigubai labiau linkę vartoti alkoholį, triskart – turėti problemų dėl alkoholio ir beveik keturis kartus dažniau sirgti ligomis, susijusiomis su alkoholio vartojimu. Dabar iš esmės tai susilygino. Ar jūs irgi pastebite, kad moterų alkoholio vartojimo mastai auga?

– Šis tyrimas apžvelgė 68 studijas, kurios padarytos per daugiau kaip 100 metų. Tyrimas nenustebino, nes moterys tampa labiau savarankiškos, išsimokslinusios (gal net labiau nei vyrai). Jos tampa mažiau priklausomos nuo vyrų, yra socialiai aktyvios, daro karjerą, turi įvairių hobių, sportuoja.

Panašias tendencijas matome ir Lietuvoje – moterys dalyvauja gyvenime, darbinėje veikloje su tokiomis pačiomis teisėmis, kaip vyrai. Neišvengiamai vienodėja jų įpročiai, todėl alkoholio vartojimas tampa daugmaž vienodas. Mūsų centro padėtis rodo, kad per praėjusius dešimtmečius moterų daugėja. Jei prieš 20 ar 25 metus buvo santykis vienas ir aštuoni, tai dabar santykis yra vienas ir vienas.

– Tyrime minimos kelios jūsų nepaminėtos tokios tendencijos priežastys: alkoholio pasiekiamumas ir reklama, nukreipta į jaunas moteris. Ar Lietuvoje yra tokių reklamų?

– Man taip pat kilo šis klausimas. Aš negalėjau sau identifikuoti, kad kažkuri reklama būtent nutaikyta į moteris. Galbūt vyrauja ta tendencija, kad daugiau vartojama silpnesnių alkoholinių gėrimų – vyno, įvairių maišytų gėrimų, alaus. Galbūt tai siejama su padidėjusiu alkoholio vartojimu tarp moterų. Tokius gėrimus lengviau pradėti vartoti.

– Jei vyrų ir moterų suvartojami alkoholio kiekiai susilygina, ar tai reiškia, kad kada nors moterys vyrus ir pralenks?

– Nebūtinai. Turbūt tai yra procesas, susijęs su savarankiškumu ir moterų bei vyrų įpročių panašėjimu. Nematau priežasčių, kodėl jos turėtų vyrus pralenkti.

Tiesa, yra viena priežastis – moterų alkoholio vartojimas labiau susijęs su emocijų kaita, polinkiu į depresiją. Moksliškai įrodyta, kad į depresiją linkusios moterys, vartojančios antidepresinius vaistus, vartoja daugiau alkoholinių gėrimų, lyginant su vyrais. Tačiau tai galbūt nevaidina tokio svarbaus vaidmens.

– Kas nepadaroma, ką dar reikia daryti, kad Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai alkoholio vartotų mažiau?

– Šis tyrimas parodė, kad tikriausiai reikia planuoti specifines prevencines priemones. Prevencija galėtų būti taikoma ir moterims.

Joms ypač aktualus mokslo įrodytas ryšys tarp alkoholio vartojimo ir krūties vėžio rizikos. Duomenys rodo – jeigu moteris kasdien vartoja du standartinius alkoholio vienetus, rizika susirgti vėžiu padidėja 8 proc., lyginant su tomis moterimis, kurios vartoja tik vieną standartinį alkoholio vienetą. Taip pat, žinoma, labai svarbi alkoholio vartojimo prevencija nėštumo metu, nes galbūt tai ne visiems žinoma. Tą žinutę reikia plačiau skleisti.

[...] Taip, žmonėms gali atrodyti, kad jie viską žino apie alkoholio vartojimą, bet aš esu garantuotas, kad tos prevencinės žinutės tikrai nepasiekia visų tiek vyrų, tiek moterų, kuriems to reikia.

Įteisinus nulio promilių ribą vairuotojams, gali būti pažeisti teisėti didžiosios visuomenės dalies, vartojančios alkoholį atsakingai, interesai, sako gydytojas psichiatras, Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata.

„Ši priklausomybė (alkoholiui) yra panaši kaip ir antrojo tipo cukrinis diabetas. Tai ligai išsivystyti svarbūs ir aplinkos, įpročių, genetiniai faktoriai. Mano supratimu, gal ir nelogiška, kad diabeto prevencijai būtų uždraudžiami saldumynai, tortai ir panašiai. Galbūt reikėtų įvertinti, kiek žmonių atsakingai vartoja alkoholinius gėrimus, padaryti sociologinius tyrimus, ir tada priimti kažkokias išvadas. Dabar išeina, kad, dėl palyginti nedidelės dalies potencialių ligonių, gali didelė visuomenės dalis nukentėti“, – BNS savo poziciją išsakė E.Subata.

Anot jo, manoma, kad Lietuvoje nuo alkoholio gali būti priklausomas kas dešimtas vyras ir kas penkiasdešimta moteris – būtent šiai rizikos grupei esą ir būtų aktualiausios pataisos, tačiau ne atsakingai alkoholį vartojančiai didžiajai visuomenės daliai.

Jis teigė, jog daugumoje Europos Sąjungos valstybių leistina alkoholio riba kraujyje vairuotojams yra 0,5 promilės. Aiškių argumentų dėl reikšmingai sumažėjusios reakcijos pavartojus nedidelį kiekį alkoholio esą nėra.

„Tai yra daugiau spekuliacinis klausimas – jei tai minimalūs kiekiai, jie netrikdo atsakingo vartojimo. Ne veltui daugumoje Europos Sąjungos valstybių yra tos promilių ribos, ir tai nėra „iš lubų“ parašyta: dauguma žmonių sugeba labai atsakingai vartoti alkoholinius gėrimus, minimaliais kiekiais, ir tai neturi įtakos vairavimui. Tačiau yra grupė piliečių, kurie turi priklausomybės simptomų, būtent – nesugebėjimą kontroliuoti alkoholio vartojimo proceso intensyvumo, pabaigos. Tiems yra rizika“, – sakė E.Subata.

Jo nuomone, dalį problemų dėl nuo alkoholio priklausomų asmenų sukeltų avarijų būtų galima spręsti įteisinus priverstinį gydymą, nes šiuo metu „priverstinės hospitalizacijos potencialas nėra išnaudojamas“.

Medikas taip pat nesiėmė vertinti, ar kai kurie vartojami vaistai leistų vairuotojams „pripūsti“ minimalų kiekį promilių – esą jo vadovaujamame centre policija tikrina visų iš Vilniaus atvežamų vairuotojų kraują įtarus neblaivumą, tačiau nėra nustatinėjama, nuo kokių medžiagų vartojimo asmenys yra neblaivūs. Tad dėl vaistų esą reikėtų atlikti tyrimus.

„Mes nesigiliname – nustatome ir tiek. O žmonės šneka labai įvairiai, tad reikia padaryti eksperimentą“, – sakė jis.

Vidaus reikalų ministerija antradienį registravo įstatymo pataisas, kuriomis siūlo įteisinti nulio promilių alkoholio ribą visiems vairuotojams. Šiuo metu maksimali  numatoma leistina alkoholio koncentracija kraujyje vairuotojams yra 0,4 promilės.

Premjeras Algirdas Butkevičius teigė pritariantis siūlymui, tačiau tikisi medikų išvados, ar tai nesukeltų problemų kai kuriuos vaistus vartojantiems žmonėms.

Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas Gintaras Aliaksandravičius anksčiau yra sakęs, kad nulio riba „turės paklaidą“, į kurią pateks alkoholio kiekis, galintis atsirasti dėl suvartoto tam tikro maisto ar vaistų.

Nulio promilių ribą visiems vairuotojams yra įteisinusios ir kai kurios kitos Europos Sąjungos šalys: Bulgarija, Čekija, Slovakija, Vengrija.