„Tik dabar pirmąkart šituos darbus matau. Paroda, man patinka. Labai estetiška, nieko nėra per daug“, – šypsojosi parodos atidaryme savo vyrui talkinusi fotografo žmona Birutė Jokužienė, pridūrusi, kad parodos idėją Sauliui pasiūlė ji.

Parodos moto – visur ir visada ieškokime grožio ir gėrio, nuodėmė pati mus susiras. Tad nekeista, kad paroda pažymėta „N14“ ženklu.

„Kodėl „N14“? Norėjome apsidrausti, nes šiaip ar taip fotografijose – nuogas kūnas. Kad nebūtume apkaltinti seksizmu, jau geriau perspėjome, kad paroda galbūt yra „N14“, nors viso to gal ir nėra. Antra vertus aktai yra klasika, juk nenuneigsime nei Rimanto Dichavičiaus, nei Romualdo Požerskio, nei kitų meistrų darbų. O įsisprausti tarp tokių milžinų originalumu, autentiškumu nėra taip paprasta, kad nesakytų, jog kažką mėgdžioji. Todėl bandžiau ieškoti išeičių, laužydamas taisykles, kurių gyvenime – gausybė, o mene taisyklių beveik nėra. Taigi menas ir suteikia tą laisvę, kad gali daryti, ką nori“, – kalbėjo parodos autorius S. Jokužys.

Fotografas eksperimentavo ne tik spalvomis, bet pirmą kartą Lietuvoje šios fotografijos atspausdintos ant ekologiškos tekstūrinės odos ir kalandruoto aliuminio, kas suteikia fotografijoms ilgaamžiškumo.

„Ant aliuminio spausdinti labai sudėtinga, bet aliuminis turi savo blizgesį, savo faktūrą ir suteikia fotografijai kažką tokio, kuo tą kūrinį papildo, o gal ir ne“, – svarstė S. Jokužys.

Todėl bandžiau ieškoti išeičių, laužydamas taisykles, kurių gyvenime – gausybė, o mene taisyklių beveik nėra.

Originalus geometrinių elementų žaidimas fotografijose kai kur dėmesį koncentruoja į kūno paviršiaus virpesį, kai kur – į metamorfišką plastiką, plokštumos ar linijos sąlytį.

Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi.

Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto ir spalvų sklaida – visa tai išryškina moters kūno grožį ir paslaptingumą.

O lakoniški fotografijų pavadinimai kiekvienam kūriniui suteikia papildomo žavesio.

„Žinodamas, su kokiais iššūkiais susiduria modernėjanti Lietuvos kariuomenė, drauge su sąjungininkais besiruošianti įvairiausiems scenarijams, noriu  padėkoti fotografams už tai, kad jie buvo ir yra šalia, kad iš arti regite ir turite galimybę parodyti kitiems tai, ką užfiksavo jūsų objektyvai“, – sakė renginio dalyvius sveikinęs krašto apsaugos ministras ministras Arvydas Anušauskas.

Šiemet konkurse dalyvavo 67 fotografai, jie pateikė 325 darbus.

Karių kūryba – mūsų vaikų ir anūkų saugi ateitis.

„Ar karas, kariuomenė yra menas? Šiais metais toks klausimas sukosi galvoje peržiūrint konkurso nuotraukas. Pasitikintis savimi karys, galinga technika, pergalė ir nuovargis. Kad tai suprastum – žodžiai nereikalingi. Kartais užtenka vaizdo, parodytos emocijos. Daug jų šių metų konkurso nuotraukose. Iš tiesų nežinau, ar karas, kariuomenė yra menas. Galiu pasakyti tik tiek, kad kariai kuria tarnaudami. Tik karių kūrybą, kaip meno kūrinius ne taip lengva pamatyti. Karių kūryba – mūsų vaikų ir anūkų saugi ateitis“, – teigė konkurso komisijai pirmininkavęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys.

A. Pliadžio / KAM nuotr. 

Komisija atrinko po tris geriausius kadrus keturiose kategorijose: kario portretas, kariniai veiksmai, karių šventės ir kasdienybė, technika ir ginkluotė. Taip pat iš visų nuotraukų buvo išrinkta linksmiausia ir pozityviausia fotografija.

Tradiciškai nuotraukas išrinko ir savo prizus steigė krašto apsaugos ministras A. Anušauskas ir konkurso komisijos pirmininkas kariuomenės vadas gen. V. Rupšys.

Konkurso partneriai portalas LRT.lt, uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos arsenalas“ parduotuvių tinklas „Armijai ir civiliams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos žurnalistų sąjungos spaudos fotografų skyrius, Valdovų rūmų muziejus ir Tarptautinis fotožurnalistikos festivalis „Vilniaus fotografijos ratas“ taip pat apdovanojo partnerių išrinktų nuotraukų autorius.

A. Pliadžio / KAM nuotr. 

Trumpiau istorijos niekas nepapasakos nei fotografija. 

„Trumpiau istorijos niekas nepapasakos nei fotografija. Nuotrauka talpi: čia  kario istorija, jo ryžtas, valia, atkaklumas, kartu ir ilgesys, meilė ir nuoširdumas. T. Dambrausko konkursas pasakoja ypatingą istoriją apie Lietuvos kariuomenę ir joje tarnaujančius žmones“, – sakė Jonas Piplys, atsiėmęs apdovanojimus net dviejose konkurso kategorijose.

Būtent jo kadras papuošė konkurso albumo viršelį. Šiam fotografui įteiktas konkurso informacinio partnerio portalo LRT.lt prizas už labiausiai visuomenei patikusią nuotrauką.

Portreto kategorijoje geriausia buvo pripažinta Vigintos Atvars fotografija „Emocijos“. Karių švenčių ir kasdienybės kategorijoje nugalėjo Margaritos Melinytės nuotrauka „Traaaaauk“, kurioje  pagautas kadras, kaip virvę traukia Dragūnų bataliono kariai.

„Kariuomenę fotografuoju labai dažnai. Šįkart buvo ganėtinai keista matyti Lietuvos pėstininkų kovos mašinas „Vilkas“, saugančias Vilniaus gatves. Pamačius šarvuotą techniką sostinės mikrorajonuose, mintys nubloškė į karą Ukrainoje ir ten matytus vaizdus. Taip pat priminė apie šio NATO susitikimo  Vilniuje svarbą“, – kalbėjo vienas iš konkurso nugalėtojų Benas Gerdžiūnas.

Paroda Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus eksponuojama iki 2024 m. sausio 10 dienos.

Fotografijas atspindintį videoklipą taip pat bus galima išvysti viešose Vilniaus vietose – ACM ekranuose Vilniaus mieste, o virtualias nuotraukas stebėti turės galimybę ir Kauno gyventojai bei miesto svečiai, nes nuotraukos bus rodomos ekrane ant Vytauto Didžiojo karo muziejaus.

Parodoje pristatomi du žymūs lietuvių fotografai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai – A. Kunčius ir R. Treigys. A. Kunčiaus darbuose Vilnius užfiksuotas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, o Remigijus T. miestą fiksuoja praėjus 50 metų. Abiejų autorių darbus vienija atidus ir lėtas miesto stebėjimas, fragmentiškas detalių ir mažų miesto elementų fiksavimas. Abu menininkai atsisako reprezentacinio miesto vaizdų, ieškodami intymaus ir betarpiško santykio su supančia aplinka. Kita vertus, vizualiai fotografijos atskleidžia labai individualius ir savitus miesto pažinimo bei įvaizdinimo modelius. A. Kunčiaus fotografijose – miestas, menantis savo praeitį ir parodantis atminties trapumą. R. Treigio fotografijų lakštuose miesto elementai įkomponuoti monumentalioje apibendrinančioje tamsoje. Tad parodoje susitinka du miestai, galbūt net ir tos pačios gatvės ar namų fasadai, bet pamatyti ir užkoduoti skirtingų menininkų.

Organizatorių nuotr.

A. Kunčiaus cikle „Vilniaus kvadratai“ – 1960–1970 metais fiksuotas Vilniaus senamiestis, nepaliestas sovietinės epochos moderniųjų statybų ir išsaugojęs įvairių architektūrinių stilių bei kultūrų sambūvio autentiškumą. Fotografijos stebina atsiveriančiomis Vilniaus erdvėmis, kurios dabar neatpažįstamai pasikeitusios. Pats miestas, jo pastatai, erdvės yra tartum fonas, scenografija gyvenimo vyksmui, kasdienybei išsiskleisti. Fotografijose žmonės yra neapčiuopiami, lyg šmėklos, išeinančios iš apgriuvusių, užkaltų Vilniaus bažnyčių... Visos detalės, smulkmenos tampa labai iškalbingomis tiems, kas geba skaityti laiko ženklus. Tą patį galima pasakyti ir apie „savo teritoriją“. „Iš esmės mus visus domino ne tiek turinys, kiek už jo slypintis pasakojimas. Fotografija – tai užuomina, atverianti begalinį turinį“, – pasakojo A. Kunčius.

R. Treigio cikle „Vilniaus dienoraštis“ miestas paverstas juodų ir tamsiai pilkų paviršių abstrakcijomis. Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, to senojo Vilniaus, po kurį vaikštome kasdien – tik užuominos, tik linijos linkis, sužadinantis pasąmonėje glūdintį vietos jausmą. „...Atrodo, šitame Vilniuje nebuvau. Gal todėl, kad R. Treigys čia atsiveža savo klaipėdietišką prietemą, kai rudeninės miglos ir debesys vos beįleidžia šviesą, palengva dingsta daiktų kontūrai. Kai kurie netikėtai blyksteli, kaip tas baltas „Citybee“ automobiliuko stogas ir metaliniai apvadai. Kai kur tamsoje šmėkšo iš medžio išdrožti šventieji – vieninteliai fotografo sutikti miesto gyventojai. Regis, jis visiškai vienas klajoja po susapnuotą miestą, tik pabaido paukščius, nors gal ten žiedai ar iš popieriaus išlankstytos gervės“, – rašė A. Narušytė.

Organizatorių nuotr.

Parodą dalyvaujant fotomenininkui R. Treigiui ir kuratoriui G. Skudžinskui atidarė Lietuvos ambasadorius Japonijos Aurelijus Zykas. Renginyje dalyvavo reziduojančių užsienio šalių ambasadoriai, verslo, akademinė bendruomenė, kultūros ir meno institucijų atstovai. Parodos atidarymas sutampa su savaitę iki gruodžio 3 d. truksiančio mūsų šalies kultūrą, meną, istoriją, turizmą, gastronomiją pristatančio festivalio „Laikas Lietuvai“ pradžia.

Parodą surengė Lietuvos ambasada Japonijoje ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga, iš dalies finansavo Užsienio reikalų ministerija.

Pirmajame ciklo renginyje, vykusiame Priekulės geležinkelio stotyje, buvo eksponuojamos paties R. Urbono fotografijos ir eksponatai iš jo asmeninio archyvo, o antrasis renginys – dedikacija draugui. Rugsėjo 2 d. pats 60-metį minėsiantis B. Šarka jau daugybę mėnesių socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje skelbia fotografijas, skirtas R. Urbonui. Šis performatyvus jo veiksmas – nuo metų pradžios vykstančio projekto „Pra/rasti pasauliai“ dalis. Šiuo metu plačiajai visuomenei uždaras pastatas, kuriame bus eksponuojama paroda, savotiškai susisieja su projekto nuoroda į prarastus pasaulius – netoli jo veikė uostamiesčio gyventojų iki šiol prisimenama plokštelių parduotuvė, svarbi bendraminčių susitikimo vieta.

Iš parodos „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. / B. Šarkos nuotr.

Visi B. Šarkos parodos „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“ darbai sukurti specialiai šiai ekspozicijai, skirtai R. Urbono atminimui. „B. Šarkos fotografijose – tylūs šviesos ir šešėlių dialogai. Pasaulis, kurio nei buvo, nei bus, bet jis čia atrodo pernelyg realus, kad juo nepatikėtum. Autorius simuliuoja pats save, imituoja iš pirmo žvilgsnio absurdiškas situacijas. Tačiau jos atrodo grynesnės už patį gyvenimą. Jos – apie dalykus, kuriuos tik nedaugelis pastebi. Iš klampios būties lipdomos nekintančios prasmės, apibrėžiamas santykis su praeitimi, neprarandant ryšio ir su dabartimi, – kalbėjo projekto sumanytoja ir kuratorė menotyrininkė Danguolė Ruškienė. – Fotografija – kalbėjimas šviesa. Ir tai itin paranku B. Šarkai, kuris, net puikiai valdydamas žodį, pirmenybę visuomet teikia vaizdui. Jam tiesiog nereikia šnekėti. Tai tie reti atvejai, kai tyla pasako daugiau nei žodis, kai rūkas, drėgna migla suteikia realybei prasmę. Kai ap(si)valymas nuo turinio atneša palengvėjimą ir išgrynina mintį. Visas jautris, sukauptas B. Šarkos fotografijose, – ne pasakojimas, o žinia. Ne flirtavimas su gyvenimu, o tiesioginis jo stebėjimas. Tai – tiesos fotografija.“

Iš parodos „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. / B. Šarkos nuotr.

Paroda vyks iki rugsėjo 23 d. Ją apžiūrėti bus galima pirmadieniais – šeštadieniais nuo 16 iki 19 val. Norint patekti į ekspoziciją kitu laiku, reikia skambinti tel. 8 650 373 70.

Paskutinis R. Urbonui dedikuoto projekto renginys – retrospektyvaus pobūdžio R. Urbono fotografijų paroda lapkritį vyks Vilniaus fotografijos galerijoje.

Parodoje bus eksponuojamos fotografijos iš Janinos Danielienės Kauno rajono muziejui kovo 29 d. perduotos Kauno rajono dainų švenčių negatyvų ir nuotraukų kolekcijos. Nuo pirmosios Kauno rajono dainų šventės praėjo septyni dešimtmečiai, per šį laiką įvyko 27 šventės, kiekviena jų buvo ypatinga ir kūrėjams, ir dalyviams, ir žiūrovams.

Paroda veiks iki spalio 1 d.

Parodoje pristatomi kariuomenės išsikraustymo ir teritorijos perleidimo Lietuvos kariuomenei momentai, kurias Kaune, Panemunėje dislokuoto 108-ojo oro desanto pulko (dab. Lietuvos kariuomenės Vytauto didžiojo jėgerių) teritorijoje 1993 m. rugpjūčio 31 d. užfiksavo pats įvykių liudininkas R. Požerskis.

Renginio metu parodą pristatys, atsiminimais apie 1993-ųjų Lietuvą bei nematytomis fotografijomis pasidalins pats R. Požerskis.

Renginys nemokamas.

Kas geriausiai šiandien reprezentuoja Lietuvos senosios istorijos periodą, didingų karalių ir kunigaikščių klestėjimo laikus? Daugelis pritartų, kad tai – piliakalniai, kurių mūsų kraštuose suskaičiuojama daugiau nei 900. Tačiau A. Švenčionis sukuria darnų tandemą, kur fotografijose fiksuotus piliakalnius lydi istorijos – vietovių legendos. Taip vaizdas ir žodis sujungiami į vieną ir tampa žiūrovui kur kas paveikesni nei egzistuodami atskirai.

Šiuos du reiškinius galerijos „Aukso pjūvis“ inicijuotoje parodoje sujungęs A. Švenčionis pristato visiškai naujus fotografijos kūrinius. Juose įamžinta dalis Lietuvos paveldo – piliakalniai, o minėtosios legendos – archaišką įspūdį stiprinantys, ant rankų darbo popieriaus atspausdinti tekstai, suteikia papildomos informacijos ir emocinio krūvio.

A. Švenčionis jau daug metų skiria kelionėms po Lietuvą ir piliakalnių vaizdų „medžioklei“, yra surengęs parodų, jo fotografijos puošia istorinius leidinius ir kt. Dažniausiai jis nesirenka populiariausių piliakalnių vietovių, o stengiasi parodyti didybę ir tų, kurie yra primiršti, kartais tiesiog išnyksta kraštovaizdyje, yra sunkiai prieinami.

A. Švenčionis. Kačėniškių piliakalnis, Kauno r.

Istorikas Gintautas Zabiela apie autorių sako: „Alberto Švenčionio kelias piliakalnių link nėra skubus. Jis išjaustas, išmąstytas, išžiūrėtas pro fotoaparato objektyvą ir ne tik pro jį. Piliakalnis šiam menininkui yra didybė ir paslapties įsikūnijimas, objektas, balansuojantis ant pažinimo ribos ir dėl to neregėtai patrauklus ir mistinis“.

Įvairios oro sąlygos, menininko pasirinkti rakursai, fokusavimo niuansai nulemia fotografijose vyraujančią nuotaiką ir jų estetiką, kuri mus vienokiu ar kitokiu būdu paliečia, leidžia susimąstyti apie mūsų šalies istoriją, savo tapatybę, iššaukia įvairias jausenas.

Šios parodos atidarymo metu pristatyta ir naujausia A. Švenčionio knyga „Būtsargiai“. Tai – albumas, kuriame pateikiamas daugybės metų fotomenininko darbo rezultatas – meniškai ir subtiliai įamžinti Lietuvos piliakalniai.

A. Švenčionis. Liesėnų piliakalnis, Molėtų r.

Paroda „Piliakalniai ir legendos“ leidžia mums pajusti senųjų laikų šalies dvasią, kuri pasižymi galia ir yra dabartinės mūsų valstybės ištakos. Tai – mūsų šaknys, padedančios suprasti, kokia tauta mes buvome, esame, privalome būti. Tai ypatingai svarbu šiandienos neramiame geopolitiniame kontekste, kai vyksta žiaurus karas Ukrainoje, o ir mūsų valstybė patiria įvairiausių grėsmių. Didingos praeities palikimas ir atmintis yra mūsų išlikimo garantas. Apie tai ir pasakoja A. Švenčionio pristatoma paroda.

Kas? Paroda „Piliakalniai ir legendos“.

Kur? Gelgaudiškio dvare.

Kada? Iki rugpjūčio 31 d.

A. Bekeraitytė–Popierė – šiuo metu Lietuvoje gyvenanti fotografė. Dar 2015 m. baigusi fotografijos meno studijas Jungtinės Karalystės Kūrybinių menų universitete (UCA), paskutinius septynerius metus Agnė praleido dirbdama Londono fotografijos industrijoje. Iš jos įamžintų nuotraukų žvelgia tokie žymūs aktoriai, režisieriai ir menininkai kaip Quentin Tarantino, Willem Dafoe ir Daniel Craig. Prieš kelerius metus fotografė pasiryžo įamžinti ir projekte  „Kaunas 2022“ kūrusius menininkus. 

Anot A. Bekeraitytės Popierės, pagrindinis parodos tikslas – kalbėti ne apie tikrai įspūdingą kultūrinę metų programą, bet apie žmones, nuo kurių kultūra ir prasideda. „Projektą „Kaunas 2022“ kūrė daugybė menininkų, kurių darbus buvo galima pamatyti teatruose, galerijose, koncertų salėse. Visgi labai mažai matėme pačius žmones, o ne jų kuriamą meną. Nenorėjau, kad toks renginys išliktų tik kaip dokumentika. Aš esu žmonių žmogus, tad norėjau, kad šie menininkai atsiskleistų – juk jie skyrė savo laiką, jie sukūrė didžiulį renginį, keliavo į Kauną iš skirtingų šalių“, – pasakojo fotografė.

Organizatorių nuotr. 

Tarp daugiau nei 50 portretų – Kaune parodas, didžiuosius Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginius, koncertus kūrę Lietuvos ir užsienio menininkai: Marina Abramovič, John Hendrix, Aideen Barry, Roberto Magro, Sandra Straukaitė, Zita Bružaitė, A. Kaušpėdas ir kt.

A. Bekeraitytė–Popierė prisimena, kad daugiau nei metus trukusią misiją įvykdyti buvo nelengva – menininkus ji fotografavo ir per parodų atidarymus, renginių užkulisiuose, viešbučiuose, teatruose. Kartais fotografavimui ji turėdavo vos kelias minutes, o kartais – su kūrėjais likdavo ir ilgesniam pokalbiui. „Prisimenu, kaip Marina Abramovič fotosesijos viduryje sugalvojo pasiimti savo paltą ir nuotraukoje įsiamžinti būtent su juo. Ji – menininkė iš didžiosios raidės, bet realybėje – be galo paprastas žmogus. Su Yoko Onno parodos kuratoriumi John Hendrix susitikome šalia menininkės instaliacijos Kauno centriniame banke. Pagyriau jo akinius, o jis nieko nelaukęs ištiesė juos man pasimatuoti“, – susitikimus prisimena A. Bekeraitytė Popierė.

Organizatorių nuotr. 

Fotografės teigimu, portretų serija „Kaunas2022 Kūrėjai“ išsiskiria tuo, kad visi menininkai buvo įamžinti vienodoje šviesoje. Buvo siekiama juos atitraukti nuo paprastai matomų kūrybos erdvių, leisti atsikleisti ne tik kaip menininkams, bet ir tiesiog žmonėms. „Nesiekiau įamžinti jų darbų, lokacijų, kuriose jie kuria. Prieš fotoaparatą palikau tik patį žmogų. Tai, kad man pavyko su visais šiais menininkais susitikti, pabendrauti, įamžinti juos – man yra svarbus dalykas. Galbūt po dvidešimt metų matydami šias nuotraukas žmonės prisimins, kad tokie kūrėjai buvo Kaune ir Kauno rajone, kad Kaunas šventė Europos kultūros sostinės metus“, – tikisi fotografė.

Agnės Bekeraitytės–Popierės paroda „Kaunas2022 Kūrėjai“ veiks kovo 17 – balandžio 16 d.  laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas).

Parodos lankytojai išvys daugiau nei 50 geriausių spaudos fotografijos darbų iš viso pasaulio, atspindinčių istorijas, kurios žiniasklaidoje skambėjo garsiausiai.

Šįmet metų nuotraukos autoriumi buvo išrinkta fotožurnalistė Amber Bracken, kuri prestižiniam naujienų portalui „The New York Times“ įamžino ir interpretavo masinę vaikų kapavietę, rastą vienoje mokykloje Kanadoje.

Be kita ko, „World Press Photo“ eksponuojami Matthew Abbotto „Saving Forests“, Lalo de Almeido „Amazonian Dystopia“, Isadora Romero „Blood is a Seed“ bei kitų garsiausių pasaulio fotožurnalistų darbai.

Tai unikalus ir jautrus žvilgsnis į svarbiausias 2021-ųjų metų aktualijas – nuo klimato krizės sukeltų gaisrų Graikijoje iki reakcijos į COVID-19 pandemiją skirtinguose pasaulio kampeliuose.

„World Press Photo 2022“ nuotr.

Kasmet pasaulį apkeliaujanti paroda Vilniuje šiemet stabtels naujojoje sveikatos technologijų įmonių grupės „Kilo.Health“ erdvėje, esančioje Aludarių g. 3, Vilniuje.

Paroda lankytojų lauks kiekvieną penktadienį ir pirmadienį nuo 16 iki 20 valandos, o savaitgaliais nuo 10 iki 18 valandos. Ji veiks nuo spalio 29-os dienos iki lapkričio 20-os dienos.