Visgi didžiausią naujienų bombą šiauliečiai susprogdino trečiadienį, kai krepšinio portalų antraštės skelbė – „Šiauliuose“ krepšininko karjerą gaivina Gediminas Orelikas.
Du pastaruosius sezonus dėl pasikartojančių traumų praleidęs šiaulietis jau kurį laiką sportavo su gimtojo miesto komanda ir planavo savo sugrįžimą į didįjį krepšinį.
„Su treneriu visąlaik kalbėjomės, taip buvo ir pernai. Sakė, kad pasveikęs galiu prisijungti prie jų. Nuo pirmųjų dienų, kai pradėjau sportuoti, kalbėjome ir jie laukė manęs, kol būsiu pasiruošęs žaisti“, – apie susitarimą su „Šiauliais“ pasakojo žaidėjas.
Gimtojo miesto klubas jam turėtų būti ypatingas dar ir dėl to, kad būtent čia buvo žengti pirmieji karjeros žingsniai – rungtyniauta 2006–2007 m. ir 2009–2010 m. sezonuose.
„Betsafe-LKL“ G. Orelikas paskutinį kartą rungtyniavo dar 2016-aisiais, kai atstovavo sostinės klubui. Per Lietuvoje praleistus metus jis yra tapęs ir naudingiausiu reguliariojo sezono žaidėju, ir Citadele Karaliaus Mindaugo taurės čempionu.
Nors 197 cm ūgio puolėjas dėl traumos nerungtyniavo jau dvejus metus, jo pase esantys skaičiai byloja apie amžių, kuriame karjeros pabaiga dar nekvepia – su tokia mintimi krepšininkas grįžta rungtyniauti į „Betsafe-LKL“.
G. Oreliko mintys apie sunkų laikotarpį be krepšinio, sugrįžimą ir norą dar pakeliauti po pasaulį – pokalbyje su lkl.lt.
– Paskutinius kelerius metus dėl traumų vis toldavo jūsų sugrįžimas į aikštę. Koks jausmas po tokios ilgos pertraukos pagaliau vėl žaisti krepšinį?
– Aiškiau bus po pirmųjų rungtynių. Dabar vis dar laukiu to jausmo, įdomu, koks jis bus – daug baimės ar ne. Reikia sulaukti ir pačiam pamatyti, bet manau, kad viskas bus gerai. Nors atėjus šeštadieniui gal ir sakysiu, kad reikėjo bijoti (šypsosi).
– Kaip atrodė „Šiaulių“ dėmesys jums? Su klubu sportuojate jau kurį laiką?
– Pradėjau stotis ant kojų ir tada susisiekiau su „Šiauliais“, kad galėčiau pasportuoti. Nuo tada treniruojuosi su komanda, bet dar neplanuodavau savo režimo, tiesiog sportavau. Tai truko apie 3–4 savaites. Mačiau, kad viskas gerėja, o treneris Sireika nemažai kalbėjo, domėjosi, kada grįšiu. Taip išėjo, kad pasilikau su „Šiauliais“.
– Kiek įtakos sprendimui turėjo tai, kad žaisite gimtajame mieste? Galbūt savoje aplinkoje jaučiatės ramiau ir užtikrinčiau prieš grįždamas į aikštę?
– Pradėjau sportuoti čia, jau pripratau, viską žinau. Truputėlį sportuoju ir su asmeniniu treneriu. Viskas susidėjo – ir gimtasis miestas, ir ta komanda, kurioje žaidžiau. Čia turiu tinkamas sąlygas – laisvesnėmis dienomis noriu pasportuoti ir individualiai, nes dar trūksta fizinio pasirengimo. Noriu dar save sustiprinti, kad viskas greičiau vyktų.
– Šiauliuose žaidėte ir prieš dešimt metų, tąkart nelabai gražiai išsiskyrėte, ar po tiek laiko viskas yra užmiršta ir nedarė įtakos jūsų sprendimui?
– Buvo visko, aš tada daug nesigilinau į situaciją, čia buvo senos klubo vadovybės reikalas. Pykčio dėl to nelaikau, nebe tas amžius, kad pykčiau ant visų, išaugau iš to. Kas buvo – pražuvo, laiko neatsuksi atgal ir nieko nepakeisi.
– Prieš tai rungtyniavote Venecijoje ir ten rodėte puikią sportinę formą, atrodė, kad galite dėti dar vieną žingsnį į priekį. Tada gavote trauma ir prasidėjo ilgas laikotarpis be krepšinio. Kaip jį praleidote?
– Daug laiko praleidau ant operacinės stalo ir reabilitacijoje. Buvo visko – ir psichologinių bėdų, ir blogų sprendimų, bet vis tiek galiausiai susiėmiau. Jau atrodė, kad galiu sportuoti, bet tada vėl reikėjo operuotis, ta pati situacija pasikartojo dar kartą, visa tai susideda. Dėliojiesi laiką po 6–7 mėnesius į priekį, papurtai galvą ir mėgini vėl. Po truputį užsikūriau ir dabar viskas eina į gerąją pusę. Dar nesu toks senas, turiu laiko pažaisti.
– Ar sugrįžus jaučiasi traumos padariniai?
– Padariniai jaučiasi, gali būti, kad taip bus visą likusią karjerą. Daug kartų ta vieta buvo pjauta ir tvarkyta. Bet jeigu nežaisiu, nepradėsiu, nematysiu savęs per treniruotes, niekas nesikeis. Įdomu, kaip bus rungtynėse, nes reikės įsivažiuoti. Nebus taip, kad iškart rinksiu po 20–30 taškų. Tai būtų stebuklas, bet stebuklais reikia tikėti (šypsosi).
– Šiemet jums suėjo 30 metų, toks amžius krepšininko karjeroje vis dar laikomas jėgų žydėjimu. Su kokiais tolimesniais tikslais grįžtate į krepšinį?
– Reikia prisižiūrėti kūną ir viskas bus gerai. „Šiauliai“ dar nėra ta stotelė, kur norėčiau po penkių metų pabaigti karjerą. Negaliu spjauti į tokią galimybę, bet bus matyt. Tiesiog noriu sustiprėti, pagauti savo žaidimą, pajausti ritmą. Dar norėtųsi pakeliauti po pasaulį.
– „Betsafe-LKL“ neberungtyniavote nuo 2016-ųjų, kokius pasikeitimus lygoje pastebėjote nuo to laiko?
– Po operacijų tuos kelis metus visai nesinorėjo žiūrėti krepšinio, norėjosi atsigauti. Žiūri krepšinį ir širdį skauda, kad pats to negali daryti, todėl stengiausi žiūrėti mažiau rungtynių. Dabar jau apie pusmetį laiko esu įsivažiavęs ir stebiu, bet dar sunku kažką pasakyti. Sužaidus kažkiek rungtynių bus aiškiau.
– Kartu su jumis į ekipą atvyksta ir Lukauskis, su kuriuo jums teko žaisti 2014–2016 metais Vilniuje. Dabar ekipoje būsite vieni vyriausių žaidėjų. Ar jau teko šnektelti su juo apie tai, kad žaisite kartu?
– Kartu žaidėme Vilniuje, o dabar jau abu esame „Šiaulių“ treniruotėse, apie tai pasikalbame. Su juo visad sutardavome ir nesipykdavome. Galbūt būtų skambu sakyti, kad pats esu veteranas. „Šiauliuose“ pastaruoju metu žaisdavo daug jaunimo, man taip pat tas žaidimas nelabai traukdavo akį, o dabar yra ir vyresnių žmonių, viskas neblogai sutvarkyta. Pamatysime pirmosiose rungtynėse, tikriausiai staigiai tas geras žaidimas neateis, nes yra naujų žmonių, bet po truputėlį įsivažiuosime ir viskas bus labai gerai.
– „Šiauliai“ kol kas dar nepatyrė pergalės skonio, ką svarbiausia tobulinti žaidime, kad ta serija nutrūktų ir situacija stabilizuotųsi?
– To pergalės skonio kol kas nepatyriau ir pats, reikės tai padaryti šeštadienį. Stengsimės. Dabar viskas jau yra geriau. Tikiuosi, kad tai pasimatys ne tik per treniruotes, bet ir per rungtynes – žaidėjai supras, ką reikia pakeisti. Jei tai pavyks ir pas mus bus noro, viskas bus super.
