Kauno valstybinėje filharmonijoje veikia tapytojo Gintauto Vaičio personalinė paroda "Laiškai nuo Nemuno". Parodoje pristatyta išsami menininko kūrybos apžvalga. Joje autorius pristato darbus, sukurtus 2005–2015 metais.
Žinomo kauniečio tapytojo, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gintauto Vaičio kūrybinė biografija yra išties įvairiaspalvė. Jis ne tik aktyvus dailės lauko dalyvis, greta savo parodų, dalyvavimo jungtinėse parodose pristato ir kitų Lietuvoje kuriančių menininkų kūrybą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
G.Vaičio abstrakčioji tapyba ekspresyvi, išsiskiria spalvų įvairove, tačiau dažno tapybos darbo kompozicija – geometrinis, ritminis pasikartojimas, sukuriantis estetinį pasigėrėjimą teikiantį harmoningą aplinkos ir pasaulio vaizdinį.
Inspiraciją menininkui teikia gamta, tai liudija jubiliejinėje parodoje pristatomų darbų pavadinimai "Natiurmortas abstrakte" (2005), "Gėlių laukai" (2015). Tačiau gamtos refleksija dailininko darbuose dažniausiai virsta spalvine abstrakcija, sujungiančia ne tik gamtinės konkretybės užuominą, bet ir savitą egzistencinę sampratą. Taip konkreti detalė transformuojasi į gerokai visuotinesnį G.Vaičio kuriamo pasaulio vaizdinį.
Nors jubiliejinėje parodoje eksponuojami darbai yra sukurti dešimties metų laikotarpiu, juos jungia ekspresyvioji potėpių ritmika, jau susiformavusi menininko tapybos stilistika bei pagavi, įtraukianti, kiek paslaptinga jo tapybos pasaulio erdvė.
"Šioje parodoje pristatau darbus, kuriuos prieš metus sukūriau ir rodžiau tuo pačiu pavadinimu parodoje Varšuvoje. Šią kolekciją papildžiau vienu nauju ir keliais mažesniais senais darbais, sukurtais prieš 10 metų, lyg parodydamas pačią pradžią, kai tokios krypties mano darbai užgimė", – apie parodos koncepciją sako G.Vaičys, su "Kauno diena" pasidalijęs mintimis apie savo kūrybą.
– Jūsų kūryba apima kelias meno sritis: abstrakčioji tapyba, fotografija. Kas jums, kaip menininkui, šiuo metu yra svarbiausia? Ar, jūsų nuomone, šiuolaikinis menininkas turi būti lankstus, įvairus, ar susitelkti ties viena kuria sritimi, žanru, tematika? Kiek menas šiandien priklauso nuo pasikeitusio kultūros laiko, šiuolaikinio žiūrovo?
– Tiek daug klausimų. Atsakysiu nuo platesnės – antros dalies. Kalbant apie šį laiką, kai nėra vienos dominuojančios meno krypties, nėra vienos tiesos, kurią nustato partija ar vienas autoritetas. Kai yra demokratija ir išraiškos laisvė, žiūrovui nėra lengva atsirinkti savo prioritetus. Vieni sako, kad čia geriausi, kiti sako, kad čia... Tai yra abipusis procesas. Kiekvienas meno kūrinys suras savo žiūrovą. Kokybė nebūtinai priklauso nuo populiarumo ir žiūrovų skaičiaus. Žiūrovų skaičių dabar gali užtikrinti ir gera vadyba. Tūkstančiai aplankė parodą, o ar visi palankiai įvertino? Ne visi, ir tai yra normalu, nes kiekvienas žiūrovas unikalus – kaip ir kūrėjas. Gyvename laisvoje šalyje ir reikalinga pagarba kitokiai nuomonei. Laisvė taip pat įpareigoja ir atsakomybę. Kitas dalykas, kokios vertybės propaguojamos. Europoje dabar žmogiškumo išbandymas. Todėl vieniems menas – tai pasaulio gelbėjimas, kitiems – pabėgimas nuo tikrovės... Vieni menininkai lankstūs ir įvairūs, o kiti konservatyvūs ir uždaresni, bandantys išsaugoti savo vertybes. O man, kaip menininkui, svarbu būti tikram ir nemeluoti. Abstrakčiais darbais tiesiog kalbu daugiau vizualia plastika ir nuojautomis. Fotografija yra daugiau kaip išgyvenimų, nerežisuotų situacijų dokumentavimas, inspiruoja neįprasta šviesa ar atmosfera, į kurią kartais patenku ir gerai, kad tuo metu turiu fotoaparatą, nes tai nepakartojama.
– Kuri meno sritis jums, kaip kūrėjui, yra artimesnė, kaip jos viena kitą papildo?
– Papildo tai tikrai – kaip ir visa vieno žmogaus patirtis. Daug dirbdamas su vaizdais įgyji patirties. Prioritetą skiriu abstrakčiai tapybai. Kiekvienas mano sukurtas kūrinys – tai visos mano patirties sintezė – spalvinės, kompozicinės, asociacinės, emocinės, filosofinės... Dažnai tai lyginu su šiuolaikine klasikine instrumentine muzika, pvz., Philipu Glassu. Man svarbu erdvė, ritmas, nuotaika. Noriu, kad žiūrovas asociatyviai tai patirtų/matytų/jaustų...
– Ne vienus metus vadovaujate Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriui. Su kokiais iššūkiais susiduria kauniečiai dailininkai, kas Kauno skyriaus veikloje išlieka stabilu, tradiciška, kokius išskirtumėte naujus Kauno meninio gyvenimo ženklus?
– Iš tiesų vadovauju jau septinti metai. Tas vadovavimas atima pagrindinį mano laiką. Dailininkų sąjunga – tai laisvi profesionalūs kūrėjai, o ne gamybininkai, vykdantys valstybės penkmečio programą. Šiuo metu dar yra išlikę keli cechai, virtę menininkų dirbtuvėmis. Nuomodami vienas patalpas, išlaikome kitas. Privatizaciją sustabdėme. Nuolat trūksta pinigų pastatų remontams, nes nuolatos ką nors reikia remontuoti. Tai stogas bėga, tai langai kiauri. Tas procesas lėtas, bet džiaugiamės, kad turime rėmėjų, ir Kauno savivaldybė tarp jų yra ne paskutinėje vietoje. Iš projektinių lėšų vykdome veiklą – kauniečiai dailininkai dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose pleneruose, parodose, bienalėse, trienalėse, kvadrienalėse, mugėse taip garsindami Kauną ir Lietuvą. Iššūkiai tokie, kad meno operatorių Kaune kuriasi vis naujų. Kuriasi galerijos ir viešosios įstaigos, kurios taip pat pretenduoja į projektines lėšas. Smagu, kad vis didesnėje konkurencinėje kovoje mūsų galerija "Meno parkas" parodo šalyje geriausius rezultatus. Man svarbu, kad ir vyresnioji karta, ir jaunimas – visi gautų deramą dėmesį. Todėl noriu padėkoti mūsų mažam kolektyvui, kurio tikslai – tokie didžiuliai.
– Esate nemažai surengęs savo personalinių parodų ir kitų lietuvių menininkų parodų užsienyje (Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kitur). Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip svetur vertinama lietuvių menininkų kūryba, kuriuos šiuolaikinės lietuvių dailės bruožus išskiria užsieniečiai?
– Lietuviai yra visaverčiai pasaulinio meninio gyvenimo dalyviai, dalis to pasaulio. Mūsų parodos gausiai lankomos, palankiai vertinamos ir susilaukia didelio susidomėjimo. Faktas, kad dažnai parodos ar rodomos kolekcijos yra pratęsiamos ilgesniam laikui. Vis dar pasitaiko apibūdinimų, kad apie mus mažai žino, ir nustemba mūsų aukštais meniniais sugebėjimais. Šiuolaikinis menas neišsiskiria, jis vadovaujasi pasauliniu pulsu, tendencijomis ir madomis. Išskirtinumas pasirodo ten, kur šliejamės daugiau prie tradicijos, prie savo baltiškų šaknų.
– Jūs pats ne vienus metus organizuojate jau tradicinį tarptautinį Antano Samuolio plenerą. Gal galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja organizuoti plenerą, kaip jis kinta, kokių esate numatęs pokyčių būsimuose pleneruose?
– Pirmą kartą ėmiausi organizuoti ir kuruoti 1999 m. Turėjau įvairių sumanymų ir nenustygau vietoje – taip norėjau burti menininkus projektams. Tuo metu man buvo svarbu ieškoti tapybos paribių, kai tapytojai imasi kitų netradicinių išraiškos priemonių: video-, instaliacijos, objektai. Tai buvo naujiena ir atrodė tai svarbu Lietuvai. Paskui vyko sugrįžimas prie tradicijos, prie tapybos žanrų: portreto, peizažo, figūratyvinio meno. Kai tik atradau Kaune galimybę rengti plenerus Pažaislyje, iš ten jau kelinti metai nesitraukiu ir kviečiu užsienio menininkus iš įvairių tapybos mokyklų kartu padirbėti su lietuviais unikalioje Lietuvos vietovėje. Vieta ir A.Samuolis padiktavo pavadinimą "Tylos ekspresija". Na, o ekspedicijos, susijusios su A.Samuoliu, nesibaigia. Pradėtos kelios ekspedicijos ir plenerai Šveicarijoje. 2015-aisiais lietuvių išeivių bendruomenės ir asmeniškai jų pirmininkės Juratės Kaspersen, šveicarės galerijos savininkės, istorikės Leysine Veronique Boulat dėka, kur 1942 m. Leysine gydėsi ir mirė A.Samuolis, buvo gautas leidimas kapinėse uždėti atminimo lentelę, kad šiose kapinėse palaidotas garsus Lietuvos menininkas A.Samuolis. O šalia ir kita lentelė pirmam Lietuvos filosofui Ramūnui Bytautui. Kartu buvo surengtos ir Lietuvių dienos, minėjimas ir paroda.
Jei kalbėtume apie ateities renginius, apie tolesnes plenero perspektyvas ir galimybes, – tai pleneras yra atviras įvairiems iššūkiams ir naujoms temoms bei projekto pateikimo galimybėms. Ateityje dalyvauti tokio pobūdžio tarptautiniame plenere planuojame pasikviesti dailininkų iš Italijos. Pažaislio vienuolynas ir jo freskos dekoruotos būtent kviestinių Italijos dailininkų, tokie plenerai atviri taip pat dailininkams iš kitų tolimų šalių.
Neatsiejamas nuo Kauno
G.Vaičys gimė 1965 m. Kaune. 1984 m. baigė J.Naujalio vidurinę meno mokyklą. 1987–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, įgijo tapytojo specialybę.
Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Nuo 1993 m. dėsto Kauno dailės gimnazijoje. Nuo 2009 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.
Tapytojas yra dailininkų grupės "Geros blogybės", kultūros bendrijos asociacijos "Borussia" narys.
Parodose dalyvauja nuo 1989 m., šalia tapybos darbų kuria fotografiją, objektus, videomeną ir instaliacijas.
Kas? G.Vaičio jubiliejinė paroda "Laiškai nuo Nemuno".
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? veikia iki vasario 14 d.
