Fotografas Tadas Janušonis papasakojo, ar lengva šį gamtos reiškinį užfiksuoti bei ar įmanoma jį pamatyti plika akimi.

– Jeigu dieną pakeltume akis į viršų, tai pašvaisčių nepamatytume. Bet vakare, kai sutems, galbūt ir pamatysime, ar ne?  

– Taip, jeigu bus geomagnetinė audra, tai pašvaistes pamatyti įmanoma.  

– Ar tai dažnas reiškinys Lietuvoje? Pasižiūrėjus į jūsų feisbuko paskyroje keliamas nuotraukas, panašu, kad pamatyti galima kas kelias savaites.  

– Dabar padidėjęs saulės aktyvumas. Saulė būna aktyvi maždaug kas vienuolika metų ir dabar eina prie saulės piko. Kai saulė – ties piku, ji nuolat spjaudosi – pliūpsniai, blyksniai ir gana dažnai galima pamatyti pašvaistes. Plika akimi būna matomos maždaug kas du mėnesius. Prieš gerą mėnesį buvo ryškios pašvaistės. Ir vakar buvo labai ryškios, deja ne Lietuvoje, pritrūko trijų valandų. Jeigu būtų šiek tiek ilgiau užsitęsusi audra, tai būtume matę labai ryškiai virš galvos, tikriausiai taip dar dešimtmečius nebuvo švietę.   

– Tai pasisekė kaimynams? Gal lenkams?

– Toliau – Naujoji Zelandija, Australija. Tai visai kita pusė, tuo metu buvo naktis ir tiesiai į juos ėjo, o mums pritrūko. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar įmanoma paaiškinti paprastam žmogui, kas čia per reiškinys? Kas turi įtakos jo atsiradimui? 

– Tai – atmosferos optikos reiškinys, bet prasideda nuo saulės. Saulė spjauna daleles, ne tik šviesą saulė spinduliuoja, bet kartais ir daleles, ir kai tos dalelės sąveikauja su žemės magnetiniu lauku, dalelės nukreipiamos į polius, ten tos dalelės lyja, sužadina atmosferą, kuri pradeda švytėti ir taip matosi pašvaistės.  

– Labai gražiai skamba, labai gražiai atrodo. Ar nepavojinga? Gal gali koks meteoritas nukristi ant mūsų?  

– Reiškinys mums visiškai nepavojingas. Tiesa, jeigu būtų toks pat pliūpsnis, koks buvo prieš 150 metų, tai visa elektra būtų iškepusi. Pavyzdžiui, 2012 metais buvo ne į žemę nukreiptas toks pliūpsnis, tai jeigu būtų į žemę nukreiptas, mūsų elektronikai būtų galas. Tiesiog iškeptų transformatorinės, perdavimo laidai ir dar kelis metus užtruktų kol atsigautume. Žmogui visiškai jokios įtakos neturi, nebent turintiems širdies stimuliatorių. Gal tada yra kažkokia įtaka, bet šiaip žemės atmosfera sulaiko tas daleles. Jeigu esi kosmonautas, tada taip, tai – papildoma radiacija.  

– Kai ateina tas laikotarpis, kai išgirstate, kad bus geomagnetinės audros Lietuvoje, tai fizikai, fotografai ir visi kiti norintys išvysti tokį retą Lietuvoje reiškinį skuba į lauką ir fotografuoja. Ar galima su telefonu nufotografuoti?  

– Taip, galima ir su telefonu nufotografuoti. Ne kartą pats su telefonu esu nufotografavęs, bet daug geriau su fotoaparatu. Iš karto dar noriu paminėti, kad plika akim tikrai nesimato taip, kaip nuotraukose. Nuotraukos – melas. Taip yra dėl to, kad fotoaparatai surenka šviesą. Labai ilgai renka šviesą ir pasimato visos spalvos, struktūros ir taip toliau. Plika akis mato balkšvą švytėjimą. Pačias ryškiausias spalvas būtų buvę įmanoma pamatyti sekmadienį, visas spalvas būtume matę, bet, deja, nepasisekė.  

– Ar pirmadienį vakare dar galima tikėtis išvysti, kad ir kokią mažą pašvaistę danguje?  

– Nebent su fotoaparatu. 

Gamtos reiškinį lietuviai stebėjo kone visoje Lietuvoje – nuo pietinių iki šiaurinių ir vakarinių rajonų.

Svarbi sąlyga sekmadienio vakarą buvo ta, kad dangus daugelyje vietų buvo giedras.

Pajūryje pašvaistė stebėta nuo pat Šventosios, Palangos, Girulių ir Klaipėdos.

Pašvaistė fiksuota ir Ventės rage, Kretingoje, Šilutėje ir Skuode.

Vis dėlto daugelis entuziastų pripažino, kad ryškiems vaizdams teko pasitelkti galingesnę optiką.

O kai kurias nuotraukas jų autoriai, skelbdami socialinių tinklų grupėse, šiek tiek paryškino.

Tačiau pastebėta, kad kai kur ryškiausiai pašvaistė matėsi apie pusę dešimtos vakaro.

Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera.

Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą.

Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, raudoni ir kitų spalvų spinduliai.

Žydrą spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas.

Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.

Nors poliarinė pašvaistė būdingiausia poliarinėms sritims, kartais matoma ir vidutinėse platumose.

Lietuvoje šis reiškinys yra retas.

Nustatyta, kad poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais, t. y. tuomet, kai Saulėje padaugėja dėmių, fakelų, protuberancų ir kitų aktyvumo požymių.

Nuotraukose, matyti vadinamoji Olando kepurė, pasirodžiusi šeštadienį, gegužės 20 d., apie 19 val. Jos vaizdais pasidalyta feisbuko grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“.

Kaip rašoma, fata morgana – itin sudėtingas viršutinis miražas – optinė iliuzija, kai matoma daug iškreiptų ir nuolat besikeičiančių objekto vaizdų.

Viršutinis miražas (fata morgana) susidaro susiformavus itin stipriai temperatūros inversijai ore, kai su aukščiu temperatūra kyla, o ne krenta. Kadangi oro tankis didėjant aukščiui labai greitai mažėja, nuo objekto sklindantys spinduliai stipriai išsigaubia, todėl stebėtojas objekto vaizdą mato žymiai aukščiau, nei jis yra iš tiesų. Jei nuo viršutinio ir apatinio objekto krašto sklindantys spinduliai susikerta, matomas vaizdas tampa atvirkščias, kaip kad šiuo atveju.

Lygiadienį pusmetį buvusi ilgesnė diena susilygina su vis labiau įsigalinčia naktimi. Įprastai Lygė minima rugsėjo 22-ąją.

Jei ši diena, kaip šiemet, yra savaitės viduryje, kai kur lygiadienis perkeliamas į savaitgalį. Taip šiemet tradicinė lygiadienio šventė "Ragu per dangų" surengta sekmadienį.

Dreverniškių šventėje paprastai sau įdomių dalykų randa įvairių pažiūrų ir nusiteikimo žmonės: vieni žiūri mėgėjų teatrų spektaklius, kiti atvyksta ant marių kranto jau vakare, kai nuo kultūros centro patraukia marga minia apraudodama šiaudinį oželį, kurį nešasi su savimi. Jis prie marių sudeginamas su kitomis šiaudinėmis skulptūromis. Taip paskelbiama, kad atėjo tamsusis metų laikas, ilgo šviesos laukimo, ramybės metas.

Pastogė: per lietų Dagos šventę švenčiančius doviliškius priglaudė bažnyčia. ("Facebook" paskyros "Dovilų etninės kultūros centras" nuotr.)

Dovilų bendruomenė į kasmet rengiamą Dagos šventę pasikvietė namiškius ir kaimynus dar penktadienį. Lynojo, todėl oficialioji šventės dalis vyko svetingoje Dovilų bažnyčioje, linksmybės vėliau persikėlė į Etninės kultūros centro kiemą.

Dauguma tradicijų puoselėtojų nepaiso, kad rugsėjo 22-oji – darbo diena. Jau šį vakarą minėsime ne tik Lygę, bet ir Baltų vienybės dieną.

Žmonės raginami užkurti ugnį ar naudotis kitais šviesuliais ant piliakalnių, alkakalnių ar kitų su baltų (aisčių) istorija susijusiose vietose. Jeigu tai darančiųjų bus daug, kiekvienas tamsoje matys bent kelis šviesulius.

Vis dažniau žmonės raginami ne kurti gyvą ugnį, o naudoti lazerinius prožektorius, jų šviesą nukreipti aukštyn ir judinti, kad iš tolo matytųsi šviesos stulpas. Piliakalnių aikštelėse prašoma ugnies nekurti ant žemės, taip gali būti suardytas dar netirtas palikimas. Geriau naudoti fejerverkus, skraidančius žibintus arba iškelti ugnį ant karčių.

Taip prisimenami seni, šimtmečius gyvavę papročiai, kai ugnies sąšauka ant piliakalnių kvietė vienytis – ginti savo žemes, gyvastį, savastį.

Šį vakarą, apie 20 val., suliepsnos vasarą Gintaro įlanką puošusios nendrinės skulptūros. Juodkrantėje vyks dainų, šokių ir paslapties kupinas reginys.

Palangos pakraštyje, ant Žemaičių alkos kalno,  paprastai taip pat renkasi žmonės atsisveikinti su šviesiuoju metų laiku.

Valstybinių miškų urėdijos Šernų girininkijos Modestas Bundauskas, šiais metais pirmą kartą miške aptikęs ledo plaukus, pasakojo, kad pajūryje šiam reiškiniui susidaryti yra palankios oro sąlygos, dažniau jį aptikti galima drėgnuose miškuose. Vienoje vietoje girininkas rado maždaug 6-8 ledo plaukus, susidariusius ant šakų, kurių ilgis siekė apie 3 centimetrus.

„Per savo darbo laiką, kiek dirbu girininku, šį reiškinį mačiau pirmą kartą, kolegos, kiek žinau, aptinka neretai, juk praleidžiame lauke beveik visą dieną“, – sakė M. Bundauskas.

Norintiems savo akimis išvysti ledo plaukus, girininkai pataria į mišką užsukti tuomet, kai oro temperatūra yra nukritusi kiek žemiau nulio, tačiau dar nėra sniego.

Smulkūs ledo plaukeliai susiformuoja esant atitinkamai oro temperatūrai ir drėgmei. O vos palietus ranka – pranyksta. Ant mirusios lapuočių medienos, dažniausiai kritusių šakų, ledo plaukus suformuoja grybas Exidiopsis effusa.

Šį reiškinį tyrę mokslininkai teigia, kad, esant minusinei, nuliui artimai temperatūrai, ant medžių susiformuoja ledo kristalai, kuriuos vėliau minėtasis grybelis paverčia plonyčiais, vos 0,01 milimetro skersmenį siekiančiais ledo plaukais. Teigiama, kad jie gali išaugti iki 2 metrų ilgio.

Šimtai tūkstančių žmonių buvo suplūdę į Čilės šiaurinį Kokimbo regioną, kur įsikūrę nemažai observatorijų su galingais teleskopais ir kur Saulės užtemimas buvo geriausiai matomas. Šiame regione prie Atakamos dykumos sausas, skaidrus oras ir maža šviesos tarša sukūrė rojų dangaus stebėtojams.

Didžiulės minios susirinko Higeros mieste, esančiame 2,4 tūkst. m virš jūros lygio, netoli garsiosios La Siljos observatorijos, kurią eksploatuoja Europos pietinė observatorija (ESO).

Turistai neliko nusivylę. Šiose vietose užtemimas truko ilgiausiai – 2 minutes ir 36 sekundes.

Į vakarus esančiame pakrantės mieste La Serenoje tūkstančiai paplūdimyje susirinkusių žmonių džiūgavo ir plojo, kai Mėnulis visiškai užstojo Saulę. Kai kas skandavo „Dar, dar dar!“.

„Tiesa ta, kad net jei žinai, kas vyksta, ta minutė, kai ateina tamsos šešėlis ir stoja tyla, sukrečia“, – tramdydama ašaras sakė astronomė Sonia Duffau (Sonia Dufau).

Saulės užtemimai įvyksta, kai Saulė, Mėnulis ir Žemė atsiduria vienoje linijoje ir ant Žemės krinta Mėnulio šešėlis. Visiški Saulės užtemimai yra reti, bet dar retesnis dalykas yra tai, kad užtemimas įvyko kaip tik toje Žemės vietoje, kuri yra geriausiai pasirengusi stebėti dangaus kūnus.

„Labai retai nutinka, kad visas užtemimas matomas virš kokios nors observatorijos; praėjusį kartą tai vyko 1991 metais“ Mauna Kea observatorijoje Havajuose, sakė La Siljos observatorijos astronomas Matias Jonesas (Matijas Džounsas).

9,65 tūkst. km ilgio ir 150 km pločio ruože, kur buvo matomas visiškas Saulės užtemimas, buvo atsidūrusios Čilė ir Argentina.

Įspūdingas gamtinis reiškinys prasidėjo 13 val. 1 min. (20 val. 1 min. Lietuvos laiku) Ramiajame vandenyne. Čilės krantus Mėnulio šešėlis, kuriame Saulės visiškai nebuvo matyti, pasiekė 16 val. 38 min. (23 val. 38 min. Lietuvos laiku). Vėliau šešėlis nuslinko į Argentiną ir Pietų Atlantą.

„Žmonijos akys“

Čilės prezidentas Sebastianas Pinera (Sebastianas Pinjera) užtemimą stebėjo drauge su minia Higeroje.

„Šiandien labai svarbi diena, kurios ilgai laukėme“, – sakė jis ir pridūrė, kad Čilė „yra pasaulio sostinė kalbant apie astronomiją, mes esame žmonijos akys ir pojūčiai, galintys matyti, stebėti ir studijuoti žvaigždes ir Visatą“.

La Siljos observatorija internetu tiesiogiai transliavo reginį, be to, atvėrė savo duris visuomenei – moksleivių ekskursijoms, pokalbiams ir seminarams.

Sostinėje Santjage žmonės užtemimą stebėjo nuo stogų, iš miesto parkų ir aikščių. Mokyklos anksčiau baigė darbą, kad vaikai galėtų pasirengti stebėjimui.

Argentinoje žmonės stebėti užtemimo vyko į vakarinį Kujo vyndarystės regioną. Tuo tarpu sostinėje Buenos Airėse dangus buvo apniukęs ir trukdė stebėjimams.

Mokslininkai užtemimo stebėjimo duomenis panaudos teorijoms tikrinti ir eksperimentams vykdyti.

„Užtemimai yra proga studijuoti išorinį (Saulės) atmosferos sluoksnį vainiką, nes Mėnulis užstoja visą centrinę Saulės dalį“, – sakė M. Jonesas.

Kitas visiškas Saulės užtemimas bus matomas Pietų Čilėje 2020 metų gruodžio 14 dieną.

Afrikos gyventojai sekmadienį turėjo galimybę stebėti visišką saulės užtemimą, o astronomijos mėgėjai Junginėse Valstijose ir Europoje taip pat matė mažiau įspūdingą, tačiau gana retą reiškinį.

Visiškas užtemimas galėjo būti stebimas siaurame ir ilgame Afrikos ruože, o geriausios sąlygos buvo Sibilojaus nacionaliniame parke šiaurės Kenijoje, kur keli šimtai turistų susirinko prie Turkanos ežero krantų.

Kartu su turistais buvo spalvingai apsirengusių turkanos, rendilės ir daasanačų genčių narių, kurių daugelis dėvėjo papuošalus iš karoliukų. Aptemus dangui, stebėtojai džiaugsmingai šūkavo.

Tačiau reginio vos nesugadino permainingi orai: prieš pat užtemimą siautė smėlio audra, praūžė liūtis, o nuslinkus tamsiam debesiui nušvito vaivorykštė, pasakojo vienas naujienų agentūros AFP fotografas.

Kai kurie turistai, bijantys praleisti retą reginį, paskutinę minutę ieškoti geresnės vietos kitoje ežero pusėje.

Užtemimo, kurio kulminacija Kenijoje truko tik apie 10 sekundžių, pabaigą iš dalies užtemdė debesis.

Visiškas užtemimas taip pat buvo stebimas Gabone, Konge, Ugandoje ir Etiopijoje.

„Mačiau, kaip juodas diskas palaipsniui uždengia saulę. Tai didinga, – sakė Clarence'as Diledou (Klarensas Dildu), gyvenantis Gabono uostamiestyje Por Žantilyje. – Deja, blogi orai šiek tiek sugadino šventę.“

Šioje Vakarų Afrikos valstybėje visiškas užtemimas buvo matomas tik beveik 60 kilometrų pločio ruože.

Por Žantilyje šeimos šia proga susirinko jūros krantinėje, žvelgdamos į saulę.

Kaip ir daugelis kitų žmonių tame mieste, C.Diledou stebėjo užtemimą per specialius akinius, kuriuos valdžia nemokamai dalijo prieš šį retą reiškinį.

Neturintys akinių rado kitokių išradingų būdų: Pauline Koumba (Polin Kumba) kieme pastatė dubenį su vandeniu ir stebėjo saulės atspindį.

„Mačiau trumpą užtemimo momentą dubenyje. Tačiau jis greitai baigėsi, o tamsūs debesys sugadino efektą“, – sakė ji.

Šeimos šia proga taip pat susirinko Gabono sostinėje Librevilyje, kur užtemimas buvo mažiau įspūdingas, tačiau dangus buvo pastebimai užtemęs maždaug pusantros valandos nuo 13:30 val. Grinvičo (15:30 val. Lietuvos) laiku.

JAV rytuose stebėtojai spėjo pamatyti dalinį užtemimą, kuris truko 45 minutes tuojau po to, kai patekėjo saulė.

Dalinis užtemimas taip pat galėjo būti stebimas pietinėse Europos šalyse – Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje – taip pat Irake.

Permainingi orai ir miestą siaubiantys škvalai kauniečiams ne naujiena. Vargu ar pasitaikė vasara, kai Kauno nebuvo užklupusi grėsminga audra.

Štai praėjusį savaitgalį Kaune skandinusios liūtys itin didelių materialinių nuostolių nepridarė, tačiau be elektros paliko beveik 7 tūkst. gyventojų. Portalui kaunodiena.lt pakalbinus klimatologą Justiną Kilpį paaiškėjo, jog gamtos reiškinius lemia ir miesto geografinė padėtis.

„Negaliu teigti, kad Kaune kasmet įvyksta daugiausiai škvalų, tačiau padariniai antrame pagal dydį Lietuvos mieste dažnai yra rimčiausi. Tam įtakos, visų pirma, turi miesto geografinė padėtis“, – tvirtino J. Kilpys.

Jo teigimu, Kaunas išsidėstęs Baltijos aukštumų papėdėje. Ateinančios oro masės prieš aukštumas stabteli, todėl krituliai dažnai iškrenta pačiame mieste. Be to, audros kyla ir temperatūrų svyravimo.

„Prie Kauno yra didelių vandens telkinių, upių – vienų temperatūra žemesnė, kitų aukštesnė. Įsivaizduokite, kokios skirtingos oro masės formuojasi aplink miestą: Kaune asfaltas kaista, o šalia esančios marios, Nemunas ir Neris atneša gaivesnį orą. Didžiuliai temperatūrų skirtumai suformuoja gausius debesys. Štai jums ir liūtis“, – aiškino klimatologas.

Jis priminė, kad praėjusią savaitę Lietuvoje tris paras oro temperatūra viršijo 30 laipsnių karščio, todėl šiek tiek atvėsus savaitgalį šalį siaubė ne vienas škvalas.

„Energija niekur nedingsta, ji tik pakeičia savo formą. Per kelias dienas susikaupusi šilumos energija transformavosi iš pradžių į gausų lietų, kuris perėjo į škvalą. Tai fizikos ir gamtos dėsniai“, – pabrėžė J. Kilpys.  

Klimatologas perspėjo, jog dar galime sulaukti ne tik labai karštų orų, bet ir ne vieno škvalo.

„Per paskutinius kelerius metus pastebime, jog rugpjūtis yra žymiai karštesnis mėnuo nei liepa. Natūralu – kuo aukštesnė temperatūra, tuo dažniau įvyksta pavojingų meteorologinių reiškinių, tokių kaip liūtys, škvalai“, – sakė pašnekovas.