Į Lietuvą grįžo Europos čempionate aštuntąją vietą užėmusi moterų krepšinio rinktinė. 32-ąjį gimtadienį švenčiantis komandos vyriausiasis treneris žurnalistams teigė, jog aštuntoji vieta Europoje Lietuvai – geras rezultatas.
Strategas taip pat išsakė savo nuomonę apie natūralizuotas krepšininkes iš JAV Europos čempionate bei atskleidė, jog turi konkrečių pasiūlymų tęsti moterų trenerio karjerą užsienyje.
– Kaip vertinate pasiektą rezultatą Europos čempionate?
– Labai džiaugiuosi savo auklėtinių pasirodymu Europos čempionate. Nuotaikos buvo ne kokios po pralaimėjimų, bet dabar galiu pasakyti, kad darėme viską, ką galėjome, atidavėme visas jėgas. Žaidėjos su skausmais pabaigė čempionatą labai solidžiai. Lietuvės yra tarp elitinių aštuonių komandų, tai tikrai geras pasiekimas.
– Ar ketvirtfinalio mače su Baltarusija labiausiai koją pakišo nuovargis?
– Turėjome penkis labai įtempus mačus iš eilės. Atidavėme tiek daug jėgų, jog vėliau jautėsi nuovargis, skausmai, Gintarė Petronytė negalėjo visiškai savęs realizuoti, o baltarusėms šiek tiek sekėsi. Aš negaliu kontroliuoti traumų ir sėkmės.
– Kurios krepšininkės turėjo daugiausiai sveikatos problemų?
– Daugiau ar mažiau visos žaidėjos turėjo traumų. 7-8 krepšininkės tempė komandą visą čempionatą ir turėjo didžiausią krūvį. Būtent jos daugiausiai dėmesio gavo iš gydytojų ir masažuotojų.
– Prieš čempionatą taip ir planavote, jog remsitės 7-8 žaidėjomis?
– Planavau panaudoti daugiau krepšininkių, tačiau su pajėgiomis varžovėmis negaliu remtis visomis žaidėjomis. Tiesiog, tokia taktika.
– Ar Kristina Alminaitė buvo jūsų planuose?
– Kristina Alminaitė nusprendė, kad jai svarbiau žaisti 3x3 turnyre Baku ir paprašė manęs ją išleisti, negaliu laikyti žaidėjos prieš jos valią. Aš ant jos nepykstu, ji pati sprendžia, kokie yra jos prioritetai.
– Ko reikia moterų krepšiniui, kad jau 2020 rinktinė patektų į olimpines žaidynes?
– Visos žaidėjos grįžo su kontraktais ir tai yra geras ženklas, mes pasirodėme Europai. Visos krepšininkės grįžo patenkintos ir nustebusios, kad gavo tiek dėmesio iš Europos komandų. Sunku konkuruoti su tokiomis komandomis kaip Turkija, kurios visos žaidėjos rungtyniauja Eurolygoje ar Europos taurėje. Pirmas žingsnis jau žengtas, mūsų krepšininkės dabar rungtyniaus aukštesniame lygyje ir po sezono grįš patobulėjusios bei tikiuosi, jog padės rinktinei.
– Kokie jūsų tolimesni karjeros planai?
– Aš ir pats gavau daug dėmesio. Man reikia apsispręsti, ar žengti žingsnį į vyrų krepšinį, ar likti moterų krepšinyje. Jokių parašų nesu padėjęs, bet yra konkrečių pasiūlymų iš užsienio komandų moterų krepšinyje.
– Čempionate buvo daug natūralizuotų žaidėjų. Ar norėtumėte, kad Lietuvai atstovautų amerikietė?
– Europos čempionatas darosi hibridinis ir rinktinės tampa šalių klubinėmis komandomis. Manau, kad tai grožio neprideda ir Vengrijos publika tikrai gausiai į rungtynes nesirinkdavo. Pirmenybės tampa neįdomios, nes žaidėjos atvyksta iš svetur ir visas žaidimas pastatytas ant jų. Žiūrėti į savo šalies komandą, kurios žaidėjos dirba tam, jog atvykusi amerikietė pelnytų kuo daugiau taškų, nėra smagu žiūrovams. Jei Lietuvos rinktinėje atsiras natūralizuota žaidėja, komandos netreniruosiu. Esu už tai, kad mes tikrai atstovautume savo šaliai.
– Ar nustebino, jog Europos čempionėmis tapo serbės?
– Čempionatas buvo užtęstas ir tai jautėsi, jo pabaigoje favoritėmis laikomos komandos paprasčiausiai pavargo nuo rutinos. Tai akcentavo visi treneriai, krepšininkės per anksti pradėjo galvoti apie namus. Serbės turėjo didesnį norą ir finale parodė daugiau energijos nei prancūzės.
– Ar pats bandėte krepšininkėms padėti pabėgti nuo tos rutinos?
– Turėjome keletą pasisėdėjimų su komanda. Buvome išėję pasivaikščioti po Budapeštą, nes tikrai nėra lengva pusantro mėnesio būti vien viešbutyje ir salėje.
