Anksčiau abi kosmoso agentūros jau buvo susitarusios, kad trys Europos astronautai skris erdvėlaiviu „Orion“ į NASA kosminę stotį „Gateway“. Ją planuojama išvesti į Mėnulio orbitą pagal programą „Artemis“.

Dabar atrodo, kad vienas iš tų astronautų žengs dar vieną žingsnį.

„Nekantriai laukiame, kol ESA astronautas prisijungs prie mūsų Mėnulio paviršiuje. Toliau plėtosime mūsų ilgalaikę, itin svarbią partnerystę“, – pareiškė NASA administratorius Billas Nelsonas (Bilas Nelsonas), sudalyvavęs ESA tarybos posėdyje Nyderlanduose.

„NASA tikisi, kad bendradarbiavimas su ESA paskatins Mėnulio tyrinėjimą pagal programą „Artemis“, – pareiškime nurodė B. Nelsonas ir pridūrė, kad „Europos tarnybinis modulis yra erdvėlaivio „Orion“ variklis“.

Agentūros taip pat pasirašė susitarimą dėl „Lunar Pathfinder“ – planuojamo Mėnulio ryšių palydovo, kurį stato Jungtinės Karalystės įmonė SSTL.

ESA pernai sudarė sutartį su SSTL, pagal kurį teiks NASA ryšio paslaugas Mėnulyje. NASA savo ruožtu įsipareigojo iškelti „Pathfinder“ į orbitą.

Remiantis ESA pareiškimu, Europos ir Amerikos kosmoso agentūros taip pat atliks bendrų bandymų, siekdamos sukurti palydovinės navigacijos tinklą Mėnulyje – „panašiai kaip šiandien Žemėje naudojamės navigacijos sistemomis „Galileo“ ir GPS“.

Jos taip pat aptarė ESA misijos „ExoMars“ ateitį, nes vėliau šiemet turėjęs įvykti startas rusiška raketa buvo atšauktas dėl Maskvos invazijos į Ukrainą.

ESA anksčiau užsiminė, kad šią misiją, skirtą ieškoti galimų gyvybės pėdsakų Marse, tikisi įvykdyti bendradarbiaudama su NASA.

B. Nelsonas trečiadienį nurodė, kad „NASA sprendžia, kaip geriausiai paremti mūsų draugus europiečius per misiją „ExoMars“.

ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris (Jozefas Ašbacheris) per spaudos konferenciją sakė, kad šiuo klausimu vyksta „intensyvios diskusijos“.

„Einama teisingu keliu ir esu labai tikras, kad rasime gerą partnerystę dėl „ExoMars“, – pridūrė jis.

30 cm teleskopas padės išmatuoti daugelio planetų už Saulės sistemos ribų – egzoplanetų – tankį, sandarą ir dydį.

Pasak ESA, CHEOPS bus nukreiptas į ryškias žvaigždes, aplink kurias, kaip jau žinoma, skrieja planetos.

Ši misija yra „žingsnis link geresnio visų šių keistų planetų, kurias mes atradome ir neturime su kuo palyginti savo Saulės sistemoje, astrofizikos supratimo“, naujienų agentūrai AFP sakė šių metų Nobelio fizikos premijos laureatas Didier Queloz.

Nuo tada, kai prieš 24 metus D. Queloz ir jo kolega Michelis Mayoras atrado planetą 51 Pegasi b, tokių egzoplanetų atrasta apie 4 tūkst.

„Sojuz“ raketa iš Gvianos kosmoso centro Kuru kosmodromo pakilo 5.54 val. vietos laiku (10.54 val. Lietuvos laiku). Antradienį turėjęs vykti paleidimas buvo atidėtas dėl techninių nesklandumų. Tai buvo jau trečias „Sojuz“ raketos paleidimas šiemet.

Antradienį paleidimas buvo sustabdytas iki jo likus 1 val. 25 minutėms dėl aptiktos anomalijos.

„Magiškas momentas“

Kad suprastume gyvybės ištakas, turime suprasti šių planetų geofiziką.

ESA tinklalapyje teigiama, kad CHEOPS „tyrinės nuo Žemės iki Neptūno dydžio planetas, o gauti duomenys padės apskaičiuoti apytikslį tankį, kuris padės geriau suprasti šiuo nepažintus pasaulius“.

Mokslininkai mano, kad Visatoje yra apie 100 mlrd. galaktikų ir tiek pat žvaigždžių. Taigi, žmonijos aptiktos 4 tūkst. egzoplanetų yra tik nedidelis lašas jūroje.

„Norime peržengti statistiką ir jas išsamiai ištyrinėti“, – prieš paleidimą AFP sakė misijos vadovas Davidas Ehrenreichas.

CHEOPS (angl. CHaracterising ExOPlanet Satellite, Egzoplanetų charakterizavimo palydovas) padės mokslininkams geriau suprasti, iš ko gi sudarytos egzoplanetos.

Tai yra ne tik svarbus žingsnis aiškinantis nežemiškos gyvybės atsiradimui reikalingas sąlygas, bet ir suprantant mūsų pačių planeto ištakas.

Kosminis teleskopas skries aplink Žemę nutolęs nuo jos per 700 km.

Šio palydovo tikslas yra padaryti „egzoplanetų šeimos nuotrauką“, sakė ESA mokslo vadovas Guentheris Hasingeris.

Tiesa, Nobelio premijos laureato D. Queloz teigimu, CHEOPS neatsakys į astrofizikos „Šventojo Gralio“ klausimą – ar kitose planetose yra gyvybė?

„Vis dėlto, kad suprastume gyvybės ištakas, turime suprasti šių planetų geofiziką. Tai yra tarytum pirmasis labai aukštų laiptų laiptelis“, – sakė jis.

D. Queloz taip pat pridūrė, kad CHEOPS misija padės mokslininkams išmatuoti planetų atspindėtos šviesos ryškį, o tai gali atskleisti tai, iš ko sudarytos šių egzoplanetų atmosferos ar koks yra jų paviršius.

„Paleidimas yra svarbus momentas, emocingas žingsnis, tačiau tikrai magiškas momentas bus tada, kai gausime pirmuosius duomenis“, – teigė D. Queloz.

Pasak ESA, pirmieji duomenis iš CHEOPS turėtų atkeliauti jau po kelių mėnesių.

„Sojuz“ raketa į orbitą iškėlė ir Italijos kosmoso agentūros palydovą, italų bendrovės „Tyvak“ nanopalydovą ir du Prancūzijos kosmoso nanopalydovus.

„Dėl raudono signalo pradedant „Sojuz“ paleidimą misija atidedama, – tviteryje pranešė Europos kosmoso bendrovės „Arianespace“ vadovas Stephane'as Israelis. – Pradėtos standartinės procedūros.“

„Cheops“ pavadintas palydovas stebės ryškias žvaigždes, aplink kurias, kaip jau žinoma, sukasi įvairių dydžių egzoplanetos. Šių planetų dydis yra tarp Žemės ir Neptūno dydžio.

Bendra ESA ir Šveicarijos mokslininkų misija leis užfiksuoti nedidelius žvaigždės ryškio pokyčius tuo metu, kai planetos skrenda per žvaigždės diską, žiūrint į ją iš Žemės.

Naujasis palydovas leis tiksliai išmatuoti planetų dydį, tada mokslininkai tikisi pasinaudoti jau iš ankstesnių tyrimų žinoma planetų mase ir apskaičiuoti jų tankį.

ESA teigimu, planetos tankis „suteikia esminės informacijos apie jos sudėtį ir struktūrą, pavyzdžiui, ar planeta sudaryta iš uolų, ar iš dujų, o galbūt joje yra vandenynų“.

„Arianespace“ palydovą „Cheops“ planavo paleisti rusų gamybos raketa „Sojuz“. Taip pat į orbitą turėjo būti iškeltas Italijos kosmoso agentūros Žemės stebėjimo palydovas ir keli mažesni palydovai.

„Cheops“ skries aplink Žemę 700 km aukštyje.

Neatmetama galimybė, kad šis aparatas, turintis atverti kelią platesnei gyvybės pėdsakų Raudonojoje planetoje paieškų misijai, neatlaikė smūgio.

„Vis dar neturime galimybės nustatyti dinaminių sąlygų tuo momentu, kai nusileidimo modulis (trečiadienį) pasiekė paviršių“, – per internetu transliuotą spaudos konferenciją Vokietijos mieste Darmštate įsikūrusiame skrydžių valdymo centre sakė Europos kosmoso agentūros (ESA) Saulės ir planetų tyrimo misijų vadovas Andrea Accomazzo (Andrėja Akomacas). Pasak jo, reikia toliau analizuoti duomenis, kad taptų įmanoma „sužinoti, ar jis struktūriškai atsilaikė, ar ne“.

Vaikiško baseinėlio dydžio nusileidimo modulis „Schiaparelli“, kuris buvo paleistas prieš pasiunčiant į Marsą savaeigį kibernetinį zondą, turėjo nutūpti trečiadienį 14 val. 48 min. Grinvičo (17 val. 28 min. Lietuvos) laiku po trumpo skrydžio didžiuliu greičiu per retą Marso atmosferą. Besileidžiant dideliu greičiu skriejantį aparatą taip pat veikė aukšta temperatūra dėl atmosferos trinties.

Keliomis valandomis vėliau Europos kosmoso agentūra (ESA) patvirtino, kad „Schiaparelli“ nusileido, bet nepasiuntė jokio signalo. Dėl šios priežasties padidėjo nerimas, kad šį zondą ištiko panašus likimas, kaip ir pirmąjį Europos Marso zondą, nesėkmingai mėgintą nutupdyti prieš 13 metų.

„Nusileidimo modulis pasiekė paviršių – tai yra aišku“, – naujienų agentūrai AFP sakė ESA „Schiaparelli“ programos vadovas Thierry Blancquaert'as (Tjeri Blankaras). „Ar jis nusileido sveikas, ar pataikė į uolą arba kraterį, ar tiesiog negali susisiekti – šito nežinau“, – jis sakė būdamas skrydžių valdymo centre Vokietijos mieste Darmštate.

Th. Blancquaert'as sakė „nesantis per daug optimistiškas“, kad zondo nusileidimas buvo visiškai sėkmingas. Tokiu atveju Europą jau antrąkart iš eilės bus ištikusi nesėkmė mėginant nutupdyti zondą Marse. Kitos šalys taip pat yra patyrusios virtinę nesėkmių, siekdamos ištyrinėti mūsų planetos kaimyno nesvetingą paviršių.

Didžiojoje Britanijoje sukonstruotas nusileidimo modulis „Beagle 2“. 2003 metų gruodį jis dingo be pėdsakų, kai atsiskyrė nuo aparato nešėjo „Mars Express“. Galiausiai „Beagle 2“ buvo pastebėtas vienoje NASA nuotraukoje praeitų metų sausį.

„Schiaparelli“ per septynis mėnesius nuskriejo 496 mln. kilometrų, nešamas Europos ir Rusijos kosminio aparato „Trace Gas Orbiter“ (TGO). Praeitą sekmadienį, būdamas už maždaug milijono kilometrų nuo Marso, jis atsiskyrė nuo nešėjo ir pradėjo atskirą misiją – nusileisti ant Raudonosios planetos paviršiaus.

Svarbūs ženklai

TGO ir „Schiaparelli“ vykdo vieną iš misijos „ExoMars“ etapų. Per šią misiją Europa ir Rusija siekia surinkti daugiau duomenų apie rūsčiomis sąlygomis pasižymintį Marso paviršių, taip pat tyrinėjamą Jungtinių Valstijų pasiųstų aparatų.

Trečiadienį TGO sėkmingai įskriejo į orbitą aplink Marsą, o skrydžio valdymo centre Žemėje, už maždaug 170 mln. km, ši žinia buvo sutikta džiaugsmingai šūksniais ir plojimais. „Gerai, kad kosminis aparatas yra tinkamoje vietoje – vykdome misiją aplink Marsą“, – paskelbė skrydžių operacijų vadovas Michelis Denisas (Mišelis Denisas).

Vis dėlto „Schiaparelli“ tyla prislopino džiaugsmą, nors ESA pareigūnai stengėsi įžvelgti šviesiąją pusę.

„Kad ir kas nutiktų, daug sužinosime, nes esame surinkę nusileidimo duomenų, – AFP sakė misijos atstovė Jocelyne Landeau-Constantin (Žoslin Lando-Constanten). – Taigi, jau išmokome kai kurių pamokų“.

Pasak ESA generalinio direktoriaus Jano Woernerio (Jano Vernerio), „tai yra tipiška bandymui“. „Atlikome tai, kad gautume duomenų, kaip nusileisti ant Marso naudojant Europos technologijas. Taigi, visi duomenys, surinkti šį vakarą, bus panaudoti, kad suprastume, kaip rengti kitą nusileidimą, kai pasiųsime marsaeigį“, – aiškino jis.

„Schiaparelli“ nusileidimas turėjo suteikti duomenų, kaip veikia technologijos, planuojamos naudoti, kai 2020 metais bus pasiųstas kitas, daug didesnis ir brangesnis savaeigis zondas, vykdant antrąjį ir svarbiausią „ExoMars“ etapą. Šiame marsaeigyje bus sumontuotas grąžtas, galėsiantis paimti grunto mėginių net iš dviejų metrų gylio. Tirdami šiuos mėginius, mokslininkai ieškos galbūt kadaise Marse egzistavusios arba tebesančios nežemiškos gyvybės pėdsakų.

Tuo tarpu TGO ieškos gyvybės ženklų, „uostinėdamas“ atmosferą ir ieškodamas dujų, kurias gali išskirti gyvi organizmai, kad ir kokie maži ar primityvūs jie būtų. Orbitinio zondo mokslo misija prasidės 2018-ųjų pradžioje.

Nors mažai tikėtina, kad kokių nors gyvų organizmų bus rasta nykiame, intensyvios spinduliuotės veikiamame Marso paviršiuje, mokslininkai sako, kad Marso atmosferoje aptinkami metano pėdsakai galbūt byloja, kad esama kažkokios gyvybės po žeme – tikėtina, kokių nors vienaląsčių mikroorganizmų.

Kad saugiai nusileistų, „Schiaparelli“ greitis turėjo sumažėti nuo 21 tūkst. km per valandą iki nulio. Stabdymo atmosferoje sukelta trintis nusileidimo modulio šilumos skydą įkaitino iki daugiau kaip 1,5 tūkst. laipsnių Celsijaus. Numetęs karščiui atsparų aeroskydą, zondas toliau skriejo viršgarsiniu greičiu per anglies dvideginio turtingą Marso atmosferą. Vėliau jį turėjo stabdyti viršgarsiniams greičiams pritaikytas parašiutas ir devyni manevriniai raketiniai varikliai. Galutinį smūgį į planetos paviršių turėjo sušvelninti sugniūžtanti dugno konstrukcija.

„Ekspertai dirbs visą naktį, kad įvertintų @ESA_EDM padėtį“, – sakoma trečiadienio vakarą paskelbtoje ESA operacijų skyriaus „Twitter“ žinutėje. Joje naudojamas akronimas žymi visą „Schiaparelli“ pavadinimą – Įskriejimo, nusileidimo ir nutūpimo demonstracinis modulis (Entry, Descent and Landing Demonstrator Module).

Naujos informacijos bus paskelbta ketvirtadienį 8 val. Grinvičo (11 val. Lietuvos) laiku.

Nuo 7-o dešimtmečio nepasisekė daugiau kaip pusė JAV, Rusijos ir Europos mėginimų nutupdyti zondų ant Marso paviršiaus arba juos valdyti.

„ExoMars“ projektui Europa planuoja išleisti 1,3 mlrd. eurų.

1,4 mlrd. eurų atsiėjusi 12 metų odisėja baigsis aparatui „Rosetta“ palikus Čuriumovo-Gerasimenko kometos ( 67P/ Churyumov- Gerasimenko) orbitą ir per 14 valandų nusileidus į savo amžino poilsio vietą. Prieš tai aparatas turėtų paskutinį kartą į Žemę pasiųsti savo surinktus mokslinius duomenis.

Nors artėja liūdna „Rosetta“ misijos pabaiga, Europos kosmoso agentūros (ESA) mokslininkai nekantraudami laukia šio paskutinio jos etapo, kai galės nufotografuoti kometą vos iš kelių šimtų, galbūt net dešimčių metrų atstumo.

Išsiuntusi paskutinius duomenis į Žemę 11 val. 20 min. Grinvičo laiku „Rosetta“ paprasčiausiai išnyks iš valdymo centro monitorių, visai jos išsiųstai informacijai galbūt net nespėjus pasiekti mokslininkų.

„Rosetta“ signalas iki ESA skrydžių valdymo centro Vokietijos Darmštato mieste keliauja 40 minučių, vadinasi, iš tikrųjų aparatas turėtų išsijungti jau apie 10 val. 40 min. Grinvičo laiku.

„Iš esmės jis pradings iš karto, ir tai bus viskas. Daugiau nieko nebebus“, – sakė ESA vyresnysis mokslo konsultantas Markas McCaughreanas (Markas Makorinas).

Pirmoji per visą kosmoso tyrimų istoriją nusileidimo ant toli skriejančios kometos paviršiaus misija buvo patvirtinta 1993 metais, o 2004 metais buvo paleistas zondą nešantis kosminis aparatas.

2014 metų rugpjūtį, įveikusi 6,5 mlrd. kilometrų atstumą ir pasinaudojusi Žemės ir Marso traukos jėga savo greičiui padidinti, „ Rosetta“ pasiekė Čuriumovo-Gerasimenkos kometos orbitą.

Dar po 3 mėnesių „ Rosetta“ į kometą paleido 100 kilogramų sveriantį zondą „Philae“, kurio nusileidimas nebuvo visiškai sklandus.

Nors zondo atsiųsti duomenys padėjo mokslininkams rasti atsakymus į kai kuriuos juos dominusius klausimus, tačiau daug paslapčių lieka neįminta.

„Rosetta“ perduoti duomenys rodo, kad būtent su Žeme susidūrusios kometos į ją galėjo atnešti amino rūgčių, iš kurių susiformavo gyvybė.

Taip pat aišku, kad 67P tipo kometos negalėjo atnešti vandens, nors jose, dėl nepaaiškinamų priežasčių, buvo deguonies, nustatė mokslininkai.

Kontroliuojamas susidūrimas

Šiuo metu kometa, kurios įkandin skrieja „Rosetta“, vis labiau tolsta nuo Saulės, prie kurios buvo arčiausiai priartėjusi 2015 metų rugpjūtį.

Aparato saulės baterijos gauna vis mažiau ir mažiau jas pakraunančių spindulių.

Misijos valdymo centrui reikėjo priimti sunkų sprendimą – palikti „Rosettą“ skrieti orbitoje ir pabandyti su ja susisiekti po maždaug 6 metų, kai kometa vėl priartės prie Saulės, ar paaukoti aparatą, siekiant ištirti kometą iš arčiau.

Vis dėlto mokslininkai pasirinko aparto „kontroliuojamą susidūrimą“ su kosminiu zondu „Philae“, kuris pastaruosius dvejus metus ilsėjosi ant kometos paviršiaus, nors ir kitoje šio dangaus kūno pusėje.

Leisdamasi „Rosetta“ turėtų leisti mokslininkams geriau įsižiūrėti į paslaptingas kometos paviršių išraižiusias įdubas, kurios galbūt galėtų duoti užuominų, kaip atrodo kometos vidinė dalis.

„Ši misijos dalis labai labai įdomi, galbūt net viena įdomiausių“, – sakė „Rosetta“ komandos narė Claire Vallat (Kler Vala).

Iki šiol arčiausiai prie kometos „Rosetta“ buvo prisiartinusi per maždaug 1,9 km atstumą.

Paskutinius savo manevrus aparatas atliks rugsėjo 29 dieną, kometai skriejant už daugiau nei 700 mln. kilometrų nuo Saulės daugiau nei 14 kilometrų per sekundę greičiu.

„Rosetta“ bus duota komanda palikti savo orbitą ir padaryti 90 laipsnių posūkį link kometos, būsiančios už maždaug 20 kilometrų.

Ji taip pat bus perprogramuota taip, kad išsijungtų susidūrimo metu, kad savo signalais neterštų tolimojo kosmoso radijo dažnių per kitas būsimas misijas.

Kometos paviršių aparatas turėtų pasiekti maždaug 90 centimetrų per sekundę greičiu, kuris yra artimas žmogaus ėjimo greičiui.

Laiko kapsulė

„Sudužimo nebus“, – pabrėžė skrydžio operacijų vadovas Andrea Accomazzo (Andrėa Akomacas), nors instrumentai ir saulės baterijos bus neišvengiamai apgadintos.

„Ir tikrai „Rosetta“ šokinės ir risis kūlversčia kometos paviršiumi; iš karto ji nesustos, o dar atšoks nuo kometos į orbitą“, – aiškino jis.

Kai pagaliau apartas nurims, „daugiau nebebus visiškai jokios galimybės su ja susisiekti“, pridūrė A.Accomazzo. Jeigu aparato antena bus nukrypusi bent pusę laipsnio,„Rosetta“ nebeveiks.

Drąsus žygis, kuriuo siekta ištirti kometą kaip priešistorinę laiko kapsulę, sužadino vaizduotę suaugusiems ir vaikams visame pasaulyje; iš dalies dėl animacinių serialų apie šią „Rosetta“ ir „Philae“ porą, pateiktą per epiškus ir pavojingus sesers ir brolio nuotykius.

„Žmonės mums sakė, kad jie tai stebėjo kaip „Apollo“ misiją“, – sakė M.McCaughreanas, primindamas apie 1969 metus, kai užgniaužę kvapą žmonės visame pasaulyje stebėjo per televiziją rodomą žmogaus nusileidimą Mėnulyje.

ESA robotinių tyrinėjimų direktorato vadovas Fabio Favata (Fabijus Favata) sakė nerimaująs dėl jų (žiūrovų), dėl „pabaigos, kuri ateis, kai viskas baigsis, nes manau, kad jie gana ilgą laiką gyveno tuo adrenalinu“.

To tarpu erdvėlaivių operacijų vadybininkas Sylvainas Lodiot (Silvenas Lodijo) pabrėžė: „juk tai mano trečias vaikas“.

Bet nereiškia, kad viskas prarasta. „Misija apima gerokai daugiau nei vien tik erdvėlaivį. Surinkta tiek duomenų, kad juos galėsime naudoti dešimtmečius“, – pažymėjo A.Accomazzo.

Nekantraujantiems astronomams visame pasaulyje paskelbtas pradinis 1,15 mlrd. žvaigždžių katalogas yra „ir didžiausias, ir tiksliausias kada nors parengtas viso dangaus žvaigždėlapis“, sakė prancūzų astronomas Francois Mignard'as (Fransua Minjaras), priklausantis 450 mokslininkų ir programinės įrangos inžinierių vienijančiam „Gaia“ duomenų apdorojimo ir analizės konsorciumui.

Spaudos konferencijoje ESA Astronomijos centre Madride mokslininkai pristatė pribloškiamą Paukščių Tako žvaigždėlapį, kuriame pažymėtos ir tos žvaigždės, kurios yra pusę milijono kartų blankesnės už matomas plika akimi.

Tas nuotraukas padarė du „Gaia“ teleskopai ir milijardo pikselių kamera – didžiausia kada nors iškelta į kosmosą.

Skiriamosios gebos pakanka tam, kad būtų išmatuotas žmogaus plauko, esančio už 1 tūkst. km skersmuo, sakė „Gaia“ duomenų apdorojimo ir analizės komandos vadovas Anthony Brownas (Entonis Braunas).

„Gaia“ ne tik nustato Paukščių Tako žvaigždžių vietą – skenuodamas žvaigždes po daug kartų taip pat gali nustatyti, kaip jos juda.

Per penkerius metus truksiančią „Gaia“ misiją žvaigždžių katalogas dar turėtų padidėti 500 kartų.

Šis Europos zondas, besisukantis aplink Saulę 1,5 mln. km už Žemės orbitos, duomenis pradėjo rinkti 2014 metų liepą.

Pixabay nuotr.

Europos kosmoso agentūros (ESA) kibernetinis zondas „Philae“, nusileidęs ant kometos, skriejančios Saulės link, susisiekė su Žeme jau aštuntą kartą po to, kai praėjusį mėnesį nubudo po ilgos pertraukos, penktadienį pranešė Prancūzijos kosmoso agentūra (CNES).

Po 15 parų trukusios tylos „Philae“ užmezgė 20 minučių trukusį ryšio seansą su valdymo centru Žemėje per kosminį aparatą „Rosetta“, anksčiau atgabenusį jį prie 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometos, o dabar besisukantį aplink jos branduolį, sakoma pranešime.

Šis ryšio seansas yra „labai drąsinanti žinia likusiai „Philae“ misijai“, pabrėžė CNES.

Iš skalbyklės dydžio roboto jokių žinių nebuvo gauta nuo birželio 24 dienos, tad tokia užsitęsusi pertrauka kėlė nerimą misijos vadovams.

„Philae“ pirmąkart nubudo birželio 13 dieną, po septynis mėnesius trukusio „miego“ ant kometos paviršiaus.

Mažytis zondas nusileido pernai lapkričio 12 dieną, prieš tai 10 metų skriejęs kosmose pritvirtintas prie „Rosetta“.

Nusileidimas nebuvo sklandus – „Philae“ kelis kartus atšoko nuo gruoblėto kometos paviršiaus ir sustojo šešėlio zonoje, todėl saulės šviesa negalėjo įkrauti jo akumuliatorių.

„Philae“ akumuliatorių energijos pakako apie 60 valandų darbo, per kurias buvo atliekami įvairūs tyrimai, naudojant aštuonis iš 10 jo prietaisų. Galiausiai lapkričio 15 dieną aparatas persijungė į budėjimo režimą.

Tačiau zondo akumuliatoriai vėl pradėjo kaupti iš fotovoltinių baterijų gaunamą energiją, kometai artėjant prie Saulės maždaug 31 km per sekundę greičiu.

Ketvirtadienį užmegztas aštuntasis kontaktas buvo iki šiol ilgiausias – nepertraukiamas ryšys truko 12 minučių, nurodė CNES. Per tą laiką pavyko parsisiųsti itin svarbių duomenų, surinktų per „Philae“ atliktus kometos tyrimus.

„Šis ryšys buvo iki šiol pats geriausias; buvo tik keli sutrikimai“, – sakoma agentūros pranešime.

„Geras ženklas ateičiai, nes toks geras ryšys leistų (tyrėjų) grupėms perimti „Philae“ valdymą ir duoti jam komandų“, – galbūt mėginti pakeisti padėtį arba pradėti gręžti kometos branduolio gruntą.

„Philae“ aprūpintas dešimčia prietaisų, kurie, kaip tikisi zondo kūrėjai, padės daugiau sužinoti apie kometų sandarą ir jų tikėtiną vaidmenį gyvybės Žemėje atsiradime.

Kometos yra šalti dulkių ir ledo gurvuoliai, išlikę nuo Saulės sistemos formavimosi laikų prieš 4,6 mlrd. metų.

Kai kurie ekspertai kelia prielaidą, kad daugybė kometų nukrito ant besiformuojančios Žemės, atnešdamos į mūsų planetą daug vandens ir cheminių medžiagų, kurios galbūt padėjo atsirasti gyvybei.

67P dabar artėja prie perihelio – arčiausiai Saulės esančio jos orbitos taško už maždaug 185 mln. kilometrų nuo mūsų centrinio šviesulio – ir pasieks jį rugpjūčio 13 dieną. Mokslininkai nekantriai laukia galimybės iš arti stebėti dramatiškus pokyčius kometos branduolyje, kuriame dėl Saulės kaitros tirpstant ledui ir užšalusioms dujoms į kosmosą paskleidžiama daug medžiagos.

Ketvirtadienį vėl kilo sujudimas dėl laukiamų iš kosmoso naujienų – mokslininkai vėl ėmė klausytis, ar atgijo robotinė laboratorija „Philae“, nutupdyta ant 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometos už 460 mln. kilometrų nuo Žemės.

Socialiniame tinkle „Twitter“ padrąsinančios žinutės ėmė plisti su žyma #WakeUpPhilae, kai nuo 1 val. Grinvičo (3 val. Lietuvos) laiku atsivėrė seniai lauktas ryšio langas tarp Žemės ir skalbyklės dydžio zondo, praėjus lygiai keturiems mėnesiams nuo jo atvykimo į kometą.

Tačiau „Philae“ neskuba atsiliepti, pranešė Europos kosmoso tyrimų agentūra (ESA) ir perspėjo, kad laukti gali tekti ilgai, kol zondas prabils savo „motinai“ – erdvėlaiviui „Rosetta“, jeigu iš viso prabils.

„Mes tik bandome“, – paaiškino telefonu naujienų agentūrai AFP „Rosetta“ misijos vadovas Patrickas Martinas (Patrikas Martinas).

Kometai priartėjus arčiau Saulės, pirmosios ryšio galimybės tikimasi nuo kovo 12 iki 20 dienos.

„Mes vėl bandysime, jeigu šią savaitę nepavyks, – sakė P.Martinas. – Mes dar turėsime daug galimybių ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais“.

Apie 100 kilogramų masės Europoje sukurtas zondas nutūpė ant 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometos paviršiaus pernai lapkričio 12 dieną, 10 metų skriejęs kartu su savo erdvėlaiviu „Rosetta“.

Vis dėlto tūpimas nebuvo visai sėkmingas – du kartus atšokęs kaip plunksnelė nuo kometos paviršiaus, zondas sustojo klifo šešėlyje.

Jo baterijoje energijos pakako eksperimentams atlikti maždaug 60 valandų, bet šviesos jam teko per mažai, kad galėtų pakrauti saulės baterijas ir tęsti darbą.

Tad lapkričio 15 dieną, zonde „Philae“ buvo įjungtas „miego“ režimas.

Kometai atsidūrus arčiau Saulės, viliamasi, kad stipresnė šviesa pakraus zondo saulės baterijas, tuomet jis gal pabustų, susisiektų su erdvėlaiviu ir Žeme, gal net gal imtųsi naujų eksperimentų.

Europos kosmoso agentūros (ESA) trečiadienį iš savo kosmodromo Prancūzijos Gvianoje pirmąkart paleistas eksperimentinis erdvėlaivis tekštelėjo į vandens paviršių Ramiajame vandenyne planuotu laiku – po 100 minučių trukusio skrydžio, per kurį buvo išbandytos pagrindinės grįžimo į žemę technologijos, pranešė ESA.

„Misija pasiekė pabaigą pagal planą ... negalėjo būti geriau“, – džiaugėsi ESA generalinis direktorius Jeanas-Jacques Dordainas (Žanas Žakas Dordenas) tiesiogiai interneto vaizdo ryšiu.

Misijos pareigūnai, džiaugdamiesi sėkme, glebėsčiavosi.

Raketa, nešanti automobilio dydžio ESA erdvėlaivį „Intermediate eXperimental Vehicle“ (IXV), startavo 13 val. 40 min. Grinvičo (15 val. 40 min. Lietuvos) laiku .

Šis išbandymas reiškia pirmąjį žingsnį Europos strategijoje – tapti elitinio valstybių klubo nare, galinčia leisti į kosmosą erdvėlaivius ir saugiai juos sugrąžintui į Žemę.

IXV yra panašus į JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) „Space Shuttle“ tipo erdvėlaivius, kurių 30 metų vykdyta eksploatacija buvo baigta 2011-aisiais, taip pat į erdvėlaivį „Dream Chaser“, kuriamą JAV bendrovės „Sierra Nevada Corp.“

Tačiau eksperimentinis Europos aparatas skiriasi nuo minėtų sistemų tuo, jog yra besparnis.

Praskriejęs suborbitine trajektorija IXV nukrito į vandenyną rajone, esančiame maždaug už 3 tūkst. kilometrų į vakarus nuo Galapagų salos.

Jį iš vandens iškėlė kranu specialus laivas.

„Misija dar nėra baigta, nes dar reikia išnagrinėti visus duomenis, surinktus skrydžio metu“, – sakė J.J.Dordainas.

„Duomenų analizė, visų darbų dalis, bus pradėta netrukus. Darbas bus nelengvas, bet jis turėtų praplėsti žinojimo ribas aerodinamikos, šilumos, valdymo ir navigacijos srityse“, – pridūrė jis.

Europos kosmoso agentūros (ESA) Ministrų taryba antradienį balsuos dėl svarbių ateities projektų – naujų raketų-nešėjų kūrimo, planuojamos misijos į Marsą ir Tarptautinės kosminės stoties (TKS) likimo. Ši agentūra siekia tapti pirmaujančia institucija kosmoso srityje. Lietuva neseniai pasirašė bendradarbiavimo sutartį su ESA ir siekia tapti jos nare.

„Ariane 6“ – taip vadinsis moderni europiečių sukurta raketa-nešėja, jei tik bus sutinkama iki 2020 m. tam skirti beveik 4 milijardus eurų. Analitikai pastebi, kad pagal technologijas ir siūlomas kosminių krovinių gabenimo kainas, dabartinė  – penktoji Ariadnė – ima atsilikti nuo konkurenčių.

Taip pat siekiama patobulinti kitą europiečių raketą  – „Vega-C“, kuri į kosmosą galėtų skraidinti smulkų krovinį. Šiandien be kita ko bus svarstomas europiečių misijos „ExoMars“ likimas.

Po 4 metų į Marsą ketinama siųsti robotą, kuris, kaip ir amerikiečių marsaeigis „Curiosity“, ten ieškotų nežemiškos gyvybės pėdsakų. Tam trūksta 200 milijonų eurų.

Ir dar 800 milijonų siūloma skirti TKS išlaikymui. Nors pasaulyje pasigirsta svarstymų apie jos uždarymą, europiečiai sako, kad stotis būtina sudaryti galimybes žmonėms keliauti į tolimesnį kosmosą.