Poetui Vladui Braziūnui už poezijos knygą „Vilniaus heteroglosija“ skiriama 3000 eurų premija. Dailininkui, instaliacijų iniciatoriui ir dalyviui Giteniui Umbrasui už menines Vilniaus miestui skirtas akcijas – 2000 eurų. Tarpdisciplininei menininkei Julijai Janulaitytei už Stiklo kvartalo iniciatyvą – 2000 eurų. Vaikų literatūros autoriui Mariui Marcinkevičiui už knygą „Akmenėlis“ – 2000 eurų.

„Pastarieji metai kūrėjams neabejotinai buvo išgyvenimų, sustojusių senų ir naujų projektų bei atskirties laikotarpis. Džiaugiamės, kad mūza kūrėjų neapleido ir Vilnių savo kūryboje ryškiausiai atspindėjusius menininkus šiandien galime apdovanoti specialia premija“, – sakė istorijas apie žmones ir mylimą Vilnių pasakojančius menininkus apdovanojantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

V. Braziūno naujasis eilėraščių rinkinys „Vilniaus heteroglosija“ atspindi gausybę sostinės akcentų ir prakalbina Vilnių atverdamas miesto įvairovę daugybe aspektų ir balsų.

G. Umbrasas sukūrė ir įgyvendino per 40 objektų, akcijų ir projektų, skirtų Vilniaus viešosioms erdvėms. Svarbi jo kūrybos dalis – viešos meninės akcijos, suburiančios šiame mieste gyvenančius žmones.

J. Janulaitytė tapo Stiklo kvartalo bendruomenės kūrybiniu varikliu. Jos nuopelnu pradėta gilintis į kvartalo identitetą, pasakoti Senamiesčio erdvių istorijas, kurti naujas traukos vietas, kultūrinius maršrutus, tradicijas, gerinti infrastruktūrą, pritraukti investuotojus ir Senamiesčio kultūros mylėtojus.

M. Marcinkevičius knygoje „Akmenėlis“ pasakoja dviejų vaikų Rivkos ir Etano, per Antrąjį pasaulinį karą patekusių į Vilniaus getą, draugystės istoriją, persmelktą baimės. Anot rašytojo, Holokausto tema galima ir net reikia kalbėti su vaikais.

Premijos skiriamos už literatūros, dailės, architektūros, muzikos, teatro, kino, šokio, fotografijos ir kitus kūrinius, kuriuose atspindimas Vilnius, vilniečiai, jų pasaulėžiūra ir miestui svarbūs įvykiai, reiškiniai ar asmenybės. Per penkiolika šių premijų teikimų metų jas gavo jau 28 kūrėjai. Tarp jų – Algimantas Baltakis, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, Marius Burokas, Ona Narbutaitė, Eglė Ridikaitė, Leonardas Gutauskas, Vytautas Tomaševičius, Darius Pocevičius ir kiti.

Žada greit baigti

Jau treti metai net ir saulei šviečiant prie Baltojo tilto karaliauja ne poilsiautojai ir pramogautojai, o traktoriai ir darbininkai. 2018 m. rudenį sostinės savivaldybė apie 8,36 ha teritorijoje prie Baltojo tilto pradėjo atnaujinimo darbus. Buvusių aikštynų teritorijoje buvo išmontuoti pasenę įrenginiai, lauko tinklinio aikštynai, riedlenčių parkas bei krepšinio aikštelės, išardytos dangos. Ir nors pernai buvo žadama, kad darbai pievoje vyks iki rugpjūčio, jie vis dar nebaigti.

Kaip "Vilniaus dieną" informavo Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių tarnyba, teritorijoje atlikti archeologiniai tyrinėjimai ir geologiniai tyrimai, žemės darbai, pakloti vandentiekio, nuotekų tinklai, pasodinta veja.

Visa teritorija dalijama į dvi dalis. Pirmoji po truputį tampa sportiška laisvalaikio praleidimo zona su aikštynais, antroji – rekreacine laisvalaikio praleidimo vieta. Aktyviojoje zonoje atsiras gimnastikos, lauko treniruoklių ir 9 paplūdimio tinklinio aikštelės, 3 dvipusės krepšinio aikštelės. Taip pat šalia tilto išdygs dvi vaikų žaidimų aikštelės, naujai suformuota terasa su apšvietimu, nuovaža į krantinę. Taip pat pontoninė prieplauka, baidarių įlankos, lauko kavinės, kad būtų kur prisėsti ir pasigrožėti ar po aktyvaus judėjimo atsikvėpti.

Šiuo metu, anot savivaldybės atstovų, jau baigti riedučių ir riedlenčių parko statybos darbai, įrengtas ir naujas apšvietimas, kad būtų galima ilgiau ir maloniau juo naudotis, gal net visą parą. Planuojama, kad riedučių ir riedlenčių parkas aktyvaus laisvalaikio ir sporto mėgėjams bus atidarytas jau pavasarį-vasarą.

Miestiečių jau pamėgtoje "ramiojoje" zonoje pirmenybė bus teikiama natūraliai susiformavusiai žaliajai erdvei. "Slėnis prie Baltojo tilto – viena gyvybingiausių Vilniaus viešųjų erdvių. Per pastaruosius metus čia ėmė dažniau rinktis miestiečiai, oro balionų entuziastai, baidarių, irklenčių sporto mėgėjai, organizuojama daug koncertų. Palaikant laisvos ir atviros erdvės idėją, šioje Baltojo tilto pusėje bus įrengta baidarių įlanka, lauko kavinė su 40 sėdimų vietų", – teigė savivaldybė.

Planuojama, kad prie Baltojo tilto, nuo Konstitucijos pr., Geležinio Vilko ir T.Narbuto g. žiedinės sankryžos iki Žaliojo tilto, kitąmet bus pasodinta apie 700 įvairių rūšių medžių: klevų, juodalksnių, beržų, gudobelių, uosių, pušų, obelų, maumedžių, ievų, šermukšnių ir kt. Taip pat bus pasodinta ir keli šimtai krūmų: lazdynų, gudobelių, jazminų, alyvų ir pan. Nuo atnaujintos Upės gatvės nusidrieks takas iki aktyvaus laisvalaikio zonos ir sutvarkytos Neries krantinės.

Pasak Viešųjų ryšių tarnybos atstovų, visa erdvė prie Baltojo tilto bus atnaujinta šią vasarą, kaip ir buvo planuota. Dešiniosios Neries krantinės rekonstrukcijos projektas finansuojamas iš sostinės savivaldybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšų. Darbų vertė – daugiau kaip 6,5 mln. eurų.

"Meilės krantų" neliks

Neries krantinės rekonstrukcijos darbai jau kurį laiką vyksta ir teritorijoje tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų. Savivaldybės tikslas – rekonstruoti Neries krantines, jas dar labiau pritaikant miestiečių poreikiams. Atsinaujinusi krantinė tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų, žadama, bus patogesnė, gyvesnė ir draugiškesnė žmonėms. Ten kur dabar tik šlaitas, bus galima būti, bendrauti, džiaugtis, mylėti.

Pasvarstymai: anot menininko G.Umbraso, prieš kažką griaunant gal reikėtų iš pradžių pasiūlyti, kuo tai pakeisime. B. Barausko nuotr.

Tačiau būtent šioje krantinės dalyje jau daugelį metų žvilgsnį traukia atpažįstamiausiu, kasmet atnaujinamu miesto ženklu tapęs menininko Gitenio Umbraso kūrinys "Meilės krantai". Kiekvieną vasarą prie Žaliojo tilto raudonai žydinčios perkūnropės ir begonijos dešiniajame krante suformuodavo prisipažinimą "Aš tave myliu", o kairiajame – atsakymą "Ir aš tave".

"Meilės krantai" Neries krantinėse pirmą kartą atsirado 2004-aisiais. Tai buvo menininko G.Umbraso dovana miestui. Užrašas – tai savotiškas meilės prisipažinimas savo miestui, skatinimas bendrauti ir kurti. Dėl šio projekto standartinė betoninė krantinė tapo unikaliu landšaftinio meno kūriniu. Vilniaus pavyzdžiu pasekė Kaunas ir Ryga.

Myliu Vilnių. Tai mano gimtasis miestas. Tik ta meilė dabar – randuota ir su daug mėlynių.

Pagal parengtą Neries krantinių rekonstrukcijos projektą "Meilės krantams" vietos čia nebelieka – jų miestas planuoja atsisakyti, o vietoj vienmečių gėlių krantinėse pasodinti augančius ir galinčius išgyventi laukinius žolinius augalus, kurie sukurtų tinkamą terpę biologinei įvairovei.

Tad toli gražu ne visiems vilniečiams savivaldybės planai atsisakyti "Meilės krantų" patinka. Negana to, paaiškėjo, kad apie planuojamus pokyčius menininko informuoti net nebuvo pasivarginta.

Sužinojęs, kad "Meilės krantų" nebeliks, projekto autorius G.Umbrasas sukūrė elektroninę peticiją, kuria prašė šį kūrinį išsaugoti. Peticiją, kuri buvo įteikta savivaldybei, pasirašė per tūkstantį žmonių. Gyventojai prašė išsaugoti "Meilės krantus", integruojant juos į rekonstruojamų Neries krantinių projektą.

"Vilniaus dienai" pasiteiravus, koks gi bus "Meilės krantų" likimas, savivaldybė informavo, kad Neries krantinių projektas vyko, atrodo, nuo 2015 m. ir jau vizualizacijose buvo pateikiama kitokia, nei buvo, Neries krantinių ateitis ir išraiška. Todėl šiandien nėra galimybės grąžinti užrašo į buvusią vietą. Teigiama, kad meno kūrinio vietoje atsiras patogesnis nulipimas prie upės, o vietoj vienmečių gėlių krantinėse bus pasodinti dekoratyviniai krūmai ir žoliniai augalai.

O menininkui siūloma dar kartą pagalvoti apie Žvėryno tiltų aplinką – ir toje teritorijoje galėtų gimti užrašas iš daugiamečių gėlių betoninėse akutėse, kurį savivaldybė padėtų įgyvendinti.

Miestui šio užrašo vienmečių gėlių sodinimas ir priežiūra kiekvienais metais kainuodavo maždaug 14 tūkst. eurų.

Sunaikinta ir daugiau kūrinių

Menininkas G.Umbrasas Vilniaus miestui padovanojo ne vieną vilniečiams puikiai pažįstamą meno kūrinį: 2013 m. priešais katedrą įmontuota nežinomo Baltijos kelio dalyvio plytelė, netoliese esanti ir vilniečių ypač pamėgta plytelė "Stebuklas", Simono Daukanto aikštėje valstybės šimtmečiui prisiminti sukurta plytelė "Šimtmetis". Tarp G.Umbraso darbų ir "Atminties siena" ant teismų rūmų, įamžinusi KGB aukų vardus, Žvėryno mikrorajone esantis "Čiulbantis kryžius".

Pasklidus informacijai, kad jūsų kūrinio "Meilės krantai" senojoje vietoje nebeliks, ir pradėjus rinkti parašus peticijai, raginančiai miesto vadovus "Meilės krantus" išsaugoti, G.Umbrasas susitiko su architektais, kurie rengė krantinės rekonstrukcijos projektą, su Vilniaus miesto savivaldybės Želdynų poskyrio vedėja Giedre Čeponyte, išklausė, kodėl "Meilės krantus" norima sunaikinti ir ką siūlo architektai.

"Sužinojau, kad "Meilės krantams" vietos ten, kur jie buvo, nebelieka, nes toje vietoje nuo Lietuvos architektų sąjungos pusės yra suprojektuotas pandusas nusileisti prie upės pėstiesiems, neįgaliesiems, - "Vilniaus dienai" sakė menininkas. – Tačiau pandusas jau yra už 200 metrų link Mindaugo tilto, tik, sako, per ilgas, neatitinka ES normatyvų, o rekonstrukcija daroma naudojant ES pinigus. Bet gal galima suprojektuoti ant to panduso aikšteles poilsiui ar apskritai perkelti pandusą į kitą Žaliojo tilto pusę? Nežinau, tą architektai turėtų pasakyti.

Tas europinių pinigų tankas važiuoja aklai per viską, ir nesvarbu, kad kažkas gražaus buvo sukurta.

Mano akimis, "Meilės krantus" sunaikinti nusprendė ne architektai projektuodami, o užsakovai, formuluodami jiems projektinę užduotį. Jei užduotis būtų suformuluota taip, kad projektas turi integruoti "Meilės krantus", o ne juos panaikinti, sprendiniai gal būtų visai kitokie. Tačiau tai, matyt, nebuvo suformuluota projektinėje užduotyje."

G,Umbrasas priminė, kai darė monumentalius darbus viešose erdvėse, pavyzdžiui, "Čiulbantį kryžių" Žvėryne, turėjo gauti raštišką leidimą iš greta esančių Vyriausybinių svečių namų architekto. Kitaip sakant, turėjo savo darbą derinti su aplinkinių pastatų architektais. Šiuo atveju, kai architektai rengė projektus su "Meilės krantų" kūrėju nieko nederino.

"Neseniai parašiau raštą ir merui Remigijui Šimašiui, ir miesto tarybos nariams, išdėstydamas šią poziciją ir prašydamas, kad ateityje, jei bus daromi kažkokie projektai viešose erdvėse, prieš ką nors nusprendžiant kalbėtis su gyvais autoriais, jei kažką planuojama daryti su jų darbais. Pavyzdžiui, Gedimino Karaliaus fontanas prie Seimo yra visai sunaikintas. Seimas bandė priversti savivaldybę jiems sutvarkyti aplinką, savivaldybė nenorėjo to daryti, pakėlė kainą. Dvi žinybos tarpusavyje pjovėsi, o meno kūrinys yra sunaikintas – padarytas nusikaltimas. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Naikinami meno kūriniai ir griaunamas Vilnius, mano manymu", - sakė G.Umbrasas.

"Meilės krantų" atveju architektai, matyt, pažiūrėjo į tai kaip į kažkokią klombą, o ne kaip į meno kūrinį. Tačiau "Krantai" buvo kurti oficialiai, turint visus leidimus. Todėl lygiai taip pat oficialiai turėtų būti pasirašoma sutartis ir kažką keičiant.

"Savivaldybei, aš suprantu, yra problema: projektas jau padarytas, pinigai sumokėti, o projekto pritaikyti ir perdaryti niekas nenori, jei atskirai už tai nemokama. Tie, kas formulavo projektinę užduotį, pripažinti apsižioplinę irgi nenori, - svarstė menininkas. - Architektai pasakė, jog siūlo "Meilės krantus" perkelti prie Liubarto tilto. Nuvažiavau ten, pasižiūrėjau. Vienoje pusėje yra magistralinis kelias, kitoje – Žvėryno – pusėje – žema krantinė ir pandusas, kertantis tą krantinę. Ten, net jei ir nebūtų panduso, užrašas netilptų, ten tiesiog neįmanoma būtų jo padaryti."

Jo teigimu, dabartinė vieta yra aktyviai lankoma pėsčiųjų, užrašas gerai matomas. Pats kūrinys buvo sukurtas būtent tai vietai, o ne kažkuriai kitai. Todėl gal būtų galima "Meilės krantus" perkelti į kitą Žaliojo tilto pusę, link Baltojo tilto. Net ir kitoje Žaliojo tilto pusėje jį iš naujo reikėtų kurti – žiūrėti krantinę, skaičiuoti langelius, rengti naują projektą.

"Žodžiu, aš taip supratau, kad norima "Meilės krantus" tiesiog nužudyti arba kažkur ištremti, – mano kūrėjas. – Kai buvo renkami parašai peticijai, kad "Meilės krantai" būtų išsaugoti, atsiliepė meras R.Šimašius – jis patikino, kad "Meilės krantai" bus išsaugoti, tik kitoje vietoje. Bet jeigu kūrinį iškelsime kažkur į Elektrėnus ar Gariūnus, tai jau nebebus "Meilės krantai" – tai jau bus kitas kūrinys. Viešose erdvėse monumentalūs kūriniai kuriami tai konkrečiai vietai. Juk jeigu Aušros vartus perkelsime į kokių vakarinių vartų vietą, jie jau nebebus Aušros vartai. Tai bus vartai, bet jau visai kiti. Kiekvienas kūrinys "suaugęs" su tam tikra vieta, su aplinka, su kontekstu, su žmonėmis, su jų įpročiais, su tam tikromis susiformavusiomis tradicijomis. Toli gražu ne kiekvieną kūrinį kitoje vietoje gali pritaikyti."

O vamzdis? Primins "Grigeo"

Tačiau žurnalistams pasiteiravus, gal rekonstrukcija palies ir dešimtmetį krantinėje stovintį kitą meno kūrinį – "Krantinės arką", žmonių vadinamą tiesiog vamzdžiu, savivaldybė informavo, kad jokių pakeitimų nesuplanuota, rekonstrukcijai netrukdo ir išliks savo vietoje.

"Jis dabar, matyt, įgauna šiek tiek kitą prasmę – paminklas Klaipėdos ir visiems kitiems su teršalais susijusiems įvykiams, – ironijos neslėpė G.Umbrasas. – Manau, viskas priklauso nuo požiūrio. Suprantu, "vamzdžio" prižiūrėti nereikia, o "Meilės krantus" reikėjo. Vienas šlaitas – pietinis, deginamas saulės, jį reikia laistyti dažniau. Gėles pasodinti kainuoja. Gėlės ten būdavo sodinamos vienmetės, bet gal galima būtų pasodinti kitus augalus, daugiamečius. Įmanoma juk padaryti, kad būtų kokybiškiau ir pigiau."

Mintis sukurti "Meilės krantus" menininkui kilo vaikštinėjant palei Vilnelę, palei Nerį, galvojant apie toli esančią mylimąją ir mintyse siunčiant jai laiškus. Ir tie laiškai kažkuria prasme atsispindėjo "Meilės krantuose". Tai – tam tikras dialogas.

"Skaudu dabar žinoti, kad "Meilės krantų" gali nebelikti. Tas europinių pinigų tankas važiuoja aklai per viską, ir nesvarbu, kad kažkas gražaus buvo sukurta. O norėtųsi, kad Vilnius ir toliau liktų meilės miestas", – atsiduso naikinamų "Meilės krantų" autorius.

Ar ne per lengvai Vilniuje tapo viskas griaunama pastaruoju metu?

"Iš tiesų man baisu, – sakė G.Umbrasas. – Vienas dalykas yra griauti, kitas – kažką kurti. Jeigu prieš ką nors griaunant būtų pasiūlytas geresnis projektas, kažkas kokybiškesnio sukurta – dar galėčiau suprasti.  Jeigu mes sukurtume kažką geriau kokybine prasme, o ne kiekybine, tai gal ir būtų galima griauti.

Dabar gi mes tiesiog parodome savo bejėgiškumą ir nesugebėjimą kažką kokybiškai padaryti, kitaip sakant, savo kūrybinę impotenciją. Tad prieš kažką griaunant gal reikėtų iš pradžių pasiūlyti, kuo tai pakeisime."

Paklaustas, ar vis dar myli Vilnių, kūrėjas nedvejojo: "Žinoma, myliu. Vilnius mano gimtasis miestas. Tik ta meilė dabar – randuota ir su daug mėlynių. Bet tenka mylėti ir savo randus."

Akcijoje pristatytas skulptoriaus Gitenio Umbraso skulptūros „Baltai“ – skriejančio Vyčio maketas, dalyvavęs ankstesniuose konkursuose.

Pasak protestuoto organizatorių, aikštė turi atspindėti valstybingumą, įamžinti laisvės kovų dalyvius, o šias idėjas galėtų įkūnyti tik Vyčio simbolis, tačiau tai nebūtinai turėtų būti G. Umbraso kūrinys.

Pats menininkas BNS išsakė idėją atrinkti visų iki šiol skelbtų aikštės memorialo konkursų prizininkus ir iš jų atrinkti naują laimėtoją.

„Sudarius komisiją, reikėtų atrinkti darbą, kurį galima būtų vystyti, nes skelbdami naują konkursą pasityčiotumėme iš konkursantų“, – sakė jis.

Visuomenininkai, politikai taip pat piktinosi pastarųjų mėnesių sostinės politikų sprendimais panaikinti atminimo ženklus Kaziui Škirpai bei Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai, reiškė nepasitenkinimą dešimtmetį stovinčia skulptūra šalia Neries „Krantinės arka“.

2017-aisiais skelbtose Lukiškių aikštės memorialo dirbtuvėse geriausia idėja pripažintas skulptoriaus Andriaus Labašausko darbas „Laisvės kalva“, tačiau dėl teismų procesų, paveldosaugininkų, savivaldybės pastabų jis kol kas nepastatytas.

Diskusijos dėl reprezentacinės valstybės Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo vyksta nuo nepriklausomybės atkūrimo.

Kūrėjas teigia Sąjūdžio 30-mečio proga dažnai apmąstantis nepriklausomybę ir pasigendantis dialogo: „Žiūrint į šiandienos Lietuvą panašu, kad kartais vienas šalies kampas trukdo kitam, trūksta vientisumo.“

– Rašoma, kad jūs –  Vilniaus miesto menininkas, papuošęs nemažai sostinės viešųjų erdvių. Kas skatina kurti miestui?

– Viskas labai paprasta. Tiesiog gyvenu šiame mieste, kartais kur nors einu, svajoju, kažkas rezonuoja. Naujos mintys pratęsia vidinį monologą, atsiranda dialogas, o po to – ir kūrinys.

– Kaip jaučiatės, kai pats einate pro savo darbus – „Stebuklo“ plytelę ar „Meilės krantus“?

– Skirtingai, nes kiekvieno darbo likimas kitoks. „Stebuklas“ mane patį visada džiugina, bet, pavyzdžiui, „Čiulbantis kryžius“ – ne taip. Savivaldybė jį remontavo, nusmalavo, nudaužė detales. Jau kone dešimt metų prašau lėšų, kad galima būtų jį restauruoti, sutvarkyti remonto pasekmes.

– Kaip sekasi to siekti?

– Kol kas – tyla. Vieni miesto merai tam pritaria, bet ateina kiti, kurie nieko nežino ir žinoti nenori. Net jei meras pritaria, nereiškia, kad koks nors procesas neužstrigs. Dėl „Čiulbančio kryžiaus“ restauracijos buvo galima pasitarti ir išvengti sugadinimo, tačiau kai kurie vidutinės grandies valdininkai yra labai didingi, jiems kepurė gali nukristi, jei su kuo nors teks konsultuotis.

Dabar žvelgiant į Gedimino kalną, atrodo, kad jis ne restauruojamas, o daromi pamatai Aukštutinei piliai.

Taigi prie savo kūrinių aš vis prieinu, juk reikia pažiūrėti, kaip gyvena tavo vaikai. Kartais pradžiugina kito žiūrovo žvilgsnis ar posakis. Esu girdėjęs ir įvairių istorijų, dažnai jos lydi „Stebuklo“ plytelę. Kai kurie sako ant jos stovėję ir paprašę darbo, galiausiai tai ir gavę. Galbūt tie žmonės jau seniai buvo prinokę darbui, bet sutapimas vis tiek malonus.

– Sakote, kad kūriniai – jūsų vaikai. Vadinasi, sukūręs juos ir atidavęs miestui, neatsiribojate?

– Taip, bet jei per daug juos prižiūri ir kontroliuoji, ta meilė taip pat gali apkarsti.

– Kaip vertinate Vilniaus viešąsias erdves? Prieš kurį laiką pats esate dalyvavęs Lukiškių aikštės „Laisvės“ skulptūros konkurse.

– Čia galima pakalbėti apie kelis dalykus. Vienas – tai iš Gedimino kalno daromas Babilono laikų zikuratas. Daug vėliau archeologai galės viską atkasti ir patvirtinti, kad Lietuvos sostinėje buvo statomas toks darinys. Dabar žvelgiant į Gedimino kalną, atrodo, kad jis ne restauruojamas, o daromi pamatai Aukštutinei piliai. Tai objektas, už kurį nelabai kas ir atsako.

– Ko reikėtų kalnui sutvarkyti? Geresnių specialistų?

– Daug tų specialistų – tiesiog gavę ar pasidarę įvairius pažymėjimus. Kartais pažymi varneles tinkamu laiku ir vietoje, ir tampi dideliu žinovu. Ekspertais vadintis gali tik žmonės, ką nors įrodę savo darbais, turintys patirtį.

Kalbant apie Lukiškių aikštę, ŠMC atranka į kūrybines dirbtuves pasižymėjo neaiškiais atrankos kriterijais. Pastebiu, kad tokių konkursų organizavimas turi nemažai ydų. Kai pats dalyvavau konkurse 2013 m., turėjome atnešti pažymas, įrodančias, kad nebuvo kolaboruota su KGB. Komisijos nariai tokių pažymų neatnešė, jiems taikyti kitokie kriterijai. Buvo daug keistų dalykų. Naujausio konkurso projektinė užduotis taip pat ydinga. Manau, kad jei neįrengta požeminė aikštės dalis, o miestas dūsta nuo transporto ir erdvės poreikio, po 20 metų ši teritorija bus rausiama iš naujo.

– Įdomu, kad kai kuriuos jūsų kūrinius mieste lydi netikėtai atsiradę pasakojimai, net mitai. Ką apie tai galvojate? Ar jums tai artima?

– Pati mitologija man labai įdomi, kartais semiuosi iš jos įkvėpimo. Pavyzdžiui, šiais metais minime Sąjūdžio 30-metį, tad vis pagalvoju, kas įvyko praėjusio amžiaus pabaigoje. Mūsų seneliai, proseneliai savo laikais daug patyrė – kentėjo trėmimus, kalėjimus, žudynes, kai kurie prarado vaikus ir išprotėjo, susirgo... Tačiau jų maldos ir svajonės kažkur kaupėsi, augo.

Tai lyginu su Jono Basanavičiaus užrašytu pasakojimu apie tai, kaip atsiranda ežerai. Aprašoma, kad senais laikais būrelis žmonių stovėdavo ir žiūrėdavo į danguje plaukiančius debesis, galvodavo jiems vardus. Kai kas nors atspėdavo debesies vardą, šis nusileisdavo ant žemės ir taip atsirasdavo ežeras.

Grįžtant prie mūsų nepriklausomybės, manau, kad tos senelių svajonės taip pat kaupėsi kaip spiečius, kol pratrūko ir realizavosi. Mes laisvės dovaną gavome kaip palaimą. Toliau – klausimas, kaip elgiamės su ta dovana, ar įvertiname tai, už ką sumokėjome ne mes patys. Žiūrint į šiandienos Lietuvą, panašu, kad kartais vienas šalies kampas trukdo kitam, trūksta vientisumo, dialogo. Visi rėkia monologais – duok man, duok man!

– Ar menininkui Lietuvoje lengva?

– Sudėtinga pasakyti. Lyg ir turėtų būti koks nors paramos įstatymas, tačiau jis, mano akimis, dar negimęs. Štai rudenį atidarys MO muziejų. Jei valstybė labiau skatintų paramą ir už rėmimą anuliuotų bent mokesčius ar PVM, galima būtų atidaryti du tokius muziejus. Skatinimo menininkams tikrai trūksta.

– Kur nusivestumėte užsienio svečius, norėdamas parodyti Lietuvą?

– Kas kartą kitur. Pavyzdžiui, ant vienos apžvalgos aikštelių – Trijų kryžių kalno. Galbūt prie Aušros vartų, gal parodyčiau ir Tuskulėnų parką. Lietuvą man reprezentuoja ir Vinco Svirskio skulptūros.

Jau daug metų trunkančią žydinčių Neries krantų tradiciją pradėjo Gitenis Umbrasas, surengęs akciją „Meilės krantai“. Tuomet raudonai žydinčios perkūnropės susodintos taip, kad suformavo dešiniajame Neries krante prisipažinimą „Aš tave myliu“, o kairiajame – atsakymą „Ir aš tave“.

Šis užrašas – tai savotiškas meilės prisipažinimas savo miestui, skatinimas bendrauti ir kurti.

„Meilės krantuose“ pasodintos smulkiažiedės begonijos atsparios karščiui ir saulei. Gėlynas bus nuolat laistomas, tręšiamas ir ravimas.

Meile kalbantys upės krantai gėlėmis sodinami kasmet.  

Konferencijos dalyviai, išklausę LDS skyrių pirmininkus, LDS pirmininkės E. Utarienės metinės veiklos ir metinės finansinės bei audito ataskaitas, susipažino su trimis kandidatais į pirmininko postą.

Šį kartą į LDS pirmininko kėdę pretendavo Gitenis Umbrasas, Kazimieras Paškauskas ir E. Utarienė. Išklausius kandidatų pasisakymus apie jų įsivaizduojamą sąjungos veiklą bei ateities planus, konferencijos delegatai pateikė jiems klausimų.

Suskaičiavus slapto balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad už G. Umbrasą balsavo 19, už K. Paškauską – 34, už E. Utarienę – 173 konferencijos delegatai.

Konferencijoje priimta nauja LDS įstatų redakcija, išrinktas naujos sudėties Garbės teismas, patvirtinta nauja taryba. Naujosios LDS tarybos nariai: Edita Utarienė, Arūnė Tornau, Linas Liandzbergis, Bronius Gražys, Kazimieras Paškauskas, Birutė Zokaitytė, Ugnė Žilytė, Dalia Truskaitė, Aušra Jasiukevičiūtė, Gvidas Raudonius, Žydrutė Ridulytė, Gintautas Vaičys, Indraja Raudonikytė, Eugenijus Nalevaika, Antanas Obcarskas, Saulius Paliukas, Vaiva Kovieraitė, Tomas Rudokas, Arūnas Sakalauskas, Virginijus Viningas, Algimantas Stanislovas Kliauga.