„Prieš penkioliką metų užsimezgė graži Kava de Tirenio ir Kauno draugystė. Jos rezultatus matėme renginių, susitikimų pavidalu, o šį kartą ji įprasminta paroda. Iki spalio pabaigos kauniečiai galės dar kartą atrasti mūsų miesto baroko perlu tituluojamą Pažaislį ir pažinti pietų Italijoje esantį miestą ir Švč. Trejybei skirtą abatiją“, – mintimis dalijosi vicemeras Mantas Jurgutis. 

Benediktinų Kava de Tirenio abatija, esanti Salerno rajone, dedikuota Švč. Trejybei. Abatiją įkūrė 1011 m. šv. Alferijus, priklausęs Salerno longobardų kunigaikščių šeimai. Ansamblyje, kuris 1867 m. paskelbtas nacionaliniu paminklu, saugomi vertingi istoriniai dokumentai. Tarp jų – viduramžių kodeksai, miniatiūros, pergamentai, knygos ir neįkainojamos meno vertybės.

Organizatorių nuotr.

Pasak meno ir architektūros tyrinėtojo prof. Lorenzo Santoro, tūkstantmetė Kava de Tirenio benediktinų Švč. Trejybės abatija – viena pagrindinių Pietų Italijoje. Įkurta 1011 m. šv. Alferijaus, kilusio iš Salerno langobardų kunigaikščių šeimos, ji nuo pat pradžių tapo labai svarbiu kultūriniu ir religiniu centru. Tarp įkūrėjo įpėdinių yra keturiolika šventųjų ir palaimintųjų. 

Tai – galinga vienuolių kongregacija, turėjusi šimtus jai pavaldžių bažnyčių ir vienuolynų visoje Pietų Italijoje.

Organizatorių nuotr.

Ant Kauno marių kranto iškilęs Pažaislio vienuolynas iš pradžių sumanytas kaip kamaldulių dvasingumo centras, ansamblis buvo pradėtas statyti 1664 m., o baigtas tik 1774 m. Dėl savo ypatingos architektūros, šešiakampio plano, turtingai puošto fasado ir vertingų freskų viduje tai yra vienas iš baroko perlų. Projekto autoriai – italų architektai Giovannis Battistas Fredianis, Pietro^,as ir Carlo^,as Puttinis.

„Daugiau kaip du tūkstančiai keturi šimtai kilometrų. Koks ryšys egzistuoja tarp Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios ansamblio Kaune ir Kava de Tirenio abatijos Pietų Italijoje? Klausimas, į kurį ir atsakys ši paroda. Abi abatijos išgyveno skaudžius istorinius įvykius, religinius disputus, tačiau išliko iki mūsų dienų. Jos – svarbios Italijos ir Lietuvos kultūros bei meno liudytojos“, –  teigė nuotraukų autorius Angelo^,as Tortorellas. 

Organizatorių nuotr.

Paroda „Abatijų dialogas“ – nuo 2008 m. susigiminiavusių Kava de Tirenio ir Kauno miestų artimo bendradarbiavimo išraiška.  

Abatijos viena nuo kitos nutolusios daugiau nei 2,4 tūkst. kilometrų, o miestus sieja daugelį metų trunkanti partnerystė. Kava de Tirenyje gyvena 50 tūkst., o Kaune – 300 tūkst. gyventojų. Per 15 draugystės metų vyko įvairūs kultūriniai ir ekonominiai mainai, sustiprinę Italijos ir Lietuvos ryšius. 

„Kelionės, kaip jokia kita veikla, pažadina laukimą ir išjudina jausmus. Kuo nežinomesnis kelionės tikslas, tuo stipresnės emocijos“, – prisipažįsta pašnekovas. Jis – kalnų sportininkas, alpinistas, į kalnus visada imantis fotoaparatą. „Tačiau į kalnus einu ne dėl to, kad fotografuodamas sukurčiau kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne. Be fotografavimo šių kelionių taip pat neįsivaizduoju“, – susijusius pomėgius bandė analizuoti pašnekovas.

Ištikimybė: net ir savo parodos atidaryme fotomenininkas iš rankų nepaleido fotoaparato, neiškentė nepadaręs keliolikos kadrų./ E. Mališausko nuotr.

Į kalnus einu ne dėl to, kad fotografuodamas kurčiau kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne.

Vasario 21 d. Garliavos sporto ir kultūros centre atidaryta R. Puišio paroda ir pristatytas fotoalbumas „Asmenybė, prilygstanti kalnui“, skirtas Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentui Algimantui Jucevičiui.

Parodą ir albumą sieja ta pati gija – kalnai, keliautojai: jaunimas ir veteranai. „Fotografijos kauptos 40 metų. Daug žmonių, bičiulių nuotraukose jau iškeliavę iš šio pasaulio, netgi Audrius Peseckas, kurį fotografavau vos prieš metus. Albume daug dokumentikos, daug meno, ir, žinoma, peizažų“, – sakė Raimondas.

R. Puišys yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2008 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Yra surengęs daugiau kaip 70 parodų, išleidęs keletą meninės fotografijos albumų, pelnęs prizų Japonijoje ir kitose šalyse.

Dedikacija: dažnoje parodos nuotraukoje galima pamatyti Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentą A. Jucevičių, jam skirtas ir fotoalbumas „Asmenybė, prilygstanti kalnui“./ E. Mališausko nuotr. 

Nors gimė ir augo Jurbarke, beveik du dešimtmečius R. Puišys gyvena Garliavoje, aktyviai dalyvauja renginiuose ir vietos bendruomenės veikloje. Todėl į parodos atidarymą ir albumo pristatymą suplūdo vietos bendruomenės atstovai, kolegos, šeimos nariai, rėmėjai.

Paroda Garliavos sporto ir kultūros centre veiks iki kovo vidurio. Įdomu tai, kad eksponatai bus keičiami kas savaitę. „Darbų turiu daug, jie dideli – 60 x 90 cm, erdvė čia maža, telpa vos 20 fotografijų“, – sumanymą atskleidė fotomenininkas.

Tokią kelionės sampratą garliaviškis fotomenininkas Raimondas Puišys išsako ne tik savo knygose – tai ir jo kūrybos filosofija. Konkursų Lietuvoje ir užsienyje laureatas yra išleidęs ne vieną meninės fotografijos albumą kalnų ir kelionių tema. Neseniai dienos šviesą išvydo nauja knyga „Asmenybė, prilygstanti kalnui“, kurią pristatydamas R.Puišys Lietuvos sporto muziejuje surengė fotografijos parodą „Kalnai simfoniją mums gros“. Albumas pristatytas ir Vilniuje, paroda bus eksponuojama ir kituose Lietuvos miestuose.

Dar vaikystėje fotografija susidomėjęs menininkas pastaruosius dešimtmečius daugiausia dėmesio skiria kalnams – R.Puišys yra kopęs į kalnus Indijoje, į Kaukazą, Tian Šanį. Dokumentinėse spalvotose fotografijose jungiasi didingi gamtos motyvai, keliautojų ir alpinistų portretai, kelionių metu sutikti žmonės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Naujausias albumas (sudarytojas – fotomenininkas Robertas Misiukonis) ir paroda yra skirti Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentui Algimantui Jucevičiui. 80-mečio sukaktį švenčiantis A.Jucevičius, anot knygos dedikacijos, „daugiau nei 60 metų vedė žmones į kalnus“, jo dėka šimtai keliautojų pamatė kalnų didybę. Todėl šioje knygoje, kiek primenančioje Lietuvos alpinizmo istorijos tomą, – daug A.Jucevičiaus ir kitų žinomų Lietuvos alpinistų fotografijų iš kelionių.

Albume chronologiškai pateikiamos ir paties R.Puišio 2011–2021 m. vykusių ekspedicijų į kalnus fotografijos. 

Albume chronologiškai pateikiamos ir paties R.Puišio 2011–2021 m. vykusių ekspedicijų į kalnus fotografijos. Sudarydamas albumą, autorius pasirinko dvisluoksnį principą: pirmiausia pateikia kvapą gniaužiantį kalnų peizažą, jį išdidina, niuansuoja jo visumą ir detales, atskleidžia kalnų didybę, grožį ir poetiką. Šalia du albumo puslapius užimančios nuotraukos eksponuojama ir kelionių, kopimo į kalnus kasdienybė, keliautojai ir jų artimieji, sutikti žmonės. Taip sudvigubinti vaizdai tarsi sujungia dvi dimensijas: abstrakciją ir realybę, gamtos vaizdinius ir portretus, kelionės akimirkas.

Albume dokumentuojama keliautojų buitis ir sunkumai, su kuriais jie susiduria. Dažnoje nuotraukoje šmėkščioja ir A.Jucevičiaus veidas, jo veikla. Punktyriškai visoje knygoje sudėliotos jo fotografijos tarsi sujungia kelionės ir keliautojo gyvenimo, jo biografijos temas. Taip knyga įgauna dinamišką pasakojimą, įvairovę ir gerokai prasiplečia šios knygos turinys, ji tampa įdomi įvairiems adresatams: tiek patiems keliautojams, alpinistams, tiek eiliniam kelionėmis besidominčiam žmogui.

Šiemet tradicinei parodai-konkursui darbus pateikė 24 dalyviai iš „Ąžuolyno“, „Aukuro“, „Varpo“ gimnazijų, Liudviko Stulpino ir Martyno Mažvydo progimnazijų, Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos, Klaipėdos technologijų mokymo centro bei Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro studijos „Febas“. Autorių amžius – nuo 11 iki 19 metų.

Džiugu, jog uostamiesčio moksleiviai kasmet nenustoja maloniai stebinti savo kūrybiškumu, aistringu požiūriu į fotografiją, jaunatvišku polėkiu. Fotografija – puikus įrankis pažinti supantį pasaulį, fiksuoti svarbias gyvenimo akimirkas, ieškoti grožio paprastuose dalykuose. Renginio organizatoriai tikisi, kad iš šaunaus būrio jaunųjų kūrėjų susiformuos ir užaugs būsimos fotografijos meno žvaigždės, kurios garsins gimtą miestą bei savo šalį pasaulyje.

Mokinių fotografijas vertino, taip pat specialų apdovanojimą už kūrybinius ieškojimus skyrė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas bei miesto fotografai Saulius Jokužys ir Vitalijus Janušonis. Už kultūrinės atminties ir paveldo įprasminimą fotografijoje prizus įsteigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Paroda muziejuje veiks iki gegužės 21 d.

Menininkai: Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas V. Stanionis, Gintautas Trimakas. Kuratoriai: Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė.

Paroda, pavadinimu „Kolekcijos. Nuo tipologinio tyrimo iki manijos kaupti“, sumanyta kaip vieno iš kertinių fotografijos principų – tipologiško objekto dokumentavimo analizė ir jos atspindys lietuviškame vizualios kutūros kontekste. Fotografija nuo pat savo ištakų (net tuomet, kai dar nepretendavo būti menine forma) buvo tampriai susieta su objektų rūšiavimu, fiksavimu ir rinkimu. Plačiai išplitus moksliniams tipologiniams rinkiniams ši strategija transformavosi į vadinamajį „deadpan“ stilių meninės fotografijos kontekste.

D. Liškevičiaus nuotr.

Lietuviškame fotografijos lauke tokią fotografinę praktiką galime aptikti nuo pat seniausių etnografinių fotokamera fiksuotų rinkinių, tačiau sąmoninga artikuliuota meninė forma atsiranda tik aštuntajame dešimtmetyje. Toje terpėje V. V. Stanionis tėvo dokumentinę medžiagą transformavo į konceptualų meninį projektą. O A. Lukys ir G. Trimakas, kryptingai dokumentuodami rastus ar buities objektus, pradeda vystyti savarankiškus fotografijų ciklus, kuriuose pamatinė kūrinio atsiradimo priežastis yra objektų tipologiškumas. Šitokia stilistika nepraranda aktualumo ir iki šiol ją plėtoja tiek viduriniosios, tiek jauniausios kartos autoriai V. Manomaitis, V. Samulionytė.

G. Trimako nuotr.

Tipologinė fotografija pasitelkiama ir kituose menininės kūrybos laukuose, neapribotos tik fotografine raiška. D. Liškevičius ar A. Maknytė tokia fotografine taktika rėmėsi performanso dokumentavimui. K. Grigaliūnas kuria instaliacijas, grįstas Lietuvos istorine atmintimi.

Nors atrodytų, kad autoriai labai skirtingi, juos vienija vizualinis ir idėjinis principas. Jie renka kolekcijas savais tikslais ir principais, o paroda – tai lyg vieno hipotetinio kolekcininko rinkinys. Autorių įvairovė ir probleminio lauko platumas leidžia kalbėti ir apie kitas fotografinio lauko aktualijas: atminties fenomeną, fotografinės technikos ir atvaizdo percepciją bei fenomenologiją.

Tekstą katalogui parašė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. O pats katalogas sukurtas taip, kad jį nesunkiai galima transformuoti į aštuonių autorių darbų išklotines, savotiškus autorių kūrinių žemėlapius.

Su fotomenininku pabendrauti bus galima ir antrąją parodos dieną (šeštadienį) 13–17 val. Kiekvieną savaitę autorius parodą papildys naujais kūriniais. Pirmojo apsilankymo parodoje metu įsigytu bilietu, pažymėtu specialiu antspaudu, lankytojai galės pasinaudoti visu parodos eksponavimo laikotarpiu – sugrįžti į muziejų ir stebėti parodos kaitą.

Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. A. Kulikausko kūrybą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu (kitokio požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdus) iki Niujorko laikotarpio (kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurto Antologijos filmų archyvo (angl. Anthology Film Archives), fotografijos objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijų ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėse fotografijose, lėtojo Saulės tako fotografavimo (pavyzdžiui, pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui).

„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką svarbaus ištraukia, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.

A. Kulikauskas didelę parodą rengia pirmą kartą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkonformistas, tad jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti tinkamai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.

Paroda Fotografijos muziejuje veiks iki 2021 m. gegužės 23 d.

Gatvė – tai ne scena

Svarbią sukaktį paminėti mokykla buvo numačiusi dar pavasarį. Jaunųjų šokėjų pasirodymą turėjo fotografuoti A.Barzdžius. Tačiau įvestas karantinas kaip reikiant sujaukė planus. Galiausiai A.Barzdžius įstaigos direktorei Linai Navardauskienei pasiūlė jubiliejų įamžinti originalia forma.

"Šią idėją nešiojausi jau kurį laiką, tad labai džiaugiuosi, kad mokyklos kolektyvas ją entuziastingai parėmė, – "Kauno dienai" sakė A.Barzdžius. – Manau, kad pedagogams ši fotosesija tapo savotišku iššūkiu. Nors visi jie plastiški ir įpratę prie dėmesio, gatvė ar autoservisas – tai ne scena. Labai vertinu, kad mokytojų man nereikėjo įkalbinėti, jie atvira širdimi sutiko dalyvauti. Kūrybinis procesas buvo išties įkvepiantis ir smagus. Kiekviena parodos fotografija yra dviejų žmonių – pozuojančio ir fotografuojančio, bendro darbo rezultatas. Visų laurų tikrai negaliu prisiimti tik sau."

Parodoje eksponuojama po tris kiekvieno mokytojo fotografijas. Visos jos užfiksuotos skirtingose erdvėse, dėvint vis kitokią aprangą. Fotosesija taip pat buvo filmuojama, tad sukurtas ir darbo užkulisius atskleidžiantis vaizdo įrašas. Pašnekovas pasakojo, kad kai kurias erdves fotosesijai buvo numatęs pats, o kitas pasiūlė pedagogai.

Modeliu virtusi šokio mokytoja Aistė Kavolienė nepabūgo pozuoti ir tepaluotame autoservise. Grakštų judesį atliekančiai moteriai fotografijoje ranką ištiesė serviso darbuotojas. "Ši mintis kilo visai atsitiktinai. Iš pradžių ryškiai raudona, lengvai krentančia suknele vilkinčią mokytoją nufotografavau vieną. Tačiau vaizdui kažko trūko. Tuomet išvydau raudonus darbo kombinezonus dėvinčius serviso darbuotojus. Vienas jų ir tapo fotografijos dalimi", – prisiminė A.Barzdžius.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Užfiksuoti akimirką

Fotosesiją surengti tarpukario perlu vadinamoje S.Kudoko viloje pasiūlė mokytoja Lina Puodžiukaitė. Fotografija, kurioje moteris šoka dideliame apvaliame lange, atrodo itin įspūdingai. Kūrybiniam procesui buvo pasirinkta ir pedagogų gyvenamoji aplinka. "Vasaros pabaigoje man paskambino A.Kavolienė ir pasakė, kad netoli jos namų stūkso šieno rutiniai, kuriuos greitai išveš. Supratau, kad ši erdvė puikiai tiks fotosesijai. Kitą rytą nuvažiavau pas mokytoją į namus ir užfiksavau įsimintinų kadrų", – šypsojosi prisimindamas pašnekovas.

Kauno choreografijos mokyklos pedagogų fotosesijoje stengėmės išlaikyti taisyklingą kojų ir pėdų padėtį, tiesią laikyseną.

Kartais idėjos apie galimą fotosesijos vietą šaudavo spontaniškai. "Pavyzdžiui, su šokio mokytoja Asta Brilingiene vaikščiodami miesto centre užklydome į vieną kiemą. Išvydome aukštą tvorą, o virš jos – įspūdingą betoninę sieną. Supratome, kad tokios sienos fone atliktas šuolis atrodytų išties efektingai. Tad 3 m tvora užlipome viršun. Pedagogės ryžtas mane maloniai nustebino – tokiame aukštyje atlikti šuolį lemta tikrai ne kiekvienam. Labai svarbi žmogaus koordinacija, pusiausvyra", – pasakojo fotomenininkas. Anot jo, būtent tokie bendri, greiti sprendimai ir lėmė parodos fotografijų įtaigumą.

Parodoje žavi ir dramos mokytojo Algirdo Juzviko portretai. Kadangi šis pedagogas nėra šokėjas, A.Barzdžius nusprendė jį įamžinti per draminę prizmę. A.Juzviko hobis – žvejyba, tad fotografas jį ir užfiksavo "žvejojantį" Čečėnijos aikštės fontane. "Mokytojai su džiaugsmu pasidavė mano kuriamiems scenarijams, ir patys siūlė savuosius. Manau, kad kūrybinis procesas mums visiems suteikė naujų patirčių ir geros nuotaikos", – šypsojosi fotografas.

Vis dėlto fotografuoti šokį nelengva. Juk reikia nujausti, kada modelis atliks tam tikrą judesį. Pasak A.Barzdžiaus, jam šį įgūdį padėjo išugdyti ilgi metai fotografuojant karatė sportininkus. Menininkas yra fotografavęs ne vieną Lietuvos, Europos ir pasaulio karatė čempionatą. "Karatė – mano mėgstamas sportas. Kai kovotojai kovoja ant tatamio, fotografas privalo nujausti kiekvieną smūgį. Šiam sportui būdingos aukštai pakeltos kojos, greiti, staigūs judesiai. Panašiai yra ir su šokiu – turi pajausti momentą, kada bus aukščiausias šuolis, ekspresyviausia akimirka, – atskleidė jis. – Kauno choreografijos mokyklos pedagogų fotosesijoje stengėmės išlaikyti taisyklingą kojų ir pėdų padėtį, tiesią laikyseną. Jeigu atliekamas šuolis, mokytojas ne šiaip pašokdavo į aukštį, bet atlikdavo tai gracingai, taisyklingai. Fotosesija man pačiam buvo labai naudinga, nes apie šokį sužinojau nemažai naujų, negirdėtų dalykų."

Sužavėjo praeivius

Kai kuriose parodos fotografijose užfiksuotos pedagogų pozos atrodo pavojingos. Pavyzdžiui, špagatas ant prekybos centro eskalatoriaus turėklų. Tačiau A.Barzdžius tikino, kad mokytojams atlikti įspūdingus triukus nebuvo sunku – juk jie profesionalai. Tad visos fotosesijos metu fotografą ir pedagogus lydėjo susižavėjusių praeivių šūksniai ir pagyros. "Net per kaukes matydavosi, kad žmonės šypsosi. Praeiviai klausinėjo, kur galės pamatyti fotografijas, domėjosi projektu", – pasakojo jis.

Kūrybinis procesas užtruko apie porą mėnesių. Būtų pavykę ir greičiau, bet koją kišo karantinas ir vienos mokytojos saviizoliacija.

Fotografijose yra susipynę net keli žanrai. Mokytojų portretai galėtų būti vadinami reportažine, gatvės, meno ir sporto fotografija.

A.Barzdžiui ir mokyklos kolektyvui taip pat teko pasukti galvą, kur eksponuoti savo parodą. Autobusų stotis buvo pasirinkta neatsitiktinai. "Nusprendėme, kad tai bus idealiausia vieta, juk parodų salės šiuo metu uždarytos. Žmonės dabar mažiau keliauja, tačiau laukdami autobuso galės pasigrožėti fotografijomis. Autobusų stotis nėra ta vieta, kurioje visi būriuotųsi, tačiau judėjimas čia nuolat vyksta", – kalbėjo fotografas. Pasak jo, vėliau parodą ketinama perkelti ir į kitas erdves.

A. Barzdžiaus nuotr.

Įsimintina patirtis

Šokių mokytoja Jūratė Koreivaitė pripažino prieš fotosesiją jautusi nemenką jaudulį. "Kai šokame scenoje, neturime labai artimo kontakto su žiūrovais. Matome daug šviesų, apšvietėjo būdelę – štai ir viskas. O fotosesijos metu pozavome atviroje erdvėje. Fotografas ir procesą filmavęs operatorius buvo labai arti. Praeiviai taip pat galėjo laisvai pasirinkti atstumą, kuriuo nori mus stebėti. Suvoki, kad tave fotografuoja, tad turi gerai atrodyti, išlaikyti taisyklingą laikyseną, – iššūkius atskleidė ji. – Kita vertus, prasidėjus fotosesijai, baimė išnyko. O ir rezultatas – išties įspūdingas."

J.Koreivaitė įamžinta trijose skirtingose vietose. Šokėja pozavo Vilniaus gatvėje, netoli "Žalgirio" arenos ir judrioje A.Juozapavičiaus prospekto perėjoje. Pasak pašnekovės, jai mieliausias kadras užfiksuotas Senamiestyje. "Visada svajojau šokėjiškai nusifotografuoti būtent Vilniaus gatvėje. Tad ši fotografija – tam tikras svajonės išsipildymas. Tačiau netoli "Žalgirio" arenos atliktas špagatas ore man pačiai buvo netikėtas. Nežinojau, kad taip sugebu, – pasakojo pedagogė. – Be galo įdomu fotografuotis buvo ir viduryje A.Juozapavičiaus prospekto, trumpam pristabdant eismą."

Pastaroji fotografija atrodo išties įspūdingai. Puantais avinti šokėja atlieka grakštų judesį, svajingai žvelgia į tolį, rodos, visai nepastebėdama šalia riedančių automobilių. Kūrybinė komanda fotosesijai stengėsi išsirinkti laiką, kai transporto srautai bus kiek mažesni. Tačiau dienos metu sulaukti akimirkos, kai automobiliai gatve išvis nevažiuoja, yra neįmanoma. "Be to, mes ir siekėme į savo kūrybinį procesą įtraukti kauniečius. Buvo smagu žiūrėti, kaip atsitiktiniai praeiviai ir vairuotojai nustemba išvydę, kad gatvėje kažkas šoka. Žinoma, saugojomės automobilių. Tačiau visi vairuotojai buvo labai geranoriški, mums mojavo, šypsojosi, draugiškai signalizavo", – tikino ji.

J.Koreivaitė neslėpė, kad mokyklos jubiliejaus nepaminėti tradiciniu koncertu yra gana neįprasta. Kita vertus, koncertai vyksta kasmet, o paroda yra precedento neturintis įvykis. "Manau, kad tokia naujovė yra puikus būdas pažymėti mokyklai svarbią progą. Visi mokytojai dar ilgai prisimins šią patirtį. Daug savęs atiduodame darbui su mokiniais, juos ugdome, mokome, skatiname siekti geriausio. Tačiau ilgainiui patys pradedame vengti pasirodyti kur nors kaip šokėjai. Tad ši fotosesija tapo puikiu priminimu pačiam sau, kad esi ne tik mokytojas, bet ir šokėjas", – šypsojosi pašnekovė.

Kas? Kauno choreografijos mokyklos 20-mečiui skirta paroda "IšŠok".

Kur? Kauno autobusų stotyje.

Kada? Iki gruodžio 9 d.

Vidinis vitališkumas

O.M.Urbšytė gimė Sibire, užaugo Panevėžyje, gyveno Vilniuje, bet įsitvirtino Kaune. Kaunas menininkei tapo savas ir artimas. Baigusi architektūros mokslus, O.M.Urbšytė yra žinoma ne tik kaip talentinga architektė, pedagogė, bet ir dailininkė (1995 m. – personalinė tapybos darbų paroda Panevėžyje, 2003 m. – personalinė tapybos paroda Kaune), rašytoja, o pastaruoju metu – įdomi fotografė (trejus metus moderavusi populiarų tarptautinį fotografijai skirtą profilį "Fiksuota akimirka"), dominanti netikėtomis, ryškiomis ir drauge subtiliomis fotomeninėmis įžvalgomis.

O.M.Urbšytės fotoaparato taikiklyje (šiais laikais fotografuojantis aparatas neretai būna kaip ginklas, savotiškai gebantis nušauti) žmogus – jo veidas ir jo nuogas, niekuo nepridengtas kūnas. Tiesa, ne visai niekuo: kūną dengia šešėliai, tamsos ir šviesos žaismė, proporcijos ir harmonija.

Taigi menininkės fotoaparatas vis dėlto nėra ginklas ir jame nėra išdavikiško taikiklio, tai itin sukauptas meninis žvilgsnis, fiksuojantis ne tiek nuogą, nepridengtą, atvirą kūną, kiek kūno formomis, linijomis, šviesotamsa atskleidžiamas būsenas: tamsa – tai, kas paslėpta / slepiama, nematoma, o nuogas kūnas – tai, kas atvira / atverta, pagaliau – pasitikėta. Ir tame supriešinime, savotiškame paradokse išauginama gelminė įtampa, ilgesys, tik nujaučiamo geismo estetika, todėl fotografijos alsuoja vidiniu vitališkumu, kurį suvaldo proporcijų ir harmonijos išmanymas bei dvasinė, meninė kultūra.

Maža to, kai kurie kūriniai esti tarsi abstrakcijos, ir tik protas, atpažinęs vieną ar kitą kūno linkį, ima ieškoti kūniškumo, galbūt todėl, kad pirmiausia mes esame iš kūno ir kraujo. Tačiau ilgimės kažko daugiau.

Iš tamsos ir šviesos

Lakoniškai antrąją savo fotografijų personalinę parodą pavadinusi TIK, menininkė nepasakoja, nieko neteigia ir neneigia, o tik įveda į savo parodą: vieni gali matyti tik kūnus, kiti – gerokai daugiau, taigi tik tai, ką gali / geba. Tačiau akivaizdu, kad O.M.Urbšytės akis, vadinasi, ir siela, užkabina daugiau: dominuojančios rankos, išdidintos kūno linijos, tamsos ir šviesos žaismėje glūdintis intymumas atsiveria kaip slėpinys, gyvenimo geismas, troškimas gryno, tikro artumo.

Muzikalūs, poetiški fotografijos darbai turi aiškią savo ritmiką ir savitą perskaitymo kodą: gelminis erotiškumas atsiskleidžia ne apnuoginus / nurengus kūną, bet sutelktoje detalėje (sukurtame akcente), netikėtame šviesos blyksnyje, kuris – tarsi nuoširdaus artumo pažadas, atpažintas ženklas, šviesotamsoje suvirpėjusi nuojauta.

Beje, fotografijose juntamas ir profesinis žvilgsnis – kūnai kuria ir architektoniškas kompozicijas, savitus reljefus bei erdves. "Iš meilės gimsta miestai, žmonėms tereikia juos pastatyti" – su tokiais žodžiais sukurtas dailininko Egidijaus Rudinsko darbas. Žvelgiant į O.M.Urbšytės fotografijas, įsitikini, kad mūsų kūnai sukaupę (ir drauge – išsiilgę) begalę švelnumo, tereikia nebijoti juo pasidalyti.

Kūnas kaip kalba

Rudenį Utenos kraštotyros muziejuje surengusi fotografijų parodą "Tamsos šviesa" ir šioje O.M.Urbšytė tęsia pradėtą nuogo kūno kalbėjimo šviesotamsa (arba – tamsos šviesa) temą, nors parodos autorė išsitarė, kad ją labai domina portreto žanras. Kita vertus, veidas – taip pat yra nuogo kūno tąsa, kalbant ne vien realistiškai, fiziologiškai, bet ir metaforiškai, nes veidas, atidžiau įsižiūrėjus, gali pasakyti daug nuogos tiesos.

Kauno architektų namų trečio aukšto originalioje ekspozicinėje erdvėje O.M.Urbšytės paroda veiks tik savaitę, taigi norintieji pažvelgti į įdomią, savitai interpretuotą nuogo kūno fotografijos parodą, turėtų suskubti, nes nors nuogas kūnas mene jau seniai nėra tabu ir netgi yra gana populiarus, vis dėlto iki šiol tai yra vienas slidžiausių kelių išlaikant estetikos ir erotiškumo proporcijas. O.M.Urbšytės fotografijose nuogas kūnas iškyla kaip kalba, t.y. juo kalbama apie visiems rūpimus klausimus – meilę, tarpusavio santykius, aistrą, taip pat – ir kančią, nuolankumą, ilgesį.

Gruodžio 19 d., ketvirtadienį, 17 val. paskaita „Vėlyvoji sovietinė Ukrainos fotografija. 1960–1990 metai“, lektorė – Galina Gleba (Ukraina).

Paskaitoje bus apžvelgiama Ukrainos fotografija iki XX a. 10-ojo dešimtmečio tiek socialinio, politinio, tiek kultūrinio lūžio. Galina Gleba – menotyrininkė, dailės istorikė, Ukrainos meno ir fotografijos tyrinėtoja, kuratorė, lektorė, leidinių ir straipsnių apie Ukrainos meną autorė. Nuo 2017 m. dirba tyrimų platformoje „Pinchuk Art Centre“, tyrinėja regionines meno bendruomenes, taip pat vėlyvosios sovietinės Ukrainos fotografiją.

18 val. pristatomas Dariaus Vaičekausko fotografijos projektas „Dekonstrukcijos. Nykimas – dingstantys vaizdai“.

Šis fotografijos projektas – tai netradicinis tyrinėjimas fotografijos lauke, jungiantis meno, biologijos (mikologijos), mikrobiologijos (bakteriologijos), agronomijos sritis. Tyrime atliekami fotografinio vaizdo naikinimo, pertvarkymo būdai, veikiant pelėsiui, bakterijoms. Kitas tyrimo būdas – sunaikinto fotografinio vaizdo – (foto)celiuliozės masės tolimesnė dekonstrukcija, procese naudojant paprastojo grambuolio lervas bei mažašeres žieduotąsias kirmėles – kelių rūšių sliekus. Tiek grambuolio lervos, tiek sliekai minta pūvančiomis augalinėmis atliekomis (yra skaidytojai) – maisto, buities, miško ir medienos pramonės atliekas (o šiuo atveju – ir fotografijas) paversdami į biohumusą – natūralią ekologišką trąšą.

Gruodžio 20 d., penktadienį, 16 val. paskaita „Charkovo fotografijos mokykla: jaunoji karta“, lektorė – Anastasia Leonova (Ukraina).

Charkovo fotografijos mokyklos fenomenas užima lemiamą vietą Ukrainos fotografijos istorijoje. Jos atstovai ne tik pristatė „kitokį“, kritinį fotografijos vaizdą, bet ir patvirtino jį kaip universalų šiuolaikinės meninės praktikos įrankį. Šiandien svarstomi ir aktyviai taikomi Charkovo mokyklos meniniai metodai ir praktikos, o Charkovo fotografų, tarp kurių yra Borisas Michailovas, Jevgenijus Pavlovas, Sergejus Bratkovas, Romas Pyatkovka ir kiti, įtaka peržengė Charkovo ir Ukrainos ribas. Paskaitoje bus apžvelgiami jaunosios kartos, tęsiančios Charkovo fotografijos mokyklos tradicijas, veiklos ypatumai.

Anastasija Leonova yra kultūros vadybininkė, kuratorė, menotyrininkė ir leidėja. 2014 m. ji įkūrė galeriją „COME IN" (Charkovas, Ukraina), kuri specializuojasi šiuolaikinės Ukrainos fotografijos populiarinimu. 2017 m. kartu su Katerina Nosko įsteigė nepriklausomą mažą leidyklą „IST Publishing". A. Leonova yra viena iš UFA / UPHA (Ukrainos fotografijos alternatyva) asociacijos koordinatorių.

17 val. KKKC Parodų rūmų pirmo aukšto salėje atidaroma fotomenininko Igorio Savčenkos (Baltarusija) paroda „Žvilgsnis, kurio niekada nėra ten, kur esame“.

(Igor Savchenko nuotr.)

Igoris Savčenka (g. 1962 m., Minskas) – vienas ryškiausių Baltarusijos šiuolaikinių fotomenininkų. Kūrybinį kelią pradėjo 1988 m. Valerijaus Lobko fotografijos studijoje Minske. Tuo pat metu iškilo tokie baltarusių fotografai kaip Galina Moskaliova, Vladimiras Parfenokas, Sergejus Kožemjakinas ir kiti. Vadinamosios „Naujosios bangos“ atstovai jau nuo pat pradžių išsiskyrė konceptualiais projektais. Igoris Savčenka pirmajame kūrybos etape (1988–1996 m.) naudojo rastas senas fotografijas iš šeimyninių albumų. Jas perfotografuodamas, kadruodamas, apipaišydamas ir kitaip perdirbdamas autorius sukuria naujas prasmes, sudeda visiškai naujus minties akcentus.

Menininko darbuose juntamas specifinis požiūris į istoriją ir atmintį (serijos „Ranka ant peties“, „Wir schprechen Deutsch“, „Gestų abėcėlė“, „Beveidžiai“ ir kt.). Su laiku vis didesnę svarbą darbuose užima tekstai – tai, ko nepajėgia išvysti žmogaus akis, autorius perteikia užrašais. Vaizdas lyg ir turėtų pateikti daugiau informacijos negu žodžiai, bet šiuo atveju, atvirkščiai, būtent tekstai nurodo, į ką žiūrovui atkreipti dėmesį, ir tokiu būdu įvyksta tarsi dvigubas fokusavimas: pirmiausiai pamatome tai, į ką buvo sufokusuotas vaizdas, o perskaitę tekstą įsižiūrime visai į kitką.

Vėlesnėse fotografijų serijose tekstas įgauna vis didesnę reikšmę („Gamtovaizdžiai su komentarais“), o su laiku jis ima dominuoti vaizdo atžvilgiu („Nematoma“ (tai nėra serijos pavadinimas, žodis naudojamas tik darbams įvardinti), „Apie saulės šviesos sklidimo pasikeitimus“). Nors formaliai vaizdas dar lyg ir egzistuoja, tačiau be teksto pagalbos jis yra abstraktus ir neinformatyvus. Tarp vaizdo ir teksto labai glaudus ryšys: vienas be kito įgautų visiškai kitokią reikšmę arba visai jos neturėtų. Galiausiai nebe tekstas papildo fotografiją, o fotografija – tekstą.

Parodoje bus pristatomos autoriaus pirmojo kūrybos etapo fotografijų serijos. Atidaryme dalyvaus ir darbų autorius.

17.40 val. KKKC parodų rūmų antrajame aukšte atidaroma šiuolaikinės Ukrainos fotografijos paroda „Meilė, geismas ir įniršis“. Parodos kuratoriai – Darius Vaičekauskas ir Galina Gleba. Pristatomi trylikos autorių fotografijos, videomeno darbai, sukurti pastaraisiais metais.

Jauni ukrainiečių menininkai žvelgia į save ir realybę, kur pusiausvyros tarp asmeninės ir pilietinės laisvės paieška virsta kova su savimi. Egzistavimas virtualios posttiesos ir realaus karo sąlygomis įkūnijamas kaip nuolatinis teisės į savo tapatybę gynimas. Net kūnas, paskutinė neatimama individualumo tvirtovė, vis mažiau priklauso konkrečiam asmeniui. Ukrainiečio kūnas slepia savyje daugybės kartų baimes ir abejones, kolektyvinės traumos virsta visuomenės kūno stigmomis, o nuogumo atmetimas – nacionalinės idėjos bruožu.

Nuo XX a. gelmių iki dabar, per seksualinės revoliucijos ir pornografinio persisotinimo bangas, žmonijai taip ir nepavyko priskirti kūno atskiram žmogui. XXI amžiuje kūnas politiškas, vis dar kolektyvinis, ir vis dar sudaiktintas. Galbūt todėl mes trokštame griauti tokį kūną, naikinti šį socialinį konstruktą? Tam, kad po to priimtume. Galbūt net pamiltume. Savo artimą ir patį save.

Meilė, geismas ir įniršis – ne jausmai ir ne epochos bruožai. Tai įrankiai kovai su savimi dėl teisės tapti asmenybe.

Parodos autoriai: AntiGonStaff, Valentyn Bo, Andrey Boyko, Igor Chekachkov, grupė „Gorsad“, Bogdan Gulyay, Yana Kononova, Yulia Krivich, Sasha Kurmaz, Anastasia Lazurenko, Andrey Lomakin, Sergey Melnitchenko, Stasik.

Parodos lankytojų amžiaus cenzas – N-16.

Fotografijos šventės paskaitas bei parodas organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Fotografijos šventė rengiama įgyvendinant projektus „(Ne)būtos istorijos“ ir „KITI 10“.

Projektus remia Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė.

Projektų partneris – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Parodos veiks iki 2020 m. sausio 19 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginiuose bus fotografuojama ir filmuojama, todėl informuojame, kad lankytojai gali būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti skelbiami viešai socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje.