Didžiausią Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų dalį sudaro han etninei grupei priklausantys žmonės, kurių yra daugiau nei milijardas. Taigi asmenys, kuriuos Marijos žemės piliečiai įvardija kinais ("Adidas" treningus vilkintys ir kepintas saulėgrąžų sėklas rupšnojantys posovietiniai gatvių intelektualai juos dar vadina "kiniečiais", "kitaicais" ir "čiurkomis"), iš tiesų yra haniai.
Kinijos Liaudies Respublikoje ir simbolinę autonomiją turinčiame Honkonge jie sudaro daugiau nei 90 proc. populiacijos, o nepriklausomo miesto-valstybės statusą turinčiame Singapūre – 75 proc. visų gyventojų.
Hanių populiacija dominuoja ir oficialaus valstybės statuso neturinčiame, tačiau de facto nepriklausomame Taivane, kurį supančias smulkesnes salas Kinijos žvejai pradėjo lankyti dar nuo XIII amžiaus. Kadaise Taivane gyveno visiškai kiti žmonės, kurie veikiausiai yra tiesioginiai Ramiojo vandenyno klajoklių giminaičiai, tačiau dabar čia didžiąją gyventojų dalį sudaro haniai, kurių yra 22 milijonai.
Didžiausią Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų dalį sudaro han etninei grupei priklausantys žmonės, kurių yra daugiau nei milijardas.
Šis vardas kildinamas iš kadaise gyvavusios Hanių dinastijos (202 pr. Kr.–220 po Kr.) pavadinimo, kuri, anot padavimų, valdė taip šauniai, dorai ir inovatyviai, kad dauguma Kinijos gyventojų, gerbdami valdovus, pasisavino jų vardą.
Hanių vienybė ir gausa veikiausiai yra labiau tūkstantmečius gyvuojančios politinės valios nei natūralių socialinių ir politinių procesų padarinys. Kai kurios hanių grupės itin skiriasi savo kultūros įpročiais, o tarp jų vartojamų kalbų įsiterpusios tokios pat prarajos, kokios yra atsivėrusios tarp italų, prancūzų, portugalų, ispanų ir rumunų kalbų.
Antai valstybinė Kinijos Liaudies Respublikos kalba yra vadinama Pekino mandarinų kalba, o štai Honkongo senbuviai vartoja dar ir vadinamąja kantoniečių kalbą.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad hanių protėvių tapatybė susiformavo vėlyvojo akmens amžiaus ir bronzos amžių sandūroje, kažkur Kinijos šiaurėje netoli Geltonosios (Huang he) upės.
Plėsdamiesi haniai veikiausiai asimiliavo kitas besiformuojančias etnines grupes ir padarė nemenką įtaką jų tapatybių formavimuisi. Šios iš hanių veikiausiai perėmė hieroglifus, daoizmą, budizmą ir konfucionizmą.
Didžiausią mažumą (18 mln.) Kinijos Liaudies Respublikoje sudaro džuangų etninės grupės žmonės, gyvenantys Kinijos pietuose. Teigiama, kad jie buvo gana maištingi ir neretai patąsydavo Kinijos valdovams nervus.
Antrąją etninę mažumą Kinijoje sudaro islamą išpažįstantys ir šiaurės vakaruose gyvenantys hui grupės žmonės (daugiau nei 10 mln.). Sklando kalbos, kad ši žmonių bendruomenė susiformavo aktyviaisiais Šilko kelio laikais, vykstant prekybai ir mainams tarp visiškai skirtingų kultūrų, tautų ir religijų atstovų. Neatmetama prielaida, kad prie hui formavimosi savo rankas galėjo prikišti ir žydai. Taip, semitų indėlio esama ir Kinijoje.
Trečioji etninė mažuma yra vadinamieji mandžiūrai (taip pat daugiau nei 10 milijonų), kurie siejami su Rusijos Federacijos ir Kinijos Liaudies Respublikos šiaurės rytuose esančiu Mandžiūrijos regionu, besiribojančiu su Mongolija ir Korėjos pusiasaliu.
Mandžiūrai buvo aršūs, atkaklūs ir karingi it vikingai. Manoma, kad džurdžėnais vadinami jų protėviai dar iki Šiaurės Korėjos komunistų atsiradimo atplaukdavo į Tekančios Saulės salas grobti žmonių. 1636 m. mandžiūrai įkūrė savo dinastiją, kuri po aštuonerių metų perėmė valdžią Kinijos imperijoje.
Mandžiūrai ir jų protėviai turėjo savo išskirtinę šukuoseną, kuri, jiems įsitvirtinus Kinijos valdžioje, tapo kone privaloma. Tai ta žymioji šukuosena, kurią daugelis yra matę kino filmuose apie Kiniją ar XIX a. Jungtines Amerikos Valstijas. Galva kone visai nuskutama, o plaukai ant skalpo, supinti į kasą, paliekami augti toliau, tad ilgainiui ant vyro viršugalvio susiformuoja kažkas panašaus į gyvatę.
Nemažai hanių nekentė mandžiūrų ir jų privalomos šukuosenos. Mandžiūrų dinastija, kaip ir mongolų juaniai, buvo laikomi užkariautojais, įsibrovėliais ir tironais. Kai kurios Kinijos organizuoto nusikalstamumo grupuotės tvirtina, kad jų protėviai – kung fu įvaldę budistų vienuoliai, įkūrė slaptąją masonus primenančią draugiją, siekusią nuversti mandžiūrų dinastijos valdovus. 1683 m. mandžiūrų monarchai aneksavo Taivano salą, kuri iki tol tebuvo išeivių iš Kinijos apgyvendinta kolonija.
Prieš porą metų pasaulio žiniasklaidos ir politikų akiratyje atsidūrė dar viena etninė Kinijos mažuma – uigūrai. Uigūrai – itin egzotiškas ir labai įdomus derinys. Pašaliečiui, stebinčiam uigūrą, vieną akimirką gali atrodyti, kad žiūri į rusų tautos atstovą, o kitą sekundę gali jame įžvelgti suomį, kurio senelė buvo kilusi iš Vietnamo komunistų gvardijos.
Šios islamą išpažįstančios grupės kilmę gaubė paslaptys – vienu metu buvo kalbama apie Šiaurės Kinijos gentis, Altajaus kalnus, Mongoliją, tiurkus, persų įtaką, Rytų Turkestano Respubliką ir Tarimo mumijas.
Dar Kinijos Liaudies Respublikoje yra Tibetas ir tibetiečiai. Šių žmonių kultūra taip pat labai savita ir unikali. Jų išpažįstamame budizme daug mistikos, jaučiama iki budizmo išpažintos religijos įtaka. Komunistinė nomenklatūra tvirtina, kad Tibetas nuo neatmenamų laikų buvo Kinijos dalis, tačiau Tibeto valdovų, dvasininkų ir Kinijos monarchų santykiai visada buvo labai sudėtingi ir daugialypiai, tad tik atsidavęs ekspertas galėtų pasakyti, kuris ten kurį užkariavo mūšyje, o kuris kurį "paėmė" per daugelį gyvenimų sukaupta savo išmintimi ir charizma.
Ech, koks džiaugsmas pasaulyje liejosi sužinojus, kad net pats "Facebook" princas Markas (1984) siekia įvaldyti Kinijos mandarinų kalbą, ir kaip visiems buvo linksma, išgirdus pirmąjį jo viešą bandymą kalbėti šia kalba. Sunku nesidžiaugti, kai pats savos kartos balsas taip toli žvelgia į ateitį.
Kiniją apkeliavusią lietuvę sužavėjo regionas, kuriame – net 23 etninės grupės
