Baudomis šią tradiciją išlaikyti siūlančiai politikei pritariantys publicistai pasakoja apie, jų žodžiais, neleistiną krikščionybės transformaciją, kai prakartėlėje Juozapą pakeičia antra moteris, ir atkreipia dėmesį į incidentą Padujoje. Čia vienos mokyklos vadovybė visa ko toleravimo keliu nuėjo į visiškas lankas: kalėdinės giesmės tekste žodį „Jėzus“ pakeitė žodžiu „gegutė“. Ganytojo paminėjimas esą galintis įžeisti mokyklos bendruomenės kitatikius. Šiame kontekste gegučių mylėtojai kalba apie modernius laikus ir priekaištauja prieš imigrantus nusiteikusių valdančiųjų šalininkams, esą jie šiandien nesuteiktų prieglobsčio net pačiai Šventajai šeimai.

Šie keisti incidentai iliustruoja krizę, į kurią žemyne (kol kas dar) dominuojančią religiją stumia vadinamoji progresyvioji visuomenė. Žinia, krikščioniškosios šventės – puiki proga padidinti apyvartą. Sunku įsivaizduoti, kad kas atsisakytų masine išlaidavimo orgija virstančių metų sandūros švenčių. Bevardis žiemos pasilinksminimas po eglutės pavidalo floristine kompozicija – universalus it europietiškų pusryčių asorti standartiniame viešbutyje: leidžia patenkinti ir mėsėdžių, ir žaliavalgių bazinius poreikius. Tačiau bandantieji ištrinti Kalėdų spalvas ignoruoja ar nežino paradoksalaus fakto: pasaulyje krikščionybę išpažįsta vis daugiau žmonių. 2023 m. krikščionių skaičius pirmą kartą perkopė 2,6 mlrd. slenkstį. Per metus jų padaugėjo 1,18 proc. Nors sparčiausiai gausėja musulmonų (1,87 proc. per šiuos metus), mūsų religija populiarėja ten, kur turbūt mažiausiai galime tikėtis: Afrikoje, Amerikoje, Kinijoje, Japonijoje, net tokiame ateistų bastione kaip Pietų Korėja. Gal progresyviajai Europos visuomenei verta susimąstyti, ar modernumo ji ieško teisinga kryptimi?

Per paskutines dešimt dienų gamtoje įvyko didelių pokyčių ir ypač išryškėjo skirtumai tarp Lietuvos regionų. Vakarinėje šalies dalyje, Suvalkijoje, jau geltonuoja blindės, žydi švitriešiai, vištapienės, dirvonuose – šalpusniai. Žibuoklių žiedeliai prieš saulę čia jau blunka, taigi skubėkime džiaugtis, antraip jų teks laukti iki kito pavasario.

O rytų Lietuvoje miškų ežerėliai tik dar laisvinasi nuo ledų. Tiesa, didieji ežerai ir čia suguro, ledas virto koše. Skaudžiausia, kad net tokiu metu kai kas dar ropštėsi ant nesamo ledo, skendo, buvo gelbstimas...

Nugrumėjo griaustiniai, palijo. Suvalkijoje nedrąsiai kyla žolė. Kitur to dar reikės palaukti. Tačiau būtent lietus paskatina augalus atsibusti. Žinoma – ir šiluma.

Pavasario šiluma ir vėjai greitai džiovina dirvas, į jas jau išvažiavo technika. Kai kas šiek tiek vėluoja, bet, prisiminę sudėtingą praėjusį rudenį, kai žiemkenčių daug kur nepavyko pasėti, ūkininkai dabar nepraleis nė vienos tinkamos akimirkos.

Pavasario vidurys – geriausias metas geriems darbams. Ypač jų reikia gamtai.

Šį pavasarį vėluoja medžių sodinimo darbai – giriose žemė iki šiol dar su pašalu. Tačiau viskam pasiruošta, miškininkai laukia tinkamų orų ir žvalgosi į dangų – jiems didelė sausra nėra naudinga. Ypač smėlynuose, kur sodinamos pušelės prigyja esant drėgnai dirvai.

Pagaliau – paukščių metas. Suskrido gandrai, kai kuriuose lizduose, sprendžiant iš paukščių elgesio, gali būti pirmųjų kiaušinių. Tiesa, yra lizdų, kuriuose stypso tik po vieną gandrą – jie laukia. Tikėkimės, kad sulauks, nes kelias namo kai kuriems gandrams yra net labai tolimas.

Sugrįžo pečialindos, juodagalvės devynbalsės – tikrieji vasaros paukščiai. Trūksta tik kregždučių, kurios turėtų pasirodyti su artimiausiu šilumos pliūpsniu.

Tiesa, jau tuoj pat galima tikėtis gegutės. Kaime tokiu metu nei į kiemą, nei lauko darbų dirbti neidavo be pinigėlio kišenėje – o jei gegutė tuščiom užkukuos!

Pavasario vidurys – geriausias metas geriems darbams. Ypač jų reikia gamtai. Tiesa, sunku apie tai galvoti, kai žinome, kad ir šiemet nepavyko išgyvendinti bjauraus įpročio deginti žolę ir naikinti visa, kas tik joje juda.

Jau kyla Sosnovskio barščiai – metas reguliuoti jų gausą, juos naikinti. Reikia skubėti genėti, sodinti. Šiltosios pavasario dienos yra lyg šventė. O šventės ilgos nebūna ir amžinai netrunka.

Lietuvoje – pavasaris. Jau net neskaičiuojame kelintas. Vienas buvo ankstyvasis, paskui – net keletas gana vėsių. Dabar prasideda šiltasis, švelnusis jo metas. Iš tikrųjų pavasaris yra vienas vienintelis, o jo charakteris mums gali būti ne visada suprantamas. Tačiau tai – mūsų, o ne pavasario problema.

Pavasariu ar pavasariška nuotaika gyvenus du mėnesius, daug ką galima apibendrinti ir atsakyti į kai kuriuos klausimus. Visų pirma šio pavasario nuoseklumas stebina, nors gal ir nedžiugina. Vėsa ir nejaukūs orai sulaikė daugelio augalų skubėjimą ir ypač žydėjimą, nes tik taip galima išsaugoti būsimą derlių – nebūtinai mūsų sodų kriaušes, vyšnias ir obuolius. Gamtoje tai daug svarbiau. Dabar gimstanti šiluma ir sodus, ir gamtos augalus turėtų pažadinti ir visiems padovanoti žiedus.

Šilumos nuojauta ir pavasario kalendorius dovanoja tikrojo pavasario paukščius. Jau nardo pirmosios kregždės, prieš savaitę girdėta kukuojanti gegutė. Jei ruošiatės į gamtą ar dirbsite kieme, sode, nepamirškite metalinių pinigėlių. O ką darysite, jei gegutę išgirsite jų neturėdami? Po šių paukščių sugrįžo juodagalvės devynbalsės, margaspalvės musinukės, lauksime krakšlių, nendrinukių ir, žinoma, pačios lakštingalos.

Kažkaip nepastebėti grįžo beveik visi paukščiai. Daugelio jų lizduose – kiaušiniai ar jaunikliai. Štai Juodkrantės kolonijoje girdimas šiųmečių kormoranų jauniklių klegėjimas. Naminių pelėdų lizduose jau ūgtelėję baltapūkiai pelėdžiukai, auga jūrinių erelių vaikai.

Kai kas klausia – kodėl šiemet paukščiai sugrįžo nepastebėti? Ar tikrai taip buvo? Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai šiemet savo tinkluose pasigenda paukščių. Jų įvairovė ta pati, tačiau jų pulkai, matyt, keliavo aplenkdami žieduotojų tinklus. Tą galėjo lemti paukščiams, bet ne žieduotojams palanki vėjų kryptis ir greitis, taip pat – oro temperatūra ir kiti nebūtinai mums žinomi veiksniai.

Tokio paukščių keliavimo rezultatas – miškuose suokiantys strazdai giesmininkai ir liepsnelės, kurie taip ir neapsilankė Ventės rage. Pasirodo, mūsų tyrimų metodai (o žiedavimas Ventės rago stacionare yra vienas tiksliausių) ne visada parodo tikrąją gamtos situaciją.

Jau gimė pirmi briedžiukai. Šerniukai ūgtelėjo, ir šernės juos išsiveda į laukus, į pievas. Gimė lapiukai, greitai gims vilkiukai. Pavasaris viską sudėliojęs tvarkingai, tad visi šie žvėriukai, pradėję patys maitintis, ras šviežios žalumos, šviežios švelnios mėsos.

Po savaitės – jau gegužė. Ją turėtume pasitikti žaliose giriose, tarp žydinčių pirmųjų sodo medžių. Džiaukimės tokiu pavasariu ir jį branginkime.

Nežinia, ko mes labiau laukiame – šilumos ar Velykų? Ko gero, ir vieno, ir kito, nes viskas skamba labai gražiai. Atrodo, kad gamta mums tokią gražią dovaną ir paruošė, nes per Velykas ir jų priešaušryje žadami šilti ir malonūs orai.

Taigi gyvename gražiausiomis nuojautomis. Tačiau dabar, esant kitoje balandžio pusėje, jų beveik nereikia. Pavasaris, nors ir prasidėjęs kaip reta anksti, niekur nenuskubėjo. Galbūt žibuoklių žiedai šiek tiek anksčiau nubiro, plukės nulinko. Visa kita – tradiciniu laiku, tvarkingai, kaip ir turi būti gamtoje.

Keliaudami per Lietuvą, turime pripažinti, kad ji – tikrai didelė šalis. Tą liudija gamtos reiškinių įvairovė. Tik pažvelkite dabar ir pamatysite, kad Suvalkijoje regite jau dailiai šviežia žaluma papuoštus medžius, o Švenčionių krašte, rytinėje šalies dalyje, ji dar labai nedrąsi ir reta. Beje, kol kas baigšti žaluma pajūryje ir Kuršių Nerijoje. Šaltas jūros vandens alsavimas neleidžia gamtai skubėti. Žinoma, ji niekur ir neskuba, viską daro laiku.

Balandžio 11 d. Žuvinte jau stebėtos pirmos šelmeninės kregždės. Žinia, viena kregždė, kaip sako, pavasario neatneša, tačiau jų pasirodymas yra labai simboliškas, liudijantis pavasario brandą ir primenantis, kad atėjo tradicinis metas grįžti šilumą mėgstančioms rūšims. 

Kregždės sušmėžavo ir pradingo, jų reikia tikėtis per Velykas. Tačiau į Žuvintą sugrįžę nendriniai žiogeliai. Nedideli giesmininkai paukščiai jau svirpia savo melodijas ir skristi niekur neketina. Per Velykas reikėtų žvalgytis gegutės – gal ji atskris prie jūsų namų  į sodą ir užkukuos. Po Velykų lauksime lakštingalų. Karklynai jau sužaliavo, jų namai yra pasiruošę priimti giesmininkes.

Nors šiek tiek prislopusi šiluma pristabdė nežabotą veržimąsi, daug kur jau geltonuoja kiaulpienės, miške svyra rūteniai, geltonuoja kašubiniai vėdrynai, o pabaliuose – purienos. Šių metų pavasaris nebuvo dosnus vandens, tad purienoms drėgmės pakaks.

O štai varlių ikrams, kurie išneršti ir turi vystytis balutėse, gali kilti problemų. Jei rasite tokią baigiančią džiūti balutę, perneškite ikrus į gretimą, saugią kūdrą – išgelbėsite daug gyvybių, būsite padarę gerą darbą gamtai ir sau.

Velykų metas – raktas į žaliąjį pavasarį. Džiaukimės juo ir branginkime – šiemet jis nepasikartos.