Jo atliekamų kūrinių bagaže sugulė ne tik klasikos, bet ir populiariosios muzikos kūriniai. Profesionalumu ir ypatinga charizma garsėjantis dainininkas kaskart nustebina savo klausytojus žinomus kūrinius atlikdamas naujai, neįprastai. Kiekvienas koncertas jam – ypatingas įvykis, kuriam ruošiasi nuoširdžiai, netausodamas savęs tam, kad džiugintų savo ištikimiausius gerbėjus.

Kalbamės su atlikėju apie jo muzikinio kelio pradžią, ieškojimus ir atradimus.

– Ką Tau reiškia muzika? Kodėl nusprendei būti dainininku?

– Muzika yra mano gyvenimo palydovė, užimanti didelę dalį asmeninio laiko. Kuo brandesnis tampu, tuo labiau noriu į ją gilintis, viską labiau įprasminti. Kalbu ne tik apie dainavimą, kurį nuolat lavinu dalyvaudamas įvairiuose kursuose pas žymius pasaulio meistrus, bet būtent muziką plačiąja prasme. Labai mėgstu joje būti – dažnai groju gitara bei fortepijonu, mėgstu dainuoti sau akomponuodamas, man tai yra tarsi meditacija, buvimas su savimi.

Pamenu save ketverių ar penkerių metų. Jau tada mano gyvenime labai svarbus buvo muzikavimas, tarsi tokie „namų koncertai“ (juokiasi). Tuo metu dar gyvenau Ukrainoje, mama ir močiutė per grotuvą leisdavo įvairias dainas, o aš šokdavau pagal jas, paėmęs lazdą į rankas imituodavau grojimą gitara ir dainuodavau. Visi šeimos nariai džiaugėsi, kad esu muzikalus, labai mane palaikydavo, sulaukdavau daug gausių aplodismentų ir ovacijų. Ko gero, galiu sakyti, kad dainininko profesija buvo užprogramuota nuo gimimo. 

Vėliau pirmoji muzikos mokytoja pastebėjo, kad aš muzikalus, turiu klausą, balsą, jaučiu ritmą. Padėjo lavinti mano muzikinius įgūdžius ir, sakyčiau, kad ne aš muziką pasirinkau, o muzika mane. Iki pat šių dienų ji mane lydi. Džiaugiuosi, kad įgyvendinau savo vaikystės svajonę.

O svarbiausia gyvenime yra meilė. Jei jauti tikrą nuoširdžią meilę sau, priimi save tokį, koks esi, tada meilė skleidžiasi ir aplinkiniams.

– Esi save išbandęs daugelyje projektų, skirtinguose vaidmenyse, dainavai įvairius stilius. Koks yra Tavo dabartinis santykis su opera ir taip vadinamaisiais rimtaisiais žanrais? Kas Tau pačiam labiausiai prie širdies?

– Esu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), operinį dainavimą. Mane klausytojai dažnai gali išvysti ir išgirsti operose, tai yra pagrindas. Bet mėgstu įvairius žanrus ir myliu savo koncertinę veiklą, kurioje atlieku skirtingą muziką – pop klasiką, svingą, lengvą roką ir kt. Neapsiriboju vien klasikiniu repertuaru, ko gero, bene didžiausią įtaką įvairovei padarė dainavimas grupėje. Būtent tada pajutau, ką reiškia betarpiškas bendravimas su publika, atgalinis ryšys ir tikros ovacijos. Džiaugiuosi, kad viso šito sulaukiu kaskart koncertuodamas ir dovanodamas savo gerbėjams tai, ką galiu geriausiai.

Net atliekant daug populiariosios muzikos, mano santykis su opera liko toks pats glaudus kaip ir buvo anksčiau. Džiaugiuosi, kad vis dar esu kviečiamas dainuoti pagrindinius vaidmenis. Gruodžio ir sausio mėnesiais dainuosiu spektakliuose Kauno muzikiniame teatre, klausytojai mane išgirs operose „Nabukas“ ir „Makbetas“, o balandžio mėnesį Nacionaliniame operos ir baleto teatre laukia premjera operoje „Kandidas“.

Džiaugiuosi, kad galiu leisti sau į viską žiūrėti laisviau ir plačiau, neapsiribodamas siaurais rėmais. Nuoširdžiai myliu tai, ką darau, ir tikiu, kad tokiu būdu galiu atnešti žmonėms daug gėrio ir džiaugsmo. To labiausiai ir reikia scenos žmogui.

E. Jurelly nuotr.

– Dažnai net patys talentingiausi ir sėkmingiausi muzikantai nesiryžta tapti visiškai laisvais menininkais. Kas Tave paskatino eiti šiuo keliu ir žengti šį gana sudėtingą žingsnį?

– Labai geras klausimas, į kurį ne taip paprasta atsakyti. Ko gero. Labiausiai mane paskatino tiesiog permainos gyvenime. Vis dažniau sau užduodavau klausimą, ko labiau noriu – būti laisvai samdomu ar dirbti etatinį darbą, ir man pasidarė aišku. Būti laisvam ir nepriklausomam labiausiai tiko man pagal charakterį, gyvenimo būdą, psichologiją. Ir tada pradėjau kelti sau asmeninius tikslus, kurie ir yra pagrindinis mano varikliukas. Tik tapęs laisvu pajutau, kiek daug galiu padaryti ir kokių turiu neatskleistų savo pusių. Žinoma, šalia manęs yra šeima, kuri mane nuoširdžiai palaiko ir skatina judėti pirmyn. Esu jiems be galo dėkingas.

– Labai smagu kai žmonės atranda tinkamiausius sprendimus ir gali save atskleisti gražiausiomis spalvomis. Noriu paklausti apie Tavo koncertinį turą. Aplinkui vyksta tiek daug renginių, savo gerbėjams spalio mėnesį pristatei naujausią programą. Ką žmonės gali išgirsti koncertuose „Sielą virpinančios dainos“?

– Pirmiausiai noriu paminėti, kad tai yra mano pirmasis solinis turas, kurį ilgai ruošiau ir kurio laukiau. Esu parengęs ne vieną koncertinę programą, tad ši yra tarsi rinktinė, kurią sudaro keturių programų gražiausi ir man brangiausi kūriniai, atrinkti kruopščiai, su pačiu didžiausiu atsidavimu. Džiaugiuosi, kad žmonės šią programą priima su džiaugsmu, stengiuosi perteikti jiems pačias geriausias emocijas ir atiduodu visą save. Bet man kaip atlikėjui yra svarbiausios jų nuoširdžios ovacijos, palaikymas, šypsenos. Sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, kuris lydi viso koncerto metu ir po jo, netgi važiuojant namo ir dar kelias dienas po koncerto. Tokios euforijos noriu palinkėti kiekvienam. Jau įvyko keletas turo koncertų, aplankiau miestus, kuriuose dar nebuvau koncertavęs, bet tikrai ateityje sugrįšiu dar ne kartą. Taip pat dar laukia vienuolika koncertų, kurių su nekantrumu laukiu (šypsosi).

– Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra labai populiarūs taip vadinami tribute‘ai. Koncertai, skirti žinomų atlikėjų veiklai paminėti, atkurti. Tavo viena naujausių programų, kurią bus galima išgirsti Vilniaus rotušėje gruodžio 29 d., yra skirta Frankui Sinatrai. Kodėl pasirinkai būtent šią asmenybę?

– F. Sinatros repertuarą dainuoju jau daug metų, dar nuo tada, kai pradėjau studijuoti LMTA. Vėliau gana daug klausiau trijų tenorų: P. Domingo, L. Pavarotti ir L. Carrero, kurie nuolat dainavo F. Sinatros dainas. Šis repertuaras yra labai tinkamas atlikti operos dainininkams, tad panorau parengti tokią programą. Daug gilinausi į jo dainavimo manierą, stilistiką, žodžių tarimą ir, prisipažinsiu, susidūriau su daug iššūkių, kuriuos po truputį įveikiau.

Šią programą pirmą kartą atlikau prieš metus rotušėje ir sulaukiau ypatingo palaikymo, buvo pilna salė klausytojų. Šiais metais šią programą atliksiu toje pačioje vietoje, tikiu, kad tai gali tapti gražia tradicija. Pažadu, kad laukia ypatingas vakaras. Skambės ne tik Sinatros, bet ir Presley, Martino dainos. Bus daug gražios spalvingos muzikos, kurią atliksime su charizmatiškuoju, publikos numylėtiniu maestro Vytautu Lukočiumi. Visi pasvinguosime kartu.

– Ko palinkėtum savo gerbėjams? Kas Tavo manymu yra svarbiausia gyvenime?

– Noriu palinkėti, kad visi būtų sveiki ir laimingi, gyventų dabartimi, ieškotų laimės ir pozityvumo mažuose paprastuose dalykuose. Taip pat, kad turėtų daug tikslų ir jų siektų.

O svarbiausia gyvenime yra meilė. Jei jauti tikrą nuoširdžią meilę sau, priimi save tokį, koks esi, tada meilė skleidžiasi ir aplinkiniams. Taigi mylėkime vienas kitą, gerbkime ir branginkime tai, kas yra svarbiausia. Santykį su šeima ir vienas kitu. 

Ilgametę sceninę patirtį turintis aksominio balso savininkas koncertinėse programose sukaupė įspūdingą kūrinių bagažą, kuriuo pradžiugino savo ištikimiausius gerbėjus.

Gausybė vaidmenų operos scenoje, dalyvavimas įvairiuose projektuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose bei koncertai su ryškiausiais šalies kolektyvais atlikėjui leido išmėginti save įvairiausiuose muzikos stiliuose, tad greta klasikinių kūrinių galima išgirsti svingo, lengvo roko, populiariosios muzikos.

Taip pat labai svarbią vietą atlikėjo koncertinėje veikloje užima lietuviška muzika, kurią visai neseniai jis pristatė Lietuvos dvaruose,  sulaukdamas išties didelio pasisekimo bei gausybės teigiamų įvertinimų.

„Sielą virpinančios dainos“ – taip dainininkas pavadino savo koncertinio turo po Lietuvą programą, kurioje klausytojai atras ne tik puikiai žinomus, sau mielus kūrinius, bet išgirs dar niekuomet negirdėtų kompozicijų bei autorinių kūrinių, kurie neabejotinai sušildys širdis ir sielas.

Daugybės klausytojų simpatijų sulaukiantis atlikėjas kaskart žavi charizma ir atsidavimu žiūrovams. Kiekvienas koncertas jam – ypatingas įvykis, kuriam ruošiasi nuoširdžiai, netausodamas savęs tam, kad džiugintų savo ištikimiausius gerbėjus. Tad ir šį kartą E. Chrebtovas nustebins klausytojus programa, kurioje skambės kūriniai, tapsiantys tikru iššūkiu jam, bet dovanosiantys neišdildomų emocijų visiems susirinkusiems.

Išskirtiniai, įvairiapusiai atlikėjai susivienijo tam, kad savo ištikimiausius gerbėjus nukeltų į praeitį ir primintų ryškiausius populiariosios klasikos kūrinius. Artėjant renginiui kalbamės su Eugenijumi Chrebtovu ir Liudu Mikalausku apie kūrybinius džiaugsmus bei ateities planus.

– Kaip kilo idėja surengti bendrą koncertą?

Eugenijus: – Pirmą bendrą koncertą turėjome praėjusiais metais Palangoje, Kurhauzo salėje. Jis buvo išties sėkmingas ir sklandus, tad iškart pagalvojome, kad būtų prasminga ir toliau tęsti bendrą veiklą. Prireikė šiek tiek laiko, kad viskas sugultų mintyse, atslūgtų emocijos ir nedidelis koncertas gimtų į didesnį projektą. Liudas yra puikus scenos partneris, meistriškai įvaldęs dainavimą ir aktorystę, lengvai bendrauja su publika, turi sukaupęs gausų repertuarą ir didelį gerbėjų ratą.

Liudas: – Su Eugenijumi bendraujame jau daugiau nei dešimt metų, tačiau tenka prisipažinti, kad dažniausiai susitikdavome operos teatro scenoje, ne koncertuose. Pastaruoju metu pastebėjau, jog Eugenijus intensyviai pradėjo rengti savo solinius koncertus ir vilioti mano gerbėjus (ypač moteris), tad pamaniau, kad pasiduoti negalima, reikia imti ir surengti muzikinę kovą, kad visiems būtų aišku kas yra laimėtojas. O kol kas net pats nežinau, kas jis (šypsosi)

Liudas Mikalauskas. E. Jerelly nuotr.

– Kodėl koncertui vėl pasirinkote Palangą?

Eugenijus: – Kur gi dar galima atlikti lietuviškus šlagerius jei ne poilsiautojų pamėgtoje Palangoje (šypsosi). Aš, žinoma, šiek tiek juokauju. Tiesiog Palanga yra aktyvus miestas vasarą, žmonės atvyksta iš įvairiausių miestų ir miestelių, o kas gi gali būti geriau po karštos dienos jei ne gaivus koncertas, kuriame skambės žinomi kūriniai, o juos kartu galės dainuoti kiekvienas.

Liudas: – Aš dar norėčiau pridurti, kad prieš metus kurhauzo salė buvo pilnutėlė „kova“ truko beveik dvi valandas ir laimėtojas nepaaiškėjo. Tad tikrai yra kur tęsti mūsų bendrą koncertinę veiklą.

– Pavadinimas labai įdomus ir intriguojantis, tarsi iškart nuteikia artėjančios dvikovos nuotaikai. Ko gali tikėtis klausytojai?

Liudas: – Žodis „šlageriai“ iškart padiktuoja atsakymą, kad tai bus populiarūs, mylimi, mėgiami ir išsiilgti kūriniai. Su Eugenijumi pasirinkome temas, pagal kurias ruošiame savo kūrinius. Kad kūrybinė intriga išliktų iki pat koncerto, neišsiduodame ką dainuosime. Renginio metu kviesime žiūrovus burtų keliu ištraukti muzikines temas ir tik tada sužinosime ką dainuos muzikinis priešininkas ir tokiu būdu įvyks dvikova. Bus įdomi patirtis ne tik klausytojams, bet ir mums patiems. Įprasta renginyje būti viską sudėliojus ir surepetavus, net kalbamuosius tekstus pasirašius. Tokiais atvejais dažnai dingsta natūralumas ir ekspromto žavesys. Norime, kad šiame mūsų koncerte viskas vyktų šiek tiek kitaip.

Eugenijus: – Galiu tik papildyti, kad špagų ir šarvų nebus (šypsosi). Kartu muzikuoti gera, komfortiška, vienas kitą papildome. Koncerte pasirodysime su ritmo grupe, kuri įneš dar daugiau įvairių atspalvių.

– Ar repeticijose ir koncertuose nebūna tikrų profesinių „dvikovų“ tarp jūsų?

Liudas: – Kol kas laikomės, kenčiam, bet jei jau mano gerbėjos pradės rašyti, kad Eugenijus šaunesnis už mane, tai manau, kad viskas gali baigtis ir rimtomis muštynėmis (juokiasi).

Tiesa, G. Verdi operoje „Don Karlas“ aš jį esu nušovęs mažiausiai dešimt kartų, tačiau jis jokios pagiežos dėl to man nejaučia.

– Kokiai publikai skirtas šis renginys?

Liudas: – Prieš keletą metų būčiau sakęs, kad brandesnei. Bet dabar matau, kad mano koncertuose lankosi daug jaunimo. Nežinau, ar aš čia senstu ir man visi jauni atrodo, ar tikrai jaunesnioji karta pradėjo mėgti tai, ką mes darome. Nuoširdžiai lauksime visų, kurie nori praleisti laiką su gera muzika, šmaikščiu „pasišpagavimu“ scenoje ir jauduliu širdyje.

Eugenijus Chrebtovas. E. Jerelly nuotr.

Eugenijus: – Sakyčiau, kad koncertas skirtas plačiai auditorijai. Jame skambės dainos, su kuriomis užaugome, praleidome pačias gražiausias romantiškas dienas stebėdami saulėlydžius. Mes gerai žinomas senas dainas atliksime šiuolaikiškai, naujai, galbūt kiek neįprastai, kiekvienas pajaus mūsų skleidžiamą energiją. Muzika palies visų širdis – nuo jauniausio iki vyriausio klausytojo.

– Kaip manote, ko reikia šiuolaikiniam klausytojui?

Liudas: – Nuoširdumo, gerai praleisto laiko, naujų patirčių, nostalgiškų prisiminimų, šypsenos, kuri po gero koncerto nedingsta dar kurį laiką. Jei atlikėjas žino kaip tai pasiekti, jis bus sėkmingas.

– Ar ateityje planuojate daugiau bendrų projektų?

Eugenijus: – Planuojame šį koncertą pakartoti ir kituose miestuose, surengti turą. Tai nebus vienkartinis projektas, mes jį plėtosime ir pažadame, kad pateiksime dar daugiau staigmenų.

– Jeigu pagautumėte auksinę žuvelę. Kokio vieno noro paprašytumėte?

Liudas: – Dievo neapleidžiančios rankos šalia.

Eugenijus: – Kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Skamba gal kiek banaliai, nes laimės ir sveikatos visi linki per šventes, bet manau, kad būtent tai yra patys svarbiausi dalykai gyvenime, kuris yra intensyvus, greitas, besikeičiantis.

Ketvirtadienio vakarą kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru scenoje pasirodė Sandra Janušaitė, Tadas Girininkas, Vladimiras Prudnikovas, Tomas Pavilionis ir Mickael Spadaccini. Gala koncertui dirigavo maestro Constantine Orbelian.

„Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, tėvams, mylimajai ir likimui, kad galėjau švęsti savo 40 metų jubiliejų Kauno valstybinėje filharmonijoje kartu su puikiu orkestru, būriu nuostabiu solistų, draugų su kuriais ne vienerius metus tenka dainuoti spektakliuose.

Visiems jiems nuoširdžiai dėkoju. Šiam koncertui buvo ruoštasi labai ilgai ir atsakingai, galima sakyti nuo tada, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Esu labai laimingas ir dėkingas publikai, kad galėjome su solistais pilnoje salėje dalintis magiškais muzikos garsais. Lauksiu visų kituose savo koncertuose“, – po koncerto pasakojo E. Chrebtovas.

Kadangi E. Chrebtovas ir L. Mikalauskas mėgsta tikrus iššūkius, jūsų dėmesiui – Stasio Povilaičio daina „Čipolinas“. Dainininkai kviečia pasimėgauti tikru populiariosios klasikos perlu, kuris suskambės naujai, leis patirti ir išjausti kiekvieną natą bei pasinerti į muzikos skleidžiamą magiją, kuri nukels į nerūpestingą vaikystę.

Atlikėjai šiuo kūriniu kviečia visus savo bičiulius, gerbėjus ir tikros muzikos mėgėjus birželio 9 d. 19 val. į Palangos koncertų salę, kur surengs tikrų tikriausią „Šlagerių dvikovą“. Programoje skambės visiems gerai žinomi kūriniai, o atlikėjų skleidžiama energija įtrauks kiekvieną klausytoją.

Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas, su Lietuvos rinktine praėjusiais metais Italijoje tapęs Europos vicečempionu, per 24 valandas nubėgęs 245,3 km, pasakojo, kaip... pabėgo iš kunigų seminarijos, likus pusantrų metų kol taps kunigu. „Pusseptintų metų praleidau kunigų seminarijoje, bet pajutau abejones, troškau laisvės, norėjau važiuoti į varžybas. Seminarijoje, deja, maldos ir meditacijos to nekompensavo ir teko palikti man brangią Telšių kunigų seminariją. Tai drąsiausias mano sprendimas gyvenime. Ir nebuvo jokios moters, tik viena moteris – meilė bėgimui“, – kodėl netapo kunigu, pasakojo R. Seitkalijevas.

Ruslanas Seitkalijevas./ LNK nuotr. 

Išėjus iš seminarijos ultramaratonininkui teko gyvenimą pradėti nuo nulio. „Tai kaip antras gyvenimas – atsikeli, ir laisvė, net nežinai, ką daryti su ta laisve. Pirmas mano darbas buvo nekokios reputacijos Palangos bare, kuris užsidaro vėliausiai. Bet išdirbau tik savaitę, matyt, per didelis kontrastas po seminarijos. Vaibas labai įspūdingas, šviesos, moterys, merginos, tamsios šviesios, aukštesnės, žemenės“, – šypsodamasis pasakojo Ruslanas.

Skaudus gaisras neaplaužė žolininkės Adelės Karaliūnaitės. „Nuotaika kaip niekada gera, nes ugnis pasiglemžė visa tai, kas buvo bloga. Bet per vasarą  žolelių pasirinkau, sandėliai nesudegė, miškas liko, įrenginėju skarelių muziejų, tvarkau jo vidų. Džiugu, kad mano produkcijos žmonėms reikia ir ji padeda, žmonės perka, nesidera, nes žino, kad man tų pinigų sau nereikia, aš jų nenaudosiu, aš jau visko turiu, mano toks amžius. Na, gal tik susileisiu botokso į kaktą, kad raukšlių nebūtų ir lūpų korekciją pasidarysiu, bet sako, kad čia nebrangu. Gal pabūsiu influencerė ir padarys už dyką“, – šmaikštavo garsi žolininkė.

Adelė Karaliūnaitė. / LNK nuotr. 

Ukrainoje gimęs ir Lietuvoje užaugęs operos dainininkas  Eugenijus Chrebtovas prisipažino gyvenantis įtampoje – išgyvenantis nuolatinį skausmą dėl artimųjų Ukrainoje. „Buvau tarp dviejų šalių, Ukrainoje lankiau darželį, mokyklą. Kai 2014 metais prasidėjo karas, mes močiutę parsivežėme į Vilnių, bet po kelių metų grįžo į gimtinę. Ji jau buvo 85-erių, nujausdama, kad greitai viskas pasibaigs, troško numirti Ukrainoje“, – pasakojo E. Chrebtovas. 

Savo istorija dalinosi ir dainininkė Božena Krasilova, kuri, susirgusi kovidu, buvo per plauką nuo mirties. „Veža į reanimaciją ir galvoji, kad jau viskas, nieko negali padaryti, tik melstis. Galvoju, mano gyvenimas tik prasidėjo, viskas išsipildė, ko norėjau – mylimas vyras, vaikai. Galvoju, negi jau viskas? Man mėnesį buvo sukelta dirbtinė koma. Jokių vilčių, stabiliai bloga situacija, visi mane laidojo, bet meldėsi, ir tas tikėjimas padėjo, mane atgaivino. Atsibundi ir guli kaip daržovė. Meldžiausi, meldžiausi ir išmeldžiau“, – pasakojo Božena.

105 kilogramus svėrusi televizijos laidos vedėja Sandra  Žutautienė atviravo, kaip atsikratė po skyrybų prigauto svorio ir tapo dainininke. „Dėl skyrybų buvau linkusi kaltinti save, skaudėjo iki nuprotėjimo, kol vieną dieną atsidūriau ligoninėje dėl panikos priepuolių, kurie kilo iš savęs kaltinimo, kad nesugebėjau išsaugoti šeimos. Pirmi dvidešimt kilogramų užaugo per pirmą mėnesį, išsipūčiau kaip balionas, negalėjau savęs pakęsti, nieko nenorėjau“ – pasakojo S. Žutautienė, laidoje pristačiusi naujausias savo dainas.

Apie gyvenimo pamokas, kurios ir gniuždo, ir augina, apie baisų skausmą, kuris virsta maloniais atradimais bei dėkingumu –  šį vakarą, 19.30 val., „KK2 penktadienyje“ per LNK.

Šiuo spektakliu pagrindiniu Makbeto vaidmeniu debiutuos žymus Lietuvos operos baritonas Eugenijus Chrebtovas, o Ledi Makbet vaidmenį kurs Auksinio scenos kryžiaus laureatė Gitana Pečkytė.

Su E. Chrebtovu apie kūrybinį kelią ir naująjį Makbeto vaidmenį pasikalbėti susitikome jaukią popietę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

– Esate gimęs Ukrainoje, Donecko srityje. Kaip įvyko, kad apsigyvenote Lietuvoje ir būtent čia tęsiate muzikinę karjerą?

– Dėka tėvų, kurie atvažiavo dirbti į Lietuvą ir liko čia gyventi. Užaugau Vilniuje, vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuo tada mano muzikinis, šeiminis ir apskritai visas gyvenimas klostosi būtent čia – Lietuvoje.

– Galbūt tėvai į Lietuvą taip pat atvyko dirbti su muzika susijusio darbo?

– Oi ne, mano tėvai nėra profesionalūs muzikantai. Nors mama kadaise Ukrainoje lankė muzikos mokyklą, ten grojo akordeonu. Tėvelis mėgdavo pabrazdinti gitara ir padainuoti, kol buvau mažas. Vis dėlto jaučiu, kad muzikinę klausą paveldėjau iš mamos pusės. Pamenu, močiutė dažnai dainuodavo, ypač kartu su draugėmis. Jos susirinkdavo namuose, sėsdavo prie stalo ir iš visos širdies dviem balsais traukdavo ukrainiečių liaudies dainas. Tai buvo tarsi jų gyvenimo būdas – su dainomis leisti laisvalaikį.

 Partnerė: Ledi Makbet vaidmenį atlieka G. Pečkytė./ D. Rimeikos nuotr. 

– Kokiose šalyse, be Lietuvos, tenka koncertuoti pastaruoju metu? Galbūt turite itin pamėgtą?

– Po karantino vis dar jaučiami padariniai planuojant koncertinę veiklą. Atrodo, kad darbai tik įsibėgėja, o su užsieniu reikia atkurti ryšį iš naujo. Iki karantino aštuonis sezonus esu dainavęs dviejuose teatruose Estijoje – Tartu ir Talino nacionalinėje operoje. Ten esu parengęs nemažai vaidmenų: Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Figaro vedybos“ atlikau pagrindinį Figaro vaidmenį, Enriko vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Lučija di Lamermur“, Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ – pagrindinį Onegino vaidmenį, Eskamiljo – George’o Bizet operoje „Karmen“.

– Pasibaigus karantinui teatruose buvo susikaupę daug spektaklių, o artistams teko įnirtingai vytis prarastą laiką. Ar jau grąžinote žiūrovams skolą už karantiną? Ar tą skolų grąžinimo laiką išgyvenote intensyviai, ar stengėtės kuo ramiau grįžti į sceninį gyvenimą?

– Praeitais metais paūmėjo noras kuo skubiau ir kuo intensyviau grįžti į sceną. Buvau be galo išsiilgęs dainavimo, bet neapskaičiavau jėgų. Po  griausmingo grįžimo ištiko pervargimas. Juk per karantiną buvo praleista daug laiko nedainuojant, dėl to nukentėjo balsas – tiesiog greičiau pavargdavo. Šiuo metu jaučiu, kad būsena stabilizavosi, ypač su Nabuko vaidmeniu!

Jis išsilaisvina nuo savo pamišimo, išprotėjimo, baimių ir psichologinių pančių tą akimirką, kai jį nužudo.

– Smagu, kad pavyko vėl atrasti pusiausvyrą scenoje. Praeitą rudenį teko matyti jūsų įspūdingą vaidmenį KVMT – G. Verdi operoje „Nabukas“. Kokio sudėtingumo buvo ši partija, kaip sekėsi susidraugauti su Babilono karaliaus Nabuko personažu?

– Šiuo gyvenimo etapu nebėra lengvų vaidmenų. Nabuko vaidmens sudėtingumas – dualus psichologinis portretas, kuriame gausu spalvų ir aštrių kampų. Prisijaukinti šį vaidmenį padėjo režisierius Kęstutis Jakštas, kuris labai aiškiai atskleidė savo viziją. Žinoma, prie spektaklio įprasminimo prisidėjo ir siaubingi įvykiai Ukrainoje, kurie realiu laiku sutapo su operoje pasakojama istorija. Vokaliai tai labai sudėtinga partija, bet turint dabartinę patirtį, kūrybinį bagažą ir padedant  nuostabiam kolektyvui tai nebuvo neįmanoma misija. Manau, kad su Nabuko partija susidraugauti pavyko sklandžiai.

Svoris: E. Chrebtovas operoje „Nabukas“ atliko Babilono karaliaus vaidmenį. / M. Aleksos nuotr. 

– Kaip susigyvenote su dizainerio Dainiaus Bendiko kurtais pompastiškas kostiumais šiai operai? Ar skulptūriški kostiumai ribojo ar kaip tik įrėmino ir buvo paprasčiau įsikūnyti į Babilono karalių?

– D. Bendiko kostiumai padėjo tai padaryti paprasčiau. Nors tie drabužiai nepatogūs, bet būtent jausdamas nepatogumą ir lipdžiau Nabuko charakterį, vaidmenį. Kuo nepatogiau – tuo geriau išeina. Tai toks paradoksas.

– Jau sausio 26 d. debiutuosite kitoje G. Verdi operoje – „Makbetas“. Čia taip pat jums teko grandiozinis – Makbeto – vaidmuo. Kokių iššūkių jis kelia? Galbūt jis artimas Nabukui?

– Panašumas toks, kad tai du karaliai ir abi operas parašė tas pats kompozitorius. Tik „Nabuką“ G. Verdis rašė jaunesnis, o „Makbetą“–  jau gerokai brandesnis. Norėčiau pridurti, kad minėti personažai panašūs savo baimėmis, išgyvenimais ir traumomis. Tačiau skirtumas tarp jų ryškus – Nabukas atsiprašo, atgailauja ir jam ateina nušvitimas, o Makbetui nušvitimas neateina. Jis išsilaisvina nuo savo pamišimo, išprotėjimo, baimių ir psichologinių pančių tą akimirką, kai jį nužudo. Deja, tik mirus Makbetui palengvėja.

„Makbetas“ sudėtingas ir tuo, kad reikia puikiai mokėti ne tik savo partijos žodžius, bet ir scenos partnerio. Ir dar – italų kalba.

Žinoma, po debiuto sausio 26 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus tik pradžia šio personažo mano kūrybiniame kelyje. Tada jį dar daugiau analizuosiu ir geriau pažinsiu. Dabar repetuodamas, bandydamas geriau suprati šį personažą pastebiu, kad tos trys raganos yra tarsi aliuzija į jo sudėtingą santykį su moterimis, kuris atsirado dėl vaikystėje traumuoto santykio su mama. Raganos – tai Makbeto išgalvotas pasaulis, trauma, pasirodanti šių neigiamų personažų pavidalu. Nuo šio trapaus pagrindo viskas ir klostosi. Toliau Ledi Makbet kursto jo nepasitikėjimą savimi, o nuo to kurstymo, nuo įrodinėjimo, kad gali būti galingas, tvirtas vyras, jis nueina iki beprotybės. Tiesiog iš beprasmio įrodinėjimo.

Kitas svarbus momentas yra tai, kad būtent šį vaidmenį ruošiu kartu su savo vokalo repetitore Raminta Lampsatis, kuri ne tik vokaliai padeda atrasti dar daugiau spalvų, bet ir naujai interpretuoti patį Makbeto personažą. Tikiuosi, kad šie daug įdirbio reikalaujantys atradimai patiks ir žiūrovams.

– Trumpam grįžtant prie G. Verdžio – jis „Makbetą“ rašė būdamas brandaus amžiaus. Ar partitūroje taip pat jaučiama kūrybinė branda?

– Taip, kūrybinė branda tikrai jaučiama. „Nabukas“ yra ankstyvasis G. Verdis, tai bel canto stilius. „Makbetas“ – labiau draminis kūrinys, čia viskas skleidžiasi per tekstą, aktorystę. Šioje operoje kiekviena frazė reikalauja ir negražaus atlikimo, t. y. niūraus, tamsaus vokalo, viskas slypi žodyje. „Makbetas“ sudėtingas ir tuo, kad reikia puikiai mokėti ne tik savo partijos žodžius, bet ir scenos partnerio. Ir dar – italų kalba.

– Pastarieji personažai – itin sudėtingi ir ryškų įspaudą solistų biografijose paliekantys vaidmenys. Ar planuojate ir toliau solinėje karjeroje daugiau dėmesio skirti būtent operai?

– Be abejo, tai yra mano pagrindinė specialybė – operinis dainavimas. Tačiau tokie vaidmenys, kaip Nabukas ir Makbetas, atveria kitą pasaulį, kitą vokalinį lygį ir naujų galimybių man kaip kūrėjui. Žinoma, planuoti galime daug, bet dabar esu visiškai susikoncentravęs į debiutą – Makbeto vaidmenį sausio 26 d. KVMT. Apibendrinant – opera ir buvimas scenoje praturtina mane kaip solistą, profesionalą ir asmenybę. Dėl to ateitį sieju tik su dainavimu.

– Na, ir pabaigoje pasvajokime. Ar turite svajonių vaidmenį, kurį dar norėtumėte atlikti?

– Šią akimirką kilo tokia mintis – mes kiekvieną dieną atliekame daug skirtingų vaidmenų buityje, darbe, sociume, teatro scenoje ir t. t. Todėl labai svarbu nepamesti savęs. Dėl to svajonių vaidmuo man yra tiesiog išlikti savimi šiame gyvenime.

– Kol kas nutolkime nuo muzikos ir pradėkime nuo to, kuo šiandieną gyvename, – nuo karo jūsų gimtinėje Ukrainoje. Kokios žinios iš artimųjų Donecke?

– Donecko srityje – mano dėdės šeima. Gyvena baimėje, gyvena šia diena, nieko neplanuodami į priekį. Stengiasi vienas kitą palaikyti. Meldžiasi. Bendraujame per „Viber“ programėlę, siūliau dėdės šeimai atvykti į Lietuvą, tačiau atsisakė. Kartą jiems jau teko palikti savo namus, daugiau nenori. 2014-aisiais, kai Donecke prasidėjo neramumai, buvo išvykę į Kyjivą, ten gyveno trejus metus. Ir mano močiutė, kurią po Donecko įvykių buvome pasiėmę į Vilnių, pagyveno čia vos kelerius metus. Grįžo namo. Pernai mirė, amžinojo poilsio atgulė Donecko srityje.

– Kada pastarąjį kartą lankėtės Ukrainoje? Kur gimėte, kokią tėviškę esate išsaugojęs savo atmintyje?

– Seniai, tuomet buvau gal penkiolikos metų. Tačiau visos mano vaikystės vasaros prabėgo pas močiutę. Gimiau prie Jenakijevo miesto Donecko srityje. Vaikystės atsiminimai šilti. Ten vasaros labai karštos, daug vaisių – obuolių, kriaušių. Močiutė mėgo gaminti, skaniai valgėme. Popietėmis visi suguldavome po obelimis pailsėti. Saulė plieskia, o obelų pavėsyje taip gera! Ukrainiečiai – daininga tauta, mano močiutė labai gražiai dainavo. Neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet kai su drauge užtraukdavo dviem balsais, visada nustebdavau – kaip gražiai!

– Gal ir dar kas iš šeimos paveldėjo muzikinį talentą?

– Aš vienintelis pasukau muzikos keliu. Turiu jaunesnę sesę Oksaną, ji su šeima gyvena Vilniuje. Kurį laiką Oksana dirbo banke, tačiau neseniai nusprendė persikvalifikuoti – Šiaulių universitete siekia logopedės išsilavinimo. Tai abiejų mūsų tėvų profesija. Tačiau pirmasis jų išsilavinimas – maisto pramonės inžinieriai.

Tai bus jaukus vakaras, kupinas meilės ir geros muzikos. Koncerto „Kai žodžių nebėra“ metu skambės populiariosios klasikos kūriniai.

– O kaip šeimos keliai atvedė į Lietuvą?

– Tėveliai atvažiavo čia dirbti ir pasiliko. Aš tada buvau vos dvejų.

– Tad Lietuvą galite vadinti antrąja tėvyne?

– Taip ir vadinu, tik ne antrąja, o pirmąja. Nors ir negimiau čia, bet visą gyvenimą praleidau: ir mokslus baigiau, ir dirbau. Už tai, kad puikiai kalbu lietuviškai, esu dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai poetei Meilei Kudarauskaitei, už dainavimo meistriškumą – profesoriui Virgilijui Noreikai. Jis man ne kartą sakė, kad pasaulis – platus, bet pirmiausia reikia palikti savo pėdsaką čia, Lietuvoje.

Išrinktoji: mylimajai Žanetai E.Chrebtovas piršosi net tris kartus, ir visus sulaukė atsakymo „taip“. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie kitus nelinksmus laikus – pandemiją, karantiną. Kaip juos ištvėrėte?

– Karantinus ištvėriau stengdamasis į ateitį žiūrėti optimistiškiau. Niekam nebuvo lengva, dainininkai – ne išimtis. Norėjosi imtis ko nors, kas pakeltų dvasią. Kadangi koncertų salės užsidarė, nusprendžiau visus pakviesti į koncertus savo namuose, tik virtualiai. Sugalvojau, kad jei publika negali ateiti pas mane, aš keliausiu pas ją. Tuomet buvo labai svarbu dovanoti gerų emocijų – juk muzika suteikia šviesos, prikelia iš nevilties.

– Per pirmąjį karantiną prikėlėte dainą „Šaukiu aš tautą“ ir sukūrėte jos vaizdo kilpą. Šaukėte tautą nepasiduoti?

– Taip, ši idėja kilo spontaniškai. Saviizoliacijos laikotarpiu išgyvenome daug įvairių baimių, žmonės jautėsi emociškai ir psichologiškai išsekę. Aš – atlikėjas, todėl į Lietuvos žmones kreipiausi muzikos kalba, norėjau suteikti tikėjimo geresniu rytojumi. Daina „Šaukiu aš tautą“ pagal Bernardo Brazdžionio žodžius buvo tapusi tautos atgimimo himnu. Tikėjau, kad ji gali nugalėti ir pandemijos apatiją.

– Bet pandemija jums nesutrukdė sukurti savo asmeninės laimės?

– Taip, pernai susižadėjau. Žanetos prašiau rankos tris kartus: per pirmą karantiną, antrą ir po jų. Visus kartus sulaukiau atsakymo „taip“.

– Ir kada didžioji šventė?

– Laukiame, kol pasibaigs neramumai. Vizualizuojame, kaip ir kur turėtų įvykti vestuvės. Norime, kad būtų jauku ir jautru, kad dalyvautų patys artimiausi žmonės.

– Kuo jus sužavėjo Žaneta Fomova, jūsų išrinktoji?

– Visų pirma ji ypatinga tuo, kad yra labai jautri, supratinga, atjaučianti. Man sunku ją apibūdinti glaustai, gal pasakyčiau taip: Žaneta – kaip vandenynas. Tai labai gilus ir turtingas savo vidumi žmogus. Mudu puikiai vienas kitą papildome.

– O kaip susipažinote?

– Turėjome bendrų draugų, bendravome per juos. Tačiau kartą ją pakviečiau į koncertą Valdovų rūmuose, kuriame dainavau. Po koncerto nuėjome išgerti arbatos. Ji iškart mane sužavėjo – artima siela, lengva bendrauti, daug bendrų temų. Buvo labai lengva ir gera būti kartu. Lengva dar ir todėl, kad esame subrendę žmonės, suprantame, kas yra meilė, santykiai, įsipareigojimas. Be to, mus sieja bendri pomėgiai, bendra veikla – kelionės, sportas.

– Jūs įrodėte, kad dainininko darbe labai praverčia... boksas.

– Šis sportas mane seniai įtraukęs. Boksuojuosi nuo paauglystės. Esu iškovojęs daug rimtų pergalių, treneriai man net pranašavo profesionalaus sportininko karjerą. Nors ir nepasukau šiuo keliu, boksas liko mano gyvenime. Jis ne tik padeda pasitempti fiziškai, bet ir ugdo valią, charakterį, dėmesį, moko susikaupti. Juk dainavimas – ir fizinis darbas, todėl fizinis pasirengimas čia labai praverčia. Be boksavimosi, bėgioju didelius nuotolius, plaukioju baseine, važiuoju dviračiu, žiemą slidinėju – mano gyvenimo būdas fiziškai aktyvus.

– O ar kūrybinis gyvenimas jau toks pat aktyvus, koks buvo iki pandemijos?

– Kūrybinis gyvenimas nebuvo nutrūkęs. Koncertinė veikla – taip, ji buvo nutrūkusi. Dabar pamažu atsigauna, bet iki to lygio, kuris buvo prieš pandemiją, dar reikės daug laiko. Poros metų tikrai.

Vertybė: E.Chrebtovui aukščiausia kūrybos išraiška – kurti nuoširdžius santykius su pačiais artimiausiais žmonėmis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gegužės 4-ąją laukia susitikimas su kauniečiais. Kuo bus ypatingas koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje?

– Tai bus jaukus vakaras, kupinas meilės ir geros muzikos. Koncerto „Kai žodžių nebėra“ metu skambės populiariosios klasikos kūriniai „Love is in the Air“, „O Sole Mio“, „Volare“, „Dancing Queen“, „My Way“, „Can’t Take My Eyes of You“, „Mambo Italiano“, „I Will Surive“, „Besame Mucho“, „You Raise Me Up“, „Se Bastasse Una Canzone“ ir kt., taip pat – keletas ukrainietiškų dainų. Šią muzikinę programą paruošėme kartu su pianistu Tomu Dičiūnu.

– Ką turėjote mintyje pavadindamas koncertą „Kai žodžių nebėra“?

– Tai mano dainos, kurią įrašiau po pirmojo karantino ir kurią labai pamėgo klausytojai, pavadinimas. Atsiradus galimybei keliauti, jos vaizdo klipą įrašiau Kipro saloje. Pejos regionas, kuriame vyko filmavimas, užburia gamtos grožiu – ši vieta įkūnijo dainos esmę. Tai daina apie amžiną jausmą – meilę. Tai tarsi palinkėjimas visiems patirti šį nuostabų jausmą, kuris pakylėja aukščiau kasdienybės.

– Kokie susitikimai su žiūrovais po pandemijos? Ar klausytojai, sugrįžę į teatrų ir koncertų sales, – šiltesni ir atidesni?

– Norėčiau pasinaudoti proga ir visų pirma paskatinti žmones eiti į koncertus. Per pandemiją ir karantinus mūsų klausytojai šiek tiek aptingo, įprato gauti muzikos dovaną patogiai sėdėdami ant sofos per televiziją, radiją ar telefoną. Bet tai tikrai neatstoja tų šiltų ir jaukių akimirkų, kurias patiriame atėję į gyvą atlikėjo pasirodymą. Būtinai reikia eiti į koncertus! Juk juose mes, dainininkai, savo profesijos meistrai, dalijamės ne tik muzikavimu, bet ir savo energija, kurios niekur kitur taip nepajusi. Gyvas pasirodymas, net jei ir ko nors švariai nepadainuoji, vis tiek spinduliuoja atlikėjo charizmą. Po gyvo koncerto išeini pakylėtas, prisipildęs gerų emocijų. Gražių balsų pasaulyje daug, yra daugybė būdų juos išgirsti neišeinant iš namų. Tačiau ateidami į koncertą mes laukiame kažko ypatingo, ką dainininkas dovanoja gyvai.

– Jums pačiam mielesnė koncertinė ar teatro scena?

– Man tiesiog patinka dainuoti. Ir operos scenoje, ir soliniuose koncertuose. Ir tai sudėtinga, ir tai. Koncerte padainuoji 15–20 solinių dainų, spektaklyje – tris arijas. Teatras leidžia augti kaip atlikėjui, asmenybei. O tuo, ką gauni teatre, gali su klausytojais pasidalyti koncertuose.

– Kurie vaidmenys jus labiausiai augino? Jų sukaupta be galo daug – turite solidžios patirties didžiausiose Lietuvos ir Europos teatrų scenose.

– Kiekvienas vaidmuo yra išskirtinis. Net kai jį dainuoji dešimtą ar dvidešimtą kartą, vis tiek jis būna kitoks. Nes tu jau esi kitoks – turi naujos gyvenimo patirties. Vaidmenys, kaip vaikai, nuolat auga.

Teatras leidžia augti kaip atlikėjui, asmenybei. O tuo, ką gauni teatre, gali su klausytojais pasidalyti koncertuose.

– Esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Gal jau aiškūs kūrybiniai planai šio teatro scenoje?

– Viena, kas tikrai aišku ir labai džiugina, – tai projektas su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru. Repetuojame G.Verdi operą „Nabukas“, kurios premjera laukia vasarą. Tai labai didelis iššūkis, kuris motyvuoja, norisi tam atiduoti visas savo jėgas ir laiką. Kitų planų nenorėčiau atskleisti, kol nepasirašyta sutarčių.

– Kokia laukia vasara – labiau poilsio ar darbymečio?

– Muzikų gyvenimas vasarą labai intensyvus. Po teatrinio sezono laukia koncertinė veikla. Vėlgi laukia susitikimas su Kauno publika. Birželio 29 d. Pažaislio muzikos festivalyje dalyvausiu su lietuviška programa. Joje – Vytauto Klovos vokaliniai ciklai ir arijos iš lietuvių kompozitorių operų.

– Ką kaip kūrybos žmogus vadinate aukščiausiu pasiekimu?

– Gal nuskambės netikėtai, bet aukščiausiu kūrybiniu pasiekimu vadinu... šeimos gyvenimą. Kurti gražius santykius su artimaisiais yra aukščiausia kūryba. Turiu vienuolikos metų sūnų Kajų iš pirmos santuokos. Už jį esu dėkingas savo buvusiai žmonai Laurai. Net ir iširus mudviejų santuokai, stengiuosi, kad ryšys su sūnumi nenutrūktų. Matomės ir Kaune, kur jis gyvena, ir Vilniuje. Kartu keliaujame, sportuojame.

– Kalbant apie šeimą... Vos prasidėjus karui Ukrainoje, savo sodyboje priglaudėte dvi ukrainiečių šeimas. Iki šiol tebegyvena?

– Mūsų sodyboje prieglobstį rado iš Kyjivo į Lietuvą atkeliavusios dvi moterys su trimis mažametėmis mergaitėmis. Netrukus atvažiavo ir vienos iš tų moterų tėvai, vyresnio amžiaus pora. Moteriai reikėjo medicininės pagalbos, ji serga lėtine liga. Išsiaiškinome, kad pabėgėliams iš Ukrainos medicininė pagalba teikiama Lietuvoje, taigi ji tęsia chemoterapijos procedūras. Dabar ukrainietės gyvena Vilniuje, rado darbus, išsinuomojo butą. Jos adaptuojasi prie mūsų gyvenimo ir yra be galo dėkingos už pagalbą.

– Mūsų pokalbis pasirodys „Kauno dienos“ priede „Gera diena“. Kas jums yra gera diena?

– Gera diena, kai širdyje šviečia saulė, kai visi artimieji yra sveiki ir laimingi. Gera diena, kai galiu dainuoti, nes dainuodamas dalijuosi laime.

Ištuštėję miestai, sustojęs kultūrinis gyvenimas ir pakitęs žmonių tarpusavio bendravimas atlikėją paskatino ne laukti, kol bus vėl leista grįžti į sceną ar į repeticijų sales, o muzikos keliu kreiptis į Lietuvos žmones ir dainos galia suteikti jiems tikėjimo bei vilties.

„Daugelis šiame saviizoliacijos laikotarpyje išgyvena daug įvairių jausmų, pradedant baime, nežinomybe dėl ateities, grėsme sveikatai ir finansiniu nestabilumu. Jaučiu, kad žmonės emociškai ir psichologiškai išsekę. Net ir mokslininkai, psichologai kalba, jog po karantino mes išeisime kitokie. Galbūt pasikeis įpročiai, vertybės, o gal požiūris į daugelį dalykų, bet esu tikras, kad žmogiškasis ryšys bus esminis pokytis. Manau, žmonės labiau pradės vertinti savo šaknis, istoriją ir kultūrą.“ – sakė solistas E. Chrebtovas.

Atlikėjo įsitikinimu, visais laikais muzika, daina buvo tai, kas net ir pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu padėdavo pakelti sunkumus, nugalėti apatiją, pasisemti šviesos ir vilties.

„Ištuštėjusios miesto gatvės, uždarytas visuomeninis gyvenimas, atskirti žmonės vieni nuo kitų – tai itin sudėtingas laikotarpis visiems. Aš atlikėjas, todėl į Lietuvos žmones kreipiuosi muzikos keliu ir tikiuosi skambantys dainos žodžiai atkreips mūsų visuomenės dėmesį ir įpūs jiems tikėjimo geresniu rytojumi. Tikiu, kad bendruomeniškumo jausmas, atjauta, vienas kito palaikymas gali padėti jaustis stipriems ir emociškai tvirtiems“ – savo mintimis dalinosi dainininkas.

Daugiau nei dvidešimties metų patirtį turintis ir didžiausiose Europos teatrų scenose pagrindinius vaidmenis atliekantis solistas, nusišypso paklaustas, kurio mokytojo komandoje norėtų būti. Profesionalas trokšta tik tiek, kad klasikinį muzikos žanrą išgirstų ir pamiltų kuo didesnė auditorija.

„Aš manau, kad visi mokytojai yra savo srities profesionalai ir iš visų jų galima tikrai pasimokyti. Neturiu prioriteto, kurio komandoje norėčiau būti labiausiai. Man svarbiausia yra gerai padainuoti. Ateinu į projektą pasidalinti savo patirtimi. Atnešti į projektą naujų jausmų, kitokios muzikos ir pasirodyti plačiajai publikai. Man niekada neužtenka, to, ką pasiekiu. Visada norisi daugiau“, – sako projekto dalyvis.

Dar prieš lipdamas į sceną, Eugenijus atvirai pripažino, jog projekte yra pasiruošęs save parodyti iš visų muzikinių pusių ir įrodyti žiūrovams, koks įvairialypis gali būti operos solistas.

Turbūt dažniausiai pasitaikantis tas, kuomet pamiršti žodžius. Tuomet reikia suktis iš padėties ir kažką kurti. Dažniausiai tada pradedu dainuoti vaistų pavadinimus.

„Aš gebu dainuoti ir pop klasiką ir pop muziką taip pat gerai, kaip ir operą. Šiuolaikiniame pasaulyje pop ir operos pasaulis skiriasi nedaug. Operos dainininkas taip pat turi būti labai lankstus, gerai dainuoti, gerai vaidinti, gerai šokti ir ypač svarbu – gerai atrodyti“, – sako Eugenijus.

Tačiau solistas išduoda, kad net ir su tiek metų praktikos didžiausiose operos ir teatro scenose, pasirodymų metu jam ne visuomet pavyksta išvengti ne tik jaudulio, bet ir kuriozų. Eugenijus juokiasi, jog net ir iki smulkmenų surepetuotuose spektakliuose, pasitaiko situacijų, kuomet tenka išradingai suktis iš padėties.

„Scenoje man labai daug kartų yra nutikę visokių juokingų įvykių. Turbūt dažniausiai pasitaikantis tas, kuomet pamiršti žodžius. Tuomet reikia suktis iš padėties ir kažką kurti. Dažniausiai tada pradedu dainuoti vaistų pavadinimus, labai arti italų kalbos. Yra buvę, kad esu neišgirdęs, jog man jau laikas eiti į sceną: buvo sugedusi radijo stotelė, tuomet supratęs, kad vėluoju, pradėjau dainuoti dar bėgdamas užkulisiuose“, – pasakoja Eugenijus Chrebtovas.

Tačiau ar operos solisto pasirodymas sužavės mokytojus ir ar jie išgirs Eugenijaus balse profesionalumą – bus galima sužinoti jau šį sekmadienį 19.30  val. per LNK.