– Esame priklausomi nuo Saulės – jos aktyvumas tai padidėja, tai sumažėja, ką tai reiškia ir kaip mus veikia? Kokių įdomių reiškinių vyksta Žemę šildančioje žvaigždėje?

– Daugeliui dar turbūt nėra žinoma, kad visai neseniai, ištyrę 90-ties po vienuolika metų trunkančius Saulės aktyvumo ciklus ir jos planetų judėjimą, mokslininkai aptiko sąryšį. Šie nauji tyrimai parodė ypatingą ryšį tarp potvyninių Veneros, Žemės ir Jupiterio jėgų, kurios veikia Saulės plazmą ir magnetinį lauką. Mokslininkai ketina panaudoti šį Saulės magnetinio lauko modelį Saulės audrų, kurių metu išspinduliuojama kenksminga spinduliuotė, prognozėms ir vertinimui. Šiuo metu prasideda naujas Saulės aktyvumo ciklas, dėmių, žybsnių, geomagnetinių audrų bus vis daugiau. Padaugės gražių pašvaisčių mums visiems, o astronomams – darbo.

Šių metų kovo mėnesį Saulės vainike nufotografuota 20 kartų didesnio už Žemę skersmens skylė, skleidžianti Saulės vėją 3 mln. per valandą greičiu. NASA nuotr.

– Kas astrofizikams yra didžiausia mįslė? Kas labiausiai domina ar kelia nerimą jums kaip mokslininkei?

– Labiausiai mane sudomino 2019 metais Kinijos ir Lenkijos astronomų atskleistas faktas, kad mūsų Galaktikos diskas nėra plokščias. Pasirodo, disko kraštai yra užsilenkę į priešingas puses (žr. paveikslus). Šis atradimas leis geriau suvokti mūsų Galaktikos žvaigždžių judėjimą ir Galaktikos disko formavimosi ypatumus.

Naujas mūsų Galaktikos vaizdas, kuriame matosi jaunų kintamų žvaigždžių cefeidžių padėtys diske. Taip pat pavaizduota ir Saulės vieta. J. Skowron / OGLE / Varšuvos universiteto nuotr.

Mūsų Galaktikos vidinė struktūra ir istorija nėra visiškai aiški. Viena iš priežasčių yra ta, kad Galaktikos skersmuo siekia 100 tūkst. šviesmečių  ir yra sudėtinga išmatuoti atstumus iki tolimų žvaigždžių.  Anksčiau turėti   Galaktikos disko modeliai, buvo sukurti pagal 2.5 milijono žvaigždžių stebėjimus. Tačiau Galaktikoje žvaigždžių yra apie 2.5 milijardo, tad nenuostabu, kad gausėjant  stebėjimų duomenims, vis dar nustatoma įdomių faktų.

Pagrindinis tikslas – gal ne kitas civilizacijas atrasti, bet rasti savajai civilizacijai daugiau tinkamų vietų gyventi.

 

Šį kartą išorinių Galaktikos sričių tyrimams buvo panaudotos ryškios kintamosios žvaigždes,  vadinamosios klasikinės cefeidės. Šios žvaigždės yra iki 100 tūkst. kartų šviesesnės ir iki 20 kartų didesnės nei mūsų Saulė. Tokios ryškios žvaigždės gali būti stebimos net ir Galaktikos pakraščiuose, o  atstumą iki jų galima nustatyti 3‒5 proc. tikslumu.

Yra ir daugiau galaktikų, turinčių panašią disko formą. Toks iškraipymas galėjo atsirasti praeityje dėl sąveikos su palydovinėmis galaktikomis, su tarpgalaktine ar tamsiąja medžiaga.

– Kosmoso, galaktikų, žvaigždžių, planetų tyrinėjimas svarbus žmonijos evoliucijai, išlikimui? Kam daugiausiai dėmesio skiriate jūs?

– Daugiausiai laiko esu paskyrusi senesnių nei Saulė žvaigždžių tyrimams. Juk svarbu žinoti, kas laukia mūsų žvaigždės Saulės ateityje. Daug kartų nusišypsojo sėkmė laimėti atranką ir atlikti didelės skiriamosios gebos spektrų stebėjimus ir žvaigždžių cheminės sudėties tyrimus su Kanarų salose esančiais teleskopais. Nuo 2016 m. spektrinius stebėjimus galima atlikti ir Molėtų astronomijos observatorijoje su naujuoju JAV pagamintu spektrografu. Čia tiriame artimesnes ir šviesesnes žvaigždes. Kai tolimų ir blyškių objektų stebėjimams reikia didesnių teleskopų, į pagalbą ateina kolegos iš daugelio užsienio observatorijų. Dešimtis tūkstančių žvaigždžių spektrų esame gavę iš didžiausių pasaulio teleskopų Europos pietinės observatorijoje Čilėje, kartu su daugiau kaip 300 kolegų vykdydami tarptautinę bendradarbiavimo programą. Tai padėjo atsakyti į ne vieną žvaigždžių ir Galaktikos evoliucijos klausimą.

– Saulė – neamžina, jos resursai senka. Mokslininkai ieško naujų planetų, kuriose yra palankios sąlygos gyvybei egzistuoti, kuriose būtų įmanoma gyventi. Kiek pasistūmėjo šios paieškos? Ar preliminariai spėjama, kada žmonijos laukia didysis „persikraustymas“?

– Šioje srityje laukia didelis darbas. Į kosmosą yra paleista ir planuojama tikrai daug kosminių observatorijų, siekiančių surasti gyvybei tinkamų egzoplanetų. Mes inicijavome mokslinių tyrimų projektą „Žvaigždžių ir egzoplanetų tyrimai kosminių teleskopų TESS ir JWST kontekste“. Projekto tikslas – atlikti maždaug 1000 ryškių F, G ir K Galaktikos lauko žvaigždžių cheminės sudėties analizę, prisidėti tiriant TESS stebėjimų duomenis, ieškoti koreliacijų tarp egzoplanetų tipo ir jų žvaigždžių cheminės sudėties. Optiniai didelės skiriamosios gebos spektrus registruojame Vilniaus universiteto Molėtų astronomijos observatorijoje.

Į kosmosą yra paleista ir planuojama tikrai daug kosminių observatorijų, siekiančių surasti gyvybei tinkamų egzoplanetų.

 

– Kuo svarbi jų registracija?

– Jie analizuojami naudojant šiuolaikinius analizės metodus, taip nustatant žvaigždžių pagrindinius parametrus ir cheminę sudėtį, įskaitant svarbius gyvybės paieškoms C, O, Mg ir Si cheminius elementus. Tikslių fizinių parametrų nustatymas žvaigždėms yra esminis žingsnis, norint apibūdinanti jas supančių planetų dydį ir tipą, o apie planetą galima sužinoti tik iki tokio lygio, kiek leidžia žinios apie planetos žvaigždę. Stebėjimų rezultatai bus panaudojami TESS atrastų egzoplanetų charakterizavimui. Vienas didžiausių projekto iššūkių – pasirengti tirti Džeimso Vebo kosminio teleskopo didelės skyros egzoplanetų atmosferų spektrus. Šiuo projektu Lietuvoje pradėjome naują mokslinių tyrimų tematiką, kuri turės ilgalaikę įtaką mokslo vystymuisi Lietuvoje bei leis žengti kartu su pasaulio mokslininkais priešakinėse gretose.

– Ar ketinama tyrinėjimo tikslais siųsti robotinius erdvėlaivius, ar šiandien kol kas tai – tik utopija?

– Kai kurie mokslininkai mano, kad po 50 ar 100 metų bus įmanoma nusiųsti nedidelius robotinius erdvėlaivius į daugelį naujai atrastų egzoplanetų ir ištirti jas iš arčiau. Proksima b turėtų būti vienas pirmųjų objektų, prie kurio bus bandoma nuskristi. Milijardierių Yurio Milnerio ir „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo vykdomo projekto Breakthrough Starshot tikslas – iššauti flotilę mažyčių zondų, kuriuos mikrobangų lazeriais tikimasi įgreitinti iki penktadalio šviesos greičio, kad nuskristų iki Kentauro Proksimos per 20 metų ir nufotografuotų sistemą. Tam tikslui reikalinga technologinė įranga turi tapti pakankamai kompaktiška, kad tilptų į keleto centimetrų dydžio kosminį aparatą, o jo medžiagos turi būti labai atsparios karščiui, šalčiui, slėgiui ir kitiems ekstremaliems kosminio skrydžio faktoriams.

– Teigiama, kad visata plečiasi greičiau nei manyta. Ar tai natūralus ir neišvengiamas procesas? Kokios to pasekmės gali būti žmonijai?

– Viskas, kas vyksta Visatoje yra natūralu. Jeigu sužinome kažką naujo, nereiškia, kad tai yra nenatūralu. Žinome tikrai dar ne viską, tai patvirtina vis nauji ir nauji atradimai. Žmonijai poveikį daro gerokai lokalesni procesai nei Visatos plėtimasis.

– Naujausio astronomų atlikto galaktikų „surašymo“ duomenys skelbia: kosmoso gelmėse tūno daugiau nei trilijonas galaktikų – net 10 kartų daugiau, nei manyta iki šiol. Ar galaktikų kiekis gali mažėti, didėti?

– Galaktikų skaičius nedidėja, jos nebent gali susilieti. Tad, galime sakyti, kad skaičius mažėja. O kiek jų suskaičiuojame, priklauso nuo turimų teleskopų ir šviesos registravimo prietaisų jautrumo. Kosminis Džeimso Vebo teleskopas, šiuo metu didžiausio 6,5 m skersmens, yra galingiausias kosminis prietaisas. Užregistruotų galaktikų skaičius ir toliau didės.

Penkių besijungiančių Stefano kvinteto galaktikų nuotrauka, nufotografuota rentgeno spinduliuose (NASA/CXC/SAO) ir infraraudonuosiuose spinduliuose. Spitzer-NASA/JPL-Caltech ir Webb-NASA/ESA/CSA/STScI nuotr.

– O kaip su tomis nežemiškos gyvybės, nežemiško proto paieškomis? Ar manote, kad stovime ant naujos eros slenksčio, kupino naujų atradimų, kad civilizacija įmanoma ne tik Žemėje?..

– Nemanyčiau, kad nežemiško proto ir civilizacijų paieškose ant tokio „slenksčio“ jau stovime. Tačiau labai svarbu, kad jau esame atradę egzoplanetų prie kitų žvaigždžių, pradedame jas charakterizuoti, tirti jų atmosferų cheminę sudėtį. Pagrindinis tikslas – gal ne kitas civilizacijas atrasti, bet rasti savajai civilizacijai daugiau tinkamų vietų gyventi. Sėkmės sąlyga – technologijų tobulinimas.

– Žemė priklauso spiralinei Paukščių tako galaktikai. Kuo ji įdomi ir reikšminga?

– Taip, mūsų Žemė kartu su Saule skrieja Paukščių Tako galaktikoje ratu aplink jos centrą. Nors galaktikas galima suskirstyti į grupes pagal jų panašumą, pvz. spiralinės, sferoidinės, nykštukinės, tačiau vienodų surasti labai sunku. Jos skiriasi ir pagal dydį, ir pagal vijų išsidėstymą, ir pagal amžių, ir pagal cheminę sudėtį. Analogiškos Paukščių Takui galaktikos dar vis ieškoma. Kaip tik su kolega iš Ukrainos, šiuo metu dirbančiu mūsų institute, įteikėme spaudai mokslinį straipsnį šia tema.

Lėtai plėtojęsis susiliejimas su Gajos-Enkelado galaktika suteikė ne vien suteikė medžiagos mūsų galaktikos halui, prilygstančios 600 mln. Saulės masių, bet ir tirštai pripildė jos diską, sakoma studijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Nature“.

„Iš esmės išnarpliojome Paukščių Tako susiformavimą“, – naujienų agentūrai AFP sakė straipsnio autorė Amina Helmi (Amina Helmi), dirbanti Groningeno universiteto Kapteyno (Kapteino) astronomijos institute.

„Susiliejimas lėmė tai, ką dabar vadiname mūsų galaktikos halu. Kadangi jo mastas buvo milžiniškas, tai privertė sustorėti ir tuo metu jau egzistavusį (galaktikos) diską“, – aiškino ji.

„Nesitikėjome atrasti, kad dauguma halo žvaigždžių yra bendros kilmės“, – pažymėjo astronomė.

Didelės galaktikos tokiomis paprastai tampa įsiurbdamos mažesnes.

Tačiau astronomai ilgai ginčijosi, ar Paukščių Takas išpampo misdamas smulkiais žvaigždžių spiečiais, ar prarijęs vieną didelę galaktiką.

Iki šių metų abiejų stovyklų teorijos tebuvo menkai įrodymais pagrįstos spėlionės.

Tačiau padėtis pasikeitė, balandį gavus didžiulį kiekį duomenų į palydovo „Gaia“.

2013 metais paleistas Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovas sukūrė precedento neturintį 1,7 mln. žvaigždžių trimatį žemėlapį. Daugiau kaip milijardas šių žvaigždžių priklauso Paukščių Takui ir sudaro apie procentą visų jame esančių.

Palydovo atliekami daugkartiniai matavimai leido tiksliai apskaičiuoti atstumą iki kiekvienos žvaigždės ir jos judėjimo greitį.

Atkurtas galaktikų susidūrimas

Ieškodami galaktikų susijungimo pėdsakų Paukščių Tako halo medžiagoje mokslininkai nustebo suvokę, kad dauguma jo žvaigždžių yra labai giminingos ir smarkiai skiriasi nuo kitos mūsų galaktikos medžiagos.

„Cheminis parašas aiškiai skyrėsi nuo Paukščio Tako „vietinių“ žvaigždžių, – sakė A. Helmi. – Ir jos sudaro gana homogenišką grupę, o tai rodo, kad jų kilmė – bendra.“

Atlikę tikslius spektrinius matavimus mokslininkai sugebėjo sukurti trimatį modelį, tiksliai atvaizduojantį, kaip judėjo įsibrovusios galaktikos žvaigždės.

„Šiuos vaizdo įrašus leidžiant atgal astronomai gali tyrinėti, kaip susitelkė mūsų galaktika ir kaip ji vystėsi“, – komentuodama šią studiją pažymėjo Kanadoje veikiančio Victorios (Viktorijos) universiteto astronomė Kim Venn (Kim Ven).

A. Helmi ir jos bendradarbiai apskaičiavo, kad susiliejimas įvyko maždaug prieš 10 mlrd. metų, praėjus 3,8 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo, žymėjusio Visatos atsiradimą.

Su Paukščių Taku susiliejusią galaktiką mokslininkai pavadino senovės graikų legendų titano Enkelado – žemės deivės Gajos ir dangaus dievo Urano palikuonio – vardu. Anot legendos, šis mūšį su dievais pralaimėjęs milžinas buvo palaidotas po Etnos ugnikalniu ir nuo tada sukelia žemės drebėjimų. Astronomai šioje legendoje įžvelgė panašumų su procesu, kurio metu iš Visatos platybių atskriejusi galaktika sudrebino Paukščių Taką ir pakeitė jo pavidalą.

Palydovas „Gaia“ tebeveikia: aparatas per minutę gauna duomenų apie 100 tūkst. žvaigždžių ir per parą atlieka apie 500 mln. matavimų. Šiais duomenimis pagrįstas pirmasis žvaigždėlapis buvo paskelbtas 2016 metų rugsėjį. Jis atvaizduoja metus rinktus duomenis apie 1,15 mlrd. žvaigždžių.

Orbita aplink Žemę besisukantis palydovas kai kurių žvaigždžių matavimus atliko jau daugiau kaip 70 kartų.

Dėl šio atradimo gali tekti patikslinti kai kurias teorijas apie galaktikų susidarymą arba netgi jas paneigti, sakoma studijoje, paskelbtoje žurnale „Nature“.

„Tai išties keista“, – sakė studijos bendraautorius Roberto Abrahamas (Robertas Abrahamas), Toronto universiteto astronomas.

„Tokio dydžio galaktikoje tamsiosios medžiagos turėtų būti 30 kartų daugiau negu įprastos, – jis telefonu sakė naujienų agentūrai AFP. – Tačiau nustatėme, kad ten tamsiosios medžiagos visiškai nėra.“

„Tai neturėtų būti įmanoma“, – pridūrė mokslininkas.

Pagal astronomų skaičiavimus, regimojoje Visatoje yra 200 mlrd. galaktikų – ar netgi daugiau.

Maždaug už 65 mln. šviesmečių nuo Žemės esanti galaktika NGC1052-DF2, trumpiau vadinama DF2, yra apytikriai tokio paties dydžio kaip mūsiškis Paukščių Takas, bet joje yra nuo 100 iki 1 000 kartų mažiau žvaigždžių.

Tamsioji medžiaga aptinkama tik pagal jos gravitacijos poveikį iš įprastos medžiagos sudarytiems objektams.

„Įprasta manyti, kad (tamsioji medžiaga) yra visų galaktikų neatsiejama dalis – jas sutvirtinantys „klijai“ ir giluminis karkasas, ant kurio jos formuojasi“, – sakė Vokietijoje įsikūrusiame Maxo Plancko (Makso Planko) astronomijos institute dirbanti studijos bendraautorė Allison Merritt (Alison Merit).

Viena staigmena po kitos

Vadinamoji įprasta medžiaga, iš kurios sudarytos žvaigždės, dujos, dulkes, planetos ir viskas, kas jose yra, sudaro tik apie 5 proc. viso Visatos turinio.

Likusią dalį sudaro tamsioji medžiaga ir tamsioji energija, bet mokslininkas iki šiol nerado būdo tiesiogiai stebėti nei viena, nei kita.

Keistoji galaktika buvo tiriama naujos rūšies teleskopu, sukurtu R. Abrahamo ir studijos pagrindinio autoriaus Pieterio van Dokkumo (Piterio van Dokumo), dirbančio Jeilio universitete.

Kitaip negu veidrodiniai teleskopai, kilnojamasis sudėtinis teleskopas „Dragonfly Telescope Array“ yra sudarytas iš 48 lęšių, padengtų nanodanga.

„Įprasti teleskopai tinkami ieškoti mažų, blausių objektų. Mūsiškis labai tinkamas ieškant didesnių“, – aiškino R. Abrahamas.

Per kelerius pastaruosius metus P. van Dokkumas ir R. Abrahamas šiuo prietaisu atrado naują dangaus objektų kategoriją – ultradifuzines galaktikas, kuriose žvaigždžių tankis itin mažas. Jų tyrimai sužadino astronomų pastangas paaiškinti keistas šių objektų savybes.

„Jos yra stebinančios visais atžvilgiais, pradedant faktu, kad jos apskritai egzistuoja“, – sakė R. Abrahamas.

Iki šiol galaktikų analizė rodydavo, kad jose tamsiosios medžiagos santykis su įprastąja yra gana pastovus. Tačiau naujos klasės objektai „laužo visas taisykles“, pažymėjo jis.

Pirmosios atrastos anomalijos buvo galaktikos, sudarytos beveik vien iš tamsiosios medžiagos – tai atrodė gana keista.

Vis dėlto didžiausią staigmeną pateikę DF2, nes joje tamsiosios medžiagos beveik nėra.

Stulbinamas momentas

DF2 atrado Rusijos astronomai, analizuodami dangaus sričių nuotraukas, bet jos unikalios ypatybės išaiškėjo vėliau.

P. van Dokkumo komanda Havajuose esančios Kecko (Keko) observatorijos teleskopais stebėjo kelių tos galaktikos žvaigždžių spiečių, sudarytų iš maždaug 100 tūkst. žvaigždžių, judėjimą.

Mokslininkas nustatė, kad tie spiečiai objekto viduje juda lygiai tokiu greičiu kaip galaktika, pati judanti Visatos platybėse. Jeigu galaktikoje būtų tamsiosios medžiagos, spiečiai judėtų lėčiau arba greičiau.

R. Abrahamas prisiminė, kaip pirmąkart pažvelgė į diagramą, vaizduojančią DF2 spiečių judėjimą, ir iškart pagalvojo, kad mato kažką neįprasta.

„Klausėme savęs, kurioje vietoje susimovėme, jeigu mūsų matavimai yra neteisingi, – pasakojo jis. – Tuomet staiga suvokiau padarinius. Man buvo arčiausiai momento, kai galėjau ištarti „O, dieve!“

Visiškai tamsiosios medžiagos neturinti galaktika kelia keblių klausimų, į kuriuos astronomai atsakymo dar nepateikė.

„Tai meta iššūkį standartiniams įsitikinimams, kaip, mūsų manymu, veikia galaktikos“, – sakė P. van Dokkumo.

Paaiškinti, kaip dideli objektai – pavyzdžiui, galaktikos – išlieka nesuirę be tamsiosios medžiagos gali būti sunku, bet suprasti, kaip tokie dariniai susiformavo – dar sunkiau, pabrėžė jis.

Kad ir koks būtų paaiškinimas, galaktikos be tamsiosios medžiagos yra ironiškas iššūkis astronomams, nes dalis jų abejoja, ar tamsioji medžiaga apskritai egzistuoja, sakoma studijoje.

Pirmadienį astronomai paskelbė atradę tolimajame kosmose itin tuščią zoną, kuri galbūt padės paaiškinti mūsų galaktikos judėjimo kryptį ir greitį.

Paaiškėjo, kad mūsų galaktika yra ne vien traukiama galaktinių jėgų, bet ir jų stumiama, turėjai rašo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Nature Astronomy“.

Nors mums atrodo, kad žemė po mūsų kojomis niekur nejuda, bet mūsų planeta – mažyčiai žmonijos namai milžiniškoje Visatoje – yra veikiami daugybės jėgų.

Dėl Žemės sukimosi aplink savo ašį planetos paviršius juda apie 1 tūkst. 600 km/val. greičiu. Be to, planeta sukasi aplink Saulę, skriedama maždaug 100 tūkst. km/val. greičiu.

Saulė savo ruožtu juda 850 tūkst. km/val. greičiu, sukdamasi aplink mūsų galaktikos centrą, o visa galaktika juda per mūsų besiplečiančią Visatą.

Judėjimą lemiančios priežastys

Mokslininkai ilgą laiką manė, kad Paukščiu Taką traukia viena tankesnė Visatos sritis.

Praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje iškelta prielaida, kad šios gravitacinės traukos šaltinis yra sritis praminta Didžiuoju Atraktoriumi arba Didžiuoju Traukos Centru (Great Attractor). Jį sudaro apie šešių galaktikų spiečių telkinys, esantis maždaug už 150 mln. šviesmečių nuo Paukščių Tako.

„Tačiau (traukos) kryptis buvo ne visiškai tiksli“, – naujienų agentūrai AFP sakė naujosios studijos bendraautorius Danielis Pomarede'as (Danielis Pomaredas), dirbantis Prancūzijos Alternatyviosios energetikos ir atominės energetikos komisijoje (CEA).

Taigi, astronomų dėmesys nukrypo į sritį, esančią maždaug 600 mln. šviesmečių toliau negu Didysis Atraktorius. Ten susitelkę daugiau kaip dvi dešimtys galaktikų spiečių sudaro vadinamąjį Shapley (Šeplio) superspiečių.

Trūkstama grandis

Vis dėlto ir šio galaktikų spiečių debesies trauka nėra pakankama, kad paaiškintų Paukščių Tako judėjimo greitį arba kryptį.

Pirmadienį D. Pomarede'as ir jo bendradarbiai paskelbė radę „trūkstamą grandį“: pasak jų, mūsų galaktika yra ne vien traukiama, bet ir stumiama.

Sudarę trimatį galaktikų judėjimo erdvėje žemėlapį tyrėjai nustatė iki šiol dėmesio neatkreipusią didelę sritį, kurioje galaktikų beveik nėra. Mokslininkų nuomone, būtent ši sritis stumia Paukščių Taką ir mūsų kaimynę – Andromedos galaktiką.

Ši sritis buvo pavadinta Dipolio Stūmos Centru (Dipole Repeller).

„Mes ne vien esame traukiami žinomo Shapley superspiečiaus link, bet ir stumiami nuo naujai atrasto Dipolio stūmos centro“, – sakė studijos bendraautorius Yehuda Hoffmanas (Jehuda Hofmanas) iš Jeruzalėje įsikūrusio Hebrajų universiteto.

„Tapo aišku, kad stūma ir trauka yra panašios svarbos jėgos mūsų srityje“, – pridūrė jis.

Taip pat šiuo metu vyksta rinkimai į Galaktikos parlamentą. Rinkimuose daugiausia ambicijų turi vadinamoji Galaktikos antžmogių ir kosminių driežų partija. Tad ar reikia stebėtis, jog, nuėjęs į artimiausią "McDonald‘s" užeigą, rasite šio politinio darinio lankstinukus ir plakatus? O kas gi juose parašyta?

1. Mes, Galaktikos antžmogių ir kosminių driežų partija, skelbiame, jog svarbiausia politinė vertybė yra ypatingas nedarbo antžmogis, nepriklausomai nuo rasės, tautybės ir t. t. Tik visapusiškai stiprus individas, įstengiantis peržengti savo galimybių ribas, gali duoti visokeriopą naudą Galaktikos gerovei ir tinkamai prisidėti prie jos valdymo.

2. Kiekvienas visatos gyvis turi prigimtinę teisę į orumą, o tai, mūsų įsitikinimu, lemia individo galimybes su savo gyvenimu ir jo bėdomis susitvarkyti pačiam. Valstybė negali būti nei Kalėdų Senelis, nei baudžiauninkų ponas, ir taškas. Ką politikai turi padaryti? Ogi sukurti įdomų klimatą, leidžiantį individui kovoti su savimi ir su kitais bei tokiu būdu praplėsti savąsias galimybių ribas, atskleidžiant savyje tūnančius talentus be niekieno pagalbos. Kaip sukursime šį įdomų klimatą? Mažinsime išmokas, pensijas, minimalią algą, o kai kuriems asmenims ne tik neduosime naujo buto, bet ir atimsime seną. Visa tai – jūsų pačių labui, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

3. Skatinsime ir puoselėsime bendradarbiavimą su galingiausia, turtingiausia ir inovatyviausia Paukščių Tako planeta – Jungtinėmis Žemės Valstijomis (JŽV). JŽV yra ekonominė, politinė, kultūrinė ir socialinė visatos šviesa, todėl, atsižvelgdami į dabartinę grėsmę iš Plutono planetos, mes didinsime JŽV įtaką Galaktikoje ir skatinsime planetų kultūrinius, ekonominius bei politinius saitus su šia jėga. Tai ne tik nepakenks kitoms planetoms, bet priešingai, padės joms parduoti savo nacionalinį produktą ir atvers naujas galimybes tobulėti.

4. Nykštukinė Plutono planeta ir jos lyderis Botoksovičius Plutinas kelia grėsmę ne tik aplinkiniams kaimynams bet ir visai Galaktikai. Prieš trejus metus pradėtas karas Urane ir fiktyvaus referendumo metu įsisavintas Perditos palydovas parodė mums tikrąją šio buvusio slaptųjų tarnybų klapčiuko fizionomiją. Tačiau tai dar ne viskas. B.Plutinas atstovauja bei dėl savosios galios pataikauja patiems žemiausiems amebiškiems instinktams, kurie iš pavaldinio reikalauja būti baudžiauninku ir tiek valstybinį valdymą, tiek privatų gyvenimą perleisti riboto rato išrinktiesiems. Tai ne šiaip pavojus, tai – virusas, mat jis mūsų planetose plinta propagandos ir populistinių partijų pavidalu. Kas yra daroma, kai suveša virusas? Teisingai. Jo židinys yra visapusiškai izoliuojamas. Mes pažadame, jog ne tik užkrausime Plutono planetai naujas sankcijas ir mažinsime jo kultūrinę, ekonominę ir socialinę įtaką, pasinaudodami trečiame punkte nurodytais metodais, blogiausiu atveju ketiname sukurti milžinišką kupolą, kuris izoliuos Plutono planetą nuo likusio kosmoso.

5. Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Kai kitos partijos manipuliuoja neišprususių piliečių baimėmis dėl mažėjančios demografijos ir didėjančios emigracijos į kitas Galaktikas, mes šiais klausimais būsime su jumis nuoširdūs. Kur kas pozityviau yra turėti mažiau, bet kokybiškesnių gyventojų, todėl mes ne tik nedidinsime gimstamumo, bet dar jį ir mažinsime, o emigracija bus ne tik nestabdoma, bet netgi atvirkščiai – skatinama. Žmonės emigravo visais laikais, be to, didesnis gyventojų kėlimasis į kitus kraštus reiškia daugiau galimybių garsinti mūsų vardą. Galėsite dabar mus keikti, bet kai po 30–50 metų turėsite po penkis iš mūsų krašto kilusius literatūros, chemijos, fizikos, medicinos, ekonomikos ir taikos prestižinės Asimovo tarpgalaktinės premijos laureatus, prisiminsite, kam padėkoti. Taip, dėkoti turėsite būtent mums už gudrumą ir toliaregiškas įžvalgas.

6. Jeigu jau prakalbome apie toliaregiškumą – Šveicarijos kantono pavyzdys įrodo, jog ilgalaikėje perspektyvoje regresiniai mokesčiai, didėjantys mažėjant gyventojų pajamoms (ir atvirkščiai), skatina užsienio pasiturinčiuosius perkelti savo turtą būtent į tokius mokesčius turinčią valstybę. Tai ne tik padėtų pritraukti daugiau turtingų asmenų iš kitų Galaktikų, bet ir padėtų kovoti su nedarbu, nes žmonės būtų priversti kelti savo kvalifikaciją bei ieškoti būdų dirbti ir užsidirbti.

7. Esame tvirtai įsitikinę, jog geriausia mokykla – gyvenimas, todėl faktiškai nieko nekeisime dabartinėje švietimo sistemoje. Vienintelis dalykas, ką darysime, – visokeriopai skatinsime protingumo, rafinuotumo ir išskirtinumo prestižą bei bukumo niekinimą. Visa kita – paties žmogaus rankose ir valioje. Vadovaudamiesi mūsų sukurtomis ir aukščiau išvardytomis sąlygomis, jie patys galės atrasti savo pašaukimą ir savarankiškai įsisavinti jiems reikalingas žinias.

8. Visatos Dvasia sukūrė pirmąjį jos gyventoją pagal savo atvaizdą, o pirmąjį menininką ji sutvėrė pagal mėšlavabalį. Menininkai, kaip ir mėšlavabaliai, minta išmatomis. Dar daugiau, kaip mėšlavabalis į susuktą išmatų kamuolį įmontuoja savo kiaušinėlį, iš kurio išsirita lerva, taip iš menininko mėšlo gniūžtės išsirita jo šedevras. Nepažadame finansavimo kultūrai, bet mėšlo įkvėpimo dėlei bus pakankamai.

9. Kad viskas nebūtų tobula, kaip Plutone arba Šiaurės Korėjoje, mes pažadame duoti darbo žiniasklaidai. Ko reikia, kad žiniasklaida klestėtų? Politikai turi būti ekscentriški. Mūsų kandidatai: į Švietimo ir mokslo ministeriją – realybės šou žvaigždė Kim Kardashian, į krašto apsaugos ministrus – "WikiLeaks" įkūrėjas Julianas Assange‘as, į vidaus reikalų – išdavikas Edwardas Snowdenas, į kultūros – režisierius, dviejų "Oskarų" laureatas Quentinas Tarantino, į socialinės apsaugos ir darbo ministrus – verslininkas Donaldas Trumpas, į sveikatos apsaugos – aktorius Charlie Sheenas, į užsienio reikalų – rašytojas, dukart "Booker" premijos laureatas Salmanas Rushdie.

10. Mūsų šūkis: "Skaniausia – Žmogus." Partijos numeris 3,14.

Nežemiškų civilizacijų paieškų problema yra labai sena, bet, kai 2009 m. amerikiečiai į kosmosą paleido Keplerio teleskopą, įvyko didžiulis teigiamas posūkis, LRT RADIJO laidai „60 minučių“ sako  Etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras. „Šiuo metu mokslininkai, filosofai samprotauja, kad gyvybės pėdsakų net Saulės sistemoje galbūt rasime [...] per artimiausius 10 metų. Yra minčių, kad per artimiausius 20 metų galėsime įrodyti protaujančios gyvybės egzistavimą mūsų Visatoje“, – kalba mokslininkas.

Nors visuomenė dažnai galvoja, kad žinios apie nežemiškas civilizacijas nuo jos slepiamos, G. Kakaras sako, kad tai mažai tikėtina: „Manau, kad žiniasklaida visada ieško sensacijų. Pavyzdžiui, ir apie amerikiečių kelionę į Mėnulį buvo rašoma, kad jos nebuvo, kad ji buvo išpūsta ir netikra.“

– Rusų milijardierius Jurijus Milneris pristatė 100 mln. dolerių vertės projektą nežemiškų civilizacijų paieškoms, o jį parėmė fizikas Stephenas Hawkingas. Ar, Jūsų manymu, šis projektas duos naudos?

– Atsakyti pašėlusiai sudėtinga. Esmė labai paprasta. Kiekvienas žingsnis, tiriant vieną ar kitą problemą, bet kokios pastangos duos daugiau ar mažiau teigiamų rezultatų.

– Kokia dabar nežemiškų civilizacijų paieškos stadija?

– Pirmiausia ši problema yra labai sena ir susipynusi su ekonomika, politika, morale, religija. Tačiau paskutiniu metu, kai 2009 m. amerikiečiai į kosmosą paleido Keplerio teleskopą, kurio pagrindinis tikslas buvo ieškoti planetų prie kitų žvaigždžių, įvyko didžiulis teigiamas posūkis ir nežemiškos gyvybės problema tapo daug aktualesnė, detaliau svarstoma ir nagrinėjama, nes paaiškėjo labai paprastas ir kartu nuostabus dalykas, kad toje planetinėje sistemoje, kurioje mes gyvename, prie kitų žvaigždžių planetinių sistemų yra labai daug, todėl šiandien galima drąsiai sakyti, kad planetinių sistemų buvimas prie kitų žvaigždžių yra absoliučiai normalus, kasdienis, dėsningas dalykas. Būtent šis faktas padarė didžiulį postūmį nagrinėjant problemą.

– Visuomenė dažnai galvoja, kad medžiaga apie ateivius, nežemiškas civilizacijas yra slepiama ir žmonėms pateikiama tik dalis jos. Ar tai tiesa?

– Aš nekompetentingas kažką teigti arba neigti. Bet manau, kad žiniasklaida visada ieško sensacijų. Pavyzdžiui, ir apie amerikiečių kelionę į Mėnulį buvo rašoma, kad jos nebuvo, kad ji buvo išpūsta ir netikra. Todėl manau, kad ir slėpimas mažai tikėtinas.

– Kalbėdamas apie nežemiškas civilizacijas įvedate naują nežinomybės terminą. Kas tai yra?

– Viena vertus, tai labai paprastas ir suprantamas terminas. Kita vertus, jis turi gilią filosofinę prasmę. Esmė ta, kad mes per mokslo metodiką, metodologiją esame įpratę viską matyti, jausti, žinoti. Tik tai, kas yra matoma, apčiuopiama, regima, kas yra enciklopedijose, patvirtinta mokslo žiniomis. Tačiau kuo daugiau plečiasi mūsų žinojimo okeanas, tuo didesnė erdvė prisiliečia prie to mūsų žinojimo. Sakydamas „nežinomybė“, turiu galvoje tai, ko apskritai niekas Žemėje, nė vienas Nobelio premijos laureatas, nežino.

Todėl nežinomybės statusas (netgi, sakyčiau, pagarba nežinomybei) turėtų būti dėstoma, pajaučiama visose švietimo, mokslo, mokymo stadijose. O nežemiško proto, nežemiškų civilizacijų problema, be abejo, yra toje nežinomybės erdvėje. Kad ir kaip mes samprotautume šiandien, kad ir ką galvotume, teigtume ar neigtume, tikro pagrindo problemai spręsti neturime. Yra tik viena išeitis – ieškoti. Kito kelio neturime.

– Ar jau buvo kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis?

– Literatūroje apie neatpažintus skraidančius objektus (NSO) yra nepaprastai daug įdomių faktų, susitikimų, pagrobimų ir t. t. Bet tam, kad patvirtintume unikalius, nepaprastai svarbius faktus, turime turėti nepaprastai svarbių ir nenuginčijamų įrodymų. Deja, kol kas tokių neturime.

– Kiek laiko liko laukti?

– Šiuo metu mokslininkai, filosofai samprotauja, kad gyvybės pėdsakų net Saulės sistemoje galbūt rasime ir jų buvimą įrodysime per artimiausius 10 metų. Yra minčių, kad per artimiausius 20 metų galėsime įrodyti protaujančios gyvybės egzistavimą mūsų Visatoje. Tai, žinoma, tik prielaidos.

– Visos pasaulio tautos iki šiol su kosmosu yra išlaikiusios mitologinius ryšius. Ko gero, tie ryšiai atsirado ne šiaip sau?

– Be abejo, neišvengiamai, nes esmė labai paprasta. Išėję giedrą naktį į lauką ir pakėlę akis į dangų, mes pajuntame, kad tik kojų padais liečiame žemę, o patys, kaip ir žvaigždės, esame kosminėje erdvėje. Ta grandiozinė begalybė, besitęsianti virš mūsų, sukelia pačių įvairiausių minčių, giliausių samprotavimų. Taigi gyvybės problema tolimose žvaigždėse vienaip ar kitaip atsispindi įvairių tautų mitologijoje.

Astronomai atrado tolimiausią kada nors Visatoje stebėtą galaktiką, kuri atrodo kaip ryškiai mėlynas žvaigždžių telkinys, esantis už maždaug 13,1 mlrd. šviesmečių nuo Žemės.

Galaktika EGS-zs8-1 yra „vienas ryškiausių ir masyviausių ankstyvosios Visatos objektų“, sakoma Yale'io (Jeilio) universiteto pranešime.

Galimybė apskaičiuoti tikslų tos galaktikos atstumą iki Žemės tapo įmanoma naudojant MOSFIRE prietaisą W.M.Kecko (W.M.Keko) observatorijos 10 m skersmens teleskope Havajuose, nurodė tyrėjai.

Ta galaktika buvo pirmąkart pastebėta NASA kosminio palydovų „Hubble“ ir „Spitzer“ padarytose nuotraukose.

Yale'io ir Kalifornijos universiteto Santa Kruse astronomai pažymėjo, kad EGS-zs8-1 sudaryta iš sparčiai besivystančių žvaigždžių, kurių evoliucija apie 80 kartų spartesnė negu mūsiškėje Paukščių Tako galaktikoje.

Šio atradimo detalės buvo paskelbtos antradienį žurnale „Astrophysical Journal Letters“.

Greičiausia Paukščių Tako žvaigždė US 708 nesustabdomai skrieja lauk iš mūsų galaktikos. Per sekundę ji nušvilpia 12 tūkst. km – tai būtų apie 43 mln. km/val. Tai yra 22 kartus greičiau už greičiausius galaktikos šviesulius – hipergreitąsias žvaigždes. Kaip ši žvaigždė sugebėjo taip įsibėgėti? Arba... kas ją šitaip įgreitino?

US 708 yra labai neįprasta – tai yra pirma atrasta žvaigždė, kurią iš galaktikos išsviedė ne juodoji skylė. Naujausi tyrimai byloja, kad šios žvaigždės gyvenimas – labai keistas ir chaotiškas.

Mūsų Saulė ir milijonai kitų Paukščių Tako žvaigždžių neaprėpiamu būriu skrieja aplink galaktikos centrą – supermasyvią juodąją skylę. Saulė aplink ją skrieja maždaug 200 km/s arba 720 tūkst. km/val. greičiu.

Tačiau egzistuoja ir vadinamosios hipergreitosios žvaigždės. Jos skrieja taip greitai, kad to greičio pakanka įveikti galaktikos gravitaciją. Greičiausia tokio tipo žvaigždė yra pasiekusi maždaug 2 mln. km/val. greitį. O štai US 708 skrieja – dėmesio! – net 43 mln. km/val. greičiu.

"Tai daugybę kartų greičiau, nei turėtų būti, - pripažįsta ESO (European Southern Observatory) tyrėjas ir tyrimo bendraautorius Stephanas Geieris. Jis su kolegomis US 708 identifikavo 2005 m. Naujausio tyrimo metu tyrėjų kolektyvas žvaigždės greitį įvertino iš naujo – remdamiesi naujausiais ir archyviniais duomenimis. Jie atskleidė, kad šią žvaigždę įgreitino ne supermasyvi juodoji skylė galaktikos centre, o kažkas kita.

Nutrūko nuo grandinės

Labiausiai tikėtina, kad prieš pradėdama rekordinio greičio odisėją, US 708 skriejo aplink kitą žvaigždę. Manoma, kad šis žvaigždžių tandemas vienas aplink kitą skriejo labai greitai ir labai nedideliu atstumu vienas nuo kito. Kai US 708 kompanionė užbaigė savo egzistenciją supernovos sprogimu, US 708 staiga nutrūko nuo gravitacijos saito ir iš inercijos didžiuliu greičiu pasileido lauk iš galaktikos.

Nejaugi šviesulį taip "stumtelėjo" galingas supernovos sprogimas?

Neįprastas žvaigždės gyvenimas

Mokslininkai neturi galimybės pažvelgti į tą žvaigždės gyvenimo etapą, kai ji dar neskriejo nutrūktgalvišku greičiu. Vis dėlto šį tą galima išsiaiškinti iš fizinių US 708 charakteristikų ir dabartinio jos elgesio.

Greitis – ne vienintelis parametras, kuriuo US 708 išsiskiria iš hipergreitųjų žvaigždžių bendruomenės. Iki 2014 m. atrastos hipergreitosios būdavo pagrindinės sekos žvaigždės, panašios į mūsų Saulę. Šių metų pradžioje buvo atrasta grupė gerokai didesnių hipergreitųjų žvaigždžių (jos kildinamos taipogi iš centrinio galaktikos regiono). US 708, beje, nėra pagrindinės sekos žvaigždė. Bet ji ir nedidelė. Ji – vadinamoji karštoji subnykštukė.

Kaip galima numanyti iš pavadinimo, karštosios subnykštukės yra mažos, bet labai karštos žvaigždės. Iš tokios temperatūros galima spręsti, kad kadaise jos buvo gerokai masyvesnės. US 708 masė dabar siekia tik apie 0,5 Saulės masės, tačiau mokslininkai mano, kad kadaise ji buvo raudonoji milžinė, kurios masė Saulės masę viršijo 2-3 kartus. Ar galėjo būti taip, kad išorinius šios milžinės sluoksnius nupūtė minėtas supernovos sprogimas, ir iš milžinės liko gerokai mažesnė subnykštukė, kurią sudaro daugiausiai helis?

Baltoji nykštukė-kanibalė ir jos žūtis

Kuo toliau, tuo įdomiau. Pasirodo, kad viskas vyko visiškai kitaip. Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad, ko gero, US 708 prieš tai skriejo aplink baltąją nykštukę-kanibalę, kuri, paprastai kalbant, nesivaržydama nusiurbinėjo vandenilio sluoksnius nuo raudonosios milžinės. Galiausiai, kai vandenilis baigėsi, baltoji nykštukė pradėjo siurbti savo kompanionės helį.

Helis, žinia, ypač degi/sprogi medžiaga. Kai baltoji kanibalė prisisiurbė per daug šios medžiagos, jos paviršiuje susiformavo storas karštų helio dujų sluoksnis. Kuris, nieko stebėtino, kartą ėmė ir užsidegė. Manoma, kad tokia baltosios nykštukės sandara ir helio degimas inicijavo žvaigždės branduolyje buvusių anglies atomų degimą, todėl žvaigždė sprogo. Sprogo 1a tipo supernovos sprogimu.

"Iš baltosios nykštukės neliko visiškai nieko", - sakė S. Geieris.

Kaip tik tai, kad iš baltosios nykštukės nieko neliko, atpalaidavo žvaigždę US 708 ir beprotišku greičiu išsviedė ją į tarpgalaktinę kelionę. Supernovos sprogimas greičio šiai žvaigždei pridėjo labai nežymiai – pagrindinį impulsą suteikė gravitacinės atsvaros nebebuvimas.

"Ko gero, tai yra viena dramatiškiausių žvaigždės gyvenimo istorijų, kokią tik yra žinoma mokslui, - pridūrė tyrimo bendraautorius. - Tai žvaigždei teko daug ištverti."

Ka­ni­ba­liz­mas la­bai svar­bus ga­lak­ti­kų gy­ve­ni­me, bet kai ku­rios pri­si­ke­lia iš mi­ru­sių­jų kaip zom­biai – taip pat ir le­kian­ti su­si­dur­ti su mū­siš­ke.

Žiūrint kosminiu masteliu, galaktikų gyvenimas primena žmogaus: iš pradžių jos būna mažos, paskui auga, darosi stipresnės ir produktyvesnės, o galiausiai, išbaigusios energijos atsargas, susitraukia ir miršta.

Bet nauji tyrimai, praėjusią savaitę pristatyti Amerikos astronomijos draugijos (AAS) susitikime Seattle, rodo, kad yra daugiau, nei vienas būdas nužudyti galaktiką – ir jos ne visada lieka mirusios.

Kitaip, nei su žmonėmis, kanibalizmas yra varomoji galaktikų gyvenimo ciklo jėga. Gravitacija sutraukia mažesnes galaktikas ir šios suformuoja didesnes. Tada didesniosios – taip pat ir mūsiškis Paukščių Takas – toliau šlamščia į jos gniaužtus pakliuvusias mažesnes galaktikas.

Tokie susiliejimai atsiliepia galaktikos sveikatai ir išvaizdai. Geriausiais savo metais galaktikos būna panašios į mūsų galaktiką: pagrindinėse spiralėse pilna jaunų žvaigždžių, ir jų atsiradimo tempas žvalus. Bet galiausiai kažkas jas išjungia ir galaktikos virsta kupinais senų žvaigždžių sferiniais pūzrais.

Neaišku, kaip tai nutinka. Ar tai vyksta greitai, kaip iš netikro Šventojo gralio atsigėręs tyrinėtojas pavirsta dulkėmis Indiana Jones filme? O gal vyksta taip lėtai, kad pati galaktika net nesuvokia mirštanti?

Ilgai populiariausias senėjimo proceso įtariamasis buvo susijungimas: dvi kupinos dujų spiralinės galaktikos susiduria ir suformuoja naują, kurioje sutrikdyta elegantiška žvaigždžių struktūra. Astronomai jaunas spiralines galaktikas vadina „mėlynomis“, dėl jaunų žvaigždžių spalvos, o senas ir gumbuotas „raudonomis ir mirusiomis“ (red and dead), nes senų žvaigždžių spalva rausva.

Tad lieka pereinamoji zona tarp mėlynų ir raudonų galaktikų, vadinamasis „žalias slėnis“, iš dalies dėl to, kad žalios šviesos energija yra tarp mėlynos ir raudonos, nors pačios žvaigždės neatrodo žalios.

„Žaliajame slėnyje netvarka,“ sako Daniel McIntosh iš Missouri-Kansas City universiteto. „Tai lyg visokiausių procesų troškinys. Turime bendrą paveikslą, kad galaktikos sendamos darosi vis raudonesnės, bet kaip?“

Žinome, kad žalioms galaktikoms bendras vienas dalykas: joms baigiasi dujos. Užuomina, kas gali vykti, pasiekia iš jų centre esančių juodųjų bedugnių (JB). Jeigu JB aktyviai siurbia medžiagą, ji gali išsviesti galingus vėjus ir radiacijos srautus, aršiai išstumiančius dujas iš galaktikos. Astronomai jau seniai pastebėjo, kad galaktikos, turinčios aktyvias JB, susitelkusios žaliajame slėnyje.

„Tad keletą metų tai buvo maždaug „a, suprantama, tai viską paaiškina!““, sako Kevinas Schawinski'is iš ETH Zurich Šveicarijoje, piliečių mokslo projekto „Galaxy Zoo“ įkūrėjas.

Bet jis suvokė, kad galaktika nebūtinai turi pasikeisti iš spiralės į debesį, kad pakeistų savo žvaigždžių formaciją. Naudodamas Galaxy Zoo duomenis, jis su kolegomis parodė, kad per žaliąjį slėnį veda du keliai: greitas išsijungimas ir lėtas blėsimas (Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, doi.org/x7m).

Greitai mirštančios galaktikos tikriausiai gauna niuksą iš centrinės JB. Schawinski'is su kolegomis radioteleskopu Nyderlanduose stebėjo keturias žaliojo slėnio galaktikas, kurių spalva rodo, jog jų amžius šiek tiek skiriasi, tad galima jas išrikiuoti nuo jauniausios iki seniausios.

AAS pristatytuose radiovaizduose dujų debesys iš galaktikos skrieja maždaug milijoną metų – gana trumpai galaktikos masteliu. Vienas iš jų atspindi centrinės JB srautus, idealiai išsirikiavusius su išsviedžiamų dujų debesimis.

„JB daugiau nieko neveikia, ji rami, tačiau rodo aktyvių jos srautų praeitį,“ paaiškina Schawinski'is. Nors tai neįrodo, kad dujas išspyrė JB, tačiau į tai labai panašu.

Lėtasis kelias per žaliąjį slėnį subtilesnis. Kartais galaktikai paprasčiausiai baigiasi dujos, arba dujos tampa per karštos, kad galėtų formuoti naujas žvaigždes. Jos išlaiko jaunatvišką spiralės formą, bet žvaigždžių formavimasis jose per milijardus metų slopsta.

„Tokias vadiname galaktikomis zombiais,“ sako Schawinski'is. „Jos jau mirusios, tačiau to dar nežino ir gyvuoja toliau.“ Tokia galaktika gali būti netgi Paukščių Takas, nors būnant viduje, sunku tai nustatyti. Pasak Schawinski'io, artimiausia kaimyninė galaktika, Andromeda, tikriausiai yra zombis.

Paskutinis kvėptelėjimas

Dalis galaktikų atsisako keliauti kuriuo nors iš šių kelių. 2011 m., Katherine Alatalo iš Kalifornijos technologijų universiteto su kolegomis rado galaktiką NGC 1266, kuri, sprendžiant iš jos formos ir spalvos, yra sena, tačiau turi daug vandenilio ir molekulinio deguonies, kas paprastai rodo žvaigždžių formavimąsi. Joje taip pat stebėtas dujų judėjimas nuo centrinės JB.

„Tai nepanašu į nieką, ką esame matę mūsų galaktikoje,“ tvirtina Alatalo. „Ji keitėsi neakivaizdžiu būdu – tačiau ji buvo sena.“

Alatalo mano, kad buvo užfiksuota NGC 1266 agonija. Ji jau baiginėjo savo dienas, kai susidūrimas su maža galaktika pabaigė darbą. Susijungimo smūgis pastūmė dujas į vidurį, kur centrinė JB jas atmušė, išsviesdama dujas greičiau, nei gravitacija spėjo iš jų suformuoti žvaigždes, (arxiv.org/abs/1410.4556).

AAS Alatalo pristatė visiškai naujas galaktikas, parinktas iš kitų dangaus stebėjimų (The Astrophysical Journal Letters, doi.org/x7n). „Manome, užklupome jas pačiame persitvarkymo smaigalyje,“ sako ji. „Jos primena žmones filmuose, kurie išvarpyti kulkų, paskutinį kartą meta nuostabos kupiną žvilgsnį ir krenta ant žemės.“

Bet netgi raudonos ir mirusios galaktikos nebūtinai yra mirusios. Mažos, turinčios daug dujų galaktikos suvalgymas suteikia jaunų žvaigždžių pliūpsnį ir gali paleisti trumpą jaunų žvaigždžių formavimosi antplūdį, prikeliantį pagrindinę galaktiką iš kapo duobės.

„Raudonos ir mirusios galaktikos gali laikinai grįžti į žaliąjį slėnį ir vėl iš jo išskrieti,“ sako McIntosh.

Taip pat AAS, Sirio Belli iš Kalifornijos technologijų universiteto pateikė įrodymus, kad galaktikos gali augti net nustojusios gaminti naujas žvaigždes. Jis pabrėžė, kad vietinėje visatoje matomos mirusios galaktikos yra didesnės už tolimas, ankstesnes. Tai reiškia viena iš dviejų, sako jis: arba gretimos mirusios galaktikos mirė neseniai, tad turėjo daugiau laiko augti, arba jos augo ir baigusis žvaigždžių formavimosi laikams, galbūt susijungdamos su mažesnėmis galaktikomis.

Siekdamas išskirti šias dvi galimybes, Belli'is išsiaiškino tolimų mirusių galaktikų amžių Keck teleskope Havajuose įrengtu nauju spektrografu, kuriuo buvo galima pažvelgti į tolesnę kosmoso praeitį ir išmatavo jų fizinį dydį, naudodamas Hubble kosminiu teleskopu padarytus atvaizdus.

Jis išsiaiškino, kad jaunesnės galaktikos yra didesnės, taigi, turi daugiau laiko augti prieš mirtį. Bet tai paaiškina tik maždaug pusę jo stebėtų pomirtinių padidėjimų. Jis taip pat išsiaiškino, kad ankstyvojoje visatoje didelė dalis augimo vyko pernelyg greitai, kad tai būtų galima paaiškinti susijungimais. Tikroji šių galaktikų prigimtis lieka paslaptimi.

Mūsų galaktikos ateitis kiek aiškesnė. Esame mes vaikštantys zombiai ar ne, Paukščių Takas susidurs su Andromedos galaktika maždaug po 4 milijardų metų. Kitų galaktikų susidūrimų stebėjimas padės išsiaiškinti ir savo lemtį.

Laiko judėjimas tik į vieną pusę yra tai, kas glumina mokslininkus jau daugiau nei šimtmetį, tačiau naujausia teorija paaiškina šio reiškinio priežastis. Fizikai teigia, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo „veidrodinė“ mūsų visatos kopija, kurioje laikas juda priešinga kryptimi.

Šią radikalią teoriją pasiūlė fizikai: Julianas Barbouras iš Jungtinės Karalystės, Timas Koslowski iš Naujojo Brunsviko universiteto Kanadoje ir Flavio Mercati iš teorinės fizikos „Perimeter“ instituto, taip pat Kanadoje. Savo tyrimu jie bandė išsiaiškinti, kodėl laikas yra simetriškas ir juda tik į priekį („laiko strėlės“ teorija, nusakanti procesų neapgręžiamumą, pavyzdžiui, sudužusią vazą). Tačiau pasigilinę į šį klausimą, fizikai sukūrė hipotezę, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo ne viena, o dvi Visatos, kurių laiko tėkmė juda priešingomis kryptimis.

„Laikas yra didelė paslaptis, – tvirtina daktaras Barbour. – Iš esmės, visi žinomi fizikos dėsniai veiktų lygiai taip pat, neatsižvelgiant į tai, kuria kryptimi laikas judėtų, o mūsų Visatoje jis bėga tik į priekį“.

Kaip analogiją, Visatos judėjimo tvarkai (entropijai) paaiškinti, jis pateikia ledo kubelių tirpimo vandens stiklinėje pavyzdį. XIX amžiaus pabaigoje tai kėlė susirūpinimą, nes žmonės manė, jog Visatos temperatūra vienodėja (kaip ledo kubelių), todėl visi mirsime nuo jos perkaitimo. Bet kai buvo atsižvelgta ir į gravitaciją, ši teorija subliuško.

Vis dėlto, kaip teigė Lee Billings, „gravitacija padeda paaiškinti visos sistemos plėtimąsi ir laiko kilmę“. Pasak jos, naujoji teorija rodo, kad laikui tiksint atgal, išeinama į kitą Didžiojo sprogimo pusę – „veidrodinę Visatą“. Ji nėra lygiai tokia pat, kaip mūsų, nes vystėsi ir keitėsi savaip. Tačiau joje galioja tie patys fizikos dėsniai, todėl veikiausiai galima rasti ir planetų, ir žvaigždžių, ir galaktikų sistemų – visai kaip mūsų kosmoso versijoje.

Teorijos paaiškinimui, daktaras Barbour pasitelkia bičių spiečiaus modelį: kai laikas bėga į priekį, Visata juda iš pradinio chaotiško „bičių spiečiaus“ (Didžiojo sprogimo) į labiau struktūrizuotą kosmosą, tačiau viskas gali vykti ir priešinga kryptimi.

Tai atveria naują požiūrį į mūsų Visatos formavimosi pradžią: „Kai žmonės kalba apie Didijį sprogimą, jie nuleidžia rankas teigdami, kad nieko daugiau pasakyti apie tai negali. Mūsų darbas yra įtikinti žmones, kad egzistuoja kur kas daugiau galimybių“.