Žmonių vertinimai
"Kas yra Sniečkus? – pakartojo kaktą suraukusi kokių 40 metų kaunietė Aurelija. – Atrodo, tai buvo sovietmečiu žmonių gerbiamas Lietuvos vadovas, po kurio mirties atominės elektrinės statytojų gyvenvietė Ignalinoje buvo pavadinta Sniečkumi." Pridursime, kad sovietmečiu sklido kalbos, jog gyvenvietę norėta pastatyti taip, kad iš paukščio skrydžio būtų galima perskaityti užrašą Sniečkus. Tačiau gyvenvietė buvo pradėta statyti drugio formos.
90-mečiam kauniečiui Stanislovui A.Sniečkaus pavardė asocijuojasi ne su atomine elektrine ar geru vadovavimu, o su lietuvių tautos naikinimu, trėmimais į Sibirą. Tai kas buvo A.Sniečkus, prieš 45 metus atvykęs į profilaktinę reabilitaciją Druskininkų sanatorijoje "Lietuva" ir netikėtai ten sausio 22-ąją miręs?
A.Sniečkus gimė 1903 m. Šakių rajono pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pasakojama, kad jo tėvui samdant piemenį, Antanui su juo tekdavo susiremti. Antanui pralaimėjus, piemuo buvo priimamas į darbą. Nuo vaikystės A.Sniečkus buvo kresnas, tvirto sudėjimo, stiprus. Pirmojo pasaulinio karo metais drauge su tėvais gyveno Rusijoje, kur, mokydamasis Voroneže, klausėsi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio kalbų. Su šeima grįžo į Lietuvą, bet jau pakerėtas bolševikų idėjų.
1921 m. jis galutinai nutraukė ryšius su jo idėjoms nepritarusia šeima ir emigravo į Rusiją. Gyveno ir dirbo Smolenske, dalyvavo ypatingos paskirties dalinių operacijose prieš maištaujančius valstiečius. Po kelerių metų tapęs Z.Aleksos-Angariečio pavaduotoju Lietuvos komunistų partijos (LKP) spaustuvėje Smolenske, įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą ir kartu dirbo LKP sekcijoje prie Kominterno. Tai Lenino ir Rusijos komunistų 1919 m. įkurta tarptautinė komunistinė organizacija.
Pažintis su Mira
Po to, kai Lietuvoje buvo sušaudyti keturi žinomi komunistai, A.Sniečkui buvo pavesta sustiprinti pogrindinės komunistų organizacijos (ši partija Lietuvoje buvo už įstatymo ribų) branduolį. Veikdamas pogrindyje, 1927 m. A.Sniečkus susipažino su būsima žmona – žydų tautybės Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pirmo kurso studente Mira Bordonaite.
Istorikas Vytautas Tininis savo knygoje "Sniečkus. 33 metai valdžioje" yra pateikęs kelis anuometinės poros pasisakymus apie vienas kitą. "Buvo jis jaunas – vos 24 metų, kresnas, plačiapetis, atviro veido, maloniai besišypsantis vaikinas. Tamsiai rudos, skvarbios akys žvelgė įdėmiai, rimtai, bet nepiktai. Kantrus, taktiškas, nelabai šnekus", – rašė apie pirmąją pažintį M.Bordonaitė.
A.Sniečkus skundėsi savo vienam kolegai: "Ta mergička lyg ir nieko, bet ji dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi. Ir keikiasi kaip vežikas – negražu klausytis."
Vis dėlto jų susitikimai dėl partinių reikalų ilgainiui peraugo į stiprų abipusį jausmą. Be to, šią porą, kuri 1936 m. nutarė sukurti šeimą, rišo ne tik stiprus jausmas, bet ir beatodairiška ištikimybė komunistų partijai. A.Siečkus tuo metu turėjo slapstytis, ir pora santuoką įregistravo tik penktojo dešimtmečio pabaigoje, okupuotoje sovietinėje Lietuvoje. Beje, jų sūnus Vladas jau miręs, o dukra Marija, sulaukusi garbaus amžiaus, gyvena Vilniuje.
A.Sniečkaus ir M.Bordonaitės (ji pasiliko savo pavardę) dukra Marija savo rašytiniuose atsiminimuose "Sniečkaus fenomenas" teigė, kad jos tėvai nebuvo ta sutuoktinių pora, kuri viešai rodė savo jausmus, nors juos siejo stiprus vidinis ryšys. Sniečkų šeimoje buvo neginčijamas tėvo autoritetas.
Abu fanatikai
Nuo fanatiškai atsidavusio komunistinei idėjai ir bolševizmui A.Sniečkaus neatsiliko ir žmona – M.Bordonaitė tarpukariu aktyviai dalyvavo pogrindinėje komunistų veikloje, buvo pogrindinio komjaunimo centro komiteto sekretorė. Šias pareigas ėjo ir po Lietuvos okupacijos. Vėliau vadovavo sovietiniam Lietuvos radijo komitetui, o nuo 1954 m. dėstė marksizmą-leninizmą Vilniaus universitete.
Kaip rašė V.Tininis, A.Sniečkus labai mylėjo ir vertino savo išsilavinusią žmoną. Tuomet, kai Sovietų Sąjungoje buvo aktyvuota antisemitizmo banga, ir vyrai komunistai išsižadėdavo savo žmonų žydžių, A.Sniečkus nekreipė į tai dėmesio.
"A.Sniečkus mėgo lankytis pas mus, nes labai gerbė Algirdą. Aptarus reikalus, A.Sniečkus ragindavo Algirdą pakviesti prie stalo ir mane pabendrauti. Pokalbio metu jis savo žmoną, kurios pas mus nesivesdavo, vadindavo profesore, bet tame jos titule jutau švelnų A.Sniečkaus ironijos šešėlį. Šeimininko – taip anuomet buvo vadinamas A.Sniečkus – prielankumą mūsų šeimai rodė kad ir tokie keli faktai: mūsų šeimos ne kartą važiavo drauge į miškus grybauti, o kai į Lietuvą atvyko armėnų kilmės sovietų maršalas Ivanas Bagramianas, A.Sniečkus pakvietė mus su Algirdu fotografuotis į Turniškių mišką", – prisiminė to meto komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė vertėja Goda Ferensienė.
Goda Ferensienė
Kraupios istorijos
1936 m. A.Sniečkus buvo paskirtas LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, kuriuo su maža pertrauka išbuvo iki pat savo mirties. 1939 m. jis buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Dabar manoma, kad tai apsaugojo jį nuo neabejotinos pražūties. Mat tuo metu Sovietų Sąjungoje vyko nuožmios Stalino represijos, kurių neišvengė daugybė komunistų partijos veikėjų. Tarp jų buvo ir idėjinis A.Sniečkaus vadas bei globėjas Z.Aleksa-Angarietis.
1936 m. A.Sniečkus buvo paskirtas LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, kuriuo su maža pertrauka išbuvo iki pat savo mirties.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A.Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir tuoj pat paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Aršią priešvalstybinę veiklą A.Sniečkus tęsė 1940 m. liepos 7-ąją patvirtinęs represinį "Priešvalstybinių partijų ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos" planą.
Pagal šį planą prieš rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą visoje Lietuvoje buvo suimta daug žymių visuomenės veikėjų, kurie buvo nukankinti saugumo požemiuose. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, pirmosiomis karo dienomis besitraukiantys sovietai Lietuvoje įvykdė daugybę kraupių nusikaltimų. Šiurpiausias – Rainių žudynės 1941 m. birželio 25–26 d. naktį, kai buvo siaubingai nukankinti 76 nekalti žmonės. Tas žudynes organizavo A.Sniečkaus bendražygiai Petras Raslanas, Domas Rocius ir kiti budeliai. Išaiškėjus nusikaltimui, A.Sniečkus ne tik nepasmerkė budelių, bet ir antrosios sovietų okupacijos metais dirbo su jais, išskyrus 1943 m. žuvusį D.Rocių.
Vadino pabaisa
Kaip teigia V.Tininis, A.Sniečkus niekada neapgailestavo dėl 1941 m. birželį prasidėjusių trėmimų ir kitų represijų formų. Beje, tarp ištremtų žmonių buvo ir A.Sniečkaus giminės. Tarp jo pusbrolių (iš mamos pusės) buvo ėjusių aukštas pareigas tarpukario Lietuvos Vyriausybėje. Siaubo apimta A.Sniečkaus motina Marija su dviem jo broliais ir trimis seserimis 1944 m. pasitraukė į Vakarus, išsižadėjo sūnaus ir jį prakeikė. Vėliau ji nepasidavė įkalbama grįžti į Lietuvos SSSR, sakydama: "Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į tėvynę." Marija Sniečkuvienė mirė Vokietijoje 1948 m.
A.Sniečkus aršiai kovojo ir su partizanais, Katalikų bažnyčia, rezistentais. Jo pritarimu buvo naikinamos tarpukariu išleistos knygos, griaunami paminklai, slopinamos bet kokios pasipriešinimo okupacijai akcijos, siekta stribus teisiškai prilyginti Antrojo pasaulinio karo dalyviams ir t.t. Tačiau ilgainiui daugelis užmiršo tuos ir anksčiau minėtus A.Sniečkaus veiklos puslapius bei pradėjo sieti su jo asmeniu viską, kas sovietmečiu buvo daugmaž teigiama: visuotinį vidurinį mokymą, sveikatos profilaktiką, darbą, nemokamas studijas aukštojoje mokykloje ir nemokamą sveikatos apsaugos sistemą. A.Sniečkus pelnė simpatijas ne tik dėl racionalaus vadovavimo, ūkiškumo, bet ir dėl mokėjimo bendrauti su eiliniais žmonėmis, abejingumo pompastikai. Tačiau valdžios viršūnėlės turėjo daug privilegijų.
Viršūnėlių gyvenimas
Sovietmečiu valdžios vyrų žmonos specialiose parduotuvėse laisvai gaudavo dideliu deficitu laikytų mandarinų, bananų, konservuotų žirnelių, kukurūzų, majonezo. G.Ferensienė teigė, kad A.Sniečkaus, kaip ir kitų nomenklatūrinių darbuotojų šeimos, Vilniuje apsipirkdavo specialioje parduotuvėje, už restorano "Šešupė". Valdžios viršūnėlės turėjo ir specialią siuvyklą Algirdo gatvėje, specialią ligoninę, sanatoriją. Istorikas Marius Ėmužis teigė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, SSRS ambasadoje 7-ajame dešimtmetyje dirbęs Vytautas Zenkevičius siųsdavo A.Sniečkui vaistų, kurių nebuvo SSRS arba jie buvo prastesni.
Gerai gyveno ne tik partinės valdžios viršūnėlė, bet ir sugebėjęs prisitaikyti prie socialistinio realizmo kūrybinis elitas ir jo vadovai. Pavyzdžiui, Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka net galėjo atiduoti generolo Ivano Bagramiano jam dovanotą prabangų automobilį Profesinių sąjungų komitetui.
Žodžiu, A.Sniečkaus laikais Sovietų Sąjungoje dar nebuvo prasidėjusi ekonomikos krizė – jos kontūrai ėmė ryškėti tik po jo mirties, kai prasidėjo sovietų karinė invazija į Afganistaną, įsibėgėjo ginklavimosi varžybos su JAV.
Sukūrė nomenklatūros bastioną
Istorikai pastebi, kad po Stalino mirties A.Sniečkus įgijo daugiau savarankiškumo – į aukštus postus kėlė lietuvius. Pasak M.Ėmužio, A.Sniečkui pavyko sukurti tokį partinės nomenklatūros bastioną, kuris atlaikė ne vieną sukrėtimą iki pat jo gyvenimo pabaigos. A.Sniečkaus valdžia tolydžio stiprėjo, jo autoritetas visoje SSKP didėjo. Prie to prisidėjo geri Lietuvos ūkio rodikliai, o galbūt ir nenuolaidžiavimas kai kuriems Nikitos Chruščiovo sumanymams – pavyzdžiui, visuotinei kukurūzacijai. Tiesa, viešai A.Sniečkus jokių demaršų nedarė, o vietoje dobilienos auginti kukurūzus nepanorusius agronomus nubaudė, bet negriežtai. Anot M.Ėmužio, tam, kad panašūs savivaliavimai nepasikartotų, buvo pakeista žemės ūkio sektoriaus vadovybė ir į šią sferą paskirtas labai jaunas ir dar mažai patirties turintis, bet lojalus A.Sniečkui Ringaudas Songaila.
"A.Sniečkus ne kartą naudojo tokią taktiką – vietoje vyresnių buvusių komunistų-pogrindininkų paskirdavo jaunesnius, jau sovietmečiu brendusius žmones, kurie nebuvo linkę savivaliauti ir vykdė partinius nutarimus. Anuometinė išlikimo aukščiausiuose nomenklatūros sluoksniuose sąlyga – stipri kontrolė ir jokių neramumų, demaršų. Beje, A.Sniečkus, kuris buvo kelis kartus N.Chruščiovo viešai apšauktas, atrodo, dėl to jo nemėgo, kažkiek nepritarė ir jo reformoms. Tačiau tai nereiškia, kad A.Sniečkus priešinosi Maskvai. Juk N.Chruščiovą 1964 m. nušalino jo artimi žmonės, nepritarę reformoms, bet jų rezistentais tikrai nepavadinsi", – sakė M.Ėmužis.
Pompastiškos laidotuvės
Turėdamas užtarėją pačiame Kremliuje – pilkuoju kardinolu vadintą Michailą Suslovą, A.Sniečkus nebuvo nušalintas nuo pareigų net ir tada, kai tai buvo sumanyta pačioje Maskvoje. Išliko jis savo kėdėje ir po Kaune įvykusių neramumų, kai susidegino Romas Kalanta. Jis buvo apšauktas psichikos ligoniu, o politinės demonstracijos – chuliganizmu. A.Sniečkus buvo įsitikinęs, kad išliks savo poste iki mirties. Taip ir buvo.
A.Sniečkaus laidotuvės buvo neeilinės, transliuojamos tiesiogiai per televiziją. Pasak G.Ferensienės, žmonių jūra plaukė ir plaukė į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotas velionis. Po laidotuvių, kaip rašė istorikas V.Tininis, buvusio šalies vadovo šeimai buvo paliktas ypatingas, to meto nomenklatūrai skirtas, medicininis, buitinis ir prekybinis aptarnavimas, o žmonai su dukra ir sūnumi leista nemokamai naudotis vila Turniškėse. Sniečkų šeima tais pačiais metais išsikėlė iš savo namo M.K.Čiurlionio gatvėje, nes ten buvo numatyta įsteigti A.Sniečkaus memorialinį muziejų, tačiau tokia ekspozicija buvo įrengta Revoliucijos muziejuje, o buvusiame A.Sniečkaus name apsigyveno anuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys.
A.Sniečkaus kultas atsirado gerokai vėliau, po jo mirties – Atgimimo metais. Atrodo, kad tai prasidėjo nuo tuometinio Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko, kuris nepriklausomybės prieangyje pareiškė, kad "A.Sniečkus padarė Lietuvai viską, ką galėjo". Nors tokį pasakymą kiekvienas galėjo suprasti savaip, bet 1999 m. surengtuose rinkimuose "100 įtakingiausių Lietuvos žmonių" A.Sniečkus užėmė net 28 vietą. Maža to, 2003 m. Lietuvos mokslų akademijoje buvo surengta A.Sniečkų šlovinanti konferencija, išleista jį garbinanti knyga. Greičiausiai ir dabar yra jo, šeimininko, pasiilgusių žmonių.
Komentaras
Algirdas Jakubčionis
Istorikas doc. dr.
A.Sniečkaus veiklą reikėtų skaidyti į kelis etapus. Pirmasis – nuo ankstyvos jo jaunystės iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Pabuvęs sovietų Rusijoje, jis tiek įtikėjo ta sistema, kad, grįžęs į Lietuvą, 1919 m. net mėgino kurti sovchozus Suvalkijoje. Per kelerius metus įgijo tokį Rusijos bolševikų pasitikėjimą, kad buvo atsiųstas į Lietuvą dirbti partinį pogrindinį darbą, kuris reiškė viena – kenkimą Lietuvos valstybingumui, o nuo 1940 m. – valstybingumo naikinimą ir krašto sovietizavimą.
Antrasis etapas – kai reokupavus Lietuvą, jis, pogrindinės nelegalizuotos komunistų partijos vadovas, 1940 m. birželį paskiriamas vadovauti Valstybės saugumo departamentui, kuri iki tol sekdavo ir suimdavo komunistus. Būdamas bolševikas fanatikas, negalėjęs nebūti stalinistu, klusniai vykdė gyventojų trėmimus, sulaužė Lietuvos žemės ūkio sanklodą pradėta kolektyvizacija, šlovino "didijį brolį".
Susiformavęs kaip tvirtos rankos šalininkas, po 1953 m. palaipsniui didino savo autoritarines galias ir Lietuvoje. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje jis pasiekė, kad virš 50 proc. LKP narių būtų lietuviai. Juos paskyręs į įvairias pareigas, juos visiškai kontroliavo, sustiprindamas savo realią galią, kuri tokia negalėjo būti, jei dauguma tokių narių būtų atsiųsti iš Sovietų sąjungos. Nesipriešinimas terminui "šeimininkas" rodo, jis matė save vienvaldžiu ir kūrė Lietuvoje sovietinę sistemą, kuri buvo tik akligatvis mūsų istorijos raidoje. Tokiu būdu jis atitolino mūsų kraštą nuo vakarietiško gyvenimo, bet mes į jį sugrįžome, kas rodo A.Sniečkaus darbą buvusį bevaisį.
