„Kino festivalis nėra vien tik filmų rodymas, tai – ir įvairūs susitikimai, diskusijos, parodos, renginiai, specialios vietos, į kurias gali užsukti po seanso pasidalinti įspūdžiais“, – sako festivalio vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas.

Anot jo, šiemet gausų filmų repertuarą papildys renginiai ir įvairios veiklos.

„Kino pavasaris“ kvies ne tik žiūrėti „Oskarams“ nominuotus ir apdovanotus, svarbiausiuose pasaulio festivaliuose įvertintus filmus, bet ir dalyvauti specialiuose festivalio renginiuose.

Šeštadienį festivalio organizatoriai tėvelius ir jų atžalas pirmąkart kviečia į specialiai jiems skirtą šventę – „Kino pavasario“ atidarymą vaikams, tą pačią dieną vyksiantį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Atidarymo dalyvius pasitiks animatoriai ir jų kuriami personažai. Vaikų lauks du animaciniai filmai, kūrybinės užduotys, šokiai, žaidimai ir vaišės.

Rengėjai šiemet pasiūlys specialius seansus mamoms ir tėčiams, auginantiems kūdikius ir mažus vaikus.

Festivalyje numatytas ir menininkių iš Italijos Cecilia Valagussa (Sesilija Valagusa) ir Marta del Grandi (Marta del Grandi) duetas ir jų performansas, kuris pasakoja istorijas, įkvėptas pasaulio kraštovaizdžių bei nykstančių gyvūnų rūšių. Penktadienį menininkės atliks gyvo garso ir vizualaus pasakojimo performansą „Po žeme“. Juo menininkės siūlo naujai pažvelgti į žemės ūkio progresą ir klimato kaitą bei ragina susimąstyti apie kiekvieno mūsų vaidmenį kuriant tvarų pasaulį.

Savaitgalį duetas į kūrybiškumo išlaisvinimo veiklas MO muziejuje kvies mažuosius festivalio lankytojus.

Festivalio rėmuose numatyta skirti dėmesio ir madai, vyks trumpa mados žurnalistės Deimantės Bulbenkaitės paskaita, kviečianti pažinti esmines mados ir kino sankirtas.

Kaip skelbiama, festivalio metu bus galima pasigrožėti ir lietuvių tapytais paveikslais, tapytais filme „Kaimiečiai“. Vilniuje paroda vyks „Forum Cinemas Vingis“ kino teatro 3-iame aukšte, Kaune – kino namuose „Romuva“. 70 dailininkų iš Lenkijos, Ukrainos, Serbijos ir Lietuvos itin sudėtinga realistine maniera nutapė daugiau nei keliasdešimt tūkstančių filmo kadrų. Šis procesas truko daugiau nei dvejus metus, o menininkai prie projekto praleido virš 200 tūkst. valandų.

Šiemet festivalyje numatyta dar viena naujiena – slaptas filmas. Koks filmo pavadinimas – paaiškės tik užgesus šviesoms kino salėje. Rengėjų teigimu, tai išskirtinė galimybė filmą pamatyti pirmiesiems, nes visos Lietuvos kino teatrus jis pasieks tik rudenį.

Kovo 23-ąją Vilniuje ir Kaune numatytos penkios valandos trumpametražių filmų.

Šių metų „Scanorama“ išsiskyrė tuo, kad nuo pirmųjų dienų buvo aiškūs favoritai. Tarkim, iškart po filmo peržiūros buvo aišku, kad žiūroviškiausiu filmu taps „Prasti reikalai“ (rež. Yorgosas Lanthimosas) Na, o tam kitam žiūrovui didžiausiu atradimu bus „Anselmas – laiko gaudesys“. Deja, reikia paminėti – kad tam vadinamajam kitam žiūrovui, nes iš įstabaus filmo, ir net su 3D efektu, nemažai žiūrovų išėjo iš salės, nelaukdami pabaigos. Beje, 3D efektas pasitelktas ir išnaudotas neįtikimai subtiliai – ne pigiems triukams ar dirbtinai pritemptam žavesiui.

Filmo kūrėjas leido mums įeiti į filmą, drauge įeidamas ir į mūsų gyvenimus.

Režisierius Wimas Wendersas, ištrindamas ribą tarp genialaus kūrėjo realybės, jo dirbtuvės (beje, dydžio – kaip keli angarai) ir kuriamo meno, 3D efektu dar trynė ribą tarp to, ką matome ir kas kiekvienas iš mūsų esame: galėjome žiūrėti, savotiškai būti neįtikimų mastelių meno kūriniuose ir apmąstyti savo vietą (ypač jei filmą žiūri taip pat menininkas, o salėje jų buvo ne vienas), ambicijas (tik kažin ar jų liko po filmo, o jei ir liko, tai gerokai sveikesnių ir realesnių) – taip filmo kūrėjas leido mums įeiti į filmą, drauge įeidamas ir į mūsų gyvenimus, ne veltui W. Wendersas pristatomas kaip vienas svarbiausių naujojo vokiečių kino judėjimo atstovas.

Filmas užburia nuo pirmųjų minučių matant kvapą gniaužiančias, skulptūriškas, baltas, puošnias ir kiek fantasmagoriškas sukneles, bet tai tik romantiškasis Anselmo kūrybą pristatantis filmo prologas, o vėliau – ir epilogas. Vokiečių menininkas – skulptorius, fotografas, neoekspresionizmo tapytojas A. Kieferis pribloškia savo menu ir neįtikimais kūrinių dydžiais: pavyzdžiui, Prancūzijoje jo sukurtas menas išsitenka 80 ha (taip, hektarų) plote! Skaitant sunku tai suvokti ir tik talentingai sukurtas filmas leidžia bent krašteliu prisiliesti prie genialaus meno. Nenuostabu, kad Niujorko šiuolaikinio meno muziejus jį laiko vienu reikšmingiausių modernaus meno kūrėjų, Luvre yra nuolatinė jo kūrinių ekspozija, jis – Didžiosios Britanijos karališkosios menų akademijos garbės narys, apdovanotas Prancūzijos menų ir literatūros ordinu (beje, A. Kieferis nuo 1992 m. ir gyvena Prancūzijoje), Japonijos meno asociacija jį apdovanojo „Praemium Imperiale“ prizu ir t. t.

Taigi abu kūrėjai – tiek režisierius, tiek A. Kieferis – neįtikimo talento asmenybės, paprasčiau tariant, tos pačios svorio kategorijos menininkai, todėl filmo efektas atima žadą ir, deja, jam nusakyti galimus žodžius. Kita vertus, nuostabu, kad neįmanoma aprašyti to, ką reikia pamatyti, nes meną greičiausiai išgelbės ne visokie persimaišymai, o žanrų grynumas.

„Klaipėdoje nuostabiai juntamas kiekvienam uostui būdingas atvirumas skirtingų kultūrų dialogui. Džiaugiuosi, kad į jį kiekvieną rudenį įsitraukia ir kino pasakojimai iš visos Europos. Tikiuosi, kad šiais metais rinktines kino patirtis ir netikėtus atradimus žadanti festivalio programa Klaipėdos žiūrovams atvers naujus kultūrinius horizontus, įkurdama visus metus veikiantį kokybiško kino uostą“, – teigia kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Europietiško kino grandai

Šiais metais festivalio rengėjai Klaipėdoje paruošė naujausių ir įdomiausių europietiškų filmų programą, kurioje rikiuojasi pripažintų režisierių ir gerai žinomų aktorių pavardės, pagrindiniuose kino forumuose apdovanoti filmai ir įsimintini atradimai. Prisiekusiems sinefilams būtina išvysti graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso filmą „Prasti reikalai“, pelniusį Auksinio liūto apdovanojimą Venecijos kino festivalyje ir renkantį pilnas sales kituose miestuose. Britų režisierės Joannos Hogg juosta „Amžinoji dukra“ žada išskirtinę patirtį režisierės kūrybos ir aktorės Tildos Swinton gerbėjams. Gyvenimo ir kino gurmanams privalu pamatyti Trano Anh Hungo juostą „Gurmaniška aistra“ su neprilygstamu aktorių Juliette Binoche ir Benoît Magimelio duetu, įvertintą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje.

Portugalų režisieriaus João Canijo filmas „Blogas gyvenimas“, pelnęs Sidabrinį lokį Berlyno kino festivalyje, ir antroji diptiko dalis „Gyvenimas blogas“, patiks vertinantiems Ingmaro Bergmano braižą ir įsimins ryškiais moterų portretais. Viena ryškiausių vokiečių kino režisierių, Margaretha von Trotta savo naujausiame filme „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ nukreipia objektyvą į vieną svarbiausių pokario austrų literatūros asmenybių, talentingai įkūnijamą aktorės Vicky Krieps, „Scanoramos“ žiūrovams pažįstamos iš praėjusių metų atidarymo filmo „Korsažas“.

Gražina Arlickaitė. J. Auskelio nuotr.

Nuotaikingam vakarui ir netikėtiems atradimams

Šalia jų išsirikiuos Berlyno kino festivalyje geriausiu europietišku filmu pripažinta turkų kilmės vokiečių režisieriaus Ilkerio Çatakio juosta „Mokytojų kambarys“, prancūzų režisierės Stéphanie Di Giusto kostiuminė drama „Rozali“ su išraiškingu aktorių Nadios Tereškevič ir Benoît Magimelio, vengrų ir libaniečių kilmės austrų režisieriaus Patrico Chihos „Žvėris džiunglėse“.

Nuobodžiauti neleis net dvi prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux komedijos – „Janikas“, Lokarno kino festivalyje pripažintas geriausiu europietišku filmu, ir pseudobiografinė fantazija „Daaaaaali!“ atiduoda duoklę dviem garsiausiems XX a. siurrealistams – Salvadorui Dali ir Luisui Buñueliui.

Eksperimentų ir žanrinio kino gerbėjams verta atkreipti dėmesį į prancūzų eksperimentinio kino režisieriaus Bertrando Mandico juostą „Barbarė“, nustebinusią net išrankiausią Kanų kino festivalio publiką. Jauniesiems žiūrovams ir popietei su šeima puikiai tiks prancūzų režisieriaus Benoît Chieux animacinė juosta „Sirokas ir Vėjų karalystė“.

Įdomioji lietuvių kino klasika

Kino klasikos gerbėjų laukia nemokamos programos „Atvira Lietuvos kino istorija“ peržiūros Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje. Šiais metais žiūrovų lauks viena įsimintiniausių sovietmečio laikų ekranizacijų lietuvių kine – režisieriaus Arūno Žebriūno televizijos serialas „Turtuolis, vargšas“ (1984) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw romaną. Nelės Savičenko aktorinis debiutas, Jūratės Onaitytės, Liubomiro Laucevičiaus, Rūtos Staliliūnaitės, Remigijaus Sabulio sukurti veikėjai bei susitikimas su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu atvers platų praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečio lietuvių kino kontekstą.

Programą papildys režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (1969). Vaidybinė juosta pagal vieną įdomiausių lietuviškų scenarijų, sukurtą Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus, kvies pagerbti šių metų pradžioje iškeliavusį žydų kilmės lietuvių rašytoją, scenaristą ir vertėją.

Šiais metais kino festivalis „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.

Daniilas Mireškinas, įsteigęs labdaros ir paramos fondą ТОРБАН, per visą Lietuvą surengs Ukrainos kino savaitgalį.

Taigi, spalio 28–30 dienomis Ukrainos kiną galėsite išvysti Kaune kino centre „Romuva“, taip pat filmai bus rodomi Vilniuje kino centre „Skalvija“, Klaipėdoje kino teatre „Arlekinas“, Šiauliuose kino teatre „Atlantis cinemas“, Panevėžyje kino centre „Garsas“ ir Marijampolėje kino teatre „Spindulys“.

Rodydamas savo kurtus kino filmus, atspindinčius Ukrainos kultūrą, fondas ТОРБАН turi kilnų tikslą – paremti organizaciją „СОС Дитячі містечка України“, evakuojančią ir reabilituojančią karo vaikus, likusius be tėvų priežiūros, taip pat organizaciją „ГО Спілка підприємців кіно і телеіндустрії“, padedančią fronto linijoje kariaujantiems kultūros atstovams, o jų šiame kare yra nemažai. 

D. Mireškiną gausus gerbėjų dėmesys aplankė jauname amžiuje: būdamas 31 metų jau yra nusifilmavęs per 70 filmų ir serialų, suvaidinęs apie 20 spektaklių. Aktorius, vertindamas Lietuvos paramą Ukrainai, savo kinoramą nutarė parodyti kauniečiams – kaip didelės pagarbos ir susižavėjimo ženklą.

Daniilas – prasidėjus žiauriam karui Ukrainoje – du kartus ėjo į karinį dalinį prašydamas leisti ginti Tėvynę. Šiuo metu jis, neturėdamas karinės parengties, yra rezerve ir lanko mokymus. Pačioje karo pradžioje Daniilas savanoriavo ir padėjo evakuoti žmones iš Kijevo, kai vyko bombardavimai. Atslūgus karinei įtampai ties Kyjivu, Daniilas su Prancūzijos žurnalistais nuvažiavo į fronto liniją, siekdamas parodyti pasauliui, koks yra siaubingas karas. Būtent – Avdejevkos mieste, Kokso ir chemijos gamykloje – rytų Ukrainoje (Donecko srities centrinėje dalyje, 22 km į šiaurę nuo Donecko) prie Kamenkos upės. Ten, kur šiuo metu vyksta intensyvūs mūšiai, tada slėpėsi apie 3 tūkst. civilių gyventojų. Daniilas, lankydamasis su Prancūzijos žurnalistais šioje gamykloje, tikėjosi, kad bus evakuojami civiliai gyventojai. Vėliau jis kartojo panašią misiją su Italijos žurnalistais. Beje, Daniilas gelbėjo ir naminius augintinius iš apšaudomų teritorijų. Aktorius intensyviai renka paramą Ukrainos kariškiams, savo tėvynėje aktyviai padeda Ukrainos kariuomenei. Šiuo metu grįžęs į savo mylimą MAŽAJĮ TEATRĄ vaidina spektakliuose, taip pat filmuojasi kine.

Nusprendus surengti kino savaitgalį, praeitą savaitę karas aplankė ir jo komandą – filmo montuotojas buvo staiga iškviestas į frontą ir dėl to teko koreguoti repertuarą. Daniilui labai gaila ir liūdna nežinant, kokia yra kolegos padėtis.

Vitalijus Salijus – vienas charizmatiškiausių Ukrainos aktorių (nusifilmavęs per 120 filmų ir serialų) – pirmą kartą atvažiuoja į Lietuvą, susipažinti ir pabendrauti su Kauno publika. Jis itin vertina kiekvieną žiūrovą ir jo emocijas.

Paskutiniai Vitalijaus darbai – ukrainietiški filmai „Dirbu kapinėse“ ir „Boževilni“, kurie buvo labai šiltai priimti žiūrovų.

Vitalijus visada puikiai sukuria tiek teigiamus, tiek ir neigiamus vaidmenis, todėl žiūrovą neįtikėtinai suintriguoja, ką filme šį kartą jis veiks. Kiekvienas jo vaidmuo vis kitoks, juolab kad jam visada pavyksta atskleisti naują įvaizdį.

Ksenia Danilova – savo pagrindinį moters vaidmenį filme „Juodasis varnas“ – nori pristatyti Lietuvos žiūrovams Kaune spalio 30 dieną Jos vaidmuo, kupinas nepaprasto grožio ir jaunos aktorės žavesio – besąlygiškai istoriškai reikšmingame Ukrainai filme – įsimintinas dėl tragiškos herojės išvaizdos ir dramatiško talento.

Daria Volga – idėjinė šio festivalio įkvėpėja  ir jos komandos narė – pirmoji pristatė sumanytą ukrainietiškų filmų savaitgalį Naujojoje Zelandijoje, paskui Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje. Kadangi šiose šalyse filmai sulaukė itin didelio susidomėjimo (bilietai buvo bemat iššluoti), sumanyta juos parodyti ir Lietuvai. Darija? Volga – ypač populiari Ukrainos ir Naujosios Zelandijos režisierė, prodiuserė, laidų vedėja ir aktorė, jos filmai yra teikti „Oskarų“ nominacijoms. Turėdama per 150 serialų ir filmų bagažą, šiuo metu kuria filmo „Vanduo“ antrąją ir trečiąją dalis ir, žinoma, ateityje jas su džiaugsmu pristatys Lietuvai.

Daniilas Mireškinas. / Organizatorių nuotr.

Keli kūrėjų, rengusių pasirodymą Lietuvoje, pasakojimai.

Filme „Pelikano dėsnis“ atsispindi karo įvykiai Ukrainos rytuose. Maža mergaitė ir jos tėtis slepiasi rūsyje su kitais žmonėmis, tarp jų yra netekęs tėvų berniukas. Mergaitė bando su juo susidraugauti, tačiau kelias į jų draugystę eina per daugybę įveiktų kliūčių ir atėjusių suvokimų.

„Filmavimo metu nenaudojome profesionalaus apšvietimo, tad kartais scenos buvo apšviestos telefonų žibintuvėliais. Dirbti su vaikais nėra lengva, todėl labai jaudinausi, kaip Tosya suvaidins tėvo mirtį ir savo nualpimą. Tai buvo ekstremali scena: pavargusi aktorė 23 val. vakare krito taip organiškai, kad akimirką sustingome sulaikę kvapą“, – prisiminė režisierė Evgenia Ficarra.

„Šis filmas buvo mums tarsi išbandymas – visi judėjome prisilietę, intuityviai, be jokios žinios, tamsoje, bet mus skatino troškimas papasakoti apie mergaitę, karo vaiką. Mus ragino skausmas dėl to, kas vyksta šalyje ir, žinoma, kūrybinis polėkis, kurį vis dar prisimename. Pirmajame darbe kažkas yra visada labai unikalaus. Šios režisūrinės pastangos leido man aiškiai suprasti, kas aš esu ir ką noriu veikti gyvenime“, – sakė E. Ficarra.

„Filmuojant filmą „Naktinis greitasis traukinys“ buvo juokinga istorija: mes nufilmavome sceną, kai konduktorius išlipa iš traukinio, o paskui nespėja grįžti. Kyjivo stotyje prie pat administracinio  pastato,  pametėme purviną pirštą, kuris buvo labai panašus į tikrą. Manau, kad ryte, kai darbininkai atėjo į darbą ir rado jį ten, jie buvo labai susijaudinę ir nustebę. Filmavimo metu aktoriams suteikėme visišką laisvę ir jie sugalvojo savo dialogus, sugalvojo juos vienas kitam, susitarė, kaip jie tai pasakys mums nesakę. Bet išėjo gerai“, – pasakojo režisierės Marina ir Oksana Artemenko.

Filmas „Nereikalingi žmonės“ – tai istorija iš tikro gyvenimo. Kaip  senelis, filmo pagrindinis veikėjas, sirgo Alzheimerio liga. Žinoma, tai labai liūdna istorija. „Aš ieškojau aktoriaus, kuris būtų bent šiek tiek panašus į mano senelį. Kai išvydau aktoriaus Ihorio Heraščenkos perklausas, iškart pajutau pamačiusi kai kuriuos panašumus. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad mums susitikus paaiškėjo, kad aktorius ne tik pažinojo mano senelį, bet ir buvo jo artimas draugas. Mat abu kartu yra buvę Ukrainos rašytojų sąjungos nariai. Aktoriaus akyse sublizgo ašaros, nes jis labai mylėjo ir gerbė už jį vyresnį mano senelį. Visa tai aš laikau likimo ženklu“ – prisiminė režisierė Luli Mamontenko.

„Karas dar kartą paskatino susimąstyti, kaip man svarbūs mano protėvių balsai. Visada norėjau sukurti filmą apie Ukrainą, dabar šis noras įsitvirtino. Visiško nežinojimo, kas bus toliau, jausmas padeda į gyvenimą žiūrėti ne taip kaip anksčiau. Aš tikrai nežinau, kur būsiu aš ir mano šeima, bet nuoširdžiai tikiu, kad Ukraina pagaliau laimės ir bus gerbiama visame pasaulyje. Dauguma žmonių daro viską, kas įmanoma, kad tai įvyktų“, – sakė režisierė.

„Įdomus nutikimas buvo iš filmo „Vanduo“: nuėjome pasirinkti Nazaro kambario vietiniame viešbutyje. Vaikščiojame aptriušusiomis grindimis, žiūrime į kambarius, kuriuose pusnuogių merginų plakatai ant sienų, mėtosi tuščios skardinės ir pamiršti išmesti daiktai. Ir tada einame pro nešildomą patalpą, kurioje krūva sukrautų rašomųjų stalų ir kėdžių. Žiūrėdama į sieną priešais mus aiktelėjau – nusilupęs sienos tinkas nubrėžęs Ukrainos žemėlapį su Krymu. Mes visi vieningai sušukome, kad čia apsistojame – vieta rasta. Ši siena bus filmo kadre“ – pasakoja D. Mireškinas ir režisierė Darija Voga. Prodiuseris D. Mireškinas primena, jog aktorius Jura Lisovets karo metu išėjo į frontą. Kovojo prie Bakhmuto, buvo sužeistas. Dabar vėl grįžo į karą  pas savo brolius kovoti už Ukrainos pergalę.

Tiesioginės transliacijos metu bus paskelbti konkursinės programos prizų laimėtojai, žiūroviškiausias filmas, taip pat laukia įvairios staigmenos. Po ceremonijos visi kviečiami žiūrėti daugelį tarptautinių festivalių aplankiusį uždarymo filmą „Obuoliai“ (rež. Christos Nikou).

Šiųmečius laimėtojus iš festivalio studijos Vilniuje paskelbs „Kino pavasario“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška, meno vadovė Mantė Valiūnaitė ir virtualiai prisijungę tarptautinės žiuri nariai. Tiesioginę transliaciją saugiai stebėti galės ir autokino žiūrovai, atvykę į specialų filmo „Obuoliai“ seansą ant Kauno „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštelės stogo. Čia balandžio 2⎯5 dienomis veiks „Kino pavasario filmų aikštelė“, kurioje bus rodomi populiariausi festivalio filmai.

Po balandžio 5-osios didžioji dauguma festivalio filmų nebebus prieinami, tad rekomenduojama dar kartą peržiūrėti repertuarą ir pasirinkti bent du ar tris filmus, kuriems iki šiol taip ir nelikdavo laiko.

Kadras iš filmo „Obuoliai“, organizatorių nuotr.

Favoritus renka ir žiuri, ir žiūrovai

Pasak „Kino pavasario“ meno vadovės M. Valiūnaitės, šiuo metu žiuri nariai kruopščiai vertina dėl pagrindinių piniginių prizų kovojančius konkursinės programos filmus, o žiūrovai savo balsais ir peržiūromis renka asmeninius favoritus.

„Šių metų konkurse galime rasti ir drąsių eksperimentų, ir tradiciškesne kino kalba sukurtų turtingų mintimi filmų. Po pokalbių su debiutuojančiais režisieriais ryškėja jų dėmesingumas pačiam kino kūrimo procesui – žavi jų istorijos apie kūrybingą bendradarbiavimą su kūrybine grupe, pagarba aktoriams ir jų kuriamiems personažams ir gilus noras suprasti pasirinktą temą“, – atskleidžia M. Valiūnaitė.

Ji kviečia žiūrovus žiūrėti itin stiprią ir brandžią Europos debiutų konkursinę programą ir laukiant žiuri sprendimo patiems vertinti filmus. Šiuo metu galima pamatyti šiuos Europos konkurso debiutus: „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą šiemet Berlyno kino festivalyje apdovanotą vengrą Dénes Nagy ir jo istorinę dramą „Natūrali šviesa“, norvegės Itonje Søimer Guttormsen situacinę tragikomediją „Gritt“, ukrainietės Natalijos Vorozhbit dramą apie karą Donbase „Blogi keliai“, audringą italės Evi Romen istoriją „Kodėl ne tu“, provokuojantį Nyderlandų videomenininko Timo Leyendekkero debiutą „Puota“, ispanės Ainhoa Rodríguez dramą „Akinantis blyksnis“, jautrų Norikos Sefos iš Kosovo pasakojimą „Veneros beieškant“, įtemptą prancūzo Peterio Dourountziso filmą „Niekšas“ ir nuoširdų graikės Jacqueline Lentzou filmą „Mėnulis, 66 klausimai“. Konkurse taip pat dalyvauja Tomo Smulkio ilgametražis debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“.

Dėl prizų varžosi Trumpojo konkurso dalyviai – 33 trumpametražiai filmai, tarp kurių ir šeši lietuvių režisierių darbai, kuriuos žiūrovai šiuo metu gali pamatyti.

Kadras iš filmo „Obuoliai“, organizatorių nuotr.

Apie uždarymo filmą: ieškantiesiems gilesnio santykio su savimi

Festivalio uždarymo filmu šiemet pasirinktas graikų režisieriaus C. Nikou filmas „Obuoliai“, kurio viena iš prodiuserių yra ir Holivudo žvaigždė Cate Blanchett. Kaip tik rytoj, balandžio 2 dieną 19 val., festivalio feisbuko paskyroje vyks pokalbis su režisieriumi, kurio filmo stilių kino kritikai palygino su garsiuoju tautiečiu Yorgos Lanthimos, žinomu tokiais filmais kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Favoritė“.

Tarp nuoširdumo, melancholijos, ramybės ir šypsenos balansuojantis filmas nagrinėja gebėjimo pažinti save ir atminties reikšmės temas. Pasak psichologo Andriaus Jančiausko, „Obuoliai“ kalba apie bazinius žmogaus gynybos mechanizmus, tam tikrą mūsų psichikos savisaugą, taip pat apie tai, ko ji nėra pasiruošusi priimti.

„Dauguma žmonių, kurie savyje nešiojasi skausmingų patirčių, pamatę šį filmą gali suprasti, kad viltis yra prasminga. Tokie filmai turi galimybių netgi atverti pokalbio temas. Pavyzdžiui, šeimoje nutiko kai kas labai skausmingo ir dešimt metų apie tai nekalbama. Aišku, prabilti sunku, bet tokie filmai gali paskatinti. Tai gali būti lyg mažas akmenėlis, kurio pritrūko ant svarstyklių, kad pagaliau pradėtume kalbėti“, ⎯ įžvalgomis dalijasi psichologas A. Jančiauskas.

„Obuoliai“ sužavėjo ir „Kino pavasario“ vykdomąją direktorę Agnestą Filatovę: „Filmas užduoda intriguojančius klausimus, kurie nepaleidžia ir nuosekliai lydi iki pat pabaigos. Tikiu, kad kiekvienas jį supras ir interpretuos skirtingai. „Obuoliai“ – tai šviesus ir romantiškas filmas, kuris patiks vintažo bei analoginių technologijų gerbėjams. Pažadu, kad po jo į obuolius pradėsite žiūrėti šiek tiek kitaip“.

Psichologas A. Jančiauskas rekomenduotų šį filmą pažiūrėti savęs ieškantiems žmonėms, tiems, kurie bando pažinti gilesnį santykį su savimi: „Filme tas santykis labai gražiai iliustruotas. Atskleidžiama, kas nutinka žmogui grupinėje terapijoje, – jam sunku prisiliesti prie savo patirties, bet prie kito – daug lengviau. Tačiau ateis laikas, kai žmogus išdrįs susidurti su savo praeitimi, prisileis arčiau save ir savo istoriją“.

„Filmas itin aktualiai atspindi mūsų šiandieninę savijautą pandemijos metu, įkvepia ją permąstyti ir nepasiduoti. Kartais visi norime pasislėpti nuo mus ištinkančių nesklandumų. Ši juosta gali suteikti drąsos ir pateikti užuominas į atsakymus apie mums rūpimus gyvenimiškus klausimus“, – priduria A. Filatovė.

Filmo „Obuoliai“ anonsas: 

Šiemetinės konkursinės „Nepatogaus kino“ programos žiuri geriausiu išrinko režisierių Amelio Alzakouto ir Khaledo Abdulwahedo filmą „Purpurinė jūra“. Jo žiūrovai 67 minutes praleidžia kartu su Viduržemio jūroje skęstančiais pabėgėliais, kurių valtis apsiverčia prie Lesbo salos jiems beplaukiant iš Turkijos į Graikiją.

„Filmas nukelia jus į vietą, kur nenorite vykti. Priverčia matyti tai, ko nenorite. Priverčia girdėti, ko nenorite. Tesinori iš ten ištrūkti. Vėl kvėpuoti. Bet niekas jūsų išgelbėti negali. Tai – šokas. Geriausia šio žodžio prasme. Vienintelis išsigelbėjimas – jaunos moters balsas. Kinematografiškai radikaliai, bet tuo pat metu poetiškai Amel Alzakout ir jos bendrarežisieris Khaledas Abdulwahedas panaudojo Amel medžiagą, nufilmuotą egzistencinę jos gyvenimo akimirką – Viduržemio jūros viduryje, nuskendus jos mažam laiveliui. Beveik sapniško vaizdo ir garso montažo dėka jie sukuria intensyvų ir siurrealų pasaulį, išgyvenamą akistatoje su mirtimi. O žiūrovui – pasaulio suvokimą keičiančią patirtį“, – sakė konkursinės programos žiuri narė, montažo režisierė ir „ESoDoc“ tyrimų vadovė Sabine Bubeck-Paaz.

Specialaus paminėjimo prizas šiemet atiteko net dviems „Nepatogaus kino“ festivalyje rodytiems filmams. Konkursinės programos žiuri nariai išskyrė režisierės Sandros Beerends filmą „Jie vadina mane Babu“, pasakojantį apie iš Indonezijos kilusias aukles, Antrojo pasaulinio karo metais dirbusias olandų šeimose. „Už atskleistas nutylėtas moterų istorijas ir naują kritinį žvilgsnį į kolonijinę praeitį. Kūrybiškai aproprijuojant archyvą, filme sukuriamas stiprus emocinis pjūvis, leidžiantis mums suprasti istorijos sudėtingumą per patirtį, ne tik per faktus. „Jie vadina mane Babu“ yra stipri praeities refleksija, pateikta iš kolonizuotųjų perspektyvos, kuri, deja, vis dar dažnai pamirštama“, – sakė konkursinės programos žiuri narys, kino teoretikas bei kritikas Lukas Brašiškis.

Dar vieną specialaus paminėjimo prizą konkursinės programos žiuri paskyrė režisieriaus Oskaro Alegria filmui „Zumiriki“, pasakojančiam paties filmo kūrėjo potyrius keturiems mėnesiams atsiskyrus nuo civilizacijos ir intymiai kino kamera fiksuojant bei perkuriant savo kasdienybę. „Už „Fluxus“ laboratoriją primenantį filmą, už magišką laiko panaudojimą ir už sumanią bei šmaikščią žaismę kino priemonėmis ir sluoksniais, taip sukuriant nuostabų kinematografijos kūrinį“, – sakė žiuri narė, LRT kultūros turinio vyriausioji redaktorė Agnė Biliūnaitė. Konkursinės programos filmus taip pat vertino kino festivalio „Šiaurės pašvaistė“ vadovė ir prodiuserė Volia Chajkouskaya.

Kaip ir kasmet, „Nepatogaus kino“ žiūrovai taip pat rinko jiems labiausiai patikusį filmą. Nuo festivalio pradžios žiūrovai balsavo, reitingavo filmus ir jų vertinimas nulėmė, kad žiūroviškiausiu šiemet tapo režisieriaus Sébastieno Lifshitzo filmas „Mergaitė“ apie berniuko kūne gimusią Sashą, kuri kartu su šeima kasdien kovoja už jos teisę būti suprasta ir priimta.

Šiemet jau antrą kartą „Nepatogiame kine“ savo žodį taip pat tarė jaunimas, nusprendęs, kurie festivalio filmai yra svarbiausi ir aktualiausi jaunajai kartai. Pagrindiniu prizu jie šiemet apdovanojo režisieriaus Feras Fayyad filmą „Požemis“. „Tai – įkvepianti istorija, išryškinanti asmeninės laisvės ir pasiaukojimo reikšmę kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. Filmas, savyje talpinantis daugybę svarbių temų: įtampą tarp feminizmo ir religinių, iš kultūros kylančių įsitikinimų; žmogiškumo išsaugojimą net ir sudėtingose aplinkybėse; prasmės ieškojimą kasdienėje mirties akivaizdoje. Visa tai sukuria jautrią istoriją, kurioje bendruomeniškumas – nors akimirkai – laimi prieš susiskaldžiusį ir individualistinį šiandienos pasaulį“, – skelbiant nugalėtojus sakė „Jaunimo balso“ žiuri atstovai.

„Jaunimo balso“ žiuri narius savo kino kalba taip pat sužavėjo režisieriaus Andrey Gryazev filmas „Pamatų duobė“ – jam žiuri paskyrė specialaus paminėjimo prizą už sukurtą neeilinį šalies portretą. „Filmas, mus sužavėjęs savo kino kalba – minimalistinėmis priemonėmis papasakojęs didelės tautos istoriją ir suteikęs balsą tiems, kurių niekas negirdi,“ – įspūdžiais dalijosi „Jaunimo balso“ žiuri, kurią šiemet sudarė Gabija Augustinavičiūtė, Greta Bylaitė, Ramunė Lapūnaitė, Aušra Umbrasaitė ir Prieglius Žuklys.

Nors festivalis oficialiai baigiasi, virtualioje „Nepatogaus kino“ salėje žiūrovai kurį laiką dar galės išvysti keliolika populiariausių šiemetinių filmų.

Apie „Nepatogų kiną“

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.

Auksinių pergalių spindesys

Šiemet Klaipėdos žiūrovai išvys užsienio festivalių favoritus, kritikų ir žiūrovų įvertintus praėjusiais metais sukurtus filmus, pradedant reikšmingiausius „Oskarus“ susižėrusia juosta „Parazitas“, lenkų hitu „Kristaus kūnas“ ir baigiant šiandien itin aktualiu latvių režisieriaus darbu „Olegas“ ar geriausiu Toronto festivalyje pripažintu filmu „Martinas Idenas“.

2019-ųjų šedevru vadinama juosta iš Pietų Korėjos „Parazitas“, „Auksinių gaublių“ bei Kanų kino festivalio laureatė, „Oskarų“ apdovanojimuose pripažinta ne tik geriausiu filmu, geriausiu filmu užsienio kalba bei įvertinta už geriausią scenarijų – filmo kūrėjas Bong Joon-ho į kino istoriją įėjo ir kaip geriausias praėjusių metų režisierius.

Kovo 23 d. numatytas specialus „Parazito“ seansas, pritaikytas klausos negalią turintiems žiūrovams.

Kovo 28-ąją toks pat seansas lauks ir norinčiųjų pamatyti festivalio atidarymo filmą „Proksima“.

Kvies į naktinius seansus

Lenkijoje sukurtas „Kristaus kūnas“ – atradimas ne tik lenkų kino gerbėjams, filmas buvo nominuotas „Oskarui“, pastebėtas Venecijos bei Toronto kino festivaliuose – iš viso pelnė net 34 apdovanojimus.

O romantiškų emocijų pasiilgusius žiūrovus žavės prancūzų režisierės Celine Sciammos meilės istorija „Liepsnojančios moters portretas“.

Už geriausią scenarijų Kanų kino festivalyje įvertinta drama užėmė pirmą vietą ir 9 įtakingų pasaulio kino kritikų sudaromoje „Kino pavasario“ filmų programoje „Kritikų pasirinkimas“.

Aktualijos: labiausiai A.Kiauką intriguojantis šiemečio festivalio filmas „Sinonimai“, įvertintas ir Berlyno „Auksiniu lokiu“, kalba apie tapatybės paieškas. (Stop kadras ir redakcijos archyvo nuotr.)

Dar vienas klaipėdiečių laukiantis kritikų favoritas – „Auksinį lokį“ pelniusi intelektualaus humoro drama „Sinonimai“.

Pamatyti šią juostą žiūrovai bus kviečiami į neįprastą – naktinį seansą.

Dar vienas toks seansas intelektualaus, įprastų taisyklių nepaisančio kino mėgėjams pasiūlys kontroversišką Alberto Serra juostą „Liberté“.

Išsirinkti – iššūkis

Lietuvoje gerai žinomo kino ir teatro aktoriaus Valentino Novopolskio naujausias pasirodymas kine taip pat neaplenks Klaipėdos žiūrovų.

Latvių režisieriaus Jurio Kursiečio kurtą filmą „Olegas“ kovo 27 d. į uostamiestį palydės bei su publika susitiks ir pati juostos kūrybinė komanda. Filmo premjera įvyko Kanuose.

Mažiausieji „Kino pavasario“ gerbėjai su šeimomis turės progą pamatyti animacinę nuotykių kupiną istoriją tiesiai iš Kanų – „Garsioji meškinų invazija į Siciliją“.

Dar viena šeimai skirta drama iš Prancūzijos „Suteik man sparnus“ pasakos ne tik apie drąsą, bet ir besiskleidžiančius gražius tėčio ir sūnaus santykius.

Iš viso „Kino pavasario“ publika Klaipėdoje turės galimybę pažiūrėti per 20 rinktinių juostų.

Tad tų, kurie neturės galimybės išvysti visos festivalio programos, regis, laukia nemenkas iššūkis – kuriuos filmus įtraukti į „privaloma pamatyti“ sąrašą.

Tai, kas tikra

Ištikimi „Kino pavasario“ gerbėjai – šokėja, choreografė Agnija Šeiko bei filosofas, menotyrininkas dr. Tomas Kiauka – taipogi juokais pripažino puoselėjantys svajonę festivalio metu išeiti atostogų, kad galėtų netrukdomi mėgautis visais rodomais filmais.

Labiausiai norimų išvysti juostų sąrašą jau susidaręs T.Kiauka atskleidė, jog vieno ar kito filmo pasirinkimą lemia ne tik režisierius, šalis, festivalių įvertinimai, kūrinio tema – tam tikru kriterijumi tampa netgi nuojauta.

Prioritetine tvarka filmus įvardijęs pašnekovas pirmąją vietą skyrė filmui „Sinonimai“.

„Jis mane patraukė savo tema bei „Auksinio lokio“ apdovanojimu. Mano akimis, tie tapatybiniai dalykai, atskleidžiami filme, turėtų būti labai įdomūs. Antroje vietoje – lenkų kino kūrėjų filmas „Kristaus kūnas“. Intriguoja ne vien tema – lenkų kino mokykla įprastai nenuvilia, dažniausiai tai yra stiprūs filmai. Trečioje vietoje – filmas „Viltis“, turbūt pirmiausia patraukęs ribine tema, akistata su mirtimi ir tai, kad režisierė pati buvo toje situacijoje – tai suteikia pasitikėjimo pamatyti kažką tikra“, – kalbėjo T.Kiauka.

Žadina sentimentus

Skandinavų kino gerbėjas ketvirtą vietą skyrė juostai „Balta balta diena“, kuri atkreipė dėmesį įdomiu siužetu bei pagrindinio aktoriaus įvertinimu Kanuose.

„Penktoje vietoje – filmas „Liberté“: patraukė tiek istorinė ir labai intriguojanti tema, tiek Kanų kino festivalio įvertinimas – manau, tai yra geri ženklai. Labai mėgstu aktorių V.Novopolskį, tad bus labai įdomu išvysti jį filme „Olegas“. Rio de Žaneiras, 1950-ieji, multikultūralizmas – visa tai traukia juostoje „Nematomas gyvenimas“, – dar keletą savo pasirinkimų įvardijo pašnekovas.

T.Kiauka neneigė, jog išvysti filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ akina sentimentai legendiniam Claude'o Leloucho kūriniui „Vyras ir moteris“: „Vis dėlto atsargiai žiūriu į panašius buvusių labai sėkmingų filmų tęsinius, mes jie neretai nuvilia, o šiuo atveju ir siužetas šiek tiek kvepia sentimentalumu“.

Aistringo kino gerbėjo sąrašą vainikuoja „Parazitas“.

„Ne todėl, jog jis mažiau vertas dėmesio nei kiti – tiesiog manau, kad šis filmas bus rodomas ir ne festivalio rėmuose, tad neturint galimybės išvysti jo dabar, tai bus galima padaryti ir vėliau“, – mano pašnekovas.

Brandžių žmonių istorijos

Tuo metu festivalio programoje savo favoritus išskyrusi A.Šeiko teigė, jog šiuos filmus būtų sudėtinga sudėlioti prioritetine tvarka.

„Kadangi esu didelė skandinavų, ypač islandų, meno gerbėja, žinoma, patraukė filmas „Balta balta diena“ – tiek ypatinga atmosfera, tiek aktorių vaidyba, tiek specifiniu požiūriu, galiausiai – kameros darbu. Man įdomi ir pati istorija bei tai, jog pasakojama ne jauno, o pagyvenusio žmogaus istorija“, – prisipažino menininkė, atkreipusi dėmesį ir kitą – švedų bei norvegų kino darbą „Viltis“, kuris taip pat atsigręžia į brandžius herojus.

Kalbėdama apie lenkų juostą „Kristaus kūnas“, A.Šeiko pirmiausia išskyrė aktualią tematiką.

„Man atrodo, kad netikėtas ir originalus siužetas, kai žmogus iš pataisos namų patampa kunigu, itin atliepia šiandienę labai religingos, konservatyvios Lenkijos situaciją. Kaip žmonės reaguoja į tą kriminalinę praeitį, kaip ji visuomenei neleidžia priimti kito. Net žiūrint treilerį ši istorija mane labai stipriai įtraukė ir sujaudino, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė. – Labai intriguojanti ir net kažkiek šokiruojanti iš anonsinio pristatymo pasirodė ir filmo „Liberté“ istorija. Tai filmas apie išlaisvinančią libertinizmo filosofiją bei kur tai gali nuvesti.“

Akina ne vien smalsumas

„Manau, su malonumu pažiūrėčiau juostą „Liepsnojančios moters portretas“: XVIII a. realijos bei įsiliepsnojusi tuo metu neleistina meilė, įdomūs moterų portretai, kerintys gamtos vaizdai“, – vardijo menininkė.

Pašnekovės manymu, žavių akimirkų žiūrovams turėtų suteikti ir kitas filmas „moterų tema“ – „Visa tiesa apie divą“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Catherine Deneuve.

„Man tai pasirodė gyvybingas, žaismingas, tačiau sykiu ir skausmingas filmas – manau, daugelis jį pažiūrės su didžiuliu malonumu“, – naująjį juostos „Vagiliautojai“ režisieriaus darbą įvertino A.Šeiko.

Filmas „Olegas“, pašnekovės žodžiais, prašosi žiūrimas tiek dėl aktoriaus V.Novopolskio darbo, tiek daugeliui tautiečių šiuo metu artimos emigracijos temos.

„Tapatybės paieškų prasme labai įdomus pasirodė filmas „Sinonimai“. Šiuolaikiniame pasaulyje mes labai dažnai bandome pritapti, sukurti save iš naujo. Ši tema ne tik labai aktuali, bet ir kūrėjų išradingai pateikiama“, – mano kūrėja.

A.Šeiko neabejoja, jog bene tituluočiausią praėjusių metų juostą „Parazitas“ daugelis skubės pažiūrėti jau vien iš smalsumo.

„Asmeniškai man apskritai imponuoja Azijos kino kūrėjų filmai, jų estetika, tas specifiškumas labai jaučiamas ir tai yra įdomu. O šiuo atveju aktuali ir pati tema, kalbėjimas apie nenudailintą gyvenimą“, – teigė pašnekovė.

Nuo kovo 20-osios iki balandžio 2 d. „Kino pavasario“ seansai Klaipėdoje vyks „Forum Cinemas“ bei „Arlekino“ kino teatruose, taip pat – Gargžduose, kino teatre „Minija“.

Tunisiečių-amerikiečių kilmės kino režisierės Meryam Joobeur darbas nominuotas Geriausio trumpametražio vaidybinio filmo kategorijoje. Šį filmą sausio 16-19 dienomis bus galima išvysti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės ir Ukmergės kino teatruose. 

Vaidybinis filmas „Brolystė“ pasakoja aštrią Tuniso provincijoje vykstančią istoriją. Į kaimą su nauja žmona grįžus sūnui, tėvas turi pasirinkti tarp lojalumo šeimai ir savo griežtų moralės principų. „Brolystės“ premjera įvyko Toronto kino festivalyje, kur juosta pelnė geriausio Kanados trumpametražio filmo apdovanojimą.

Režisierės Meryam Joobeur darbas jau laimėjo daugiau nei 60 prizų ir buvo rodytas 48 šalyse. 

Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programos sudarytojai „Brolystę“ pastebėjo ir atrinko iš daugiau nei dviejų tūkst. į renginio programą norėjusių patekti darbų. Filmas dalyvaus tarptautiniame konkurse ir bus rodomas trumpametražių filmų programoje „Prieš srovę“.

„Tai tikrai pelnytai įvertintas darbas, kuris stebina puikia kinematografija ir stipria vaidyba. Filme fiksuojamas vienos musulmonų šeimos gyvenimas ir kaip jį neišvengiamai veikia kariniai ir religiniai konfliktai šalyje. Taip pat stebina režisierės gebėjimas sudėtingą istoriją pasakoti poetiškai. Rekomenduoju pamatyti šį tiesiog labai gerą filmą,“ – sako vienas iš festivalio programos sudarytojų Andrius Blaževičius.