Ją pristatyti iš Briuselio atvyko pats komikų duetas – belgas Dominique'as Abelis (D.A.) ir Australijoje gimusi kanadietė Fiona Gordon (F.G.). Filme, kurį parodyti panoro 38 šalys, taip pat nusifilmavo legendiniai prancūzų aktoriai Pierre'as Richard'as ir sausio mėnesį pasaulį palikusi, "Oskarui" už vaidmenį Michaelio Haneke "Meilėje" nominuota Emmanuelle Riva.
Negalime numatyti publikos reakcijos, tad intuityviai stengiamės pajausti, kas juokinga, o kas pavojinga. Pasitikime savo skoniu.
Tai jau ketvirtasis "Kino pavasaryje" pristatomas poros filmas (po "Ledkalnis" (2005), "Rumba" (2008), "Fėja" (2011), išsiskiriantis meistriška nebyliojo kino elegancija, pantomima, šokiais, gatvės cirko triukais ir klasikiniais prancūzų komedijų pokštais. "Kinas yra daug liūdnesnė meno rūšis nei kitos. Jei stebi šokį, teatrą, cirką, matai kur kas daugiau optimizmo. Kine daug tamsos, smurto, kandumo, nes kažkodėl atrodo, kad tai gilu, o tai, kas skaudina, verčia mąstyti. Mes nevengiame sudėtingų temų, tik jas gvildename gerokai lengviau ir žaismingiau. Mūsų kuriamas kinas yra lyg pasipriešinimas tai tamsai", – "Kauno dienai" sakė D.Abelis.
– "Pasiklydusių Paryžiuje" žiūrovai iš kino salės išeina su klausimu: kas jūs – klounai, komikai, poetai, keistuoliai?
D.A.: Viskas kartu. Dažnai sakome, kad esame klounai – ne cirkininkai su perukais ir raudonomis nosimis, o nebyliojo kino klounai, nenotolę nuo gyvenimo. Esame šiandienos žmonės, kino artistai, besistengiantys prajuokinti kitus. Taip pat prisistatome burleskos, farso atstovais.
F.G.: Poetai, matyt, irgi – ta prasme, kad perteikiame gyvenimą taip, kaip poetai jį sudeda iš simbolių, metaforų.
– Yra tekę būti pavadintiems juokdariais?
D.A.: Taip, vis dėlto tai ne įžeidžiantis žodis, o pagyrimas – Paryžiuje studijų metu mokėmės įvairiausių žanrų – nuo mimų iki juokdarių. Repetuodami pastarąjį žanrą įsivaizduodavome, kad juokdariai buvo lyg vaikai, kuriuos turtingi miestiečiai išmesdavo į miškus, pelkes, ir vieną dieną jie sugrįždavo tam, kad ištartų gyvenimo tiesas ir atkeršytų atverdami akis bei parodydami, kokie žmonės veidmainiai. Juokdario pareiga – linksminti karalių, tačiau peržengęs ribas jis pasirašo sau nuosprendį. Pavyzdžiui, Sacha Baronas Cohenas yra juokdarys – jis duria ten, kur visuomenei skauda, o mudu esame arčiau klounų vaidmens. Klounai yra tie, kurie norėtų pritapti prie kitų, bet yra per lėti, per maži, per keisti, o jų asmenybė leidžia paliesti jautrias temas, tokias kaip skurdas, benamystė, mirtis.
F.G.: Komedijoje juokdarys – juoda, klounas – balta, tarsi priešingos pusės, kurias kiekvienas savyje galime matyti. Juokdarys irgi poetas, jis taip pat suteikia daiktams charakterį, kuria metaforas, bet kartu atveria žaizdas, o klounai – lyg angelai, kurie patenka į žemę ir nežino, ką daryti.
– Filme romantizuojate benamio dalią. Ar tikrai ji tokia smagi?
F.G.: Tikrai ne. Būtent todėl į filmą įpynėme komišką benamio kalbą bažnyčioje. Jis filme yra romantiškas Charlie Chaplino stiliaus benamio archetipas, o kai prabyla bažnyčioje, išsako nuoskaudą dėl to, kas yra negerai visuomenėje. Šiuo atveju iš klouno jis trumpam virsta juokdariu.
D.A.: Žiūrovai supranta, kad nesu tikras benamis, aš žinau, kad jie tai supranta, ir natūralizmo tikrai nebūtina perteikti. Žmonės gali tapatintis su personažu – juk filme aš išties laimingas, nors eiti per Paryžių basomis ir valgyti iš šiukšliadėžės skauda.
– Kur yra jūsų humoro ribos? Turite tabu?
F.G.: Negalime numatyti publikos reakcijos, tad intuityviai stengiamės pajausti, kas juokinga, o kas pavojinga. Pasitikime savo skoniu.
D.A.: Ankstesniame filme aš griebiu mane sunervinusį šunį ir ištrenkiu – man tai jau juodas humoras. Tabu neturime, bet nesinori, kad sarkazmas būtų pernelyg regimas, ieškome juoko formos, kuriančios tarpusavio supratimą, empatiją.
– Jūsų herojus matome laužančius visuomenės taisykles, nepaklūstančius joms. Ar jų kratotės ir jūs?
F.G.: Taisyklės yra gerai, priešingu atveju susidurtume su visiška anarchija. Pasaulyje reikia prisitaikyti. Vieni prisitaiko labiau, kiti – mažiau, bet vis tiek visiems norisi būti visuomenės dalimi.
D.A.: Gyvenimas nėra sėkmių ir nesėkmių byla, gebėjimas prisitaikyti prie situacijos rodo išmintį. Taip pat norime parodyti, kad už taisykles sunkiau žmonių smerkimas, išankstinės nuostatos.
– Kodėl pasirinkote klouno kelią?
D.A.: Sakyčiau, kad tai jis mus pasirinko. Man dar vaikystėje draugas sakydavo, kad turėčiau būti klounu, nes gebu jį prajuokinti. Pats juo būti panorėjau gerokai vėliau.
F.G.: O aš norėjau būti rimta aktore, vaidinančią Williamo Shakespeare'o, Antono Čechovo, Henriko Ibseno kūrinių personažus, bet pasukau ten, kur geriausiai tikau.
– Niekada nesigailėjote savo pasirinkimo?
D.A.: Ne. Galbūt būčiau norėjęs tapti muzikantu, bet suprantu, kad groti šešias septynias valandas per dieną man būtų neįveikiama. Manau, kvailystė stengtis pramušti sieną, kai ji yra gerokai tvirtesnė už tave. Mums pasisekė, kad galime užsiimti menine veikla. E.Riva matėme prieš pat iškeliaujant iš šio pasaulio. Jai buvo 88-eri ir ji vis dar buvo scenoje, vaidino kine, rašė poeziją. Tai puikus gyvenimo pavyzdys. Ji turėjo aistrą ir iki pat pabaigos mėgavosi ja, palikdama nuošaly sveikatos problemas. Kaip ir jos personažas filme. Marta taip pat numoja ranka į savo būklę, mano, kad ją nori uždaryti į senelių namus, kai iš tiesų jai norima padėti, ir pabėga iš namų.
F.G.: Neabsoliutinu laimės apibrėžimo – kartais esame laimingi, kartais nelaimingi. Esu savame kelyje ir manau, jog tikra nelaimė gyvenimo pabaigoje gailėtis, kad gyvenome ne taip, kaip norėjome.
– Kaip prasidėjo jūsų pačių meilės istorija?
D.A.: Kitaip, žemiškiau nei filmo herojų. Pradėjome kartu dirbti toje pačioje pjesėje, jautėme vienas kitam trauką, bet sceninį duetą sukūrėme anksčiau, nei tapome pora. Taip bedirbdami įsimylėjome vienas kitą ir jau daugiau nei 35 metus esame kartu, o bendras darbas tik dar tvirčiau susiejo.
– Ką jums reiškia laisvė?
F.G.: Galbūt tai iš tiesų neegzistuoja ir visuomet priklausai nuo kažko, siekdamas išgyventi, prisitaikyti.
D.A.: Tai galbūt svajonė, siekiamybė. Vis dėlto laisvę norisi pajusti, ar tau būtų 50, ar 80 metų. Norisi pagaliau padaryti tai, apie ką svajojai, pavyzdžiui, pamatyti Eifelio bokštą, pabėgti nuo viso pasaulio, išbandyti tai, ko anksčiau negalėjai, ir nė negali sau to uždrausti.
– Savo darbe jaučiatės laisvi?
D.A.: Taip. Tarkime, norėtųsi sukurti filmą be apbrėžto scenarijaus – kaip Jacques'as Tati, bet šiais laikais tai tiesiog neįmanoma. Reikalaujama pristatyti 100 puslapių istoriją, o jei ji pasirodo per paprasta, per banali ar per kvaila – įpinti sudėtingesnių vingių. Tai šiokia tokia frustracija. Vis dėlto jaučiuosi gana laisvas kurti.
F.G.: Ne. Tiesą sakant pridurčiau, kad vis dėlto kartais jaučiuosi laisva.
– "Pasiklydusių Paryžiuje" herojė Marta sako, kad gyvena šiame mieste jau 40 metų ir vis dar jį myli. O jūs?
D.A.: Mudu gyvename Briuselyje, bet Paryžiuje susitikome. Būdami dvidešimtmečiai mokėmės toje pačioje mokykloje ir praleidome ten dvejus metus. Labai mylėjome šį miestą, bet jis mums buvo per brangus, todėl pasirinkome tikrai puikų, bet pigesnį miestą. Į Paryžių vis grįžtame – tai stebuklingai gražus miestas, bet ilgiau pabuvę jau pajuntame jame tvyrančią įtampą, triukšmą.
– Kokias Paryžiaus vietas prisiminus užplūsta malonūs jausmai?
F.G.: Man labai patinka Per Lašezo kapinės. Tik filmo scenas filmavome ne ten, dėl to, kad P.Richard'as teturėjo tris dienas dirbti kartu, ir negalėjome taip greitai gauti leidimo. Charonne kapinės, kur palaidota E.Riva, taip pat nuostabios. Nostalgiją kelia Venseno miškas, kur studijuodami mudu nemažai bėgiodavome. Tiksliau sakant, aš vaikščiodavau, o Dominique'as apie mane ratais bėgiodavo.
D.A.: Per Lašezo kapinės – kaip kaimelis mieste: seni kapai, medžiai, ramybė. Sen Marteno kanalas irgi nuostabus.
– Kaip apibrėžtumėte savo gyvenimo džiaugsmą?
F.G.: Mažos smulkmenos. Tarkim, pamatyti kažką keisto, įdomaus einant gatve, ar saulė Vilniuje, kurios šiluma galėjome trumpai pasimėgauti.
D.A.: Kintantis laimės jausmas. Italijoje turime namelį, šalia kurio auga alyvmedžiai, citrinmedžiai, persimonai. Prižiūrėti juos mums yra nauja patirtis ir teikia nepaprastai daug džiaugsmo. Pristatę vieną darbą, kito kūrybai skiriame maždaug metus, tad pagalvojome, kodėl neįsikūrus šiam laikotarpiui ten, kur galėtume atrasti ir kitų malonumų. Bėda tik ta, kad būdami savo sode kartais pamirštame, kad reikia dirbti – tai taip gera. Kuriame ten savo rojaus kampelį.
Kas? Filmo "Pasiklydę Paryžiuje" seansas.
Kada? Balandžio 2 d. 21.30–22.52 val.
Kur? "Forum Cinemas" Kaunas.
