Dėkingas komandai

Stebėję Sausio įvykius savo televizorių ekranuose, be abejonės, mena legendinio žurnalisto Vido Mačiulio veidą. Prieš trisdešimt metų, sovietų armijos kariams užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus sostinėje, jis drauge su kolega Modestu Patašiumi pradėjo tiesioginę transliaciją Kauno redakcijoje.

"Šeštadienio vakarą jau ruošiausi ilsėtis, nes kitądien, kaip įprastai, turėjo prasidėti mano autorinė laida "Sekmadienio rytas". Ramiai sau įsijungiau televizorių, o tada pamačiau, kas dedasi Vilniuje. Nutrūkus vaizdui ir garsui eteryje, Kauno studijoje pasirodė M.Patašius", – V.Mačiulis pasakojo tąsyk iš namų į Kauno televizijos studiją atvykęs žaibišku greičiu.

Stebėję 1991-ųjų sausio įvykius savo televizorių ekranuose, be abejonės, mena legendinio žurnalisto V.Mačiulio veidą. (Vido Mačiulio nuotr.)

Viskas vyko spontaniškai, be jokio išankstinio pasiruošimo. Iš filmavimų mieste grįžo žurnalistas Raimundas Yla. Prie komandos prisijungė pora inžinierių. M.Patašiui, kuris tuo metu buvo radijo žurnalistas, teko nemenkas iššūkis – jis pirmą kartą sėdo priešais televizijos kameras. Būta ir daugiau entuziastų, kurių pavardės nenuėjo užmarštin. Tai televizijos operatoriai Jonas Dirsė ir Vladas Dekšnys, radijo žurnalistas Juozas Kundrotas ir tos nakties transliacijų režisierius R.Čaikauskas.

"Kai tą naktį kolaborantai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją Vilniuje, Raimondas dar buvo Kauno redakcijoje, todėl, inžinieriams paruošus aparatūrą, sėdo prie režisieriaus pulto, kad parodytų, kas vyksta studijoje ir šalia jos, – už kadro likusiam tos nakties herojui galvą lenkė žinomas žurnalistas. – Jeigu ne jis, ne operatoriai, režisieriai, technikai, aš nebūčiau galėjęs dešimt valandų vesti laidą Sausio 13-osios naktį – už tai buvau įrašytas į Lietuvos rekordų knygą."

Liko nakvoti darbe

Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai, – "Kauno dienai" susisiekus su R.Čaikausku, šis nepuolė sau kabinti medalių. Tikino, kad darė tai, ką kiekvienas, atsidūręs jo vietoje, greičiausiai būtų daręs.

"Pamenu, tądien dirbau iki vidurnakčio. Vieni namo grįžo savo automobiliais, kitus pavežė. Aš savo automobilio neturėjau, tai nutariau likti darbe, juolab kad 7 val. ryto vėl turėjau būti redakcijoje. Kabinete įsitaisiau ant sofos ir užmigau, – R.Čaikauskas pasakojo pabudęs nuo garso, panašaus į duslius žingsnius. – Pažiūrėjau į laikrodį, buvo beveik 2 val. nakties. Girdžiu – kažkas sako: eina, eina! Galvoju, na ir koks kvailys sugalvojo tokiu metu leisti kriminalinį radijo spektaklį. Pasirodo, ten Eglė Bučelytė kalbėjo."

1 val. 53 min. žurnalistė pranešė apie Lietuvos radijo ir televizijos pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kiek galima greičiau atvykti į parlamentą. Dėl koridoriuose stovėjusių įjungtų televizijos kamerų žiūrovai galėjo tiesiogiai stebėti užgrobimą. Pirmiausia nutrūko Lietuvos radijo transliacija, 2 val. 9 min. – transliacija iš Lietuvos televizijos studijos. Vilniaus televizijos bokštas dar 8 minutes retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės, kur tūkstančiai žmonių giedojo "Lietuva brangi". Nustojus veikti Vilniaus studijoms, darbą perėmė televizijos stotis Sitkūnuose ir Kaunas.

Sukosi iš padėties

Pakilęs iš lovos ir supratęs, kas vyksta, R.Čaikauskas greitai nubėgo į Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų direkcijos vadovo Raimundo Šeštakausko kabinetą. Susisiekęs telefonu paprašė, kad šis nedelsdamas atvyktų.

"Tada nusileidau į studiją. Žiūriu – kameros įjungtos, šviesos dega. Laimei, kad supratau, kas ir kaip veikia. Vieną kamerą pastačiau vinjetei, kitą – bendram vaizdui", – netrukus, kaip prisimena pirmasis Lietuvos televizijos Kauno redakcijos režisierius, 1980-aisiais filmavęs Maskvos vasaros olimpines žaidynes, į studiją susirinko daugiau žmonių – operatorių, žurnalistų, technikų. Jiems atėjus tapo ramiau. Tiesa, kartkartėmis R.Čaikauskui visus juos teko vyti nuo pulto, kad besigrūsdami nespustelėtų kokio nors mygtuko. Režisieriui teko ne tik saugoti pultą, bet ir galvoti, kuo užpildyti pauzes ekrane.

"Mūsų vadovybės kaltė, kad nebuvo pasiruošta, tai krapštėme, ką turėjome. Tarkim, leidome V.A.Mozarto "Mažosios nakties serenados" pirmą dalį. Nežinau, ką veikė vaizdo režisieriai, nes buvo sumontuota tik viena dalis", – buvęs tuomečio Kauno dramos teatro aktorius, ilgametis Kauno televizijos režisierius pasakojo, kad tąsyk reikėjo pasitelkti fantaziją ir pažintis.

Vienas balsas sako, kad kolona per Šančius važiuoja link mūsų. Kitas praneša apie virtinę iš Kapsuko. Informacijos daug, o atsirinkti, kuri tikra, sudėtinga.

Jis pats skambino kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, į studiją kvietė aktorius Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą, kurie studijoje skaitė poeziją. Vienas televizijos darbuotojas turėjo nufilmavęs vaizdų iš skrendančio lėktuvo, tad žiūrovai išvydo ir juos.

Žmonės nešė maisto

"Buvo sunki naktis ir daug nežinios. Telefoninį ryšį turėjome tik su Vilniaus bokštu. Vienas balsas sako, kad kolona per Šančius važiuoja link mūsų. Kitas praneša apie virtinę iš Kapsuko. Informacijos daug, o atsirinkti, kuri tikra, sudėtinga. Sėdime ir galvojame, puls mus ar ne", – R.Čaikauskas pasakojo, kad visą komandą į priekį stūmė patriotiškumo jausmas ir tvirtas užnugaris. – Buvo momentas, kai iškišau galvą pro redakcijos langą. Žiūriu – kiemas pilnas! Iš vienos pusės – žmonės, iš kitos pastatyti sunkvežimiai, kad niekas prie mūsų neprieitų."

V.Mačiulis pasakojo, kad, išėjus į televizijos kiemą, jį, dešimt valandų kalbėjusį be perstojo, žmonės pasitiko vienbalsiu "Ačiū!" Atsisėdęs į automobilį žurnalistas tąkart apsiverkė. Pamačius sausakimšą kiemą, gumulas strigo ir per langą persisvėrusio R.Čaikausko gerklėje.

"Susirinkusieji reagavo nepaprastai. Jautėsi, kad jie pasiryžę viskam. Prisimenu ir graudu darosi, kokių žmonių buvo, – prisiminimus, kasmet spaudžiančius ašarą, režisieriaus lūpose keitė kiti, kur kas linksmesni. – Miegas? Ne jis tada buvo galvoje. Maistas? Žinokite, dingo bet koks apetitas, nors žmonės nešė mums pačių įvairiausių skanėstų. Gavome ir cepelinų su spirgučiais! Kai į Kauną atvažiavo vilniečiai, jie žavėjosi miestiečių palaikymu ir vaišingumu. E.Bučelytė dar ilgai prisiminė tokį sutikimą."

Namo – po trijų dienų

Į Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus redakciją atėjęs šeštadienį, namo R.Čaikauskas grįžo tik pirmadienio vidurnaktį. Šiaip ne taip prasmuko pro paliktą plyšį šalia vieno sunkvežimio, o tada giliai  įkvėpė šviežio oro.

"Sunku papasakoti, koks tai jausmas. Buvau laimingas, kad važiuoju namo. Žmonės gal to ir nejautė, bet mums, lyginant su eiline darbo diena, tos nakties krūvis buvo labai didelis. Pamenu, grįžau namo, pamiegojau, o 7 val. ryto ir vėl buvau darbe", – pašnekovas nė akimirkos nesigailėjo patekęs į Sausio įvykių sūkurį.

Priešingai, džiaugėsi, kad į savo gyvenimo istoriją galėjo įrašyti tokius faktus ir kartkartėmis juos papasakoti jaunajai kartai. Juolab įvykių liudininkų gretos vis retėja.

"Artimieji vis sako: rašyk, kad neužmirštum. Senas juk esi – 86 metai. Įsivaizduojate! 86-eri! Kas galėjo pagalvoti? Pamenu, pasą keičiau – pažiūrėjau į galiojimą, o ten rašo 2012-ieji. Nusijuokiau, kad tikrai tiek negyvensiu, bet viršijau planą", – juokaudamas pokalbį baigė lemtingos nakties įvykių liudininkas – televizijos režisierius R.Čaikauskas.

„Tai kino klasikas, kurio įtaka tiek Lenkijos, tiek Europos kinui nepamatuojama. K. Zanussio kūryba išliks kaip aukščiausios kino meistrystės pavyzdys. Jo viešnagės „Kino pavasaryje“ ir filmai prisidėjo, kad kilo festivalio kokybė. Džiaugiuosi, kad šiandien galime padėkoti už jūsų kino erudiciją ir patirtį“, – įteikdama apdovanojimą už ilgametę draugystę ir kūrybinį indėlį į kino istoriją sakė „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė.

Festivalio vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška dėkojo Lenkijos kino legendai už ilgametę jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų edukaciją, motyvaciją bei įkvėpimą kurti.

K. Zanussis, atsiimdamas apdovanojimą, festivalio vadovams bei susirinkusiai publikai pažadėjo su naujais filmais į „Kino pavasarį“ sugrįžti dar ne vienerius metus.

„Kino pavasaryje“ K. Zanussis lankosi savo apdovanojimų sąrašą praėjusią savaitę papildęs prestižiniu Lenkijos kino akademijos „Auksiniu ereliu“, įteiktu už gyvenimo nuopelnus. Per savo ilgametę karjerą jis buvo įvertintas reikšmingais Prancūzijos, Italijos, Ukrainos, Lietuvos valstybiniais apdovanojimais, šalia kurių ir Lietuvos valstybės apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.

Kino klasika tapusiuose K. Zanussio filmuose, tokiuose kaip „Kristalo struktūra“, „Šeimos gyvenimas“, „Iliuminacija“, dažnai nagrinėjamos moralinės ir etinės temos, keliami žmogaus būties klausimai. Panaši tematika atsispindi ir naujausioje jo istorinėje dramoje „Eteris“, kuria buvo atidarytas Romos kino festivalis. Režisierius žiūrovus nukelia į XX amžiaus pradžios carinės Rusijos pakraštį, kur karo gydytojas eksperimentuoja stipriu anestetiku ir narkotiku eteriu.

Filmuojant dalyvavo Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos ir Lietuvos („Uljanos Kim studija“) kino kūrėjai. Filmo garso takelis įrašytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos garso studijoje, muziką atlieka orkestras „Vilniaus sinfonietta“. Muzikos įrašo kūrybinis vadovas Lietuvoje – Kipras Mašanauskas, įrašo asistentai ⎯ Artūras Pugačiauskas ir Iveta Macevičiūtė. Filme vaidina lietuvių aktorius Artūras Dubaka. „Eteris“ Lietuvos kino teatruose – nuo balandžio 12 dienos.

Reikšmingas sugrįžimas

Prieš pagerbiant K. Zanussį ir filmą „Eteris“ įvyko vieno humaniškiausių balsų Rusijoje – režisierės N. Meshchaninovos dramos „Pasaulio šerdis“ premjera. Drauge su lietuvių prodiusere Dagne Vildžiūnaite kurtą juostą režisierė pristatė su vyru Stepanu Devoninu, kuris atliko pagrindinį vaidmenį.

Filme pasakojama 25-erių veterinaro Egorio istorija, kuris gyvūnų pasaulyje jaučiasi daug geriau nei tarp žmonių. Pasak kritikų, režisierė be jokios pretenzijos ar manieringumo sukuria pasaulio, kuriame išryškėja esminės žmogaus vertybės, atspindį.

„Nors pirminė mintis buvo kurti filmą apie pasaulį pakeisti svajojančius, bet nežinančius kaip tai padaryti radikalius žaliuosius, galiausiai susikoncentravome į žmogų, labai sužeistą gyvenimo, praradusį šeimą, ieškantį meilės“, – po seanso žiūrovams kalbėjo N. Meshchaninova.

2014 metais N. Meshchaninovos debiutas „Kombinatas „Viltis“ buvo išrinktas „Kino pavasario“ konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ geriausiu filmu. Praėjusiais metais režisierė Vilniuje viešėjo kaip filmų „Aritmija“ (rež. Boris Khlebnikov) ir „Anos karas“ (rež. Aleksey Fedorchenko) scenarijų bendraautorė. „Pasaulio šerdis“ dalyvauja tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI konkurse.

Balandžio 1 dienos vakarą kūrėjai filmą pristatys kino teatre „Pasaka“

„Lūkestis tas pats – rasti ir išgirsti savus. Tuos, su kuriais galėtume kalbėtis ta pačia kalba, panašiai suprastume muziką ir jos jėgą”, – savo tikslus projekte vardina Inga Jankauskaitė.

„Inga tikra profesionalė ir tai žino visi, kam su ja teko padirbėti filmavimo aikštelėje. Džiaugiamės, kad jos plačioje karjeroje „Lietuvos balsas” įsitvirtino ne vienam sezonui. Neabejoju, kad gandas apie jos atsidavimą savo komandos nariams pasklido plačiai ir pasiekė taip pat ir būsimo šeštojo sezono dalyvius. Esu tikras – žiūrovų laukia intriguojantis ir azartiškas šou, kurio neatsiejama dalimi bus Inga Jankauskaitė”, – sako projekto prodiuseris Gediminas Jaunius.

Šeštojo projekto sezono mokytoja patikina, jog daug svarbesnis tikslas projekte už jos komandos nario pergalę yra ilgalaikis ir sėkmingas bendradarbiavimas su atrastais atlikėjais, jų nukreipimas teisinga linkme, pagalba surandant muzikinį kelią.

„Aš esu proceso žmogus, todėl įsiveliu visu šimtu procentų  – ieškau, repetuoju, svarstau, abejoju, tikrinuosi... Džiaugiuosi net mažiausiomis, bet jų pačių individualiomis pergalėmis. Po praėjusio sezono pati sau dar kartą įsitikinau – „Lietuvos balse“ mokytojas ne moko, o primena. Ne reikalauja, o pataria. Ne konkuruoja, o bendradarbiauja”, – sako projekto mokytoja.

Po tiek metų, praleistų eteryje, labai gerai žinau kaip svarbu yra komanda. Kaip svarbu yra turėti su kuo žaisti eterio ping pongą.

Inga Jankauskaitė, Leonas Somovas ir Donatas Montvydas – trys šeštojo „Lietuvos balso“ projekto sezono mokytojai jau paskelbti. Gegužės 26-ąją ant Palangos tilto ir tiesiogiai visai Lietuvai kartu su naujojo sezono senbuviais įvyks įspūdingas mokytojų pristatymo šou, kuriame bus atskleista dar vienas muzikos pasaulio įžymybė, kuri pirmą kartą atsisės į projekto mokytojo kėdę.

Kaip ir praėjusiais metais, naujasis „Lietuvos balso“ sezonas visą vasarą karaliaus Palangoje. Čia įvyks pirmieji projekto etapų filmavimai, tad kartu su kūrybine komanda antrus metus iš eilės vasarą leis ir projekto mokytojai. Inga Jankauskaitė patikina, jog praleidžiant tiek laiko kartu su eterio kolegomis, svarbiausia yra bendrystės jausmas.

„Po tiek metų, praleistų eteryje, labai gerai žinau kaip svarbu yra komanda. Kaip svarbu yra turėti su kuo žaisti eterio ping pongą. O jeigu chemija įvyksta, tai veikia kaip narkotikas – norisi dar ir dar. O paskui dar pasijungia šeimos, vaikai – įvyksta nuostabi kompanija. Buvo ir bus gera! Laukiu“, – prisimindama praėjusių metų nuotykius filmuojant projektą Palangoje šypsodamasi sako Inga Jankauskaitė.

„Nepatogu pasakoti, bet labai gera prisiminti“, – juokiasi atlikėja, nenorėdama išduoti praėjusios vasaros nuotykių projekto filmavo užkulisiuose. Tačiau projekto kūrybinė komanda patikina, jog šią vasarą visų savo nuotykių Palangoje mokytojams paslėpti nepavyks – projekto filmavimo užkulisiais jie žada džiuginti visą vasarą.

Žinomas aktorius Džiugas Siaurusaitis debiutinėje „Ekranų“ laidoje, rodomoje antradieniais 20.30 val., įkūnys net tris ryškius TV eterio veidus – laidų „TV pagalbos“, „24 valandos“ ir „Klauskite daktaro“ vedėjus.    

„Gyvenime esu greitakalbis, todėl parodijuodamas Egidijų Knispelį turėjau mokytis šnekėti lėtai, o tai pagal mano charakterį nebuvo lengva“, – sako Dž. Siaurusaitis. Tačiau Džiugas juokiasi, lėta laidos vedėjo kalbėjimo maniera turėjo ir savų privalumų: „Kol neskubėdamas, iš lėto dėliodavau vieną žodį po kito, galėdavau prisiminti, koks turėtų būti kitas sakinys“.

Pasak Dž. Siaurusaičio, dažniausiai serialuose ar televizijos laidose kvatoti priverčiantys nepavykę kadrai yra retenybė ir didžiausias įvykis, tačiau tik ne „Ekranuose“. „Čia kiekvienas filmavimas yra vienas didelis nepavykęs kadras – mes nuolat juokiamės vieni iš kitų, tokia ta mūsų linksma darbinė aplinka“, – šypsosi garsus aktorius.

Jam antrina ir naujo šou komandos narys Marius Repšys, kartu su aktore Renata Kutinaite parodijavęs laidos „Duokim garo“ vedėjus: „Filmuotis labai faina – visi atsipalaidavę, daug juoko ir jokios įtampos“.

Premjerinėje laidoje žiūrovai taip pat išvys, kaip aktoriai Zigmantas Baranauskas ir Kristina Radžiukynaitė meistriškai įkūnijo KK2 vedėjų porą, kaip Lina Rastokaitė nesulaikė juoko parodijuodama Tetą Betą ir kaip Dž. Siaurusaičiui su Rimante Valiukaite sekėsi įgarsinti dramatišką filmo „Paskutinis skautas“ sceną su Bruce Willis ir gražuole Chelsea Field. 

Vilniuje jis lankėsi Tarptautinėje knygų mugėje, kur buvo pristatyta jo knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, išversta į lietuvių kalbą. Vis dažniau į Lietuvą atvykstantis režisierius rudenį Vilniuje jau planuoja pristatyti ir naują filmą „Eteris“, kurio kūrime dalyvavo ir lietuviai.

Greitai savo aštuoniasdešimtmetį švęsiantis K. Zanussis iki šiol pasižymi neįtikėtinai plačiu akiračiu, kūrybingumu ir produktyvumu. Jis kuria filmus rašo knygas ir scenarijus kinui bei teatrui, važinėja po pasaulį, skaitydamas paskaitas studentams bei vesdamas meistriškumo pamokas.

„Kai manęs kas nors paklausia, kodėl visa tai darau, atsakau, kad neturiu ką veikti (juokiasi). Bet, jei gyvenimas suteikia galimybių tokiai veiklai, būtų labai gaila nepasinaudoti jomis. Kai jau nebeturėsiu jėgų, sustosiu. Džiaugsiuosi savo sodeliu ir šunimis, kurių turiu net dešimt. Taip, per daug turiu šunų, bet taip jau išėjo. Ką gi – sodas didelis, todėl tam yra sąlygos. Gyvenu pas šunis, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo K. Zanussis, nestokojantis subtilaus humoro jausmo.

Lankydamasis Vilniuje, K. Zanussis rado laikui ir interviu su LRT.lt.

– Jūsų gyvenimo ir kūrybos patirtis – tokios turtingos. Matyt, užduoti jums klausimą – kokia gi yra gyvenimo prasmė – nebūtų beprasmiška?

– Atsakyti į šį klausimą – ne taip paprasta. Jei žinočiau atsakymą – kas yra gyvenimo prasmė, visiems savo studentams ir jauniems žmonėms nusiųsčiau žinutę telefonu. Kiekvienas žmogus privalo savo gyvenimo prasmės ieškoti pats. O ji priklauso ir nuo pastangų, ir nuo įdėto darbo, ir nuo talento ar padėties visuomenėje.

Tačiau jau vien tai, kad žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, yra prasminga, yra gyvenimo imperatyvas. Jei žmogus nieko neieško, jis – miręs.

Jau vien tai, kad žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, yra prasminga, yra gyvenimo imperatyvas. Jei žmogus nieko neieško, jis – miręs.

Reikia ieškoti kiekvienos dienos prasmės. Prasibudus rytais – pagalvoti, dėl ko keltis iš lovos?

Vienoje savo knygoje cituoju pritčią, kurią kažkada parsivežiau iš Rusijos. Joje pasakojama, kaip mirė vidutiniokas žmogus ir atsidūrė Šv. Petro akivaizdoje. Šis jam atvėrė rojaus vartus. Žmogelis, prieš žengdamas į rojų, dar atsisuko į Šv. Petrą ir paklausė: „Gal galėtumėt man atsakyti, vardan ko aš Žemėje 70 metų gyvenau“?

Šv. Petras pagalvojo ir žmogui priminė: „Ar prisimeni, kaip prieš 40 metų tu vienos savo kelionės metu viešbutyje pietavai ir prie gretimo stalelio sėdinti mergina paprašė tavęs paduoti cukraus? Tu padavei. Štai ir viskas.“

Man patinka ši pritčia. Juk į daugelį klausimų negalime atsakyti. Net ir tikintys žmonės negalėtų tiksliai atsakyti, ar kiekvienam iš mūsų yra numatytas kažkoks Dievo planas? Jeigu ir yra, tai mes to tikrai nežinome.

– Gal per visą gyvenimą, kažkokias to plano užuominas vis dėlto išsiaiškiname?

– Matyt. Panašiai, kaip su tuo cukrumi.

– Ar jums yra tekę gelbėti žmones didelių nelaimių atvejais, ar tiesiog šiaip sau padėti?

– Be abejo. Jei gyveni tarp žmonių, su tokiais dalykais susiduri nuolatos. Tačiau apie tai, mano galva, kalbėti ar girtis nereikėtų, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodo kaip savireklama.

– Atrodytų, kas čia – tokio, jei žmogui nelaimės atveju padėjai?

– Aš laikausi principo – padėjai žmogui ir tylėk. Jei apie tai kalbi, menkini tą suteiktą gerumą ir pagalbą.

Mano mama Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo keletą žydų. Po karo mes su ja lankėmės Izraelyje. Dar buvo gyvų liudininkų, kurie žinojo apie mamos pagalbą žydams. Buvo norima ją įtraukti į Pasaulio teisuolių sąrašą, bet mama kategoriškai atsisakė. Aš ją įkalbinėjau, nes, maniau, kad tai būtų teisinga.

Tada man ji pasakė: „Aš patyriau tokią siaubingą baimę, taip rizikavau, todėl nenoriu to prisiminti ir nenoriu, kad apie tai kas nors kalbėtų. Visi tie mano išgyvenimai liko tik tarp manęs ir Dievo.“

– Jūs savo filmuose vadovaujatės aukštais gyvenimo kanonais. Ar dar spėjate paskui šiuolaikinį pasaulį, kuriame neretai kur kas aukščiau vertinamas aštraus siužeto, bet menkos prasmės ir turinio kinas?

– Masinė, o, kitaip tariant, žemoji kultūra visada egzistavo. Ir, žinoma, šiandienos gyvenime ji stipresnė.

Sustiprėjusi emancipacija sugriovė tą pasaulį, kuriame aš buvau auklėjamas. Deja, šiuo metu nekultūringi žmonės nelaiko savęs nekultūringais. Jiems tiesiog atrodo, kad jie – kitos kultūros atstovai, tačiau nesusimąsto, jog popkultūra, liaudiškai tariant, popsas – žema kultūra.

Tik pastaruoju metu žmonės praturtėjo ir ėmė drąsiau save priskirti popkultūrai. Anksčiau buvo šiek tiek gėda klausytis pigios muzikos, skaityti geltonuosius romanus. Dabar gi žmonės tuo didžiuojasi.

Anksčiau buvo šiek tiek gėda klausytis pigios muzikos, skaityti geltonuosius romanus. Dabar gi žmonės tuo didžiuojasi.

Popsas gyvavo ir anksčiau, tik už jį niekas tiek daug nemokėdavo, kaip dabar.

Didžiulius pinigus už meną kažkada mokėdavo kunigaikščiai, karaliai, popiežiai, bet jie turėdavo savo dvarų menininkus ir iš jų reikalaudavo labai daug.

XV a. sukurti Michelangelo Buonarroti kūriniai gyvi iki šiol. Jie – iš tikrųjų aukštoji kultūra.

Panašūs kriterijai taikytini kultūrai ir šiandien. Tačiau tai, kas patinka visiems, negali būti aukštoji kultūra. Bet būna ir išimčių, nors jos tik patvirtina taisykles.

Štai Charlie Chaplino kūryba džiugino ir mases, ir meno gurmanus bei išprususią publiką. Todėl ją galime vertinti ir kaip aukštąją kultūrą.

– Kas, jūsų manymu, pakeis Sidabrinio amžiaus kino genijus, tokius kaip Andrzejus Wajda, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni?

– Man sudėtinga būtų vertinti mano jaunuosius kolegas, tačiau negalėčiau nepastebėti tų, kurie jau įrodė savo talentą ir sugebėjimus. Turiu omenyje Rusijos režisierius Andrejų Zviagincevą, Aleksandrą Sokurovą, JAV kūrėją Martiną Scorsese.

Bet, turėčiau prisipažinti, kad nebeseku pasaulinio kino naujienų, kaip anksčiau, nes tiesiog nebėra viskam laiko ir nebejaučiu tam būtinybės. Šiandien jau galiu sau leisti pasakyti: „Neisiu, nenoriu, žinau, kad neįdomu, kad nepatiks“.

– O kas jus šiandienos kine domina?

– Tai, kas ir – anksčiau. Metafizika. Paslaptis. Tai, kas užslėpta ir nežinoma. Stengiuosi nuolatos apie tai kalbėti ir ieškoti tam tinkamiausių išraiškos priemonių, kalbos.

Kas gi pasaulyje pasikeitė, kai klasikinė fizika atsidūrė muziejuose ir baigėsi Niutono era? Ilgai buvo aiškinama, kad žmogus – absoliučiai priklausomas nuo savo genetikos, nuo auklėjimo šeimoje ir mokykloje. Tačiau nebūdavo paliekama vietos paslapčiai. Kodėl?

Kas lemia, kad padoriose šeimose gimsta recidyvistai, o asocialiose – genijai ir šventieji? Todėl mokslo sferoje vėl randasi vis daugiau paslapčių. Norėčiau, kad humanistai tai atskleistų, nes jie iki šiol to dar nėra išsiaiškinę.

– Kokie dabar jūsų, kaip kino atstovo, planai?

– Kartu su Ukrainos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos kūrėjais baigiame filmą „Eteris“. Ką tik baigėsi filmavimai. Muzika bus kuriama Vilniuje.

Šiame filme vaidmenį kūrė ir lietuvių aktorius Artūras Dubaka, kuris yra dirbęs mano Panevėžio Juozo Miltinio teatre statytame spektaklyje „Hybris“ („Puikybė). Jis – labai įdomus aktorius, tik gaila, kad dėl kalbos barjero negalėjome jam filme skirti didesnės rolės.

Pagrindinė šio filmo tema – tragedijos „Faustas“ problemų variacijos. Man, kaip mokslo žmogui (K. Zanussio pirmoji profesija – fizikas – LRT.lt), ji – labai svarbi.

Filme taip pat pasisakoma prieš scientizmą, kuris nuo 19 m. mokslą priešpastato tikėjimui ir vadovaujasi moksline pasaulėžiūra. Tuo idiotizmu, kurį išpažino marksistai. Aš dievinu mokslą, bet nekenčiu scientizmo. Tikiu, kad pasaulis – racionalus, bet ne pagal marksistų ideologiją.

– Kas lemia, kad jūs vis dažniau viešite Lietuvoje? Per ką tik pasibaigusią Vilniaus knygų mugę buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, o rudenį planuojama ir filmo premjera.

– Man džiugu, kad randu ryšį su skaitytojais ir ši knyga buvo išversta ir į rusų, ir į ukrainiečių kalbas, o štai dabar pasirodė ir lietuviškai.

Tačiau tarp kino ir knygų – didžiuliai skirtumai. Kine kur kas lengviau galiu perteikti savo jausmus, o knygose – nuomonę.

– Šis jūsų apsilankymas Vilniuje beveik sutapo su Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitu Lietuvoje mūsų valstybės 100-mečio proga. Kaip jums atrodo, gal jis iš tikrųjų simbolizuoja ne tik artėjantį, bet ir – abiejų valstybių santykių pavasarį?

– Mano galva, dabartiniai Lietuvos-Lenkijos santykiai – lyg santuoka po skyrybų. Nelengva susitaikyti, nors rimtiems konfliktams pagrindo ir nėra. Tie abipusiai nesutarimai – paviršutiniški.

Mes, lenkai, dažnai pamirštame, kad mūsų – dešimt kartų daugiau, todėl privalome būti dešimt kartų tolerantiškesni lietuvių atžvilgiu. O lenkai dažnai būna grubūs, todėl ir užgauna lietuvių jausmus bei nacionalinę savigarbą. Kalbu apie tai kaip lenkas. Lietuviai tegul kalba už save.

Bet, jeigu aš jau šitiek metų draugauju ir susikalbu su poetu Tomu Venclova, kurį ištisos kartos žmonių Lenkijoje vertina, kaip tikrą lietuvį, suprantantį istoriją labai plačiai, vadinasi, tarp lenkų ir lietuvių iš tikrųjų yra labai daug bendro.

Rašytojas Czeslawas Miloszas, nors ir nerašė lietuviškai, Lietuvą suprato labai giliai. Suprato ir tai, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija abi šalis turi jungti, o ne skirti.

Juk lenkai ir lietuviai pirmieji buvo sukūrę Europos Sąjungą. Lietuvių valdomoje Žečpospolitoje (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga) taikiai sugyveno daugybė tautų. Gaila, kad ši Lenkijos ir Lietuvos unija neišliko.

Kai ramiai apie tai kalbame, lengva suprasti, kad vieną gerą istorijos šansą praradome. Tačiau istorijoje būna ir daugiau šansų. Vis dėlto tikiu, kad Lenkija ir Lietuva ras kelią, kaip sugyventi draugiškai, viena kita papildydamos.

– Pernai, viešėdamas Vilniuje, prasitarėte, kad turite planų kurti istorinį filmą apie Lietuvą ir Lenkiją. Gal ši idėja jau įgauna kūną? 

– Turiu scenarijų filmui apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Jogailą ir jo pirmąją žmoną, prancūzę Jadvygą de Anjou, kurią vedęs jis tapo Lenkijos karaliumi.

Deja, man nepavyko šiai juostai Lenkijoje rasti pinigų, nors ją labai dėmėjosi prancūzai, nes Jadvyga – garsios Prancūzijos karališkos dinastijos atstovė. Bet gal sulauksiu palankaus vėjo ir pavyks šį filmą sukurti.

Artėjant šįmet ypač išaugusio LNK projekto „Žvaigždžių duetai“ sugrįžimui, paaiškėjo, kad žiūrovams naujienų pasiūlys ne tik jame dalyvaujančios poros. Kartu eteryje debiutuos ir nauja vedėjų pora – aktoriai Inga Jankauskaitė ir Mantas Stonkus.

„Naujienas dėl darbo su Mantu priėmiau labai teigiamai. Man smalsu, o šito jausmo aš jau seniai nebuvau patyrusi. Man ne tik smalsu, aš jaučiuosi ir suitriguota dėl darbo kartu – iš to, kiek iki šiol esame bendravę, turiu nuojautą, kad mums viskas seksis labai puikiai“, - kalbėjo I. Jankauskaitė.

Lygiai taip pat pakiliai nusiteikęs ir M. Stonkus. „Kai pradėjau dirbti, Inga jau buvo žvaigždė, todėl man darbas kartu su ja yra tarsi paauglystės fantazijų išsipildymas, – šypsojosi aktorius. – Nėra ko ir ginčytis, Inga – tikrai viena profesionaliausių ir talentingiausių vedėjų Lietuvoje, ir man bus ko iš jos pasimokyti“, – pridūrė projekto vedėjas.

M. Stonkus pripažino su nekantrumu laukiantis „Žvaigždžių duetų“ starto. „Pasiūlymu tapti vienu iš vedėjų labai apsidžiaugiau, juk tai yra tikrai grandiozinis projektas. Man tai yra didelis įvertinimas, ir į šį darbą žiūriu labai atsakingai. Tai – tikra garbė“, – surimtėjęs kalbėjo M. Stonkus.

LNK projektas „Žvaigždžių duetai“ startuos jau sausio 24 dieną.

Penktadienio vakarą LRT TELEVIZIJOS eteris griaudės – prasideda pučiamųjų orkestrų konkursas „Vario audra“, kuriame 12 pučiamųjų instrumentų orkestrų iš įvairių Lietuvos miestų varžysis dėl geriausiojo vardo. Į pergalę juos ves  kapitonai – žinomi dainininkai. Konkursą veda Gabrielė Martirosianaitė ir Giedrius Savickas.

Viena iš jų – Girmantė Vaitkutė – džiaugiasi nauju projektu ir tikisi, kad žiūrovai jį taip pat pamėgs. „Paauglystėje pati esu grojusi orkestre. Labai džiaugiuosi, kad televizijoje atsiranda tokio formato projektai. Tikiuosi, kad žiūrovams bus įdomu“, – viliasi dainininkė. Orkestrams taip pat talkins: Violeta ir Vilius Tarasovai, grupė „Patruliai“, Vilija Matačiūnaitė, Liudas Mikalauskas, grupės DAR, „Neteisėtai padaryti“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.

Aktyviai besirengiantys konkurso dalyviai mokosi ne tik naujų kūrinių, bet ir šokio žingsnelių.

„Vario audra” – unikalus projektas, kuriame vienu metu scenoje skamba net 150 varinių pučiamųjų instrumentų.

Orkestrus vertins profesionalų komisija: muzikologė Zita Kelmickaitė, valstybinio orkestro „Trimitas” vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis ir dainininkas, operos solistas Merūnas Vitulskis.

„Vertinsim pagal skambesį, pagal tai, ar orkestrams pavyksta uždegti žiūrovus. Jeigu žmogaus tie trimitai ir dūdos nepakels nuo kėdžių, vadinasi, dalyviai šiaip sau dūdavo. Bet, jeigu pučiamųjų orkestrai, kurie Lietuvoje turėjo labai gilias tradicijas, atgims būtent šio projekto dėka, – tikslas bus pasiektas“, – sako Z. Kelmickaitė.

Kaip tampama laidų vedėju? Kokių savybių reikia, norint išlaikyti žiūrovų ir klausytojų dėmesį? Tai paaiškės šiandien startuojančioje laidoje „Aš – laidų vedėjas“. Baigiantis metams, iš 15 charizmatiškų laidos dalyvių bus karūnuota ta vienintelė ar vienintelis, turintis didžiausias galimybes tapti eterio veidu.

Laidos premjera – jau šiandien 22.30 val.  per LRT KULTŪRĄ. Laidą vesti patikėta patyrusiam eterio vilkui – jau beveik dešimtmetį LRT žiūrovams puikiai pažįstamam Ignui Krupavičiui. Dalyvius pirmajam eteriui rengia žinomi skirtingų sričių profesionalai: aktorius Andrius Žebrauskas, psichoterapeutas Gintaras Chomentauskas ir stilistė Agnė Gylytė. Pretendentų pasirodymus prisistatant ir atliekant specialias užduotis vertins ne mažiau žinomi televizijos ekspertai: režisieriai Vytenis Pauliukaitis, Asta Einikytė, laidų vedėjai Algimanta Žukauskienė, Palmira Galkontaitė, Modestas Naudžius, Rokas Žilinskas (dabar Seimo narys) ir kiti.

„Labai taikliai yra pasakęs laidos akademijos mokytojas Arūnas Žebrauskas. Vedėjo neturi būti per daug, neturi būti ir per mažai. Vedėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dalykų.  Ir jis turi „paimti“ žiūrovą nuo pirmos sekundės“, – paklaustas, koks turi būti laidos vedėjas, sako Ignas Krupavičius. ­– Nuo savęs turiu pasakyti, kad jis turi mokėti įsiklausyti, klausytis pašnekovo. Leisti jam atsiskleisti ir neužgožti.

Iš to, ką matė per pirmųjų laidų įrašus, Ignas jau dabar išskirtų bent kelis dalyvius: „Kadangi tai žmonės be jokios televizinės, žurnalistinės patirties, faktas, kad kelios pasirengimui skirtos dienos yra per trumpas laikas išmokti visų subtilybių. Visgi, gerai padirbėjus turėtų gimti bent kelios TV žvaigždės.“

Šeštadienio rytai televizijos eteryje nuo šiol bus dar aktyvesni. TV3 sporto laidų vedėja Vlada Musvydaitė aktyviam laisvalaikiui neabejingiems žiūrovams turi gerų žinių: į eterį grįžta penkis sezonus gyvavęs projektas „Sportuok su mumis“, kuris papildys šiuo metu jos vedamą laidą „Mitybos balansas“.

„Sporto mums niekada nebus per daug, – sako šypsodamasi laidos vedėja, praskleisdama artimiausių laidų užkulisius. – Apie sveiką mitybą ir aktyvų gyvenimo būdą šeštadienio rytais pasakosime dukart ilgiau – ištisą valandą. Savaitgalis yra pats tinkamiausias metas aktyviau pajudėti po sėslios darbo savaitės, tad pamatę mūsų laidą žiūrovai galės iškart viską išbandyti patys.“

Naujo formato laidos pavadinimas irgi atitinkamai pailgėjo – „Mitybos ir sporto balansas“. Dabar jis dar tiksliau atspindės šio sveikatingumo projekto idėją bei tikslus. Drauge su pavasario atėjimu atsinaujinanti laida žiūrovus prie televizorių ekranų kvies šeštadieniais 10.00 val. iki pat vasaros pradžios.

V. Musvydaitė jau nekantrauja toliau mėginti vis naujas sporto šakas. Šiuo metu ji skaičiuoja išmėginusi jų jau apie 60, bet tai – dar ne pabaiga. „Mitybos ir sporto balanso“ kūrybinė grupė lieka ištikima idėjai ne vien treniruotis, bet kartu ir deginti kalorijas, suvartotas prie pietų stalo su laidos svečiais. Taigi žiūrovai sužinos, kuri iš jų mėgstamų sporto šakų yra tinkamiausia siekiant padailinti kūno linijas prieš nenumaldomai artėjantį šiltąjį metų sezoną.

„Džiaugiuosi, kad daug žiūrovų simpatijų pelniusi laida „Sportuok su mumis“ niekur nedingsta, grįžta su dar didesniu teigiamų emocijų užtaisu. Šeštajam sezonui norėjome atsinaujinti, tad nutarėme senesnį projektą integruoti į dabartinę laidą. Esu tikra, kad tai leis dar didesnį būrį žmonių užkrėsti tuo teigiamu fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos virusu. Juk visi norime jaustis žvaliau, būti energingesni. Būtinai atskubėsime į pagalbą visiems, siekiantiems šių tikslų“, – žada V. Musvydaitė.

Viena iš TV3 laidos naujienų – asmeninių trenerių rubrika. Čia įvairių sporto šakų profesionalai pristatys savo vedamas treniruotes, stengsis sudominti žiūrovus. Sveikos mitybos specialistai duos patarimų bei receptų, kaip patiems pasigaminti sveikų valgių. Daugelis žino, kad majonezas ir traškučiai – tai riebalų šaltiniai, kurių vertėtų vengti. Nebent tai būtų namų gamybos produktai, kokius „Mitybos ir sporto balansas“ išmokys ruošti jau artimiausioje laidoje.

Į pagalbą V. Musvydaitei stos kulinarijos šefas Gianas Luca Demarco, buvęs biatlonininkas: „Žinoma, aš mėgstu gaminti itališkus valgius, bet jie ne itin sveikuoliški. Bus labai smagu paruošti kitokių valgių, kurie turėtų pavykti ne tik sveiki, bet ir skanūs.“

Gianui Lucai talkins ir apie sveikos mitybos naudą žmogaus organizmui pasakos nuolatinis laidos konsultantas Artūras Sujeta. Lietuvos sporto universiteto mitybos specialistas nepraleis progos kaskart įsibrauti į pašnekovų šaldytuvus ir sukritikuoti jų turinį.

Pirmąją valandos trukmės laidą „Mitybos ir sporto balansas“ žiūrovai pamatys jau šį šeštadienį 10.00 val. per TV3. Specialistų patarimais ir kita aktualia informacija apie sveiką gyvenseną laidos rengėjai dalinasi ir socialiniame tinkle „Facebook“.

Šokių muzikos hitų radijo stoties „Power Hit Radio“ laidų vedėja Raminta Vyšniauskaitė gavo puikią progą prisiminti mokyklos laikus – moksleivių triukšmą koridoriuose, skambutį į pamokas ir jaudulį kalbant prieš auditoriją. Šį pirmadienį Raminta Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos „Karjeros savaitėje“ pasakojo apie darbą radijuje.

„Renginyje buvau pakviesta dalyvauti dar rudenį ir, turiu prisipažinti, labai atsakingai jam ruošiausi. Nors jau porą kartų esu mokiniams ir studentams pasakojusi apie savo profesiją, kiekvieną kartą ruošiuosi iš naujo“, – sako R. Vyšniauskaitė.

„Jau tik atvykusi į gimnaziją sužinojau, kad man teko kone pati įnoringiausia auditorija – mokyklos devintokai. Sėdėdama salėje ir matydama, kaip jie triukšmingai sėda į vietas, maniau, kad niekaip nesugebėsiu išlaikyti jų dėmesio, tačiau – Eureka! Man pavyko!“ – džiaugiasi Raminta.

Moksleiviams radijo laidų vedėja papasakojo apie tai, kas apskritai yra radijas, ko reikia norint tapti radijo laidų vedėju, kaip eteryje atsiranda muzika ir kodėl nereikėtų rašyti didžėjams piktų laiškų vien dėl to, kad šie nepaleidžia vienos ar kitos klausytojo trokštamos dainos.

„Šiek teik nejauku buvo pasakoti apie garsiausią pasaulyje radijo didžėjų Howardą Sterną, nes jis itin garsėja savo ekscentrišku elgesiu eteryje, tačiau, matydama mokytojų šypsenas ir pritarimą, keletą detalių švelniai papasakojau“, – prisimena Raminta.

Po pranešimo mergina gavo daug pozityvių atsiliepimų ne tik iš mokinių, bet ir iš mokytojų: „Sakė, kad mano paskaita visai neprailgo ir norėjosi dar!“

R. Vyšniauskaitės vedamą laidą „Šok į kelnes“ „Power Hit Radio“ mėgėjai gali klausytis darbo dienomis nuo 7.00 val.