Prognozuoja populiarumą

Oficialiai Kačerginės kraštovaizdžio pažintinis takas atvertas ir pašventintas rugsėjo 12-ąją, tačiau jį jau išbandė ne vienas kačerginietis ir atokesnių vietovių gyventojai. Tai, kas nauja, visuomet vilioja labiau, todėl neabejojama, kad naujas aktyvaus poilsio objektas bus viena labiausiai lankomų vietų pakaunėje.

„Nemune įrengtos prieplaukos, nutiesti dviračių ir pėsčiųjų takai, atnaujintos pagrindinės Kulautuvos ir Kačerginės gatvės, sutvarkyti paveldo objektai, tarp kurių – daugiausia turistų dėmesio sulaukianti Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Pyplių piliakalnis, medinės Kačerginės vilos, – sveikindamas susirinkusius į Kačerginės kraštovaizdžio pažintinio tako atidarymą, atliktus darbus vardijo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir pažadėjo kurorto teritorijoje ir toliau siekti atverti daugiau vietų, kur būtų galima pailsėti, pasigrožėti gamta, kultūros paveldu.

Patogūs pėsčiųjų takai, suoleliai pailsėti ar ramiai pasižvalgyti, dešimt stotelių su informacinėmis lentelėmis, pristatančiomis šiai vietai būdingą gyvūniją ir augmeniją, vabzdžių viešbutis – visa tai laukia naujame objekte, kurį įrengė bendrovė „Žaliasis servisas“.

Vaizdas: šiuo metu galima pamatyti tik žiemojančius paukščius. / E. Mališausko nuotr.

Ne mažiau viliojantis ir šalia dviračių trasos Kačerginė–Zapyškis įrengtas pažintinis takas su žiedo formos regykla. Projektą rengusios studijos „Archispektras“ (vadovas Aidas Kalinauskas) architektės Ilona Deveikytė ir Dominyka Svarauskaitė apžvalgos ratą tarsi pakabino virš Nemuno šlaito, apačioje atverdamos beveik nepaliestą gamtą.

Projektą kuravusi Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduota Irena Bertašiūtė pabrėžė, kad takas pritaikytas ir neįgaliesiems, silpnaregiai ir aklieji čia suras informacijos Brailio raštu.

Kačerginės kraštovaizdžio pažintinis takas šiuo metu dar neatskleidžia visų pranašumų: lakštingalų, strazdų, didžiųjų krakšlių giesmių galima išgirsti pavasarį, o pamatyti besibūriuojančias gerves, baltuosius ir pilkuosius garnius, kirus, kormoranus – vasaros pabaigoje.

Gamtos oazė keliautojams

„Gamtos pažinimas ir vaikščiojimas pėsčiomis vis dar išlieka populiari turizmo tendencija. Žmonės, kurie keliauja savarankiškai, dažnai renkasi pasivaikščiojimus pažintiniais takais. Kauno rajonas lyg žaliasis smaragdas žavi tyros gamtos grožiu, o trys didžiosios upės, Kauno marių regioninis ir gamtos draustiniai atskleidžia kraštovaizdžio išskirtinumą“, – tvirtino Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro (KRTVIC) direktorė Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Pasak direktorės, pakaunė turi ką pasiūlyti ir ilgų žygių mėgėjams, ir mažiau užsigrūdinusiems. Per Kauno rajoną vingiuoja Camino Lituano piligrimų kelias ir projekto „Miško takas“ atkarpa, bet ne mažiau smagių akimirkų žada palyginti trumputis Arlaviškių botaninio draustinio takas.

Dėmesys: takas pritaikytas ir neįgaliesiems, silpnaregiai ir aklieji čia suras informacijos Brailio raštu. / E. Mališausko nuotr. 

„Pingvinai“ neaplenkia pakaunės

Camino Lituano piligrimų tako atkarpa Panevėžiukas–Biliūnai siekia 20 km, o Biliūnai–Kaunas – daugiau nei 22 km. Žygeiviai gali aplankyti Babtyno dvarą ir apžiūrėti senovinių automobilių kolekciją, Tradicinių amatų centrą su unikalia ekspozicija, išpuoselėtą Raudondvario dvarą. Dalis maršruto vingiuoja per Nevėžio kraštovaizdžio draustinį, gamtos mėgėjai taip pat gali pasigrožėti Bernatonių piliakalniu.

„Keliautojų patogumui Kauno rajono maršruto dalis sužymėta ilgalaikiais ir išskirtiniais piligrimų kelio ženklais, – pabrėžė E. Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Kaimo turizmo sodybų „Onupis“ ir „Gaižuvėlės sodyba“, esančių piligrimų kelio atkarpoje, šeimininkai patvirtino, kad piligrimai dažnai naudojasi jų paslaugomis. Juozapas Liekis pasidžiaugė kaimynišku bendradarbiavimu: kaimo turizmo sodybų šeimininkai rekomenduoja užsukti į Tradicinių amatų centrą, o jį aplankę neslepia sužavėjimo.

Ne vienas puslapis Kauno rajono maršruto daliai skirtas žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knygoje „Kelias, pingvinai ir aš. Camino Lituano dienoraštis“. Jos pavadinime klausimų kelia tik vienas žodis „pingvinai“. Pasak autorės, taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai.

„Miško tako atkarpos Lampėdžiai–Kulautuva, Kulautuva–Vilkija vingiuoja prie Nemuno, o Pakuonis–Vaišvydava – Kauno marių regioniniu parku. Keliaujantys pėsčiomis gali aplankyti Kauno marių lankytojų centrą, Dubravos arboretumą ir Dubravos rezervato apyrubę. Nepaklysti padeda tako žymėjimas specialiais ženklais“, – pasakojo KRTVIC direktorė.

Populiarumas: take jau būriuojasi ėjikai. / E. Mališausko nuotr.

Prie Kauno marių

Arlaviškių botaninio draustinio takas, vadinamas Kadagių slėnio taku, yra vienas gražiausių ir labiausiai lankomų takų Lietuvoje. Kurį laiką jis buvo uždarytas dėl susidėvėjusios dangos rekonstrukcijos. Žmonės spėjo pasiilgti nuostabių vaizdų, todėl, metų pradžioje jį atvėrus, lankytojų srautai neslūgsta.

Prieš žingsniuojančių akis atsiveria įspūdinga Kauno marių panorama, Dabintos sala ir natūralus kadagynas, o tarp kadagių auga rečiausi augalai. Vienas tokių – gauruotasis gvazdikas. Dėl savo botaninės vertės ir retumo gauruotasis gvazdikas botanikams gali atstoti brangiausio deimanto paieškas. Kadagių slėnyje galima išgirsti, kaip baubia paslaptingas nendrynų gyventojas baublys, išvysti ore sklandantį galingąjį jūrinį erelį, pamatyti salą, kurioje gyvena itin retos plovinės vištelės ar tiesiog pasimėgauti dažniau sutinkamų sparnuočių keliamu triukšmu – kad ir genių.

„Maršrutai aplink Kauno marias (pavyzdžiui, Girionys–Laumėnai–Žiegždriai) puikiai tinka mėgstantiems pasivaikščioti gamtoje. Galima pasirinkti pagal savo poreikius, skirtingo ilgio ir sudėtingumo trasą. Keliaudami Pakalniškių pažintiniu taku įkopkite į Pakalniškių piliakalnį – atsiverianti panorama nustebins ir sužavės! Rudenį, kai medžiai numeta lapus, puikus metas apžiūrėti Kauno marių įlankas ir atodangas. Viena iš jų – Žiegždrių atodanga – laikoma geologine vertybe, turinčia didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę, jos ilgis – beveik 400 m, aukštis – 22 m“, – vardijo E. Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Akimirka: atidarymo renginyje netrūko kerinčių momentų. / E. Mališausko nuotr.

Trasos viduryje galima užsukti prie Žaisos upelio ir šaltinio, atsigaivinti šaltu ir, kaip teigiama, stebuklingu Žaisos šaltinio vandeniu. Keliaujant galima sutikti ir mitologinių būtybių, nes esą Laumėnų pavadinimą nulėmė čia gyvenusios laumės.

Žvelgiant į Kauno marias nuo Girionių pusės ar nuo Žaisos įlankos, galima pasitelkti vaizduotę ir pabandyti nusikelti į tuos laikus, kai marių dar nebuvo, kai sodybose ir laukuose virė gyvenimas.

„Kauno marių regioninis parkas glaudžiai susijęs su Kauno marių užlietų kaimų istorija. Šiais metais pristatytas naujas objektas – užlieto Nemuno slėnio lauko ekspozicija, leisianti geriau suvokti Kauno marių kraštovaizdžio komplekso išskirtinumą ir susipažinti su unikaliu nematerialiuoju Kauno marių regioninio parko paveldu“, – sakė KRTVIC direktorė.

Ekspozicijoje galima simboliškai pasivaikščioti senąja Nemuno vaga, aplankyti stilizuotus namelius, įprasminančius devyniolika kaimų, kurių neberasime ne tik žemės paviršiuje, bet ir žemėlapiuose, mat neliko net pavadinimų. Prie kaimų galima pamatyti ir Kauno marių dugne pradingusius ir esamus piliakalnius, legendomis apipintas grėsmingas Nemuno rėvas. Ekspoziciją gali apžiūrėti ir neįgalieji. Mediniu takeliu galima važiuoti vežimėliais, o įgarsintų tekstų gali klausytis ne tik silpnaregiai, bet ir visi norintys, naudodamiesi QR kodais.

Visų nebesuskaičiuoja

V. Žukienė pripažįsta nė nežinanti, kada gimė jos meilė augalams. Gamta ir žaluma pašnekovę domino jau nuo vaikystės. Namai augalais pildytis pradėjo daugiau nei prieš trejus metus, kol galiausiai užkariavo dalį buto.

„Vaikystės vasaras leisdavau kaime pas senelius. Turėjau ir savo nedidelę lysvę, kur galėdavau sodinti ką tik noriu. Tad tikriausiai jau tada įpratau prie augalijos, – prisimena ji. – Su vyru šiuo metu gyvename bute ir neturime savo sklypo. Tačiau dažnai vykstu pas tėvus ir sodinu augalus jų kieme. Per žiemą dažniausiai prisiperku įvairių sėklų, o pavasarį imuosi sodinti. Pas tėvus kuriu savo gėlynus – bandau suformuoti olandiškosios bangos stiliaus gėlyną.“

Vis dėlto didžiausia augalų armija, kuria reikia pasirūpinti, Viktorijos laukia namuose. Augalais apstatytos visos buto palangės, jiems taip pat skirtos trys specialios lentynėlės, dalis augalų vazonų stovi ir ant žemės.

Daugiausia V. Žukienės namuose yra sukulentų, nes jie užima mažiau vietos, jais lengva rūpintis, nereikia dažnai laistyti. Vis dėlto pašnekovė tikina neturinti mėgstamiausios augalų rūšies, visi žalieji augintiniai jai mieli ir gražūs savo skirtinga išvaizda, lapų tekstūra. Gal tik žydinčių augalų Viktorijos namuose kiek mažiau.

Įvairovė: Viktorijos namuose sutelpa įvairių rūšių augalai – nuo mažų sukulentų iki storalapių gėlių. / V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

„Visi augalai man yra įdomūs, juk net tos pačios rūšies augalas augdamas suformuoja vis kitokią formą. Šiuo metu namuose esu kiek labiau pamėgusi storalapius, bet visi mano auginami augalai man brangūs, nes turi savo istoriją. Vieni buvo padovanoti, kiti primena kelionę ar artimą žmogų“, – akcentavo ji.

Pašnekovė juokiasi, kad tikslaus savo augalų skaičiaus ji jau nė nebežino.

„Prieš kurį laiką buvau suskaičiavusi, kad auginu 110 sukulentų ir 43 lapinius augalus. Vis dėlto šis skaičius yra pakitęs, nes augalus kartais užpuola kenkėjai, kai kurie jų numiršta. Po paskutinio skaičiavimo namuose taip pat atsirado pora naujų lapinių augalų. Dabar naujų kambarinių gėlių stengiuosi nebepirkti, nes namai juk neguminiai. Jei augalų daugės, mums patiems būste gali nebelikti vietos, – juokiasi ji. – Be to, augalams reikia tinkamų sąlygų, šviesos. Kai jų daug, ne visiems pavyksta atrasti tinkamą vietą. Naujausias namų gyventojas – mažas sukulentukas delosperma napiforme – atsirado pavasarį ir nuo to laiko bandau susilaikyti nuo naujos augalijos.“

V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Augalams – pusė buto

V. Žukienė pasakoja, kad iš pradžių augalams buvo skirta viena buto erdvė – Viktorijos darbo kambarys. Tačiau vėliau jie ėmė migruoti ir į vyro darbo kambarį. Kadangi viena buto pusė yra rytinė ir saulės šviesos joje mažiau, pašnekovė šviesą mėgstančius žaliuosius augintinius stengiasi įkurdinti kitose namų vietose. Rytinėje pusėje gyvena tamsesnes kertes mėgstantys augalai.

„Mano ir vyro kambariuose yra pagrindinės trys lentynos, kur įkurdinti augalai. Saulę mėgstančiais augaliukais nustatytos ir visos namų palangės, – atskleidžia pašnekovė. – Jau galvoju apie ketvirtą lentyną augalams, nes norisi juos gražiai sukomponuoti. Turiu pripažinti, kad augalų prie namų interjero nederinu. Pamačiusi augalą, kuris man patinka, jį ir įsigyju, o tik paskui suku galvą, kur jį įkurdinti, nors reikėtų elgtis atvirkščiai.“

Be abejonės, turint tokią didžiulę augalų armiją, jiems prižiūrėti tenka skirti nemažai laiko. Viktorija atskleidė augalus laistanti vidutiniškai kartą per savaitę, atsižvelgdama į metų laiką. Sukulentus laistyti reikia rečiau, lapinius augalus – dažniau.

„Augalų priežiūrai skiriu vieną dieną per savaitę. Kasdien jais tiesiog pasigrožiu, nurenku pageltusius lapus. Vieną dieną, dažniausiai savaitgalį, apeinu visus namus, atidžiau apžiūriu augalus, juos palaistau. Tam neretai prireikia visos popietės. Pavasarį, jei dalį augalų reikia persodinti, gali prireikti ir visos dienos. Į visas puses besikerojančius lapinius augalus norisi ir paformuoti, tad tenka skirti išties nemažai laiko, – pasakoja ji. – Vasarą augalus tiesiog palaistau su trąšomis ir užmetu akį, ar nėra kenkėjų. Žiemą laistyti reikia kiek mažiau, bet būtina pasirūpinti šviesa. Tad sukulentams įjungiu specialias lempas. Būna, kad ant sukulentų užberiu akmenukų, juos estetiškai sudėlioju, nuplaunu vazonus. Kartais su augalais pražaidžiu visą savaitgalį.“

V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – su istorija

Kaip ir daugumos augalų augintojų, didžiausias Viktorijos galvos skausmas – kenkėjai. Kai jie užpuola augalus, pašnekovė deda visas pastangas, kad jais atsikratytų.

„Bjauriausi kenkėjai yra tripsai, nes su jais kovoti sunku. Kai kuriuos kenkėjus gali tiesiog mechaniškai nurinkti, o šie vabaliukai labai smulkūs, šokinėjantys. Tad, jiems užpuolus, tenka gėles nupurkšti specialiu purškalu, nuimti viršutinį dirvožemio sluoksnį, kruopščiai viską apžiūrėti. Neseniai mano storalapius augalus buvo užpuolę skydamariai. Tad dezinfekavau palangę ir vazonus, nupurškiau augalus. Laimei, pavyko jais atsikratyti“, – pasakoja ji.

Rūpinimasis augalais man yra tarsi meditacija, kurios metu pailsiu, atsikratau blogų minčių.

Viktorija pripažįsta, kad sunkiausia, kai reikia kur nors išvykti. Vasarą pašnekovė buvo mėnesiui išvažiavusi, tad lapinius augalus sumerkė į specialius indus ir dar paprašė artimo žmogaus, kad užsuktų jų palaistyti.

„Kita vertus, grįžusi radau puikiai išsilaikiusius augintinius – vieni žydėjo, kiti buvo prileidę naujų lapų. Tad, auginant augalus, reikia atrasti viduriuką, nes per daug meilės taip pat kenkia“, – šypsosi pašnekovė.

V. Žukienė pasakoja, kad augalai pas ją atkeliauja įvairiais būdais. Vienus padovanojo draugai ar artimieji, kitus ji parsivežė iš kelionių, trečius išsimainė augalų mainų grupėse. Žinoma, dalį augalų Viktorija įsigijo parduotuvėse. Tačiau moteris teigia, kad pastaruoju metu stengiasi jų nebepirkti.

„Namuose vietos nelabai daug, o lietuviškose parduotuvėse dažniausiai parduodami tradiciniai augalai. Tad renkuosi nebent įdomesnius, retesnius, kuriuos randu mainų grupėse. Vis dėlto dabar esu apskritai pristabdžiusi jų įsigijimą, nes augalai tiesiog nebetelpa, – paaiškino pašnekovė. – Jei norisi naujo žaliojo draugo, jį išsikeičiu į jau turimą seną. Nereikėtų pamiršti ir to, kad augalai auga, tenka juos paformuoti, apkarpyti. Taip atsiranda nukarpytų augalų ūgliukų, kuriuos man gaila išmesti. Tad juos dovanoju, mainau.“

Draugija: V. Žukienė džiaugiasi, kad su augalais gerai sutaria ir į juos nesikėsina šeimos katinas Čilė ir šuo Leta. / V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Kokį augalą išsirinkti?

Didžiule kambarinių gėlių armija besirūpinanti Viktorija teigia, kad, norint auginti laimingus augalus, būtina atkreipti dėmesį į tris svarbiausius aspektus: namų sąlygas, augalams galimą skirti plotą ir laiką.

„Geriausia pasirinkti tokį augalą, kuriam tiks jūsų namų sąlygos. Kitaip teks jam dirbtinai sukurti reikiamą mikroklimatą. Pavyzdžiui, aš auginu mažiau lapinių augalų, nes mano namuose labai sausa, o šie augalai dažniausiai būna kilę iš karštų ir drėgnų kraštų. Tad žiemą juos tenka papildomai drėkinti, – paaiškina V. Žukienė. – Jei jūsų būste drėgniau, verta ieškoti augalų, kuriems patinka drėgmė. Įvertinkite ir šviesą namuose. Jeigu būste tamsiau, rinkitės augalus, kuriems tinka tokios sąlygos. Namuose neturint daug vietos, geriausia rinktis smulkesnius augalus, kurie neužaugs labai dideli. Kitaip greitai teks sukti galvą, kur išstypusį augalą padėti. Be abejonės, augalus reikia prižiūrėti, juos laistyti, ginti nuo kenkėjų, persodinti. Tad, jei neturite tam laiko, rinkitės vos kelis mažiau lepius augalus.“

Gyvūnai nekreipia dėmesio

V. Žukienė džiaugiasi, kad augalai jos namus pavertė tikra poilsio oaze. Pasak pašnekovės, gyvenimas žalios spalvos apsuptyje tapo ramesnis, o užklupus blogai nuotaikai, tereikia pabūti šalia augalų.

„Dauguma žaliųjų augintinių yra įkurdinti mano darbo kambaryje. Juokiuosi, kad vaizdo skambučių metu tikriausiai aš, sėdinti tarp lapų, atrodau keistai. Tačiau kai pavargstu dirbti kompiuteriu, tereikia akis nusukti į šoną ir pasigrožėti augalais, kad energija vėl sugrįžtų, – atskleidžia ji. – Rūpinimasis augalais man yra tarsi meditacija, kurios metu pailsiu, atsikratau blogų minčių.“

Viktorija pripažįsta, kad jos vyras Artūras kiek skeptiškai žvelgia į žmonos aistrą augalams ir kartais užsimena, kad gal naujų pirkinių jau nebereikia. Tačiau dėl džiunglėmis paverstų namų jis per daug nepyksta. V. Žukienei džiugu, kad augalai nekliūva ir šeimos katinui Čilei ir šuniui Letai, kurie į gausią augmeniją nekreipia per daug dėmesio.

„Gyvūnai namuose atsirado jau po augalų. Baiminausi, kad jie augalus kapstys, išvartys, grauš – o juk kai kurios kambarinės gėlės toksiškos gyvūnams. Laimei, tiek katinas, tiek šuo su augaliukais sutaria gerai. Tiesa, katinas Čilė kartais pakramto jukos lapus. Nors palangės yra nukrautos augalais, katinui esu palikusi plotelį, kad jis galėtų tupėti ir gulėti žiūrėdamas pro langą, – sako ji. – Džiugu, kad man nereikia, kaip kitiems gyvūnų ir augalų augintojams, į vazonus smaigstyti dantų krapštukų, kad augintiniai jų nekapstytų. Manau, kad mano gyvūnai supranta, jog augalai yra gėris, todėl jiems nieko blogo nedaro.“

V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Gamta – sielos atgaiva

Savo augalų istorijomis ir patarimais V. Žukienė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje leaves.and.spines. Pašnekovė pasakoja, kad per šią paskyrą ji susipažino su kitais augalų mylėtojais. Su jais neretai mainosi augalais, pasidalija savo patirtimi.

Nors Viktorija gimė, augo ir gyvena Vilniuje, ji tikina, kad nėra miesto vaikas.

„Tikriausiai ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kartų praėjusią vasarą lankiausi Vilniaus centre. Paprastai leidžiu laisvalaikį gamtoje, mane galima sutikti miške, prie ežero ar kokiame nors pažintiniame take. Gamta yra tikra mano sielos atgaiva, – tikina ji. – Manau, kad žmonės yra gamtos dalis, tad mums nereikėtų pernelyg nuo jos nutolti. Kai nuo gamtos atsiskiriame, gali kilti įvairių psichologinių ir fizinių problemų. Tad mano svajonė yra kada nors išsikelti gyventi į kaimą gamtos apsuptyje ir lakstyti basomis, maudytis ežere.“

– Jūs seniai miške?

– Nuo vaikystės nuolatos leisdavau laiką miške ir ta meilė gamtai irgi atėjo iš vaikystės. Nešdavausi namo viską, ką rasdavau, kas pasirodydavo įdomu. Ir mano tėvai, seneliai labai daug pasakodavo man apie gamtą. Taigi gamtoje ir miške, galima sakyti, esu nuolatos.

Mano veiklai – kūrybos namams „Basomis miške“ – dar nėra nė metų. Tačiau labai džiaugiuosi tuo, ką darau, ir matau labai didelę prasmę, nes per savo edukacijas padedu vaikams ir suaugusiesiems pažinti gamtą artimiau, pajusti meilę jai. Į edukacijas – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų – visada atvykstu su miško gėrybėmis, jo kvapais, ir žmonės gali atrasti tai, ko galbūt iki šiol nepastebėjo.

Mokomės gaminti advento vainikus iš natūralių medžiagų – be plastiko, be blizgučių, o iš to, ką dovanoja gamta. Arba pinti Velykų lizdelį iš beržų šakelių. Dar – iš natūralių medžiagų ir siūlų likučių pasigaminti sapnų gaudyklę. Popieriaus perdirbimo dirbtuvėse mokomės jau panaudotą popierių prikelti antram gyvenimui ir sukurti puikiausią atviruką, paveikslą ar knygų skirtuką.

Per Velykas į edukacijas atvykstu su naminiais paukščiais, kuriuos net ne visi suaugusieji yra matę. Ne kiekvienas ir žino, kad naminiai paukščiai gali sudėti puikiausią žalių atspalvių kiaušinių paletę, kad yra dekoratyvinių vištų, kurios deda melsvus arba bordinės spalvos kiaušinius.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip šios edukacijų idėjos atkeliavo į jūsų gyvenimą?

– Ilgą laiką slopindavau savo kūrybiškumą, nes galvojau, kad nesu kūrybinga. Net mokykloje dailės mokytoja sakydavo, kad nemoku piešti. Tačiau augindama dukras labai pasikeičiau, kūrybiškumas palaipsniui atsiskleidė. Visi mano mamadieniai praleisti pas dukras darželyje arba mokykloje – susitardavau su mokytojais ir vesdavau vaikams kokius nors užsiėmimus. Pamažu atėjo jausmas, kad galiu kažką duoti ir kitų miestų ir mokyklų vaikams – ne tik mano vaikų darželio grupės ar klasės.

– Tačiau mamos dažniausiai išleidžia vaikus į darželį ir džiaugiasi laiku sau...

– Aš, augindama vaikus, noriu matyti, kokioje aplinkoje jie auga, su kuo draugauja, apie ką kalba bendraudami. Man pačiai patinka bendrauti su žmonėmis – juos pajausti, kažką jiems parodyti, sudominti. Kai aš ateidavau į darželį, būdavau ta mama, prie kurios visi vaikai lipdavo kaip prie medaus. Man labai paprasta atrasti ryšį su vaikais – matyt, kažkokia vidinė chemija, abipusė trauka. Buvimas tik namuose manęs nepraturtina ir neįkrauna, o laikas su vaikais, emocijos, kurias jiems suteikiu, jų smalsumas ir spindinčios akys mane įkrauna gyventi ir kurti.

– Gal ir jūsų specialybė susijusi su vaikų ugdymu?

– Esu baigusi psichologijos bakalaurą ir organizacinės psichologijos magistrą, taip pat gretutines sociologijos studijas. Ilgą laiką dirbau personalo srityje – nuo personalo projektų vadovės iki personalo atrankų konsultantės vienoje iš lyderiaujančių darbuotojų atrankų kompanijų. Pastarosios mano pareigos buvo vieno SPA centro, turinčio padalinius trijuose miestuose, personalo vadovė.

Požiūris: Aušra įsitikinusi, kad daugiausia vertybių ir įgūdžių savo vaikams galima perduoti per bendrą veiklą. / A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Vieną dieną visa tai metėte?

– Negaliu sakyti, kad mečiau – greičiau paleidau. Tiesiog tam tikru gyvenimo etapu supranti, kad ateina permainų laikas. Man visada patiko tai, ką dariau. Įgijau labai daug žinių, įgūdžių, kuriuos panaudoju šiandienėje veikloje – tai projektų valdymas, komunikacija, komunikabilumas, gebėjimas rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis. Visa tai buvo fantastiška, puiki, nepakartojama patirtis. Tačiau visada žiūriu į priekį ir galvoju, kur dar gali kelias nuvesti.

– Kas paskatino žengti lemtingą žingsnį?

– Kai susilaukiau trečios dukrytės, buvo karantinas, tikrai sunkesnis laikotarpis, ir kažkaip viskas apsivertė. Būtent tada pradėjau galvoti, kad edukacijos yra ta veikla, kurioje aš jaučiuosi labai gerai, kurioje matau gilesnę prasmę ir galiu kažką duoti kitiems.

Gyvenimas kaime suteikia daugiau ramybės, didesnę erdvę mintims, galimybę kažką auginti, daugiau patirti.

– Ar nebūtų buvę paprasčiau tiesiog vėl nueiti į darželį ar studijuoti, pavyzdžiui, pedagogiką?

– Nuėjau ten, kur mane nuvedė intuicija, ir ten, kur noriu būti. Visada gali eiti paprastesniu keliu – mažiau atsakomybės, mažiau duobių, stabilesnė finansinė padėtis. Tačiau ar tai mano kelias? Ar tikrai darai tai, ką nori daryti, kas neprieštarauja tavo vertybėms?

Aš esu žmogus, kuris mėgsta pokyčius ir iššūkius – visuose darbuose man labai patikdavo iššūkio perspektyva. Šiandien savo kūrybos namuose „Basomis miške“ galiu kurti veiklą su prasminga žinute: „Meilė gamtai“. Galiu kažką veikti savo vertybių ribose ir jausti didžiulį pasitenkinimą matydama spindinčias akis, girdėdama juoką. Kai atsirakina kūrybiškumas, atrodo, kad idėjos niekada nesibaigia, ir niekada nežinai, kur jos tave nuneš, kur nuves šis kelias. Tad šį kartą pasirinkau ne saugesnį, o ambicingesnį kelią, ir mėgaujuosi tuo.

– Gyvenote Vilniuje, Kaune, o prieš aštuonerius metus išsikraustėte į kaimą. Kodėl?

– Mano vaikystė prabėgo kaime. Buvome ūkininkai, turėjome bulvių ūkį, auginome gyvulių, įvairių paukščių. Buvau laukinis laimingas kaimo vaikas, žaidžiantis su kalakutais, jodinėjantis ant avino, glostantis karves ir įsimylėjęs jų akių grožį. Visą laiką būdavau gamtoje ir mieste man jos trūko.

Gyvenome Vilniuje, Kaune, aplankiau daug šalių, buvau net Amerikoje, bet vis tiek traukė turėti savo žemės lopinėlį. Man labai patinka, kai gali bet kada išeiti į lauką, įkvėpti švaraus oro, atsistoti basomis ant žolės. Taip prieš aštuonerius metus nusprendėme turėti savo namą ir daugiau erdvės sau, vaikams, mintims. Taip ir padarėme.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai buvo didelis pokytis?

– Mano manymu, jei nori augti, tam tikrame etape turi kažką keisti, kelti sau vis naujus iššūkius. Pradžioje pokytis būna nepatogus, nes nesi savo komforto zonoje, bet vėliau viskas nusistovi. Gyvenimas kaime suteikia daugiau ramybės, didesnę erdvę mintims, galimybę kažką auginti, daugiau patirti. Turime nemenką būrį augintinių: vištų, katę, šunį. Auginame ir Kalifornijos sliekus. Man nieko nėra geriau, kai galiu nueiti į savo daržą ir prisiskinti uogų ar atsinešti pomidorą, kuris ne plastikinis, o tavo užaugintas. Ir kiekvieną vasarą galiu auginti skirtingus pomidorus ir ragauti jų skirtingas veisles, nes man taip norisi.

– O vaikams?

– Žinokite, dukros net nenori pagalvoti apie kraustymąsi iš kaimo. Jos yra gyvenusios mieste, mačiusios daug ką, bet ta vieta, kur mes dabar gyvename, joms pati puikiausia. Kažkada svarstėme, gal keltis gyventi į Klaipėdą, prie jūros. Sakė: tikrai ne. Gyvenimas kaime neapriboja – esame labai mobilūs, mūsų dukros mokosi Kaune, mato daug renginių, turi daug veiklų, mes daug keliaujame. Jų socialinis ar kultūrinis gyvenimas tikrai nenukenčia. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio, kiek pats save apriboji gyvendamas kaime.

– Dukros laksto basomis?

– Tikrai taip. Ir aš lakstau basomis, ir mano dukros laksto. Jos šoka lietaus šokį – kai lyja, bėga į lauką ir džiaugiasi lietumi. Taškomės balose basos. Mums patinka nešvarios, bet laimingos pėdutės. Mes labai daug laiko praleidžiame gamtoje. Tai turbūt vienas iš didžiausių pranašumų gyvenant kaime, nuosavame name.

– Gamta ir tvarumas, sakyčiau, neatsiejami dalykai. Kokią vietą jūsų gyvenime užima tvarumo idėjos?

– Kai pradėjau savo veiklą „Basomis miške“, pirmas jausmas, kurį norėjau sužadinti, tai meilė gamtai. Norėjau žmonėms parodyti, kad gamta tikrai yra labai turtinga, dosni ir ji dalijasi. Nereikia jos skriausti – reikia tik ją mylėti.

Prie visų šių idėjų glaudžiasi tvarumas. Tai, kas išmetama, mes galime panaudoti ir sukurti labai gražių dalykų – tik svarbu jausti. Edukacijų metu prie tvarumo stengiamės prisiliesti pojūčiais, tad, pavyzdžiui, perdirbami popierių vaikai kartais taip įsijaučia, kad net nekvėpuoja. Tuomet aš tikrai žinau, kad perteikiu jiems savo žinutę. Tvarumo idėjas vaikai sąmoningai suvokia tuomet, kai jie patys prisiliečia, ir tai, ką sužino, pamato ar sukuria, jiems sukelia emocijų. Taip bet kurią žinutę perteikti ir prisiliesti prie žmogaus širdies daug lengviau nei tik kažką kalbant ir pasakojant.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs pati suvokiate tvarumą? Ar tai reiškia, kad turime atsisakyti visko, pasigaminti viską patys?

– Nemanau, kad norėdamas gyventi tvariai turi visko atsisakyti. Taip, man patinka paleisti daiktus, kurie tave apkrauna ir kurių yra per daug namuose. Tačiau tai nereiškia, kad turi viską pats užsiauginti, pasisiūti, pasigaminti. Aš manau, kad laikas gyvenime yra vienas iš brangiausių dalykų. Tad kartais užtenka sveikai paskaičiuoti, kiek laiko sugaišime kažkokiam dalykui ir ar tikrai tam verta eikvoti savo brangų laiką.

Tačiau gyventi tvariau galima ir neatsisakant visų patogumų. Atsirinkti maistą, kurį valgai, iš ko valgai, pasirinkti mažiau plastiko turinčias pakuotes. Galima apsipirkti turguje. Man labai patinka ilgaamžiškumas, o kartais net popierinės pakuotės, jeigu jas labai dažnai naudoji, nėra tvarios, jas nuolat turi keisti. Tad galbūt geriau nusipirkti plastikinę dėžutę daiktams sudėti ir ją naudoti ilgiau negu popierinę. Viskas priklauso nuo to, kokie tavo poreikiai, pasirinkimai, kaip vertini savo laiką.

Norėjau žmonėms parodyti, kad gamta tikrai yra labai turtinga, dosni ir ji dalijasi. Nereikia jos skriausti – reikia tik ją mylėti.

Negaliu pasakyti, kad gyvename labai tvariai, bet mokomės ir sąmoningai keičiame savo įpročius. Mokomės paleisti daiktus, ir tai vyksta labai natūraliai ir palaipsniui. Sakyčiau, kelias į tvarų gyvenimą yra nuolatinis virsmas. Prasidėjo jis nuo meilės gamtai. Kai eini miške ir per 15 minučių surenki kelias dėžes šiukšlių... Tikrai norisi, kad mūsų aplinka būtų žalesnė, gražesnė, be šiukšlių. Iš šito gimė ir mano edukacijos, pokalbiai, ir ta linkme tikrai norisi judėti toliau.

– Ar ir jūsų dukros yra iš tų, kurios nepraeina pro numestas šiukšles?

– Miške surinkti visas šiukšles yra labai sudėtinga, nes jų labai daug. Pirmiausia mokomės nešiukšlinti patys. Pradėti reikia nuo savęs. Daug kalbame apie tai, ką naudojame, kodėl naudojame, – tą sąmoningumą skiepiji po truputėlį. Mano dukros, kaip ir dauguma vaikų, kaupia daiktus, ir jų kambariai nebūna patys švariausi, gražiausi. Tačiau, jeigu aš ateisiu ir už jas sutvarkysiu, nemanau, kad tai bus tas kelias. Jos pačios turi suprasti, kada paleisti daiktus, kada ką naudoti ar ne. To mes mokomės pamažu.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs joms – pavyzdys, nes vaikai juk mokosi iš tėvų?

– Negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad taip. Kartais ir jos turi gerų idėjų. Kadangi dukros yra skirtingo amžiaus, jos mokosi ir viena iš kitos – nėra taip, kad tėvai yra vienintelis autoritetas ar pavyzdys. Mes mokomės vienas iš kito, iš savo ar kitų klaidų. Aš – už komandinį darbą.

– Esate gera komanda?

– Komandiškumas – vertybė, bet to reikia mokytis nuolatos. Skatinu dukras prisidėti prie mano veiklos, matyti, ką mama daro, nes manau, kad daugiausia vertybių ir įgūdžių galiu perduodi savo vaikams per bendrą veiklą. Noriu, kad jos suprastų, kokią žinutę mama neša, kokias vertybes kuria. Tačiau niekada netraukiu jų į savo veiklas per prievartą. Jeigu man reikia pagalbos – einu ir paprašau. Jeigu negali padėti – ieškau kito žmogaus, kuris galėtų.

– Ar jau esate pagalvojusi, kas iš jų išaugs? Jos sesės, bet, manau, labai skirtingos.

– Taip, jos tikrai labai skirtingos. Tačiau labai noriu, kad jos pasirinktų savo kelią ir atrastų savo veiklą, kurioje jaustųsi gerai. Svarbiausia, kad jos užsiimtų ta veikla su meile. Tai man pagrindinis dalykas – gyvenime viską svarbu daryti su meile. Ir edukacijų metu kalbu apie tai, kad kai kažką darai su meile – visiškai kita energija, visiškai kitoks pasitenkinimas procesu ir rezultatu. Tu gyveni tuo ką darai, jauti gyvenimo pilnatvę. Todėl neplanuoju, kuo dukros bus, – jos turi atrasti savo kelią.

Vis dėlto žalia spalva daugelyje kultūrų siejama su gamta, natūralumu, sveikata, ramybe. Tačiau ši spalva gali turėti ir ne tokias teigiamų reikšmių. Williamas Shakespeare’as pjesėje „Otelas“ pirmą kartą pavojui nusakyti pavartojo vaizdingą apibūdinimą „žaliaakė pabaisa“. Tad žalia – ne tik pavojus, bet ir pavydas, godumas, ligos.

Daugiau kaip 200 (tiek kūrinių sudaro ekspoziciją) žalios spalvos reikšmių ir simbolinių prasmių galima atrasti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Žalia“, kuriai kūriniai buvo surinkti net iš septynių muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų. Kai kurie buvo netgi specialiai sukurti šiai parodai.

Tapybos, skulptūros, tekstilės darbuose, fotografijose, videofilmuose, instaliacijose, muliažuose, gamtos objektuose žalia spalva varijuoja nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų.

Justina Gražinytė. Augalų valdovė.

Lietuvos portretas

Eksponatų parodoje gausu, todėl pagal temas ji yra suskirstyta į atskiras sales. Pradėti galima nuo salės pavadinimu „Valstybės simboliai, visuomenės ženklai“. Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava. „Žalią (...) spalvą kartu su raudona tautinei vėliavai pasiūlė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino tautinę trispalvę, sudarytą iš trijų vienodo pločio juostų: geltonos, žalios ir raudonos. (...) vis dėlto ypač mėgstama buvo žalia. Ją matome ir valstybės atributuose: apdovanojimo ženkluose, įvairiuose žymenyse ir kitur“, – pažymima salės ekspoziciją papildančiame tekste.

Jei žiūrovas savo vaizduotėje kurtų Lietuvos portretą, jame ne tik būtų žalios spalvos potėpių, bet, neabejotina, jo išskirtiniu bruožu taptų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Tempera tapytus peizažus, kaip akcentuojama ekspoziciją papildančiame tekste, dailininkas papildė kultūrinio savitumo ženklais – dabar jau iš Lietuvos peizažo išnykusiais įstabaus grožio stogastulpiais ir koplytstulpiais.

Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava.

Grožėtis Lietuvos peizažu žiūrovas gali žvelgdamas į M. K. Čiurlionio triptiką „Raigardas“, paveikslus „Lietuviškos kapinės“ ir „Žemaičių koplytstulpiai“. M. K. Čiurlionio susižavėjimas kultūrinio tapatumo ženklais galėjo turėti įtakos ir nuo mūsų meno lauko neatsiejamai modernistų grupei „Ars“, pareiškusiai, kaip rašoma ekspoziciją papildančiame tekste, kad modernios Lietuvos naujosios meninės kultūros pagrindu sieks paversti tradicinį kaimiškosios kultūros paveldą.

Eksponuojamuose Kazio Varnelio („Ida“, „Be pavadinimo“), Lino Katino („Rusnė II“), Kazės Zimblytės („Žalia geometrinė kompozicija“), Vlado Daujoto („Trys seselės rengia į karą brolelį“) darbuose tautinės tapatybės ženklai dėl savitos plastinės raiškos ir estetikos suvokimo įgauna naujų, įdomių formų.

Arsininkų požiūris daro įtaką ir šiuolaikiniams kūrėjams. Jaunosios kartos menininkės Aistės Ambrazevičiūtės darbe „Dzūkija“ skaitmeninėmis priemonėmis interpretuojamas etnografinio regiono kraštovaizdis. Menininkės kurtos interpretacijos santykis su kūrinio ekspoziciją papildančia autentiška pjaustinėta rankšluostine paskatina į daugiau kaip 100 metų senumo kaimiškosios kultūros objekto puošybos prasmę pažvelgti naujai.

Leonardas Gutauskas. Atsisveikinimas su sena sodyba.

Peizažas

Iš „Valstybės simbolių, visuomenės ženklų“ galima pereiti į „Gražiosios Lietuvos“ salę, žinoma, prieš tai sustojus sales jungiančioje kino erdvėje, kur pristatomas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“, žiūrovui dovanojantis paskutinių išlikusių senųjų girių grožį ir kuždantis jų paslaptis.

Lietuviška gamta yra tai, kuo grožimės ir labai didžiuojamės, todėl „Gražiosios Lietuvos“ salėje parodos kuratorės pristato peizažo žanro kūrinius, pabrėžiančius mūsų šalies gamtos turtingumą ir unikalumą. Žiūrovas gali pasivaikščioti po Algimanto Švėgždos „Tėvo sodą. Plaučiškius“, įkvėpti Antano Žmuidzinavičiaus „Panemunio gėlių“ aromato, pailsėti po Petro Kalpoko „Medžiais prie ežero“ ar „Upelio“, nugrimzti į prisiminimus apie Justino Vienožinskio „Lietingą dieną“ ar Antano Martinaičio „Pavasarį bityne“.

Bendrą ekspoziciją papildo spalviškai subtilus ir jautrus Jono Mackonio-Mackevičiaus paveikslas „Dzūkų dainininkė Zofija Gudonienė“, savo estetika išsiskiriantis Leonardo Gutausko kūrinys „Atsisveikinimas su sena sodyba“, poetiška Prano Griušio drobė „Vakaras“ ir nostalgiškus prisiminimus žadinantis Pauliaus Juškos darbas „Sierenka“.

Greta eksponuojamos ir didelio formato Raimundo Paknio fotografijos „Šiaudinės kaimo (Akmenės r.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios (past. 1775) vidus“. Be vaizduojamosios dailės kūrinių, „Gražiosios Lietuvos“ salėje pristatoma ir taikomojo meno darbų: skara (XX a. I pusė), pirštinės (XX a. pr.), kelnės (1870 m.), švarkelis (XIX a. pab.–XX a. pr.), vestuvinė karūnėlė (pakalkė) (XIX a. I pusė), stikliniai karoliai (XX a. pr.).

Šie objektai iliustruoja nuo pagonybės laikų su žalia spalva siejamą pavasario ir atgimimo reikšmę. Kaip rašoma salės ekspoziciją papildančiame tekste, pavasarį atgimsta ne tik gamta, bet ir žmogaus širdies troškimai, kūno polėkiai. Todėl žalia spalva drabužiuose, aksesuaruose, papuošaluose simbolizavo jaunystę, lengvabūdiškumą, aistrą gyvenimui ir jo patyrimui. Ekspoziciją papildo ir kiti liaudies meno objektai: puodynės, ąsočiai, dubenys, margučiai.

Žalioji iguana.

Šis bei tas

Prieš žengiant į kitą parodos salę, galima stabtelėti erdvėje, kurioje – ne meno kūriniai, o medaliai, Tautinės olimpiados ženkleliai, Vytauto Didžiojo universiteto studenčių korporacijos „Filiae lithuaniae“ (liet. Lietuvos dukterys) uniforminė kepurė, 10 litų banknoto pavyzdys, Didysis Vilniaus pasas ir kiti eksponatai, kuriuose matyti, kad žalia spalva naudota ir visuomeninių organizacijų simboliuose, ir oficialiuose valstybės dokumentuose, ir apdovanojimo žymenyse, ir kitur.

Mokslas

Šioje parodoje svarbi tema yra mokslas. Jam skirtas ištisas įdomiais eksponatais užpildytas „Mokslo koridorius“, kuriame žalia yra pristatoma kaip materialus objektas, aplinkos dalis (natūralus pigmentas), gamtos pažinimo priemonė, mokslo ir meno eksperimentų rezultatas ir objektas.

„Mokslo koridoriuje“ žiūrovas išvys iš Vilniaus universiteto herbariumo atgabentų mokomųjų aguonos, klevo, graikinio riešuto ir kitų augalų muliažų, taip pat – formaline fiksuotą arbūzo vaisių, netgi gyvūnų iškamšų, drugelių kolekcijų. Tačiau koridorius išsiskiria ne tik moksliniu požiūriu vertingais eksponatais.

Čia pristatoma ir Auksės Petrulienės piešinių serija „Pyktis ir protestas. Pokytis“, skirta 2017 m. rugpjūtį vykusiai pasipriešinimo akcijai „Stop kaštonų giljotinai“, kuria buvo siekiama sustabdyti miesto savivaldybės inicijuotą 217 brandžių kaštonų kirtimą A. Smetonos alėjoje. Augalų ir žmogaus svarbos vienas kitam ir unikalaus ryšio temą pratęsia Agnė Gintalaitė fotomontažuose, vaizdo ir audioinstaliacijose „Sodas ir kosmosas #3“, „Sodas ir kosmosas #40“ (Mamos mintys irgi privalo būti sutvarkytos).

Indrė Spitrytė instaliacijoje „Algae Lab“ taip pat gręžiasi į natūralią aplinką, joje ieškodama atsakymų, kaip kenksmingus gamtai procesus pakeisti tvariais. Instaliacija suteikia galimybę žiūrovui susipažinti su naujojo medžiagiškumo eksperimentinėmis paieškomis, plečiančiomis biomedžiagų gamybos ribas. „Mokslo koridoriuje“ žiūrovas atras ir Rūtos Spelskytės objektą „Instrumentas kraujavimui sustabdyti iš medžioklės ritualų“, Aistės Povilaitienės fotografijų, Artūro Gedmino nuotraukų ir videofilmą.

Indrė Spitrytė. Algae Lab.

Antgamtiškumas

Nuo teigiamų žalios spalvos reikšmių, vyravusių jau aptartose salėse, „Negandos“ salėje pereinama prie negatyvių, bauginančių, atgrasančių. Šią ekspozicijos dalį papildančiame tekste rašoma, kad viduramžių tradicijoje, pasakose ir legendose žalia siejama su antgamtinėmis blogio jėgomis ir jų veiklai svarbiomis priemonėmis, todėl „Negandose“ žiūrovas sutinka Konstancijos Petrikaitės-Tulienės „Miškų fauną“, prasilenkia su Ričardo Povilo Vaitiekūno „Viešnia“, jį išgąsdina Stanislovo Riaubos „Slibinas“.

Šioje salėje pasakojama istorija apie ypatingą Paryžiaus žalią – XIX a. populiarią spalvą, kurios pigmento sudėtyje buvo arseno trioksido junginių, kurie, gavę drėgmės ir pelėsio, išskiria toksiškų arseno dujų; ją iliustruoja Žygimanto Augustino paveikslai „Paryžiaus žalia #1“, „Paryžiaus žalia #2“. Ekspozicijoje pristatomi ir Antano Samuolio („Poniutė“, „Nukryžiuotasis buržua“), Vytauto Kalinausko („Autoportretas su neišsiųstu laišku“), Vincento Gečo („Eisim, broleliai, namo namo (Gražėnas ir Skubila)“, Nijolės Valadkevičiūtės („Paslapčių sodas“), Algimanto Kuro („Elektros įvadas“), Vlado Drėmos („Karas“), Antano Rūkštelės („Autoportretas su giltine“), Balio Macutkevičiaus („Paulius Galaunė“), Arūno Vaitkūno („Be pavadinimo (Laiptinė)“, „Dailės technikumo interjeras naktį“), Šarūno Saukos („Kaimo romanas“) paveikslai.

Stasys Eidrigevičius. Robertėlis kaime.

Vizijos ir sapnai

Viename iš ekspoziciją lydinčių tekstų pateikiamas įdomus faktas, kad sapnus prisimenantys pasakoja, jog jų matytuose regėjimuose dominuoja žalia spalva. Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi. Tad salėje „Vizijos ir sapnai“ žiūrovas gali atsikvėpti po intensyvių patyrimų „Negandose“ ir panirti į Kajetono Sklėriaus „Gedimino sapną“ ar pasidžiaugti Vyganto Paukštės „Vaiko sapnu“, įžengti į Kazio Šimonio „Rojų (Edeno sodą II, Vaikelio sodą)“, aplankyti jo „Minčių šalį“, atrasti Petro Kalpoko „Užburtą miestą“.

Atgaiva

Pabaigoje – „Atgaiva“. Apžiūrėjus didžiąją parodos dalį ir atradus, kiek skirtingų reikšmių gali turėti viena – žalia – spalva, parodos kuratorės žiūrovą paragina sugrįžti prie žalios, kaip gamtą, ramybę, sveikatą, ekologiją reiškiančios spalvos. Šios reikšmės žaliai spalvai priskirtos Romantizmo epochoje, todėl ji užėmė svarbią ir reikšmingą vietą tapytojų paletėje, prisidėjo prie peizažo žanro iškilimo.

Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi.

Šioje salėje žalia sužydi subtiliais atspalviais, atskleidžiančiais jos grožį. Algimanto Švėgždos („Septyni žali obuoliai Absoliuto šviesioje“, „Žalias obuolys“), Povilo Ričardo Vaitiekūno („Kapinaitės Dzūkijoje“, „Luotas sode“, „Vidudienis. M. K. Čiurlionio tėviškės peizažai“) ir Vytauto Kairiūkščio („Kompozicija (Vasaros kaitroje)“, „Ant ežero“) paveiksluose žalia spalva subtili, jautri, raminanti. Vlado Eidukevičiaus („Natiurmortas. Saulėgrąžos“), Algirdo Petrulio („Sentimentalus vakaras“, „Natiurmortas“), Henriko Čerapo („Natiurmortas su žvakide“), Viktoro Vizgirdos („Interjeras su vieniša kėde“), Antano Žmuidzinavičiaus („Poilsis parke. Paryžiaus etiudas“, „Liuksemburgo parkas. Paryžiaus etiudas“, „Paryžiaus observatorija. Paryžiaus etiudas“ ir kt.), Vlado Eidukevičiaus („Moterys maudosi“), Pauliaus Juškos („Samanoti laiptai Dūkšte“) darbuose meistriškai išryškinamas spalvos gebėjimas keisti atspalvius, būti vis kitokiai, stebinti ir nesikartoti.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Vidudienis. M. K. Čiurliono tėviškės peizažai.

Šalia paveikslų eksponuojama nuostabi Matildos Kriaučiukaitės-Tamošaitienės staltiesė (XX a. I pusė), netikėtas ir šmaikštus Justinos Gražytės kūrinys „Augalų valdovė“, kuriame menininkė akcentuoja teigiamas pelargonijos, kaip vaistinio augalo, o taip pat senjorų labai mėgstamos gėlės, savybes, išskirtinis Petronėlės Gerlikienės siuvinėtas kilimas „Šermukšnis“.

Užbaigti malonų pasivaikščiojimą po parodą žiūrovas gali pasisupdamas Elenos Kniūkštaitės „Karuselėje“, užsukdamas į Viktoro Vizgirdos „Vasarnamį tarp medžių“, priglusdamas prie Marijos Cvirkienės „Seno gluosnio“ ir pasitikdamas Antano Martinaičio „Vakarą prie girios“.

Parodą „Žalia“ papildys renginių, susitikimų, paskaitų, koncertų programa, kuri prasidės rudenį. Nepraleiskite.

Kas: Paroda „Žalia“ (parodos kuratorės: Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, Nijolė Adomavičienė, architektas Saulius Valius, dizainerė Vilma Bražiūnaitė, grafikos dizaineris Jonas Vaikšnoras, katalogo dizainerė Lina Bastienė).

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: Veikia iki gruodžio 31 d.

Plačiau apie tai papasakojo profesorė Gražina Tautvaišienė.

– Kas yra tas supermėnulis?

– Tai reiškinys, kai mėnulis yra arčiausiai Žemės savo orbitoje, tuo metu kaip tik būna mėnulio pilnatis. Šį kartą iki tikros, pilnos pilnaties truks tik 9,5 val. Mėnulis bus šiek tiek ryškesnis, šiek tiek didesnis. Vakare žiūrint turėtų būti iš ties įspūdingas reginys.

– Šiais metais jau ne kartą kalbėjome apie supermėnulį. Kuo šis mėnulis ypatingesnis nei kiti?

– Jis bus šiek tiek arčiau Žemės.

– Kur geriausia stebėti šį vaizdą?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Galime pamatyti mėnulį ir pro langą. Bet jei norėtume įspūdingesnio vaizdo, reikėtų nuvažiuoti, kur yra tamsiau. Šį kartą prie pat mėnulio už trijų keturių laipsnių bus Saturnas. Dažniausiai sunku surasti danguje Saturną plika akimi, o dabar jis bus labai arti. Reikėtų pasidairyti virš mėnulio ir pamatytume šią Saulės sistemos planetą. Tačiau norint pamatyti Saturno žiedus, reikėtų turėti bent 25 kartus didinančius žiūronus ar teleskopą. Astronomijos mėgėjai tikrai pasigrožės šiuo reiškiniu, jei tik bus giedras dangus.

– Kiek laiko bus galima matyti Saturną, ar tiek pat, kiek Mėnulį? Supermėnulį bus galima stebėti rugpjūčio 30 d. nuo 21 val. iki 6 val. ryto.

– Visą tą laiką ir bus galima stebėti. Saturnas šiek tiek keis poziciją Mėnulio atžvilgiu.

– Kokius dar įdomius objektus matysime danguje artimoje ateityje?

– Marsas bus gana žemai, Venera tik paryčiais pasirodys, bet Jupiteris matysis visą naktį. Tai irgi labai ryškus dangaus kūnas.

– Ar šias planetas galima pamatyti plika akimi?

– Jos matosi plika akimi.

Astronomijos mėgėjai tikrai pasigrožės šiuo reiškiniu, jei tik bus giedras dangus.

– Rugpjūtis tas mėnuo, kai ir daugiausiai žvaigždžių ir supermėnulį matome. Gal reikėtų suskubti nuvažiuoti į kokią observatoriją?

– Visi esate laukiami Molėtų astronomijos observatorijoje. Mes priimam lankytojus ir parodom ir kitų įdomių objektų. Parodome kamuolinius žvaigždžių spiečius ir Andromedos galaktiką. O dienos metu turime specialų teleskopą ir parodome Saulę. Ji dabar įkopė į aktyvumo maksimumą ir turi nemažai dėmių.

– Ką matysime rugsėjį?

– Rugsėjo 17 d. priartės gana ryški kometa prie mūsų, tačiau reikėtų žiūronų ar teleskopo. Ta kometa slinks per Dvynių, Liūto žvaigždyną.

Gyvenimas mieste apkarto

Ž. ir L. Kasnauskų vaikystė taip pat prabėgo kaime, Klaipėdos rajone. Živilė užaugo netoli Gargždų, o Lukas – kaime prie Priekulės, kuriame pora gyvena dabar. Studijų metais pašnekovai buvo pakėlę sparnus į didmiesčius, o po mokslų baigimo pasiliko gyventi Klaipėdoje.

„Norėjome paragauti nerūpestingo gyvenimo, linksmybių mieste, turėti daug laisvo laiko po darbų. Kai esi jaunas ir gyveni su tėvais, kaimą supranti kaip kančią. Kol visi draugai, gyvenantys mieste, nerūpestingai leidžia laiką su draugais, tu turi padėti tėvams nudirbti įvairius ūkio darbus, kas atrodo tarsi bausmė, – prisimena Živilė. – Paauglystėje kaimo nevertinome, nes tada nerūpėjo, kad savame darže užaugintos daržovės yra sveikesnės, nei pirktos parduotuvėje. Atrodė – juk jas galima nusipirkti, tad kam vargti auginant, prižiūrint?“

Ugdymas: Mažasis Vincentas su gyvūnais ir gamta susipažįsta ne iš knygų, o gyvai, savame kieme. / Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Vis dėlto vėliau poros požiūris pasikeitė. „Gyvenome bute be balkono ir vieną vakarą labai užsinorėjome išsikepti mėsos kepsninėje, tačiau tuo metu Klaipėdoje nebuvo tam pritaikytų viešų vietų. Turėjome vykti 20 km į kitą miestelį. Tai buvo kritinis taškas, kai supratome, kad norime turėti savo kiemą ir galimybę bet kada naudoti grilių lauke“, – atskleidžia pašnekovė.

Planuodami vestuves Živilė su Luku pagalvojo, kad kiekvieną mėnesį mokamą nuomos mokestį verčiau jau atsidėtų taupymui. Pora žinojo, kad Luko tėvai turi nenaudojamą butą sename pusantro aukšto name, kuris padalytas į keturis butus. Tad pašnekovai nusprendė jį sutvarkyti ir bent kuriam laikui čia apsigyventi.

„Reikėjo viską nuo pagrindų remontuoti. Šiltinome grindis, kadangi sienos buvo kiauros, purškėme ekovatą. Visus remonto darbus atlikome patys, padedami uošvių. Kol kas tai yra vienas geriausių mūsų priimtų sprendimų, o ir vyro tėvai džiaugiasi, kad gyvename šalia“, – šypsosi Ž. Kasnauskienė.

Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Nerūpestinga vaikystė kaime

Živilė pasakoja su šeima gyvenanti buvusiame vokiškame krašte. Šiame kaime yra aštuoni namai, iš kurių vienas kadaise buvo dvaras. Beveik visi namai yra ilgi, padalyti į butus, turinčius savo kiemus, daržus ir ūkinius pastatus.

„Šiuo metu gyvename tarsi bendruomenėje, nes po vienu stogu įsikūrusios net keturios kartos, kadangi trys iš keturių namo butų priklauso vyro tėvams. Labai smagu, kad mūsų vaikas turi galimybę kiekvieną dieną bendrauti su seneliais ir proseneliais, – džiaugiasi ji. – Vyro tėvai, šalia įprastų darbų, dar ir ūkininkauja – augina avis ir vištas, turi 12 ha žemės. Tad, kiek galime, ir mes prisidedame prie ūkio darbų. Lukas prieš kelerius metus pabaigė bitininkystės kursus, turi kelis avilius, tad apsirūpiname savo medumi. Šiais metais bandėme teikti paraišką ir jaunojo ūkio įkūrimui, deja, nesėkmingai. Tačiau kiekviena nesėkmė yra tik dar vienas išbandymas, o mes nebijome bandyti. Tad nenuleisime rankų ir ateityje tikrai įkursime savo ūkį.“

Ūkis: Kasnauskai padeda Luko tėvams prižiūrėti jų auginamas avis, taip pat patys apsirūpina medumi, nes L. Kasnauskas prieš kelerius metus pabaigė bitininkystės kursus. / Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Šiuo metu Živilė augina Vincentą ir nedirba, todėl didžiąją dienos dalį mama su sūnumi leidžia lauke, gryname ore. „Ryte einame kartu atidaryti vištidę, šeriame paukščiukus, renkame kiaušinius, apžiūrime daržą, einame rinkti po nakties prisirpusias uogas. Gyvendami kaime, kiekvieną dieną randame ką naudingo nuveikti. Labai smagu stebėti, kaip mažylis susipažįsta su gyvūnais ir gamta ne iš knygų, o gyvai savame kieme, – pasakoja pašnekovė. – Vincentui dabar virš metų, jis atrodo toks mažas, bet gana anksti išmoko vaikščioti, tad dabar po kiemą jau net bėgioja. Turbūt nepameluosiu, kad vaikui gyventi kaime – tikras džiaugsmas. Manome, kad nėra neišplaunamų rūbų, tad leidžiame jam laisvai tyrinėti viską, ką sugalvoja: pačiam nusiskinti pomidorą ir valgyti, bėgioti per balas, liesti skirtingus paviršius.“

Živilė džiaugiasi, kad kaime augantys vaikai yra kūrybingesni. „Nors Vincentas turi žaislų, jis geriau renkasi mėtyti akmenukus, rinkti obuolius, žaisti su pagaliukais, nešioti tuščius kibirus, skinti žolę ar gėles. Jo dabar toks amžius, kai viską kopijuoja. Gražu stebėti, kaip pamatęs iš aptvaro išskridusį viščiuką, tiesia rankas ir gaudo, ima nuo žemės obuolį ir neša avims, ar nunešus vištoms lesalo, ima judinti šėryklą, kad jis subėgtų tolygiai, – gražias akimirkas prisimena pašnekovė. – Sūnui leidžiame viską, kas nėra pavojinga jo sveikatai, ir iš tolo stebime, kaip jis tyrinėja pasaulį. Tikrai nuostabu, kokia galinga mažų vaikų vaizduotė!“

Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Gyvenimo kaime privalumai

Pasak Živilės, turint vaikų išties lengviau gyventi kaime, nes čia visada atrasi įdomių veiklų. Tuo tarpu mieste dienos dažniausiai leidžiamos patalpose ar parkuose, kuriuose vaikas neturi tiek daug galimybių susipažinti su gamta ir visą dieną bėgioti basomis kojomis per žolę.

„Gyvendami kaime, turime daugiau laisvės ir galimybių. Gimus sūnui, norėjome, kad jis galėtų augti apsuptas gamtos, valgytų mūsų pačių užaugintą maistą. Patys augome kaime, tad norime, kad ir jis turėtų murziną, bet laimingą vaikystę, – sako ji. – Turbūt labiausiai kaimas žavi tuo, kad, atsidarius duris, basomis gali nueiti iki daržo, parsinešti derliaus ir iš jo ruošti vakarienę. O jei panorėjai, gali išsineši stalą į kiemą ir vakarieniauti ten.“

Pašnekovės teigimu, nors šeima gyvena mažame kaimelyje, viskas, ko gali prireikti, yra išsidėstę 3 km spinduliu. Klaipėdos centrą Živilė su Luku gali pasiekti per pusvalandį.

„Juokaujame, kad mes greičiau nuvažiuojame iki miesto centro nei žmonės iš Klaipėdos miegamųjų rajonų. Vyras dirba Klaipėdos pakraštyje, tad išvengia visų rytinių kamščių, nuvažiuoti iki darbo jam užtrunka apie 20 minučių. Žinoma, jei neturėtume automobilių, būtų sudėtingiau, nes artimiausia autobusų stotelė yra už kilometro. Vis dėlto, šiais laikais dauguma žmonių vairuoja, tad manome, kad nelabai yra skirtumo, kur gyventi“, – mintimis dalijasi ji.

Živilė pasakoja, kad dabartinis šeimos būstas yra laikinas. Ateityje pora planuoja antram gyvenimui prikelti Luko močiutės sodybą, tad įdomus projektas dar laukia prieš akis. L. Kasnauskas šiuo metu taip pat eksperimentuoja su grybų auginimu, o Živilė bando prisijaukinti molį.

„Turime daug planų, tik reikia laiko ir finansų juos įgyvendinti. Su vyru mėgstame eksperimentuoti, išbandyti naujas veiklas, nors kartais jos būna ir nesėkmingos. Mūsų moto: geriau jau pabandyti, nei visą gyvenimą gailėtis, kad nepabandei. O gal būtų pasisekę?“ – atskleidžia Živilė.

Pokyčiai: įsikėlę į butą sename name, Živilė su Luku jį iš pagrindų atnaujino. / Kasnauskų šeimos archyvo nuotr.

Suvedė studentiška avantiūra

Prieš išsikraustant į kaimą, Živilei teko pagyventi Portugalijoje, Kipre. Studijų metais, „Erasmus“ mainų programos metu, ji keturis mėnesius gyveno Portugalijoje, Sejos mieste, taip pat keliavo po šią šalį.

„Labiausiai iš to laikotarpio vertinu parsivežtą suvokimą apie kitą kultūrą ir žmones. Po studijų taip pat pasirinkau atlikti „Erasmus“ praktiką Protaro mieste, Kipre, o Lukas sekė iš paskos, nenorėjo vienos manęs paleisti. Taip leidomės į kelių mėnesių nuotykį svetur. Nežinojome, bet, pasirodo, kad Kipras yra Lietuvos jaunimo vasaros darbų sostinė. Beveik kiekviename viešbutyje, kavinėje ar bare sutikdavome lietuvių darbuotojų, kurie dažnai sugrįždavo ten kiekvienais metais“,– atskleidžia Živilė.

Patys augome kaime, tad norime, kad ir jis turėtų murziną, bet laimingą vaikystę.

Ž. Kasnauskienė pasakoja su vyru Luku susipažinusi studijų metais Klaipėdoje, jai būnant antrame kurse, o būsimam mylimajam – pirmame.

„Dalyvavome studentų atstovybės organizuotoje pirmakursių stovykloje. Lukas pateko į mano vadovaujamą grupę, tad tris dienas jį prižiūrėjau. Kritau Lukui į akį, tad po stovyklos jis vis bandė mane pakviesti kavos, bet rasdavau pasiteisinimų, kad esu užsiėmusi. Kelis mėnesius nebendravau su juo, bet vieną kartą plepant su drauge, ji paminėjo, kad gal parašys Lukui ir kur nors pakvies, juk jis – visai žavus vaikinas. Tada suveikė moteriškas pavydas, prašviesėjo akyse, kad galiu prarasti savo šansą, tad parašiau jam pati – „gal kavos?“, – pažinties pradžią prisimena Živilė. – Pradėjome draugauti atsitiktinai, kai susilažinau su drauge, kad abi susirasime po vaikiną per mėnesį. Draugai Lukui pasakė, kad yra mergina, ieškanti vaikino, kuris turi su ja išbūti kelias dienas. Jis sutiko įsivelti į avantiūrą ir tada sužinojo, kad ta mergina esu aš. Kartu jau esame beveik septynerius metus, iš jų ketverius – susituokę.“

Šiandien Živilė ir Lukas mėgaujasi ramia kasdienybe kaime, o savo patirtimis dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Basomis per ražieną“. „Jei kada teko vaikščioti basomis per nupjautą javų lauką, žinote, kas yra tikri kaimo džiaugsmai“, – juokiasi Ž. Kasnauskienė.

– Daug žmonių sendami tarsi užgęsta. Jie pasiduoda stinguliui, nieko nebenori, nejaučia gyvybingumo. Su jumis taip neatsitiko. Kaip jums atrodo, kur, metams bėgant, dingsta žmonių energija?

– Dažnai koją pakiša nemokėjimas savęs išreikšti. Kai žmogus savo hobį, savo prigimtį pamina, pavyzdžiui, mėgsta piešti, bet, kad galėtų pragyventi, namus įsigyti, vaikus į mokslus išleisti, eina dirbti inžinerinio darbo. Daugelis taip save sužlugdo. Reikia mokėti susitvarkyti galvą. Viskas prasideda nuo minčių: „Aš senas“, „Aš negražus“. Netinkamos mintys yra dideli teršalai. Žmonės gali susidėlioti galvoje daug dalykų ir tada jie taip greitai nepasens.

– Kadaise LRT nominacijoje „Už gyvenimo geismą“ gavote Šviesuolės vardą. Kas jums padeda šį gyvenimo geismą išlaikyti?

– Gamta yra didžiausia pagalba – ir gydykla, ir mokykla. Vaikščioti joje, kvėpuoti ją, čia mintis paleisti. Kai pareini nuo jūros – toks jaunas, kad negali pasenti. Prikvėpavusi vandens iš lauko grįžtu ir matau, kaip oda atsigauna, net mano hidrolatai tiek nesudrėkina. Gyvastis yra ten, kur vanduo. Su metais vandens mažėja kūne. Reikia vis lūpas padrėkinti, nors po gurkšnelį atsigerti. Svarbiausia – šypsotis. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Tokių vidumi besišypsančių tarp jaunų žmonių matau. Manau, kai ši karta sulauks mano amžiaus, tarp jų bus labai daug gražiai subrendusių.

Mano močiutė gražiai seno. Mūsų kaime senutės buvo baigusios tik po dvi ar tris klases, bet kokie buvo jų veidai! Veiduose švyti išmintis, ramybė. Dabar kelis aukštuosius baigę žmonės neturi to. Tos močiutės  nebuvo lepintos gyvenimo, išgyvenusios karus, nepriteklių, badą, bet džiaugėsi tuo, ką turi, nepavydėjo, nenorėjo iš kaimyno atimti. Gaudavau iš močiutės tokias pamokas: „Tu nežiūrėk, kas ten pas kaimynus, žiūrėk, kaip gražiai mes nusibaltinome akmenukus, kiek mes turime riešutų – dar ir kaimynams duosime!“ Kiek savame darže turėjo – tiek užteko. Šventame Rašte irgi parašyta – negeisk svetimo, žiūrėk savo nuodėmės. Visa tai ateina iš didelės meilės. Iš jos gimsta ir nuolankumas, ir dėkingumas, ir nuoširdumas. Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn, – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

– Ar buvo laikotarpis jūsų gyvenime, kada nepriėmėte savo amžiaus ir su juo ateinančių pokyčių?

– Kai suėjo 40 metų, buvo nerimo. Nuo 50-ies atsiskleidžiau, pražydau kaip asmenybė. Daug kūriau, visur važinėjau, penkias knygutes išleidau, įvairių nominacijų gavau, daug pasiekiau. Viskas juk čia laikina. Ta saulelė nusileis ir išeisime. Svarbiausia nebijoti. Man dabar graži kiekviena atsiradusi raukšlelė. Išminties, gerumo, bendrystės raukšlelės negadina veido.

Būdama 33-ejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda Dievas tokių išbandymų, kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo Sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Tačiau spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną.

– Baltijos šalių senjorai pagal statistiką yra vieni pesimistiškiausių ir vienišiausių Europoje. Kaip jūs sutariate su savo vidiniu vienišiumi ir kaip patartumėte žadinti savyje džiaugsmą, smalsumą gyvenimui?

– Turiu daug draugių, kurios yra našlės, kaip ir aš. Tačiau visos jos susiėmė: imasi įvairių veiklų, skaito knygas, eina šokti ar dainuoti, draugauja su gamta. Užeina, aišku, kartais liūdnos mintys. Tačiau ir praeina – čia nereikia įstrigti. Man labai padeda smalsumas. Aš nepasiduodu tam vidaus vienišiui, neįsileidžiu jo į galvą. Tie vyresni žmonės, kurie turi humoro jausmą, juokauja, yra daug sveikesni. Tačiau kitam tai neduota iš prigimties. Kai dirbau medike, mačiau daug vaikų, kurie jau gimsta liūdni, tarsi pasenę, atrodo, kad nieko nenori. Manau, kad ir šeimoje gyvendamas gali jaustis vienišas, jei nėra susišnekėjimo, nėra vienio, jei kiekvienas – savo trobos gale. Nėra susikalbėjimo. Visada sakau, kad pirmiausia reikia kalbėtis širdimi.

Aš labai rekomenduočiau tarnystes. Jos geriausiai išsklaido ir vienišumą, ir bejėgystę. Kuo silpnesnis ligonis, su negalia ar sunkiai judantis, tuo labiau reikia jam priskirti dar sunkesnės sveikatos kaimyną, kuriuo galėtų rūpintis: valgyti nunešti, pašnekinti kokią valandą, pavaikščioti su juo. Tai puiki emocinė savigyda. Kaip gera, kai gali padėti, duoti.

Kai dar Kaune gyvenau, mačiau, kad kaimynystėje gyvenančios močiutės niekur neina. Tai vienai sakau: „Tu eik pas Anelę į svečius, ką nors nunešk jai, o paskui prašyk palydėti pusę kelio iki namų, ištempk ją į lauką.“ Ir planas pavyko – Anelė užsišnekėjo ir beveik visą kelią palydėjo. Reikia susigalvoti pramogų. Be jų bus labai liūdnas gyvenimas – kaip sriuba be prieskonių.

– Esate žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentė. Daug metų skaitote paskaitas, organizuojate sveikatingumo stovyklas. Kokie sutiktų žmonių įsitikinimai jums atrodo ydingiausi ir labiausiai trukdantys lengvai senatvei?

– Kai vaikštau po 15 km prie jūros, stebiu žmones. Retas kuris nežiūri į mėlyną ekraną, retai žmonių akys nukreiptos į jūrą. Vakare saulė leidžiasi, o visi fiksuoja telefonais. Visą laiką esame tarp elektros įkrovos – tarp prietaisų, kištukinių lizdų. Tai labai veikia. Mes tokie žaibuojantys, įsikrovę. Nepabūname ant žemės.

Žmogų reikia sustabdyti. Stovyklose pabuvę gamtoje, basi, žmonės pradeda kitaip jaustis. Kartą viena į stovyklą atvykusi moteris sakė, kad nežinojo, jog galima su kitomis moterimis taip seseriškai bendrauti, ir dėl to jautėsi praradusi 20 savo gyvenimo metų. Ji sakė neprisimenanti, ar ją kas gyvenime buvo apkabinęs. Matau užsidariusius žmones, kurie sau kartoja: „Čia – ne man.“ Taip norisi tada kažką padaryti, kad  atvertum jų širdį. Reikia mokėti prie tokių žmonių prieiti – tada jie atsiskleidžia. Aš mėgstu paklausti, ar galiu pamasažuoti pėdas. Žmogus pamato, kad tu jam nusilenkei, ir tave kitaip priima – išgirsta, atsiveria. Žmonių širdyse yra sukietėjimų, kurie po tokių patirčių paminkštėja.

Klimato krizės sprendinių ieškoma įvairiais lygiais. Kelyje į didelį tikslą svarbios ir mažos priemonės. Viena tokių Lietuvoje turėjo tapti nuo liepos 1-osios įsigaliojusi naujovė. Seimui uždraudus neatlygintinai dalyti plonus permatomus plastiko maišelius, šie parduotuvėse buvo apmokestinti nuo 1 iki 5 centų. Esą taip prisidedame prie aplinkos saugojimo ir klimato kaitos lėtinimo. Gal ir prisidėtume, jei tokių maišelių prekybos centruose išvis neliktų, o pirkėjai įgustų dėtis prekes į daugkartinio naudojimo skalbiamus medžiaginius. Kol kas geriau ne aplinkai, bet prekybininkams. Ne gamta be maišelių tapo švaresnė, o verslininkų kišenės pilnesnės.

Gamtos siaubai – plastikiniai maišeliai, kurie suirs tik per kelis šimtus metų, pas mus tapo įprasta preke. Nors jie Europoje – vienas iš dešimties buityje dažniausiai išmetamų daiktų, atsisveikinti visiems laikams su jais nesiryžtame.

O ir mūsų požiūris į gamtą – pragmatiškas, pro interesų akinius. Todėl ir Kuršių marios ištisus metus buvo verčiamos srutų duobe, kailininkai iki šiol neva gelbėja gamtą nuo žvėrelių daromos žalos, miestuose pjaunami sveiki medžiai, kad atsirastų vietos betoniniams statiniams.

Neseniai popiežius užsiminė apie galimybę įtraukti į Katekizmą ekologinę nuodėmę – tai skatintų tikinčiuosius atidžiau vertinti savo santykį su aplinka. Dabar veiksnesnis bus žemiškas atgrasymas – sugriežtinta atsakomybė. Liepą priimtas Baudžiamojo kodekso nuostatų, reglamentuojančių nusikaltimų aplinkai, pakeitimo ir papildymo įstatymas – padaryta didelė žala gamtai nuo šiol bus laikoma baudžiamąja veika.

– Ar seniai susidomėjote sparnuočiais?

– Tiesą sakant, paukščiai mano gyvenime atsirado gan vėlai – tik studijų metais, kai Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau ekologiją ir aplinkotyrą. Įstojęs turėjau pasirinkti sritį baigiamajam darbui. Man labai pasisekė, kad jau pirmame kurse turėjau nuostabų mokytoją ornitologą – profesorių Petrą Kurlavičių. Sykį jis pakvietė visus, kas nori, stebėti gamtos. Tuomet pirmą kartą pamačiau paukščius iš labai arti, per profesionalią įrangą – teleskopą, žiūronus. Iš karto supratau, kad tai bus mano sritis. Juolab kad ir vaikystėje domėjausi gyvąja gamta – vabzdžiais, žinduoliais. Esu kilęs iš Joniškio rajono, Ziniūnų kaimo. Ten kraštovaizdis daugiau agrarinis, plyti dirbami žemės plotai, bet ir gamtos nemažai. Senelis, pamenu, nutrijas augino, laikė veislinius balandžius. Galbūt ir jo veikla mano pasirinkimui įtakos turėjo?

– Tai meilę paukščiams galėjote pajusti ir anksčiau? Ar dėl šios priežasties nusprendėte žadinti ją vaikams nuo pat ankstyvo amžiaus? Juk su edukacijomis apie paukštelius esate aplankęs ne vieną darželį...

– Pažįstu daug garsių šalies gamtininkų, kurie nuo pat mažumės domėjosi gamta. O pamilo ją per pedagogus, gamtininkus ar gamtai neabejingus giminaičius. Todėl ir aš nenoriu delsti. Mano tikslas – kuo anksčiau vaikams parodyti, kokia graži gamta Lietuvoje ir kokie įdomūs gyvūnai ir paukščiai joje gyvena. Galbūt kažkuris ims ir susidomės? Padarys tai gerokai anksčiau, nei pavyko man. Jeigu vaikui bus formuojamos vertybės nuo mažumės, jis mylės gamtą, neskriaus jos, tuomet, tikėtina, ir užaugęs bus geras žmogus.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– O iš kur pedagoginė gyslelė? Juk jei edukacijos, žygiai nebus įdomūs, išrankūs šių dienų jaunuoliai paprasčiausiai nesusidomės.

– Pedagoginė gyslelė – iš Vilniaus pedagoginio universiteto. Gaila, kad jį išardė... Juk šiuo metu taip mokytojų trūksta. Su gilia pagarba prisimenu ten dirbusius dėstytojus. O edukacijas, žygius į gamtą pradėjau rengti atsitiktinai. Studijuodami antrame kurse mėgome su draugais paplaukioti Lietuvos upėmis su plaustais, baidarėmis. Jie irkluodavo, o aš dar ir gidaudavau – pasakodavau apie paukščius, jų buveines. Vienai merginai, kultūrologei Rasai, taip patiko tie mano pasakojimai, kad pakvietė mane į Verkių rūmus vesti ekskursijos. Kai ir ten visai neblogai pavyko, ėmiau galvoti, kad gal turiu talentą tokiems dalykams. Taip ir pradėjau edukatoriaus karjerą. Jau dvylika metų praėjo...

– Įdomu, ko dažniausiai vaikai per edukacijas klausia?

– Kai pasakoju jiems apie paukščius, rodau vaizdo medžiagą, filmus, atsinešu inkilų, paukščių plunksnų, jie smalsiai klauso, žiūri, o paskui teiraujasi dažniausiai to paties – kaip vieną ar kitą paukštį pamatyti ir nufotografuoti. Dar domisi, koks paukštis man pačiam kelia daugiausia simpatijų. Kadangi turiu šešerių metų dukrytę Gabrielę, su vaikais bendrauti man ne problema. Jie ne tik viską, ką jiems pasakoju, dedasi į galvą, bet ir patys labai noriai dalijasi savo įspūdžiais. Nė vienas nepraleidžia progos pasakyti, kur matė baltąjį gandrą ar rado panašią į mano atsineštą plunksną.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kuris paukštis ornitologui Gediminui yra pats pačiausias?

– Ir jums, ir vaikams sakau tą patį – sunku apsispręsti, nes paukščių pasaulyje yra daugiau nei 10,5 tūkst. rūšių. Aš pats esu matęs gal tik kokį 1 000. Ne visus mačiau Lietuvoje – teko dalyvauti ir specialiose paukščių stebėjimo ekspedicijose Argentinoje, Brazilijoje, Gambijoje, Maroke, Kipre, kitose šalyse. Kalbant apie Lietuvoje gyvenančius paukščius, grožio konkurse turbūt laimėtų tulžiai, žalvarniai, bitininkai, o man simpatiškiausios būtų liepsnelės, kurios žibina savo ryškiai oranžine krūtine ir veideliu. Jei rinkčiau pagal protą – pirmoji vieta atitektų varnoms. Ar kada matėte, kaip gudriai jos mėto riešutus (kad praskiltų), kaip greitai mokosi viena iš kitos, iš žmonių?

Dažnai ornitologai turi savo favoritus: vieniems patinka plėšrieji paukščiai (ereliai, pelėdos), kitiems (tarp jų ir man) – smulkieji, kuriuos plika akimi sunku net pamatyti. O kaip įdomiai paukščiai kalba! Jei atidžiau pasiklausytume – išgirstume, kad vienas paukštis gali turėti net keliolika skirtingų giesmelių! Vienokios jos bus skrendant, kitokios – per tuoktuves ar migraciją. Todėl vis dar tobulinu klausą, kad galėčiau visas jų treles atskirti ir atpažinti.

– Žinote tą gražią legendą apie paparčio žiedą? Tas, kas Joninių naktį jį ras, ims suprasti paukščių ir žvėrių kalbą. Gal jums, kaip ornitologui, ir žiedo nereikia – paukščių šneką ir taip puikiai išmanote?

– Ooo, būtų gerai (juokiasi). Tačiau jau galiu atskirti tuoktuvių giesmes, kurias gieda patinai. Visai kitaip skamba pavojaus šūksniai, kai koks plėšrus žvėris ar paukštis kėsinasi į lizdą su mažyliais. Kartais nė giesmės nereikia – vien iš gulbės plasnojimo mostų žinau, kad tai ji. Tos pačios zylės į pavojų reaguoja labai savitai. Jei žmogų ar katiną išvysta šalia lizdo – vienaip, jei konkurentas nori nuvilioti patelę – kitaip. Tačiau tai jau mokslininkų, tyrinėjančių paukščių garsus, darbas. Aš šioje srityje tik mėgėjas.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal vis tiek mokėtumėte pamėgdžioti kai kuriuos paukščių balsus?

– Na, pamėgdžioti juos gana sudėtinga. Yra ornitologų, kurie tai bando daryti. Tarkim, išmokę keletą atitinkamų frazių, gali išprovokuoti naktį pelėdą ar devynbalsę, kad atsilieptų. Tačiau čia labai svarbu neprasilenkti su etika. Negalima trikdyti paukščio perėjimo metu. Jei tu imituoji garsą, čiulbi kaip konkurentas, vadinasi, ištrauki paukštį iš jo natūralaus gyvenimo ritmo. Kartais tuo naudojasi fotografai, norėdami pagauti gerą kadrą. Ne piktybiškai, veikiau iš nežinojimo, kad gali jam pakenkti.

– Lietuvių liaudies tautosakoje daugiausia epitetų tenka įstabiam lakštingalos balsui. Ar iš tiesų jis toks dieviškai gražus?

– Nesutikčiau. Šiuo metu labai gražiai gieda tošinukės, vėliau parskridusios iš Afrikos, Pietų Europos. Lakštingalos čiulba iš tiesų gražiai, bet man asmeniškai labiau patinka juodojo strazdo trelės. Jo giedojimo frazė gal kiek paprastesnė nei lakštingalos, bet vis tiek labai graži. Balsingos ir karietaitės, liepsnelės. Jų balsus kinematografai dažnai naudoja garso takeliams. Lakštingala gal tik mūsų tautosakoje gražiausiai giedantis paukštis, bet jei paklaustumėte ornitologų – turbūt nė vienas jos nepaminėtų.

– Gal savo šeimoje esate ne vienas toks gamtos ir paukščių mylėtojas?

– Vienas, vienas… Nors žmona irgi arti gamtos, baigusi ekologiją. Susipažinome studijų metais. Ji mėgsta fotografuoti, bet gal daugiau ne gamtą, o žmones gražioje gamtoje. Aš ir pats nelaikau savęs gamtos fotografu. Kodėl? Nes neinvestuoju į tai labai daug laiko. Šiuo metu labiau esu susidomėjęs ugdymu ir praktiniais darbais. Dar žiūriu, kokios paukščių sankaupos yra būsimųjų vėjų elektrinių parkuose. Mažai turiu laiko pabūti pievose, miškuose. Ten filmuoti, fotografuoti. Nors tai daryti tikrai mėgstu, esu surengęs keletą parodų gamtos tematika. Šiuo metu mano gyvenimas labai greitas ir mobilus: ryte, žiūrėk, nuleki į gamtą, kažkiek pafotografuoji, tuomet mokykloje vedi edukaciją, po pietų pakalbi televizijoje ar per radiją, o vakarop išsiruoši į žygį.

– Šiemet pirmąsyk surengėte vaikams vasaros stovyklas „Pažinkime paukščius drauge“. Žadate keliauti į žygius ir ekskursijas po gamtą ir tai daryti labai lėtai… Kodėl lėtai?

– Todėl, kad ir taip visi visur ir visada bėgame, nieko nepastebime. Tarkim, einant mišku, pro mūsų galvas praskris zylė. Pasikalbėsime, kodėl ji praskrido: gal netoliese yra uoksas, o į kokį medį ji atsitūpė ir kodėl? Pirmas lygis – kai, būdami miške, kažką pamatome ir pavadiname. Tačiau mano tikslas yra kur kas gilesnis gamtos pažinimas. Dabar daugelį mokslų rekomenduojama sujungti – technologijas su muzika, menu, istorija. Kodėl? Tokiu būdu žmogui yra kur kas lengviau įsisavinti informaciją. Be to, kai vedu žmones į žygius (nesvarbu, suaugusiuosius ar vaikus), visada duodu į rankas profesionalius, kokybiškus žiūronus.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad esate dalyvavęs paukščių stebėjimo ekspedicijose Argentinoje, Brazilijoje, Gambijoje, Maroke, Kipre. Kada suspėjote?

– Dar prieš pandemiją. Organizavome tuos žygius mes, paukščių entuziastai. Nuvykę į vietą pasisamdydavome gidą arba patys būdavome žemėlapius pasidarę, kur kokių paukščių galima sutikti. Dažną ištikdavo šokas, kai per dieną 100 skirtingų paukščių rūšių pamatydavome. Daugelio jų pavadinimų nė nežinojome, nors Lietuvoje buvome įpratę visus sparnuočius pažinti. Tuomet žiūrėdavome, kaip tas paukštis atrodo, kokioje buveinėje lankosi, kaip elgiasi, kokiai paukščių šeimai priklauso – vieversinių, audėjinių, strazdinių, vanaginių ar kt.

– Įdomu, kokių nuotykių patyrėte ieškodami tų paukščių?

– Ornitologų kelionės jau savaime yra kitokios nei normalių keliautojų, kurie, visų pirma, lanko, ką? Žinomus architektūros, kultūros objektus. O mes važiuodavome, tarkime, į šiukšlyną Afrikoje, nes ten suskrenda grifai, kurie maitinasi dvėseliena. Traukdavome ir į ryžių laukus ar kažkokias salas, kur paprastam žmogui nėra ką veikti. Tačiau tik jau ne mums! Miestuose, gyvenvietėse, džiunglėse – visur ieškodavome tam tikrų paukščių rūšių, nes skirtingose vietose – skirtingos jų buveinės, prie kurių paukščiai prisirišę.

Tų istorijų visokių būdavo. Tarkime, visą dieną ieškai kažkokio paukščio, o jo kaip nėra, taip nėra. Tačiau staiga stabteli džiunglėse gamtinių reikalų atlikti ir žiū... atlekia tas ieškotasis gražuolis tiesiai į tave. Taip sykį buvo ir su kolibriu, raudonuodege kometa dėl savo ilgos uodegėlės vadinamu. Ieškojau jo ant kalno, maždaug 3 km aukštyje, atsiskyręs nuo grupės. Kai jau visai praradau viltį surasti, vienas kolibris prieš pat mano nosį pralėkė, o paskui jį dar du patinai, patelę begaudantys.

Kitą sykį Argentinoje telefonu nufotografavau man patikusį augalą. Naudoju tokią gamtininkų pamėgtą programėlę „I’m naturalist“, kur dirbtinis intelektas atpažįsta tai, ką nufotografuoji. Toje programėlėje galima laikyti nuotraukas, turėti tikslias paukščių, augalų buvimo koordinates. Taigi, kai nufotografavau tą augalą, įkėliau jį į programėlę, vienas botanikas iš Vokietijos parašė, kad tai labai retas radinys. Kad per praeitą šimtmetį rastos tik kelios vietos, kur jis auga.

– Kartais atrodo, kad mūsų paukščių plunksnos – trijų pagrindinių spalvų: juodos, baltos, pilkos. Kodėl Lietuvoje gyvenantys paukščiai ne tokie spalvingi kaip, tarkim, atogražų miškų?

– Lietuvoje yra ir labai spalvingų paukščių: dagilių, žalvarnių, bitininkų, tulžių, žaliukių ir kt. Jie tikrai labai ryškūs, blizgantys. Galbūt atogrąžų kraštuose yra daugiau paukščių rūšių? Lietuvoje jų užregistruota per 400, o tam tikrose Afrikos valstybėse paukščių rūšių gali būti gerokai per 1 000. Tarp jų, savaime suprantama, irgi pasitaikys visiškai neryškių. Paprasčiausiai TV kamerų taikikliuose dažniau atsiduria  ryškesni, gražesni, įspūdingesni, pvz., rojaus paukščiai, kolibriai ir pan. Gal todėl ir formuojasi tokia stereotipinė nuomonė, kad svetur  spalvingų yra kur kas daugiau.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Atrodo, visai neseniai sutikome parskrendančius paukščius, o štai jau galime stebėti ir pirmąją migracijos bangą. Kas tie ankstyvieji keliauninkai ir kodėl jie taip skuba?

– Palikti Lietuvą jau susiruošė paprastieji varnėnai, kuriuos mūsų žmonės dažnai vadina špokais. Jie vieni iš pirmųjų pavasarį parskrido, užaugino vaikučius ir dabar jau kelia sparnus. Taip pat matome migruojančias zyles su šeimynomis. Tą patį daro ir baltosios kielės. Minėti paukščiai instinktyviai traukia į pietus, vedami savo vidinio bioritmo, o vietoj jų į Lietuvą žiemoti atskrenda šiauriniai paukščiai. Netiesa, kad visi paukščiai į šiltuosius kraštus išskrenda rudenį, kaip dažnai manome. Migracija – ištisinis procesas, prasidedantis jau birželio pabaigoje.

Paukščių pasaulyje yra daugiau nei 10,5 tūkst. rūšių. Aš pats esu matęs gal tik kokį 1 000.

– Ar tiesa, kad paukščiai išskrenda ne dėl jiems gresiančio šalčio, bet veikiau dėl maisto trūkumo, vabzdžių stygiaus?

– Taip, tiesa. Nors klimatas šyla, žiemos šiltėja, bet paukščiai maitinasi vabzdžiais. Jų šaltuoju periodu Lietuvoje rasti sunku. Dėl šalčio mūsų sparnuočiai dar galėtų čia pasilikti, tai kartais ir padaro vienas kitas gandras, nusėdęs kokiam sąvartyne. Dar vienas jų skrydžių planavimo kriterijus – dienos trukmė. Paukščiai puikiai jaučia, kai dienos ima trumpėti, tuomet ir kelia sparnus. Net ir gandrai jau nebelaukia rugpjūčio 24-osios, Šv. Baltramiejaus dienos. Jie irgi keliomis savaitėmis anksčiau palieka gimtuosius namus. Prieš migraciją žmonės juos mato pakilusius ir sukančius ratus virš sodybų. Kodėl jie taip daro? Tikrai ne dėl to, kad norėtų atsisveikinti. Iš tiesų karštomis vasaros dienomis jie gaudo šiltas oro sroves, kurios kildamos į viršų pakelia ir paukščius. Tad gandrai, sukinėdamiesi ratais, iš tiesų taupo savo jėgas, kad sklendžiant nereikėtų daug plasnoti.

– Lietuvos ornitologų draugija baltąjį gandrą pasirinko 2023 m. paukščiu. Kodėl?

– Todėl, kad labai įdomu sužinoti, kiek jų Lietuvoje peri dabar. Pastarieji tyrimai buvo atlikti 2009–2010 m. Kviečiame į stebėjimą įsitraukti visus žmones, kurių kaime, miestelyje, sodyboje yra gandralizdis su gandrų šeimyna. Informaciją reikėtų siųsti Lietuvos ornitologų draugijai.

– Kai vedate edukacijas vaikams, turbūt visi pasako, kad gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu. O jei paprašyčiau keleto įdomesnių faktų apie jį?

– Šiuo metu gandrų jaunikliai jau ūgtelėję. Spėju, kad šįmet jų bus kiek mažiau, nes sausra. Tėvams sunku rasti maisto. Vieną dieną gandro patelė padeda vieną kiaušinį, kitą dieną – kitą, trečią – trečią. Dėl šios priežasties tarp gandrų jauniklių jaučiamas didelis skirtumas. Todėl, jei trūksta maisto, patys tėvai išmeta iš lizdo mažiausius jauniklius, kad lengviau išmaitintų likusius. Į Afriką gandrai skrenda visu būriu, bet paskui patinas nuo patelės žiemoja atskirai. Jie labiau prisirišę prie lizdo nei vienas prie kito. Kai reikia pratęsti giminę – jie kartu, bet atostogauja Afrikoje atskirai. Beje, gandrų jaunikliai, vos subrendę, taip pat išsyk traukia savais keliais. Kur kas šeimiškesnės už juos, sakyčiau, yra gervės.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Vasarą parkuose, prie tvenkinių, dažnai matome daug šeimų su mažais vaikais, kurių mėgstamiausias užsiėmimas – lesinti vandens paukščius batonu ar duona. Ar paukščiams tai į gera?

– Tikrai ne. Nereikia lesinti gulbių, ančių, kurios maitinasi augalais, dumbliais. Šie paukščiai augalinio maisto nesunkiai susiranda ir be žmonių pagalbos, o štai juoda duona be galo sunkiai virškinama. Šiuo metu žmonėms dar gresia pavojus pasigauti paukščių gripą. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje jau užfiksuota nemažai paukščių gripo atvejų, todėl, jei atostogaudami prie jūros rasite nugaišusį kirą – neikite prie jo artyn ir nečiupinėkite. Paukščių gripas žmonėms visiškai nepavojingas, bet jie gali būti kaip pernešėjai, t. y. užkrėsti šia liga savo namų augintinius ar močiutės gyvulėlius kaime.

– Vaikai dažnai ima į rankas viską, kas patraukia jų dėmesį. O jeigu tai graži paukščio plunksna?

– Mieste rekomenduočiau jų nerinkti: juk paukščiai lesa ir iš šiukšlių konteinerių. Tačiau jei tos plunksnos labai reikia kokiems tėvų ir vaikų darbeliams – tuomet dėl šventos ramybės nupurkškite ją dezinfekciniu skysčiu. Atsakymas į šį klausimą lygiai toks pats, kaip ir... ar galima glostyti kieme kačiuką? Paglostyti galima, bet paskui reikia nusiplauti rankas.

– Tai rinksite su dukrele paukščių plunksnas Lietuvoje ar kelsite sparnus į užsienį?

– Oi, mūsų laukia nuostabi kelionė – tiek ilsėtis, tiek ir stebėti gamtą, paukščius. Vyksime kelioms savaitėms į Seišelius. Man ten bus tikras iššūkis, nes bandysiu suderinti laiką su duokle savo hobiui ir šeimai.

„Mes gyvename tokiais laikais, kai baimė yra labai gerai parduodamas produktas viešojoje erdvėje ir, aišku, tai yra kažkokios vienos iš grupių nepasitenkinimas, tai padeda skleisti vienas ar kitas žinutes, kurti dirbtinį priešą, vienyti kažkokią vieną bendruomenę prieš kitą kartu sau žeriant politinius dividendus“, – BNS ketvirtadienį sakė už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas Europos Komisijos (EK) narys V. Sinkevičius.

„Labai daug buvo netikrų žinučių, kurios buvo transliuotos ne tik žemės ūkiui, bet ir atsinaujinančiai energetikai ir galų gale bendrai įmonėms“, – pridūrė jis.

Anot EK nario, dabar yra itin svarbu informuoti suinteresuotas grupes apie reglamento turinį, paneigti emocijų sukeltas baimes.

V. Sinkevičiaus teigimu, pavyzdžiui, argumentas, jog reglamentas trukdys atsinaujinančios energetikos plėtrai, yra visiškai  nepagrįstas – atvirkščiai, tvari energetika „yra absoliutus Žaliojo kurso prioritetas“. EK narys pridūrė, kad šią žinutę padėjo suvaldyti pačios energetikos bendrovės.

Mes gyvename tokiais laikais, kai baimė yra labai gerai parduodamas produktas viešojoje erdvėje ir, aišku, tai yra kažkokios vienos iš grupių nepasitenkinimas.

„Manau, labai svarbų vaidmenį suvaidino asociacijos, įmonės, plėtojančios atsinaujinančią energetiką, kurios labai aiškiai paskelbė, kad tai neturės jokios (neigiamos – BNS) įtakos“, – sakė EK narys.

Anot jo, nepagrįsta kalbėti ir apie reglamento žalą ūkininkams.

„Lygiai taip pat ir kalbant apie žemės ūkį, šiuo atveju tai tikrai neturės neigiamos įtakos žemės ūkiui ir ypač ūkininkams, bet šalys narės turės pilną laisvę įsigyti savo gamtos atkūrimo planus ir nelabai suprantu, kodėl jos turėtų apkrauti ūkininkus kažkokiais papildomais reikalavimais, visiškai nėra poreikio. (...) Jokio poreikio tame įstatyme numatyti kažkokių papildomų naštų ūkininkams nebuvo ir nėra“, – aiškino V. Sinkevičius.

„Bendrai ūkininkai, miškininkai, žvejai bus šio įstatymo laimėtojai, nes nepamirškime, kad sėkmingam ūkininkavimui reikalingos derlingos žemės, reikalingas vanduo, ekosistemos funkcijos“, – sakė eurokomisaras.

Pasak jo, įstatymas Lietuvoje įsigalios maždaug po trejų metų.

„Iki šių metų galo mes finalizuosime įstatymą ir jis bus patvirtintas tiek Parlamento, tiek Tarybos, ir šalys narės turės dvejus metus parengti savo nacionalinius gamtos atkūrimo planus. (...) Aš manau, kad trys metai tai tikrai (kai praktiškai pradės veikti įstatymas – BNS)“, – sakė V. Sinkevičius. 

Kiekviena ES valstybė narė per dvejus metus nuo reglamento įsigaliojimo turės parengti nacionalinius atkūrimo planus iki 2050 metų su tarpiniais tikslais iki 2030 ir 2040 metų, taip pat nustatyti teisiškai privalomus nacionalinius gamtos atkūrimo įvairiose ekosistemose tikslus.

Reglamente siūlomi ir specifiniai gamtos atkūrimo tikslai. Vienas jų susijęs su Buveinių direktyvoje nurodytiems sausumos, pakrančių ir gėlo vandens buveinių būklės gerinimu. Antrasis apima atkūrimo priemones jūrų buveinių būklei pagerinti, o trečiasis – gerinti pagal Buveinių ir Paukščių direktyvas saugomų rūšių buveinių būklę.

Numatytos priemonės 2030 metais turi apimti bent 30 proc. kiekvienos buveinių tipų grupės, kurios būklė nėra gera, ploto, 2040 metais – bent 60 proc., o 2050 metais – bent 90 proc.

Žaliųjų miestų erdvių plotas iki 2030 metų neturės sumažėti, o iki 2050 metų padidėti 5 proc. Kiekviename Europos mieste ir priemiestyje medžių lajos danga ir į pastatus ir infrastruktūrą integruotos žaliosios erdvės turės siekti bent 10 proc.

Užsibrėžta pašalinti paviršinių vandenų išilginių ir skersinių jungčių kliūtis (užtvankas), kad iki 2030 metų bent 25 tūkst. kilometrų upių ES galėtų tekėti laisvai. Taip pat iki 2030 metų planuojama sustabdyti augalų apdulkintojų populiacijos mažėjimą.

Kartu bus siekiama didinti biologinę įvairovę miškų ekosistemose ir jose sukaupti daugiau negyvos medienos, padidinti nevienodo amžiaus miškų dalį, miško paukščių populiaciją ir organinės anglies sankaupas.

Valstybės narės taip pat turės nustatyti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams tinkamas sausumos ir jūros zonas, jas įvertinti ir užtikrinti, kad jomis būtų galima naudotis, atsižvelgdamos į savo nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus.

Iki šiol valstybių įsipareigojimai išsaugoti biologinę įvairovę prisiimami savanoriškai, tačiau nepasiekus pakankamų rezultatų ir gamtos būklei toliau blogėjant reglamento nuostatų laikytis bus privaloma.

Šiuo metu net 80 proc. ES šalyse esančių buveinių būklė yra bloga, o šlapžemių plotas nuo praėjusio amžiaus 8-tojo dešimtmečio sumažėjo 50 proc.

Reglamentui labiausiai priešinosi dešinės politinės jėgos, o ypač Europos liaudies partija (ELP).

Pagal bendrąjį tikslą iki 2030 metų turės būti atkurta bent 20 proc. ES sausumos ir jūros teritorijų, o iki 2050 metų – visos ekosistemos. Čia prioritetas skiriamas didžiausią anglies dioksido absorbavimo potencialą turinčioms ekosistemoms.

Anot Eurostato 2022 metų gruodį paskelbtos analizės, kiekvienas euras, investuotas į gamtos atkūrimą, duoda nuo 8 iki 38 eurų naudos.