Tam, kad jis gautų 273 eurus šiuo metu siekiančią pirmojo laipsnio valstybinę pensiją, šią savaitę pritarė Vyriausybė.

Pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi teisę gauti Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatai, sulaukę pensinio amžiaus.

Vilniaus dailės akademijos profesorius K. Grigaliūnas yra surengęs daugiau kaip 100 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Strasbūre, Dresdene, Niujorke.

„Parašykite apie visiškai nenormalias spūstis Aleksote. Vaikas iš galinės stotelės Technikumo g. išvažiuoja 7.24 val. Pagal tvarkaraštį autobusas 7.44 val. jau turi būti Karaliaus Mindaugo prospekto stotelėje, bet net ir 8.05 val. dar net buvo neprivažiavęs Vytauto Didžiojo tilto. Žmonės kalba, kad Akademijoje sugalvojo taisyti kažkokią transporto juostą dabar – prasidėjus rugsėjui. Ar nebuvo laiko per vasarą, ar kelininkai negalėtų dirbti pamainomis?“ – piktinosi moteris, paminėjusi, kad vaikai važiuoja 42-ojo maršruto autobusu.

Anot jos, mokyklos, kurias lanko sūnūs, į vėlavimus kol kas žiūri atlaidžiai, bet vėluoti yra nemalonu, sukelia stresą. Išeitis – į pamokas išsiruošti prieš valandą.

Bendrovės „Kauno autobusai“ pasiteiravome, kaip transporto spūstys mieste veikia keleivių susisiekimą viešuoju transportu. Specialiai jam įrengtos A eismo juostos, tad autobusai ir troleibusai turi galimybes per piką judėti greičiau nei kitas transportas. Deja, rugsėjį spūstys tiek išauga, kad vien A juostos, ten kur jos yra, negelbsti.

Ar nebuvo laiko per vasarą, ar kelininkai negalėtų dirbti pamainomis?

„Labai apgailestaujame, kad piko metu kelionės viešuoju transportu trunka ilgiau nei numatyta pagal maršrutų grafikus. Turime suprasti, kad prasidėję nauji mokslo metai lėmė perpildytas gatves moksleivių, naujų studentų bei kauniečių sugrįžusių po vasaros atostogų į darbo vietas. Transporto spūstys rugsėjo mėnesį – ne naujiena. Tai vyksta beveik kiekvienais metais, todėl galima būtų sakyti, kad tai įprasta kauniečių bei naujųjų Kauno miesto gyventojų adaptacija. Žinoma, prie spūsčių prisideda ir užsitęsę kelių remonto darbai“,– kalbėjo „Kauno autobusų“ Viešųjų ryšių specialistė Greta Makūnaitė.

Atsiprašiusi už kylančius nepatogumus eismo dalyvių ji prašė kantrybės ir pakantumo. „Viešasis transportas irgi važiuoja spūsčių apkrautose miesto gatvėse, todėl grafikų pokyčiai šios situacijos neišspręstų, kadangi spūstys piko metu trunka įvairiai. Keleivius raginame pasirinkti ankstesnį išvykimo laiką bei įvertinti galimas rizikas dėl spūsčių piko metu. Kaip ir kiekvienais metais, tikimės, kad mėnesio bėgyje transporto priemonių srautai normalizuosis ir viešojo transporto keleiviai galės planuotis savo keliones pagal nustatytus maršrutų grafikus“, – teigė G. Makūnaitė.

Anot jos, daugiausiai vėluojantys maršrutai yra tie, kurie keliauja miesto centre – ten, kur ir būna didžiausi transporto priemonių srautai piko metu.

Urna su velionio palaikais bus pašarvota Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 1-ojoje šarvojimo salėje (Antakalnio g. 1, Vilnius).

Atsisveikinti su mirusiuoju bus galima lapkričio 17 d. nuo 10 iki 14 val.

10 val. bus aukojamos mišios už mirusįjį, urna išnešama 14 val., laidojama Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse.

R. Miknevičius – heraldikos, grafikos ir tapybos istorinių technikų tyrinėtojas, kūręs pirmuosius atgimusios Lietuvos pinigus, pašto ženklus, miestų herbus. Daug Lietuvai nusipelnęs žymus grafikas, visą savo produktyvų kūrybinį gyvenimą paskyręs lakštinei bei spalvotai grafikai, plačiai žinomas Lietuvoje ir už jos ribų kaip sendintos aliejinės tapybos talentingas meistras, išugdęs eilę gabių šia technika dirbančių mokinių.

R. Miknevičius gimė 1937 m. Kaune, 1961 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos studijas. Po studijų buvo paskirtas dirbti vyr. dailininku Klaipėdos dailės kombinate. 1964 m. buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1965 m. pradėjo dalyvauti dailės parodose. 1966 m., grįžęs į Vilnių, dirbo apipavidalintoju Taros ir įpakavimo biure.

Apie 1980 m. aktyviai įsitraukė į Dailininkų sąjungos valdybos darbą – buvo valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Tuo laikotarpiu jis daug pastangų atidavė gindamas Lietuvos dailininkų kūrybinę laisvę nuo to meto cenzūros. Nuo 1980 m. – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojas, vėliau einantis profesoriaus pareigas. Kaip talentingas pedagogas susilaukė nepaprastos pagarbos ir jo pedagoginio talento pripažinimo tiek iš studentų, tiek iš kolegų pusės dėl jo gebėjimo dalintis savo neišsenkančiomis žiniomis bei patirtimi, atsidavimu kūrybai.

R. Miknevičius buvo neabejingas Lietuvos valstybės kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, vadovavo bei dalyvavo pirmųjų lietuviškų pinigų – bendrųjų talonų,  litų, monetų kūrime bei pašto ženklų konkursuose. Vadovavo dailininkų grupei, kūrusiai laikinuosius pinigus („vagnorėlius“), vėliau – grupei, kūrusiai litų banknotų projektus. R. Miknevičius sukūrė pirmąjį 500 litų banknoto variantą, kuris dėl ekonominių ir su banknotų saugumu susijusių priežasčių taip ir nepasirodė apyvartoje.

Ypač didelis dailininko indėlis heraldikos srityje. R. Miknevičius – buvęs ilgametis  heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros narys, vienu metu ir pirmininkas. Jis sukūrė arba atkūrė Ariogalos, Debeikių, Gruzdžių, Marijampolės, Kauno, Kernavės, Lekėčių, Mažeikių, Raudonės, Rumšiškių, Skirsnemunės, Sudargo, Šeduvos, Ukmergės, Utenos, Veiviržėnų, Ventos, Zarasų herbus.

Lietuvos dailininkų sąjunga reiškia nuoširdžią užuojautą velionio giminaičiams, kolegoms bei visiems, pažinojusiems dailininką.

Pasak kultūros ministro, turbūt niekada nėra per maža įvertinti S. Eidrigevičiaus kūrybą, nes šis įvairiapusis menininkas atlieka didžiulius darbus mūsų kultūrai, jos sklaidai visame pasaulyje.

„Stasys Eidrigevičius yra tas žmogus-tiltas, per kurį eina daugybė ryšių su mums gretima lenkų kultūra, jos nuolatiniu gyvybės rimtu, su be galo plačiais pasaulio kontekstais. Šis apdovanojimas – simbolinis menininko kūrybos turinio, laikysenos, atsidavimo įvertinimas. Kartais nelengva suprasti, iš kur Stasio Eidrigevičiaus darbuose sklinda šviesa, kas yra jos šaltinis. Pastebėjau, kad šio menininko kuriamų personažų akyse dažniausiai spindi šviesos taškelis. Greičiausiai tai šviesa iš vidaus, ta savoji šviesa“, – sakė ministras M. Kvietkauskas.

Lenkijoje gyvenantis menininkas atvyko į Kultūros ministeriją atsiimti rugsėjo mėnesį jam skirto apdovanojimo už daugiasluoksnę kūrybą, išsiskiriančią savitu metaforų prisotintu meniniu braižu ir žaismingu, įtraukiančiu meninės minties pasauliu.

Kultūros ministerijos tradiciniai apdovanojimai „Nešk savo šviesą ir tikėk“ yra padėka už daugelio metų darbą kultūros ir meno srityje, už kūrybą ir jos sklaidą. 

S. Eidrigevičius – Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip tūkstančių piešinių, šimtų tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, koliažų, plakatų, knygų iliustracijų, įvairių žanrų fotografijų, taip pat skulptūrų, instaliacijų, performansų, teatro spektaklių ir straipsnių kultūros spaudoje autorius. Jo kūryba įvertinta 35 svarbiais tarptautiniais apdovanojimais.

Menininko kūrinių yra Lietuvos ir Lenkijos muziejuose, Britų muziejuje Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Vatikano muziejuje, Tokijo kūrybos galerijoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

„Menas ir kūryba yra neatsiejami jūsų gyvenimo kelio, kuriuo keliaujate jau septynis dešimtmečius, palydovai ir ištikimi bendražygiai, netelpantys į jokius rėmus, stebinantys ir žavintys žanrų įvairove. Jūsų kūrinių stilistika atpažįstama pasaulyje, jūsų darbai pelnę per 30 svarbių tarptautinių apdovanojimų, net kelios praėjusio amžiaus antrosios pusės žmonių kartos užaugusios su jūsų iliustruotomis knygomis. Neabejotinai reikšmingas jūsų indėlis į Lietuvos knygos, plakato, ekslibriso istoriją. Džiaugiuosi, kad esate tas menininkas, kuriam itin rūpi jaunimas, taip pat gimtinė, kuri pasirengusi įamžinti jūsų vardą“, – teigia kultūros ministras M. Kvietkauskas.

S. Eidrigevičius – vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikas ir režisierius.

Kaip pranešė Lietuvos dailininkų sąjunga, L. Ločeris mirė lapkričio 13-ąją.

Biržuose gimęs dailininkas 1952 metais baigė studijas Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), o po kelerių metų – studijas Leningrado ( dabar – Sankt Peterburgas) dailės akademijoje.

Nuo 1960 metų L. Ločeris dalyvavo parodose, sukūrė monumentalių dekoratyvinių kūrinių interjerams kavinėse Vilniuje, Druskininkuose, taip pat  dalyvavo pasaulinėje parodoje „EXPO-70“.

Vyresnioji karta L. Ločerį prisimena iš jo monumentalių kūrinių dabar jau uždarytame sostinės restorane „Tauras“, garsiojoje vaikų kavinėje „Nykštukas“, jo kūrinių dar galima pamatyti  viešbučiuose „Crowne Plaza“ (anksčiau vadinosi „Draugystė“), „Neringa“. Meno pasaulis ypač vertina L. Ločerio bareljefus „Amžinas ąžuolas“, „Kopų balsai“.

„Skaidrus piešinio ažūras, laisvos konfigūracijos, grynų, skaisčių spalvų plotai kuria smagią nuotaiką. Šviesios, lengvos L. Ločerio „Anykščių šilelio“, „Neringos“ kavinės tapybos spalvos, linijinio piešinio primatas, veržlus ritmas, grakščios formos rodė įsivyraujantį to meto dailėje paprastumą, įtaigų lakoniškumą“, – rašo dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė.

Kūrėjo bareljefų, skulptūrų yra Druskininkų, Nidos, Ukmergės, Vilkaviškio, kitų miestų kavinėse. Dailininkas kūriniams naudojo metalą, betoną, medį. Kūriniai monumentalių, plokščių, dekoratyvių formų, jiems būdingas dinamiškumas, veržlumas.

1987 metais L. Ločeris išvyko į Kanadą, Hamiltono mieste gyveno trejus metus. Tuo metu pats L. Ločeris sakė, kad tai buvo bene sunkiausi ir ilgiausi metai jo gyvenime, nors sėkmingai dirbo privačiose mokymo įstaigose, dirbo kūrybiškai, tačiau nuolat svajojo grįžti į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dailininkas grįžo į gimtinę. Grįžęs jis pradėjo dirbti Dailės akademijoje, vėliau tapo docentu.

L. Ločeris bus palaudotas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje Vilniuje.

Paprastai miesto autobusų vasaros tvarkaraščiai įsigaliodavo nuo birželio. Šiemet viešojo transporto organizatoriams pakeitimus teko įgyvendinti dviem etapais. Tai lėmė pratęsti mokslo metai.

Pirmieji miesto viešojo transporto grafikų, trasų pokyčiai jau įsigaliojo. Tradiciškai dažniau miesto autobusai ir maršrutiniai taksi kursuoja į paplūdimius.

Vasaros sezonui sugrąžintas 4A autobusas. Tačiau keleiviai turėtų atkreipti dėmesį į pakoreguotą jo trasą. Kadangi Pamario gatvė rekonstruojama, o eismas joje komplikuotas, 4A autobusas veš iki Girulių geležinkelio stotelės ir čia lauks keleivių.

Dėl situacijos Pamario gatvėje pakeistas ir 24-ojo autobuso maršrutas. Jis tapo žiediniu. 24  autobusas Karklę pasieks įprasta trasa, o iš jos į „Universiteto“ stotelę grįš per Klaipėdos rajone esančius Dargužius, Kunkius, Kalotę, o, privažiavęs miestą, – Medelyno, Liepojos gatvėmis.

Jau dažniau kursuoja į paplūdimius vežantys 6, 6E autobusai. Ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Tačiau laikinai neliko 6A autobuso maršruto.

Suklusti turėtų ir viešojo transporto, kuris gyventojus veža Šilutės plentu, keleiviai. Vasaros sezonu nevažiuos 5A autobusas, 2B. Kiek rečiau nei šaltuoju metų laiku kursuos 2, 5, 15  autobusai. Šie pokyčiai jau įsigaliojo.

Nežymiai pakoreguoti ir Minijos gatve važiuojančio viešojo transporto tvarkaraščiai. Rečiau kursuoja 9 autobusas. Taip atkreipiamas dėmesys, kad nuo šios vasaros kasdien po du kartus keliamas Pilies tiltas. Tuo laiku 9  autobusas nukreipiamas Tiltų gatve.

Didžioji dalis viešojo transporto rieda Taikos prospektu. Kol kas čia įsigaliojo nežymūs pokyčiai. Pasikeitė maršrutinių taksi M5, M6, M8 grafikai. Kiek pavėlinta jų darbo pradžia.

Pakeista M5 maršrutinio taksi trasa. Ji pratęsta iki "Senosios Panevėžio" stotelės, kad gyventojams būtų patogiau. Iki šiol šis maršrutinis taksi važiavo iki "Miško" stotelės Šiaurės prospekte.

Patogesnis vasaros savaitgaliais tapo susisiekimas su Dituva ir Vaiteliais.

Dar viena pakeitimų, kurie būdingi vasaros sezonui, dozė įsigalios nuo birželio 16 d. Šį kartą bus pakoreguoti viešojo transporto, kuris kursuoja Taikos prospektu–Herkaus Manto gatve, grafikai.

Kaip yra pastebėjęs dailėtyrininkas Algis Uždavinys, grafikos, tapybos, scenografijos, skulptūros srityse kuriantis menininkas tyrinėja pasąmonės labirintus, todėl jo keliai susikerta ne šviesaus apoloniško profesionalo sferoje, bet šešėlių karalystėje. Medžiagų, iš kurių sukurti parodoje pristatyti objektai, įvairovė šiuo atveju nėra esminė – R.Klimavičius pabrėžia ne formalistinį, bet idėjinį kūrybos aspektą, kuris atsiveria tik pradėjus suvokti gilumines jo darbo prielaidas.

Gyvenimo teatrui tapati išorinė realybė yra apgaulinga, kadangi priverčia mus tikėti savo absoliutumu. Tačiau po psichologinių ir socialinių konvencijų voratinkliu, kuris apraizgo mūsų kasdienybę, slypi protu nesuvokiama gelmė, iš kurios nuolat kyla įvairūs impulsai, verčiantys suabejoti tikrovės piešinio stabilumu. Po trapia fenomenų pasaulio membrana mūsų laukia begalinė naktis.

R.Klimavičius akcentuoja vyrišką pradą, kuriam būdingas monumentalumas ir gaivališka jėga. Nepaisant iracionalių nuostatų, kompozicijų struktūra visada yra logiškai pateisinta, nors kalbėti turėtume veikiau apie sapnų logiką, o ne apie mokslinį priežasties ir padarinio ryšį. Paradoksaliai žaisdamas įvairiais simboliniais elementais, menininkas ieško gilesnių tikrovės sąsajų, tačiau visada atsižvelgia į estetiškai motyvuotą visumą.

Autorius neišsižada grožio nei harmonijos principų, tačiau siekia jų nauju, dažnai neįprastu būdu. Idėjinis ir stilistinis parodos vientisumas byloja apie tai, kad menininkas atspindi tipiškas mūsų laikmečio tendencijas. Šis bruožas jo kūrybai suteikia platesnę prasmę, visiškai nepažeisdamas individualaus savitumo.

Vieta pasirinkta neatsitiktinai. Šis pušynų kampelis kūrėjui – įkvėpimo šaltinis. Talentingas grafikas į lankytojų širdis prabilo taupia spalvų ir formų simbolių kalba. Grafikos darbų ciklas "Kanonizuotieji švenčiausiosios Mergelės Marijos rožančiaus slėpiniai“ sukurti 1997 m. Tai džiaugsmo, kančios, garbės ciklo slėpiniai.

Menininko darbus raiškiai ir įtaigiai, nuspalvindamas sodraus balso intonacijomis, pristatė parodos kuratorius – kunigas Virginijus Veprauskas. Jis priminė, kad šio amžiaus pradžioje popiežius Jonas Paulius II paskelbė naujus Šviesos slėpinius. Šiuos penkis Rožinio slėpinių darbus parodos autorius kūrė 2017 m.

Pats kūrėjas pastebėjo, kad jam labai artima religinė dailė. Autorius dažnai dalyvaudavo Kauno arkivyskupijoje kunigo Artūro Kazlausko rengiamose religinio meno parodose.

"Kiekvienas rutulėlis tarp pirštų – mūsų gyvenimo dienos. Tai didžiulis Motinos džiaugsmas, ir nerimas dėl Sūnaus. Kiekvienas rutulėlis persmelktas beribe kančia ir ilgesiu", – teigė autorius.

Šias jautriai išsakytas parodos pristatymo mintis pajuto ir lankytojai. Daugelis teigė, kad grafiko darbų cikluose lig šiol vyravęs šmaikštumas, ironija, aštri kritika tarsi pasitraukė į šalį. Visus nustebino parodos santūrumas. Jokių spalvinių žaidimų.  Gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos dvikova prikaustė lankytojų dėmesį, kaitino kraują. Siekdami parodos įtaigumo, organizatoriai sukūrė žavų sakralinės muzikos foną. Šviesios Antonio Vivaldi, Johanno Sebastiano Bacho, Camille Sen-Sanso, Franzo Schuberto melodijos pakiliai lydėjo ir kvietė į naują Rožinio slėpinių pažinimą. Su giliu įkvėpimu kūrinius atliko VDU kamerinio orkestro vadovė, smuikininkė Rita Bieliauskaitė ir fleitininkė Monika Ryškutė. Krikščioniškojo mąstytojo – vizualisto E.Saladžiaus kūrybos vakaras pažadino mintį, praturtino dvasią, pakylėjo bendruomenę.