Kremlius dažnai kaltina Kyjivą išpuoliais prieš civilius, Ukraina tai neigia ir tvirtina bombarduojanti tik karinius taikinius, atsakingus už kasdien Ukrainos civiliams suduodamus mirtinus smūgius.

Vietos gubernatorius Viačeslavas Gladkovas pranešė, kad nepilotuojamas orlaivis rėžėsi į namą Krasnyj Vostoko kaime Belgorodo srityje, sugriautas pastato pirmasis aukštas, yra viena auka – po griuvėsiais rastas moters kūnas.

Belgorodas yra prie pat Ukrainos šiaurės rytinės Charkivo srities, kurioje nuo gegužės 10 d. Rusijai pradėjus didelį sausumos puolimą vyksta intensyvios kovos. Kremlius teigia, kad naujojo Charkivo srities puolimo tikslas yra sukurti „saugumo zoną“, kad būtų užkirstas kelias Ukrainos atakoms per sieną.

Ukraina taip pat apšaudė Rusijos valdomą Gorlivkos miestą rytinėje Donecko srityje, žuvo automobiliu važiavęs civilis, pranešė Rusijos primesta miesto administracija.

Rusijos remiamos separatistų pajėgos užėmė Gorlivką 2014 m. ir nuo to laiko miestas buvo daugiausia kontroliuojamas Maskvos.

Biurokratiniai paradoksai

Naujai parengtą Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą tarybos posėdyje Klaipėdos politikai turėtų tvirtinti šio mėnesio gale.

Sąraše tik du adresai – Artojo g. 6 su apleistomis stalių bei šaltkalvių dirbtuvėmis, lentpjūve ir gamybos cechu bei P. Lideikio g. 1A esantis kioskas. Miesto gėda praminto kino teatro „Baltija“ tame sąraše nėra.

Paradoksas, bet beveik tris dešimtmečius po gaisro taip ir nepradėtas tvarkyti buvęs kino teatro pastatas pernai buvo išbrauktas iš Apleistų ir neprižiūrimų statinių sąrašo.

Esą pagal Nekilnojamojo turto mokesčių įstatymą įtraukti jį į tą sąrašą nebuvo teisinio pagrindo.

Taip nutiko, nes dar 2018 m. Seimas pavedė Vyriausybei nustatyti apleistų ir neprižiūrimų nekilnojamojo turto objektų nustatymo kriterijus, o Vyriausybė šių kriterijų nenustatė.

Tada, pasak Klaipėdos savivaldybės Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjo Gedimino Pociaus, miesto specialistams neliko nieko kito, kaip „vadovautis paprasta nuostata“.

Kitaip tariant, savivaldybės atstovai, nesant nustatytų Vyriausybės kriterijų, turėjo eiti ilguoju biurokratiniu keliu: patikrinti statinį, surašyti techninės priežiūros patikrinimo aktą, radus trūkumų, nustatyti protingą terminą, per kiek laiko jie turi būti pašalinti, pateikti reikalavimą savininkams ir laukti, kada jie bus įvykdyti.

Gediminas Pocius. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pasikeitė statinio valdytojai

Kino teatro „Baltija“ savininkams pernai liepą buvo surašytas reikalavimas suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti pastatą, kuris kelia grėsmę arti jo esančių žmonių sveikatai ir net gyvybei.

Terminas buvo nustatytas pusei metų, iki 2022-ųjų gruodžio 31 d.

Pagal mūsų tvarkos aprašą, jeigu pasikeitė statinio savininkas, jis neatsakingas už tai, kokia yra pastato būklė.

Bet nuo tada vizualiai mažai kas pasikeitė. Tuomet savivaldybės atstovai tvirtino, kad „Baltija“ neabejotinai bus įtraukta į Apleistų ar neprižiūrimų pastatų sąrašą, tačiau taip neįvyko.

Pasiteiravus, kodėl „Baltijos“ pastatas neįtrauktas į Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą, G. Pocius teigė, kad pasikeitė tam tikros aplinkybės.

„Ne naujiena, kad pasikeitė kino teatro „Baltija“ savininkai. Žinoma, pastato būsena nepasikeitė, bet, pagal mūsų tvarkos aprašą, jeigu pasikeitė statinio savininkas, jis neatsakingas už tai, kokia yra pastato būklė. Pagal mūsų tvarkos aprašą, jei pasikeitė savininkas, tokie objektai į Apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą netraukiami“, – paaiškino G. Pocius.

Savininkai turi planų

Esą naujajam savininkui įsigytam turtui sutvarkyti duodami trys mėnesiai. Vienas mėnuo jau praėjo, dar du liko.

„Savivaldybė lauks dar du mėnesius, o toliau bus tie patys veiksmai, kaip ir buvo ankstesnių šeimininkų atžvilgiu. Dar sykį organizuosime patikrinimą. Tiesa, su naujaisiais „Baltijos“ savininkais jau buvome susitikę. Bent tai, ką jie deklaravo žodžiu, tai jie dar šiais metais planuoja demontuoti likusias kino teatro pastato konstrukcijas, išvalyti aikštelę ir paruošti ją archeologams, kad šie galėtų atlikti archeologinius tyrimus“, – paaiškino G. Pocius.

Buvusį „Baltijos“ kino teatrą nuo 1999 m. valdžiusi Šiauliuose registruota bendrovė „Fisanta“ pardavė jį Klaipėdoje įsikūrusiai įmonei „Simonsita“.

Pernai vasarą nekilnojamojo turto portale pasirodė skelbimas, kad „Baltija“ parduodama už beveik milijoną eurų.

Už kiek jį nusipirko naujieji savininkai, neskelbiama.

Ankstesni savininkai buvo gavę statybos leidimą viešbučio statybai, tačiau darbų taip ir nepradėjo, naujieji vietoje viešbučio norėtų įrengti butus.

Teigiama, kad pastato savininkai savivaldybės nurodymų nevykdo.

Neoficialiais duomenimis, griuvenos likučius šeimininkai planuoja nuversti, o kol tai įvyks, miesto administracija statinį ketina vėl įtraukti į Apleistų pastatų sąrašą.

Klaipėdos savivaldybės Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Gediminas Pocius dar vasarą dienraščiui teigė, jog iki rudens buvusio kino teatro savininkai buvo įpareigoti užsakyti esamo pastato išlikusių konstrukcijų techninės būklės ekspertizę.

Bet, panašu, kad taip neatsitiko, nes G. Pocius patikino, jog statinio įpareigojimai nevykdomi.

Vyksta toks „katės-pelės“ žaidimas.

„Kol kas viskas laukimo stadijoje, bet turbūt su tais savininkais kitaip ir nebus. Vyksta toks „katės-pelės“ žaidimas. Dabar, manyčiau, tas statinys vėl atsidurs Apleistų pastatų sąraše, kurį teiksime tarybai tvirtinti veikiausiai kitą mėnesį. Ir savininkus, panašu, teks bausti už reikalavimų nevykdymą. Perduosime medžiagą Viešosios tvarkos skyriui, kad išrašytų baudą. Aišku, ta bauda bus juokinga, bet kažkas vis tiek bus. Pagal mūsų turimą informaciją savininkai kitais metais yra nusiteikę statinį griauti. Tokia yra naujiena“, – teigė G. Pocius.

Statinio savininkė ir anksčiau kalbinama nebuvo likusi daugžodžiauti, o šią savaitę mobiliuoju telefonu neatsiliepė.

Susisiekus su įmone, per atstovę žurnalistams „Baltijos“ valdytoja pasiūlė pateikti klausimus raštu.

Tačiau į ketvirtadienį išsiųstus klausimus atsakymo taip pat nesulaukta.

Anot G. Pociaus, pasirinkimų „Baltijos“ savininkai turi bent kelis: pradėti pastato rekonstravimo darbus pagal projektą, remontuoti arba nugriauti.

Savivaldybė ne vienerius metus ieško teisinių būdų, kaip priversti „Baltijos“ savininkus pradėti tvarkytis.

Dar valdant anos kadencijos tarybai, savivaldybė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT), prašydama pradėti žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą.

„Klaipėdą“ dar pavasarį NŽT informavo, kad savivaldybei pranešta, jog tarnyba negali nutraukti žemės nuomos sutarties su buvusio kino teatro savininkais, nes ant tos žemės yra pastatas.

NŽT atstovų teigimu, jei žemės nuomininkas ant žemės turi pastatą ir leidimą jį rekonstruoti, joks teisės aktas neleidžia sutarties nutraukti.

Buvęs dienraščio „Kyiv Post“ redaktorius buvo pakviestas į vakar Vilniuje vykusią Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro organizuotą tarptautinę konferenciją „Kaip iškovoti ilgalaikę taiką. Ukraina ir pasaulis nutilus ginklams“. „Ukrainai reikia žvelgti į ateitį. Pirmas darbas yra laimėti karą. Sakydamas „laimėti karą“ turiu omenyje, kad reikia greitai išvesti Rusiją iš visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, ir greitai, nes kuo ilgiau tai tęsis, tuo daugiau kančių ir sunkumų kils ukrainiečiams ir pasauliui. Tačiau, antra, Ukraina turėjo daug problemų, jos mus įtraukė į karą, ir mes turime galvoti, kokia Ukraina geriausiai tarnaus žmonių interesams. Štai čia ir prasideda rekonstrukcija", – sako B. Bonneris.

Jo manymu, rekonstrukcijai turės vadovauti ukrainiečiai, kuriems padės amerikiečiai ir visi kiti. Dabar laikas iš tikrųjų pagalvoti, kokios Ukrainos ukrainiečiai nori po pergalės.

– Kokios, jūsų nuomone, yra sritys, į kurias šalis pirmiausia turėtų orientuotis, kurias pirmiausia turėtų atstatyti?

– Sutinku su tais, kurie sako, kad blogiausia, ką Ukraina gali padaryti, tai atstatyti tai, ką turėjo. Tai negeras kelias. Ji turi tapti nauja šalimi, persitvarkyti, paimti geriausius dalykus iš to, kas buvo, o Ukrainoje prieš karą buvo daug gero. Tik reikia tai išplėsti. Turėsime atlikti technologinį šuolį. Ukraina nesugebės atstatyti plyta po plytos kiekvieno sugriauto daugiabučio namo ir neturėtų to daryti. Be to, daug ukrainiečių gyvena užsienyje, reikia rasti būdų, kaip juos privilioti atgal. Priešingu atveju jie taps pabėgėliais arba nuolatiniais kitų šalių piliečiais, o tai Ukrainai nebus naudinga.

Viena iš problemų, dėl kurių Ukraina pateko į šią situaciją, yra teisinės valstybės nebuvimas ir demokratijos netobulumas. Ukrainai reikia tobulėti, nes, jei tai padarys, manau, ji taps stipresnė ir mažiau pažeidžiama tokio pobūdžio karo, koks vyksta dabar.

Jei Ukraina būtų buvusi žlugusi valstybė, jei ji būtų gyvenusi kaip kolonijinė Rusijos pavaldinė, Rusija nebūtų įsiveržusi.

 

– Kalbant apie demokratiją, kokia buvo situacija Ukrainoje prieš prasidedant konfliktui ir dabar? Galbūt ne tik Ukrainoje, bet ir lyginant su Rusija.

– Apskritai, manau, geriausias komplimentas Ukrainos demokratijos ir teisinės valstybės stiprumui yra Rusijos invazija, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Jei Ukraina būtų buvusi žlugusi valstybė, jei ji būtų gyvenusi kaip kolonijinė Rusijos pavaldinė, Rusija nebūtų įsiveržusi.

Ukraina prieš daugelį metų pasirinko nepriklausomybės kursą ir moka už tai kainą, nes Rusija paprasčiausiai atsisako tikėti, kad Ukraina yra nepriklausoma valstybė. Kol Rusija laikysis tokio imperialistinio požiūrio, konfliktų bus. Ukraina pati sau nepadėjo, nes nesukūrė tvirtų institucijų, žlugus Sovietų Sąjungai ne visiškai atsiskyrė nuo Rusijos, neišvalė korupcijos... Jei turėčiau atsakyti į klausimus, ar Ukraina turi demokratiją? Atsakymas yra daugiau taip nei ne. Ar Ukraina turi teisinę valstybę? Atsakymas daugiau ne nei taip.

– Jūs ne kartą minėjote prieškario metus, todėl man įdomu, ar manote, kad šį konfliktą buvo galima kaip nors numatyti, jo tikėtis? Gal jis visiems buvo staigmena? Jei jį buvo galima numatyti, ar buvo galima ir užkirsti jam kelią?

– Manau, jo buvo galima išvengti, bet tam reikėjo daug daugiau Ukrainos ir Vakarų veiksmų. Karas tęsiasi nuo 2014 m., tad tai ne šokiruojanti naujiena. Tačiau po 2016 m. susiformavo savininkiškumas, Rusija atmušė 7 proc. Ukrainos ir nesiveržė toliau. Buvo daug įnirtingų kovų, daug žmonių žuvo, bet nemanau, kad Ukraina būtų galėjusi kaip nors pakeisti Rusijos požiūrį. Kol Rusija laikėsi nuomonės, kad ukrainiečiai nėra tikri žmonės, kad jie tėra psichiškai nesveiki rusai ir kad nėra jokios suverenios ukrainiečių tautos, o Ukraina priklauso Rusijai, tol Ukraina nieko negalėjo padaryti.

Prasidėjus karui Ukraina galėjo sustiprinti savo gynybą darydama daugybę dalykų, ekonomiškai labiau nutraukdama ryšius su Rusija: iki pastarųjų metų Rusija buvo pagrindinė Ukrainos prekybos partnerė. Ukraina galėjo aiškiau atsitraukti nuo Rusijos ir gręžtis į ES ir NATO, o ne blaškytis šioje pilkojoje zonoje, todėl ji tapo pažeidžiama ir atvira puolimui. Ukraina galėjo daug ką padaryti...

Iki šiol rusams buvo leidžiama keliauti po Ukrainą be vizų, o rusų šnipų buvo visose Ukrainos valdžios struktūrose: prezidento administracijoje (faktiškai jiems priklausė prezidentas Viktoras Janukovyčius), parlamente, saugumo agentūrose, Gynybos ministerijoje, ir jie ištuštino Ukrainą. Ukraina galėjo padaryti daugiau, tačiau ten buvo Rusijos korupcija, sumišusi su Ukrainos korupcija, nebaudžiamumas, silpnos institucijos ir, manau, nevienareikšmiškas gyventojų požiūris į tai, kokią kryptį turėtų pasirinkti.

Manau, instinktyviai ir intuityviai ukrainiečiai žinojo, kad rusai kelia grėsmę, bet jie taip pat žinojo, kad reikia kažkaip gyventi su šiuo kaimynu, o dabar vienas iš geriausių dalykų, jei taip galima sakyti apie karą, yra tai, kad ukrainiečiai dabar ir visiems laikams padarė savo civilizacijos pasirinkimą. Tai yra turėti savo teritoriją, savo valstybingumą, savo kalbą, savo kultūrą ir prisijungti prie Vakarų demokratijų. Manau, pagaliau tas sprendimas buvo aiškiai priimtas: kiekvienoje apklausoje, kurią matote, pritarimas prisijungimui prie Vakarų, sakoma, siekia 90 proc. ar daugiau. Taip bus ir toliau.

V. Zelenskio nuopelnas – kad kai kurių klausimų jis ėmėsi dar iki karo: tai yra žiniasklaidos „oligarchizacija“, taip pat jis ėmėsi šiek tiek kovoti su korupcija.

 

Susitaikymo su Rusija nėra, daugiausia dėl to kalta Rusija – dėl to, kaip ji kariavo, neapykantos kalbos, žudikiško elgesio, karo nusikaltimų. Viskas. Nėra kelio atgal. Todėl Ukraina, eidama į priekį, turi rūpintis, kad ji taptų geresne šalimi. Mes tai matėme ir anksčiau. Turėjome revoliucijų, kai galvojome: „Gerai, dabar viskas bus gerai.“ Tačiau po Oranžinės revoliucijos nebuvo gerai. Po Euromaidano revoliucijos irgi nebuvo gerai. Taigi, demokratijos kūrimo darbas niekada nesibaigia, kaip gali paliudyti JAV, kaip gali paliudyti Izraelis, kaip gali paliudyti Lenkija, kaip gali paliudyti kiekviena demokratijos siekianti tauta, tai – nuolatinis progresas. Jei sukursime institucijas, kurios veiks karta iš kartos, turėsime vilties.

– Ačiū už išsamų atsakymą. Minėjote, kad šiuo metu vis dar esate Ukrainoje, Kyjive, tad gal galite šiek tiek papasakoti, kokia dabar padėtis, kaip jūsų atliekamą darbą paveikė šis konfliktas?

– Aš pasirinkau gyventi Kyjive, nes tai mano namai, o prasidėjus pakartotinei invazijai išvykau. Pirmą mėnesį buvau Lenkijoje, bet nusprendžiau grįžti, tada keliavau pirmyn ir atgal. Kaip žinote, ten nėra oro linijų, todėl labai sunku ir užtrunka įvažiuoti į Ukrainą ir išvažiuoti iš jos. Nepasakyčiau, kad rizika gyvybei yra didelė, tikrai ne, palyginti su kareiviais Bachmute ar palei fronto liniją. Rizika yra valdoma, bet, norėdami gyventi Ukrainoje, turite prisiimti didesnę riziką, kad rusai ir toliau bombarduos. Jų bombos gali pataikyti į taikinius, bet gali ir nepataikyti, ir kasdien žūsta civilių. Dažniausiai jie nebombarduoja karinių objektų. Jie tiesiog bando terorizuoti civilius gyventojus.

Mano ilgametis darbas Ukrainoje susijęs su tuo, kad keturiolika metų buvau „Kyiv Post“, pagrindinio Ukrainos laikraščio anglų kalba, vyriausiasis redaktorius. Mane ir visą komandą atleido likus trims mėnesiams iki plataus masto invazijos. Dabar esu redaktorius geopolitinėje interneto svetainėje, kuri gana daug rašo apie Ukrainą. Taigi, manau, žmonės mato, kad Ukraina turi nugalėti, kad Europoje įsivyrautų demokratija. Ukraina neturi kito pasirinkimo, kaip tik nugalėti, ir manau, kad tai galioja Europai, todėl šiek tiek apmaudu, kad Vakarai nesuteikė Ukrainai visko, ko jai reikia, kalbant apie karinę paramą. Europa dosniai, labai gerai pasielgė teikdama humanitarinę ir finansinę paramą, bet, manau, turi žengti dar vieną papildomą žingsnį, kad užtikrintų pergalę. Jei to nepadarys, mūsų laukia ne vienus metus truksiantis karas. Rusai yra realistai. Galiausiai, jei jie bus nugalėti kariniu būdu, jie pasitrauks, kaip tai padarė Kyjive, Charkive, Chersone.

– Jūs dirbote „Kyiv Post“, todėl norėjau paklausti, kaip keitėsi informacija prieš konfliktą ir po jo? Koks apskritai buvo žiniasklaidos vaidmuo Ukrainoje ir užsienyje?

– Pokyčiai yra dideli. Žinau, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis karo metu atliko didelį darbą. Pasaulyje jis laikomas karo didvyriu. Prieš karą jis buvo kitoks Zelenskis, prieškarinis Zelenskis buvo plonytės odos, reaktyvus, blogai priimdavo kritiką. Jis nekovojo su korupcija taip agresyviai, kaip tikėjosi jį išrinkę žmonės. Iš dalies dėl to buvo atleista visa „Kyiv Post“ komanda. Didžioji jos dalis dabar egzistuoja kitu formatu, dabar ji vadinasi „Kyiv Independant“.

Su karu ateina ir karo cenzūros apribojimai. Visa gausybė informacijos, kurios neleidžiama skleisti. Todėl nežinome apie visus tuos korupcijos klausimus. Apie daugelį jų, nes dabar neturime žurnalistų, neturime informacijos. Demokratinėse valstybėse po karo jie panaikina šiuos apribojimus (autoritariniuose režimuose to nedaro, apribojimai visada yra amžini, kaip Putino Rusijoje, ir dar drakoniškesni). Taigi po karo siekiame grįžti prie demokratinių normų, rinkimų, laisvos spaudos: turime stiprią spaudą, bet nepasakyčiau, kad esame visiškai laisvi dėl finansinės ir nuosavybės padėties.

V. Zelenskio nuopelnas yra tas, kad kai kurių šių klausimų jis ėmėsi dar prieš karą: tai yra žiniasklaidos „oligarchizacija“, taip pat jis ėmėsi šiek tiek kovoti su korupcija, bet paskui prasidėjo karas. Taigi, visi padarė pertrauką. Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau atsinaujina normalus gyvenimas. Ukrainos labui būtinai reikia užtikrinti, kad pinigai, kurių didžioji dalis dabar ateina iš Vakarų (apie 60 proc. valstybės biudžeto finansuoja Vakarai), būtų išleisti skaidriai, efektyviai ir be jokių korupcijos apraiškų. Bijau, kad, jei būtų rimtų korupcijos atvejų, – neturiu jokio pagrindo manyti, kad dabar taip yra, bet jei būtų korupcijos atvejų, dėl kurių galėtų kilti grėsmė Vakarų paramai, tai būtų baisu. Ukrainiečiai kovos toliau, su Vakarų pagalba ar be jos, bet, kaip žinote, su Vakarų parama yra daug lengviau.

– Ar manote, kad yra šansų? Sakėte, kad V. Zelenskis šią problemą pradėjo spręsti dar prieš karą. Taigi, yra tarsi geras pagrindas, pamatas tiesiog tęsti šį pradėtą darbą.

– Tikiuosi, kad taip. Tačiau nutinka keistų dalykų. Turiu omenyje, kad jų reakcija į korupcijos skandalą nėra gera. Apskritai, pavyzdžiui, neseniai kilęs skandalas dėl karinių pirkimų, kai buvo permokėta už maisto atsargas, ir pan., gynybos ministro Oleksijus Reznikovo pirminė reakcija nebuvo gera: kaltinti pasiuntinį ir žiniasklaidą dėl korupcijos skandalų, tai apėmė ir jo administraciją. Visa tai nėra gerai.

Karo metu korupcijos problemos nesulaukia daug dėmesio: generalinė prokurorė buvo atleista, o dabar ji yra ambasadorė Šveicarijoje; Nacionalinio banko vadovas buvo atleistas, o dabar jis gyvena emigracijoje; Valstybės saugumo tarnybos vadovas, iš esmės ukrainietiška Amerikos FTB ir CŽV versija, buvo atleistas, o jis yra artimas V. Zelenskio vaikystės draugas. Atleista daug valdininkų, daug ministrų pavaduotojų. Taigi, žmonės sakytų, kur dūmai, ten ir ugnis, kai kurie iš jų buvo atleisti su korupcijos dėme. Tačiau kiti? Daugelis nežinome, kodėl buvo atleisti. Tai šiek tiek įtartina. Jei kas nors pažeidė įstatymą, reikia būti tikram, kad jis bus ištirtas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir teisingai teisiamas. Deja, Ukrainos istorijoje to dar tikrai nėra buvę, bet tai turi įvykti.

Manau, ilgiau trunkant karui, prasideda savininkiškumas. Žmonės juk gyvena toliau. Kartais, jei nežinai, gali manyti, kad karas nevyksta, nes saulė šviečia, visi sėdi kavinėse ir visi turi pinigų kišenėse. Iš dalies tiesiog reikia psichologiškai pabėgti nuo karo siaubo. Tačiau iš tiesų tai yra nacionalinės pastangos. Mačiau, kad daug buvusių politinių priešų (dabar visi, priklausantys Ukrainos komandai) tiesiog nusprendė atidėti į šalį savo nesutarimus karo metu ir susivienyti. Vienas iš viešiausių pavyzdžių – V. Zelenskis ir Kyjivo meras. Jie abu nori, kad Ukraina laimėtų, todėl smulkūs ginčai dėl to, kas ką gaus, atrodo nesvarbūs, palyginti su tuo, kai ant kortos pastatytas tavo, kaip tautos ir kaip žmogaus, išlikimas. Net jei vis dar esu šiek tiek skeptiškai nusiteikęs valdžios struktūrų atžvilgiu, esu įsitikinęs, kad jie priėmė sprendimą, kaip ir kiekvienas kitas ukrainietis: „Ar liksime, kovosime ir rizikuosime mirti? Arba bėgame ir pasiduodame?“ Dauguma žmonių nusprendė pasilikti.

– Kadangi minėjote, kad vyko keistų dalykų ir t. t., susidarėte įspūdį, kad žiniasklaida apie tai ne itin daug rašė? Ar po konflikto šie klausimai gali būti išspręsti? Kitaip tariant, žodžio laisvė, spaudos laisvė: kaip ją vertinate, kiek ji problemiška?

– Aš jau nebedirbu Ukrainos žiniasklaidos organizacijoje, bet pažįstu daug žurnalistų Ukrainoje, yra labai jautru, nes visi nori būti atsargūs: tai tauta, kuri kariauja, todėl manau, kad vyksta savicenzūra. Manau, ir mes tai matome, kad vis tiek turime gyventi ir judėti pirmyn, jau devintus metus kariaujame... Korupcija silpnina šalį, todėl kuo daugiau galite atskleisti, tuo stipresnė yra šalis. Matau, kad Ukrainos žurnalistai vis dar nušviečia korupciją. Tai tam tikra prasme yra pats patriotiškiausias reportažas, kokį tik galima pateikti šaliai.

Žmonės tiesiog turi žinoti, kad jų pareigūnai yra sąžiningi ir skaidrūs, leidžia pinigus taip, kaip reikia, kad jie kuria sąžiningas sąlygas ekonomikai, kad jie kuria gynybą, kad, jei vienas doleris atitenka Gynybos ministerijai, vienas doleris išleidžiamas Ukrainos gynybai. Todėl manau, kad mums reikia daugiau tiriamosios žurnalistikos. Viena didžiausių problemų Ukrainoje, be politinio kišimosi kartais, yra Ukrainos žiniasklaidos finansinė būklė: karo metu ji šiek tiek pagerėjo, nes yra didžiulis tarptautinis karo ir naujienų apie Ukrainą apetitas, žmonės nori žinoti, kas vyksta. Tačiau tai po kelerių metų išsisklaido. Matau net tarp savo draugų ir šeimos narių! Žmonės tiesiog nori žinoti, ar karas vis dar tęsiasi? Kada jis baigsis? Jie nenori gilintis į detales.

Realiu laiku karo įvykiai transliuojami ir apie juos rašoma labai greitai, o Ukrainoje vis dar veikia daugybė tarptautinių organizacijų iš viso pasaulio, ir manau, kad tai buvo tiesiog didžiulis teigiamas dalykas Ukrainai, taip pat ir pasauliui, suprantančiam Ukrainą. Tai labai smarkiai kontrastuoja su apribojimais Maskvoje. Jau dabar matome, kad žmonės keliasi į Kyjivą, kur daug laisviau pripažįstama laisva spauda, žodžio laisvė, nepriklausoma žurnalistika. Nebuvo tobula, bet..., palyginti su Maskva, tai yra kaip diena ir naktis.

Griežtai pagal aktus

Suremontavus Žvejų gatvę, pagrindinis jos skaudulys – buvusio kino teatro griuvėsiai nebus sutvarkyti. Jie dabar tik uždengti nauju tankesniu statybiniu tinklu, kuris geriau sulaiko byrančias plytas, tačiau problemos paslėpti negali.

Net plika akimi matyti – pastato siena pavojingai deformavosi ir, regis, trūksta labai nedaug, kad nugriūtų.

Ne kiekvienas praeivis pakelia akis, įvertindamas pavojų. Pro griuvenas nuolat vaikšto žmonės, o šalia dirba naują pastatą statantys darbininkai, kuriems veikiausiai taip pat ši griuvėsių kaimynystė nėra saugi.

Paradoksas, bet, nepaisant esamos situacijos, buvęs kino teatro pastatas pernai buvo išbrauktas iš Apleistų ir neprižiūrimų statinių sąrašo. Esą pagal Nekilnojamojo turto mokesčių įstatymą įtraukti jį į tą sąrašą nebuvo teisinio pagrindo.

Taip nutiko, nes dar 2018 m. Seimas pavedė Vyriausybei nustatyti apleistų ir neprižiūrimų nekilnojamojo turto objektų nustatymo kriterijus, o Vyriausybė šių kriterijų nenustatė.

Tada, pasak Klaipėdos savivaldybės Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjo Gedimino Pociaus, miesto specialistams neliko nieko kito, kaip „vadovautis paprasta nuostata“.

Kitaip tariant, savivaldybės atstovai, nesant nustatytų Vyriausybės kriterijų, turėjo eiti ilguoju biurokratiniu keliu: patikrinti statinį, surašyti techninės priežiūros patikrinimo aktą, radus trūkumų, nustatyti protingą terminą, per kiek laiko jie turi būti pašalinti, pateikti reikalavimą savininkams ir laukti, kada jie bus įvykdyti.

Protingumo kriterijai negalioja?

Kino teatro „Baltija“ savininkams pernai liepą buvo surašytas reikalavimas suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti pastatą, kuris kelia grėsmę arti jo esančių žmonių sveikatai ir net gyvybei.

Terminas buvo nustatytas pusei metų, iki 2022 m. gruodžio 31 d.

Bet nuo tada vizualiai mažai kas pasikeitė.

Protingumo, proporcingumo ir likusiais kriterijais gali vadovautis teismai, o valstybės pareigūnai turi būti kaip robotai ir griežtai vadovautis teisės aktais ir visokiomis instrukcijomis.

„Tiesa, savininkai per tą laiką kažką padarė, bent jau matome, kad ant fasado užtrauktas naujas apsauginis audeklas. O kas padaryta ar nepadaryta daugiau, nustatys artimiausiu metu ten apsilankę mūsų specialistai. Priklausomai nuo to, koks bus apžiūros rezultatas, svarstysime, ar jį įtraukti į Apleistų ir neprižiūrimų pastatų sąrašą, bet man abejonių nekelia, kad jis į tą sąrašą bus įtrauktas“, – kalbėjo G. Pocius.

Pasiteiravus, kodėl šiuo atveju anksčiau nebuvo taikomi protingumo kriterijai, o tik aklai laikomasi įstatymo raidės, G. Pocius ironizavo: „Protingumo kriterijais remiasi tik teismai. Labai norėtųsi, kad galima būtų ir visais kitais atvejais tuo remtis, bet šioje valstybėje deklaruojama, kad protingumo, proporcingumo ir likusiais kriterijais gali vadovautis teismai, o valstybės pareigūnai turi būti kaip robotai ir griežtai vadovautis teisės aktais ir visokiomis instrukcijomis.“

Savivaldybės tarnautojas neatmeta, kad pastato siena gali nugriūti, esą niekas nuo to neapdraustas.

„Kas bus kaltas? Pastato savininkas. Naujausios žinios yra tokios, kad mūsų specialistai eis dar sykį ir tikrins tą pastatą. Ir tiek, kiek sugebės, pabandys įvertinti, kokie ten yra pasikeitimai. Bet kuriuo atveju, į Apleistų ir neprižiūrimų pastatų sąrašą jis šiemet jau bus įtrauktas“, – patikino G. Pocius.

Įžvalgos: gyventojai jau baiminasi, kad nauju dengiamuoju audeklu aptraukti buvusio kino teatro „Baltija“ griuvėsiai pavojingai pasviro ir kelia realų pavojų praeiviams. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Savininkai nieko nebijo

Esą jei savivaldybės specialistai nepastebės jokių žymių pasikeitimų po pastarojo patikrinimo, tik tada savivaldybė galės įtraukti beveik prieš 30 metų sudegusį kino teatrą į Apleistų ir neprižiūrimų pastatų sąrašą.

„Tas naujas pastato statusas savininkų turbūt nelabai išgąsdins, nes jie ir taip pernai maksimaliu tarifu susimokėjo nekilnojamojo turto mokestį. Bet panašu, kad visi tie padidinti mokesčiai jų visai nejaudina, jie juos susimoka ir nekelia jokių problemų. Be to, daugkartiniai bandymai su jais bendrauti įvairiausiais lygmenimis visiškai jokių rezultatų neduoda“, – pripažino G. Pocius.

Žurnalistams susisiekus su pastato savininke Regina Radkevičiene, moteris nedaugžodžiavo.

„Dėl pastato neturiu jokių naujienų. Nepatogu padėti ragelį, bet aš nieko nežinau“, – tvirtino R. Radkevičienė.

Vis dėlto svetainėje aruodas.lt pernai pavasarį atsiradęs skelbimas dėl kino teatro „Baltija“ pardavimo tebėra, savininkai už jį norėtų beveik milijono eurų.

Pastatą pardavinėjantis nekilnojamojo turto brokeris prasitarė, kad savininkai lyg su kažkuo norinčiu įsigyti statinio griuvėsius jau kurį laiką derasi, bet rezultato dar nėra.

Sutarties nutraukti negali?

Ilgus metus ketinę, bet taip ir nepradėję statybų vietoje buvusio kino teatro „Baltija“ šiauliečių bendrovės „Fisanta“ savininkai pernai vasarą sulaukė šiokio tokio pabauginimo.

Klaipėdos savivaldybė pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) nutraukti žemės nuomos sutartį ir sulaukė informacijos, kad ši procedūra pradėta.

„Jei pastato savininkas netenka žemės nuomos, savivaldybė iš jo gali paimti statinio likučius ir juos parduoti rinkos verte. Kodėl to nebuvo galima padaryti anksčiau? Nebuvo įstatymo pataisos, ji įsigaliojo tik pernai kovo pradžioje. NŽT savivaldybės prašymą gavo, informavo, kad procedūra pradėta, kuri gali tęstis ne mažiau nei dvejus metus“, – paaiškino G. Pocius.

Dienraščio duomenimis, NŽT jau seniai savivaldybę informavo, kad negali nutraukti žemės nuomos sutarties, nes ant tos žemės yra pastatas.

Esą jokie teisės aktai nenumato, kad galima nutraukti žemės nuomos sutartį tokiu atveju, juolab savivaldybė yra išdavusi statybos leidimą.

NŽT atstovų teigimu, jei žemės nuomininkas ant žemės turi pastatą ir leidimą jį rekonstruoti, joks teisės aktas neleidžia sutarties nutraukti.

Vienintelis kelias savivaldybei esą yra teismas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ir dar neaišku, kaip teisėjai dėl to nuspręstų.

Gediminas Pocius. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Uždaras biurokratinis ratas

Kad savivaldybė informuota apie NŽT patikrinimą ir tai, kad nėra jokio pagrindo nutraukti žemės nuomos sutartį su „Baltijos“ griuvenų savininkais, G. Pociui buvo naujiena.

Kuriame savivaldybės skyriuje „paskendo“ tas dokumentas, bus ieškoma.

Dabar savivaldybė esą turėtų naikinti išduotą pastato rekonstrukcijos leidimą ir kreiptis į teismą, kaip padarė Palangos savivaldybė kurhauzo atveju, tai yra paimti „Baltijos“ kino teatro griuvėsius visuomenės poreikiams.

Teigiama, kad skirtumas tarp šių dviejų objektų yra tas, kad kurhauzas yra paveldo objektas, o „Baltijos“ kino teatras – ne.

Didžioji vertybė šiame objekte – teisė statyti ir puiki senamiesčio vieta.

Statinys neturi stogo, tai yra viso labo per ilgą laiką permirkusios kelios sienos, stovinčios ant valstybės išnuomotos žemės.

„Šiuo atveju panaikinti statybą leidžiantį dokumentą nėra pagrindo vien dėl to, kad subjektas, jo turėtojas, delsia įgyvendinti deklaruotus planus. Leidimas panaikintas gali būti tik paties statytojo prašymu arba teismo sprendimu“, – konstatavo G. Pocius.

2007 m. tuometėje Statybos komisijoje „Baltijos“ rekonstrukcijos projektas buvo svarstytas bemaž dešimt kartų. Jis tada esą netiko paveldosaugininkams, todėl viskas užsitęsė dar keliolika metų.

„Kai statytojai parengė naują pakoreguotą projektą ir 2020 m. liepą išsiėmė statybos leidimą, visi apsidžiaugėme ir laukėme, kad darbai pagaliau pajudės. Ir atrodė, kad kažkas vyksta, bet išvežtas tik susikaupęs statybinis laužas, ir vėl viskas sustojo, dabar jau nežinia kuriam laikui“, – apmaudo neslėpė G. Pocius.

Turkijos prezidentas paskelbė nepaprastąją padėtį 10-yje provincijų ir pats nuvyko aplankyti labiausiai nukentėjusias vietoves, tačiau kai kurie mažesni miestai gelbėtojų dar nesulaukė. Žmonės niršta ant valdžios.

Gelbėtojai Turkijoje po suplotu daugiabučiu aptiko gyvų. Čia įstrigę motina su trejų metų vaiku. Tikras stebuklas, kad šaltyje jiems pavyko išgyventi prispaustiems beveik penkiasdešimt valandų.

„Pamojuok į kamerą ir pasakyk, kad tau viskas gerai. Dabar atvesime tavo mamą. Tu – šaunuolis, labai geras. Jis neverkė nė karto ir visą laiką bendravo su mama“, – kalbėjo ant kelių iš po griuvėsių ištrauktą berniuką laikantis gelbėtojas. 

Motina pagimdė po griuvėsiais. Vaikas dar buvo sujungtas su ja virkštele, tačiau gimdyvė neišgyveno

.

Po kelių akimirkų iš griuvėsių iškelta ir motina. O štai šiame vaizdo įraše – dar vienas gelbėjamas trimetis. Jis taip pat ištisas paras praleido įstrigęs tarp nuolaužų. Gelbėtojams sėkmingai pavyksta iškelti ir jį. O čia matyti, kaip tarp griuvėsių 45 valandas įstrigusiam vaikui gelbėtojai prieš ištraukdami duoda vandens.

„Muchamedai, gerk, čia vanduo. Taip, gerk, šaunuolis“, – drąsino gelbėtojai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

O čia – neįtikėtina istorija iš Sirijos. Po griuvėsiais atsidūrusi nėščioji ten ir pagimdė. Dabar vaiką prižiūri medikai.

„Motina pagimdė po griuvėsiais. Vaikas dar buvo sujungtas su ja virkštele, tačiau gimdyvė neišgyveno. Mergaitei ant nugaros yra didelė mėlynė. Ji sutinusi, tikriausiai buvo  prispausta. Taip pat gausu mėlynių ir ant kitų kūno vietų“, – kalbėjo gydytojas Hani Maarouf.

O čia – brolio ir sesers susitikimas po žemės drebėjimo. Ir – neišpasakytas skausmas. Po griuvėsiais liko jų artimieji. Siaubingos akimirkos laukiant žinių iš gelbėtojų.

„Nieko panašaus nesu matęs gyvenime. Esu šokiruotas“, – kalbėjo vietos gyventojas, žiūrėdamas į griuvėsius ir traukiamus žmones.

Jei žmonės nemirė po griuvėsiais, jie mirs nuo šalčio.

 

Šio ir kitų sugriautų miestų gyventojai niršta esą dėl per vangaus valdžios atsako į daugiausiai gyvybių nusinešusį žemės drebėjimą Turkijoje per pastaruosius dešimtmečius.

„Noriu pasakyti valdžiai: „Kur jūs? Žmonėms reikia kažkur prisiglausti.“. Tai, ką matote aplinkui, – vien vietiniai žmonės, o kur valdžia?!“ – piktinosi vyras.

Tačiau nelaimės mastas toks, kad kai kuriose atokesnėse gyvenvietėse žmonės pagalbos, deja, dar turės palaukti. Kai kur per pirmąsias 12 valandų į nelaimės vietą neatvyko nė viena gelbėtojų komanda. Todėl aukų artimieji, vietos policija griuvėsius buvo priversti šalinti plikomis rankomis.

„Galvoju apie tuos, kurie yra po griuvėsiais. Girdžiu riksmus, bet jie negali ištrūkti. Ir mano pusbrolis po griuvėsiais. Gelbėtojai įdėjo pasiklausymo įrenginius, bet nieko negirdėjo, paliko tą vietą ir išvyko kitur“, –  skaudama širdimi kalbėjo moteris.

Žmonės neturi kur prisiglausti ir priversti kęsti šaltį.

„Jie turi evakuoti žmones iš miesto. Neįmanoma čia gyventi. Ypač per tokį šaltį. Žmonės šildosi prie laužų, bet tai gali sušildyti tik trumpam. Yra mažų vaikų. Jei žmonės nemirė po griuvėsiais, jie mirs nuo šalčio“, – niršo vyras, ant rankų laikantis mažametį sūnų. 

Smarkiausiai nukentėjusiose Turkijos teritorijose apsilankė pats prezidentas.

„Mūsų piliečiai neturėtų jaudintis. Mes neleisime, kad jie liktų be prieglobsčio“, – sakė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Žmonės klausia, kur dingo visi jų mokesčiai, surinkti nuo 1999-ųjų. Gyventojai turėjo omenyje mokestį, pavadintą žemės drebėjimo mokesčiu, kuris buvo įvestas po to, kai 1999 metais smarkus žemės drebėjimas sunaikino didelę šiaurės vakarų Turkijos dalį ir žuvo maždaug 17 tūkst. žmonių. Pajamos, kurių vertė dabar siekia beveik 4 milijardus eurų, turėjo būti išleistos nelaimių prevencijai ir pagalbos tarnybų plėtrai. Tačiau, kaip tie pinigai iš tikrųjų buvo išleisti, viešai nepranešama. 

Dnipro gyventojas žurnalistams parodė vaiko vaizdo įrašą. Apimtas emocijų senelis negalėjo sulaikyti ašarų.

„Niekšai, kad jūs visi prasmegtumėte, velniai, b**t. Šis vaikas vis dar guli po griuvėsiais! Prakeikiu jus! Noriu, kad kiekvienoje rusų šeimoje nutiktų du ar trys tokie atvejai... Jums nebus atleidimo! Keiksiu jus iki paskutinių dienų!“ – plūdo ukrainietis.

UNIAN primena, kad sausio 14 dieną okupantai raketa smogė į daugiaaukštį namą Dnipre. Čia gyveno daugiau nei 1100 žmonių. Sprogimas visiškai sunaikino vieną iš pastato sekcijų.

Tokią raketą galėjo paleisti tik Rusijos Federacijos 52-asis gvardijos bombonešių pulkas. Sausio 16 d. pranešta, kad išgelbėti 39 žmonės, šeši iš jų – vaikai. 44 žmonės žuvo, tarp jų – trys vaikai. Dar 75 žmonės – sužeisti, tarp jų – keturiolika vaikų. O 46 žmonės iki šiol yra dingę.

Antradienio popietę baigtos paieškos ir gelbėjimo operacijos gyvenamojo namo atakos vietoje.

„Vakare laisčiau gėles. Vos pradėjau ir kažkas pro mane praskrido. Net nesupratau, kas tai buvo. Tai pataikė į pastatą ir įvyko sprogimas“, – teigė vietos gyventoja Nina Kotelevits.

Šeštadienio naktį rusų raketos pataikė į gyvenamuosius namus, kuriuose daugiausia gyveno netoliese esančiose gamyklose dirbantys žmonės. Mažiausiai aštuoniolika žuvusių.

„Per apšaudymą buvo paleisti keturi sviediniai. Greičiausiai tai buvo „Iskander“ raketos. Sugriuvo dalis pastato nuo penkto iki pirmo aukšto“, – kalbėjo Skubios pagalbos tarnybos vadovas Viačeslavas Boicovas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis perspėjo, kad visi asmenys, atsakingi už atakas prieš civilius, bus nubausti.

Po tokių smūgių žudikai negalės sakyti, kad kažko nežinojo ar nesuprato.

„Kiekvienas, kuris duoda įsakymus tokiems smūgiams, kiekvienas, kuris juos vykdo, taikydamasis į mūsų paprastus miestus, gyvenamuosius rajonus žudo visiškai sąmoningai. Po tokių smūgių žudikai negalės sakyti, kad kažko nežinojo ar nesuprato. Visi, kurie vykdė šį apšaudymą, kitus raketų smūgius, visi, kurie pataikė į mūsų miestus iš raketinės artilerijos, bus surasti“, – sakė V. Zelenskis.

Rusų kariuomenė intensyviai atakuoja Charkivo miestą. Sunaikinta mokykla, pataikyta į gyvenamąjį namą, o viena raketa nukrito šalia sandėlio.

„Sėdėjau ir kalbėjausi su žmona. Tuomet pajutome smūgį. Nesupratau, kas atsitiko, jų buvo du ar trys. Sąmonę atgavau rūsyje, į kurį mane nunešė žmonės“, – pasakojo vietos gyventojas Aleksandras Peresolinas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Mažiausiai trys žmonės žuvo, dešimtys sužeistų, tarp jų – keturių ir šešiolikos metų nepilnamečiai.

„V. Putinai, tu esi niekšas. Ką tu padarei? Čia – seni žmonės, o tu jiems darai tokius blogus dalykus. Tu degsi pragare kartu su savo žmonėmis. Bet tai – ne žmonių kaltė. Tai – tavo kaltė. Kaip gali taip elgtis?“ – sakė vietos gyventoja Nadežda Sležuk.

Raketos skriejo ir į Mikolajevo miestą. Pranešama, kad sužeisti mažiausiai devyni žmonės.

Pasak Ukrainos Generalinio štabo, šioje srityje naudojamos raketų sistemos ir tankai, o prasidėjusi bombardavimų virtinė rodo, kad rusų pajėgos ruošiasi dideliam puolimui.

Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas sakė, kad prezidentas V. Zelenskis nurodė kariuomenei, pasinaudojant Vakarų ginkluote, atsikovoti užimtas teritorijas pietuose. Nuo karo pradžios rusų kariuomenė prarado daugiau nei 37 tūkst. karių.

P. Andriuščenka trečiadienį savo „Telegram“ paskyroje kalbėjo apie „nesibaigiantį mirties karavaną“ šiame Rusijos okupuotame mieste. Pasak jo, čia iš kiekvieno sugriauto daugiabučio nuolaužų ištraukiama po 50–100 kūnų. Priklausomai nuo jų būklės, jie išgabenami arba į morgus, arba į sąvartynus.

Mero patarėjo teigimu, okupantai iki šiol apieškojo maždaug du penktadalius visų sugriautų pastatų. Tačiau P. Andriuščenka ketvirtadienį „Telegram“ paskelbė papildymą, kad rusai viename miesto rajone nutraukė nuolaužų paieškas. Pasak jo, greičiausiai niekada neišaiškės tikslus Mariupolyje žuvusių žmonių skaičius. „Nėra žodžių. Tik įniršis“, – rašė P. Andriuščenka.

Praėjusį mėnesį apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos vadovybė nurodė, kad Mariupolyje sugriauta apie 60 proc. pastatų. Iš jų 20 proc. nebeįmanoma atstatyti.