Kaip prieš amžių

1924-ųjų rugpjūčio 23 dieną, Kaune, Parodų aikštėje, Prezidentas Aleksandras Stulginskis oficialiai paskelbė Dainų šventės, pavadintos „Dainos diena“, pradžią. Tuomečiam šalies vadovui pakvietus sugiedoti Lietuvos himną, žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ suskambo 3,5 tūkst. choristų ir kelių dešimčių tūkstančių susirinkusiųjų lūpose.

Nuo tos dienos prabėgo visas amžius. Keitėsi santvarkos, mados, architektūra. Žmonės? Jie lyg ir kiti, bet vis tiek tie patys. Juos vienija kalba, augina kultūra, jie šoka ir dainuoja.

„Pagalvojau, kad mūsų Nepriklausomybė, mūsų valstybės laisvė yra neatsiejama nuo dainos. Jeigu paimtumėme tautinį atgimimą, XIX a. ir XX a. pradžią – Juozas Naujalis su „Lietuva brangi“ ir visais lietuviškais chorais. Jeigu paimtume savanorių kovas po Nepriklausomybės paskelbimo, prisimintumėme, kad daina lydėjo žygiuojančius ginti Tėvynės. Jeigu paimtumėme 1924-uosius, tai pirmoji Dainų šventė pilna lietuviškų dainų.

Jeigu paimtumėme tarpukario pasipriešinimą, tai partizanai irgi daug dainavo. Jeigu prisimintumėme žmones, kurie kentė nelaisvėje Sibire, juos daug kur lydėjo daina, kad praskaidrintų gyvenimą ir primintų Tėvynę, – Lygiai taip pat, kaip į pirmosios Dainų šventės choristus kreipėsi A. Stulginskis, prabėgus 100 metų „Chorų karų“ dalyvius ir svečius sveikino LSMU gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.– Susirinkusi bendruomenė, mūsų mylimas jaunimas dainuoja istorines dainas. Tegul jos lydi mums visą gyvenimą ir tegul daina būna mūsų pagrindine vėliava saugant, ginant ir kelyje į mūsų laisvę.“

Prisijaukino dainas

Organizuojami septintą kartą, skiriami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, šiemet „Chorų karai“ prabilo pirmosios Dainų šventės dainomis.

Įkvėpti tuomečių vedlių ir šviesulių J. Naujalio, Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus, gimnazistai ketvirtadienio popietę atliko primirštus, naujai atrastus kūrinius: „Per girią girelę“, „Bijūnas žalias“, „Aš pasėjau linelį“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Tykiai tykiai...“, „Tris dienas tris naktis“.

„Palengvinome pasiruošimą. Peržiūrėję pirmosios Dainų šventės repertuarą, atrinkome dainas. Moksleiviams beliko ištraukti lapelius su paskirtais kūriniais ir žinoma, su jais susigyventi“, – tam, anot gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos Aušros Budrienės, gimnazistai turėjo daugiau nei keturis mėnesius.

Rezultatas nustebino ne tik pedagogus, bet ir likusius bendruomenės narius. Kažkas negalėjo patikėti, kad namų tylenis virto scenos žvaigžde. Kažkam širdis sirpo nuo atžalos balso, kuris iki tol slėpėsi po kuklumo skraiste.

„Padirbėjo ir vaikai, ir žinoma mokytojai. Klausant dainų ir mūsų širdys dainavo“, – tarpusavyje šnabždėjosi po LSMU Veterinarijos akademijos Iškilmių salę pabirę moksleivių tėvai ir artimieji.

Daugiau nei šventė

Anot A. Budrienės, šis renginys nuostabus ne tik todėl, kad puoselėja lietuvybę ir šlovina Tėvynę dainomis. Moksleivių įtraukimas į „Chorų karus“, padeda jiems atrasti savo stiprybes ir labiau atsiskleisti.

„Pradžioje mokiniams reikia postūmio, paaiškinimo, kodėl tai darome. Pasibaigus „Chorų karams“ labai dažnai girdime, kad bendras darbas padėjo artimiau susidraugauti. Be to, vaikai labai atsiskleidžia. Žiūrėk, tas groja birbyne, nors iki tol nežinojome, kitas puikiai dainuoja. Patys jie neateina, nepasako“, – A. Budrienė džiaugėsi išliekamąja renginio verte.

Priešingai nei ankstesniais metais, šįsyk scenoje pasirodė ne klasių, o srautų chorai. Visi lyg vienas lietuvių liaudies dainas dainavo penktokai, šeštokai, septintokai, aštuntokai, I ir II gimnazijos klasių moksleiviai. Į atskirą chorą susibūrė ir gimnazijos mokytojai. Pralaimėjusių tądien nebuvo, nes kaip sakė gimnazijos vadovas A. Bučnys, visus choristus sujungė daina, o jų širdys plakė tuo pačiu ritmu. Dalyviai išsidalijo drąsiausio, originaliausio, muzikaliausio, teatrališkiausio choro nominacijas. Specialus prizas iškeliavo publikos numylėtiniams.

„Trys gimnazijos, pagrinde, todėl, kad jos yra yra geografiškai arčiausiai Karo akademijos ir logistiškai mums yra lengviausia iš jų vaikus atsivežti. Bet ateity po truputį mezgam ryšius su kitom gimnazijom, dar nenorėčiau atskleist. Bet šita programa plėsis ir tų gimnazijų partnerių bus daugiau“, – aiškino LKA bazinių karininkų kursų taktikos sekcijos vyr. instruktorius Marius Dzencevičius.

Karo akademijoje moksleiviai mokosi atsakingo piliečio pareigų, gilinasi į šalies istoriją, vertybes, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo būdus.

„Šios programos metu mes mokom trijų dalykų, kuriuos jie ir taip gautų mokykloje – tai yra pilietiškumas, dorinis ugdymas ir kūno kultūra. Taip pat juos mokom lyderystės, kas yra Karo akademijoje pagrindinis dalykas, ką mes jiems duodam ir išskirtinumas“, – kalbėjo M. Dzencevičius.

Patys gimnazistai atskleidžia, kad pasirinko šią programą, nes jiems pasirodė ne tik nauja ir įdomi, bet ir naudinga.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Jaučiuosi išmokęs tikrai įvairių karybos elementų, rikiuotės ypač, kaip vaikščioti rikiuotėje bei disciplinos įgavau. Ši programa naudinga, nes tave gali paversti tikru vadu, suteikti disciplinos, kaip viską daryti laiku“, – pasakojo jaunojo kariūno-lyderio ugdymo programos mokinys Martynas.

„Naudinga, netgi jei ir nepateksi į Karo akademiją, būsi labiau pilietiškas, mylėsi labiau savo šalį ne tik kaip paprastas civilis, o kaip kariškis. Žinosi, kad jeigu kažkokia bus problema, tai tu tikrai padėsi kažkam“, – sakė kita mokinė Justina.

Su gimnazistais dirbantis būrio vadas mato jaunuolių progresą.

„Galiu teigti, kad jiems puikiai sekasi, jie tobulėja. Palyginus su pirmomis dienomis, jie tikrai daug ko išmoko, daug ko pasiėmė iš mūsų. Taip pat ir mes tobulėjame kaip vadai, gauname praktinių žinių ir įgūdžių, kaip dirbti su jaunesniais žmonėm. Jie įgauna šiokios tokios disciplinos, tvarkos išmoksta, pagarbos mokome, motyvacijos“, – teigė jaunojo kariūno-lyderio ugdymo programos būrio vadas Augustinas Adomaitis.

Tikimasi, kad ši programa padės ne tik sustiprinti pilietiškumą, bet ir padaugės norinčių stoti į Karo akademiją.

„Šios programos tikslas, visų pirma, yra juos paruošti kaip labiau pilietiškus mūsų visuomenės narius ir labiau motyvuoti mylėti mūsų tėvynę Lietuvą“, – teigė M. Dzencevičius.

„Norėjau sužinoti, ką galėčiau aš pati išmokti ir galvojau prieš tai, kad stosiu į Karo akademiją. Dabar, kai sužinojau naujų dalykų, jau planuoju stoti į pačią Karo akademiją“, – kalbėjo Justina.

Gimnazijos direktorė Renata Liagienė portalui kauno.diena.lt sakė, kad šiandien, ketvirtadienį, numatytas Vaiko gerovės komisijos posėdis, kuriame ir bus aptariama situacija bei sprendžiama, ką daryti toliau.

„Dar nespėjau sukontaktuoti su auklėtoja, nežinau, ar visų trijų vaikų tėvai bus. Šie vaikai tikrai yra mokykloje, tik nežinau, ar su tėvais bus“, – ketvirtadienį priešpiet portalui kauno.diena.lt teigė gimnazijos vadovė.

Kaip jaučiasi visa gimnazijos bendruomenė? „Sunku pasakyti… Bet mokytojai jaučia negaliu sakyti pyktį, gal labiau apmaudą… Mestas toks kaltinimas, kad niekas nieko nedaro… Jaučiasi, kad žmonės įsiaudrinę, bet manau, kad viskas nurims“, – kalbėjo R. Liagienė, turėdama omenyje vienos mamos žiniasklaidai išplatintą laišką.

Įsivaizduoju, kad vaikams ir taip jau yra bausmė nemaža grįžti į gimnaziją.

Komentuodama situaciją gimnazijoje ji tarstelėjo, kad nežinia, kiek yra vieną ar kitą pusę palaikančiųjų. Kokios šiuo atveju dar gali būti pusės?

„Taip, kalbos nėra, kad tai yra blogai. Niekas tų vaikų neteisina. Bet bendruomenę įžeidė, užgavo vieno žmogaus anoniminis laiškas, kad mokykloje taip nuolat vyksta ir dėl to niekas nieko nedaro, niekam nerūpi, vaikams nesaugu ir t.t. Ne pats šis įvykis. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Įsivaizduoju, kad vaikams ir taip jau yra bausmė nemaža grįžti į gimnaziją. Socialinė darbuotoja vakar su jais kalbėjosi. Visi turi teisę klysti ir pasitaisyti“, – sakė R. Liagienė.

Pasiteiravome, koks galimas geriausias situacijos sprendimo būdas? „Nelabai noriu išsakyti išankstinę savo nuomonę, kad ji nebūtų traktuojama kaip poveikio darymas. Esu sakiusi, kad yra visokių kelių. Bet jeigu galvoji apie vaiką, apie tai, kad mūsų tikslas visgi ugdyti vaikus, o ne juos bausti, juk esame ne baudžiamoji institucija, o mokykla, esu linkusi duoti galimybę pasitaisyti. Nors vienas iš tų vaikų tų galimybių jau yra turėjęs. Ne tokio lygio, bet jau yra buvę ir pokalbių. Bus nuspręsta, ar pasekmės visiems bus vienodos, ar tam, kuris jau buvo pažeidęs taisykles, jau buvo rašęs pasiaiškinimų, bus atskiras sprendimas“, – aiškino direktorė.

J. Kalinsko/BNS nuotr.

Nustatytas net 1,61 prom. girtumas

Kauno policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė portalui kauno.diena.lt nurodė, kad dėl šio įvykio Kauno raj. policijos komisariate vyksta aplinkybių patikslinimas.

Gruodžio 19 d. 11 val. pareigūnams buvo pranešta apie įtariama neblaivų moksleivį.

Pareigūnams pasirodžius mokykloje paaiškėjo apie dar du neblaivius mokinius. Visi jie – bendraamžiai, gimę 2007 m. Dviem iš jų nustatytas atitinkamai 0,26 ir 0,81 prom. girtumas. Šie paaugliai perduoti tėvams.

Trečiajam mokiniui nustatytas 1,61 prom. girtumas. Jis pristatytas į gydymo įstaigą. 

Pasipiktinusi mama

Gruodžio 19 d. portalą kauno.diena.lt pasiekė šioje gimnazijoje besimokančių mokinių mamos laiškas.

„Sveiki, esu dviejų vaikų, lankančių Kauno raj. Babtų gimnaziją, motina. Noriu išreikšti nuomonę, o, tiksliau, pasipiktinti mano vaikų lankoma mokykla.

Gruodžio 19-ąją įvyko ganėtinai pasibaisėtinas įvykis – gimnazijoje trys gimnazinės klasės mokiniai pamokų metu svaiginosi alkoholiu. Tokių atvejų būta ir anksčiau. Ugdymo įstaigos socialinė pedagogė iškvietė policijos pareigūnus bei greitąją medicinos pagalbą, kuri vieną iš „baliauninkų“ išsivežė į gydymo įstaigą. Pastarasis veikėjas bandė šokti per socialinės pedagogės kabineto langą, bandė išspirti jos duris, bet jam nepavyko.

Tokie dalykai ugdymo įstaigoje vykti negali. Šioje gimnazijoje nėra jokios kontrolės. Tie patys trys mokiniai yra pasižymėję ne vienu tokiu įvykiu.

Kiek pavyko išsiaiškinti, tai vienas jų įpūtė 0,39, kitas – 0,80, o trečiasis, kuris bandė bėgti, – 1,61 prom. Pirmieji du mokiniai buvo kaip niekur nieko paleisti, o trečiasis, įpūtęs daugiausiai, vyko į gydymo įstaigą.

Ar normalu, kad nepilnamečius asmenis, kurie viešose vietoje, o dar ypač – gimnazijoje, vartoja alkoholį, svaiginasi ir lyg niekur nieko yra paleidžiami? Ar neturėtų policija kontaktuoti su tėvais ir tokį vaiką perduoti tik jiems į rankas? Jokių baudų nieks neskyrė. Tai taip gaunasi, kad mokykloje per pamokas gali visi svaigintis alkoholiu ir būti nubausti? Manau taip neturėtų būti. Mokyklos atstovai, kolektyvas į tokias ir panašias situacijas žiūri pro pirštus, pasikalba su mokiniu apie orą ir viskas tuo baigiasi.

Tai tik vienas įvykis iš begalės, kurie vyksta šioje mokykloje. Aš norėčiau akcentuoti vaikų saugumą. Kai vyksta tokie dalykai, vaikų saugumui gresia pavojus. Jūs tik pagalvokite, kas nutiktų, jeigu alkoholis patektų į pradinukų skrandžius. Kas nutiktų, jeigu prisigėrę vaikai pradėtų lysti, priekabiauti prie mažesnių mokinių?

Tokie dalykai ugdymo įstaigoje vykti negali. Šioje gimnazijoje nėra jokios kontrolės. Tie patys trys mokiniai yra pasižymėję ne vienu tokiu įvykiu.

Ne vieną kartą vaikai, grįžę iš mokyklos, nebenorėjo daugiau į ją sugrįžti, nes jaučiasi nesaugiai. Tokių ar panašių istorijų papasakoja dažnai. Iš to galima spręsti, kad į visus įvykius yra numojama ranka. Mokytojai teigia, kad mokykla tiesiog bijo prarasti savo sudarytą įvaizdį. Jeigu daugiau pasidomėtumėte aprašytais įvykiais, nuomonė apie mokyklą, net neabejoju, nukristų į žemumas“, – portalui atsiųstame laiške piktinosi dviejų mokinių mama.

Apie tai LNK žurnalistams plačiau pakomentavo LSU profesorius Arūnas Emeljanovas.

– Koks gi yra jaunimo pajėgumas? Ar turime problemų?

– Na, Lietuvoje vaikų ir jaunimo fizinis pajėgumas, deja, bet per paskutinius tris dešimtmečius palaipsniui prastėja. Manau, tai yra problema, nes kalbame ir apie jaunų žmonių, būsimų suaugusių žmonių sveikatą ir, aišku, labai aktualus šis klausimas dabartiniame kontekste, kalbant apie šauktinius.

– Kas labiausiai prastėja?

– Raumenynas šiek tiek. Tačiau didžiausią nerimą kelia, kad prastėja širdies kraujagyslių sistemos būklę atspindintys ištvermės rezultatai. Čia, manau, raudonas signalas yra.

– Tai jie nebegali atlikti kažkokių užduočių ar sunkiai jas atlieka?

– Žinoma, kad užduotis gali atlikti, bet mažiau vaikų ir kukliau jas atlieka. Kai kurių testų, pavyzdžiui, viršutinės kūno dalies raumenų ištvermės – yra toks kybojimo testas – ženkliai daugiau jaunų žmonių nebegeba atlikti. Visuomet būdavo šiek tiek silpnesnių vaikų, bet dabar tas skaičius auga.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokio amžiaus prasideda problemos?

– Amžiaus turbūt net neišskirčiau. Apskritai, žiūrint per dekadas, tam tikros fizinės ypatybės šiek tiek prastėja. Tačiau, kalbant apie amžių, vėl didžiulis iššūkis yra, kad jaunesnė karta, vaikai, esantys pirmoje antroje klasėje, turi didesnę nutikimo problemą nei, pavyzdžiui, vyresnėse klasėse. Kitaip tariant – nauja karta auga šiek tiek stambesnė.

– Kodėl? Blogai maitinamės, mažiau judame, kompiuteriai?

– Turbūt viskas, ką išvardijote. Dabar, aišku, labai džiaugiamės, kad šiek tiek atsiranda sveikesnės mitybos bumas. Tačiau tai užtrunka. Iš pradžių turi tėvai sveikiau maitintis, tuomet ir vaikai perima šiuos įgūdžius. Taip pat, žinoma, ir fizinis aktyvumas. Mūsų naujausi tyrimai parodė, kad ne daug, bet šiek tiek per paskutinius penkerius metus sumažėjo fizinis aktyvumas. Aišku, tai duoda akumuliacinį poveikį ir fiziniam pajėgumui.

Labai svarbus momentas – neformalaus fizinio ugdymo būrelių ir lankymas, ir prieinamumas, ypač kaimo vietovėse, nes ten fizinio aktyvumo veiklų pasirinkimas itin skurdus.

– Kalbant apie valstybės gynybą, šauktinius, kai mums reikia aktyvių žmonių, reikia jaunimo, kokie tada šauktiniai ateina į tarnybą?

– Na, pajėgumo atžvilgiu tikrai į karo tarnybą ateina vis silpnesni jauni žmonės. Žinoma, per tuos devynis mėnesius fizinis pajėgumas žymiai pagerėja, jau per kelis mėnesius matosi pažanga. Tačiau pirminiame etape prieš 20–30 metų jauni žmonės buvo stipresni.

– Tai ar gali būti, kad nebebus kam eiti, jei taip prastės sveikata?

– Na, turbūt taip nenutiks. Gal tų silpnesnių jaunų žmonių skaičius dar šiek tiek didės, bet dabar jis jau po truputėlį stabilizuojasi. Tačiau apskritai kalbant apie karo tarnybą, reikia nepamiršti, kad ne tik kareivio reikia, reikia ir logistikai žmonių, reikia IT specialistų. Taigi fizinis pasirengimas – labai svarbus, bet turbūt nėra vienintelis reikalingas.

– Taigi silpni vaikai užauga, tampa tėvais, tie tėvai savo įpročius formuoja vaikams ir taip kartos žymiai silpnėja?

– Galima pasakyti, kad kartos silpnėja. Ar žymiai? Turbūt nedrįsčiau taip sakyti, bet silpnėjimo požymių yra.

– Ką daryti? Kaip gelbėtis? Kaip ruoštis ir pačiai karo tarnybai, kad ateitų tie, kurie gali?

– Na, įtaką fiziniam pajėgumui daro ir genai, ir aplinka. Iš aplinkos poveikių svarbiausias yra fizinis aktyvumas – kiek įmanoma propaguoti tą fizinį aktyvumą, pradedant nuo šeimos, suaugusių žmonių vaiko aplinkoje. Žinoma, mokykla, fizinio ugdymo pamokos, ir nebūtinai skaičius pamokų, bet ir turinys, kokybė. Labai svarbus dalykas, ką, pavyzdžiui, suomiai daro, – jie į fizinį aktyvumą pradeda labai rimtai žiūrėti ankstyvajame ugdyme. Iki darželių jau reikia skatinti fizinį aktyvumą. Labai svarbus momentas – neformalaus fizinio ugdymo būrelių ir lankymas, ir prieinamumas, ypač kaimo vietovėse, nes ten fizinio aktyvumo veiklų pasirinkimas itin skurdus. Tai pagrindiniai dalykai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Apklausos duomenimis, 22,8 proc. antrų–ketvirtų gimnazijos klasių moksleivių šiam tikslui naudojo „ChatGPT“, „Bard“ ar panašius DI įrankius.

Iš viso įvairiems tikslams DI yra naudoję du trečdaliai gimnazistų.

„Kas mus neramina, kad moksleiviai naudojo „ChatGPT“ rašiniams, kitiems namų darbams atlikti. (...) Todėl reikia su švietimo bendruomene diskutuoti, kokie mūsų tikslai, kokios grėsmės, kokios galimybės“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė „Oxsico“ direktorė Kotryna Tomkevičiūtė.

Savo ruožtu Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos vyriausioji analitikė Birutė Liekė žurnalistams sakė, kad siekiant mažinti sukčiavimo atvejus, kai užduotims atlikti pasitelkiamas DI, svarbu „didinti sąmoningumą“.

„Jei jie nesupras mokslo vertės, mes technologijomis mažai ką pasieksime. Užsienyje yra atlikti tyrimai dėl programų, kurios lyg ir identifikuoja DI, tačiau realiai jos neveikia“, – sakė B. Liekė.

Birutė Liekė. G. Skaraitienės/ BNS nuotr. 

Pasak jos, taip pat reikėtų keisti mokymosi, atsiskaitymų ir vertinimo būdus.

„Yra tokia strategija: atsakinėjimas kaip klausinėjimas. Tu neatsakinėji mokytojui temos, bet klausinėji mokytoją apie temą. Iš klausimų struktūros tu gali matyti, kaip žmogus supranta temą, kaip klausimus formuluoja“, – teigė įstaigos „EDU Vilnius“ projektų vadovas Gražvydas Kazakevičius.

Tuo metu Nacionalinės švietimo agentūros „EdTech centro“ atstovas Dainoras Lukas teigė, kad savo skaitmeninio raštingumo žinias šiuo metu gerina 2 tūkst. pedagogų. Apie tūkstantį per EdTech centrą“ tą pradės daryti nuo lapkričio, o dar tiek pat – iki mokslo metų pabaigos.

„Kažkada atsirado skaičiuotuvai, „Google“, „Wikipedia“ – švietimo sistema nesustojo, tai ir dabar nesustos, kaip mokytojai prisitaikė, taip ir dabar nesustos. Ir tą jau darome“, – kalbėjo D. Lukas.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ apklausą atliko rugsėjo 15–23 dienomis, mišriu būdu apklausti 504 antrų–ketvirtų gimnazijos klasių moksleiviai. Maksimali tyrimo rezultatų paklaida – 4,5 procento.

Ne vieną gimnazistų talentą atskleidžiančioje premjeroje – daugybė aliuzijų, susijusių su kone geidžiamiausios miesto mokyklos kasdienybe.

Ko siekia šiandienos jaunimas? Anot spektaklio herojų, užkariauti mokyklą arba tapti geriausiais. Kaip tai pasiekti? „Pasislėpti ir praplaukti“?

Šie norai „Ąžuolyno“ gimnazijoje neįgyvendinami, nes, kaip parodė spektaklis, gimnazistai ne tik garsėja savo mokslo pasiekimais, bet ir yra kūrybingos, daugybę talentų turinčios asmenybės.

Vadovaujant spektaklio scenografei ir režisierei Rugilei Latvėnaitei, „Ąžuolyno“ gimnazijos abiturientai scenoje tapo aktoriais, kurie vaidino, šoko, dainavo, demonstravo lankomas sporto šakas. Jie dirbo ir apšvietėjais, garso režisieriais, rūbų kūrėjais, scenografais.

Buvo sunku patikėti, kaip R. Latvėnaitei ir abiturientų kuratorei Linai Viltrakienei pavyko darniai sujungti tokį didelį būrį skirtingų pomėgių jaunuolių ir sukurti stulbinantį reginį.

„Dūmeliai, arba septyneri metai burtų ir magijos mokykloje“ turėjo ne tik draminių, bet ir miuziklo, solinio dainavimo, stand up intarpų.

Jaunieji aktoriai į reginį įjungė ir publiką: ėjo klausti jų nuomonės, aktyviai prašė palaikymo, tad žiūrovais tapusi mokyklos bendruomenė, šeimų nariai tiesiog ošė iš pasitenkinimo ir nenorėjo jų paleisti.

Spektaklio „Dūmeliai, arba septyneri metai burtų ir magijos mokykloje“ istorija pasakojo apie norą užkariauti pasaulį, sėkmės laukimą, pranokti konkurentus.

O daugiausia – apie draugystę, atsidavimą, savo svajonių siekį, nepaisant visų kliūčių.

Tai istorija apie tuos, kurie norėjo būti pirmi. Ir gretinant su gyvenimo skrydžiui besiruošiančiais „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtiniais, norėtųsi teigti, kad tai pasakojimas apie jaunus žmones, kurie savo mokykloje buvo ir yra laimingi.

„Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė Vilija Prižgintienė po spektaklio reziumavo: „Buvo labai gera matyti jūsų spindinčias akis, trykštančią jaunatvišką energiją. Vadybos profesionalai tikina, kad, jei kažkas pasisekė, reikia kartoti visose gyvenimo situacijose. Jei jūs su tokia pat meile, užsidegimu ir noru dabar atsiduosite pasiruošimui egzaminams, mažiau nei po šimto dienų tarsi sviestu patepta praeis visa egzaminų sesija. Šiandienos spektaklis parodė, kad naujos mokyklos tradicijos – premjeromis išlydėti gimnazistus – kartelė užkelta labai aukštai.“

Surinkta rekordinė suma

Šalia visų atminimo dovanų LSMU gimnazijoje nuo šiol bus dar viena – Ukrainos vėliava, pažymėta Donecko fronto 79 brigados bataliono vadų padėkomis ir linkėjimais gimnazijos bendruomenei už jų neeilinį žygdarbį.

Gruodžio 21-ąją vykusio labdaros renginio – miuziklo „Nykštukas Nosis“ metu gimnazijos administracija, mokytojai, mokiniai ir jų tėvai surinko 5,1 tūkst. eurų, kuriuos skyrė paramos Ukrainai organizacijai „Maži bet stiprūs“. Jau po poros dienų už šiuos pinigus buvo nupirkta 36 vienetai taktinės medicinos komplektų. Ukrainos kovotojus siuntinys pasiekė dar prieš naujuosius metus.

„Tikriausia dauguma, kurie buvote miuzikle, prisimenate tą gražią šventę, o svarbiausia – jos didžiąją idėją surinkti lėšų ir skirti jas kovojantiems Ukrainos kariams išgelbėti. Ne veltui jau metus kiekvienos asamblėjos metu šalia gimnazijos vėliavos ir Lietuvos trispalvės yra Ukrainos vėliava. Suprantame, kad šios tautos žmonės šiandien kovoja ne tik už savo, bet ir už visų mūsų, visos Europos laisvę. Todėl labai džiaugiuosi, kad pirmą kartą per mūsų labdaros renginių istoriją pavyko surinkti tikrai žymią pinigų sumą. Kaip jau sakiau per renginį, mes esame maži, bet turime dideles širdis“, – bendruomenei už susitelkimą dėl kilnaus tikslo dėkojo LSMU gimnazijos vadovas Arūnas Bučnys.

Tąsa: gimnazijos vadovas A. Bučnys patikino, kad ir toliau palaikys ryšius su organizacija, remiančia Ukrainos kovotojus. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Labdaros koncertai gimnazijoje organizuojami jau ne vienus metus. Iki šiol visi surinkti pinigai keliaudavo į LSMU ligoninę Kauno klinikas. Karas Ukrainoje pakeitė prioritetus, todėl 2022-ųjų labdaros koncertas buvo skirtas Ukrainai ir žmonėms, kovojantiems pirmosiose linijose.

Ruošėsi nuo rudens

Pasiruošimas stebuklingai Nykštuko Nosies istorijai truko kelis mėnesius, o pasaką, kuri šventinį vakarą LSMU Veterinarijos akademijos iškilmių salėje nepaliko abejingų, kūrė beveik 200 žmonių komanda.

Miuziklą režisavo teatro mokytojas Andrius Kurienius, scenografiją kūrė dailės mokytoja Jolita Grabliauskaitė ir technologijų mokytojas Aurimas Adomaitis. Dalį kostiumų aktoriams paskolino Kauno valstybinis muzikinis teatras, kitus kartu su III g A klasės mokine Neringa Milevičiūte kūrė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolita Jukštaitė ir technologijų mokytoja Meilutė Baranauskienė. Gražiausius balsus surinko muzikos mokytoja Giedrė Druskienė. Laisvai judėti scenoje mokė šokių mokytoja Eglė Glinskienė.

„Pačios nuoširdžiausios padėkos skirtos visiems mokiniams ir mokytojams už sukurtas nuostabias dainas, šokius ir įkūnytus personažus. Ypač dėkojame mūsų miuziklo aktoriams – 5 b klasės mokiniui Benui Narvydui ir III g A klasės mokiniui Tautrimui Markauskui, įkūnijusiems pagrindinį veikėją Jokūbą“, – kalbėjo gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja Aušra Budrienė, miuzikle trumpam virtusi piktąja burtininke.

Gavę jūsų gimnazijos paramą, tarpušvenčiu sugebėjome nupirkti taktinių medicinos rinkinių, kurie kovotojus pasiekė dar iki naujųjų metų.

Beje, pirmą kartą šiais metais vykusioje tradicinėje asamblėjoje jauniesiems aktoriams Benui ir Tautrimui teko garbė atsiimti gimnazijai skirtą Ukrainos kovotojų dovaną, kurią perdavė į gimnaziją atvykęs VšĮ „Maži bet stiprūs“ atstovas, savanoris Martynas Andriejavas.

„Dar kartą noriu padėkoti visiems, kad prisidėjote prie šios gražios iniciatyvos. Labai malonu būti tokioje šaunioje bendruomenėje. Dar kartą ačiū jums ir jūsų tėveliams“, – po trumpų padėkos žodžių, Martynas susirinkusiems pristatė organizacijos veiklą.

Tęs bendradarbiavimą

VšĮ „Maži bet stiprūs“ paramos Ukrainai organizacija veikia nuo 2022 m. kovo. Ukrainos kovotojus ji remia ir materialia, ir humanitarine parama: transporto priemonėmis, dronais ir jų dalimis, termovizoriais, akumuliatoriais, optika, kameromis, racijomis, išorinėmis baterijomis, medicinos reikmenimis, ilgai negendančiu maistu.

Vos prieš kelias dienas į Ukrainą buvo išgabenta kirtiklių, kastuvų ir smėlio maišų siunta. Visos šios priemonės būtinos kovotojams prie Bachmuto, ruošiantiems gynybos įtvirtinimus.

„Esame stiprūs, nes turime platų kontaktų tinklą Ukrainoje. Karščiausiuose taškuose dirba mūsų komandos žmonės, kurie palaiko tiesioginį ryšį su mūsų remiamais daliniais, taip pat ir karo ligoninėmis. Bendradarbiaujame su dauguma kitų Lietuvos paramos organizacijų. Tai mums leidžia gauti aktualiausią informaciją apie reikalingą paramą, operatyviai ją organizuoti ir greitai pristatyti tiesiai į rankas Ukrainos gynėjams. Tarkim, gavę jūsų gimnazijos paramą, tarpušvenčiu sugebėjome nupirkti taktinių medicinos rinkinių, kurie kovotojus pasiekė dar iki naujųjų metų“, – kalbėjo organizacijos atstovas Martynas.

Kilnu: istorija „Nykštukas Nosis“ LSMU gimnazijos bendruomenės dėka įgavo dar didesnę prasmę. (LSMU gimnazijos nuotr.)

LSMU gimnazijos parama VšĮ „Maži bet stiprūs“ – nevienkartinis projektas. Artėjant metinėms, kai Ukraina kenčia nuo karo, gimnazijos bendruomenė ir vėl planuoja prisidėti prie kovotojų gerovės.

„Kovotojams reikia visko, atrodo, net tokio paprasto dalyko kaip vaistai nuo kosulio“, – visokeriopą paramą iki pergalės kovotojams žadėjo A. Bučnys.

Lapkričio 23 d. Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate (Kauno apskr. VPK) Radvilėnų pl. 1 C, Kaune, lankėsi 9-11 klasių gimnazistai iš Kauno „Santaros“ bei Kauno r. Domeikavos gimnazijų.

Kauno apskr. VPK Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriaus viršininkė Agnė Greblikaitė sveikindama visus susirinkusius, atkreipė dėmesį, jog pareigūno profesija – ypatinga.

„Džiugu matyti tiek susidomėjusiųjų tikrai nelengva, bet itin įdomia profesija. Šio susitikimo metu turite progą tiesiogiai užduoti ir gauti atsakymus į visus rūpimus klausimus, jog netolimoje ateityje prisijungtumėte prie policijos bendruomenės“, – linkėjo pareigūnė A. Greblikaitė.

Susitikimo pradžioje Lietuvos policijos mokyklos (LPM) atstovės pristatė stojimo tvarką, reikalavimus, supažindino su normatyvų laikymu. Moksleivius labiausiai sudomino nepriekaištingos reputacijos kriterijus, todėl LPM atstovės sulaukė ne vieno klausimo su situacijomis, kas būtų traktuojama kaip nepriekaištingos reputacijos neturėjimas. Taip pat gimnazistai domėjosi, kiek laiko ir kokiomis formomis apmokomi būsimi pareigūnai.

Kauno policijos nuotr.

Supažindinus su stojimo tvarka, moksleiviai turėjo unikalią galimybę išgirsti ir pamatyti Kauno apskr. VPK Kriminalistinių tyrimų valdybos pareigūnų darbo specifiką. Pareigūnai pademonstravo turimas naujausias darbo priemones – bepiločius orlaivius (dronus), skenerius, parodė, kokie vaizdo įrašai gaunasi su pastarosiomis priemonėmis. Moksleiviai susidomėję stebėjo, kaip bepilotis orlaivis su termovizoriumi pastate užfiksavo besislepiantį asmenį ir kokia vaizdo medžiaga gaunama po eismo įvykio panaudojus skenerį.

Susitikimo „vinimi“ tapo Kauno apskr. VPK Reagavimo valdybos Kinologų poskyrio pareigūnų ir jų keturkojų partnerių prisistatymas. Kinologai pristatė savo darbo užkulisius, pasidalino, kokios tarnybinių šunų veislės pačios populiariausios bei visus susirinkusius nustebino atskleisdami, jog tarnybiniai šunys yra kinologų šeimos nariai, su kuriais jie gyvena. Atsisveikinant gimnazistai buvo pakviesti į lauką, kur tarnybiniai šunys pademonstravo keletą komandų bei imitavo narkotinių medžiagų paiešką.

Kiek anksčiau beveik pusantro tūkstančio gimnazijos mokinių sudalyvavo žaibiškame sambūryje (flashmob). Susirinkę stadione jie suformavo milžinišką užrašą „JPII”, simbolizuojantį gimnazijos pavadinimą.

Šiandien gimnazijoje – dar kitoks šventinis šurmulys: eilė prie mokinių linkėjimų korio, koncerto, vaišių laukimas, o nuo pietų iki vakaro į gimnaziją traukia buvę mokiniai – numatyti bendraklasių tarpusavio susitikimai, susitikimai su buvusiais auklėtojais, mokytojais.

Net keli dabartiniai gimnazijos pedagogai pradėjo dirbti nuo pirmųjų jos įkūrimo dienų. Tai fizinio ugdymo mokytoja Ada Kazlauskienė, pradinių klasių mokytojai Ramutė Rimkuvienė ir Viktoras Rimkus, Aušra Vėželienė, Aidana Bičkuvienė, Laima Babenskienė, Aušra Sudikienė, Vilmantė Karaliūnaitė ir Ramutė Jaraitienė. Raštinės vedėja Vida Grimienė taip dirba nuo pat mokyklos įkūrimo.

Bendraamžis su mokykla yra ir jos etnografijos muziejus „Seklytėlė“, kuriame kaupiami eksponatai, susiję su mokyklos, Kauno bei visos Lietuvos istorija.

Keli mokiniai į gimnaziją grįžo kaip mokytojai ar darbuotojai. Tai muzikos mokytojas Artūras Sinkevičius, socialinės pedagogės Jurgita Gritėnienė ir Agnė Jankauskienė.

Beje, žygeivių bei folkloro ansamblis „Gilė“, kuriam vadovauja jo įkūrėjas fizikos mokytojas Dobilas Juška ir A.Sinkevičius, yra pelniusi geriausio ansamblio apdovanojimą – „Aukso paukštę“, o asmeninėje A.Sinkevičiaus sąskaitoje – ir Kauno Metų mokytojo vardas.

„Seniai, net praeitame amžiuje, tolimojoje Paukščių tako galaktikoje, Saulės sistemos planetoje Žemė, pačiame Europos centre, nedidelėje, ką tik laisvę atgavusioje valstybėje, šiek tiek žemyn upe paplaukus, pačioje Lietuvos širdyje, Kaune, viename blokinių namų mikrorajone ant garsaus knygnešio Mykolo Račkaus žemės atsirado Kauno Jono Pauliaus II vardu pavadinta gimnazija. Na, iš pradžių ji vadinosi kitaip, tad pakeliaukime laiku ir susipažinime su mūsų gimnazijos istorijos kai kuriais faktais“, – gimnazijos istorijos, kuri prasideda 53-osios vidurinės mokyklos vardu, apžvalgą repetavosi A.Sinkevičius.

Mokyklos veiklos pirmieji metai buvo nelengvi. Daug rūpesčių sugulė ant gimnazijos direktoriaus pavaduotojų Vytauto Gecevičiaus ir Ritos Gecevičienės pečių. „1991-ųjų rugsėjo 1-ąją mokykla pirmuosius mokinius pasitiko neužbaigta. Daugelyje klasių nebuvo grindų dangos, nebuvo suolų. Pirmas rugsėjo savaites  buvo tik darbų pamokos – mokiniai kartu su mokytojais baigė įrengti mokyklą“, – priminė pirmuosius metus A.Sinkevičius. Tais metais mokyklai vadovavo direktorius Valdemaras Krasnadamskis. Po metų prie mokyklos vairo stojo Rimgailė Johana Gulbinienė, o 1993-aisiais direktoriumi tapo Liudvikas Lukošius.

Tais pačiais metais mokyklai suteiktas lietuvių tautinės tvirtybės simbolio – Ąžuolo pavadinimas, atitikęs pasirinktą etninės kultūros, pilietiškumo ir krikščioniškosios moralės ugdymo kryptį. Kitais metais bus jau dešimtmetis, kaip mokykla tapusi Kauno Jono Pauliaus II gimnazija, tačiau tebegyvuoja tradicija, susijusi su ankstesniu pavadinimu – abiturientai pasodina vardinį ąžuolą.

Tarp gimnazijos tradicijų – ir Klasės dainos konkursas, muzikiniai penktadieniai, kalėdinių giesmių popietės, Grabnyčios, Žvakių liejimo šventė, Šokio ir judesio šventė, madų šventė „Medinė saga“, poezijos šventė  ir daug kitų.

Beje, per beveik tris gyvavimo dešimtmečius „Gilė“ surengė šimtus koncertų, įrašė aštuonias kompaktines plokšteles, surengė ir įveikė 154 žygius, 528 naktis miegojo po žvaigždėtu dangumi, nukeliavo 7582 kilometrus.

Nuo 2017-ųjų gimnazijai vadovaujant direktorei Ramutei Latvelienei atnaujintas gimnazijos kiemelis, stadionas, aktų salė, fizikos kabinetas, įkurta moderni biochemijos laboratorija, 3D biologijos kabinetas, pamokose mokiniai ir mokytojai naudoja išmaniąsias lentas.

Dalyvaujama įvairiuose tarptautiniuose projektuose, didžiulis dėmesys skiriamas sielovadai, veikia katalikiški būreliai, bendraminčiai jungiasi į maldos, šlovinimo grupes. Vyksta religiniai pokalbiai, liturginis švietimas, rekolekcijos, kiti renginiai.

R.Latvelienė atkreipė dėmesį, kad labai svarbi moksleivių, jų tėvų ir pedagogų bendrystė, kad gimnazija veiktų kaip nedalomas vienetas. 

„Mūsų gimnazija ypatinga, ypatingi čia besimokantys vaikai, ypatingi čia dirbę ir tebedirbantys žmonės. Visi esame atsakingi už gimnazijos praeitį, dabartį ir ateitį. Kurkime gimnazijos istoriją kartu!“ – kviečia gimnazijos bendruomenė.

Istorijai neabejingi kariūnai ir gimnazistai prisimena vieną svarbiausių datų Lietuvos valstybingumo kelyje ir ragina visus semtis 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų drąsos ir meilės Tėvynei.

Vaizdo klipo autorius – Aleksandras Brokas, garso režisierius – Stanislavas Stavickis–Stano.

Meilė savo Tėvynei, pagarba jos tradicijoms, Lietuvos valstybės simboliams, istorijai – tai dalis to, ką turi jausti ir suprasti kiekvienas pilietis, pradedant nuo pačių mažiausių. Gimnazijos moksleiviai ir kariūnai įgyvendina bendrą projektą, kurio tikslas – per gyvą patirtį ugdyti jaunų žmonių pilietiškumą, visapusį laisvės ir atsakomybės, pareigos savo šaliai suvokimą. Apie pagarbą ir meilę Tėvynei ne tik kalbama: jos istorijos mokomasi ne tik iš vadovėlių – tuo tiesiog gyvenama.