Vis dėlto jie skiriasi nuo visų kaštainių, paplitusių gamtoje.

Apie pusė vieno koledžo eksperimentinėje stotyje auginamų kaštainių yra genų inžinerijos kūrinys: šiems medžiams įdiegtas genas, suteikiantis atsparumą grybinei ligai, prieš kelis dešimtmečius beveik visiškai išnaikinusiai amerikinius kaštainius (Castanea dentata).

Niujorko valstijoje veikiančio Aplinkos mokslų ir miškininkystės koledžo tyrėjai artimiausiu metu ketina prašyti federalinio leidimo išplatinti tūkstančius genetiškai modifikuotų medžių, vykdant rūšies atkūrimo projektą. Planuojama, kad įgyvendinant šią atidžiai prižiūrimą programą genetiškai pakeisti augalai būtų sodinami ne vien ūkiuose, bet ir natūraliose buveinėse – miškuose.

Vis dėlto toks beprecedentis žingsnis dar labiau aštrina mokslininkų jau senokai gvildenamą klausimą – ar genų inžinerija turėtų būti naudojama gamtinėms populiacijoms gelbėti arba atkurti?

Oponentai perspėja verčiau nepradėti „didelio ir negrįžtamo eksperimento“ itin sudėtingose ekosistemose. Kita vertus, šių metodų šalininkai aiškina, kad genų inžinerija jau plačiai taikoma žemės ūkyje ir galėtų padėti gelbėti miškus, apniktus pavojingų kenkėjų ir ligų.

„Turime šią technologiją – tai labai galinga technologija, ir galime ją panaudoti rūšiai išgelbėti“, - sakė minėto koledžo vykdomam amerikinių kaštainių tyrimų ir atkūrimo projektui vadovaujantis augalų molekulinės biologijos profesorius Williamas Powellas (Viljamas Pauelas).

Tyrėjai prašys JAV Žemės ūkio departamento (USDA) leidimo įvertinti genetiškai modifikuotus amerikinius kaštainius, kuriems yra įdiegtas kviečių genas, padidinantis medžio atsparumą parazitiniam aukšliagrybiui Cryphonectria parasitica, prieš daugiau kaip 100 metų atsitiktinai įvežtam į Jungtines Valstijas.

Kaštainių maras išnaikino daugybę išlakių medžių, kadaise gausiai augusių miškuose nuo Meino iki Džordžijos. Apskaičiuota, kad jų augo apie 4 mlrd.; kaštainių sėklomis misdavo šernai, o tvirta mediena naudota baldams gaminti.

Mūsų laikais dauguma išlikusių amerikinių kaštainių tėra iš senų šaknų ataugusios jaunos atžalos, dar neapniktos grybo.

Sumanymas perkelti amerikiniams kaštainiams atsparumą marui, būdingą kininiams kaštainiams (Castanea mollissima), pasirodė esantis sunkiai įgyvendinamas, nes jį lemia keletas genų.

W. Powellas ir jo tyrimų partneris Charlesas Maynardas (Čarlzas Meinardas) prieš dešimtmečius pradėjo ieškoti kitų galimybių, vykdydami Amerikos kaštainių fondo Niujorko padalinio užsakymą. Jie įdiegė medžiams kviečių geną, koduojantį fermento, suardančio grybo išskiriamą kenksmingą rūgštį, gamybą.

Šiuo metu genetiškai modifikuotų medžių auginimas griežtai reguliuojamas. Jie auga atvertoje koledžo bandymų stotyje netoli medžių, neturinčių papildomo geno. Kaštainiams žydint, jų šakelės apgaubiamos maišeliais, kad vėjas nepaskleistų žiedadulkių. Jų vaisiai bręsta tuose pačiuose maišeliuose ir yra su jais nuskinami.

Pasak tyrėjų, reikalingą geną paveldės apie pusė kaštainių, išaugintų iš modifikuotų medžių subrandintų sėklų.

Mokslininkai planuoja kreiptis į USDA Gyvūnų ir augalų sveikatos inspekcijos tarnybą, kad būtų įvertinta, ar modifikuoti medžiai kelia kokia nors grėsmę, o jos neradus – atšauktų dabar galiojančius apribojimus jų auginimui.

„Turime įsitikinti, kad jie niekuo nesiskirs nuo medžių, išaugintų įprastais būdais“, – sakė W. Powelas.

USDA paprastai suteikia leidimą auginti genetiškai modifikuotus augalus. Didžioji dauguma JAV komerciniuose ūkiuose auginamų kukurūzų ir sojų yra modifikuoti pasėliai, atsparesni herbicidams arba vabzdžiams. Auginama ir genetiškai modifikuotų vaismedžių, pavyzdžiui, papajas vedančių melionmedžių, atsparių juos pažeidžiančiam virusui.

Tačiau medžiai pakeistais genomais nėra planingai sodinami miškuose, siekiant aplinkosaugos tikslų. Ši padėtis gali pasikeisti, kai genetinės manipuliacijos taps įprastesnės, o medžiams kils didėjančių pavojų dėl klimato pokyčių ir sparčiai plintančių ligų bei kenkėjų.

„Jeigu būtų patvirtinti kaštainiai... manau, nesuklystume sakydami, kad tai padėtų atverti kelią kitiems biotechnologiškai [pakeistiems] medžiams“, – sakė Šiaurės Karolinos valstijos universiteto profesorius adjunktas Jasonas Delborne'as (Džeisonas Delbornas).

Vis dėlto kai kurie mokslininkai reiškia nerimą dėl medžių, galinčių sulaukti 200 ir daugiau metų, sugrąžinimo į miškus. Kyla klausimų, kaip nauji medžiai sąveikaus su rūšimis, jau seniai užėmusiomis kaštainių vietą. Taip pat kas nutiktų, jeigu paaiškėtų, kad paūgėjusių medžių atsparumas marui susilpnėja?

Miškų ekosistemos yra itin sudėtingos, o dabartinė įstatymų bazė nepritaikyta įvertinti visus pavojus aplinkai ir visuomenei, sako  biotechologijų ir tvaraus žemės ūkio ekspertas Dougas Gurianas-Shermanas (Dagas Gurianas-Šermanas).

„Manau, turėtume žengti žingsnį atgal ir paklausti, ar mūsų gebėjimai manipuliuoti nepralenkia gebėjimo suprasti padarinių“, - pabrėžė D. Gurianas-Shermanas, priklausęs įtakingai grupei „Susirūpinusių mokslininkų sąjunga“.

Kiti ekspertai, įskaitant aplinkosaugos grupės „Biofuelwatch“ vieną iš vadovų Rachel Smolker (Reičel Smolker), nuogąstauja, kad kaštainių projektas gali tapti „Trojos arkliu“, padėsiančiu prastumti sumanymus auginti kitokius genetiškai pakeistus medžius dėl komercinių, o ne rūšių apsaugos tikslų.

Vis dėlto esama ir įžvelgiančių daug žadantį biotechnologijų potencialą, kuriuo, anot jų, nepakankamai naudojamais dėl priešinimosi, labiau pagrįsto emocijomis, o ne mokslu.

„Atsižvelgiant į tai, kas dedasi pasaulyje dėl kenkėjų ir klimato pokyčių, manau, kad pavojus padaryti klaidą dėl vieno geno netinkamo pakeitimo yra itin mažas, palyginus su rizika, kylančia iš neveiksnumo“, – sako Oregono valstijos universiteto miškų biotechnologas Stevenas Straussas (Stivenas Strosas), siūlantis atšaukti draudimus auginti genetiškai modifikuotus medžius sertifikuotuose komercinių miškų plotuose.

Jeigu USDA pritartų kaštainių auginimui, šį siūlymą dar turėtų svarstyti JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA), be to, gali būti reikalingas Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) sprendimas. W. Powello nuomone, šis vertinimas gali trukti nuo dvejų iki ketverių metų.

Šiuos klausimus gyvybės mokslų konferencijos „The COINS 2018“ metu vykusioje ekspertų diskusijoje „Žmogaus modifikacijos: kur yra riba?“ aptarė Vilniaus universiteto neurobiologas prof. Osvaldas Rukšėnas, Medicininės ir  reabilitacinės technikos laboratorijos Vilniaus Gedimino technikos universitete vedėjas Gintaras Jonaitis ir Vilniaus universiteto biochemikas prof. Virginijus Šikšnys. Jų teigimu, mokslas jau yra pajėgus modifikuoti žmogų, tik kyla kitas klausimas: ar reikia tai daryti?

Bioetikos atstovės Jevgenijos Vienažindytės teigimu, nėra griežtų taisyklių, kurios pasakytų mums, ar mes turėtume modifikuoti žmones, ar ne. Tačiau mes turime apribojimų, įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja biomedicininius klinikinius tyrimus su žmonėmis.

Žmogaus smegenų veikla ribota?

Mokslinė pažanga visais laikais buvo siejama su jau esamų dalykų tobulinimu dėl visuomenės ir žmonių gerovės, tačiau tos pačios mokslo inovacijos gali būti panaudotas ir kitiems, nenumatytiems tikslams, rašoma VU universiteto pranešime spaudai.

Biomechanikos inžinierius G. Jonaitis moko studentus, kaip reikia kurti bionines kūno dalis ir kaip valdyti rankos egzoskeletą (taip vadinami papildomi įtaisai, kurie uždedami ant kūno, kad sustiprintų žmogaus atraminę ir judėjimo funkciją). Tačiau Lietuvoje tokių praktiškai pritaikomų įrenginių dar neturime.

„Jei žmogui Lietuvoje prireikia bioninės rankos ar kojos, jas dažniausiai tenka parsivežti iš Vokietijos, Prancūzijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų, nes lietuviai dar tik mokosi, kaip kurti technologiškai pažangias bionines kūno dalis“, – sakė G. Jonaitis.

Anot jo, bioninės kūno dalys tvirtinamos visų pirma išmatavus ir atradus stipriausio elektroninio signalo vietą, prie kurios ir taikomi biologinių galūnių jutikliai. Dažniausiai jie tvirtinami odos paviršiuje, netoli amputuotos vietos, jais fiksuojami raumenimis keliaujantys signalai.

Bioninis protezas tais elektroniniais signalais yra sujungiamas su žmogaus smegenimis ir jų siunčiami signalai yra perduodami į dirbtinę ranką, kad ji galėtų judėti taip pat, kaip ir tikra ranka.

„Tam turime perduoti komandą, susijusią su motorine veikla, iš smegenų į šį mechaninį (bioninį) prietaisą. Techniškai tai yra tiesiog patobulinimas. Tačiau čia turime kliūtį – reikia iššifruoti, kokie procesai, susiję su transformavimusi į judesį, vyksta smegenyse. Jei mes tai padarytume, įvyktų didžiulė pažanga“, – įsitikinęs neurobiologas O. Rukšėnas.

Pasak jo, žmogaus smegenų veikla nėra iki galo ištirta ir esama įvairių nuomonių dėl smegenų veiklos tobulinimo. Vieni mokslininkai sako, kad žmogaus smegenų veikla yra beribė ir ją galima treniruoti ir tobulinti iki begalybės. Kiti tuo tarpu teigia, kad ji ribota ir joks stimuliavimas nieko neduos, nebent psichinių ligų daugėjimą, kuris pastebimas per pastaruosius du dešimtmečius.

Jei žmogaus smegenų veikla yra ribota, o mes kasdien stengiamės peršokti savo galimybes, skubame, tai įtempiame savo nervinę sistemą, patiriame stresą ir galiausiai dėl to, tikėtina, susergame tam tikromis psichinėmis ligomis, pvz., depresija. Jei visas inovacijas taikytume tik ligų gydymo tikslais, jokių reglamentavimo problemų ir nekiltų.

Ateitis slypi mūsų genetinio kodo tyrimuose. Pajėgumai šioje srityje ilgą laiką leido skaityti genetinį kodą ir jame atrasti klaidų.

Tačiau tie patys moksliniai metodai, kurie atrandami medicininiais tikslais, gali būti panaudojami ir kitkam. Anot prof. O. Rukšėno, viena yra implantuoti mikroschemą, dėl kurios mes būtume identifikuojami banke, parduotuvėje ar net gatvėje, bet visai kas kita, jei diabetu sergančiam žmogui tokiu pat būdu yra implantuojamas cukraus kiekio kraujyje matuoklis. Todėl suabsoliutinimo ir bendro reglamentavimo šioje srityje negali būti.

Teisinis reglamentavimas nespėja su mokslo pažanga

„Ateitis slypi mūsų genetinio kodo tyrimuose. Pajėgumai šioje srityje ilgą laiką leido skaityti genetinį kodą ir jame atrasti klaidų (tam tikrų paveldimų ligų), bet šiuo metu mes turime galimybę taisyti tas klaidas ir perrašyti savo genomą. Tai atveria didžiules genų inžinerijos galimybes“, – sakė prof. V. Šikšnys.

Pasak garsaus biochemiko, kalbant apie genų redagavimą, egzistuoja trys pagrindiniai jo pritaikymo laukai. Tai moksliniai šios srities tyrimai, genų inžinerija somatinėse ląstelėse ir galiausiai – genų redagavimas embrionų ląstelėse.

Prof. Virginijus Šikšnys/ VU nuotr.

Mes jau turime įrankių ir galimybių genų inžinerijoje, tik klausimas, ar mums jų reikia.

Bioetikos atstovė J. Vienažindytė, užsiimanti žmogaus teisių apsaugos sistemomis ir gyvybės mokslų teise, sako, kad šiuo metu Lietuvos bioetikos komitetas suteikia pritarimą biomedicininiams tyrimams ir prižiūri jų etinę dalį, tačiau teisinis reglamentavimas biomedicininių tyrimų srityje dar tik kuriamas. Pasak bioetikos atstovės, pagrindinė šios srities legalizacijos problema ta, kad biomedicinos mokslo pažanga yra tokia greita, jog teisinis reglamentavimas nespėja prisitaikyti prie tokio tempo. Todėl dabartinė situacija yra tokia, kad mes tarptautinius principus bandome pritaikyti nacionaliniuose įstatymuose.

„Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija (The Oviedo Convention) yra vienintelis privalomasis teisinis dokumentas visoje tarptautinėje arenoje žmogaus teisių apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje“, – sakė bioteisės atstovė. Ją yra ratifikavusios 29 šalys. Europos teisės dokumentai draudžia žmonių klonavimą, palikuonių genų modifikavimą.

„Jei paklaustumėte, kokia yra teisinė galimybė Lietuvoje modifikuoti genus, aš sakyčiau, kad šiuo metu turime nacionaliniu lygmeniu įgyvendinamą įstatymą, kuris teigia, kad genų inžinerija mūsų šalyje yra leidžiama tik prevenciniais, diagnostiniais ir terapiniais tikslais“, – sukonkretino J. Vienažindytė.

Kiekvienas žmogus turi teisę į savo genetinį identitetą. Tai reiškia, kad tik aš galiu nuspręsti, koks yra ar bus mano genetinis identitetas. Tai nėra tik mokslinė diskusija, bet ir religijos bei moralės klausimas.

Pasak J. Vienažindytės, JAV, Japonija, Kinija yra liberalesnės šalys šioje srityje. Kinijoje yra net keli mokslininkai, gavę teisę naudoti genų žirkles embrionų genams redaguoti.

Kaip teigia prof. V. Šikšnys, embrionų genų inžinerija yra riba, kurios neturėtume peržengti, tačiau ypač griežtas teisinis mokslinių klinikinių tyrimų reguliavimas neturėtų uždaryti durų mokslui, moksliniams tyrimams ir jų pažangai.

Žmogaus organai iš spausdintuvo

Pasak prof. O. Rukšėno, neurobiologiniu požiūriu, kalbėdami apie implantuojamus protezus, dažniausiai turime galvoje regos, klausos protezus, kurie glaudžiai susiję su smegenų veikla.

„Jei žmogus nemato nieko, tik juodą spalvą, jam vietoj akių implantavus žemos rezoliucijos (mažos skyros) kameras, jis matytų šešėlius, linijas, galėtų aptikti duris, didelius langus ir tai tikrai jam padėtų geriau orientuotis aplinkoje“, – tvirtina  neurobiologas.

Anot jo, jeigu mes sugebėtume į visiškai kurčio žmogaus smegenis implantuoti tokį įrenginį, kuris padėtų jam identifikuoti žmones pagal jų balsą, tai būtų fantastiškas pasiekimas. Tačiau, nors technologija egzistuoja, norint pasiekti tokį jos praktinio pritaikymo lygį, reikėtų su tuo žmogumi daug dirbti: kiekvieną dieną trejus metus mažiausiai.

Etinių ir moralinių klausimų kelia ne pati bioninių įrenginių technologija, o visų bionininių implantų valdymas. Kol žmogus turi kelis geresnę jo gyvenimo kokybę užtikrinančius implantus, juos paprasčiau valdyti per implantuotą sensorių. Tačiau jei žmogus turėtų daugiau dirbtinių organų nei savų – jų valdymas persikeltų į išorę. Čia kyla daug moralinių klausimų.

Dirbtinės ragenos, dirbtinės širdys Lietuvoje jau nėra naujovė. Kardiochirurgai mūsų šalyje yra apskritai vieni profesionaliausių šios srities specialistų ir dirbtinių širdžių implantacijų atlieka tikrai daug.

Tačiau iš vienos lietuvių biotechnologijos įmonės atstovo jau pasigirdo pažadas, kad 2030 m. Lietuvoje trimačiu (3D) spausdintuvu bus gaminamos gyvos ląsteles ir spausdinami tam tikri žmonių organai.

Prof. O. Rukšėno manymu, tai neatsitiks taip greitai, nes gyva ląstelė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima taip paprastai išspausdinti. Tačiau gyvomis ląstelėmis užpildyti 3D spausdintuvu išspausdinto organo rėmą – visiškai reali artimiausios ateities perspektyva.

Anot prof. V. Šikšnio, prie šios organų transplantavimo srities galėtų prisidėti ir genų inžinerija.

„Mokslininkai bando užauginti transplantacijai tinkamus žmogaus organus gyvūnų organizmuose, pavyzdžiui, kiaulių, keičiant jų genomą. Tie organai galėtų būti tinkami žmonėms“, – įsitikinęs mokslininkas.

Negimusių kūdikių genų redagavimas

Ar mes galėtume išvengti genetinių ligų? Ar galėtume užprogramuoti tam tikras savo dar negimusio kūdikio savybes: akių spalvą, plaukuotumo lygį? Ar iš tiesų šiuos dalykus mokslas jau gali padaryti?

„Genų inžinerija leidžia daryti pakitimus ir redaguoti žmogaus genomą. Šie pokyčiai gali būti susiję su klaidų, vadinamų tam tikromis genetinėmis ligomis, naikinimo galimybėmis. Tai yra pagrindinis genų inžinerijos panaudojimo laukas, kuris buvo atrastas neseniai. Žinoma, ta pati technologija gali būti panaudota ir kitais tikslais“, – teigia vienas iš DNR žirklių kūrėjų prof. V. Šikšnys.

Jei pradėsime programuoti savo vaikus, kaip programuojame mašinas, vaikų individualumas išnyks.

Pasak biochemiko, mokslas žino, kaip pakeisti žmogaus ar embriono genomą, bet tikrai nereikėtų to daryti neišsiaiškinus priežasčių, kam mes tai darome, koks yra tokio redagavimo tikslas. Jei pradėsime programuoti savo vaikus, kaip programuojame mašinas, vaikų individualumas išnyks. Todėl, pasak prof. V. Šikšnio, šiandien embrionų genų inžinerija yra raudona linija, kurios geriau būtų neperžengti.

Kelios klinikos pasaulyje atlieka genomo redagavimo tyrimus su žmonėmis, siekdamos išgydyti tam tikras ligas, pavyzdžiui, kraujo vėžį. Tačiau kalbant apie ląstelių inžineriją ir norą redaguoti augantį žmogų reikia supratimo, kad tam turėtume atlikti milijardų ląstelių pakeitimus. Todėl taikydami genų inžineriją ligoms gydyti mokslininkai yra sutelkę dėmesį į izoliuotas, atskiras ląsteles arba organus.

„Manau, tai yra riba, kurios nereikėtų peržengti, nereikėtų modifikuoti gemalų, kad tenkintume savo norus. Šiandien turime labai griežtą normą – draudžiama modifikuoti genus siekiant turėti tam tikros lyties vaiką, nebent medicininiu požiūriu yra labai didelė konkrečios ligos rizika, kuri pasitaiko tik tam tikros lyties vaikui“, – sakė teisininkė J. Vienažindytė.

Mokslas yra begalinis procesas. Visuomenėje atsiranda naujų ligų, mokslas stengiasi surasti mechanizmą šioms ligoms gydyti. Mes galime modifikuoti žmogų, galime keisti jo psichinius procesus, bet gal vis dėlto žmogus kaip individas yra geriausia iš viso to, kas jau yra sukurta.

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame nėra negražių ar silpnų žmonių. Arba pasaulį, kuriame galima užtikrinti, kad gimtų mėlynakis, tamsiaplaukis, stipresnis, protingesnis žmogus. Genų inžinieriai teigia, kad ateityje tai gali tapti įmanoma – tereikia pašalinti nepageidaujama geną ir pakeisti norimu.

Daktaras Davidas Kingas, Londone gyvenantis genetikas ir bioetikas, įkūrė nepriklausomą stebėtojų organizaciją „Human Genetic Alert“. Šie žmonės siekia užkirsti kelią genetinio tobulinimo idėjai arba, kaip sako pats įkūrėjas, technokratiniam žmonių problemų sprendimo būdui.

– Kai kurie istorikai sako, kad Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija siekė sukurti „superžmogų“, kuris būtų stipresnis už kitus, nereiklus ir ištikimas. Tačiau tuo metu mokslas nebuvo taip pažengęs. Ar realios galimybės keisti ir tobulinti žmones šiais laikais?

– Kai kurie dalykai bus įmanomi. Teoriškai kai kurie dalykai jau yra įmanomi. Sakykime, Didžiojoje Britanijoje raudoni plaukai yra nepageidaujamas bruožas, ir raudonplaukiai žmonės dažnai įžeidinėjami. Prieš kelerius metus danų spermos bankas (pagrindinis donorų spermos tiekėjas Jungtinei Karalystei) įvedė naują tvarką ir nusprendė daugiau nepriimti spermos iš raudonplaukių žmonių. Mes jau matome, kad tokie dalykai vyksta.

O šiemet britų vyriausybė iš esmės pritarė ir teigiamai žiūri į legalizavimą metodo, kuriuo pirmą kartą bus galima keisti žmogaus genomą. Jie peržengė liniją, kurios įvairių šalių bioetikai nusprendė neperžengti. Prieš kelerius metus mokslininkai taip pat sukūrė genetiškai modifikuotą žmogaus embrioną, kuris, žinoma, vėliau buvo sunaikintas. Po truputį šie dalykai tampa technologiškai įmanomi, ir vyriausybės pradeda sakyti: „Gerai, leiskime tai daryti.“

– Ar genetinis žmonių tobulinimas, tiesiogine to žodžio prasme, yra kažko tobulinimas, darymas pažangesniu?

– Įdomiai klausiate. Dauguma žmonių iš tiesų sakytų „žinoma – jeigu tai tobulinimas, žmogus daromas pažangesnis“. Aš žiūriu kitaip ir manau, kad žmonės nori save tobulinti dėl visuomenės diskriminacijos. Todėl tų dalykų nevadinu patobulinimu – iš tikrųjų manau, kad tie metodai blogina visuomenę. Mes turime spręsti diskriminacijos problemą – tada turėsime tobulesnę visuomenę ir negalvosime apie tarpusavio konkurenciją, kas tariamai yra geresnis. Esu įsitikinęs, kad įvyks tragedija, jei vieni vaikai gims genetiškai pranašesni už kitus. Tai atvirkščia pažangiai visuomenei.

– Tačiau kai kurie mokslininkai gali sakyti, kad tai greitas būdas suteikti žmonėms laimingesnį gyvenimą, padaryti juos stipresnius, protingesnius. Kur matote grėsmę?

– Pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms šiuo metu netaikoma genų inžinerija, yra technologijų netikslumas. Tarkim, jei įterpsi naują geną, kitas genas gali būti sunaikintas ir tai sukels vaikui medicininių problemų. Tačiau dabar yra genetinis testas, kuris per nėštumą leidžia tėvams ištirti vaisių – atrasti nepageidaujamą geną ir nutraukti nėštumą. Dėl tos priežasties 90 proc. nėštumų nutraukiama, kai kūdikis turi Dauno sindromą. Tam tikra prasme galiu suprasti mokslininkų norą padėti, tačiau jie visiškai nesupranta, kas gali žmonėms padėti.

Neseniai kalbėjau su mokslininku ir jis paklausė: „Jeigu visi mūsų vaikai turėtų geną, kuris būtų atsparus ŽIV virusui? Argi tai nebūtų gerai?“ Galima suprasti jų gerus norus, tačiau vėl mąstau kitaip – tai klasikinis technokratinio mąstymo pavyzdys. Iš tikrųjų ŽIV viruso problemą turime tik dėl įvairiausių socialinių priežasčių, kurios ir lėmė šią epidemiją. Todėl ir turime kreipti dėmesį į tas socialines problemas. Yra sena patarlė: „Kai vienintelis turimas įrankis yra plaktukas – visos problemos atrodo kaip vinis.“ Mokslininkai turi savo įrankį (mokslą) ir mano, kad mokslu gali išspręsti visas problemas.

– Pone Kingai, kiek tai įmanoma? Man asmeniškai galimybė keisti akių ar plaukų spalvą skamba mažų mažiausiai keistai.

– Yra keturi genai, lemiantys akių spalvą – tai nustatyta prieš 10–15 metų. O pakeisti keturis genus šiuo metu nėra technologiškai neįmanoma. Tačiau dabartinės technologijos kelia genų mutacijos riziką. Jau daviau pavyzdį su raudonais plaukais – raudonus plaukus nulemia tik vienas genas. Todėl, jei tėvai tikrai norėtų, kad jų vaikas turėtų raudonus plaukus, tai būtų gana paprasta.

– Įsivaizduokime, kad jau galime keisti plaukų ar akių spalvą. Kuo tai gali tapti? Verslu? Paslauga?

– Kai žmonės apie tai diskutuoja, paprastai sako, kad tai tik abstraktus, teorinis dalykas, galintis nutikti ateityje. Iš tiesų dauguma tokių dalykų vyksta jau dabar. Pavyzdžiui, JAV yra komercinė kiaušialąsčių rinka. Paprasta, darbininkų klasės moteris už savo kiaušinėlį gaus 5–10 tūkst. dolerių. Tačiau aukšto intelekto, graži, talentinga, atletiška ir pan. – 100 tūkst. dolerių. Tokia eugenikos rinka jau egzistuoja – kiaušinėlių donorės turi nusiųsti informaciją apie save agentūrai, o tada moterys tiesiog varto nuotraukų katalogą ir sako: „Aš noriu, kad mano vaikas būtų panašus į ją!“ Taip viskas ir veikia.

– O kaip galimybės padidinti protinį potencialą? Ar tai iš viso verta diskusijos?

– Intelektas – ta mokslo sritis, apie kurią labai daug diskutuojama. Šiuo metu mes kaip tik turime ginčą šia tema, nes britų vyriausybės Mokslo departamento patarėjai sako, kad turėtume genetiškai testuoti vaikus, kad nustatytume, į kokią mokyklą jie eis. Tačiau konkreti manipuliacija genais moksliškai kol kas nėra labai reali.

Yra paprastesnių būdų tai daryti – pavyzdžiui, 8-ajame dešimtmetyje kažkas įkūrė spermos banką Nobelio premijos laureatams. Jie priėmė spermą tik iš Nobelio premijos laureatų ir tuos pavyzdžius labai brangiai pardavinėjo turtingoms moterims, kurios norėjo turėti protingą vaiką. Niekas nežino, ar tai suveikė. Nemanau, kad buvo atlikti tyrimai, ar tie vaikai iš tikrųjų buvo protingesni. Pavadinčiau tai technokratine, nelygių teisių politika. Čia yra visa problema – tai stums mus į tokią visuomenę, kokią jūs minėjote pradžioje, kalbėdamas apie nacius.

– Jūs net sakėte, kad diktatoriai gali naudoti šias technologijas kurdami armijas.

– Manau, kad yra kitų technokratinių būdų kurti „superkarių“ armijoms. Tikėtina, kad tos technologijos bus veiksmingesnės ir greitesnės nei genetiniai metodai. Pavyzdžiui, JAV armija ieško būdų, kaip tiesiogiai susieti karių smegenis su kompiuteriais ir patobulinti jų kūnus naudojant skaitmenines technologijas bei įvairias medžiagas. Tiesą sakant, tai mane labiau jaudina nei genetiškai patobulintos armijos.

– Pone Kingai, kokie yra klonavimo pavojai?

– Klonavimas dažnai siejamas su scenarijumi apie nacius ir karių armijas. Eugenikai dažnai sakė, kad jiems patinka klonavimo idėja, nes gali paimti žmogų, kuris jau įrodė esąs genetiškai pranašesnis, ir padaryti daug jo kopijų. Man atrodo, kad klonavimas yra žmonių industrializavimas, sudaiktinimas. Galimi ginčytis, tačiau žmogaus teisių idėja paremta tuo, kad mes visi gimstame skirtingi – gimsta naujas, unikalus genetinis individas, kuris neturi būti kontroliuojamas priklausomai nuo to, kokias savybes norime jam įdiegti. Paprastai tu priimi tai, ką gauni. Tai principas, kuriuo remdamiesi priimame savo vaikus, ne sakydami: „Aš noriu vaiko, kuris atrodo taip ar gali daryti tai“. Čia ir yra klonavimo problema – ji suvienodina žmones priklausomai nuo to, ko norime iš anksto.

– 1984 m. amerikiečių rašytojas Williamas Gibsonas išleido knygą „Neuromancer“ ir išpopuliarėjo naujas žanras „cyberpunk“. Tipiška tokio romano aplinka – ateitis, niūrus, socialiai smukęs technologijų valdomas pasaulis, kuriame žmogus nevertinamas, o jį valdo milžiniškos korporacijos. Tokiuose romanuose būdingas ir perdėtas technologijų kišimasis į žmogaus kūną. Atrodo, lyg ateitis jau ateina. Tai baisu, tačiau ir įdomu.

– Tai tikrai įdomu baisiąja to žodžio prasme. Daug rašytojų parašė apie tai knygų, buvo ir Holivudo filmų. Žmonės mato – nėra sunku suvokti ir suprasti, kaip bus išnaudojama visuomenė, kai mes turėsime didesnę žmogaus genų kontrolę.

– Jūs sakėte, kad Jungtinėje Karalystėje yra genų inžineriją ribojančių įstatymų.

– Taip, yra. Bent jau kol kas genetinės modifikacijos čia uždraustos, tačiau visada yra galimybė tai pakeisti. Manau, kad Didžiajai Britanijai nepasisekė, nes tai viena iš nedaugelio valstybių, kuri nepasirašė konvencijos dėl biomedicinos ir žmogaus teisių. Tą įstatymą priėmė visos Europos Tarybos šalys. Didžioji Britanija nepasirašė dokumento, kuris suteikia stiprų ir aiškų draudimą bet kokioms genetinėms manipuliacijoms. JAV šiuo klausimu neturi jokių draudimų ir tai iš tikrųjų kelia nerimą, nes šioje šalyje moksliniai tyrimai yra didžiausi ir svarbiausi.

Įdomus Kinijos atvejis, nes ten viskas sumaišyta. Jie turi įstatymų, draudžiančių manipuliuoti žmonių genais, tačiau turi ir eugenikos įstatymą, kuriame sakoma, kad, jei esi nėščia ir genetinis testas rodo genetinį vaiko sutrikimą, praktiškai rekomenduojama pasidaryti abortą. Tai taip pat susiję su jų politika leisti itin intelektualius vaikus į specialias mokyklas, kuriose jiems skiriami didžiuliai ištekliai ir skatinama tarpusavyje konkuruoti. Tai dalis Kinijos politikos, kuria siekiama užimti svarbią poziciją pasaulyje ir užvaldyti kitas šalis – tokia filosofija ir paskatino genų manipuliacijos, arba eugenikos, idėją dar XX a. pirmojoje pusėje.

– Tarkim, kad yra griežti įstatymai. Aš įsivaizduoju, kad visada bus pogrindinių laboratorijų, kurioje bus nelegaliai keičiami žmonės, iš jų imami pinigai ir daromas verslas. Ar galima tam visiškai užkirsti kelią?

– Stengiuosi apie tai negalvoti. Dauguma mano kalbintų žmonių kalba apie žmonijos skilimą į dvi atskiras grupes – genetiškai patobulintą elitą ir likusiuosius. Iš esmės tai fašizmas. Lee Silveris, kuris yra embriologas ir genetinio tobulinimo šalininkas, rašė, kad tokiame ateities pasaulyje genetiškai pranašus elitas turės tiek pat romantinio susidomėjimo likusias nepatobulintais žmonėmis, kiek normalus dabartinis žmogus šimpanze. Ar taip įvyks, ar tai techniškai įmanoma – niekas nežino. Tačiau tai parodo, kaip gali viskas gali baigtis. Naudinga taip iliustruoti, nes tai parodo, kokios vertybės skatina žmonių tobulinimo idėją. Tai pamatinių žmogaus vertybių destrukcija.

– Pone Kingai, sakėte, kad buvote genetikas. Jūs tiesiog pasitraukėte nuo genetikos? Kaip tai įvyko?

– Buvo asmeninių priežasčių, dėl kurių atsibodo užsiimti mokslu. Tačiau manau, kad tarp visų tų priežasčių buvo ir kažkoks nerimo, nepatogumo jausmas. Spėju, kad dėl mano asmeninių bruožų –esu humanistas, o ne technokratas. Nemanau, kad tuo metu būčiau galėjęs taip pasakyti. Tačiau, žinoma, visi dalykai, kuriuos sužinojau per pastaruosius 20 metų (kur technokratinės tendencijos mus veda), iš tikrųjų sustiprino mano pažiūras.

– Jūs lyg ir kitoje barikadų pusėje. Esate opozicionierius?

– Taip, esu, ir tai nėra pati patogiausia pozicija. Neseniai ginčijausi su vienu mokslininku, kurį vėliau pakvietė žurnalistas, ir jie šnekėjo apie problemą, kurią mes aptarinėjome. Jis norėjo, kad žurnalistas, cituodamas jį, pasakytų, jog „Davidas Kingas tiesiog nesupranta mokslo“. Nemanau, kad tai įvyko netyčia – tai būdas, kuriuo mokslininkai mėgsta patvirtinti savo mokslinį autoritetą. Per pastaruosius 25 metus tai mačiau daugelyje debatų. Tarkim, buvo debatai dėl maisto – žmonės kritikuoja genetiškai modifikuotus augalus, o mokslininkai sako, kad žmonės neracionalūs ir nesupranta mokslo. Iš esmės jie sako viską, išskyrus tai, kad kažkas gali būti negerai projektui, kuriuo jie labai tiki.

– Kurias genetinio tobulinimo sritis pateisinate? Kurių nesmerkiate?

– Daug laiko dirbau su medicininiais tyrimais ir nematau jokių problemų su genetiniais tyrimais, kuriais siekiama sužinoti, kaip veikia ligos, kad galėtume išrasti vaistus. Turime nubrėžti aiškią liniją tarp sergančių žmonių gydymo ir sveikų žmonių tobulinimo.

Viena naujausių ir turbūt daugiausia kontroversiškų nuomonių sulaukianti mokslo sritis yra genų inžinerija. Tai didžiulis XX a. atradimas, kuriuo naudojantis galima išspręsti daug globalių problemų. Kiekviename organizme yra užšifruotas genetinis kodas, kuris suranda genus, kurie yra atsakingi konkrečios ligos vystymąsi. Naujosios genų inžinerijos technologijos, leidžia tokį geną panaikinti ir taip suskaldyti DNR. Toks procesas suteikia milžiniškų technologinių ir medicininių galimybių, tačiau etiškai jis vertinamas labai sudėtingai.

Patys populiariausi genų inžinerijos dėka pakeisti produktai yra sojos pupelės, kukurūzai, medvilnė, rapsai. Per beveik dvidešimt metų šių augalų pasėlių plotai išaugo 87 kartus, o 2010 m. jie užėmė net 148 mln. hektarų JAV, Indijoje, Brazilijoje bei Argentinoje. Genų inžinerijos technologijos naudojamos auginant augalus, kartais ir gyvūnus, tačiau kalbant apie intervenciją į žmogaus DNR, tai etiška tik terapiniais tikslais,  kai aptinkamas  patologinis genas. Rekonstruoti ar genetiškai keisti žmogaus DNR yra neetiška, kadangi tokiu būdu yra užkertamas kelias genetinei įvairovei, pažeidžiamas asmens orumas, neliečiamumas bei identitetas.

Europos sąjungos vykdoma politika genų inžinerijos atžvilgiu yra gana griežta. Tokius produktus platinti galima tik gavus leidimą, suteikiamą Europos Komisijos ir visų šalių narių atstovų. Šiandien yra įteisinta 18 genų inžinerijos būdu paveiktų produktų: tai atsparus herbicidui-bromoksinilui tabakas, cikorijos, rapsai, kukurūzai, sojos pupelės, taip pat kai kurios gėlių veislės ir kt.

Genų inžinerija – kas tai?

Kalbant suprantama kalba, genų inžinerija yra vieno ar kelių genų perkėlimas iš vieno organizmo kitam. Tokiu būdu būna sukuriami transgeniniai organizmai, turintys svetimų genų. Dažniausiai juos įprasta vadinti genetiškai modifikuotais. Perkeltas genas veikia taip, lyg jis ir toliau priklausytų tai ląstelei, iš kurios buvo paimtas. Tokiu būdu augalai, įvairūs mikroorganizmai ar gyvūnai gauna naujų požymių, kurie prieš tai jiems nebuvo būdingi, pavyzdžiui, tokiu būdu įterpus į augalų chromosomas tam tikrą bakterijos geną, augalai įgauna atsparumą kenkėjams.

Nors ir būna atliekami tyrimai, vis dėlto sunku numatyti, kurioje DNR grandinės vietoje įsiterps perkeltas genas, ir kaip toks įsibrovėlis sąveikaus su jau esamais. Be to, dar nėra žinoma, kaip tokia modifikacija atsiliepia genų pleotropijai, t. y. tam reiškiniui, kai vienas genas turi įtakos dviems ir daugiau požymių.

Sukūrus modifikuotus, herbicidams atsparius augalus, ūkininkams tenka mažiau ravėti laukus, augalų, kurie yra atsparūs vabzdžiams, nėra poreikio purkšti pesticidais, kadangi augaluose jau yra pagamintų nuodų, ir panašiai. Pasitelkiant genų inžineriją ir modifikuojant augalus galima aprūpinti maistu net ir badaujančias šalis. Naujos sukurtos veislės yra ypač derlingos, lengvai prižiūrimos, atsparios klimato kaitai.

Produktų modifikacijos nauda

Genetiškai modifikuoti organizmai yra tokie, kurių genetinė medžiaga yra dirbtinai pakeista, t. y., sukurta nauja DNR molekulė, pasitelkiant tam tikras genų inžinerijos technologijas. Tokiu būdu paveikti augalai, gyvūnai ar mikroorganizmai įgyja naujų, iki tol nebūdingų savybių, pvz., įterpus žuvies geną į braškes, sukuriama tokia braškė, kuri žymiai geriau išsilaiko esant žemai temperatūroje, o įterpus reikiamą bakterijos geną į augalų chromosomas, jie tampa atsparūs įvairiems kenkėjams.

Genetiškai modifikuotų pasėlių plotai auga bene geometrinės progresijos būdu. Jau yra pavykę padidinti tam tikrų augalų rūšių baltymo kiekį, pakeisti cheminę sudėtį, jie tapo atsparūs herbicidams, ligoms ir kenkėjams, tokių veislių kūrimas leidžia sumažinti pesticidų naudojimą. Genų inžinerijos technologijos leistų pagerinti augalų panaudojimą gaminant sparčiai suyrančias plastmases, bioetanolį, biodyzeliną. Enzimų pagalba būtų galima rasti naujų metodų, kaip pagerinti užterštą dirvožemį, vandenį, degeneruoti oro atliekas ir pan.

Genetiškai modifikuoti augalai ne tik atsparūs ligoms ir kenkėjams, bet taip pat ir sausrai ar šalčiui, jiems mažiau reikia pesticidų ir herbicidų. Be to tokie produktai ilgai išlieka švieži, todėl juos lengviau transportuoti.

Modifikuotų produktų šalininkų teigimu, toks maistas padės išspręsti ekonomines problemas badaujančiose šalyse. Kita vertus neretai pačios šalys atsisako priimti tokio pobūdžio humanitarinę pagalba, kadangi jų etikos ir moralės normoms nepriimtina valgyti modifikuotą maistą.

Be jau išvardintos naudos, tyrimai įrodė, kad genetiškai modifikuoti produktai taip pat yra ypač produktyvūs ir efektyvūs, juos auginant mažiau alinama žemė, saugoma aplinka, taip pat išrandamos naujos organizmų rūšys.

Ar genų keitimas nepražudys žmonijos?

Egzistuoja ir daugybė neigiamų nuomonių apie genų inžinerijos būdu atsiradusių produktų žalą. Visų pirma, tokios genų manipuliacijos gali sukelti įvairias mutacijas arba pakitimus DNR nukleotidų sekoje, kurie daro įtaką pokyčiams baltymo sudėtyje, ir įvairiose funkcijose. Dėl to gali pasikeisti ląstelės metabolizmas ir sutrikti viso organizmo funkcionavimas. Į organizmą patenkantys modifikuoti produktai gali aktyvinti vienus ar kitus genus, o dėl to pakinta hormoninė pusiausvyra, imuninė sistema ima reaguoti į įprastus antigenus ir pan.

Taip pat ypač smarkiai baiminamasi, kad naudojant tokius produktus išsivystys naujos alergijų formos. Be to, sukurti genų deriniai gali sukelti naujas, dar nematytas, žmonių, gyvūnų ir augalų ligas bei vėžio formas ir padidinti organizmo atsparumą įvairiems antibiotikams, kurie vartojami naikinant itin pavojingas bakterijas. Tinkamai neišsiaiškinus genetiškai modifikuotų produktų poveikio organizmui, gresia ne tik rimti sveikatos sutrikimai, bet ir pavojus žmogaus gyvybei.

Kuriant modifikuotus augalų ir gyvūnų genus naudojami įvairūs virusai, bakterijos ir kiti mikroorganizmai, kurie gali destabilizuoti genomą bei sukelti genų invaziją į kitas rūšis, be abejo ir į žinduolius, naujas ligas, stiprias imunines reakcijas ir kt. Genetinio užterštumo, priešingai nei cheminio ar radiacinio, beveik neįmanoma pašalinti, todėl, dėl neišvengiamų genetinių klaidų, modifikuoti genai anksčiau ar vėliau pasklis per visas rūšių generacijas.

Rusijoje bei Didžiojoje Britanijoje buvo atlikti tyrimai, maitinant žiurkes genetiškai modifikuotomis bulvėmis ir sojomis. Buvo gauti labai grėsmingi bandymų duomenys: dėl kepenų bei virškinimo sistemos pažeidimų žuvo daugiau kaip 50 proc. žiurkių, o likusios gyvos buvo žymiai prasčiau išsivysčiusios nei tos, kurios buvo šertos genetiškai nemodifikuotomis bulvėmis bei sojomis.

Naudojant tokius produktus neišvengiamai kenkiama ir aplinkai, kadangi augalai, kurie atsparūs kenkėjams išvaro naudingus vabzdžius iš dirvožemio, o tai gali labai neigiamai paveikti dirvos ekosistemą.

Be kenkimo organizmui ir gamtai modifikuoti produktai iškelia labai daug etikos klausimų.Tiek panteizmo atstovai, tiek ir įvairūs gamtą suasmeninančių tikėjimų išpažinėjai bei gamtą gerbiantys žmonės kritikuoja genetines manipuliacijas kaip neleistiną ir nepagarbų kišimąsi į gamtą.

Be minėtų pavojų naudojant genų inžinerijos paveiktus produktus, atlikti tyrimai taip pat parodė, kad jie gali skatinti atsparių herbicidams piktžolių atsiradimą ar jų kūrimą, naujų toksinų ir alergenų radimąsi maiste, ligų plitimą, peržengiant tarprūšinius barjerus, biologinės įvairovės sunaikinimą, ekologinio balanso suardymą ir daugybę kitų problemų.

Kad ir kiek būtų kalbama apie genų inžinerijos poveikį, tačiau iki šiol niekas tiksliai negali pasakyti, kaip tokie organizmai paveiks žmonių sveikatą. Juk dabar mes neretai valgome tokius produktus, kurie yra nei žmogaus, nei gamtos kūriniai. Ar tai nesukels naujų vėžio formų ir dar neatrastų ligų? Ar nepažeis imuninės ir nepakeis genetinės sistemos? Ar genetiškai modifikuoti produktai ir organizmai, patekę į aplinką ir joje plisdami, neiškreips gyvosios gamtos evoliucijos? Nors mokslininkai teigia, kad genetiškai modifikuotų produktų grėsmė dar nėra tiksliai įrodyta, tačiau pagalvokime ir apie tai, kad jokie tyrimai jos ir nepaneigė.