Po pirmojo atrankos pusfinalio malonių žodžių jai negailėjo ne tik kai kurie konkurso žiūrovai, bet ir Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovas Audrius Giržadas. Jis tikino, kad dėl šio netikėto nepadoraus gesto atlikėja visgi turėtų atsiprašyti. Anot jo, šis įžeidžiantis gestas gali ateityje užkirsti jos pasirodymams įvairiose TV programose.

Antradienį socialiniame tinkle „Facebook“ atlikėja, nepatekusi į tolimesnį „Eurovizijos“ etapą – finalą, pasidalijo savo mintimis, ką mano apie pasiūlymą atsiprašyti. „FAKE, FAKE, (netikra, netikra, liet.) išeik, Giržadai. Dainos atlikimas yra spektaklis, meno kūrinys. Prieš pasirodymą nebuvo pravestas instruktažas apie tai, kad Nacionalinis transliuotojas taiko cenzūrą meno kūriniams ir egzistuoja kažkokie neleidžiami judesiai. Suprantu, kad Nacionalinis transliuotojas gali turėti tam tikrus etiketo reikalavimus, kaip korektiškas sterilus elgesys ir norminė kalba laidų vedėjams, tačiau to reikalavimas meno kūrinio ribose neabejotinai yra cenzūra“, – rašė atlikėja. Ir pridūrė, kad į konkurso atranką ji nesiveržė – ją pakvietė viena prodiuserių.

Migloko pabrėžė, kad ji nėra tik atlikėja, bet ir kompozitorė, prodiuserė, tad konkurse sutiko dalyvauti tik todėl, kad turėjo galimybę (ar bent jau manė, kad turėjo) atlikti savo kūrinį taip, kaip norėjo.

Irmanto Gelūno/Fotobanko nuotr.

„Jei man būtų siūloma atlikti kito autoriaus dainą ar šokti aprengtai apatiniais drabužiais ir klubais atlikti frikcijas, nebūčiau sutikusi. Aš ne tik nesiruošiu atsiprašyti, bet ir manau, kad A. Giržadas turėtų manęs atsiprašyti už savo mizoginišką komentarą ir grasinimą. Žodžiu „mergaitė“ vadinti suaugusią moterį, mamą? Tai galiu suprasti tik kaip mėginimą pažeminti, parodyti moteriai jos vietą – gašliai judinti klubais ir imituoti frikcijas nulenkus galvą yra ok, o būti drąsiai ir ekspresyviai judėti taip, kaip moteriai nepriimtina, jau nebegalima? Kodėl? Jei jau kalbame apie žinutę, kurią siunčia judesys, tai jaunai merginai demonstruoti nuolankų seksualumą ir lytinio akto judesius galima, o išsitiesti ir „pasiųsti“ įsivaizduojamą lyrinį herojų – nusikaltimas? Tai rodo, kad principai ir moralė yra apsimestinė, suvaidinta ir sumeluota. Neįtikėtina, kad Nacionalinio transliuotojo atstovas leidžia sau tokį diskriminuojantį seksistinį ir mizoginišką elgesį. FAKE FAKE, išeik, Giržadai!“, – savo pamąstymais su gerbėjais dalijosi moteris.

„Facebook“ nuotr.

„Made in Silence“ – drabužių kolekcija su gestų kalbos ženklais, kurią drauge kūrė kurtieji ir girdintieji. Trečiadienį vakare „Vaidilos“ teatre surengtas pirmosios kolekcijos pristatymas, kurio metu podiumu žengė iki šiol to niekada nedarę kurtieji ir neprigirdintieji.

30 tūkstančių – tiek žmonių Lietuvoje turi klausos negalią. Tai yra netgi daugiau, nei gyvena gyventojų visame Jonavos mieste.

Dalis jų girdinčiųjų pasaulyje lieka nepastebėti. Kurtieji ir neprigirdintieji Lietuvoje neretai patiria socialinę atskirtį, jaučiasi atstumti ar net ignoruojami visuomenėje, susiduria su begale kasdienių sunkumų – jiems gerokai sunkiau įsidarbinti ir siekti savo gyvenimo tikslų.

Drabužių ženklo sumanytoja, dizainerė Dovilė Pavalkytė,  yra pasiryžusi griauti sienas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulių. Pastebėjusi, kad kurtieji neretai pasižymi stipriais kūrybiniais gebėjimais ir turi daug talentų, bet itin mažai galimybių juos išreikšti, dizainerė nutarė sukurti verslą, turintį socialinį poveikį, kuris mažintų šios visuomenės grupės socialinę atskirtį, supažindintų girdinčiuosius su kurčiųjų kultūra ir kalba, o kurčiuosius paskatintų drąsiau įsilieti į visuomeninį gyvenimą ir nebijoti būti pastebėtiems.

Taip gimė drabužių ir aksesuarų su gestų kalbos simboliais linijos „Made in Silence“ idėja.

„Kartą dalyvaudama renginyje „Gestų kalba“ turėjau galimybę susipažinti su nedidele kurčiųjų bendruomenės dalimi. Žingsnis po žingsnio pradėjau brandinti socialinio madų projekto, kuris apjungtų kurčiuosius ir girdinčiuosius, idėją. Manęs neapleido mintis, jog šiai „užslėptai“ žmonių daliai reikia padėti integruotis į visuomenę, populiarinti jų gimtąją lietuvių gestų kalbą, suteikti galimybę išreikšti savo kūrybiškumą. Jų savitas pasaulio suvokimas yra kūrybinis šaltinis, praturtinantis girdinčiųjų požiūrį į pasaulį“, – įsitikinusi dizainerė D. Pavalkytė.

Kolekciją pristačiusi dizainerė teigia, kad prie pirmosios Lietuvoje kolekcijos su gestų kalbos simboliais sukūrimo labai prisidėjo ir kurtieji. Pavyzdžiui, kuriant drabužių dizainą D. Pavalkytė bendradarbiavo kartu su grafikos dizaineriu Karoliu Simaičiu iš Klaipėdos.

Pristatant kolekciją visuomenei podiumu žengė ne tik profesionalūs modeliai, turintys klausos negalią, bet ir to niekada nedarę kurtieji bei neprigirdintieji.

Tarp jų buvo ir vilnietis Kęstutis Gumbrys, prekybos tinkle dirbantis kainodaros asistentu. Sulaukęs kvietimo pabūti vienu iš kolekcijos modelių Kęstutis nė kiek nedvejojo ir netgi ragino prie projekto prisidėti ir kitus kolegas.

„Tai man yra visiškai nauja patirtis – dar niekada neteko būti modeliu. Man patinka išbandyti kažką naujo, neįprasti iššūkiai, todėl mielai sutikau. Juk smagu atitrūkti nuo kasdienybės, pamatyti iš arčiau, kaip atrodo kitoks mados pasaulis, su kuriuo neturi nieko bendro savo kasdienėje veikloje. Be to, man tai kartu ir galimybė parodyti, kad mes, kurtieji, galime įsilieti į bendrus projektus su girdinčiaisiais, užuot užsidarę savo mažame kurčiųjų pasaulėlyje“, – pasakojo K. Gumbrys.

Kęstutis neteko dalies klausos dar ankstyvoje vaikystėje – būdamas vos trejų sunkiai susirgo, o liga negrįžtamai pakenkė jo klausai.

Kęstutis prisipažįsta gyvenime patyręs daug išbandymų. Įveikti kompleksus, įgyti pasitikėjimo nebuvo lengva. „Čia labai svarbus bendraminčių ir kolegų palaikymas, neužsidaryti savyje. Mes visi esame kažkuo kitokie, todėl turime tai priimti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra. Įgyti daugiau pasitikėjimo labai padeda ir tokie projektai kaip šis – bendra veikla suartina kurčiuosius ir girdinčiuosius ir padeda išpildyti mažus troškimus“, – neabejojo K. Gumbrys.

Kokie ženklai parodo, kad žmogus gali meluoti?

    Kūno kalba: fizinė išraiška yra ribota, sukaustyta, visi judesiai atliekami arčiau kūno; vengiama akių kontakto; rankomis liečiami veidas, burna, nosis, kaklas, krapštoma už ausies.

    Reakcijos: kaltas visada ginasi, o nekaltas – pereina į puolimą; melagis blogai jaučiasi kalbėdamas su žmogumi, todėl stengiasi nusukti nuo jo veidą ar net visą kūną; meluojantis asmuo nesąmoningai stengiasi sukurti apsauginį barjerą, pavyzdžiui, ant stalo tarp savęs ir kito asmens padėdamas knygą ar puodelį kavos.

    Emocijų prieštaravimai: emocijų išraiška nėra normali, užtrunka ilgiau negu paprastai ir staigiai pasikeičia; emocijos atsiranda ne laiku, pavyzdžiui, priimdami dovaną melagiai sako „Man tai patinka“ ir nusišypso tik po to, o nemeluojantys ir sako, ir šypsosi vienu metu; veido išraiška neatitinka žodžių, pavyzdžiui, raukosi kalbėdami apie šiltus jausmus; kai išreiškiamos melagingos emocijos, mimikos būna ribotos, pavyzdžiui, besišypsant nenatūraliai, dirba tik burnos raumenys, o šypsantis nuoširdžiai – viso veido.

    Žodžiai: melagis atsakydamas naudos jūsų klausime pavartotus žodžius, pavyzdžiui, paklausus „Ar tu suvalgei paskutinį sausainį“, jis atsakys „Ne, aš nesuvalgiau paskutinio sausainio“; apgavikas kartais gali vengti melo stengdamasis naudoti netiesioginius, dviprasmiškus pareiškimus; kaltas asmuo, norėdamas įtikinti, gali kalbėti vartodamas daugiau, negu įprastai, žodžių, pateikdamas nereikalingos informacijos. Tokie žmonės jaučiasi nesmagiai esant tylos pauzėms. Melagiai naudoja daug įvardžių, kalba monotoniškai. Meluojančiojo žodžiai gali būti iškraipyti, vartojama perdėtai daug malonybių, mažybinių formų, kalba panašesnė į sintaksiškai, gramatiškai neteisingą žodžių kratinį, negu teiginius; kalboje naudojama daug humoro, sarkazmo.

Jeigu manote, kad tam tikras asmuo jums meluoja, pabandykite kalbėdami su juo apie įtarimą keliantį subjektą, visiškai netikėtai pakeisti temą. Melagis atsipalaiduos ir mielai leisis aptarinėti naujos, o nekaltas žmogus sumiš dėl staigaus minties šuolio ir norės sugrįžti prie prieš tai gvildentų dalykų.

Taip pat melagių atmintis – trumpalaikė. Atidžiai klausykitės tai, ką jie šneka, atkreipkite dėmesį į smulkmenas, o praėjus kuriam laikui, paklauskite apie prieš tai jo minėtą, tačiau didesnės reikšmės neturintį dalyką. Meluojantys žmonės dažniausiai neatsimena smulkmenų arba patys susimaišo tarp pasakytų žodžių.

Žinoti ženklus, galinčius padėti atskleisti melą, yra naudinga, tačiau visada svarbu neapkaltinti nekalto. Net ir keli atitikę požymiai dar nereiškia, kad asmuo meluoja. Turite kiekvieną jo žodį ar kūno kalbos elementus lyginti su normaliu, įtarimo dar nekėlusiu elgesiu.

Lietuvių gestų kalba neturi galūnių, todėl žodžiai neturi linksnių, aiškina gestų kalbos specialistė Daiva Burkauskienė. Todėl, jos tvirtinimu, lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų. Be to, verčiant gestų kalbą į įprastinę lietuvių kalbą pažodžiui, dažniau išeitų žodžių kratinys nei normalus sakinys, tikina D. Burkauskienė.

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus vedėja D. Barkauskienė pastebi, kad vyrauja ir daugiau stereotipų, susijusių su lietuvių gestų kalba. Ji atkreipia dėmesį, kad gestų kalba nėra lietuvių kalba, išreikšta gestais, ir pasaulyje nėra vienos universalios gestų kalbos.

– Visos kalbos turi abėcėlę, žodžius, frazes, sąvokas, sakinius ir pan. Kuo išsiskiria gestų kalba?

– Gestų kalba yra gyva kaip ir visos kitos kalbos. Ji skiriasi tuo, kad yra vizuali ir neturi savo rašytinės formos. Visas kalbas galime girdėti, perskaityti. Gestų kalbos užrašyti negalime. Tai gali atstoti filmavimas. Tada ją tokiu būdu galime skaityti, bet girdėti tikrai negalime.

Gestų kalba neturi savo abėcėlės, atskirų raidžių. Yra lietuviškos raidės, kurios rodomos pirštais. Tai – vadinamoji pirštų abėcėlė. Ji vartojama, kai mums reikia pasakyti tikrinius daiktavardžius: miestų pavadinimus, vardą, pavardę, žodį, sąvoką, kuriai nėra gesto. (Gal jo neturime arba nežinome.) Negalime pasakyti, kad žodis arba sąvoka turi atitikmenį-gestą, būna, kad vienas gestas apima daugiau žodžių. Yra gestų, kurie reiškia žodžius, sąvokas, tam tikras frazes.

Gestų kalba iš tikrųjų yra sena. Švenčiame lietuvių gestų kalbos dvidešimtmetį, tačiau iš tikrųjų nebuvo taip, kad ji atsirado prieš 20 metų. Ji Lietuvoje atsirado seniau. Tikslių metų pasakyti negalime, bet tai tikrai įvyko seniai, kai kurtieji pradėjo bendrauti, būrėsi jų bendruomenės. Taip ji po truputį vystėsi, formavosi. Ta kalba ir toliau vystosi.

– Ar gestų kalboje yra galūnės, linksniai ir kiti kalbos niuansai?

– Gestų kalbos ypatumas – ji neturi galūnių. Tuo požiūriu lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų kalbą. Ypač, jei žiūrėsime į žodžių tvarką sakinyje. Pagal tai, kaip žodžiai sudėlioti, lietuvių gestų kalba daug panašesnė į anglų kalbą. Nuo lietuvių kalbos ji be galo skiriasi. Gestų kalboje yra gana griežta gestų eilė – konstrukcija. Lietuvių kalboje galime kalbėti labai įvairiai, laisvai dėlioti žodžius. Taip pat nėra įvardžių – jis, ji.

– Kaip tuomet tai pavaizduojama?

– Galime tiesiog parodyti arba pasakyti pirštų abėcėle, bet dažniausiai taip nedaroma. Jeigu apie kažką kalbame, dažniausiai tiesiog parodome. Jei kažką pasakojame, gestu į vieną pusę parodome, kad čia yra moteris, į kitą pusę – vyras. Kai kažką pasakojame, vyksta vaidmenų kaita: kalbėdami vyro vardu pasisuksime į vieną pusę, moters – į kitą. Tai – lokalizacija. Visa viršutinė kūno dalis yra be galo svarbi gestų kalboje.

– Jei gestų kalboje nėra galūnių, kaip nurodomi linksniai?

– Kryptis gali būti parodoma. Jeigu einu į namą, taip ir rodoma: namas ir einu. Kryptis, vieta, padėtis – visi tie dalykai nusakomi. Jei kažko negalime pasakyti taip, kaip tai daroma lietuvių kalboje, gestų kalboje tai parodoma kitomis priemonėmis.

– Kaip parodomi jaustukai ir ištiktukai?

– Gestų kalboje labai svarbi gramatikos dalis yra veidas ir mimika. Galbūt žmonėms, kurie nemoka šios kalbos, nepažįsta kurčiųjų, atrodo (kai aš prieš daugelį metų nepažinojau kurčiųjų, man irgi atrodė), kad jie labai maivosi. Jų mimika labai įvairi.

Jei nori gerai kalbėti gestų kalba, reikia nebijoti rodyti mimikos. Nereikia bijoti, kad atrodys, jog maivaisi. Iš tikrųjų taip nėra. Tai – gramatika: pakelti antakiai, išplėstos ar primerktos akys, šypsena. Galima parodyti ir liūdesį.

Kitas dalykas, labai svarbus gestų kalboje, – rodymas pirštu. Mums, girdintiems žmonėms, tai atrodo labai nepriimtina. Visą vaikystę mus mokė, tėvai barėsi – nemandagu, nerodyk pirštu. Gestų kalboje tai normalu. Turi parodyti. Juk reikia parodyti kryptį, žmogų, pavyzdžiui, „žmogus dabar kalba, ir aš verčiu“. Tai – visiškai normalus dalykas.

Daug kam labai sunku peržengti šį barjerą. Labai dažnai atrodo, kad kurtieji galbūt yra nemandagūs, nes rodo pirštu, maivosi. Jei to nebūtų, jei akmeniniu veidu kalbėtume, tai būtų tas pats, kas lietuvių kalboje kalbėti be gramatikos, monotonišku balsu. Juk ištarę klausimą nesakome, kad gale yra klaustukas – paprastai mūsų balsas šiek tiek pakyla. Kalbant gestų kalba, balso nesigirdi, bet mes irgi nerodome, kad sakinio gale yra klaustukas. Yra kitos priemonės: pakelti antakiai, į priekį palenkta galva. Mes suprantame, kad tai yra klausimas.

– Kaip yra su šaukimu, šnibždėjimu?

– Šaukimas, pyktis, barimasis gali būti išreikštas. Jei šaukiame, baramės, kalbėdami lietuviškai, girdime balso garsumą. Jei tai darysime gestų kalba, gestai bus aštresni, kapoti, didesni, rodomi didesniame plote. Jei šaukiame, nebūtinai pykstame. Tai galime daryti, kai žmogus yra kitoje gatvės pusėje. Jei norime kažką pakviesti, šaukiame, kad atkreiptume dėmesį. Taip pat yra ir gestų kalboje – gestai bus didesni, platesni, kad tas žmogus atkreiptų dėmesį.

Lygiai taip pat yra su šnabždesiu, nors tai daryti sunku. Girdintys žmonės gali neišgirsti šnabždesio, o, rodant gestų kalba, juk visi matys, todėl rodomi labai maži gestukai. Tai daroma mažame lauke, visiškai šalia kito žmogaus, kad kiti nematytų. Gestai maži, sutrumpinti, kad kitas žmogus jų nesuprastų, nepastebėtų.

– Viena iš internetinio gestų kalbos žodyno kūrėjų Ieva Lemešiūtė tvirtina, kad seniau gestų kalbos žodynas buvo skurdus, nes lietuviškam žodžiui buvo ieškoma gesto, o dabar internetinis žodynas kuriamas atvirkščiai – gestui surandamas paaiškinimas. Kodėl iki tol buvo manoma, kad gestų kalba skurdi? Galbūt yra problema, kad mes įsivaizduojame, jog lietuvių gestų kalba yra tiesiog lietuvių kalba gestais?

– Daugelis žmonių iki šiol įsivaizduoja, kad tai yra tam tikra lietuvių kalbos forma – kalba rodoma gestais. Iš tikrųjų yra priešingai, nes lietuvių kalbos gramatika ir lietuvių gestų kalbos gramatika yra visiškai skirtingos. Kiek mums būtų naudinga kalba, kur kalbame angliškai, bet pagal lietuvių kalbos gramatiką? Galbūt kartais išeitų sakinys, bet dažnai tai būtų žodžių kratinys. Labai dažnai girdintys žmonės, kurie nesusidūrė su gestų kalba, mano, kad tai yra tas pats.

Žmonės taip pat įsivaizduoja, kad gestų kalba yra viena visame pasaulyje ir ja kalba visi kurtieji. Labai dažnai, kai pasakai, kad taip nėra, kad kiekviena šalis turi savo gestų kalba ir tai nėra viena kalba, žmonės nustemba ir klausia – kodėl, juk būtų daug paprasčiau. Visada pritariu. Tikrai būtų daug paprasčiau. Įsivaizduokite, kaip būtų paprasta, jei visi žmonės kalbėtų viena žodine kalba, bet kalba yra gyva – ar žodinė, ar gestų. Tai kalba, kuri vystosi, formuojasi, gyvena, tobulėja, plečiasi. Mes negalime pasakyti, kad turėtų būti daroma vienaip ar kitaip.

– Kalkinė kalba – gestų kalba, kai lietuvių kalbos gramatikai pritaikomi gestai. Kada ji vartojama?

– Kalkinė kalba nėra kalba pati savaime. Tai – hibridas, pagalba, kad būtų aiškiau. Ji reikalinga tiems, kurie apkurto, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą, o paskui neteko klausos. Ji padeda, kad žmogui nereikėtų įtempti regos ir nuolat žiūrėti į rodomus gestus, skaityti iš lūpų. Tai iš tikrųjų labai sudėtinga. To daryti visą dieną – neįmanoma. Žmogus pavargsta. Jam kalkinė kalba yra kaip pagalba, atrama prie žodžio, nes jis puikiai moka lietuvių kalbą, jos gramatiką, išmano taisykles. Jis gali tą kalbą skaityti. Taip pat tai naudinga neprigirdintiems, kurie gana gerai moka lietuvių kalbos gramatiką, žino taisykles, turi platų žodyną. Jiems tai – palengvinimas.

– Minėjote veido mimiką, bet dar viena iš gramatikos dalių gestų kalboje yra artikuliacija. Ar visi gestai turi savo artikuliaciją?

– Tai iš tiesų nėra artikuliacija tos sąvokos ar žodžio, kurio gestą rodome. Tai nėra ir to žodžio ištarimas lūpomis. Žodis ir artikuliacija gali neturėti nieko bendro. Taip susiklostė istoriškai. Negaliu net pasakyti kodėl. Reikėtų klausti lingvistų, kodėl yra vienaip ar kitaip. Gali būti rodomas tik tam tikras lūpų judesys.

– Rodant gestą „galima“, reikia tarti „mo“, nes tai kilę nuo rusų kalbos.

– Taip, yra tokių niuansų. Kiti gestai gali neturėti jokios artikuliacijos. Galima tiesiog paprastai juos parodyti, bet yra gestų, kai daromas koks nors lūpų judesys ar sakoma raidė, skiemuo. Yra tam tikrų niuansų, bet jie gali būti visiškai nesusiję ir nepanašūs į tą lietuvių kalbos žodį.

Gestų kalbos pripažinimo 20 metų sukaktį minintys kurtieji sako, kad norėtų daugiau valstybės kompensuojamų vertėjų paslaugų bei labiau prieinamos žiniasklaidos.

Kurčiųjų renginyje Vilniuje pirmadienį apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat teigė, kad kurtiesiems reikia geresnių sąlygų aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime.

„Būtina užtikrinti, kad klausos negalią turintys žmonės galėtų aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, gautų informaciją, galėtų studijuoti ir dirbti“, – sakė prezidentė.

Anot šalies vadovės, kurtiesiems būtina užtikrinti informacijos prieinamumą, sukurti jų poreikius atitinkančią mokymosi aplinką ir sudaryti sąlygas lygiateisiškai dalyvauti socialiniame gyvenime, sakoma Prezidentūros pranešime.

Jame atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos televizijos kanaluose klausos negalią turintiems žmonėms pritaikytos produkcijos kiekis išlieka vienas mažiausių Europos Sąjungoje. 2013 metais iš bendro transliacijų laiko parodyta 2,3 proc. titruotų laidų, filmų, 2014 metais – 2,7 procento.

Pirmadienį Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje į lietuvių gestų kalbos pripažinimo gimtąja kurčiųjų kalba 20-mečio renginį susirinkę kurtieji surengė pasirodymą visuomenei - praeiviai galėjo stebėti, kaip be garso skaitoma poezija, pabandyti pamėgdžioti gestų kalbą. Į užsiėmimus įsijungė ir prezidentė.

Vilniaus gestų kalbos vertėjų centro vertėja Oksana Nemand BNS sakė, kad ne visada vertėjai spėja aptarnauti visus norinčiuosius.

„Priklauso nuo dienos, būna įvairiai. Dirbančių vertėjų, kurie vaikšto po užsakymus, Vilniuje yra 16. Mūsų nuolatiniai klientai - apie 600, mes turime daug studentų, kurie kreipiasi paslaugų ir mes verčiame paskaitas jiems“, - pasakojo ji.

„Norime atkreipti dėmesį, nes norime, kad būtų prieinamos visos informacijos priemonės, pradžioje nacionalinis transliuotojas, tada privatūs kanalai. Taip pat trūksta vertėjų, vertimo centrai ilgiau galėtų dirbti“, - savo ruožtu BNS sakė Lietuvos kurčiųjų draugijos atstovė Nijolė Mackevičienė.

Pirmadienį Lietuvos kurčiųjų bendruomenė mini 20 metų, kai lietuvių gestų kalba pripažinta gimtąja kurčiųjų kalba. Tai progai skirti renginiai organizuojami ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

1995 metais gegužės 4 dieną priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo pripažinta, kad kurčiųjų gestų kalba yra gimtoji kalba.

Kompanija „Google“ JAV ketina patentuoti naują technologiją, kuri suteiks galimybę automobilį valdyti gestais, kuriuos atpažinsiantį modulį sudaro du komponentai: 3D kameros, išdėstytos ant salono lubų, ir lazerinis skeneris.

Kameros veikia vadinamojo skrydžio laiko (time-of-flight) principu: skaičiuojamas laikas, per kurį infraraudonasis spindulys nukeliauja nuo vieno objekto iki kito. Kamera aktyvuojama tik tada, kai skeneris rodo, jog žmogus daro bent vieną iš koduotų gestų.

Gautą trimatį vaizdą analizuoja kompiuteris, kuris perduoda atitinkamą komandą vienai iš automobilių sistemų. „Google“ vardija tokius gestus, į kuriuos reaguos sistema: pirštų judesiai aukštyn ties šoniniu langu atidarys stiklą, parodžius link radijo, bus galima reguliuoti garsą bei perjungti kanalus, taip pat padidinti ar sumažinti temperatūrą salone.

Be abejo, gali kilti problemų, jei sistema klaidingai atpažins vieną ar kitą gestą. Todėl „Google“ sistemą žada pirmiausia montuoti savo pristatytuose automobiliuose robotuose.

Afrikos drambliai instinktyviai supranta žmonių gestus, sako Jungtinės Karalystės mokslininkai, kuriuos cituoja BBC.

Atlikdama tyrimus mokslininkė Ann Smet iš St. Andrews universiteto pasiūlė gyvūnams pasirinkti tarp dviejų identiškų kibirų, o tada parodė, kad viename yra paslėptos vaišės. Drambliai pasirinko teisingą kibirą pirmu bandymu.

Mokslininkai dirbo su paimtais į nelaisvę drambliais Zimbabvėje. Prof. Richardas Byrne`as, kuris taip pat dalyvavo tyrime, sako, kad drambliai buvo išgelbėti nuo mirties ir yra treniruojami jojimui. 

„Jie treniruoja dramblius, kad šie atsakytų į signalus, duodamus balsu. Jie visiškai nenaudoja gestų, – teigia R. Byrne`as. – Idėja yra tokia, kad prižiūrėtojas eina už dramblio ir tiesiog jam žodžiais pasako, ką daryti“.

Nepaisant to, drambliai iškart suvokė rodymo reikšmę. Anot mokslininkų, tai pirmieji gyvūnai, kurie supranta gestų reikšmę be išankstinio treniravimo. 

Anot R. Byrne`o, ankstesni tyrimai su žmonėms artimiausiais primatais – šimpanzėmis – parodė, kad šios yra beviltiškos atlikinėdamos panašias užduotis.

A. Smet pridūrė, kad jai padarė įspūdį dramblių, matyt, įgimtas gebėjimas suprasti gestus: „Žinoma, mes tikėjomės, kad drambliai gebės išmokti sekti, ką rodo žmogus. Bet buvo tikrai netikėta, kai pasirodė, kad mokytis jiems visai nereikia. Atrodo, kad gebėjimą suprasti tai, kas rodoma, jie turi natūraliai ir yra daug panašesni į mus nei manyta.“