Tegul Adrianos organizmas išmoksta kovoti
Ilka Adams-Pauliukevičė, kultūrizmo čempiono Andriaus Pauliukevičiaus žmona
Esu labai laiminga mama. Mūsų dukrelei Adrianai rugpjūčio pabaigoje sukako keturi mėnesiai. Mergaitė rami ir kol maitinasi mano pienu, manau, kažkokie sveikatos sutrikimai jai negresia. Juk motinos pienas – didžiausia apsauga nuo virusų ir bakterijų. Planuoju Adrianą maitinti savo pienu iki metukų. Nuo penkto mėnesio primaitinsiu daržovių košyte, maišyta su motinos pienu.
Mes su Andriumi dažnai einame su dukrele į lauką, migdome ją prie atviro lango, rengiame adekvačiai pagal oro temperatūrą. Dar maudome ją kasdien.
Mes, afrikiečiai (mano gimtinė – Namibija), tikime, kad pirmą mėnesį kūdikėlio negalima niekur vežti ar leisti prie svetimų žmonių. Ir į lauką rekomenduojama pirmąsyk išvežti tik praėjus vienam ar dviem mėnesiams – kad neperpūstų vėjas, kokių virusų ar bakterijų iš pašalies neprisigaudytų.
Taigi pirmą Adrianos gimimo mėnesį – afrikietišku papročiu – sėdėjau su ja namuose. Leidome su anūkėle matytis tik mano vyro Andriaus tėvams. O draugams teko palaukti. Paskui prasidėjo karantinas, tad draugai išvydo mūsų mažylę jau trijų mėnesių amžiaus.
Artimiausioje ateityje žadame pradėti lankyti baseiną, daryti kineziterapeutės rekomenduotus masažiukus. Adriana labai stipri mergaitė – jau nuo antros gimimo savaitės puikiai pati laiko galvytę, o dabar jau ir ilgokai išbūna apsivertusi ant pilvuko. Kartais užsidedu ją ant savo pilvo. Taip abi mankštinamės, žaidžiame ir draugaujame. Manau, kad dėl tokios kasdienės draugystės stiprėja motinos ir vaiko ryšys. Dabar Adrianai mano pilvas – mėgstamiausia žaidimų vieta (juokiasi).
Ar planuoju paaugusią Arianą leisti į darželį? Žinoma. Aišku, išėjus į kolektyvą ligų padaugės, bet juk neizoliuosi vaiko vien dėl mamos baimių. O darželis, mano galva, vaikams labai reikalingas. Ten jie siocializuojasi, išmoksta taisyklių, disciplinos – kaip elgtis, kaip bendrauti su kitais vaikais.
Ligų nebijau. Vaikas susirgti gali tiek namų, tiek darželio sąlygomis. Kita vertus, persirgtos ligos stiprina imunitetą. Tegul ir Adrianos organizmas išmoksta kovoti. Galbūt nuo mažumės grūdinti vaikai serga rečiau. Galbūt ne viskas ir nuo grūdinimo priklauso. Sveikatos priežastys gali būti ir genetiškos, ir labai priklausyti nuo tėvų gyvenimo būdo. Jei jie aktyvūs, daug juda, dažnai vaikšto su vaiku gryname ore, tuomet ir vaikutis, manau, bus sveikesnis.
Mes su Andriumi dažnai einame su dukrele į lauką, migdome ją prie atviro lango, rengiame adekvačiai pagal oro temperatūrą. Dar maudome ją kasdien.
Kitas svarbus dalykas vaiko sveikatai – pačios mamos mityba. Mano mityba išties labai subalansuota. Jei mano kraujo tyrimai rodo, kad netrūksta nei vitaminų, nei mikroelementų, tai ir dukrelė negalėtų tuo skųstis: juk viską tą patį gauna su motinos pienu.
Beje, Namibijoje visos kūdikių ligos gydomos mamos pienu. Net kūdikiui suslogavus, siūlo jam įlašinti į nosį keletą mamos pieno lašelių.
Pirmagimę Upę grūdinome iš visos širdies
Redita Dominaitytė, aktorė, Knygos teatro įkūrėja
Mano vaikai jau dideli. Vyrukui – keturiolika metų, merginai – septyniolika. Bet pradėkime nuo to, kad tai, kas dabar įprasta, na, visos tradicinės medicinos alternatyvos – jų auginimo laikais buvo didelė naujiena. Kalbu ir apie natūralius gimdymus, įvairius grūdinimus, kitokios mitybos planus. Aišku, ir sovietmečiu buvo žmonių, kurie lankė sveikatingumo grupes, Dainiaus Kepenio stovyklas, bet tik jau ne aš.
Kai gimė mano Ūla, visuomenė ėmė stipriai sąmoningėti. Mes su Ūlos tėčiu stovėjome ant naujo slenksčio į kitokį žmogaus, jo sveikatos supratimą. Be to, atsirado internetas, įvairiapusė informacija mus pradėjo lengviau pasiekti. Reikėjo tik atsirinkti, kas tau tinka.
Ką mes darydavome? Ogi apipildavome mergaitę lediniu vandeniu. Užsiauginome vaiką, kuris pirmąsyk su vaistais susidūrė gal ketverių metų.
Mūsų pirmagimė Upė, kaip aš sakau, tapo pirmuoju eksperimentiniu triušeliu, kurį ėmėme grūdinti iš visos širdies. Nuo pat gimimo iki dešimties mėnesių. Ką mes darydavome? Ogi apipildavome mergaitę lediniu vandeniu. Užsiauginome vaiką, kuris pirmąsyk su vaistais susidūrė gal ketverių metų. Upė augo neturėdama jokio šalčio pojūčio. Kur tik ji ateidavo, bemat nuo savęs visus drabužius plėšdavo – sakydavo, kad per karšta.
Kai pirmąsyk pas mus atvažiavo greitoji – mat Upei pakilo temperatūra – ir paklausė, kokių vaistų mergaitei davėme, tik pečiais gūžčiojome: neturėjome žalio supratimo apie chemiją. Šiandien Upė stipri, gyvybinga, neserganti mergina. Manau, kad prie to nemažai prisidėjo ir grūdinimas.
Antro vaiko istorija jau kitokia – sūnus turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, tad jo grūdinti paprasčiausiai negalėjome. Žinoma, jei būtų buvusi bent menkiausia galimybė – tikrai būtume tai darę.
Šiais laikais internetas leidžia žmogui sužinoti visokiausių organizmui, fizinei ir psichikos savijautai naudingų dalykėlių. Vienas iš tokių, kurį atradau prieš maždaug metus, – maudynės lediniame Vilnelės vandenyje.
Viskas prasidėjo nuo dviračių (prieš tai mėgau bėgioti, vaikščioti). Intuityviai pajutau, kad nuvažiavusi tam tikrą kilometrų skaičių noriu nerti į vandenį. Kai tas noras nepraėjo ir spalio mėnesį, ėmiau dairytis bendraminčių (čia vėlgi padėjo internetas), kurie tai darytų ir šaltuoju metų laiku. Taip atradau grupę, kuri maudosi Vilnelėje. (Beje, ji gana šalta net ir vasarą.) Kaip vėliau paaiškėjo, tai šauni sąmoningų žmonių bendruomenė, praktikuojanti Wimo Hofo kvėpavimo sistemą. Vos prisijungusi prie grupės pajutau, kad maudymasis šaltesniame vandenyje ir kvėpavimo pratimai puikiai tinka mano kūnui. Kaip ir Wimo Hofo kvėpavimo metodas, apie kurį tąkart išgirdau pirmąsyk.
Kol nežinojau šito ledinio žmogaus kvėpavimo sistemos (jis teigia, kad visos ribos – tik mūsų galvoje, kad žmogus – beribė būtybė), aš viską dariau atvirkščiai. Būdavo, pasivažinėju dviračiu, atlekiu sukaitusi prie vandens, greitai įšoku ir minu namo. O dabar, prieš lendant maudytis, mūsų laukia visas ritualas. Kūnas darant tam tikrus kvėpavimo pratimus paruošiamas ledinėms vandens procedūroms ir tik tuomet lendama į vandenį. Pasiruošimas lėtas, ramus, o maudynės greitos – trunka gal tris minutes.
Šitas atradimas man taip patiko, kad maudžiausi visą rudenį ir žiemą. Kas sunkiausia? Nepatikėsite – tikrai ne įlįsti į ledinį vandenį. Sunkiausia būdavo išlipti iš jo.
Lendant į šaltą vandenį organizmas patiria stresą. Ir visa mūsų kūno sistema bando gintis nuo patiriamo šalčio. Atšildyti galūnes (kurioms pirmiausia tenka pajusti šaltį) iš tiesų būdavo sunkiausia. Mūsų treneris pasiūlydavo visokių būdų. Kam tiko karšta arbata, o kam – specialios kojinės.
Šios metodikos naudą savo sveikatai aš pajutau labai greitai. Visų pirma, išsigydžiau pūslelinę, kuri mane kamavo vos ne kiaurus metus. O dar supratau, kad tai, ką mes darome, yra puikus vaistas nuo psichologinių problemų. Nesakau, kad jos mane kamuoja, bet šiuo laikotarpiu tai neišvengiama. Antra, aš suvokiau, kad tai daugiau nei maudynės ar grūdinimasis. Kaskart sutikusi savo kovos draugus patirdavau labai gerą bendruomeniškumo jausmą. Tai būdavo proga susitikti, pabendrauti, palinkėti geros dienos ir su pozityvia energija grįžti kiekvienam prie savo kasdienos darbų.
Ar tą metodiką yra išbandę mano vaikai? Vieną kartą. Bet jau šiltuoju metų laiku. Su vandeniu jiems draugauti sunkiau. Bet, iškilus kokių nors problemų (tarkim, mokykloje), aš juos išmokiau pasinaudoti Wimo Hofo kvėpavimo technika. Ji puikiai atpalaiduoja, nuramina ir išsprendžia psichologines problemas.
Šeimoje negali būti jokių dvilypumų
Živilė Vaškytė-Lubienė, televizijos laidų vedėja
Auginu septynerių metų Fridą ir ketverių metų Herkų. Esu tikrai atsidavusi motinystei. Ir ne bet kokiai, o sąmoningai. Stengiuosi, kad vaikai matytų teisingą pavyzdį iš savo tėvų, kad šeima jiems suteiktų teisingus gyvenimo pagrindus.
Grūdinimasis, manau, yra viena iš sudėtinių sveikos gyvensenos dalių. Kaip ir vegetariška mityba. Mes sveikam gyvenimui skiriame tikrai didelį dėmesį – šviečiamės patys, domimės, kurie produktai sveikesni, kaip iš jų pagaminti kažką įdomesnio, naujesnio, skanesnio.
Net nepamenu, kada tie mano vaikai yra sirgę. Ar tai dėl grūdinimo? Hmm… Ne tik. Manau, kad šeimoje labai svarbi ir psichologinė būsena, bendras mikroklimatas.
Maniškiai labai mėgsta vandenį. Deja, prie namų jokios balos nėra, todėl dažnai važiuojame pas draugus, kurie turi sodybą Vilniaus pakraštyje. Tame negiliame tvenkinuke smėlėtu krantu vaikai mėgsta turkštis iki pamėlynavimo. Ir jūroje, aišku. Kad ir kokios temperatūros vanduo būtų.
Šią karštą vasarą stengiausi, kad vaikai būtų kieme iki pietų, o paskui jau kviesdavau namo ar į pavėsį. Vėl į saulutę lįsdavome tik vakarop. Apsauginių kremų tuo metu nenaudojau. O paplūdimyje rengdavau vaikus tokiais banglentininkų kostiumėliais, kurie praktiškai uždengdavo visą kūnelį.
Mano vaikai iš tiesų labai daug juda. Štai ir dabar suka ratus: vienas – dviračiu, kitas – paspirtuku. Atrodytų, kad papildomos mankštos jiems jau nebereikia. Bet… jei tik pamato, kad aš darau jogą, kaipmat prisistato: rodo, ką moka, kaip jiems puikiai išeina vienas ar kitas pratimas. Sykį radau internete jogos asanas pagal gyvūnus. Žodžiu, ten buvo nupiešta, kaip tą pačią asaną daro žmogus, o šalia – gyvūnas. Maniškiams tai padarė didelį įspūdį. Viską išbandė.
Vaikystė – tas amžius, kai jie viską stebi ir bando kartoti. Ir kaip mano vyras bėgioja, ir kaip aš darau jogą. Manau, taip įpratę, jie kartos tai ir ateityje.
Lyginant su draugų vaikais, maniškiai valgo viską. Galbūt todėl, kad vėlgi – aš jiems dažnai aiškinu: kodėl jų organizmui reikia ir to, ir ano. Nuo mažens savo vaikams nedaviau jokių saldainių ir šokolado. Vietoj jų siūlau sveikesnių saldumynų – su stevijomis, su agavų sirupu. Žinoma, vasarą valgome ledus, bet irgi susitariame, kad tik tam tikromis dienomis.
Jei einame kur nors, kur gali būti nesveikų saldumynų su cukrumi, dažikliais, savo vaikams paimu tokių, kokių galiu jiems duoti. Nešamės daugiau, kad vaikai galėtų dalytis. Tada jie laimingi. Aišku, tie, kurie pripratę prie pieniškų šokoladų ar šokoladinių varškės sūrelių, nebus sužavėti. Bet daugumai visai smagu paragauti ir kitokių skanėstų. Tai darydama aš irgi su jais kalbuosi, kodėl mūsų mityba yra vienokia, o draugų – šiek tiek kitokia. Senelius mes jau irgi išauklėję – ko neturėtų duoti savo anūkams. Be to, jie ir patys domisi sveikesniu gyvenimo būdu.
Draugai stebisi, kad mano vaikai labai mėgsta brokolius, pakaitintus ant garų. Kartais jie nė nesulaukia tų kelių minučių. Ima į ranką ir bėga. Dar mėgsta kaliaropes, morkas, agurkus, obuolius. Jų visuomet būna mano užkandukų dėžutėje. Kaip ir riešutų ar sveikuoliškų becukrių batonėlių su datulėmis ir kitais džiovintais vaisiais. Jais užpildome ir tarpus tarp pagrindinių maitinimų, jei ilgiau užtrunku gamindama. Jie puikiai gelbsti kelyje, kai tris keturias valandas važiuojame aplankyti mano tėvų į Žemaitiją.
Man baisiausia, kai patys tėvai geria kokakolą, o vaikams sako – negalima, nesveika. Šeimoje negali būti tokių dvilypumų. Jei draudi vaikui, tai ir pats tokių gėrimų nevartok. Antraip koks iš tavęs autoritetas, jei teigi viena, o rodai visai ką kita?! Mūsų vaikai nuo mažens įpratę gerti ne sultis, bet vandenį. Ant stalo visuomet būna jo padėta vaikams lengvai pasiekiamoje vietoje.
Jei atvirai, net nepamenu, kada tie mano vaikai yra sirgę. Ar tai dėl grūdinimo? Hmm… Ne tik. Manau, kad šeimoje labai svarbi ir psichologinė būsena, bendras mikroklimatas. Nuo ji priklauso? Nuo daug ko, pvz., kokia situacija šeimoje, darželyje. Todėl ir darželį, ir auklėtojas rinkausi labai atsakingai.
Bet jei įtardavau peršalimą, pamenu, išsyk duodavau gerti vaikams daug skysčių – arbatų, šilto vandens. Dar vitamino C. Mirkydavau kojytes karštame vandenyje, paskui ištrindavau padukus su lašeliu arbatmedžių eterinio aliejaus. Pagarindavau namus. Pamasažuodavau nugarytę ar pėdutes su pašildytu sezamų aliejumi.
O dar – namų vaistinėlėje visuomet turėjau (ir turiu) kelių rūšių homeopatinių žirniukų iš vaistinės. Jei pataikai juos paduoti pirmomis ligos valandomis – dažniausiai suveikia. Žodžiu, stebiu savo vaikus ir stengiuosi nepražiopsoti pirmųjų ligos simptomų, o pajutusi kažką įtartino, išsyk kišu į šiltą vonią su gydomosiomis druskomis ar eteriniais lašiukais. Pamirksta, pagaruoja, pakvėpuoja, o tuomet – į šiltą lovą su arbatėle. Dažniausiai tuo viskas ir baigiasi.
Leiskite vaikams gyventi natūraliai
Aiva Vaivarienė, Natūralaus gydymo centro vadovė
Grūdinimas, visų pirma, yra gyvenimo būdas. Lygiai taip pat, kaip ir sveika mityba. Nėra dietų, yra tik įpročiai, kaip tu valgai. Vienkartinės procedūros čia nepadės. Vaikams reikia labai aiškaus pavyzdžio šeimoje. Juk jei tėvas daro vienaip, o vaiko prašo elgtis visiškai kitaip – koks čia pavyzdys?!
Aritmetika šiuose dalykuose paprasta: jei tėvai valgo sveikai – tai daro ir vaikai; jei tėvai grūdinasi – neatsilieka ir vaikai.
Pagrindiniai grūdinimosi akcentai yra oras, saulė, vanduo. Šio sveikatos trikampio kampai yra vienodai svarbūs vaiko gyvenime. Bet pačiame to trikampio centre turi būti tėvai. Be jų veiklos, jų pavyzdžio, jų aktyvumo nieko nebus.
Vaikai pripranta prie tokios kambario temperatūros, kokia būna kūdikystėje. Jei mažą vaiką nuolat laikome perdėm šiltoje patalpoje, jis prie tokios ir įpranta. Bet jei kambaryje bus gana vėsu, mažylis pripras, užsigrūdins ir puikiai jausis prie +18–19 °C.
Visas mamas galiu užtikrinti, kad mūsų vaikams per daug šviežio oro nebūna. Juo dažniau ir ilgiau vaikščiosime su jais gryname ore, juo sveikesni vaikai bus. Seneliams patarčiau nenešti anūkams saldumynų, o verčiau išsivesti juos pažaisti į lauką arba į parką pasivaikščioti. Sakote, rudenį blogas oras? Ką jūs. Lietuvoje nėra blogo oro. Reikėtų surinkti visas Lietuvos mamas ir nuvežti jas į Skandinaviją, kad pasižiūrėtų, kaip ten tėvai augina savo vaikus, kaip juos rengia. Juk dabar ir pas mus netrūksta ilgai būti gryname ore pritaikytos specialios aprangos, kombinezonų. Tad tinkamai apsirenkite visi: tėvai, vaikai – ir marš į kiemą, parką, mišką… Trumpiausias pasivaikščiojimo laikas – dvi valandos. Ir dar kartą atminkite – vaikams blogo oro nėra!
Sakote, rudenį blogas oras? Ką jūs. Lietuvoje nėra blogo oro. Reikėtų surinkti visas Lietuvos mamas ir nuvežti jas į Skandinaviją, kad pasižiūrėtų, kaip ten tėvai augina savo vaikus, kaip juos rengia.
Nereikėtų bijoti rudeninės saulės, kaip ir pavasarinės. Rugsėjį didelio jos aktyvumo nėra. Pats blogiausias saulės variantas būna vidurvasarį, ypač birželio mėnesį. Labai negerai, jei tuo metu mamos guli Palangoje ir deginasi per patį saulės aktyvumą. Betgi vaikai šito nedaro. Jie laksto, bėgioja, aktyviai juda. Tą patį turėtų daryti ir suaugusieji: jie turėtų judėti – ne gulėti. Būti saulėkaitoje protinga iš ryto ir po pietų, o per patį saulės aktyvumą galima grįžti namo papietauti ar keliauti į pavėsį.
Ar reikia, būnant saulėje, teptis apsauginiais kremais? Jei pasigilintume, daugumos tepalų sudėtyje rastume nemažai toksinių medžiagų. Jos tikrai alergizuos jautresnį vaiką, jo gležną odelę, ypač jei jis rusvaplaukių odos tipo. Tuomet reikėtų rinktis ekologiškas odos apsaugos priemones iš natūralių eterinių aliejų. Natūralus arganų, kokosų aliejus suteikia pakankamą odos apsaugą. Jei žmogaus oda linkusi į apgamus, didesnė pigmentacija, kaip apsaugos priemonę galite nešioti natūralaus lino arba šilko drabužius. Tikrai nepatariu teptis pramoniniais kremais, nes medžiagos, kurios patenka į mūsų organizmą, dažnai blokuoja vitamino D gamybą ir paskui tenka gerti sintetinį. Dėl to sutrikdoma visa organizmo medžiagų apykaita.
Aktyvaus judėjimo pavyzdys vėlgi turėtų būti tėvai. Jei tėvai juda, bėgioja, važinėja dviračiais, eina į žygius, treniruojasi sporto salėje – tuomet ir vaikas tą patį darys. Bet koks judesys jam bus įaugęs į kraują. Bet tikrai nesitikėkite, kad jei tėtis sėdės prie televizoriaus ir gers alų, o vaikas pats sau vienas mankštinsis.
Dar viena klaida, kurią daro mūsų perdėm atsargūs tėveliai, išėję su vaikais į lauką, – juos stabdyti. Dažnai tėvai nė patys nejaučia (ypač mamos), kiek draudimų ištaria per minutę: sustok, nebėk, pailsėk ir pan. Vaikai natūraliai juda, bėgioja, laksto ir nereikia jų stabdyti. Nežinau nė vieno vaiko, kuriam patiktų sėdėti. Namuose taip pat siūlau sudaryti natūralias sąlygas vaikui judėti. Įrenkite skersinių, laipiojimo sienelių. Tuomet jis ir judės – šito dalyko jo mokyti nereikia, svarbiausia – nestabdykite!
Pradedant vaiką grūdinti šaltu vandeniu, svarbiausia neperlenkti lazdos. Turėkite omeny, kad kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau jautrus šalčiui. Aš turiu anūkėlį, kuriam šiltas vanduo visuomet būdavo per karštas. Taigi iš pradžių reikėtų nustatyti, ar jūsų vaikas šiltakraujis, o gal šaltakraujis. Pastarojo kojytės ir rankytės dažnai šąla. Tokio vaiko nereikėtų apipylinėti lediniu vandeniu. O ir apskritai pradėti reikėtų nuo kūno temperatūros, drungno, vandens. Jei pradėsime grūdinimo misiją nuo arbatinio šaukštelio šalto vandens, tai tikrai niekas nenukentės. Viską reikėtų daryti palaipsniui. Ir būtinai pavyzdį turi rodyti tėvai. Tegul pirmiausia jie išbando, kad įsivaizduotų, kokie pojūčiai aplanko kūną, jį apipilant lediniu vandeniu. Jei tėvai patys to nebandę, ką jie gali suprasti vaiko savijautą grūdinimo metu?
Didžiausia klaida, kurią daro šiuolaikiniai tėvai, – jie perdėm, tiesiog liguistai saugo savo vaikus nuo visko. Neleidžia jiems nei judėti, nei natūraliai gyventi. Tai, apie ką aš dabar kalbėjau, yra net ne grūdinimas, o natūralus gyvenimas, kurio, deja, mūsų vaikai nebeturi. Jie elementariai nebūna gamtoje, nevaikšto basomis kojomis po žolę. Anot tėvų, pas mus visur erkės, šunų kakučiai, šiukšlės ir visokie kitokie tykantys pavojai. Todėl pagrindinis akcentas grūdinant vaikus turėtų būti kuo dažnesnis jų kontaktas su gamta.
