Tačiau kone viso šimtmečio nuostabios lietuviškos kamerinės muzikos vis dar lieka dulkėti stalčiuose arba yra atrandama labai pamažu. Todėl išgirdus apie dviejų dabar jau svetur (Vokietijoje ir Austrijoje) savo gyvenimus kuriančių lietuvių atlikėjų Simonos Venslovaitės ir iš Kauno kilusios Veronikos Kopjovos ketinimus įrašyti lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui, apėmė didelis džiaugsmas.

Dar džiugiau, kad išleisti jųdviejų lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę apsiėmė prestižinė pasaulinio garso įrašų kompanija „Naxos“. Šiuo vardu savo biografijoje didžiuojasi ne vienas pasaulinio garso atlikėjas, tad tai, kad platų „Naxos“ repertuarą papildė kamerinė lietuvių muzika, – neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros istorijoje.

S. Venslovaitė ir V. Kopjova, baigusios kompaktinės plokštelės „Lietuviška muzika smuikui ir fortepijonui“ įrašų darbus studijoje, grįžo į Lietuvą – Kaune ir Vilniuje pristatė savo parengtą programą.

Koncerte Kaune, kuris vyko gruodžio 2 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, skambėjo Kazimiero Viktoro Banaičio, Juliaus Juzeliūno, Justino Bašinsko ir Juozo Gruodžio sonatos smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedė kompozitorė Zita Bružaitė, kurios trumpi pasakojimai apie kompozitorius, pasvarstymai apie jų gyvenimų ir kūrybos sąsajas, apie koncerto atlikėjų indėlį į lietuvių muzikinę kultūrą dar plačiau atvėrė gerokai primirštą lietuvių muzikos istorijos lentyną.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasakyti apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos muzikavimą net nelabai ir yra ką – dvi nuostabios muzikantės, scenoje susitikusios ne pirmą kartą, pulsavo vienu ritmu. Žavėjo ne tik nuostabus garsas (beje, S. Venslovaitė grojo istoriniu XVIII a. Giovanni Battista Gabrielli pagamintu smuiku), bet ir itin vientisa muzikinė energija ir sinergija.

Intelektualus jųdviejų instrumentinės muzikos suvokimas ir pajautimas suteikė neretai gana romantizuotai interpretuojamai lietuvių muzikai aukštą lygmenį ir leido skambėjusius opusus traktuoti kaip lygiavertę XX a. Vakarų Europos kanono instrumentinės muzikos repertuaro dalį. Šis koncertas privertė išties rimtai pamąstyti apie tai, kad XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika, kaip mes lyg ir linkę ją reprezentuoti.

XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika.

Dviejų dalių koncertą pradėjo vieninteliu lietuvių impresionistu vadinamo K. V. Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll. 1935 m. laisvoje Lietuvoje sukurtoje sonatoje ryški prancūzų muzikos įtaka, tačiau skleidžiasi ir lietuvių liaudies muzikai būdingos intonacijos, dermių elementai. Trijų dalių K. V. Banaičio sonata nuskambėjo lyriškai, švelniai.

Po jos atlikta J. Juzeliūno Sonata smuikui ir fortepijonui atspindėjo jau kito istorinio laikmečio muzikinę pasaulėžiūrą, tačiau taip pat nenutolo nuo lietuviško folkloro. 1972-aisiais komponuotas kūrinys žymi J. Juzeliūno moderniojo kūrybos etapo pradžią. Politinio atšilimo laikotarpiu į Lietuvą iš Vakarų plūstelėjo nauji muzikiniai vėjai, paskatinę kompozitorių kitaip pažvelgti į lietuvių folklorą ir jo traktuotę profesionalioje muzikoje. Aštuntojo dešimtmečio muzikinį mąstymą atsispindi ir S. Venslovaitės bei V. Kopjovos atlikta J. Juzeliūno sonata.

Antrąją koncerto dalį pradėjo J. Bašinsko Sonata smuikui ir fortepijonui, sukurta 1977 m. Koncerto vedėja Z. Bružaitė koncerto metu prasitarė: sausį minėsime šio kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Šios sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimas – vienintelis kompozitoriaus paminėjimas sonatos žanro formatu. Įdomu, kad sonata turi nerašytinę dedikaciją Baliui Dvarionui – kompozitoriaus ranka natose įrašyta frazė „O žvaigždės krinta“ yra aliuzija į žymiąją B. Dvariono dainą „Žvaigždutė“. Išties, J. Dabašinskas – gana retai be specialių progų koncertų salėse skambantis kompozitorius, tad vienos dalies sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimą galima laikyti net svarbiu istoriniu įvykiu.

Koncertą užbaigė J. Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll – tarpukario Lietuvos muzikinio modernizmo pavyzdys. Šis kompozitorius buvo pirmasis Lietuvoje dėstęs kompoziciją, tad dažnai juokaujama, kad iš J. Gruodžio išaugo visas profesionaliosios lietuvių muzikos medis. Jo sonata šiame kontekste įgyja ir simbolinę prasmę. J. Gruodis taip pat yra pirmasis lietuvių kompozitorius modernistas, nors ir nuosaikiai, bet gana laisvai nusigręžęs nuo romantinės muzikos idealų ir išbandęs lietuviškam muzikiniam kontekstui tuomet dar nepažįstamą muzikinę estetiką. Nors J. Gruodžio muzikiniai eksperimentai nenutolo nuo lietuviško muzikinio folkloro, kai kurie jo kūriniai atlikėjams kelia nemenkų iššūkių. Ne išimtis ir keturių dalių Sonata d-moll. S. Venslovaitė ir V. Kopjova prasitarė maniusios, kad šio kūrinio pagroti tiesiog neįmanoma, tačiau klausantis jų atlikimo atrodė priešingai – J. Gruodžio sonata nuskambėjo sklandžiai, apgalvotai, tarsi abi būtų jį grojusios visą gyvenimą.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Verta paminėti, kad kompaktinės plokštelės repertuaras nuo skambėjusio koncerte šiek tiek skiriasi: vietoje J. Dabašinsko sonatos joje skamba Stasio Vainiūno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 38. Tai byloja ne tik apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos meilę lietuvių muzikai ir norą ją skleisti visur, bet ir rimtas, ko gero, analogų iki šiol neturinčias intencijas atlikti kuo daugiau lietuviškos muzikos – o tiksliau, labai daug.

Pačios atlikėjos pusiau juokais užsiminė planuojančios įrašyti visas lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedusi Z. Bružaitė dar pridūrė, kad darbo joms užteksią bent artimiausiems 30 metų. Juokas juokais, bet meiliai šį savo projektą vadindamos „širdžių muzika“, atlikėjos jau atliko didelį, gražų ir istoriškai reikšmingą darbą. Tad belieka palinkėti sėkmės, laukti kitų autorių sonatų įrašų ir tikėtis, kad lietuviškos akademinės muzikos auditorija nuo nedidelės entuziastų grupelės prasiplės iki didelės.

Prieš prasidedant didelio ažiotažo sulaukusiam renginiui garsiųjų aukciono namų „Sotheby's“, kurių fasadą šia proga papuošė didžiuliai ūsai, salėje nuskambėjo garsioji grupės daina „We Will Rock You“. Į kolekciją pateko beveik pusantro tūkstančio daiktų, kuriuos bus galima įsigyti ir per ateinančią savaitę.

„Sotheby's“ teigė, kad trečiadienį parduoti 59 daiktai kainavo 12 172 290 svarų sterlingų (14 164 963 eurus), ir pridūrė, kad kiekvienas iš jų buvo parduotas už daugiau nei dvigubai didesnę kainą nei buvo įvertintas.

Už F. Mercury fortepijoną „Yamaha“ buvo sumokėta 1 742 000 svarų sterlingų (2 027 175 eurus), įskaitant mokesčius, o už epinio hito „Bohemian Rhapsody“ rankraštį – 1 379 000 svarų sterlingų (1 604 750 eurų).

Aukciono vedėjas Oliveris Barkeris „Bohemian Rhapsody“ tekstą – 15 puslapių pieštuku ir rašikliais užrašytas pastabas, atskleidžiančias skirtingas kryptis, kurias F. Mercury numatė kūriniui, – pavadino šiuolaikine kultūros ikona.

Rankraštis taip pat atskleidžia, kad 1991 metais nuo ŽIV/AIDS mirusi muzikos žvaigždė iš pradžių ketino dainą pavadinti „Mongolian Rhapsody“.

Numylėtąjį fortepijoną charizmatiškasis grupės vokalistas nusipirko 1975 metais, po pusmetį trukusių idealaus instrumento, kuris padėtų suteikti gyvybę jo kūriniams, paieškų.

Į aukcioną, kuriame bus parduodami maždaug 1 469 daiktai, užsiregistravo rekordinis 2 tūkst. dalyvių iš 61 šalies skaičius.

Dalis iš aukciono gautų pajamų atiteks „Mercury Phoenix Trust“ ir ne pelno siekiančiai organizacijai „Elton John AIDS Foundation“. Abu fondai remia iniciatyvas dėl ŽIV/AIDS.

„Freddie pasiilgstu iki šiol. Jis buvo nuostabus draugas, kupinas meilės ir gyvybės labiau nei bet kas kitas, ką kada nors esu sutikęs, taip pat genialus atlikėjas, kurio muzika įkvėpė ir žavėjo milijonus žmonių“, – aukciono pradžioje sakė britų roko žvaigždė Eltonas Johnas (Eltonas Džonas).

„Jis buvo malonus, kilnus ir linksmas, todėl labai gaila, kad AIDS atėmė jį iš mūsų gerokai per anksti“, – pridūrė jis.

„Kolekcija rūpinosi daugiau nei tris dešimtmečius“

Aukcionas prasidėjo 20 minučių trukusiomis varžytinėmis dėl žalių, gerbėjų grafičiais išmargintų durų į F. Mercury namų „Garden Lodge“ Vakarų Londone sodą. Jos buvo parduotos už 412 750 svarų sterlingų (480 320 eurų), gerokai viršijant pradinį 15–25 tūkst. svarų sterlingų (17,5–29 tūkst. eurų) įvertinimą.

Aukcione taip pat parduodami baldai, drabužiai, meno kūriniai ir dekoratyviniai daiktai. Po trečiadienio vakarą surengto aukciono artimiausiomis dienomis dar du aukcionai įvyks gyvai, ir trys – internete.

Tarp parduotų daiktų buvo ir F. Mercury namų sienas puošę Marco Chagallo (Marko Šagalo), Salvadoro Dali ir Pablo Picasso (Pablo Pikaso) paveikslai.

Kolekciją parduoda Mary Austin (Meri Ostin), viena iš artimiausių F. Mercury draugių ir buvusi jo sužadėtinė, kuriai dainininkas testamentu paliko savo turtą.

„Mary Austin gyveno su kolekcija ir rūpinosi ja daugiau nei tris dešimtmečius“, – naujienų agentūrai AFP sakė aukciono namų „Sotheby's“ knygų ir rankraščių specialistas Gabrielis Heatonas (Gabrielis Hitonas).

F. Mercury nenorėjo turėti savo gyvenimo muziejaus, bet jis itin mėgo aukcionus, nuolat dalyvaudavo „Sotheby's“ aukcionuose, teigė G. Heatonas.

Pasak jo, M. Austin nuomone, muzikantui, kuriam, kai mirė, buvo 45-eri, šis renginys būtų labai patikęs.

„Priklauso pasauliui“

Naujus namus randa ir ryškiausi F. Mercury sceniniai kostiumai, havajietiški marškiniai ir Supermeno marškinėliai, taip pat jo asmeninės ir legendinio fotografo Micko Rocko (Miko Roko) darytos nuotraukos.

Brazilijos verslininkas Rafaelis Reismanas, už 635 tūkst. svarų sterlingų (739 tūkst. eurų) nusipirkęs plačiai žinomą karūnos ir raudono apsiausto sceninį komplektą, teigė, kad F. Mercury priklauso pasauliui.

Daugiausia nematytų asmeninių polaroidinių nuotraukų kolekcijoje užfiksuota, kaip garsenybė švenčia gimtadienius ir Kalėdas, glaudžiasi prie savo kačių ir mėgaujasi namuose būdamas apsuptas ypatingų daiktų, sakė O. Barkeris.

Už 265 nuotraukų archyvą, kurį sudaro daugiausia devintojo dešimtmečio vidurio ir vėlesnių laikų nuotraukos, gauta daugiau kaip 88 tūkst. svarų sterlingų (102,4 tūkst. eurų).

Taip pat parduodami geriausi buteliai iš jo rūsio, pavyzdžiui, šampanas „Dom Perignon“, ir intymesni daiktai, pavyzdžiui, poezijos knyga su asmeninėmis pastabomis ir ūsų šukos.

Prieš aukcioną „Sotheby's“ surengė mėnesio trukmės nemokamą viešą parodą.

„Sotheby's“ teigia, kad tai didžiausia pagal apimtį kultūros pasaulio legendos kolekcija aukcione nuo Eltono Johno (Eltono Džono) aukciono 1988 metais, kai buvo parduota 2 tūkst. daiktų už 4,8 mln. svarų sterlingų (5,61 mln. eurų). 

Apie patirtis derinant įvairias muzikines veiklas ir kaip platus įvairių muzikos sričių išmanymas paveikia požiūrį į muzikos svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenime, kalbamės su Lina Krėpštaite – pianiste, kamerinės muzikos atlikėja, muzikinių projektų kuratore, karjeros vystymo ir meno vadybos dalykų dėstytoja, koncertmeistere, savo vaikus į muzikos gimnaziją leidžiančia mama.

– Visuomenei jūs labiausiai žinoma kaip pianistė, Kauno fortepijoninio trio narė. Kokias jūsų svajones ir siekius leidžia įgyvendinti ši muzikos atlikėjo veikla.

Man giliai įstrigo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

– Nepasakysiu, kieno tiksliai yra žodžiai, kad scena – tai tarsi bacila, kuria žmonės užsikrečia visam gyvenimui. Visi žmonės skirtingi, tad turime ir skirtingą imunitetą šiai bacilai – kažkaip man norisi naudoti būtent šį gal kiek senamadišką žodį, kad jaustųsi skirtumas su šių laikų virusais. Neseniai skaičiau vienos rašytojos mintį, kad jau vaikystėje kažkuri mūsų dalis žino, koks mums kelias skirtas. Tad galiu prisipažinti, kad grįžusi namo po mokyklos, kol laukdavau iš darbo grįžtančių tėvų, žaisdavau koncertus. Šiandien galvoju, kad geriau tą laiką būčiau skyrusi grojimui, bet, kita vertus, gal būtent šie žaidimai ir padėjo užsikrėsti scenos bacila. Nors ne vieną kartą abejojau savo, kaip atlikėjos, keliu, supratau, kad atlikėjo veikla yra tarsi mano laimės vitaminas.

Taigi, mūsų su smuikininke Indre Andruškevičiūte ir violončelininke Asta Krištaponiene suburtas Kauno fortepijoninis trio, šiemet atšventęs vienuolikos metų gimtadienį, man yra fantastiška galimybė papildyti savo gyvenimą.

Kamerinė muzika visada buvo mano mėgstama sritis, dar mokykloje pradėjau groti kameriniame ansamblyje – metais anksčiau, nei to reikalavo programa, akademijoje buvau subūrusi šiuolaikinės muzikos ansamblį. Man muzika – tai pasikeitimas mintimis, energija ir emocijomis. Šis procesas vyksta ir su klausytojais kiekvieno koncerto metu, bet dar intensyviau viskas veikia dirbant ir repetuojant su kitais atlikėjais. Žavi ir fortepijoninio trio galimybės – esame tarsi mažas orkestras, kartu kiekvienas instrumentas turi puikiai išvystytą ir beveik solinę partiją, tad grodama jaučiu nuolatinį buvimo svarbia komandos dalimi jausmą.

– Jau daug metų esate Pažaislio muzikos festivalio projektų kuratorė. Ką jums, kaip menininkei, duoda ši veikla ir kokių gebėjimų, profesinių žinių reikia dirbant tokį darbą.

– Matyt, vaikystėje jau žinojau ir apie šią veiklą, nes buvau aktyvi visokių renginių ir švenčių organizatorė tiek mokykloje, tiek kieme. Kaip minėjote, muziko veikla yra labai įvairialypė ir daugiabriaunė. Man atrodo, labai svarbu jau mokykloje padėti vaikams suprasti, kad jų karjera gali būti daugiakryptė. Juk net garsiausi atlikėjai dažniausiai dirba ir pedagoginį darbą, kai kurie organizuoja savo festivalius, kiti rašo straipsnius, knygas arba dalyvauja įvairiose visuomeninėse veiklose.

Suvokimas, kad kiekvienas turime begalinių galimybių ir jas galima derinti, mane tikrai išlaisvino iš vidinių abejonių. Supratau, kad darbas festivalyje atskleidė visiškai kitą erdvę kūrybai ir suteikė galimybę dalytis meile muzikai kur kas plačiau – su festivalio komanda pastaraisiais metais išsigryninome misiją „Kuriame meilę muzikai“, kuria nuoširdžiai tikiu. Projektų kuratorės pareigos, be gero muzikos pasaulio išmanymo, reikalauja įvairių sričių žinių, čia daug derybų, įvairių techninių detalių derinimo, logistikos, dokumentacijos. Visos šios žinios tikrai praverčia ir net, sakyčiau, būtinos kiekvienam atlikėjui. Tad nors pedagoginiam darbui visada jaučiau pagarbią baimę, nusprendžiau pamėginti pasidalyti karjeros vystymo ir meno vadybos žiniomis su jaunaisiais atlikėjais Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Tikiuosi, kad jaunimui tai bus naudinga, o aš pati tikrai išmoksiu naujų dalykų – tai jau supratau besiruošdama paskaitoms!

Darna: Kauno fortepijoninis trio L. Krėpštaitei – tarsi miniatiūrinis orkestras, kuriame visi trys instrumentai skamba vienas kitą papildydami. / S. Baturos nuotr.

– Kaip jūs, remdamasi savo patirtimi, apibūdintumėte šių dienų Lietuvos muzikos klausytoją? Kaip per laiką keitėsi klausytojų pomėgiai, kokius muzikos klausytojų lūkesčius būtų galima nuspėti žvelgiant į ateitį ir kokiomis kryptimis gali vystytis muzikos atlikėjų ir klausytojų santykis?

– Lietuvos muzikos klausytojas – be galo plati sąvoka, kažin, ar čia gali būti kažkokių apibendrinimų. Žinau įvairių tyrimų metu sudarytą standartinį klasikinės muzikos renginių lankytojo apibūdinimą, bet Pažaislio muzikos festivalio arba Kauno fortepijoninio trio koncertuose stebėdama publiką kažkaip matau ne tai, kas apibendrina, bet būtent kiekvieno klausytojo išskirtinumą. Tikiu, kad klasika gali būti įdomi įvairaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės grupės žmogui, tik ne visi turi vienodų galimybių su ja susipažinti ir pamėgti. Čia jau prasideda mūsų, kaip atlikėjų ir koncertų organizatorių, darbas. Turime keletą trio koncertų gerbėjų, kurie atvirai pasakė: „Pasirodo, ta klasika gali būti tokia graži!“

Festivalyje siekiame keisti stereotipinį požiūrį į klasikinę muziką, norime, kad festivalis būtų kuo atviresnis ir prieinamesnis visiems. Man giliai įstrigo šviesaus atminimo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant.

Ką mes, kaip atlikėjai ar organizatoriai, padarome, kad jis jaustųsi laukiamas ir sugrįžtų antrą kartą? Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant, kurti kokybiškas edukacines programas, didinti koncertų prieinamumą žmonėms, turintiems ypatingų poreikių ir negalių. Tikrai nemažai klasikos mėgėjų gyvena mažesniuose miestuose ir miesteliuose, tikras džiaugsmas su jais susitikti keliaujant po Lietuvą ir koncertuojant.

Stebėdama klausytojų pomėgių kaitą matau augančius kokybės lūkesčius ir, man atrodo, tai yra geras dalykas, skatinantis augti ir mus. Klasikinės muzikos koncertuose norisi siekti artimesnio atlikėjo ir klausytojo santykio. Matau, kad koncerto, kuriame pats atlikėjas bendrauja su publika, atmosfera yra visiškai kitokia, man atrodo, jame klausytojas tampa atviresnis, atidesnis, pagavesnis, kartu ir labiau atsipalaidavęs.

Pažaislio muzikos festivalio metu esame numatę pokalbių ciklų su atlikėjais, nes gal tik mums patiems čia viskas taip aišku, o klausytojams iškyla daugybė klausimų, kurių jie neturi galimybės užduoti. Gal pažinti vieni kitus artimiau ir būtų vienas kelių iš muziko širdies į klausytojo širdį?

– Esate ne tik muzikos atlikėja, bet ir mama, pasirinkusi savo vaikus mokyti muzikos toje pačioje Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurią ir pati esate baigusi. Taip jūs tęsiate savo ir vyro šeimos muzikines tradicijas. Kiek jums svarbi artimųjų įtaka ir palaikymas einant muzikos keliu ir kokių patirčių ir pasiekimų linkėtumėte savo vaikams, žengiantiems į muzikos pasaulį.

– Labiausiai norėčiau savo vaikams palinkėti rasti savo asmeninį kelią ir drąsos jo ieškant, nepaisant nieko. Muzikos pasaulio artimesnis pažinimas labai papildo augantį žmogų. Matau, kaip Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mano vaikai mokosi susikaupti, kasdien dirbti, ugdo kantrybę, pratinasi prie viešo pasirodymo – tiek patys grodami, tiek klausydamiesi bendramokslių koncertų. Pagaliau, iš vieno automobilių ralio trenerio girdėjau, kad muzikantų išlavinta rankų ir kojų koordinacija labai praverčia vairuojant! Tad, kad ir kokį kelią vaikai pasirinktų, besimokant muzikos įgytos savybės tikrai pravers. Artimųjų ir kito žmogaus palaikymo reikia kiekvienam, nepriklausomai nuo specialybės. Manau, jei gyventume su mintimi, kad visi esame vieno didelio paveikslo ar muzikos kūrinio dalelės, kad esame susiję ir viskas, ką turime daryti, kad ši simfonija suskambėtų, tai eiti savo keliu ir palaikyti kitą, tai pasaulyje būtų daugiau harmonijos ir taikos – tokio pasaulio linkiu visiems!

Fortepijonu ir saksofonu

Dvi atlikėjos scenoje – tiek užtenka intriguojančiam muzikiniam pokalbiui, kurį išgirs festivalio publika. Šveicarijoje gimęs tarptautinis duetas AKMI DUO – Akvilė Šileikaitė ir Valentine Michaud – gros vienu kvėpavimu, tačiau atskleis ir savo skirtingus instrumentus – fortepijoną ir saksofoną. Festivalyje „Permainų muzika“ AKMI DUO atliks įvairiapusį XX–XXI a. repertuarą – nuo Maurice’o Ravelio iki Ramintos Šerkšnytės opusų.

Muzikos pasaulyje vyksta nuolatinės permainos, tačiau AKMI DUO gali pasigirti, kad kartu aktyviai muzikuoja nuo 2015 m. Kūrybinė draugystė pažymėta ir svarbiais apdovanojimais: 2016 m. duetas nugalėjo „ORPHEUS Swiss Chamber Music Competition“, 2018 m. pelnė antrąją premiją „Salier-Zinetti International Chamber Music Competition“ (Italija), 2019 m. buvo įvertintas prestižiniu „Swiss Ambassador Award“ apdovanojimu. Atlikėjos jau kviečiamos dalyvauti prestižiniuose muzikiniuose renginiuose, tarp jų – pasirodymai Londono „Wigmore Hall“, „Musikverein Wien“, „Festival Radio France“, „Lucerne Festival“, Liucernos KKL, „Label Suisse Festival“ ir kitur.

Talentingos menininkės

A.Šileikaitė savo muzikinę kelionę prie fortepijono pradėjo Klaipėdoje – Juozo Karoso muzikos mokykloje ir Stasio Šimkaus konservatorijoje. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji įleido šaknis Šveicarijoje, kur Ciuricho aukštojoje menų mokykloje įgijo magistro laipsnį. Atlikėja aktyviai bendradarbiauja su įvairių instrumentų atstovais, orkestrais, ansambliais ir kompozitoriais, kuriančiais Šveicarijoje ir už jos ribų. Be muzikinės veiklos, Akvilė save atskleidžia ir dailėje bei fotografijoje. „Skirtinga veikla leidžia į kiekvieną sritį grįžti tarsi truputi nuo jos pailsėjus“, – apie menų sąveiką jos gyvenime teigė talentinga menininkė.

Ciuricho aukštojoje menų mokykloje mokėsi ir saksofonininkė V.Michaud. Prancūzijoje gimusi atlikėja taip pat įsikūrė Šveicarijoje, tačiau jos karjera vystosi be sienų – ji daug muzikuoja tiek solo, tiek įvairiuose Europos ansambliuose ir orkestruose. Ar tai būtų baroko muzika, ar specialiai jai parašytas naujas jauno kompozitoriaus kūrinys – Valentine viską atlieka su dideliu užsidegimu. Entuziazmas plėsti saksofono repertuaro žinomumą ją skatina bendradarbiauti su jaunosios kartos kompozitoriais, dalyvauti inovatyviuose projektuose. Vienas ryškiausių – performansų trilogija „Waiting for Amon“, sujungianti saksofono muziką, dailę, šokį ir elektroniką. Per trejus metus Ciuriche parodytas triptikas buvo įvertintas Nico Kaufmanno fondo prizu.

Vienu kvėpavimu

Festivalyje „Permainų muzika“ pristatoma AKMI DUO programa „Vienu kvėpavimu“ atskleidžia įvairiapusį saksofono ir fortepijono repertuarą, skirtingas dueto narių puses ir vienijantį tikslą – išgyventi muziką vienu kvėpavimu. Pasak A.Šileikaitės, skambės dueto mėgstamiausi aukštos muzikinės vertės kūriniai saksofonui ir fortepijonui, kuriuos AKMI DUO skambino Londono „Wigmore Hall“, Vienos filharmonijoje, Liucernos festivalyje ir kitur.

Koncerte bus atliekami originalūs kūriniai, sukurti jaunosios kartos kompozitorių – šveicaro Kevino Juillerat ir prancūzo Raphaelio Severe – ir dedikuoti šiam duetui, taip pat vieni svarbiausių XX a. antrosios pusės originalūs Edisono Denisovo ir Williamo Albrighto kūriniai saksofonui ir fortepijonui, inspiruoti tiek J.S.Bacho, tiek džiazo, bet susivienijantys į bendrą muzikinį paveikslą. Koncerte taip pat suskambės lietuvių autorės R.Šerkšnytės „Baladė“ ir Paulo Hindemitho, M.Ravelio kūrinių transkripcijos sopraniniam ir altiniam saksofonui bei fortepijonui.

Šis koncertas Klaipėdos koncertų salėje bus pirmas bendras dueto pasirodymas Lietuvoje. Klaipėda yra Akvilės pasiilgti namai, o Valentine čia atvyko pirmą kartą: „Esu labai laiminga, galėdama pagaliau aplankyti kraštą, apie kurį girdėjau septynerius metus iš geriausios jo ambasadorės.“

Tai nebus pirmasis A.Šileikaitės pasirodymas Klaipėdos koncertų salėje, ji puikiai prisimena savo ankstesnius koncertus, tarp jų – muzikavimą vienoje „Žaismingos muzikos orkestro“ programoje. „Nekantrauju pasirodyti Klaipėdos koncertų salės scenoje miesto jubiliejiniais metais ir dar džiugiau, kad turiu galimybę koncertuoti su saksofonininke V.Michaud“, – sakė pianistė.

Koncerto pradžia – 18.30 val.

Neretai manoma, kad šlovė, aplankiusi virtualiame pasaulyje, nežengia į platesnius vandenis, realybę palikdama nuošalėje. P. Bence’as prieš kelerius metus tapęs tikra interneto sensacija, savo darbais ir populiarumu išsklaido šį mitą nepalikdamas vietos dvejonėms.

P. Bence’as jau spėjo patekti į pasaulio muzikos istoriją. Būdamas vos dvidešimties jis pagerino pasaulio Gineso rekordą, per minutę fortepijono klavišus paspausdamas net 765 kartus. Šiandien, prabėgus devyneriems metams nuo istorija tapusio pasiekimo, P. Bence‘as – vienas populiariausių nūdienos fortepijono atlikėjų pasaulyje. Jis pasauline fortepijono sensacija tapo dėl savo išskirtinio meistriškumo, charizmos ir unikalaus požiūrio į žinomus populiariosios muzikos kūrinius, virtusius fortepijono interpretacijomis.

Paskutinis atlikėjo albumas „The Awesome Piano“, išleistas bendradarbiaujant kartu su leidybine kompanija „Steinway & Sons“, sudarytas iš originalių kūrėjo kompozicijų bei virtuoziškų interpretacijų, įkvėptų Michaelo Jacksono, Lady Gagos, „Queen“, „Toto“ sulaukė milžiniškos sėkmės. Vos pasirodęs prekyboje albumas užėmė pirmąją vietą tarp perkamiausių šio žanro albumų „Amazon” platformoje.

Peteris Bence’as. / Organizatorių nuotr.

P. Bence’as pakelia fortepijono muziką į visiškai naują lygį, įkvepiantį tiek jaunesnę, tiek vyresnę muzikantų ir muzikos mylėtojų kartą visame pasaulyje. Dainų aranžuotės ir originalios atlikėjo kompozicijos koncertuose sulaukia ovacijų. Klausytojai žino tokius jo atliekamus kūrinius kaip „Queen“ „Somebody to Love“ ar „Don't stop me now“, M. Jacksono hitus „Bad“ ir „Black or White“, Sia „Cheap Thrills“.

„Manau, jog fortepijonas gali daug daugiau nei dauguma galvoja ir yra įpratę jį girdėti. Įrašinėdamas šį albumą norėjau, jog kūriniai skambėtų taip, lyg juos atliktų visas orkestras, naudodamas tik fortepijono garsus“ – kalbėdamas apie albumo „The Awesome Piano“ rengimo užkulisius mintimis dalijosi atlikėjas.

Vien per pastaruosius kelerius metus atlikėjas koncertavo dešimtims tūkstančių žiūrovų pasaulio scenose – Sidnėjaus operos teatre, „Victoria Hall“ koncertų salėje Ženevoje – atidarė festivalį „BBC Proms“ Hyde Parke Londone bei buvo pristatytas daugybėje medijų: BBC, „BuzzFeed“, „9GAG“, „Classic FM“, „iHeartRadio“, „Billboard“ ir „Ellen DeGeneres Show“.

Ką gali fortepijonas?

Birželio 8 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje (KVF) publiką stebins iš Maltos atvykusios pianistės Tricia Dawn Williams sukurtas projektas „Transition“. Tai – avangardinio fortepijono portretas, aprėpiantis kone šimto metų tarpsnio repertuarą.

Kiekvienas programos kūrinys atveria naujas instrumento galimybes, nes kiekvienas kompozitorius tarsi plaukia per nežinomus vandenis, ieškodamas iki tol nepatirtų išraiškos priemonių. Fortepijono rečitalį atlikėja paverčia tarpdisciplininiu pasirodymu, kuriame dalyvauja judesio fiksavimo technologija, vaizdo menas, elektroninė muzika ir išplėstinė fortepijono technika. 2019 m. „Transition“ tapo vienu iš vienuolikos projektų, kuriuos iš 200 kandidatų visame pasaulyje į savo programą atrinko tarptautinis muzikos profesionalų forumas „Classical: Next“.

Maltoje gimusios airių ir velsų kilmės pianistės T.D.Williams repertuare vyrauja šiuolaikinė muzika, atlikėja dirba su multimedija ir naujosiomis technologijomis. T.D.Williams yra viena pirmųjų koncertuojančių pianisčių, tarptautiniu mastu bendradarbiaujančių su kūrėjais ir kompozitoriais judesio užfiksavimo technologijų taikymo srityje. Pianistė yra užsakiusi, atlikusi ir įrašiusi daugybę šiuolaikinės muzikos kūrinių, ji kviečiama dalyvauti žymiausiuose pasaulio šiuolaikinės muzikos festivaliuose, koncertavo įvairiose Europos šalyse, JAV, Australijoje, PAR.

Fortepijonu grosiu ne tik pirštais, bet ir rankomis, alkūnėmis, kumščiais ir delnais.

Pati atlikėja projekto idėja vadina norą parodyti klausytojams, kaip vystėsi įvairios grojimo fortepijonu technikos ir kokios yra jų galimybės. „Ši idėja nuolatos progresuoja, nes kartkartėmis susiduriu su iki šiol nenaudotomis technikomis ir susipažįstu su naujais kompozitoriais. Šioje programoje žiūrovai stebės mano kelionę, papildytą sensorine technologija ir videomenu. Fortepijonu grosiu ne tik pirštais, bet ir rankomis, alkūnėmis, kumščiais ir delnais. Naudodamasi specialia apyranke kursiu gyvus elektroninius garsus, išgaunamus skirtingomis rankų raumenų padėtimis“, – pasakoja T.D.Williams.

Muzikinė kelionė prasidės japonų kompozitoriaus Atau Tanaka kūriniu „Suspensions“. Pianistė rankų gestais realiu laiku manipuliuoja elektronine muzika ir ją įjungia į garsų audinį. Ant jos dilbių esanti speciali apyrankė (Myo juosta) fiksuoja raumenų įtempimo sukeliamus elektrinius signalus ir taip sukuriama judesių fiksavimo seka, skirta konkretiems muzikos partitūros elementams valdyti.

Henry Cowello „The Voice of Lir“, pasižymintis aistringais tonų klasteriais, šiandien skamba taip pat naujai ir avangardiškai, kaip ir beveik prieš šimtmetį, kai buvo parašytas. Skambant Michelio van der Aa „Tranzite“ fortepijonui ir vaizdo įrašui pianisto judesiai teatrališkai sąveikauja su vaizdo projekcija. Dar vienas programoje skambėsiantis XX a. klasika tapęs kūrinys – Steve‘o Reicho „Fortepijoninis kontrapunktas“ fortepijonui ir magnetofono juostai.

Stepheno Montague „Mira“ – tonalus ir melodingas kūrinys, kuriame skambinama tik baltais fortepijono klavišais. Kompozitorius naudoja tiek įprastą atlikimo techniką, tiek įvairius klasterius, kurie veda į savotišką galaktinę kulminaciją – tai nuoroda į 1980 m. Argentinoje Hugo Miros atrastą asteroidą Mira.

Kūrėjai: tarpdirsciplininis spektaklis „Kirana“ suvienija vaikus ir menininkus / R. R. Saintes nuotr.

Koncerto programos finalas – maltiečių kompozitoriaus Rubeno Zahra „Kafkos vabzdys“ fortepijonui, elektroninei muzikai ir vaizdo įrašui, sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną „Metamorfozė“. Vaizdo įrašas buvo filmuojamas senoviniu 1839 m. objektyvu, kuris padėjo išgauti ypač minkštos šviesos ir turtingos tekstūros fono dermę – tai retai pavyksta naudojant šiuolaikinius optikos prietaisus.

Monumentalusis „Requiem“

Birželio 10 d. KVF galingais tonais suskambės monumentalusis čekų kompozitoriaus Antoníno Dvořáko „Requiem“, kurį atliks Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai: publikai gerai pažįstama krištolinio soprano savininkė Lauryna Bendžiūnaitė, visų mylimas tenoras Merūnas Vitulskis, užtikrintai karjeros viršūnių link žengiantis bosas Tadas Girininkas ir viešnia iš Vokietijos mecosopranas Stine Marie Fischer.

Kertine čekų akademinės muzikos figūra laikomas A.Dvořákas buvo giliai tikintis žmogus, tad nenuostabu, kad jo kūryboje svarbią poziciją užima sakralinė muzika. Vienu pirmųjų tokių kūrinių, atnešusių kompozitoriui pasaulinę šlovę, tapo „Stabat mater“, o „Requiem“ – didžiausios apimties opusas, dvasingumu persmelktas religinės muzikos pavyzdys, sukurtas laiminguoju A.Dvořáko gyvenimo laikotarpiu. Tuo metu jo kūryba sparčiai populiarėjo visame pasaulyje, buvo organizuojamos gastrolės užsienyje, universitetai skyrė jam garbės daktaro laipsnius.

Per santykinai trumpą laikotarpį sukurtam trylikos numerių kūriniui panaudotas tradicinis lotyniškas gedulingų mišių tekstas, kompozitorius suskirstė jį į dvi nelygias dalis: pirmajai priskirti aštuoni numeriai, o antrajai – penki. Prieš finalinę dalį nuskamba jau girdėta aštuntojo numerio „Lacrimosa“ tema, o kompozitoriaus panaudota „Graduale“ dalis – tarsi iš pelenų pakilęs Feniksas, nes tuo metu gedulingose mišiose ji jau nebebuvo naudojama.

„Requiem“ nuspalvintas lyriniais potėpiais, jame netrūksta paguodą teikiančių epizodų, primenančių A.Dvořáko dievinto Johanneso Brahmso „Vokiškąjį rekviem“. Slaviškas nuoširdumas čia persipina su spalvingų paveikslų galia, dainingos vokalinės melodijos – su dažnai sutinkamais instrumentų soliniais epizodais. Svarbų vienijančio elemento vaidmenį atlieka trumpas chromatinis leitmotyvas, primenantis Johanno Sebastiano Bacho naudotą muzikinę kryžiaus emblemą. Šis leitmotyvas įrėmina „Requiem“ ir smelkiasi per visą kūrinį, tarsi įkyri idėja – kamuojantis lemtingas klausimas apie žmogaus gyvenimo prasmę, mirtį ir amžiną ramybę.

Skirta vaikams

Birželio 11 d. Raudondvario kultūros centre Pažaislio muzikos festivalis lauks jaunųjų klausytojų. Bendradarbiaujant su programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tą pačią dieną net du kartus bus parodyta iš Maltos kilusio kompozitoriaus Rubeno Zahra opera vaikams „Kirana“. Įsimintiną ir nuotaikingą kūrinį atliks pats operos kompozitorius, Raudondvario kultūros centro vaikų kolektyvai, pianistė Tricia Dawn Williams, aktorė Inga Mikutavičiūtė ir mušamaisiais instrumentais grojantis Ąžuolas Paulauskas. Įėjimas į koncertą – nemokamas.

„Kirana“ – tai tarpdisciplininis spektaklis, sumanytas ir sukurtas tam, kad, siekiant bendro kūrybinio proceso, suvienytų vaikus ir menininkus. Pristatydami šį projektą trys profesionalūs menininkai keliauja po įvairias šalis ir veda penkių dienų trukmės menines dirbtuves su vietos vaikais. Kūrybinių dirbtuvių rezultatai integruojami į spektaklį, o dirbtuvėse dalyvavę vaikai tiesiogiai prisideda prie spektaklio ritmais, judesiais ir kalba.

Operos istoriją įkvėpė įvairių kultūrų, daugiausia – Kinijos, Indijos, Babilono ir Mesopotamijos legendos ir mitai. Kai kurios šios mitologinės kelionės scenos perteikiamos pasitelkiant skaitmeninę animaciją, sukurtą pagal vaikų pieštus meno kūrinius. Operos muzika sukurta fortepijonui ir perkusijai, ją gyvai atlieka profesionalūs muzikantai, o vaikai garso takelį papildo muzikinėmis improvizacijomis. „Kirana“ supažindina vaikus su naujomis meninėmis patirtimis: šiuolaikine muzika, perkusijos panaudojimo galimybėmis, skaitmenine animacija ir šviesų tapyba.

Gražiosios epochos muzika

Birželio 12 d. į tikrą muzikos garsų fiestą „Belle époque“ klausytojus pakvies smuikininkas Dmitrijus Makhtinas ir publikos numylėtinė, žavioji pianistė Mūza Rubackytė. Kiekvienas Lietuvoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje gyvenančios įžymios atlikėjos pasirodymas Pažaislio muzikos festivalio scenoje – išskirtinis ir klausytojus užburiantis įvykis. Šį kartą kamerinės muzikos perlus pianistė atliks su ilgamečiu scenos partneriu.

„Su smuikininku susipažinome prieš 30 metų, kai kartu grojome koncerte. Po daugelio dešimtmečių negalėjau pamiršti jo ypatingos grojimo manieros, primenančios didžiųjų praeities meistrų, ypač Jaschos Heifetzo atlikimą. Ir tai ne atsitiktinumas – Dmitrijus yra septintos kartos smuikininkas!“ – kolegą pristatė M.Rubackytė.

Nyderlanduose gyvenantis D.Makhtinas yra prestižinių konkursų laureatas, visame pasaulyje koncertuoja kaip solistas ar kamerinių ansamblių narys – jo įrašai šiame amplua pelnė „Choc de la Musique“, „Gramophone“, „Echo Classic“ ir „Diapason d’Or“ apdovanojimus.

M.Rubackytė šiuo metu aktyviai propaguoja Leopoldo Godowsky – kompozitoriaus litvako kūrybą ir plačiai pasaulyje skleidžia savo muzikinius atradimus, susijusius su šiuo kūrėju. Pianistė iš užmaršties prikėlė gigantišką L.Godowsky sonatą fortepijonui e-moll, ją atliko Vilniaus, Pažaislio festivaliuose, Paliesiaus dvare, taip pat – „Pianissimo“ festivalyje Brazilijoje, „Tindal foundation“ Nyderlanduose, Paryžiaus „Salle Gaveau“. Šiais metais numatytas sonatos atlikimas koncertų ture Kolumbijoje, taip pat – vasaros festivaliuose Prancūzijoje.

L.Godowsky sonata, kartu su Karolio Szymanowsky kūriniais buvo įrašyta kompaktinėje plokštelėje „Godowsky / Szymanowsky“, kuri pelnė svarbiausią tarptautinį prizą Prancūzijoje „Diapason d’Or“ ir autoritetingiausią publikos prizą „ffff Įvykis“, sulaukė puikių atsiliepimų pasaulio spaudoje.

Koncerto KVF metu atlikėjai pristatys kartu neseniai įrašytą L.Godowsky ir K.Szymanowsky kūrinių plokštelę „Valses Impressions“, tęsiančią pianistės sumanytą L.Godowsky kūrinių seriją ir atskleidžiančią ne tik puikiausius XIX ir XX a. sandūroje Europoje viešpatavusios „Gražiosios epochos“ kamerinio repertuaro pavyzdžius, bet ir visą L.Godowsky kūrybos smuikui palikimą. Plokštelės pristatymo turas vyksta įvairiose pasaulio salėse, tad XXVII Pažaislio muzikos festivalio klausytojai taip pat turės unikalią galimybę susipažinti su šiuo išskirtiniu kūrybiniu projektu ir vieni pirmųjų įsigyti vos prieš savaitę išleistą M.Rubackytės autobiografinę knygą „Gimusi po fortepijonu“.

Fortepijoną "Steinway@Sons" NKDT įsigijo dar karantino metu ir žiūrovams dovanojo keletą nuotolinių koncertų.

Savo kūryba skambinant fortepijonų karaliumi tituluojamu instrumentu dalinjosi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, M.K.Čiurlionio kūrinius atliko profesorius Vytautas Landsbergis. Pagaliau šį nuostabų instrumentą bus galima išgirsti gyvai.

Naująjį renginių ciklą pradės vakaras su Fryderyko Chopino muzika, kuria su žiūrovais dalysis pianistas Darius Mažintas.

Dramatizmo persmelkti F.Chopino noktiurnai – tai savotiškas Romantizmo apibendrinimas. Juose gausu nuo šios meninės epochos neatsiejamų heroizmo, individualizmo, vidinės laisvės poreikio motyvų, dominuoja emocijų išaukštinimas ir iracionalus spontaniškumas.

Šiuos kertinius XIX a. estetinius elementus įkūnys pianistas Darius Mažintas. Simboliška, kad gyvų koncertų ciklą pradeda būtent šis atlikėjas – eidamas kultūros viceministro pareigas, vieno vizito metu jis pasidžiaugė puikia Didžiosios salės akustika ir išreiškė mintį, kad teatrui privalu turėti fortepijoną. Mintis materializavosi.

D.Mažintas sietinas su ekspresyvaus pobūdžio fortepijoninės muzikos atlikimu, subtilybėmis ir emociniu požiūriu. Pianistas pasižymi muzikalumu ir savita interpretacija, netikėtais niuansais ir autentiškais muzikiniais įvaizdžiais. Tarptautinių konkursų laureatas ir festivalių dalyvis, koncertinėje scenoje kartu su įvairiais orkestrais ir pripažintais Lietuvos bei užsienio scenos partneriais surengęs solidžių pasirodymų. Edukacinių muzikinių projektų autorius, labdaringų koncertų organizatorius ir kultūrinių institucijų steigėjas.

Kas? "Fortepijono dramų" vakaras.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Rugsėjo 25 d. 18 val.

Baigiantis „56-ajam Fortepijoninės muzikos vasaros“ koncertų ciklui rugpjūčio 25 d. 19 val. M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose ir tęsiant projektą „Čiurlionio dialogai“ rugpjūčio 26 d. 18 val. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje koncertuos pianistas, Estijos muzikos ir teatro akademijos fortepijono pedagogas Sten Lassmann.

Specialiai koncertams Lietuvoje pianistas parengė dviejų Baltijos šalių klasikų, Heino Ellerio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio programą, kurioje, be šių kompozitorių, taip pat skambės J. S. Bacho ir F. Chopino muzika.

Pianistas studijavo Estijos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Ivari Ilja kl.), Nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje Paryžiuje (prof. Brigitte Engerer kl.) ir Londono karališkojoje muzikos akademijoje (Ian Fountain kl.), kur apgynė daktarinę disertaciją, kurios pagrindu tapo estų kompozitoriaus Heino Ellerio kūrybos tyrinėjimai. Nuo 2008 metų įrašinėja visą H. Ellerio kūrybą fortepijonui į devynias kompaktines plokšteles. Jis taip pat yra pelnęs Heino Ellerio muzikos premiją (2011), Estijos kultūros fondo metinę muzikos premiją (2015), o 2018 m. tapo Karališkosios muzikos akademijos (ARAM) bendradarbiu.

Pianistas yra koncertavęs prestižiškiausiose salėse, tokiose kaip „Glenn Gould Studio“ Toronte, „Purcell Room“ Londone, Čaikovskio konservatorijos Didžioji ir Mažoji salės Maskvoje, „Giuseppe Verdi“ konservatorijos didžioji salė Milane ir Uždrausto miesto koncertų salė Pekine, o Vilniaus ir Druskininkų klausytojai galės mėgautis jo talentu jau rugpjūčio 25–26 dienomis.

„Fortepijonas buvo pagrindinis Čiurlionio muzikinės saviraiškos instrumentas, – teigia pianistas bei aktyvus Čiurlionio muzikos puoselėtojas R. Zubovas. – Jo muzika fortepijonui – tai tarsi menininko kūrybinė laboratorija, kurioje gimė drąsiausios jo muzikinės vizijos, kartais nelabai betelpančios į vienos meninės saviraiškos rėmus. Fortepijonas buvo pagrindinis Čiurlionio fizinio ryšio su muzika instrumentas, jo improvizacijų ir kūrybinių sprendimų ieškojimų laukas.“

Tačiau redaguoti ir išleisti M.K. Čiurlionio kūrinius – toli gražu nėra paprasta, mat kompozitorius gan dažnai neužrašydavo savo kompozicijų iki galo. Žvelgiant į eskizinės būklės kūrinius, redaktoriui kyla itin svarbus klausimas, ką daryti: ar palikti taip, kaip yra rankraštyje, ar mėginti rekonstruoti, interpretuoti, spėti, pasitelkiant to meto kompozicinę praktiką, ir prirašyti trūkstamus taktus. Dar kitaip tariant – redaktoriui iškyla dilema, kaip netapti naujuoju kūrinio autoriumi, o tik subtiliai ir taktiškai pateikti atlikėjams galimą interpretaciją.

Fortepijonas buvo pagrindinis Čiurlionio fizinio ryšio su muzika instrumentas, jo improvizacijų ir kūrybinių sprendimų ieškojimų laukas.

„Kūrinių fortepijonui rinktinę“ sudarė ir redagavo M.K. Čiurlionio proanūkis, pianistas R. Zubovas. Tai solidus, beveik 100 puslapių leidinys, kuriame galima rasti visus į Tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso programą įtrauktus kūrinius: tiek ankstyvosios, tiek ir vėlyvosios kūrybos laikotarpio kompozicijas, kaip kad Fuga b-moll, ar variacijų ciklus „Sefaa Esec“, „Besacas“ ir kt. Rinktinė buvo rengta, tikslinama bei redaguojama net du metus.

Kaip sako redaktorius R. Zubovas: „Šiame leidinyje siekta išlaikyti kiek įmanoma autentiškesnį autoriaus tekstą. Kai kurie čia pateikiamų kūrinių buvo paties kompozitoriaus rengti atlikimui, pagal jų redakcinius pažymėjimus galime susidaryti vaizdinį, kokios savo kūrinių interpretacijos iš atlikėjų laukė pats autorius.“

Rokas Zubovas, D. Matvejevo nuotr.

Sprendžiant redagavimo galvosūkį, prof. Vytautas Landsbergis pateikė savo viziją, praturtindamas M.K. Čiurlionio kūrinius dinamine raiška ar pridėdamas faktūrinio sodrumo. Rinktinėje „Mažoji sonata. Mūsų dainelės“, politikas, meno, muzikos ir  kultūros istorikas, išleidęs apie 30  knygų, kuriose daugiausiai gvildeno M.K. Čiurlionio kūrybą, suredagavo ir išleido tuos Čiurlionio kūrinius, kuriuos gan dažnai pats atliko koncertų metu Lietuvoje ir užsienyje.

„Mažoji sonata“ – tai paties profesoriaus sugalvotas pavadinimas, kur keturi kūriniai (VL 269–271a) sugulė į senovinę sonatos formą. „Turiu viziją, kad ši „Mažoji sonata“ galėtų įsitvirtinti pianistų repertuare kaip didesnis, visapusiškas kūrinys ir, galbūt, būtų tinkamas Čiurlionio pianistų konkursui.“

Antroji rinktinės dalis pavadinta „Mūsų dainelės“. Čia bus galima rasti M.K. Čiurlionio liaudies dainų aranžuotes, mažas variacijas. Redaktorius jas praplečia, kai kur pasodrina faktūrą, kai kur naujai sudėlioja dalis: „Man norėjosi iš pavienės dainos padaryti didesnį kūrinį, patrauklesnį koncertiniam atlikimui. Todėl jos dažnu atveju yra praplėstos. Aš tiesiog siūlau tokį variantą, kaip pats groju, kaip skambinu savo koncertuose.“

Rinktinėje variacija „Lietuviška lopšinė“ apskritai yra skelbiama pirmą kartą. Ją kažkada iš atminties užrašė sesuo Jadvyga Čiurlionytė.

Naująjį „Steinway & Sons“ fortepijoną simboliškai atrakinęs LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas teigė, kad LNOBT aktyviai ruošiasi praplėsti koncertinę veiklą. Netrukus bus rodomi ne tik repertuariniai spektakliai, bet ir rengiami pianistų bei garsių operos solistų rečitaliai.

„Neišvengiamą repertuaro pertrauką panaudojome prasmingiems darbams užbaigti – atnaujinome daugelį simfoniniam orkestrui priklausančių muzikos instrumentų, o taip pat pianinų ir fortepijonų, nes ateityje LNOBT ketina rengti žymių pianistų ir solistų rečitalius“, – teigė teatro vadovas.

Jonas Sakalauskas.

Koncertinis fortepijonas – kiekvienos koncertų salės vizitinė kortelė, o turėti elitinį „Steinway & Sons“ koncertinį fortepijoną – didžiausias prestižas. Dauguma pripažintų pasaulio pianistų pageidauja groti tik „Steinway & Sons“ fortepijonu, nes šis instrumentas leidžia išgauti ryškų, subtilų muzikos skambesį.

„Išgyvenau tikrą euforiją, kai man pakluso pirmasis „Steinway & Sons“ fortepijonas – tik šis instrumentas buvo pajėgus su kaupu įgyvendinti visas anksčiau puoselėtas garsines vizijas, – prisiminė pianistė prof. Aleksandra Žvirblytė. – Tiesa, labai gerą muzikos instrumentą, kaip ir labai gerą automobilį, reikia sugebėti tinkamai valdyti, bet „Steinway & Sons“ galimybės – išties neišmatuojamos.“

Aleksandra Žvirblytė.

Prof. A. Žvirblytė kartu su kolega pianistu Feliksu Zakrevskiu padėjo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui rinktis naujus instrumentus. Abu ekspertai išbandė nemažai įvairių modelių Lietuvoje ir užsienyje. „Kiekvienas muzikos instrumentas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra unikalus: niekaip nerastumėte dviejų vienodų“, – tvirtino pianistas F. Zakrevskis.

Nepaisydami pandemijos, žymūs Lietuvos pianistai buvo ištrūkę į Vokietiją, kad galėtų patys įsitikinti siūlomų instrumentų kokybe ir įvertinti jų savybes – garso spalvą, tembrą ir kitas profesionalams svarbias detales. Pakilus antrajai koronaviruso bangai, į Vokietiją nuvykti jau nebebuvo galimybių, todėl lemiamą žodį tarė Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos profesorius pianistas Stepanas Simonianas. „Hamburge esančioje „Steinway & Sons“ gamykloje profesorius išrinko mums geriausią iš geriausių fortepijonų“, – negalėjo atsidžiaugti abu ekspertai.

Feliksas Zakrevskis.

Atnaujinti LNOBT instrumentarijų buvo vienas iš svarbiausių teatro uždavinių. Kai kurie instrumentai tarnavo muzikantams jau beveik pusę amžiaus – nuo dabartinių LNOBT rūmų atidarymo 1974 metais. Deja, anksčiau įsigyti naujų instrumentų nebuvo galimybės. Profesionalų svajonės ėmė pildytis pradėjus įgyvendinti trimetę tikslinę Kultūros ministerijos programą, kuriai valstybė skyrė 1,4 mln. eurų.

Pirmiausia buvo pakeisti teatro simfoninio orkestro mediniai ir variniai pučiamieji bei mušamieji instrumentai. LNOBT taip pat įsigijo keturis vokiečių meistro Horsto Gruenerto kontrabosus ir garsaus amerikiečių gamintojo „Lyon & Healy“ arfą. Anot teatro vadovo J. Sakalausko, suplanuoti darbai sparčiai juda link finišo – programa bus baigta įgyvendinti 2021-aisiais.

Be didžiajai scenai skirto prestižinio „Steinway & Sons“ koncertinio fortepijono, į teatrą atkeliauja ir instrumentas, kurio Lietuvoje dar neturėjo nei viena koncertų salė ar teatras. Tai šiuolaikinių fortepijonų pirmtakas – fortepiano, pagamintas pagal 1795 m. Vienos meistro Antono Walterio instrumento kopiją. Būtent tokiu instrumentu buvo sukurti W. A. Mozarto, J. Haydno ir ankstyvieji L. van Beethoveno fortepijoniniai kūriniai.

Fortepiano skambesį, kuris gerokai skiriasi nuo šiuolaikinio fortepijono, galėsime išgirsti W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“. Atlikėjus nepaprastai intriguoja galimybė prisiliesti prie šio senovinio instrumento klavišų. „Pianistai galės atlikti kūrinius taip, kaip juos girdėjo patys kompozitoriai, rašydami savo operas bei instrumentinę muziką“, – pasakojo LNOBT simfoninio orkestro direktorius Domas Memėnas.

Teatro simfoninio orkestro instrumentų arsenalą papildė du išskirtiniai ir kol kas vieninteliai Lietuvoje trombonų šeimos nariai: kontrabosinis trombonas, kuris įprastą tromboną gerokai pranoksta savo dydžiu, bei G. Verdi operoms atlikti būtinas cimbasso.

Į teatrą jau atvyko dauguma planuotų įsigyti naujų klavišinių instrumentų: dvylika pianinų, šeši kabinetiniai rojaliai ir du pusiau koncertiniai fortepijonai. Naujieji instrumentai bus naudojami operos solistų studijose, choro, baleto repeticijų salėse bei LNOBT Kamerinėje salėje.