– Pagrindinėmis „Kvėpavimo į marmurą“ temomis įvardijate atsakomybę ir nematomus tarpusavio ryšius. Kokie ryšiai, jūsų nuomone, jungia kino ir literatūros tandemą, lydintį visą kino istoriją?

– Kaip ir žmonių santykiuose, juos sunku atskirti. Nesakyčiau, kad literatūra yra viename stalčiuje, o kinas – kitame. Kai romanas virsta scenarijumi, jis tampa ir neatsiejama filmo dalimi. Kai kurie režisieriai kiną mato kaip išskirtinai vizualųjį meną. Man ne mažiau svarbus žodis. Juk bendraudami su kitais žmonėmis juos ir matome, ir su jais kalbamės.

– Sąlytis su meno pasauliu yra jūsų kasdienybės dalis. Kokie autoriai ir kūriniai ankstyvajame gyvenimo etape ryškiausiai brėžė jos kontūrus ir formavo vertybinį suvokimą?

– Labai didelę įtaką padarė teatras – visą paauglystę lankiau dramos būrelius ir stačiau spektaklius. Kinas atsirado tik studijų metais. Atspirties tašku tapo du filmai, kurie galbūt nenugulė asmeninių atradimų lentynoje, bet padėjo suprasti, kaip veikia kinas. Stiprų įspūdį paliko Larso von Triero „Prieš bangas“ (1996), nufilmuotas tariamai mėgėjiška kamera, emociškai priartinančia prie veikėjų. Vėliau pritaikiau ją režisuodama savo pirmąjį studentišką filmą „Mano vienišos draugės“ (1997).

Ne mažiau svarbus Krzysztofo Kieślowskio filmas „Mėlyna“ (1993), padėjęs suprasti, kaip veikia detalės. Visiems pasakoju epizodą, kuriame moteris, gedėdama žuvusios šeimos, valgo savo dukters saldainį ant pagaliuko. Kramtomo ledinuko triaukšėjimas pasigirsta kaip praradimo ir tuštumos metafora. Požiūrį į garso režisūrą vėliau formavo Šarūno Barto filmai. Žiūrėdama juos supratau, kaip pritaikius skirtingą garsą tie patys vaizdai gali sukurti visiškai kitą atmosferą. Suvokimą apie kiną iš esmės pakeitė ir dokumentika, ypač apsilankymas Bornholmo kino festivalyje 1998 m., kur pamačiau, koks įvairus gali būti būtent dokumentinis kinas. Studijų metais domėjausi videomenu, avangardiniu, eksperimentiniu kinu.

– Ką pastebite kaip kino žiūrovė dabar?

– Pastebiu labai skirtingus dalykus. Galiu vienodai mėgautis tiek filmo istorija, tema, tiek tuo, kaip filmas sukurtas. Idealiausia, kai šie dalykai dera tarpusavyje. Filme gali palikti didžiulį įspūdį vieno aktoriaus vaidyba, išmintingai, netikėtai sudėliota struktūra, kažkoks vienas vaizdas, viena išsakyta mintis kurioje nors scenoje, koks nors režisūrinis sprendimas. Dabar, kai galvoju, kas taip jau nustebino pastaraisiais metais, kažkodėl iškyla tokie pavadinimai: Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“ (2014), Amato Escalante‘s kriminalinė drama „Heli“ (2013), Paweło Łozińskio hibridinis filmas „Tu net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ (2016), Sergejaus Loznicos „Donbasas“ (2018) ir „Pergalės diena“ (2018) ir, žinoma, daug kitų. „Žemės druska“ pasakoja apie fotografą Sebastião Salgado, filme rodomos jo nuotraukos iš viso pasaulio, kur vyksta didžiausios žudynės, siaučia ligos ir badas. Nepaprastas filmas, bet ypač mane sukrėtė fotografija ir pasakojimas apie vienos Afrikos genties žmones, su kone mirštančiais ant rankų kūdikiais stovinčius eilėje prie vandens. Tie žmonės turi tiek nuolankumo ir romumo, kad niekada nepagalvos, jog gali būti svarbesni už kitus ir gauti vandens be eilės. Mūsų Vakarų visuomenėje toks savo ego atsisakymas retai sutinkamas dalykas, todėl žiūrint filmą tas epizodas sukrečia. A.Escalante‘s filme „Heli“ sužavėjo režisūra, labai įstrigo pirma scena, pirmas kadras, kur rodoma priekaba, kurioje iš pradžių neaišku kas, ir tik laikui bėgant, toje painioje kompozicijoje imi atskirti vežamų žmonių kūnus. Režisierius duoda žiūrovui darbo – žiūrėti, suprasti, atrasti. Tai labai malonu, tai įtraukia. P.Łozińskio „Tu net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ – hibridinis filmas, kuriame labai išmintingai supinti dokumentinio ir vaidybinio filmo elementai. Tai stebina ir žavi.

– Ar panašų poveikį yra padarę literatūros kūriniai?

– Paauglystėje mano literatūrinė meilė buvo Williamas Faulkneris. Jo romanai, kuriuose pasakojimas konstruojamas iš skirtingų personažų perspektyvos, atitinka šiuolaikinio žmogaus jauseną. Mūsų mintys nuolat šokčioja. Galime kalbėtis, staiga ką nors prisiminti, tada vėl grįžti į dabartį.

– Koks jūsų santykis su stiprią literatūros įtaką patyrusia lietuvių kino tradicija? Ar matote save kaip jos tęsėją?

– Filmai, kurie darė didžiausią įtaką, nebuvo literatūriški. Š.Bartas ir dokumentinis kinas retai atsispiria nuo literatūros. Literatūriškiausias iš šiuolaikinių lietuvių režisierių tikriausiai yra Algimantas Puipa, bet jis visai kitaip elgiasi su tekstu, laisviau jį interpretuoja. Tiesioginio ryšio su vadinamąja literatūrinio kino tradicija nejaučiu.

Filme sąmoningai atsisakiau praeities nenorėdama vaizduoti supaprastintos priežasčių ir pasekmių sekos.

– Viename pokalbyje esate pasakojusi, kad dėl įvairių aplinkybių prireikė poros metų perskaityti L.S.Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“. Galiausiai jame radote tai, ko tuo metu ieškojote mintyse eskizuojamam filmui. Papasakokite apie naują romano gyvenimą kine.

– Literatūros kūrinys apima daug temų. Tikriausiai išsirinkau tai, kas buvo artimiausia man. Rašydama scenarijų rinkausi, kurias pasakojimo linijas palikti, o kurių atsisakyti, ieškojau geriausio būdo papasakoti istoriją. Man svarbu įsigilinti į pagrindinę knygos mintį. Siužetas gali keistis, bet ji turi likti. Su rašytoja L.S.Černiauskaite tik vieną kartą tam tikrame etape kalbėjome apie scenarijų. Man buvo svarbu teisingai sudėlioti akcentus. Tarkime, romane aprašoma pagrindinės veikėjos Izabelės vaikystė ir jaunystė. Filme sąmoningai atsisakiau praeities nenorėdama vaizduoti supaprastintos priežasčių ir pasekmių sekos. Gyvenimas gerokai sudėtingesnis, negu kartais siūlo supaprastinta psichoanalizė.

– Filme skamba ir kitos lietuvių rašytojos, Vandos Juknaitės, pavardė.

– V.Juknaitės tekstai, kuriuos redaguoja pagrindinė veikėja Izabelė, pratęsdami anksčiau išsakytą mintį, primena, kad filosofinis lygmuo ir aukšti etiniai idealai ne visada pasiekiami gyvenime. Visi turime gerų ketinimų, tačiau kartais labai sunku eiti tiesiai, nes kelią pastoja šaknys, duobės, nuošliaužos. Filmo veikėjai taip pat elgiasi kitaip, nei norėtų ar derėtų.

– Kaip vertinate ekranizacijos galimybę polemizuoti su savo pirmtaku?

– Manau, kad tai galima ir būtina daryti su visiems žinomu tekstu arba klasika. Daug kas priklauso ir nuo režisieriaus. Vieni pernelyg nenutolsta nuo originalo, kiti laisvai interpretuoja. Mano sprendimą ekranizuoti literatūros kūrinį nulėmė artima tema. Siužetas, veikėjų charakteriai tapo kino įrankiais, medžiaga, skirta temai atskleisti. Tarsi tai būtų dokumentinė tikrovės medžiaga ar tinkamas modelis tapytojui ar skulptoriui išreikšti jo paties mintį. Romano autorė į mano priešpremjerinius nuogąstavimus, ar filmas jai patiksiąs, atsakė, kad neturiu dėl to jaudintis, nes filmas – jau mano atskiras kūrinys, ji neturinti į jį jokių pretenzijų. Vis dėlto galiausiai filmas jai patiko.

– Ar rinkdamasi filmo aktorius atkreipėte dėmesį į teatre arba kine atsiskleidusį jų gebėjimą savitai ir charakteringai interpretuoti literatūrinius veikėjus?

– Nepasakyčiau. Su pagrindinio vaidmens atlikėja Airida Gintautaite studijavome paraleliniuose kursuose akademijoje. Nebuvome draugės, bet visada stebėjau, ką ji daro. Pagrindinis kriterijus buvo jos sukurti vaidmenys, tačiau jie labai skirtingi. Įsiminiau Airidą iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“ ir Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“, kuriame ji nepaprastai temperamentingai atliko kelias sekundes trunkantį epizodinį vaidmenį. Dar rašydama scenarijų žinojau, kad kviesiu ją dirbti kartu.

Norėjau iš karto žinoti, kas vaidins Izabelę. Mintyse kaip popierinę lėlę rengiau ją skirtingomis aktorėmis, aiškinausi, kaip jos atskleistų pagrindinę veikėją. L.S.Černiauskaitė nustebo, kai papasakojau jai apie Airidą. Romano Izabelė kitokia, švelnių bruožų, šviesiaplaukė. Man buvo svarbu apčiuopti veikėjos esmę, o ne identiškai atspindėti jos išvaizdą. Izabelė iracionali. Ji spontaniškai priima sprendimus, pasiduoda emocijoms. Tai ir teigiama, ir neigiama savybė. Toks žmogus gali prarasti sveiką protą ir atsakomybės jausmą, bet gali ir beatodariškai mylėti. Izabelė gyva, nevaldoma, nenuspėjama, stichiška, ji įkūnija savitą laukinės moters archetipą.

Sigito Šidlausko nepažinojau asmeniškai, bet buvau mačiusi su juo daug spektaklių Kaune, seniai svarsčiau apie galimybę kartu dirbti. Aktorius visada įsimeni iš jų darbų, nešiojiesi galvoje ilgėjantį jų sąrašą. Lietuvoje daug profesionalų, su kuriais norėčiau dirbti ateityje, bijau, kad per gyvenimą nespėsiu sukurti tiek filmų.

– Kūryboje pasirinkus nagrinėti sudėtingus žmonių tarpusavio santykius, neretai susiduriama su stereotipų vaizdavimo arba kartojimosi grėsme. Kaip sprendėte šį klausimą?

– Manau, kad „Kvėpavimo į marmurą“ personažai gana įdomūs ir unikalūs, nestereotipiški. Tuo jie mane ir patraukė. Jie ieško, klysta, priima neteisingus sprendimus. Vyresnės aktorės, atlikusios mažesnius vaidmenis filme, perskaičiusios scenarijų sveikino Airidą, kad turi galimybę įkūnyti tokį įdomų įvairiapusį personažą. Ir abu vaikai romane yra netikėti, labai skirtingi, kaip ir tų vaidmenų atlikėjai kine. Arba, tarkime, Liudas visai neatitinka visuomenėje įprasto vyro vaizdinio. Jis, kaip ir Izabelė, yra pažeidžiamas ir neracionaliai elgiasi. Vienintelė Beatričė gal ir galėjo turėti stereotipinių meilužės bruožų, bet kai atsirado šio vaidmens atlikėja latvių aktorė Guna Zarinia, viskas atsistojo į savo vietas, Beatričė tapo žmogumi.

– Filmas „Kvėpavimas į marmurą“ kelia laikui nepavaldžius klausimus, tačiau jame daug skausmingos dabarties atspindžių. Kiek jums apskritai svarbus laikas ir jo vaidmuo žmogaus arba kūrinio gyvenime?

– Labai svarbus. Svarbu suvokti, kodėl esame tokie, kokie esame, ir kodėl gyvename taip, kaip gyvename. Šį klausimą kėliau jau pirmajame savo filme „Troleibusų miestas“ (2002), pasakojančiame apie viešojo transporto kontrolierius ir zuikius. Dabar, po šešiolikos metų, to filmo laikas atrodo dar kitaip, atsiskleidžia tai, ko nė neįtariau užfiksavusi. „Pokalbiuose rimtomis temomis“ (2012) kalbuosi su vaikais egzistenciniais klausimais, bet iš esmės tai juosta apie laiką, kuriame tie vaikai gyvena. Su studentais dažnai diskutuojame apie tai, kodėl būtent dabar reikėtų kurti vieną ar kitą filmą. Apie dabartį gali ir turi kalbėti tiek fantastinis, tiek istorinis filmas. Kitu atveju nėra prasmės jo kurti.

– Ką įvardytumėte kaip pagrindinius šio laiko dėmenis?

– Vienatvė, susvetimėjimas, nemokėjimas užmegzti ryšio. Žmogui reikia įdėti daug pastangų, kad galėtų pasijusti bendruomenės nariu. Gali sėdėti feisbuke, laikinti, nelaikinti, pridėti prie draugų, išmesti iš draugų. Viskas atliekama vienu mygtuko paspaudimu. Labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad aktyviai dalyvauji sociume, tačiau be gyvo ryšio su kitu – mes pražuvę. Žmogaus esmė nesikeičia. Tai supratau perskaičiusi antikos ir Williamo Shakespeare’o dramas. Jis visada kentėjo ir mylėjo, visada ilgėjosi kito žmogaus.

Juo taip pat žengė būrys kino ir teatro pasaulio žmonių, atėjusių įvertinti kolegų darbą. Sukurtas pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romaną, Kosovo kino festivalyje apdovanotas dviem prizais – už scenarijų ir geriausią pagrindinį moters vaidmenį, laimėjęs „Sidabrinę gervę, filmas šį vakarą nepaliko abejingų.

Filmas „Kvėpavimas į marmurą” pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

„Žiūrovai nenustoja stebinti savo įžvalgomis, - sako filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. – Klausimai, kurių gaunu po filmo, varijuoja nuo Kaino ir Abelio istorijos iki socialinės apsaugos sistemos Lietuvoje”.

Rašytojos L. S. Černiauskaitės romane, pagal kurį filmas pastatytas, Giedrė atrado tai, apie ką jai norėjosi kalbėti – sudėtingus žmonių santykius, troškimą būti mylimu: „Romanas mane tiesiog pagavo, sekiau paskui, kaip įsimylėjęs žmogus seka paskui mylimąjį, nieko negalvodamas.”

Režisierę labiausiai džiugina, kad filmas tinka plačiai auditorijai – ir moterys, ir vyrai, vyresni ir jaunesni žmonės jame randa savų temų. „Kai po filmo sulaukiu komentarų, kad čia pat, mūsų gyvenime egzistuoja tikros dramos ir daugybė neišsemtų, neaptartų klausimų, matau, kad filmas dirba savo darbą”, - sako G. Beinoriūtė.

Tarptautinę filmo premjera įvyko Karlovi Varų kino festivalyje. Lietuvių juostą jau pamatė Kosovo filmų festivalio žiūrovai, filmas pristatytas Švedijoje, Karlskrono mieste, taip pat kino festivaliuose Rusijoje, Nyderlanduose. Lietuvių filmas įtrauktas į prestižinio Pietų Korėjos kino festivalio Busane programą.

Filmo „Balkonas” režisierės G. Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą” Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.

Prestižiniu Azijos šalių festivaliu vadinamas Pietų Korėjos Busano kino festivalis „Kvėpavimą į marmurą“ įtraukė į savo konkursinę „Flash Foward“ programą. Prieš šį festivalį filmas dar bus parodytas Izraelyje, Haifos kino festivalio žiūrovams. 

„Flash Foward“ programa Busano kino festivalyje pristato ne azijiečių kino mokyklos kūrėjų pirmuosius ir antruosius filmus. Šioje kategorijoje dėl geriausiojo vardo varžysis net 35 filmai iš viso pasaulio. „Kvėpavimą į marmurą“ festivalyje spalio 7 ir 9 dienomis pristatys jo režisierė G. Beinoriūtė ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. 

„Filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kūrėjams šis pakvietimas yra reikšmingas įvertinimas, kuris, palankiai susiklosčius aplinkybėms, gali filmui atverti duris į kitas Azijos šalis, – sako kino kritikas Edvinas Pukšta. – Busano reputacija Azijoje yra tvirta, šio festivalio atranką atidžiai stebi ir kiti kino industrijos kolegos. Neabejoju, kiekvienas toks kvietimas dalyvauti prestižiniuose festivaliuose filmui prideda žinomumo ir būtinai reikalingos sklaidos. Juo labiau, kad Pietų Korėjos žiūrovai yra puikiai išsilavinę ir filmus stebi visai kitaip, užduoda visai kitokius klausimus“.

„Kvėpavimas į marmurą“ yra ketvirtasis Busano festivalio atrinktas lietuviškas filmas. 2015-aisiais festivalyje rodytas filmas „Sangailės vasara“, 2016-aisiais – „Šventasis“, 2017-aisiais „Šerkšnas“. 

Rugsėjo mėnesį „Kvėpavimas į marmurą“ dalyvaus tarptautiniame Haifos filmų festivalyje, kasmet sutraukiančiame apie 300 tūkstančius kino gerbėjų. Šiemet festivalyje bus pristatyta daugiau nei 150 filmų, o lietuvių kino kūrėjų juosta dalyvaus specialioje „East of The West“ programoje. Iki šiol Haifos kino festivalyje buvo rodyti tik režisieriaus Šarūno Barto filmai.

„Haifos filmų festivalis jau antrus metus iš eilės į savo programą įtraukia tarptautinės sėkmės sulaukusį lietuvišką filmą. Iki šiol mūsų kūrėjams buvę ne itin palankūs Izraelio kino festivaliai jau noriai įsileidžia lietuvišką kiną, juo domisi ir jo ieško. Puiku, kad atvykti čia ir pabendrauti su Izraelio žiūrovais randa galimybių ir patys kūrėjai. Neabejoju, kad G. Beinoriūtė paskleis žinią apie Lietuvos kiną. Tikiu, kad ateityje lietuviški filmai Izraelio festivaliuose taps labiau taisykle, nei reta išimtimi“, – filmo sėkme džiaugiasi Lietuvos kultūros atašė Izraelyje Elena Keidošiūtė.

„Visada smagu, kai filmo kelionė išsiplečia už Europos ribų, tačiau džiaugsmas ypatingas, kai Lietuvos kūrėjai sulaukia kvietimo iš tokių svarbių ir išrankių kino renginių kaip Haifos ir Busano kino festivaliai, – sako filmo prodiuserė D. Vildžiūnaitė. – Šįkart Busane lauks intensyvus laikas – susitiksime su žiūrovais, dalyvausime specialioje organizacijos „European Film Promotion“ programoje „Europe! Goes Busan“, kuri Azijos kino rinkai, tarptautinei žiniasklaidai ir kino bendruomenei pristato ryškiausius Europos kino talentus“. 

Filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

Filmo „Balkonas“ režisierės G. Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną. Filmo gamybą ir pristatymą Busano ir Haifos filmų festivaliuose dalinai finansavo Lietuvos kino centras.

Pagal antikinę, 5 tūkst.metų senumo skulptūrą pagaminta, soste sėdinti deivė netrukus atkeliaus į lietuvių kūrėjų rankas.

Žinia apie filmo pergales Kosovo filmų festivalyje režisierę G. Beinoriūtę pasitiko Švedijoje. Režisierė čia savo filmą pristatė tarptautinio Karlskrunos filmų festivalio Baltijos jūros šalių filmų konkurse. 

„Įvertinimai visada yra smagu, – sakė G. Beinoriūtė. – Labai džiaugiuosi, kad  Airida gavo apdovanojimą, ji verta ne vieno tokio. Man pačiai prizas už scenarijų yra visiškai netikėtas, nors ne mažiau – malonus".

Nuostabu, kad mano gyvenime vis dar esama pirmų kartų – laimi, nežinodamas, kad žaidi.

Giedrė tikina, kad pusė garbės priklauso romano "Kvėpavimas į marmurą" autorei Laurai Sintijai Černiauskaitei, kuri ir sukūrė šią įkvepiančią istoriją. Kitą apdovanojimo pusę ji turėtų pasidalinti su daugybe žmonių – tais, kurie scenarijų įvairiose jo kūrimo stadijose skaitė, komentavo ir kritikavo ir tais, kurie prisidėjo, kad jis būtų įgyvendintas.

Kosovo "Hyjnesha në Fron" filmų festivalio žiūrovai "Kvėpavimą į marmurą" išvydo nepaprastoje aplinkoje – filmai čia jau keletą metų rodomi geležinkelio stotyje. Naktį iš rugpjūčio 27 į rugpjūčio 28 stotyje vyko ir festivalio baigiamasis vakaras, kuriame geriausia festivalio aktore buvo paskelbta lietuvė Airida Gintautaitė.

„Ryte feisbuke gavau sveikinimą nuo nepažįstamo žmogaus, galvojau, juokauja, – savo nustebimo neslėpė aktorė. – Net nežinojau, kad filmas išsiųstas į Kosovo festivalį. Vakar vakare gavau oficialų patvirtinimą iš festivalio rengėjų. Nuostabu, kad mano gyvenime vis dar esama pirmų kartų – laimi, nežinodamas, kad žaidi".

Prieštaravimų ir abejonių draskomą moterį suvaidinusi Airida tikina, kad "Kvėpavimas į marmurą" jai net ir be apdovanojimų – itin brangus filmas. Savo mintyse šį apdovanojimą aktorė skiria filmo operatoriui Audriui Kemežiui.  

Filmas "Kvėpavimas į marmurą" pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

Filmo „Balkonas” režisierės G. Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas "Kvėpavimas į marmurą" Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.

Filmo „Stebuklas“ kūrėja Eglė Vertelytė teigia besistengianti išlaikyti aukso vidurį ir visiškam džiaugsmui nepasiduoti, o savo kolegas kino kūrėjus vertinanti labai gerai – pradėjus dirbti kino industrijoje tampa aišku, koks šis darbas sunkus.

Nuo filmo pradžios iki premjeros – aštuoneri metai

Pripažinimas ir dėmesys – malonūs dalykai, pripažįsta režisierė G. Beinoriūtė, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuota geriausio metų režisieriaus kategorijoje, o jos filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pretenduoja iškovoti geriausio scenarijaus ir geriausio ilgametražio vaidybinio filmo apdovanojimus.

„Kiekvienam žmogui dėmesys malonus, bet, kita vertus, pati esu dirbusi atrankos komisijose, festivalių žiuri, taip pat nuolatos tenka vertinti studentų darbus. Suprantu, kaip visa tai subjektyvu ir sąlygiška“, – tikina režisierė.

Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.

Prisimindama filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kūrimą, G. Beinoriūtė teigia, kad procesas buvo ilgas, įdomus ir sudėtingas: „Nuo scenarijaus pradžios iki premjeros „Kino pavasaryje“ praėjo beveik aštuoneri metai. Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.“

Anot režisierės, filmavimų trukmė lėmė, kad kai kurie filmavimo grupės žmonės keitėsi, tekdavo vis iš naujo „susidirbti“. „Finansavimas taip pat vyko etapais. Buvo akimirkų, kai nesijautėme tikri, ar filmą pabaigsime dėl finansinių priežasčių. Nelengva buvo rasti jaunuosius aktorius (šešerių, aštuonerių, vienuolikos metų). Taigi iššūkių turėjome daug. Tačiau kadangi filmas baigtas, galima sakyti, kad su iššūkiais susidorojome. O ir jauniausias mūsų aktorius Joris nominuotas „Sidabrinei gervei“ – tai džiugina“, – teigia G. Beinoriūtė.

Paklausta, ar jaučiasi patenkinta galutiniu rezultatu, G. Beinoriūtė tvirtina, kad į šį klausimą tiksliau atsakys rudenį, kai filmą pamatys daugiau žiūrovų: „Kol kas galiu pasakyti, jog tai, kokių reakcijų filmas sulaukia, man patinka. Kalbant apie filmo reikšmę, tai – pirmas mano ilgametražis vaidybinis filmas. Tam tikra prasme – debiutas.“

Režisierė prisipažįsta, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romanas, pagal kurį pastatytas filmas, ją labai paveikė. „Rašytoja romane kalbėjo apie dalykus, kurie man tuo metu rūpėjo. Norėjau tyrinėti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti filmą, kuriame būtų daug jausmų. „Kvėpavimas į marmurą“ tapo puikiu pagrindu tai padaryti“, – pasakoja G. Beinoriūtė.

Sunkiausia – darbas toli nuo šeimos

Būtų melas sakyti, kad dėmesys nėra svarbus, portalui LRT.lt sako režisierė Eglė Vertelytė. Ji tikina, kad filmai kuriami ne tam, kad gulėtų paslėpti stalčiuje, o žmonėms: „Todėl labai malonu, kai kažkas tai įvertina, ypač – jei tai profesionalai. Tai tikrai svarbu. Kita vertus, aš stengiuosi per daug nesidžiaugti tuo dėmesiu tam, kad jei kada nors manęs neįvertins, nereikėtų nusivilti. Bandau išlaikyti aukso vidurį.“

Paklausta, kaip prisimena filmo „Stebuklas“ kūrimo procesą, E. Vertelytė atvirauja iš pradžių jautusi baimę. „Pirmą kartą buvau profesionalioje vaidybinio filmo aikštelėje. Sakyčiau, buvo net ne sunku, o tiesiog vyravo nežinia. Kai nežinai, tada ir bijai. Itin baiminausi techninės darbo pusės, bet turėjau patyrusį operatorių Emilį Christovą. Jis man labai padėjo per pirmąsias dienas įveikti baimę ir nerimą. Vėliau buvo lengviau, žinojau, ko noriu, ir bandžiau tai įgyvendinti“, – pasakoja režisierė.

Eglė Verlytė(dešinėje)/ M.Astrausko nuotr.

Pasak E. Vertelytės, didžiausias iššūkis filmavimo metu buvo darbas toli nuo šeimos: „Viskas truko apie mėnesį, dirbdavome po šešias dienas iš eilės, po 12 valandų kasdien. Mano vaikui tuo metu buvo dar tik vieneri metukai. Negalėjau šeimos vežtis į filmavimo aikštelę, nes nebūčiau galėjusi dirbti. Tokiame intensyviame darbo maratone reikėjo stengtis nepamesti nei savęs, nei filmo vizijos.“

Šiuo metu režisierė teigia savo filmo „Stebuklas“ nevertinanti ir nežiūrinti. „Galbūt objektyviai pažiūrėsiu jį po kokių trejų metų. Manau, kad kurdama filmą padariau viską taip, kaip tuomet norėjau, galvojau, tikėjau. Ir tuo džiaugiuosi. Nesinori kritikuoti to, kuo kažkada tikėjai. Jei nuoširdžiai tai darei, geriausia priimti savo darbą ir leisti jam gyventi, per daug apie tai negalvojant“, – dalijasi mintimis kūrėja.

E. Vertelytė sako, kad dirbant kino industrijoje tiesiog neįmanoma nesidomėti kitų autorių kūryba, tai – darbo dalis: „Visuomet bandau pasižiūrėti ir „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus filmus, pasitikiu šiais apdovanojimais. Savo kolegas, kino kūrėjus, vertinu gerai. Kai imi dirbti kino srityje, pamatai, kaip tai sunku. Tuomet tampi vis mažiau kritiškas ir stengiesi vis labiau palaikyti kitus. Jaučiu daug bendrumo ir simpatijų savo kolegoms ir labai palaikau lietuvišką kiną.“

Kalbėdama apie tolimesnius planus, režisierė prisipažįsta nekartojanti daug metų darytos klaidos. „Seniau turėdavau vieną projektą ir tik su juo dirbdavau daug metų. Dabar užsiimu keliais projektais, nemažai dirbu kaip scenaristė, rašau projektus kitiems režisieriams, turiu ir savo autorinių“, – sako E. Vertelytė.

Apdovanojimus birželio 13 dieną 21 val. iš „Litexpo” centro tiesiogiai transliuos LRT TELEVIZIJA ir portalas LRT.lt. „Sidabrinių gervių“ raudonojo kilimo eiseną nuo 19.30 val. tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA ir portalas LRT.lt.

Šis pavasaris Kaune – kitoks. Kino filmų mėgėjai kviečiami žiūrėti lietuvišką kiną su „Subtitrais“ – tačiau ieškoti jų ne ekrano apačioje, o tarp eilučių: tarp herojų minčių persmelktos tylos ir prasmę sumaniai užmaskavusio siužetinio triukšmo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir kino teatro „Romuva“ iniciatyva siekiama priminti, kad lietuviškas kinas yra mūsų tapatybės dalis – jo pasakojimai arčiausi mums tiek istorine, tiek psichologine prasme, padeda geriau pažinti save ir šalį, kurioje gyvename. Tikimasi, kad atviros diskusijos ir kritika prisidės prie pirmų tvirtesnių Lietuvos kino žingsnių ir sukurs dar geresnes sąlygas lietuviškai kūrybai.

Palaikydama šią idėją, kino vakarų antroje serijoje dalyvauja kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, pristatanti dokumentinį filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“. Filmo pagrindiniai herojai yra vaikai ir paaugliai, kurie nesuvaidintai pasakoja, koks pasaulis juo supa – ir jis nebūtinai „vaikiškai spalvotas“.  Apie tai – pokalbyje su režisiere G. Beinoriūte.

– Pokalbiai rimtomis temomis. Ar tokius mėgstate?

– Labai mėgstu. Įsiminė kino kritikės Rasos Paukštytės „Pokalbių rimtomis temomis“ recenzijoje pacituoti vieno klasiko žodžiai: „Kol neprabyli, nežinai, ką galvoji“. Mėgstu žmonių klausinėti ir visada malonu, kai manęs ko nors rimtai paklausia.

– Filme keliami klausimai apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Kaip manote, kodėl tuos pačius dalykus žmonės vertina taip skirtingai? Kodėl „išaugame“ iš vaikiško gerumo ir pasaulį pradedame vertinti kitomis vertybėmis?

– Dalykus žmonės vertina skirtingai dėl paprastos priežasties – nes jie yra tiesiog skirtingi. Visiems žinomas posakis apie iki pusės pripildytą vandens stiklinę, kuri vienam atrodo pustuštė, o kitam – artipilnė. O kodėl „išaugame“ iš vaikiško gerumo? Toli gražu ne visi vaikai yra „geri“, kaip ir ne visi suaugę „blogi“. Pažįstu tikrai gerų suaugusių žmonių. Vaikuose tiesiog geriau matosi pati žmogaus esmė (tiek geroji, tiek ir blogoji pusė), nes ji dar nepasislėpusi po sukauptos patirties sluoksniais.

– Intymūs, minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su vaikais ir paaugliais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Ar tokių atsakymų į užduotus klausimus ir tikėjotės? Koks atsakymas labiausiai nustebino?

– Kadangi filmą kūriau įkvėpta Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ (rašytoja kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo – red. past.), tokių atsakymų tikėjausi. Mane nustebino, matyt, kad kai kurie vaikų atsakymai buvo beveik tokie pat, kaip skaityti Vandos knygoje, nors kalbinti žmonės buvo visai kiti. Pavyzdžiui, knygoje yra vieta, kai socializacijos centre kalbintas vaikas sako, kad jo gyvenime nebuvo laimingų dienų arba bent jau jis neatsimena. Nė vienos dienelės per visą vaikystę – laiką, kurį esame įpratę tapatinti su nerūpestingumu, džiugesiu. Man atrodė, šakės! O ruošdamasi filmui sutikau ne vieną taip galvojantį. Kai supranti, jog tai nėra vienas unikalus atvejis, sukrečia dar labiau.

– „Subtitrų“ tikslas – iš arčiau pažvelgti į neretai mums pro akis praslystančius, tačiau atidaus ir net akademinio žvilgsnio vertus filmus. Seansuose dalyvauja ir apie filmų idėjas kalba ne tik filmų kūrėjai, jų aktoriai, bet ir VDU mokslininkai, kurie filmo problematiką bando užčiuopti iš savo nagrinėjamos srities perspektyvos. Kaip manote, ar tokia idėja – ne tik pažiūrėti filmą, bet jį ir intelektualiai išdiskutuoti – verta dėmesio?

– Tai – nuostabi idėja. Mes LMTA Kino ir TV katedroje kiekvieną savaitę praktikuojame filmų žiūrėjimą su diskusijomis. Prieš penkerius metus, sutapus dėstytojų ir studentų poreikiui, įkūrėme Šoblės kino klubą, be kurio pirmadieniai dabar sunkiai beįsivaizduojami. Kaskart filmą pristato vis kitas žmogus – dėstytojas, studentas, kartais pasikviečiame svečių – kino kritikų, filosofų, režisierių, operatorių, muzikantų, antropologų, scenaristų ir t. t. O po filmo kalbamės. Tai tikrai labai turtina ir augina. Kaip jau sakiau, kol neprabyli, nežinai, ką galvoji.

– Kaip apskirtai vertinate filmų žiūrėjimo kultūrą Lietuvoje? Ar Jūsų neerzina komercinio kino žiūrėjimo tradicija – gėrimai ir spragėsiai?

– Lietuvoje žmonės filmus žiūri, ir tai vertinu gerai. Norėčiau, kad daugiau žiūrėtų dokumentinius filmus kino teatruose, bet tam visų pirma reikia juos pradėti rodyti. Spragėsiai ir gėrimai manęs neerzina. Gal, pavyzdžiui, žmonės alkani atėjo į kiną? Pradžioje Šoblės kino klube per studentų seansus (kai filmus parinkdavo ir pristatydavo studentai) visuomet būdavo spragėsių – matyt, tai buvo toks tarsi protestas prieš nekomercinio kino snobiškumą ar panašiai. Nemėgstu susireikšminimo. Bet koks susireikšminimas – „mes rimti“, „mes žiūrim elitinį kiną“, „mes niekada nieko nevalgom per kino seansą“ – man nepriimtinas. Kinas yra labai demokratiškas menas, tai – ne opera, kur visos damos – su bateliais, o per pertrauką – karštas šokoladas ir šampanas. Kiek utriruoju. Žinoma, norisi, kad per tylias intymias filmo scenas kine kramsnojimo nesigirdėtų ar kad po seanso salės grindys nebūtų nusėtos šiukšlėmis ar trupiniais. Bet, jeigu jau žiūrime amerikietiškus filmus, tai kodėl pagal jų tradiciją negalima paskanauti spragintų kukurūzų? Prisipažinsiu, saldūs spragėsiai man yra tikrai skanūs.

– Kuris kinas Jums asmeniškai yra priimtinesnis – vaidybinis ar dokumentinis? Kodėl?

– Man asmeniškai kinas yra kinas. Jei geras, ar būtų vaidybinis, ar dokumentinis, nesvarbu. O jei blogas, tada geriau dokumentinis. Nes dokumentiniame, net ir pačiame blogiausiame, beveik visada gali sužinoti kažką naujo apie pasaulį.

– 2013 m. filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ buvo įvertintas Tarptautiniame filmų festivalyje „DocuDays UA“ – laimėjo kūrybinės dokumentikos konkursą. Ar tikite, kad dokumentika gali padėti ne tik atkreipti dėmesį į kokią nors problemą, bet ir imtis kokių nors veiksmų ją sprendžiant?

– Apie kiną kaip tiesioginės kovos įrankį negalvoju. Kai klausia, kokią įtaką jūsų filmas padarė – ar pažiūrėję filmą žmonės pastatė tiltą, įsivaikino vaikus, išsigydė nuo alkoholizmo – aš sutrinku. Mano filmai nėra tiesioginio poveikio priemonės. Aš labai tikiuosi, jog jie išsiveržia už savo siužeto ribų. Man labai patiko grafiko Mikalojaus Vilučio mintys knygoje „Tortas“ apie tai, ar menas sprendžia problemas. Jis klausia, ar varvančio virtuvėje krano problemą galima išspręsti tą kraną nupiešiant? Vėliau paradoksaliai patvirtina, kad galima, nes esą namie varvėjo kranas, M. Vilutis jį nupiešė ir kranas nustojo varvėjęs. Kaip ten bebūtų, menas man labiau pažinimo, bet ne tiesioginės kovos įrankis. „Kovojantis“ kinas tariasi žinąs tiesą ir ją atskleidžia. Tai labai panašu į propagandą. Aš ieškau tiesos. Štai toks skirtumas.

– Jei turėtumėte galimybę susėsti rimtam pokalbiui su kultūros ministru ir pakalbėti apie kino situaciją Lietuvoje, apie ką šnekėtumėte?

– Vėl pacituosiu kitą savo labai gerbiamą kino kritikę Živilę Pipinytę. Manau, svarbi jos mintis, jog nuo to, koks yra šiandienos mūsų kinas, priklauso ne tik kino, bet ir Lietuvos ateitis. Tai gali būti puiki pokalbio tema, nebūtinai su ministru.

– Tradicinis klausimas – kokie Jūsų ateities užmojai? Galbūt mintyse jau kuriamas filmas, jo scenarijus ar gvildenama problematika, kurią norėtumėte atskleisti per kiną?

– Jau labai noriu filmuoti ir ruošiuosi tai daryti. Bet kol neįkėliau kojos į filmavimo aikštelę, geriau nutylėsiu...

G. Beinoriūtės dokumentinis filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ bus rodomas kovo 26 dieną, ketvirtadienį, 18 val. kino teatre „Romuva“. Po seanso bus surengta diskusija, kurioje dalyvaus filmo režisierė G. Beinoriūtė ir TV laidų autorius, rašytojas, VDU dėstytojas Rytis Zemkauskas.